Ričardas JAKUTIS

"Žmonės labiausiai domisi dalykais, kurie yra ne jų reikalas." (G. B. Shaw)

Koks pagrindinis gyvenimo variklis? Sunkus klausimas. Bet, pasirodo, nėra viskas taip sudėtinga. Mūsų gyvenimo tyrinėtojai įrodinėja, kad tai paslaptis ir iš jos kylantis smalsumas. Mokslininkai tvirtina, jog smalsumas, tai yra poreikis tirti aplinką, išlieka visą žmogaus gyvenimą ir tai yra savitas žmogaus bruožas. Žmonės iš smalsumo keliauja į įvairias mažai ištirtas, grėsmingas vietas, žūva lipdami į kalnus arba olų nasruose. Einšteinas, Edisonas, da Vinčis ir kiti didieji išradėjai daugumą įstabiausių dalykų atrado tiesiog iš smalsumo. Nesistengiantys įminti paslaptis yra arba labai pavargę, arba ligoniai. Jei Amerikos gyventojai būtų paskubėję kurti laivybą ir pirmieji būtų atvykę į Europą, būtų galima pasakyti, jog jie atrado Europą.

Vaiko gyvenimas prasideda nuo klausimo. Daugeliui pirmasis klausimas skamba taip: kas yra už tų žvaigždžių, kurios taip gražiai spindi giedrą naktį? Ar jos kada nors baigiasi? Ar apskritai egzistuoja visatos kraštas, mūsų erdvės pabaiga?

Smalsūs žmonės klausia, o klausiančiajam vis tiek kas nors atsako.

Manau, daugelis prisimena pasaką apie Mėlynbarzdį: jis neleido savo jaunajai žmonai eiti į vieną kambarį, ji buvo smalsi, pažiūrėjo, kas ten, ir buvo nemaloniai nustebinta, radusi buvusių Mėlynbarzdžio žmonų skeletus. Smalsumo dėka ji išgelbėjo save nuo lemties gyventi su žudiku.

Žmonės perka galvosūkių ir kryžiažodžių žurnalus. Beveik visi leidiniai išsispausdina bent po vieną kryžiažodį, vildamiesi, kad jų leidinys taps populiaresnis. Vienoje darbovietėje girdėjau raginimą spręsti kryžiažodžius tik pieštuku. Raginimas suprantamas - kad būtų galima atsakymus ištrinti ir kryžiažodį galėtų spręsti kitas darbuotojas. Rubikas tapo garsus visame pasaulyje. Užvaldytas neišspręsto galvosūkio žmogus gali tapti jo auka, ieškodamas atsakymo užmiršti darbą ir net miegą.

Detektyvines istorijas ar paslaptingus trilerius irgi mėgstame dėl noro sužinoti, kuo viskas baigsis. Smalsumas dėl aplinkinių žmogui padeda pamiršti net savo negandas. Labiausiai vertinami tie rašytojai ar kino filmų kūrėjai, kurie geba išlaikyti intrigą, vedžioti labirintais ir tik pačiu paskučiausiu momentu atskleisti paslaptį. Todėl populiarūs daugiaserijiniai filmai, todėl su nekantrumu laukiama naujos serijos.

Jeigu vaikystėje koks nors daiktas sužadindavo smalsumą, jūs žūt būt, trūks plyš per galvą versdamiesi norėjote pačiupinėti tą daiktą, apžiūrėti iš visų pusių ir, aišku, turėti. Ypač parduotuvėje, kur būtent tą daiktą pasiekti yra sunkiausia. Parduotuvėje daiktas - ne jūsų, tačiau tėvų gražiai prašant ar net paverkus jis atsiduria jūsų rankose. Po dienos dviejų tas naujas daiktas tampa nebeįdomus ir visiškai nereikalingas.

Suaugusiųjų gyvenimas irgi panašus.

