Išskirtinis "Šiauliai plius" interviu su Bertrano Kanta gynėju advokatu Leonu Virginijumi Papirčiu

Ričardas JAKUTIS

Atlikęs dalį bausmės, iš įkalinimo įstaigos Prancūzijoje neseniai lygtinai buvo paleistas dainininkas Bertranas Kanta (Bertrand Cantat). Prieš Bertranui Kanta išeinant į laisvę, jo gynėjas advokatas Leonas Virginijus Papirtis jį aplankė Muret kalėjime prie Tulūzos. Kaip atrodo visa ši Vilniuje įvykusi tragedija po kelerių metų? L. V. Papirtis nelabai linkęs dar ir šiandien apie tai kalbėtis su žurnalistais. Tačiau savaitraščiui "Šiauliai plius" jis sutiko duoti išskirtinį interviu.

Advokatas Leonas Virginijus Papirtis viešnagės Prancūzijoje pas ten atliekantį bausmę jo ginamąjį Bertraną Kanta metu. Leono Virginijaus PAPIRČIO asmeninio archyvo nuotr.

- Visi prisimename šiurpią nelaimę, kuri įvyko 2003 metų liepos 27-osios naktį Vilniaus viešbutyje "Domina Plaza". Švenčiant televizijos serialo "Koletė" filmavimo Lietuvoje pabaigtuves, meilės saitais susieti aktorė Mari Trentinjan (Marie Trintignant) ir dainininkas Bertranas Kanta susikivirčijo, dėl to vyriškis moterį pastūmė, jai sudavė, o krisdama ji stipriai sutrenkė galvą ir po kelių dienų mirė. Jūs tapote kaltinamojo Bertrano Kanta gynėju. Kiek teko girdėti, ir proceso metu, ir po jo jūs vengėte bet kokių didesnių interviu. Kodėl?

- Proceso metu buvo labai didelis žiniasklaidos dėmesys – pirmiausia iš Prancūzijos pusės. Komentarai ir dėl pačios istorijos, ir dėl įvykių, ir dėl asmenybių vertinimo buvo labai įvairūs, labai dažnai su didele subjektyvumo doze bei išgalvotų faktų pateikimu. Suprantama, kodėl šis dviejų žmonių konfliktas sukėlė didelį šoką Prancūzijoje. Tragiško įvykio centre atsidūrė Prancūzijos roko žvaigždė, publikos numylėtinis, išgarsėjęs savo akcijomis ir veikla prieš smurtą, skurdą, narkotikus, socialinę nelygybę, pavyzdingas šeimos vyras... O tuo metu žiniasklaidoje pasirodė labai daug informacijos – labai dažnai iškreiptos ir tendencingos apie tai, kas įvyko. Neginčijamas buvo tik žiaurus faktas – po įvykusios dramos aktorė Mari Trentinjan mirė. Laikausi pozicijos ir esu įsitikinęs, kad ji teisinga – nekomentuoti to, kas įvyko, nebūti vertintoju ir teisėju. Advokatas turi savo sritį...

- Bet teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį – 8-eri metai nelaisvės. O jūsų ginamasis atšaukė savo apeliacinį skundą. Ar tai reikia suprasti, kad Bertranas Kanta nuosprendį savo atžvilgiu priėmė kaip teisingą?

- Čia reikėtų labai daug pasakoti... Ir tai nėra taip paprasta. Jei glaustai, tai mano ginamasis niekuomet neprisipažino nužudęs savo draugę. Antra, buvo daug kalbų, kad mano ginamasis lemtingą naktį buvo apsvaigęs nuo narkotikų. Tai netiesa. Jokie testai to neparodė. Trečia, mano, kaip advokato pozicija ir šios situacijos vertinimas – neatsargus gyvybės atėmimas. Tuomet ir visai kita bausmė. Tačiau Bertranas Kanta pavargo. Nuo įtampos, nuo užgauliojimų ir visokių dalykų, apie kuriuos nesu linkęs pasakoti. Jis susitaikė su likimu. Nusivylė teismu. Esu sakęs, kad didžiausią bausmę – sąžinės graužatį – jis turės visą likusį gyvenimą. Atmenate, po tos lemtingos nakties jis mėgino žudytis. Labai sudėtingi reikalai. Jis prarado artimą žmogų, prie šio praradimo prisidėjo to nenorėdamas. Pagaliau liko jos keturi našlaičiai vaikai... Drama. Bet apeliacinio skundo atsiėmimas nebuvo mano idėja.

- Prancūzijoje apie šią dramą yra išleistos kelios knygos. Tiesa, jų yra ir Lietuvoje. Nuomonės įvairios, priklausomai nuo to, kas knygą ruošė ir leido. Apie jus, kaip advokatą ir žmogų, Bertranas Kanta išsako pačius gražiausius žodžius. Ką galite apie tai pasakyti?

