Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

„Se­nu­ku pa­si­ju­tau tuo­met, kai man su­ka­ko 38-eri, nes tiek daug me­tų iki tol man nie­ka­da ne­bu­vo“, – šel­miš­kai šyp­so­si šiau­lie­tis fun­da­men­ta­lis­tas  Vi­lius Pu­ro­nas, ku­riam va­sa­rio 11-ąją su­kaks 65-eri. Sa­vi­val­dy­bė­je vyr. spe­cia­lis­tu dir­ban­tis Vi­lius sa­ko nu­jau­čian­tis, kad pen­si­niam am­žiui suė­jus jam gre­sia „do­va­na“ – iš­lei­di­mas į pen­si­ją. „Jau­čiuo­si kaip Le­ni­nas mau­zo­lie­ju­je, bet tur­būt ras prie­žas­tį – už ne­kom­pe­ten­ci­ją ar­ba tin­gė­ji­mą“, – juo­kia­si jis ir at­sklei­džia, kad ju­bi­lie­jaus pro­ga ne tik Šiau­liams, bet ir vi­sai Lie­tu­vai įteiks uni­ka­lią do­va­ną – 1200 kny­gų iš sa­vo as­me­ni­nės bib­lio­te­kos, se­niau­sios ku­rių iš­leis­tos net 1765 me­tais.

	Vi­liu­kas

Lai­min­ges­nio žmo­gaus ne­ra­si

Jei kas nors iš­girs­tų to­kius žmo­gaus pri­va­lu­mus kaip ge­bė­ji­mas iš ne­pa­žįs­ta­mo žmo­gaus raš­to nu­sa­ky­ti cha­rak­te­rį, iš del­no – ne tik atei­tį, bet ir praei­tį, ge­bė­ji­mą šok­ti, dai­nuo­ti, o kai rei­kia – tap­ti ak­to­riu­mi ar pui­kiai iš­ma­ny­ti spau­dos tech­no­lo­gi­jas, daž­nas su­pras­tų, kad kal­ba­ma apie gar­sų­jį šiau­lie­tį Vi­lių Pu­ro­ną. Tą pa­tį, ku­rio rū­pes­čiu so­viet­me­čiu įvai­riais skulp­tū­ri­niais ir ki­to­kios puo­šy­bos ak­cen­tais bu­vo iš­da­bin­tas mū­sų mies­tas, ta­po mie­las bul­va­ras. Ir da­bar jo kū­ri­niai, vie­nų kei­kia­mi, ki­tų liaup­si­na­mi, ta­po mies­to įvaiz­džiu, ži­no­mu net to­li­muo­se kraš­tuo­se – tai „Ge­le­ži­nė la­pė“, „Ba­jo­ras Kar­pis“, skar­di­nis jau­tu­kas, „Da­mok­lo kar­das“ ir kt. „Man vi­sai ne­svar­bu, ar „La­pę“, ar „ši­ki­ny­ką“ šu­nims da­rau, ar is­to­ri­nį lei­di­nį ra­šau. Kaž­ko­kia spar­nuo­ta bū­ty­bė ma­ne stu­mia tau­tai pri­sta­ty­ti nau­jo­ves, ku­rios įkan­da­mos tik man – di­zai­ne­riui“, – tei­gia jis.

Vi­lius sa­ko esąs dai­li­nin­kas ir ad­mi­nist­ra­to­rius, di­zai­ne­ris ir pra­mo­ni­nės dai­lės spe­cia­lis­tas, dvie­jų Lie­tu­vos kū­ry­bi­nių są­jun­gų – di­zai­ne­rių ir dai­li­nin­kų – na­rys. To­kių žmo­nių, ge­bė­ju­sių kur­ti „prie vi­sų val­džių“, Lie­tu­vo­je ne­daug. Ma­ža to, di­zai­ne­riui, pa­čiam bū­nant val­džio­je, su ta val­džia nuo­lat ten­ka bend­rau­ti, jai at­sto­vau­ti, daž­nai – net konf­lik­tuo­ti.

