Svajūnas SABALIAUSKAS

Keliaudamas po Jungtinę Karalystę su bičiuliais aplankiau ir Broseley, mažą miestelį, kuriame gyvena didelis Lietuvos draugas Mel’as Mars’as. Anksčiau Mel’as dėstytojavo universitete, degė keraminius dirbinius. Dabar jis atstato senovinius namus, turinčius istorinę vertę.

Šį pramonininko John‘o Wilkinson‘o 1763 metais statytą namą Mel‘as Mars‘as išsaugojo nuo sunykimo jį restauruodamas. Dabar – tai jo šeimos namas.

Apsigyvenau pramonininko John‘o Wilkinson‘o 1763 metais statytame name. Sunku buvo patikėti, kad jį prieš kelerius metus iš griūvėsių atstatė Mel‘as su komanda. Su Mel‘u kalbėjomės apie pirmuosius įspūdžius Lietuvoje, Jungtinės Karalystės paramą kultūrai, menininko gyvenimą.

- Jūsų šaknys Lietuvoje. Kada pirmą kartą pamatėte savo protėvių tėvynę?

- 1996 metais atvykau į tarptautinį keramikų simpoziumą, kuris vyksta Panevėžyje. Buvau vienas iš organizatorių. Kai Lietuva nebuvo Europos Sąjungos narė, reikėdavo žmonių iš užsienio, kad simpoziumai gautų finansavimą iš tarptautinių fondų. Taip pat dalyvavau projekte, kad Lietuvos aukštasis mokslas atitiktų Europos standartus, tai buvo vienas iš mano, universiteto atstovo, darbų.

Mano seneliai iš tėvo pusės yra kilę iš Kauno gubernijos. 1890 metais jie bėgo nuo carinės Rusijos pogromų. Mano tėvas jau gimė Mančesteryje. Gaila, kad savo senelio neteko pažinti.

Kai pirmą kartą atvažiavau, pamačiau, kad Lietuva – žemės ūkio šalis. Mačiau, kad nors žmonės persikėlė iš kaimų į miestus, bet vis dar tęsia žemės ūkio tradicijas - net miesto centre augina daržoves.

Sutikti lietuviai – itin draugiški žmonės. Mielai priimantys užsieniečius ir naujas idėjas. Atsimenu, kad pirmaisiais kartais mane nustebino, jog Lietuvoje labai mažai automobilių. Net Vilniuje galėjai eiti skersai gatve nebijodamas, kad automobilis tave nutrenks (juokiasi – aut. past.)

- Lietuvoje ne vienas menininkas skundžiasi, jog iš meno nepragyvensi. Ar Jungtinėje Karalystėje vis dar galima iš meno gyventi?

- Savo pirmąją studiją atidariau 1966 metais ir dvidešimt metų gyvenau vien iš keramikos. Bet dabar viskas pasikeitė drastiškai. Dabar tai būtų itin sunku padaryti. Tuomet baigiau koledžą, po mėnesio atsidariau savo dirbtuves, o po poros mėnesių pradėjau pardavinėti pirmuosius savo dirbinius.

Jungtinėje Karalystėje keramika dažnai traktuojama kaip amatas, o ne kaip menas. Labai sunku atskirti dizaino meną nuo amato. Dažnai pamirštama, kad yra dizainerio, menininko kalba. Tad dabar savo meninį matymą realizuoju restauruodamas senus namus.

Didžiojoje Britanijoje yra problema, kad norima žmones sudėlioti į lentynėles, uždėti jiems etiketes. Nenorėdamas, kad stovėčiau lentynoje su užrašu "puodžius" ar "keramikas", per pastaruosius dešimt metų aš padariau daugiau statydamas ar restauruodamas namus.

Mel‘as Mars‘as myli savo mažą miestelį.

Šiuolaikinė sistema nemoko žmonių meno kalbos. Taip pat neugdomas muzikinės kalbos suvokimas. Dabar tai laikoma antriniais, nesvarbiais dalykais. Manau, kad tai labai didelė klaida.

- Iš darbo universitete išėjote daugiau nei prieš dvidešimt metų, bet žinote, kokia aukštosiose mokyklose situacija? Klausiu todėl, nes kai pakalbi su Lietuvos universitetų dėstytojais, jie skundžiasi, jog į aukštąsias mokyklas ateina nemažai studentų, kurie neturi aiškios motyvacijos.

