Ričardas JAKUTIS
Viskas prasideda nuo galvojimo apie maistą. Netrukus tokias mintis pakeičia stiprus troškimas valgyti. Iš pradžių valgymas savotiškai paguodžia. Bet pradėję valgyti nebegalime sustoti. Vis kemšame. Persivalgome daugiausia tokių produktų, kurių galima atsipjauti. Po to jaučiamės kalti ir pykstame ant savęs. Gydytojai, tyrinėjantys persivalgymo problemas, net visą mokslą sukūrė. Pasirodo, persivalgymas gali būti subjektyvus ir objektyvus. Persivalgymas per šventes net savotiškai pateisinamas, nes, girdi, tai subjektyvus dalykas.
Kas tai yra persivalgymas (angl. binge eating)? Anksčiau daugumai angliškai kalbančių žmonių žodis "binge" pirmiausia reiškė "per daug išgerti". Dabar šiam žodžiui vis dažniau suteikiama kita reikšmė – "persivalgyti". Nors daugeliui pastaroji reikšmė apibūdina kažką visiškai nežalinga - dietos nesilaikymą ar paprasčiausią piktnaudžiavimą maistu, tačiau vis daugėja žmonių, kuriems tai vis dėlto pirmiausia reiškia valgymo kontrolės praradimą.
Žmogaus siela yra tikras dvasinio konflikto laukas. Visos nuodėmės ir pagundos atsiranda vedamos mūsų troškimų ir ateina iš prigimties. Kartais smerkiame save už tai, kad neturėjome jėgų susilaikyti, o kartais net su malonumu paskęstame savose silpnybėse, nesukdami sau galvos apie galimas pasekmes. Viena ryškiausių ne viename gyvenančių nuodėmių ir yra maisto kultas. Visuomenės apklausos duomenys Italijoje rodo, kad daugelis italų jaučiasi labiau nusidėję, kai persivalgo, nei kai būna neištikimi savo partneriams.
Maistas – svarbi kasdienio gyvenimo dalis. Sako, kad tai, ką mes valgome, turi įtakos mums ir net mus supančiai aplinkai – kaimo kraštovaizdžiui, tradicijų įvairovei ar Žemės klimatui. Tikri gastronomai niekuomet nepamiršta stipraus ryšio, tarp patiekalo ir planetos.
Kiek laiko praleidžiame prie stalo? Galvoje turiu maisto stalą. Sako, skaičiai labai paprasti – apytikriai pusantros valandos per parą, tai yra 45 valandas per mėnesį, beveik 550 valandų arba 23 paras per metus, 230 parų per dešimt metų, 1610 parų (daugiau nei penkerius metus) per 70 metų - šiek tiek daugiau negu dešimtadalį gyvenimo. Tiesa, tas pusantros valandos buvimas prie stalo nėra blogai, jeigu valgome lėtai, stengiamės gerai sukramtyti, mėgaujamės maistu, arbatos ar kavos puodeliu ("Kava baigia bręsti puodelyje"). Blogiau, jei prie stalo per parą praleidžiame tik pusvalandį ar net 20 minučių, viską skubiai burnon sukišdami. Bent aš prie stalo pusantros valandos nepraleidžiu. Gal todėl ir storas. Jei praleisčiau tris valandas, toks nebūčiau. Pietų stalas yra savotiškas mikrokosmas su savais įstatymais, lūkesčiais, savitvarda, dalijimusi, svarstymu. Kartais šeimos pietų stalas palyginamas su scena, kur kiekvienas jos narys atlieka savo vaidmenį.
Net sapnuose dažnai regime stalą. Sapnininkai aiškina, jog sapne matyti tuščią stalą reiškia pyktį ir nesantaiką. Ilgą stalą sapnuoti - ilgas gyvenimas. Sulūžęs stalas - blogos permainos. Sapne matyti ant stalo pinigus reiškia, kad laimingai išsisuksite iš keblumų. Dengti sapne stalą – prasigyvensite. Jeigu sapnuojate pietums padengtą stalą, vadinasi, užsimegs naujos pažintys ir bus geros aplinkybės veiklai. Prie stalo sėdėti, valgyti ar rūkyti - namuose turtas ir sėkmė, laimingas gyvenimas. Prie stalo valgyti vienam - namuose šykštumas. Prie stalo su kompanija valgyti - naujos pažintys. Jeigu sapnuojate stalą, ant kurio nešvarūs indai ir didžiulė netvarka, - profesinėje veikloje ištiks nesėkmė, todėl nesidrovėkite paprašyti pagalbos. Jeigu sapne nuimate indus nuo stalo, vadinasi, džiaugsmą ir ramybę pakeis liūdesys ir abejingumas.
