Ričardas JAKUTIS

Visada galime pasirinkti, kaip pradėti dieną – gerai ar blogai nusiteikę. Sunkiausia, kai reikia prastumti dieną, t. y. ištverti iki dienos pabaigos. Kadaise šventasis Augustinas yra kalbėjęs apie tai, kad egzistuoja tik esamasis laikas. Tačiau jis skyrė tris jo formas: esamasis apie būtąjį (atsiminimas), esamasis apie esamąjį (stebėjimas) ir esamasis apie būsimąjį (laukimas).

Vilniuje įlipus į autobusą nustebino pasveikinimas maloniu moterišku balsu: "Brangūs keleiviai, įlipę į autobusą, pasižymėkite kelionės bilietą, jei yra laisvos vietos, atsisėskite. Užleiskite vietą neįgaliesiems, senyvo amžiaus keleiviams, keleiviams su mažais vaikais. Geros Jums dienos..."

Kas padaro mano dieną šviesesnę? Yra keletas dalykų, be kurių apsieiti niekaip negaliu net ir vasarą – tai knygos ir filmai. Apie tai jau ne kartą rašiau, bet vis atrodo, kad išsakiau ne viską. Vis pasižadu, kad šiandien nusipirkta knyga ar filmas yra paskutiniai, įsigyti šią savaitę, bet jau kitą dieną vėl ką nors nusiperku. Tam tikra prasme namai nejučia pradeda virsti į sandėlį, kur visuose pakampiuose pūpso knygų stirtos ir kino filmų diskeliai. Esu iš tų skaitytojų ir filmų žiūrėtojų, kurie renkasi knygas bei filmus pagal nuotaiką, ir man visai negėda, kad šalia rimtos lektūros kartais mano bibliotekoje atsiranda ir lengvesnio žanro kūrinių. Tas pats ir kino filmų diskelių lentynoje. Pykstu ant savęs, kad kartais knygas net renkuosi žiūrėdamas, kas pavaizduota ant viršelio. Bet kol kas dar užtenka sveiko proto nesusipirkti visiško šlamšto.

Apie blogas knygas ir blogus filmus rašyti nesunku – paėmei kokį nors epizodą ar neįtikinamą veikėją ir sudirbinėji. Kitas dalykas, jei tau į rankas patenka geri kūriniai. Tuomet džiaugiesi, bet vertinti ir kitiems įrodinėti tų kūrinių pranašumą nelengva. Deja, gerų dabar nedaug.

Apie kino filmus. Į didžiuosius ekranus šį mėnesį įžengė "Užtemimas", "Centurionas" ir "Žaislų istorija 3". Nuo šiandien pradedamas rodyti Jameso Mangoldo romantinis veiksmo trileris "Kaip diena ir naktis". Reklamos byloja, jog tai saldėsis mūsų akims: lenktynės, susišaudymai, pabėgimai, išdavystės, ekskursijos į gražias pasaulio vietas, romantiškos meilės kabliukai, aukštoji mada, o dar dviejų išliaupsintų žvaigždžių - Tomo Cruise‘o ir Cameron Diaz - pora. Žodžiu, reikia laukti daug energijos ir mažai prasmės. Be to, šiais metais juk pakankamai panašybių jau buvo, pavyzdžiui, "Naktinis pasimatymas", "Ponas ir ponia gangsteriai", "Pasodinsiu savo eks", "Kur, po velnių, tie Morganai"...

Nuo liepos 23 dienos ekranuose - "Pradžia" ir "Laiškas Džiulijai". Perskaitę "Pradžios" anonsą, iškart suvokiame, jog jis turėtų dominti bondiškų veiksmo trilerių, nenuspėjamų fantazijų, ir, aišku, Leonardo DiCaprio gerbėjus. Skelbiama, jog "Tamsos riterio" režisierius Christopheris Nolanas žiūrovus vėl nukels į nerealų pasaulį. Sapnai, idėjos, mintys kvies pasisvečiuoti miegančio žmogaus pasąmonėje.

