Irena BUDRIENĖ

Šiaulietis dizaineris Vilius Puronas sako buvęs nustebintas išradingomis moksleivių idėjomis, skirtomis gimtajam Šiaulių miestui. Bendravimo su jaunimu ir atradimo džiaugsmą Vilius Puronas patyrė gabiausių miesto vaikų "Tauro" vasaros stovykloje, kurią finansavo Šiaulių miesto savivaldybė. Norėdami atsidėkoti miestui už surengtą stovyklą, apie trisdešimt talentų – šalies ir tarptautinių olimpiadų dalyvių – dizainerio paraginti pasiūlė tris idėjas, kurias įgyvendinus Šiauliai taptų nepamirštami.

Renginį paįvairino čia pat sukurtas improvizuotas šokis.

Stovyklautojai pasiskirstė į tris grupes, iš kurių kiekviena gavo po užduotį. Improvizuotose kūrybinėse dirbtuvėse moksleiviai kūrė savo kolektyvines idėjas, kurias vėliau pristatė visiems stovyklautojams, čia dirbusiems pedagogams ir pačiam dizaineriui. "Mes esame dar XX amžiaus žmonės, o jaunimas priklauso labiau pažengusiam XXI–ajam. Tai, ką sugalvojo jie, mums į galvą neateitų", – įsitikinęs Vilius Puronas.

Pirmoji užduotis skambėjo taip: "Šiauliečiams už šimto metų." Moksleiviai, atlikdami šią užduotį, pasiūlė sukurti žiedo formos seifą ir užprogramuoti jį taip, kad jis po šimto metų nustatytą dieną ir valandą išsiskleistų. Į šį žiedą–seifą reikėtų po truputį įdėti visko, kas dabar aktualu: leidžiamų laikraščių, naujausių knygų, mieste veikiančių įmonių gaminių, nusipelniusių žmonių nuotraukų ir kt. Jaunimo nuomone, seifas turėtų būti po žeme, tačiau užklotas stiklo platforma, kuria žmonės vaikščiotų ir spėliotų, kas gi ten yra. Po šimto metų, kai žiedas išsiskleistų atverdamas jame paslėptą lobį, jį saugoti galėtų perimti Šiaulių "Aušros" muziejus.

Spręsdami antrąją užduotį: "Pamačiau – Šiaulių nepamiršau", gabūs jaunuoliai sugalvojo sukurti milžinišką dviratį, tarkim, keturių aukštų namo dydžio. Tokiu būdu moksleiviai siūlė dar kartą priminti atvykstantiems svečiams, kad Šiauliai – dviračių miestas. Besvarstant, kur geriausia būtų pastatyti šį milžiną, buvo nuspręsta, kad dviratis atsirastų prie Prūdelio ir kartu tarnautų kaip vandens ir ugnies fontanas. Vandens turbinos suktų jo gigantiškus ratus, iš vairo ragų trykštų vanduo, o iš dviračio stebulių lėktų pirotechninės ugnies žiežirbos. Kadangi toks įrenginys būtų šiek tiek pavojingas, jį nuolat saugotų ten įkurtas policijos postas. Tačiau dėdės policininkai ne baustų, o miesto svečiams dalytų atvirukus su Šiaulių panorama. Idėjos autorių nuomone, vaizdas būtų toks pritrenkiantis, kad jį pamatęs negalėtum ištrinti iš sąmonės.

Grupė, atlikusi trečiąją užduotį, anot Viliaus Purono, nustebino labiausiai. Temai "Niekur nematyta, bet miela" įgyvendinti jaunimas pasiūlė sukurti Saulės mergytę – Šaulytę – Saulės berniuko Šauliuko draugę. Skulptūra galėtų būti pastatyta netoliese, gal net Prisikėlimo aikštėje (aišku, ne tokioje garbingoje vietoje, kur numatytas paminklas Prisikėlimo apygardos partizanams – aut. pastaba). Moksleivių nuomone, ir vienos, ir kitos skulptūros pjedestalas turėtų švytėti lazerių šviesa, o lazerių spinduliai tarp jų vienąkart per metus susijungtų, sudarydami širdies formos hologramą. Ta įsimintina diena galėtų būti rugsėjo 22–oji, Šiaulių miesto gimtadienis. Paklausti, kodėl ne vasario 14–oji, moksleiviai buvo kategoriški: Valentino dieną švenčia visame pasaulyje, o Šiaulių gimtadienį – tik pas mus.

"Jaunimas savo idėjas miestui kūrė su didžiausiu džiaugsmu ir malonumu, o tai, manau, yra svarbiausia. Linkiu, kad gabių ir imlių moksleivių kūrybinė gyslelė nenutrūktų ir tolimesniame jų gyvenime. Labiausiai bijau, kad mes, XX amžiaus žmonės, jų nestabdytume ir neištremtume į užsienį", – sakė Vilius Puronas.

Grupės pristatė savo idėjas.		Dizainerio Viliaus Purono paraginti gabiausi vaikai siūlė idėjas, kurios neleistų pamiršti Šiaulių. Neringos BARŠAUSKINĖS asmeninio archyvo nuotr.