Lietuva - žemdirbių kraštas. Nuo seno mūsų žmonės susieidavo ne tik per didžiąsias kalendorines ar šeimos šventes, bet ir į talkas. O po sunkaus darbo talkininkai buvo sočiai vaišinami. Kiekviena talka, skerstuvės, sėja, šienapjūtė, rugiapjūtė, bulviakasis, ir t. t. turėjo savo išskirtinius valgius. Kai kurios tradicijos nyksta, visdėlto per šeimos šventes - krikštynas, vestuves, gimtadienius, laidotuves, ruošiama ypač daug įvairių valgių.
"Pasakyk, ką ir kaip valgai, ir aš pasakysiu, kas tu", - taip galima perfrazuoti seną posakį. Šiais greito maisto laikais esame įpratę valgyti visur: darbe, mašinoje, gatvėje. Mes valgome ir kartu ką nors veikiame (pvz., dirbame, žiūrime televizorių, net vairuojame). Ar ir jūs taip elgiatės? O gal valgote ir tuomet, kai nesijaučiate alkani? Ar valgote dideliais kąsniais, ar mėgaujatės mažais kąsneliais? Kai viskas sekasi, valgome. Kai susinerviname – dar labiau "kemšame". Skaičiau, jog apie 25 proc. maisto yra išeikvojama meilės santykiams pakeisti. Užtenka pažiūrėti į pilnus maisto prekių vežimėlius prekybos centruose, kad suprastume, kokio dydžio kaltę žmonės jaučia.
Lėtas maistas, ramus gyvenimas, snūduriuojantys miesteliai... Šiuolaikiniam žmogui tai skamba pragaištingai. Kam gyventi lėčiau, jei viską galima daryti greitai? Progresas! Tačiau ar tikrai žmonės sutverti tokiam gyvenimui? Ar galima pajusti pilnatvę, harmoniją ir absoliutų pasitenkinimą per pasaulį bėgant skubiais šuoliais?
Aišku, tekstas apie maistą būtų nebaigtas, jei nepakalbėtume apie dietas. Žodis "dieta" graikų kalboje reiškia gyvenimo būdą. Kiekviena lieknėjimo dieta šiuolaikiniame pasaulyje tampa vienaip ar kitaisp populiari, nes šiuo metu pasaulyje 1,7 milijardo žmonių turi antsvorį. Daugiausi nutukusių žmonių yra Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur kas trečias amerikietis kenčia nešiodamas bereikalingus kilogramus ir, JAV nacionalinės sveikatos ir mitybos asociacijos tyrimų duomenimis, kasmet nutukusiųjų padaugėja vienu procentu. Teoriškai tai reikštų, kad dar po poros šimtų metų absoliučiai visi amerikiečiai bus nutukę. Europoje situacija irgi sudėtinga.
Bet, pasirodo, pastaruoju metu nutukimas tapo problema ne tik išsivysčiusiose šalyse. Kinijoje moterų, turinčių antsvorį, padvigubėjo, o vyrų – patrigubėjo. Keisčiausia, kad daugiau sveria išsilavinę žmonės. Atrodytų, kad jie turėtų suprasti antsvorio daromą žalą.
Dietologai aiškina, jog paskaičiuoti antsvorį labai paprasta. Paprasčiausias būdas: iš ūgio atimti 1 metrą ir tie likusieji centimetrai bei sveikatos dėlei dar minus 5 – jūsų normalaus svorio kilogramai. Jeigu jūsų ūgis 1,77 m, jūs daugių daugiausia turėtumėte sverti 72 kilogramus.
Viskas tarsi aišku, bet sunkiausia su valia. Jau žiloje senovėje buvo nuspręsta, kad persivalgymas yra nuodėmė. Beje, mėgstančių išlenkti taurelę paguodai persivalgymas yra tokio pat dydžio nuodėmė kaip ir persigėrimas. Deja, daugeliui mūsų kūno svorio kontrolė – tai nenutrūkstama skrydžių ir kritimų grandinė. Vėl norisi prisiminti, jog kiek beskelbiama liesėjimo programų, parduotuvėse ir vaistinėse atsiranda vis daugiau "riebalų degintojų", tačiau... Dažniau reikėtų pagalvoti, jog kur tik einu, su savim nešiojuos 50 kilogramų antsvorį. Jeigu taip kas nors tiek sveriantį maišą uždėtų ir lieptų visur tampyti...