"Laiške Džiulijai" Amanda Seyfried su mylimuoju išvyksta gėrėtis nuostabaus grožio Italijos kampeliais. Kelionėje į rankas jai patenka prieš 50 metų stipriai mylėjusių, susirašinėjusių ir išsiskyrusių žmonių laiškai. Šie laiškai filmo heroję verčia labiau susimąstyti ir apie savo būsimą gyvenimą. Girdėjau šmaikštų pasiūlymą, jog į šį filmą galite pasikviesti ne tik mylimą žmogų, bet ir savo senelę.

Ir pačioje mėnesio pabaigoje Nimrodo Antalio fantastinis siaubo trileris "Grobuonis". Tokiuose kūriniuose, jeigu juos taip galima pavadinti, manau, žiūrovus labiau turėtų dominti ne herojų žūtys, bet specialieji efektai ir naudojamų ginklų įvairovė. Dar manau, kad net didžiausi tokių filmų gerbėjai nepaneigs, jog tokias juostas mes žiūrime ne norėdami galvoti, bet norėdami bijoti ir ieškoti adrenalino.

Mąstydamas apie pastarojo meto kino filmus, sumodeliavau tokias išvadas: blogam filmui sukurti sunaudojama tiek pat jėgų kiek ir geram; neatsakingai sukurtas filmas gali apkeliauti visą pasaulį; idiotiškas, bet dinamiškas filmas gali turėti didesnį pasisekimą už protingą, bet vangų filmą; rezultatas retai būna proporcingas įdėtoms pastangoms.

O ką rodo TV? Nieko naujo – televizijos gyvena iš senų filmų. Nebent pasidžiaugti galime tik tuo, jog kai nauji filmai prastėja, seni – vis geresni.

Nuo kino filmų šoktelėsiu prie knygų. Man asmeniškai juokingai skamba raginimas skaityti knygas. Jei žmogus nenori, tai ir neskaito. Kiekvienas sau esame diktatorius ir niekas negali priversti mūsų daryti to, ko nenorime, o bet koks nuomonės brukimas gali būti prilyginamas totalitarizmui. Net ir geri raginimai, tarkime, taupyti elektrą. Gerai, jei žmogus nori, tegul taupo, tačiau tai dar nereiškia, kad į tokius raginimus dėmesio nekreipiančiam žmogui turime visą teisę užvažiuoti į makaulę.

Tik pažiūrėkite, kas karaliauja vasaros perkamiausių knygų dešimtukų viršūnėse. Ogi pramoga! Štai šios vasaros pirmosios pusės populiariausios grožinės knygos: 1. Aleksandros Marininos "Skaistus mirties veidas", 2. Dan Brown "Prarastas simbolis", 3. Williams Paul Young "Trobelė", 4. Oscar Wilde "Doriano Grėjaus portretas", 5. Jodi Picoult "Kuprotojo banginio dainos", 6. Stieg Larsson "Mergina su drakono tatuiruote", 7. P. C. Cast, Kristin Cast "Išrinktoji". Negrožinės: 1. Dailiaus Dargio "Tikroji Daktarų istorija", 2. Andriaus Užkalnio "Kelionių istorija", 3. Algimanto Čekuolio "Staigmenos ir kiti žinomi dalykai", 4. Joseph Murphy "Jūsų pasąmonės galia", 5. Robin Sharma "Nebijok gyventi!"

Grožinės literatūros kūrinių sąraše pateikiu kiek daugiau knygų, nes jei minimos penkios negrožinės knygos gerokai atsiplėšusios nuo kitų, tai septynetas minimų grožinių pagal populiarumo balus viena nuo kitos beveik nesiskiria.