- Žinoma, kad daug kas pasikeitė per pastaruosius dvidešimt metų. Dabar edukacija matoma tik kaip treniruotė darbui. Net jei studijos pavadintos labai gražiu, sakyčiau, net seksualiu pavadinimu, pavyzdžiui, – media studijos su animacija. Universitetai verčiami į pinigų uždirbimo mašinas, o studentai matomi kaip pajamų šaltinis. Studijos studentui atrodo patrauklios, universitetui neįdomu, ką studentas veiks jas pabaigęs. O studentui atrodo, kad tai "cool" specialybė.

- Iš kur atsirado poreikis restauruoti namus? Kaip atrodė šis namas, kurio kieme sėdime. Sakėte, jog šis pramonininko John‘o Wilkinson‘o 1763 metais statytas namas buvo gana apleistas. Ar nebuvo gaila į jį sudėti nemažai pinigų? O gal prie restauracijos prisidėjo ir valstybė?

- Atsirado galimybė pagerinti senų namų rinką ir aš ja pasinaudojau. Labai norėjau išsaugoti istorinę vertę turinčius pastatus. Tai man buvo didžiulis iššūkis. Išsaugoti namai miesteliams suteikia pridėtinę vertę. Į juos atvažiuoja pasižiūrėti daugiau turistų.

Dabar statau pirmą namą nuo pamatų. Esu atstatęs visiškai sudegusius namus Velse, arklides. Iš viso – apie dvidešimt namų. Kai kuriems reikėjo skirti ne tiek daug laiko ir energijos. Man sekasi, nes turiu subūręs puikią komandą. Sėkmės paslaptis – darbininkus, specialistus laikyti savo šeimos nariais, kartu pietauti. Pavyzdžiui, aš kasdien pats jiems gaminu pietus.

Dabar Jungtinėje Karalystėje statoma daug namų, dažnai nežiūrima, kokios kokybės medžiagos naudojamos. Neįdomūs projektai. Svarbiausia – kuo greičiau parduoti ar išnuomoti.

Man svarbu, kaip žmogus tame name jausis ir kokį pėdsaką jame paliks. Todėl naudoju geriausias medžiagas. Į namus, kuriuos restauravau, galėjau daug mažiau pinigų investuoti.

Šis namas – reikšmingiausias namas Broseley istorijoje. Jis buvo labai prastos būklės. Aš ir mano vaikai nusprendėme, kad reikia nupirkti jį. Atstatėme arklides – keturis atskirus pastatus. Dabar džiaugiuosi, jog miesteliui liks šis istorinis pastatas.

Pasak Mel‘o jis nebegalėtų gyventi vien iš keramikos dirbinių, per kelis dešimtmečius gyvenimas menininkams Jungtinėje Karalystėje pasikeitė. Svajūno SABALIAUSKO asmeninio archyvo nuotr.

Valstybė per visokias agentūras skyrė pinigų oranžerijai atstatyti, kuri buvo visiškai supuvusi ir sugriuvusi. Valstybė neskiria daug pinigų, ji itin atidžiai renkasi, prie kurių projektų prisidėti. Ir nors labai daug biurokratų valdiškose įstaigose, bet pinigų oranžerijai pavyko gauti (juokiasi – aut. past.). Taip pat valstybė parėmė įėjimo į namą atstatymą.

Reikėjo daug leidimų ir restauruojant pastatą. Ir nors buvo daug tikrintojų ir kitokių "trukdytojų", dabar visi džiaugiasi atrestauruotu namu.

Viską turėjome atstatyti taip, kaip buvo. Ir nors nebūtų reikėję laikytis autentikos, būčiau daręs tą patį. Neįsivaizduoju, kaip į senus pastatus galima įstatyti plastikinius langus. Man patinka šis namas ne tik todėl, kad turi istorinę reikšmę. Gerai, jog jame yra tiek daug erdvės. Kad čia gali atvažiuoti mano draugai ir jiems nebus ankšta.

Vieni miestelio gyventojai galvojo - kam reikia kišti pinigus? Bet daugelis palaikė ir sulaukiau pagalbos. Manau, kad bet kur taip būtų atsitikę, Lietuvoje ar mūsų šalyje. Bet mūsų šalyje yra mentalitetas: esi vietinis ar nesi. Tai gana sudėtinga socialinė situacija. Miestelio senbuviai mane laiko nevietiniu, nes aš čia prieš dvidešimt metų gyventi atvažiavau iš Velso. Jie mane vadina ateiviu (juokiasi – aut. past.).

- Anglai sako: "Mano namai – mano tvirtovė."

- Aš taip nemanau. Mano namai atviri mano draugams.