Egidijus VAREIKIS, LR Seimo narys
Buvęs Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofis Ananas respektabiliame "International Herald Tribune" laikraštyje prieš keletą metų išreiškė daug kam netikėtą, bet natūralų susižavėjimą Pasaulio futbolo taurės, mūsų dažniau vadinamos pasaulio čempionatu, varžybomis.
Su neslepiamu baltu pavydu jis teigė, kad Jungtinės Tautos išties turi ko pasimokyti iš futbolo universalumo. Pasaulio futbolo federacija vienija 208 narius, o Jungtinės Tautos – tik 192. Visi žaidžia bei garbina futbolą: ir elitas, ir "runkeliai". Futbolas yra tema, kuria galima diskutuoti Buenos Airėse ar Pekine, diskutuoti dalykiškai ir visiems suprantamai. Šiam žaidimui plisti netrukdo muitai, tarifai, Šengeno ir ne Šengeno erdvės. Svarbiausia, futbolas patvirtina, kad galime bendrauti nuoširdžiai ir gražiai. Tai ne kokia nors politika...
Tačiau generalinis sekretorius, beje, kilęs iš Ganos, teisus tik iš dalies. Bet kuris žavus reiškinys anksčiau ar vėliau tampa politika, o tas, kuris lengvai surenka daugiatūkstantines minias, be abejo, yra ir politinis reiškinys. Tad šįkart – keletas štrichų apie futbolo ir didžiosios politikos sąsajas.
Pats tikriausias karas, išprovokuotas rungtynių, kilo tarp dviejų Centrinės Amerikos valstybių – El Salvadoro ir Hondūro. Jis dar žinomas 100 valandų karo vardu. Nors nesutarimų tarp kaimyninių šalių buvo daug – migracija, žemės nuosavybė, pasienio ginčai, pretekstu karui tapo atrankos turnyras prieš 1970 metų FIFA Pasaulio taurę. Komandos tarpusavio rungtynėmis turėjo išsiaiškinti, kuri vyks į finalinį turnyrą Meksikoje. Pirmosios rungtynės 1969 metų birželį vyko Hondūro sostinėje, jas laimėjo šeimininkai (1-0). Po rungtynių vyko riaušės ir muštynės tarp abiejų komandų šalininkų. Atsakomajame mače pergalę šventė salvadoriečiai (3:0), o pagal to meto taisykles tai reiškė, kad įvyks dar trečios rungtynės neutralioje aikštėje (galiausiai po pratęsimo 3:2 laimėjo El Salvadoras). Tačiau būtent anose atsakomosiose rungtynėse El Salvadoro sostinėje buvo niekinamos Hondūro vėliavos, tyčiotasi iš himno, Hondūro fanai terorizuojami. Hondūro gyventojai savo neapykantą išliejo ant savo šalyje gyvenusių salvadoriečių. Teigiama, kad net keli šimtai žuvo, dešimtys tūkstančių buvo priversti bėgti. Visa tai truko beveik mėnesį, kol liepos viduryje El Salvadoro armija pradėjo karo veiksmus prieš kaimyninę šalį. Su bombardavimais ir pėstininkų atakomis. Per 100 karo valandų abi pusės neteko apie 3000 tūkstančių žmonių, keli šimtai tūkstančių (daugiausiai Hondūre gyvenusių salvadoriečių) buvo priversti palikti šalį.
Toks tad futbolas. Jis ne visada virsta karu, bet politiką apibūdina labai dažnai.
Mano kartos futbolo fanai pamena, kas nutiko, kad sovietų komanda nedalyvavo 1974 metų Pasaulio taurės turnyre. SSSR komandai teko žaisti atkrintamąsias rungtynes su Čilės komanda - šalimi, kurioje ką tik buvo atėjęs į valdžią generolas Augusto Pinochetas. Po lygiųjų Maskvoje sovietinė komanda ne be politinės valdžios spaudimo atsisakė žaisti atsakomąsias rungtynes Santjage neva dėl to, kad stadionas buvo laikinai paverstas režimo priešininkų sulaikymo centru. Mums regėjosi, kad tiesiog grėsė politinė gėda - gėdingas Brežnevo pralaimėjimas Pinochetui. FIFA nepasidavė, rungtynės formaliai įvyko ir Čilė laimėjo, neatvykus priešininkui.
Skaudžiai sovietus nubaudė ir lenkai. 1982 metais būtent po lygiųjų su Lenkija SSSR komanda iškrito iš tolimesnių Pasaulio taurės varžybų. Stadione buvo pilna uždraustojo "Solidarumo" plakatų – tai kerštas už karo padėties įvedimą ir sovietų paramą generolo Jeruzelskio režimui. Jausmas panašus į tą, kurį patirdavo lietuviai, "Žalgiriui" laimėjus prieš CASK.
Futbolo keršto akcijų būta ir daugiau. 1986 metų Pasaulio taurėje Argentina, nugalėjusi Angliją, savaip atkeršijo už gėdingą pralaimėjimą Folklandų kare. Tose atmintinose rungtynėse Diego Maradonos įvartis, įmuštas ranka, ir buvo ta garsioji "Dievo ranka", pašalinusi anglus iš tolimesnių varžybų. 1998 metais Iranas pasiekė pergalę prieš JAV komandą. Tai pirmoji Irano pergalė Pasaulio taurėje ir Islamo revoliucijos kerštas...
Tarptautiniu skandalu vos nesibaigė atkrintamosios 2010 m. Pasaulio taurės rungtynės tarp Airijos ir Prancūzijos, kai pratęsimo metu įvartį ranka įmušė prancūzas Thierry Henry. Tarptautinį skandalą kelti bandė Airijos vyriausybės vadovas Brian Cowen. Prancūzai galiausiai atsipirko panieka ir "varlės rankos" įvarčiu. Matyt, galiausiai juos nubaudė likimas – pasirodymas Pietų Afrikos Respublikoje buvo katastrofiškas...
Politinių momentų netrūksta ir kituose futbolo lygiuose.
Tarp Kinijos ir Japonijos karas, tiesa, nekilo, bet 2004 metų Azijos taurės varžybose Kinijoje, atliekant Japonijos himną, nemaža dalis publikos jį niekino, primindama Japonijos nusikaltimus karuose prieš Kiniją, o Kinijai pralaimėjus rungtynes prieš japonus kilo riaušės.
Futbolą galima panaudoti ir geruoju. Netikėtai teigiamu reiškiniu Irakui tapo šios šalies futbolininkų pergalė 2007 metų Azijos taurės turnyre, pergalė, nepaisant nestabilios padėties ir tebesitęsiančio teroro šalies viduje. 2008 metais, pasinaudojęs Turkijos rungtynėmis su Armėnija 2010 metų Pasaulio taurės atrankos rungtynėmis, atvyko į Jerevaną. Nors Turkijos himnas ir buvo nušvilptas, susitaikymo procesas tarp abiejų šalių prasidėjo.
Čia tik politinio futbolo ledkalnio viršūnė. O šiaip jau futbolas – vertas dėmesio politikos objektas.