- Knygų yra įvairiausių. Tai ir kronikinio pobūdžio, kurias rašė žurnalistai, arba artimųjų žmonių – su savo subjektyviais pastebėjimais, vertinimais. O kiek dar straipsnių žurnaluose, laikraščiuose Prancūzijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, Liuksemburge... Dar televizijos laidos. Matot, žingeidumą apsprendė dramos veikėjai. Man šioje situacijoje nebuvo paprasta. Pavyzdžiui, jau po nuosprendžio sutikau dalyvauti vienoje Prancūzijoje labai populiarioje televizijos laidoje. Šventai tikėjau, kad tai gali ateityje padėti mano ginamajam. Kai atvykau į Paryžių ir pamačiau, kur krypsta visi reikalai, – dalyvauti laidoje kategoriškai atsisakiau. Žurnalistai kartais žaidžia žiaurius žaidimus. Savo ginamojo aš neteisinu. Jis ir pats nuo pirmųjų parodymų sakė: "Sakysiu tik teisybę. Kaltas, kad nesusivaldžiau, kad neišėjau, kad skėliau antausius, norėdamas sustabdyti jos isteriją ir agresiją..." To, ko visuomenė nežino, kas susiję tik du dviem žmonėmis, nebereikia knaisioti. Puslapis užverstas. Nieko nebepakeisi. O su Bertranu susiklostė dvasinis ryšys, kuris daugelyje situacijų labai padėjo.

- Spalio mėnesį, atlikęs trečdalį bausmės, Bertranas Kanta paleistas į laisvę. Gal teko girdėti apie tai pačių prancūzų nuomonių, nes juk ne visi Prancūzijoje jam simpatizuoja?

- Už gerą elgesį B. Kanta savaitgaliais buvo leista palikti kalėjimą ir pabūti namuose, kur jo laukdavo ketverių metukų dukra ir dešimtmetis sūnus. Kiek žinau, jokių nuobaudų kalėjimo metu jis nėra gavęs, o buvo tik skatintas ir girtas. Kalėjime jis tvarkė aplinką, prižiūrėjo jam skirtą daržovių lysvę, sportavo, labai susidomėjo Rytų filosofija. Įkalinimo įstaigoje kasdien Bertranas Kanta gaudavo apie 50 laiškų. Vienų jam rašiusių nuomonė buvo kategoriška, kiti suprato, kad įvyko tragedija, kurios kaltininkė - meilė. Todėl ir nuomonių dėl priešlaikinio paleidimo Prancūzijoje yra įvairiausių. O kreiptis dėl paleidimo į laisvę teisę jam suteikė tai, kad turintys mažamečių vaikų gerai besielgiantys kaliniai į laisvę gali būti paleisti atlikę trečdalį bausmės. Aišku, su tam tikrais apribojimais.

- Kokie tolimesni Bertrano Kanta planai? Ką veikia grupė "Noir Desir"? Ar galima Prancūzijoje nusipirkti šios grupės kompaktinių plokštelių? Ką jums davė ši byla?

- Laikas – geriausias gydytojas. Dar anksčiau Bertranas sakė, kad nelaisvėje jis kurti negali. Bet jau tada mačiau, kad jis tai daryti mėgina. Manau, kad kūrėjas negali tylėti, kur jis bebūtų. Kurį laiką, kol nepasibaigs jo lygtinio paleidimo terminas, Bertranas Kanta viešai koncertuoti negalės. Gal taip ir turi būti. Žaizdos labai gilios. O dėl įrašų, tai būdamas Paryžiuje specialiai domėjausi. Muzikos prekių parduotuvėse "Noir Desir" įrašai pardavinėjami. Vieną kompaktinę plokštelę grupė įrašė kalėjime, atvykusi pas Bertraną Kanta. Ji pripažinta geriausia 2005 metais Prancūzijoje. Taip pat mačiau naują grupės "Noir Desir" pristatymą labai rimtame šimto puslapių žurnale "Les inralkuptibler". Visas žurnalo numeris skirtas šiai grupei. Bertranas žadėjo net dainą sukurti, skirtą Lukiškių kalėjimui, kuriame jis praleido 14 mėnesių. Kas žino, gal toji daina taps Lietuvos kalinių himnu. B. Kanta nei Lukiškių kalėjimo, nei Lietuvos bloguoju nemini. Bertranui pranešiau, jog viešbučio "Domina Plaza" nebėra, jame įrengti butai, o numeris, kuriame įvyko tragedija, nupirktas vienas pirmųjų. Aš asmeniškai iš šios bylos gavau naujos patirties – ir kaip žmogus, vyras, ir kaip advokatas. Dramos rezultatas parodė, koks trapus yra gyvenimas. Kaip vienas poelgis keičia ne tik tavo, bet ir aplinkinių gyvenimą arba visiems laikams prarandi sau artimą ir mylimą žmogų. Teisminiame tyrime dirbau su kolega Algirdu Matuiza ir bendras darbas profesine prasme nepraėjo be pėdsakų. Kaip ir bendravimas su kolegomis iš Prancūzijos.