Dauguma žmonių yra smalsūs, bet jų smalsumas netarnauja asmeniniam tobulėjimui, nes jis ne ten nukreiptas. Tai smalsumas, kurį patenkina žurnaliniai straipsniai ir TV laidos apie įžymybes, katastrofų, nelaimių ir nusikaltimų kronikos. Kaip vaikiškame žaidime ieškoma atsakymų į klausimus "kas? kada? su kuo? ką darė?", bet neužduodami patys svarbiausi, esminiai klausimai – kaip ir kodėl?

Pirmame šios eros amžiuje, rašydamas savo gamtos istoriją, Plinijus Vyresnysis teigė, kad kai vanduo pakyla į atmosferą ir suformuoja lietaus debesis, į save jis įsiurbia gausybę žuvų ir kartais netgi akmenų. Šios žuvys ir akmenys sklando virš mūsų danguje. Kitur Plinijus rašė apie dramblį pagimdžiusią moterį. Taigi kartais šis romėnas būdavo ganėtinai bulvarinio pobūdžio pranešimų autorius.

Plinijaus modelis išlieka. Į mitus linkusį, magišką mąstymą vilioja stebuklai: alchemija, burtai, pranašystės ar ateiviai kitose planetose. Ar apie šiuos dalykus galima mąstyti visu protu? Ar gali šie du smegenų instinktai – eizenšteiniškas ir magiškasis – sutapti lyg du panašūs šaukštai?

Išvažiuoja lietuvis į Angliją padirbėti statybose. Užsidirba ten pinigų ir grįžta į tėvynę. Kaip tikras naujasis lietuvis, ragavęs angliško mandagumo, pasistato Nemuno kilpose pilaitę, prisisamdo liokajų ir reikalauja iš visų aplinkinių aristokratiškų britiškų manierų.

Pavasarį prasideda potvynis. Pas naująjį lietuvį įsiveržia išsigandęs liokajus:

- Pone, Nemunas užtvindė visą rūsį...

- Klausyk, - taria naujasis lietuvis. - Kur manieros? Kur mandagumas? Nežinai, kad pirma pasibelsti reikia?

Uždaro liokajus duris, po kurio laiko pasibeldžia.

- Prašom, - sako naujasis lietuvis.

- Sere, - taria liokajus. - Svečiuose - Nemunas.

Smalsumas gali turėti ir tokią seką. Skubėti, pasiekti, projektai, darbai, tikslas, laimėjimai, konkurencija - tai žodžiai, kuriais apibrėžiame savo gyvenimą. "Neturiu laiko", "nieko nespėju" - būsenos, kurios daugeliui tampa įprastinės. O po to seka: "Nebematau prasmės", "viskas atsibodo", "pavargau".

Ar dažnai pagalvoji "man nuobodu"? Jei dažnai, tai esi nuobodi persona. Dažniausiai, kai pasakome, kad mums nuobodu, reiškia, kad esame pavargę ir nieko konstruktyvaus daryti nenorime (viskas gerai, būna ir taip) arba tiesiog nemąstome, ką galėtume nuveikti. Nuobodžiavimas yra ne kas kita, tik tinginystė. Tingėti yra įprotis, skatinantis neveiklumą, o tokiais įpročiais savaime norisi atsikratyti. Geriausias būdas – tapk smalsus!

Šį mėnesį bent man buvo smalsiausia pamatyti "Naujosios dramos akcijos" projekte pastatytą A. Čechovo pjesę "Vyšnių sodas". Kaip puiku, kad sodyboje šalia Vilniaus rodomą spektaklį galėjo stebėti televizijos žiūrovai. Šis "Vyšnių sodas" – pirmą kartą Lietuvoje įgyvendinamas tokio pobūdžio kūrybinis eksperimentas, sujungęs teatrą, kiną, muziką, įvairių kartų ir skirtingų šalių menininkus bei naujausias technologijas. Viena garsiausių XX amžiaus pjesių pasitelkiama kaip metafora ne vien teatro, bet apskritai kultūros dabarčiai apmąstyti. "Vyšnių sodo" idėja artimai susijusi su dabartine kultūros situacija Lietuvoje. Per dvidešimt nepriklausomybės metų įsitvirtinę rinkos dėsniai pakeitė kultūros vietą visuomenėje.