Detektyvų mėgėjai džiaugiasi Aleksandros Marininos ir Stiego Larssono romanais, na, o literatūrinių gyvenimiškų istorijų gerbėjai turi savąją favoritę – Jodi Picoult. Stebina taip aukštai vasaros topuose pakilęs Oscaro Wilde’o "Doriano Grėjaus portretas". Gal tai neseniai Lietuvos ekranuose rodytos Oliverio Parkerio juostos pasekmė. Na, o Dano Browno "Prarastas simbolis" toliau narsto masonų kodus ir ezoterinės išminties palikimo ženklus. Skaitytojams iš "Da Vinčio kodo" puikiai pažįstamas profesorius Robertas Lengdonas šį kartą susiduria su dar aršesniais piktadariais. Šioje pramogų jūroje išsiskirianti ir Williamso Paulo Youngo "Trobelė". Jokių vampyrų, ateivių, kriminalų, tik neduodantis ramybės amžinas klausimas, kodėl Dievo sukurtame pasaulyje tiek daug skausmo bei neteisybės ir kodėl jame nenugali visuotinė meilė. Šis nesudėtingos literatūrinės formos romanas sulaukė didelio populiarumo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Negrožinės literatūros topų viršūnėse – net trys lietuvių autorių knygos. Andrius Užkalnis ir Algimantas Čekuolis rašo smagiai ir protingai, todėl turi nuolatinių skaitytojų ir kiekviena nauja jų knyga sulaukia vis didesnio susidomėjimo. Įdomesnis Dailiaus Dargio knygos, karaliaujančios topų viršūnėse, fenomenas - čia tikriausiai suveikė kelių dešimtmečių įdirbio kaunietiškoji Daktarų legenda. Prekybos starto metu apdairiai paskleista žinia, jog pati Daktarų šeima priešinosi knygos pasirodymui, irgi turėjo teigiamos įtakos.

Kas dar praskaidrina dieną? Ogi humoras. Laimingi tie, kurie lengvai iššifruoja subtilų humorą. Pavyzdžiui, anekdotas, kaip tėvai nutaria būti šiuolaikiški ir paaiškinti trylikamečiam sūnui intymias gyvenimo paslaptis.

- Sūnau, pakalbėkime apie vyro ir moters meilę bei apie jų lytinį gyvenimą, - siūlo tėtis.

- Nebūtina. Man neįdomu. Aš nusprendžiau būti rūbų dizaineris.

Arba anekdotas apie štai tokius netolimos ateities įvykius.

- Alio! Ar į mokesčių inspekciją paskambinau?

- Taip.

- Mano kaimynas kažką valgo.

- Supratome, tuoj atvažiuojame.

Arba apie mūsų Vyriausybės planus. Esą planuojamas ir laikrodžio mokestis. Žinoti laiką yra privilegija. Už kiekvieną namuose esantį laikrodį reikės mokėti metinį mokestį. Už laikrodžius kompiuteryje ir mobiliuosiuose telefonuose mokėti nereikės, nes tie daiktai ir taip bus apmokestinti. Rankinių laikrodžių nešioti išvis neapsimokės.

Skaičiau, kad amerikiečiui Tomui Wilburui nesuprantama, kaip Lietuvoje – tokioje mažoje šalyje - gali būti tiek daug partijų. 300 mln. gyventojų turinčiose JAV tėra dvi pagrindinės politinės jėgos. "Ar yra tiek skirtingų politinių nuomonių? Net šizofrenikai neturi tiek požiūrių", – pažymėjo jis.

Bet viskas niekai, kai pagalvoji, jog pasaulyje yra 40 tūkstančių ligų.

- Gydytojau, atsimenate simuliantą iš šeštos palatos? Vakar mirė.

Kadangi šis tekstas apie filmus, knygas, humorą, kilo mintis pasiūlyti, kaip galima būtų mūsų gęstančioms žvaigždėms vėl tapti populiarioms. O reikėtų pasiskelbti hermafroditais. Tokių juk dar nebuvo. Mano galva, labiausiai toks pasiskelbimas tiktų Oksanai Pikul. Nors jeigu šią idėją pasigaus Zvonkus, manau, jis nedels.

Kai regiu, kad tekstą jau laikas baigti, perskaitau, ką prirašęs. Šįkart, atrodo, visko daug ir padrika. Ar neatsibodo skaitytojui? Tad pritaikau anekdotą ir sau.

Psichologinės pagalbos telefono linija. Išsekintas konsultantas jau ketvirtą valandą kalba su vyruku, kuriam depresija:

- O Jūs apie savižudybę negalvojote?

- Na, ne...

- O Jūs pagalvokite, pagalvokite!