Vienas populiariausių šio laikmečio pasaulio dietologų Robertas Atkinsas aiškina paprastai: atsisakyti saldžių produktų, duonos ir kitokių kepinių, gazuotų vaisvandenių, riboti sūrį, gyvulinės ir augalinės kilmės riebalus. Mėsą, žuvį, paukštieną, kiaušinius – galima kirsti. Netgi galima paskaninti maistą padažu, majonezu ar net grietine.
Dietų pasiūlymų gali daug išgirsti. Štai girdėjau, jog reikia savaitę (ar bent penkias dienas) valgyti tik kopūstų sriubą. Užsinori valgyti, vėl srėbk kopūstienę. Sveika, ir skrandis bus užpildytas. Sako, per savaitę taip numesi nuo 5 iki 10 kilogramų. Kadangi dabar vasara, manau, tiktų ir šaltibarščiai. Nors kartą pamąsčiau, jog tos visos dietos gal ir gerai, tačiau, mano galva, užtektų vieno – mažiau valgyti. Tai nėra lengva. Robertas Atkinsas irgi mirė sverdamas 120 kilogramų, o kitą įžymų dietologą Viljamą Bantingą visą gyvenimą irgi kankino antsvoris.
"Nuo pirmadienio lieknėju", – tuščia frazė. Reikalingos čia kelios nuostatos: nevalgyti, ko nemėgsti; jei abejoji, ar tikrai nori valgyti, nevalgyk; nekramsnok paskubomis ar stovėdamas ir t. t. Nors kažkur skaičiau, kad žmogui reikia mylėti save tokį, koks esi. Neigiamos emocijos sėkmingai lieknėti nepadės ir apskritai nieko gero neduos. Net ideali figūra nėra laimės garantija! Gal ir tiesa, jog geriau būti storam, sveikam ir turtingam negu lieknam, ligotam ir vargšui. Deja, dažniausiai sutinkame lieknus, ligotus ir neturtingus, bet storus irgi ligotus ir neturtingus.
Kaip baigti šį tekstą? Pamąsčiau, ar ne geriausia būtų šašlyko receptu. Juk vasara - šašlykų metas. Kas teigia, kad tikrieji šašlykai yra tik iš avienos, klysta. Šašlykams tinka bet kuri mėsa. Tiesa, jautiena yra per kieta, veršiena - per sausa, bet kiauliena tinka puikiai. O kalbą apie šašlykus reikia pradėti nuo jų kilmės. Šašlykas kilęs iš Artimųjų Rytų bei Kaukazo regiono. Pats žodis yra turkiškos kilmės. Daugeliui mūsų šašlykai asocijuojasi su kaukaziečiais - jie geriausi šašlyko ruošėjai. Kaukaze aviena - labai populiari mėsa ir, atrodytų, būtų natūralu, kad šašlykai būtų iš jos. Bet... Tai būtų tiesa Uzbekistane ir "aišku" logiška, nes ten žmonės išpažįsta islamą, todėl nevalgo kiaulienos. Gruzijoje ar Armėnijoje pats tikriausias šašlykas bus iš kiaulienos. Senieji gruzinai arba armėnai jums tai patvirtins.
Pradėkime nuo marinavimo. Tikrąjį šašlyką marinuoti reikėtų tik svogūnuose, t. y. mėsą marinuojame sausai, savo ir svogūnų sultyse, su druska, pipirais ir kitom žolelėm (baziliku, mėta, paprika). Svogūnų turėtų būti dvigubai daugiau nei mėsos. Ir dar rekomenduočiau granatų sulčių. Granatų sultys ir yra tas išskirtinumas, kurį siūlau ruošiant šašlyką. Šios sultys palyginti dažnai naudojamos kaukaziečių virtuvėje mėsai pagardinti, marinuoti ar padažams.
Reikia 2 kg kiaulienos sprandinės; 4 svogūnų; 2 stiklinių granatų sulčių; 0,5 stiklinės citrinos sulčių arba 3 v. š. raudonojo vyno acto; druskos, pipirų. Mėsą supjaustome vidutinio didumo gabalais (geriau didesniais nei mažesniais). Svogūnus supjaustome žiedais. Mėsą, svogūnus, druską ir pipirus (druska ir pipirai dedami įprastai) sudedame į indą, kuriame ir marinuosime šašlykus. Viską gerai rankomis paminkome 5-10 minučių. Tada arba tiesiai į tą patį indą, arba atskirai supilame granatų ir citrinų sultis (arba actą). Sultys turi apsemti visą mėsą. Viską dar truputį paspaudžiame, indą uždengiame ir dedame į šaldytuvą, kur laikome per naktį. O kepant reikia tiesiog nesudeginti ir neperdžiovinti mėsos. Skanaus!