Aplink Čechovo sodą sukinėjasi margas pulkas žmonių, nesėkmingai bandančių tvarkyti savo gyvenimą. Jie niekuomet vienas su kitu nekalba ir retai kreipiasi vienas į kitą. Jie kalba tik apie save ir savo jausmus. Suomių režisierius Kristianas Smedsas atgręžia aktorius į publiką, kad mes juos girdėtume tarsi savo atgarsį.

Nuostabūs ir visi aktoriai. J. Vaitkaus Lopachinas pradeda veiksmą paprastai ištardamas: "Atėjo traukinys, ačiū Dievui. Kuri valanda?" Firsą "suvaidino" Laimonas Noreika. Iš Gajevo į Firsą (užsimaukšlindamas palaikę kepurę, paimdamas į rankas lazdą ir Laimono Noreikos nuotrauką) persikūnydavo Juozas Budraitis. Veiksmui persikėlus į lauką, pabaigoje išgirdome ir L. Noreikos balsą, skaitantį vieną gražiausių Salomėjos Nėries eilėraščių "Kaip žydėjimas vyšnios".

Kaip L. Noreika "suvaidina" Firsą, taip J. Miltiniui lemta "suvaidinti" net pačią Grafienę. Kai Budraičio Gajevas nori vykti pas Grafienę, jis stveria J. Miltinio nuotrauką ir, kratydamas ją rankoje, nukelia mus į visai kitų matmenų erdvę.

Jaunatviškumu džiugina Rasos Samuolytės Duniaša, o Ranevskaja iš Paryžiaus grįžta ir tiesiogine, ir perkeltine prasme (Ranevskają vaidinanti aktorė Virginija Kelmelytė šiuo metu gyvena Paryžiuje). Atkreipiau dėmesį, jog visi apie šį spektaklį rašę teatro kritikai V. Kelmelytės Ranevskają pavadino tikra aristokrate. Kelios gyvenimo raukšlės veide ar šiek tiek prikimęs balsas atitinka išdidžią plastiką, orią laikyseną. Trečiojo veiksmo metu, kuris iš namų perkeliamas į kiemą, jai šokant nepastebėsi nė vieno supaprastinto žingsnelio. Net prisėdimas ant žolės kažkoks išskirtinis.

Beno Šarkos suvaidinta guvernantė Šarlotė tapo tikra spektaklio atgaiva, o Gytį Padegimą regime kaip ne tik dvarininką Piščiką, bet tarsi iš "Mūsų miestelio" atklydusį Režisierių: jis ir svečius pasitinka prie vartų, ir pataiso, kas ne vietoje padėta. Vytauto Anužio Jepichodovo rimtumas pabrėžė herojaus viduje slypintį komformizmą, o Dainiaus Gavenonio Jaša buvo paskendęs giliame poilsyje, kaip ir dera liokajui.

Kai kas gali man paprieštarauti, girdi, A. Čechovo "Vyšnių sodo" nebereikėjo atrasti, nes jis jau seniai atrastas. Taip, bet daug ką vis galima atrasti dar kartą. Net ir dabar, smalsumo nuginti į kokią nors nepažįstamą šalį ar miestą, galime sakyti tai patys sau atradę, nes atradimas - nebūtinai kokios nors žinios, kurių dar niekas neturėjo, bet tik naujovės patyrimas.

Tai tiek apie smalsumą. Smalsumas geras dalykas ir reikalingas, nepamirškime gal tik vieno - tik per smalsumą buvome išvaryti iš rojaus. O baigti norisi tuo Salomėjos Nėries eilėraščiu, kurį Laimonas Noreika skaito "Vyšnių sodo" finale (tiesa, dar galima prisiminti ir šį tekstą dainuojantį Vytautą Kernagį):

Mūsų dienos - kaip šventė,

Kaip žydėjimas vyšnios, -

Tad skubėkim gyventi,

Nes prabėgs - nebegrįš jos!

Tai skubėkime džiaugtis! -

Vai, prabėgs - nebegrįš jos!

Mūsų dienos - kaip paukščiai,

Kaip žydėjimas vyšnios.