„Žu­vis, kaip ir val­džia, pū­va nuo gal­vos, jei pa­sta­ro­ji ne­tu­ri kom­pe­ten­ci­jos. Par­ti­niai sta­ty­ti­niai yra ma­nie­ji bend­ra­dar­biai, iš ar­ti aš ma­tau tai, ko ne­ma­to pa­pras­ti žmo­nės – tos kur­ti­za­nės spin­de­sį ir skur­dą. Pa­vo­jin­ga bū­ti tei­siu, kai ve­dė­jos klys­ta“, – sa­ko Vi­lius. Gy­ve­ni­me 62 gar­bės raš­tais ap­do­va­no­tas, ke­lis kar­tus svars­ty­tas ir KGB ka­bi­ne­tuo­se, ir Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­nė­se ko­mi­si­jo­se, kū­rė­jas džiau­gia­si sa­vo gy­ve­ni­mu, jo do­va­no­mis, pa­tir­ti­mi.

Iš vi­sų gim­ta­die­nių me­na vie­nin­te­lį, kai jam su­ka­ko 50 me­tų. Tuo­met Vil­niu­je jį, vai­ruo­jan­tį au­to­mo­bi­lį ir pra­va­žia­vu­sį rau­do­ną švie­so­fo­rą, su­stab­dė po­li­ci­ja. „Jūs ma­nęs ne­nu­bau­si­te“, – ėmė kva­to­tis Vi­lius. Po­li­ci­nin­kai nu­ščiu­vo, su­si­žval­gė, o pa­skui, at­si­ver­tę pa­duo­tus do­ku­men­tus, pa­tys pra­dė­jo juok­tis: „Oho! Pu­sės šimt­me­čio ju­bi­lie­jus, kaip ju­bi­lia­tą baus­ti?..“

„Da­bar ir­gi lau­kiu ko­kios nors pa­na­šios do­va­nos, juk lū­žio lai­kas“, – sa­ko Vi­lius ir kal­ba, kad lai­min­ges­nio žmo­gaus už jį tik­rai ne­ra­si. Ta pro­ga pa­si­kei­tė au­to­mo­bi­lio pa­dan­gas, nu­si­fo­tog­ra­fa­vo pa­sui, ku­rį teks keis­ti, nes bai­gia­si se­no­jo ter­mi­nas.

Vi­lius tvir­ti­na esąs vi­sų my­li­mas, bet at­si­dūs­ta, kad kar­tą bu­vo la­bai ap­šmeiž­tas. Kaž­kas pa­lei­do gan­dus, kad jis tu­ri 84 mei­lu­žes, nors iš tik­ro tu­rė­jo tik 82. „Ši­taip žmo­gų ap­dirb­ti“, – juo­kia­si jis ir pa­šiurps­ta pa­gal­vo­jęs, kad gal­būt jis yra ener­ge­ti­nis vam­py­ras. Ko­dėl šir­dy­je džiu­gu, kai ap­lin­ki­niai vaikš­to su­rauk­to­mis no­si­mis?

Ju­bi­lie­jaus pro­ga – do­va­na Lie­tu­vai

Iš tie­sų Vi­lius tu­ri dėl ko džiaug­tis. Šią sa­vai­tę Šiau­lių knyg­ri­šyk­lo­je-spaus­tu­vė­je pa­sau­lį iš­vys jo di­de­lis dar­bas – ke­tu­ri „Sau­lės mies­to vei­do“ to­mai. Šis „Įdo­mio­sios Šiau­lių is­to­ri­jos“ rin­ki­nys apie mies­to įvaiz­dį, apie mū­sų mies­to di­zai­no, dai­lės ir po­lig­ra­fi­jos is­to­ri­ją, bus pir­mo­ji ju­bi­lia­to do­va­na šiau­lie­čiams.

Ant­ro­ji do­va­na, ku­rią me­ni­nin­kas pa­do­va­nos ne tik Šiau­liams, bet ir vi­sai Lie­tu­vai – dau­giau nei 1200 an­tik­va­ri­nių kny­gų iš sa­vo as­me­ni­nės bib­lio­te­kos. Kny­gos, iš­leis­tos 1765-1945 m., ati­teks Šiau­lių uni­ver­si­te­to bib­lio­te­kai. Tai tik ket­vir­ta­da­lis mil­ži­niš­kos Vi­liaus na­mų as­me­ni­nės bib­lio­te­kos. Net ke­lios bib­lio­te­ki­nin­kės sa­vai­tę plu­šo, kol at­si­rin­ko tas kny­gas. Re­tų kny­gų sky­riu­je yra pla­nuo­ja­ma įsteig­ti Di­zai­ne­rio Vi­liaus Pu­ro­no kny­gų fon­dą.

