Vasario 5 d. rytą nuėjau į redakciją pas A. Volkovaitę pasiaiškinti, kodėl ji taip pasielgė. Kalbėjomės ramiai, žurnalistė neprieštaravo mano mintims.
Tą pačią dieną mano parašytą apie šį įvykį repliką perskaitė vyr. redaktoriaus pavaduotojas Mykolas Deikus ir pažadėjo išspausdinti. Jis tik labai nustebo, kodėl žurnalistė neturėjo diktofono.
Po kelių dienų vėl trukdžiau M. Deikų. Jis informavo, kad mano tekstą perdavė vyr. redaktoriui Linui Garbeniui. Man L. Garbenis nenorą spausdinti motyvavo tuo, kad išspausdinus reikėtų žurnalistei skirti nuobaudą. Pagaliau sutarėme išbraukti mano pasiūlymą žurnalistinio darbo klausimais, parašyti ne tik mano vardą, bet ir pavardę. (A. Volkovaitė buvo parašiusi tik vardą). Vyr. redaktorius L. Garbenis pažadėjo išspausdinti.
Finalas. Mano replika publikuota nebuvo. L. Garbenis man pasakė, kad žurnaliste A. Volkovaite pasitiki ir ji parašė tai, ką aš kalbėjau.
A. Volkovaitė, paklausta, kodėl iš pradžių mūsų pokalbis buvo ne toks, atsakė: "Aš pasakiau tai, ką norėjau pasakyti."
Išvados. Keista vyr. redaktoriaus Lino Garbenio pozicija: pažadėjęs spausdinti, staiga pakeitęs nuomonę visiškai manęs neinformavo. Turėjau eiti, teirautis, ilgai stovėti koridoriuje... Kodėl visą mėnesį reikėjo tų viražų? Juk žurnalisto sėkmės laidas turėtų būti tiesa ir mokėjimas bendrauti su žmogumi.
Eglė Preskienienė