„Esu Lie­tu­vos in­te­li­gen­tas, ne­kal­bu apie tų kny­gų fi­nan­si­nę ar is­to­ri­nę ver­tę. Aš jas do­va­no­ju sa­vo Lie­tu­vai, mū­sų Tė­vy­nei, ku­rią pri­va­lo­me my­lė­ti, net jai ne­ga­luo­jant, ap­te­ku­siai sa­vais ir sve­ti­mais pa­ra­zi­tais. Gal ke­li šiau­lie­čiai moks­li­nin­kai iš tos do­va­nos di­ser­ta­ci­jas ap­si­gins – bus bent ke­lios ply­tos į mū­sų tau­tiš­ku­mo mū­rą“, – sa­ko jis.

Tie­sa, Vi­lius kar­tu su bend­ri­nin­kais sa­vo ju­bi­lie­jaus pro­ga nu­ma­to įteik­ti šau­nią do­va­ną Šiau­lių uni­ver­si­te­to bib­lio­te­kai – „Au­ku­rą Sal­du­vei“, di­džiau­sią ir sun­kiau­sią, net 113 ki­log­ra­mų sve­rian­čią knygą.

	„Vie­niems ru­duo – žie­mos pra­na­šas. Pro­tin­giems – der­liaus nuė­mi­mo me­tas. Pa­si­žiū­riu į sa­ve iš šo­no ir gro­žiuo­si, nes esu svei­kas kaip ri­di­kas. Ko­le­gos šyp­so­si, vi­sos mo­te­rys ma­ne my­li. Su ku­ria be­pa­si­kal­bu, vien mei­lės pliūps­nius jau­čiu“, – sa­ko 65-me­tį šven­čian­tis Vi­lius Pu­ro­nas. Vi­liaus PU­RO­NO as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Šir­dis – vi­sa­da prie­ky­je

Vi­liaus kū­ry­ba ir ma­to­mi dar­bai – tik jo kiau­tas. Ma­žai kas ži­no apie me­ni­nin­ko as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą, apie tai, kad san­tuo­ka su mu­zi­ke Vir­gi­ni­ja iš tie­sų sėk­min­ga, kad Lie­tu­vai užau­gin­ti du ga­būs vai­kai Vy­tis ir Ug­nė. Be pa­žin­čių, be skam­bu­čių abu sėk­min­gai ku­ria sa­vo gy­ve­ni­mą Lie­tu­vo­je, Vil­niu­je.

Kas lė­mė, kas su­for­ma­vo Vi­liaus gy­ve­ni­mo džiaugs­mą ir neį­ti­kė­ti­ną mei­lę gy­ve­ni­mui?

Paš­ne­ko­vas sa­ko, kad pir­ma­sis vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mas yra apie už­si­spy­ri­mą. Gy­ven­da­mas Ku­piš­ky­je, dvi­me­tis Vi­liu­kas iš­py­lė pu­pas. Tė­ve­lis jam pa­gra­sė dir­žu ir lie­pė jas su­rink­ti. Pu­pas vai­kas su­rin­ko, bet vie­ną įki­šo tarp kny­gų į len­ty­ną. „O vie­ną vis tiek pa­ka­vo­jau!“ – pa­sa­kė ap­sia­ša­ro­jęs bamb­lys.

Vi­lius sa­ko, kad į jo kū­ną su­trū­ko pen­ki tė­vo dir­žai, nu­lė­kė trys sag­tys. Jo bro­lį tė­vas lu­po ma­žiau. „Na­muo­se ma­ne daž­nai muš­da­vo, bet mo­kyk­lo­je aš gau­da­vau vien gar­bės raš­tus. Ir da­bar ne­ži­nau, dė­ko­ti tė­ve­liui už tai ar ne. Juk už vie­ną muš­tą tris ne­muš­tus duo­da“, – sa­ko jis.

„Aš už­si­spy­ręs? „In ad­ver­si­ta­te etiam glo­rio­si“ („Prieš­gy­niau­ti yra gar­bin­ga“ – lot.) – tai is­to­ri­nis lie­tu­viš­ko­sios ri­te­ri­jos de­vi­zas, – nu­ker­ta Vi­lius ir paaiš­ki­na, kad tik są­mo­nin­gai ko­vo­jant te­ga­li­ma bu­vo iš­lik­ti gy­viems. – Lie­tu­va – ma­ža tau­ta. At­si­lai­kė­me prieš vi­so­kias prie­spau­das, mu­rav­jo­vus, so­viet­me­čius tik to­dėl, kad są­mo­nin­gu­mu ko­vo­jo­me. Ma­žos tau­tos žmo­gus pri­va­lo gy­ven­ti tris­kart in­ten­sy­viau nei di­de­lės tau­tos at­sto­vas, kad iš­lik­tų.“

Pri­si­min­da­mas sa­vo šak­nis, Vi­lius ne­ga­li ne­si­di­džiuo­ti. Jo šak­nys – Pa­ne­vė­žy­je. Vi­si jo pro­pro­se­ne­liai bu­vo mies­tie­čiai, nuo XVIII a. lai­do­ti se­no­sio­se Pa­ne­vė­žio ka­pi­nė­se. O Pu­ro­nų ge­nea­lo­gi­ja sie­kia Ku­piš­kį. „Ma­no tė­ve­lio mo­ti­na Emi­li­ja Že­ko­ny­tė yra ki­lu­si iš tos pa­čios tro­bos ir tos pa­čios šei­mos kaip ir Stuo­kos Gu­ce­vi­čiaus mo­ti­na Že­ko­ny­tė. To pa­ties gar­sio­jo ar­chi­tek­to, Vil­niaus ka­ted­ros au­to­riaus. Esu stip­rus žmo­gus, tvir­to stu­bu­ro ir des­ti­liuo­to krau­jo, Lie­tu­vos su­dė­ti­nė da­lis. To­dėl ir šyp­sau­si“, – sa­ko jis.

Vi­lius, pe­da­go­gų vai­kas, mo­kė­si in­ter­na­te kar­tu su po­ka­rio bend­raam­žiais: kla­sė­je bu­vo pu­sė ban­di­tų, pu­sė – skre­bų vai­kų. 1963-iai­siais jis bai­gė mo­kyk­lą-in­ter­na­tą, Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­te ėmė stu­di­juo­ti pra­mo­ni­nę dai­lę. Me­ni­nin­kus tuo­met ėmė į ka­riuo­me­nę, bet čia jam vėl „nu­ski­lo“. Tar­na­vo Ry­go­je, su­si­pa­ži­no su Lat­vi­jos ar­chi­tek­tū­ra, ki­tos me­ni­nės mo­kyk­los tra­di­ci­jo­mis. Ir, ži­no­ma, su ka­riš­kio mo­ra­le nu­ga­lė­ti.

„Po ka­riuo­me­nės at­vy­kau į Šiau­lius – pra­mo­nės mies­tą – ir iš kar­to pa­te­kau į tuo­me­čio mies­to Vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko Vi­liaus Ka­za­na­vi­čiaus tvir­tas ran­kas. Da­bar ga­liu di­džiuo­tis so­vie­ti­niu lai­ko­tar­piu nu­veik­tais dar­bais. Net da­bar, kai biu­rok­ra­tų esu nu­grūs­tas že­myn, kai daž­nai esu blo­kuo­ja­mas kaip kū­rė­jas, mies­tui vis tiek duo­du il­ga­lai­kį pro­duk­tą. Sva­jo­ju le­ga­liai dirb­ti pa­gal spe­cia­ly­bę...“ – Vi­lius il­ge­sin­gai nu­si­šyp­so, po to nu­si­juo­kia – to­kį šau­nuo­lį, kaip jis, se­niai į dan­gų rei­kė­jo paimti, tačiau vis kiti į priekį užlenda.