Šiaulių dailės galerijoje atidaryta Aleksandro Ostašenkovo fotografijų paroda "Neįvardyto laiko portretas" apima keturis menininko kūrybos dešimtmečius – nuo 1968 iki 2010 metų. Tai viena didžiausių bei brandžiausių jo eksponuotų parodų.

Šiauliai, 1972-ieji. Autorius sako sąmoningai nepavadinęs fotografijų, tik įvardijęs laiką ir vietą. Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.

Fotografo Ričardo Dailidės nuomone, ši labai kruopščiai parengta paroda ne tik reprezentuoja Šiaulius, bet ir parodo Aleksandro, kūrėjo, nueitą kelią, kartu ir Lietuvos fotografijos raidą.

Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis Aleksandro Ostašenkovo fotografijas pavadino laiko ikonomis. "Aleksandro kūryboje nerasime komercinei ar pramoginei kultūrai būdingų dalykų, koketavimo su žiūrovu, nes jo fotografija priklauso gilių ir kryptingų ieškojimų erdvei. Skausmingai išskaidrintame menininko objektyve – žmogaus, kaip trapios būtybės, akistata su galutine gyvenimo prasme, su pačiu savimi", – sako menotyrininkas.

Parodos atidarymo metu apskrities viršininkas Rimundas Domarkas Aleksandrui Ostašenkovui įteikė garbės ženklą "Už nuopelnus Šiaulių apskričiai".

Su Aleksandru Ostašenkovu kalbamės, kaip gimė "Neįvardyto laiko portretas" ir ką paroda reiškia pačiam kūrėjui.

– Dažnai fotografuoji ir dedi tas fotografijas nejudindamas, po to ateina toks laikas, kai norisi išsisakyti. Man seniai rūpėjo pasižvalgyti po savo archyvą. Paprastas žmogaus noras šiek tiek atsukti savo laiką, atgal atversti puslapius, kai atsiduri prie ribos, kai apmąstai, apibendrini gyvenimą. Juk daug laiko praėjo – taip greitai viskas prasisuko, bet vartydamas prisimeni, daug ką iškeli į paviršių – tai, kas tau užkliūva, kokį ženklą tau laikas atrenka ar būsena primiršta sujaudina. Tai nebuvo noras dirbtinai sukurti, pasipuikuoti – tiesiog 40 metų apimantys pamąstymai amžinybės tema. Jausdamas savo laikinumą, natūraliai nori sugrįžti į tą laikmetį, kai buvai jaunas, kupinas jėgų optimistas, žiūrėjai į gyvenimą visai kitaip. Po to išsiplečia gyvenimo apžvalgos zona – daugiau pradedi suprasti, klausimų iškyla, nors ir nenori, jie vis tiek tau lenda į galvą, norisi pasižvalgyti ir atsakyti į kai kuriuos.

– Į savo darbus jau kitaip žiūri per laiko atstumą?

- Iš gyvenimiškos patirties, lyg iš aukštesnio taško, žiūri į tai, kas buvo, koks tu buvai tame laike, koks apskritai buvo tas laikas, kokia buvo santvarka, kokie žmonės buvo toje santvarkoje, kokie santykiai juos siejo, kokie kompromisai buvo daromi. Tų klausimų yra labai daug, jie tokie asmeniški ir tarsi permeti juos kitiems – visiems, kurie patyrė, išgyveno tuos laikus.

– Kodėl neįvardytas laikas?

- Net ne laikas čia svarbiausias. Tame kontekste neįvardytas laikas – tai savęs paieškos, savos dimensijos paieškos ir jos aptikimas, įvardijimas. Aišku, žmogus keičiasi - vienoks buvo jaunystėje, kitoks vėliau. Kompromisai jį suformuoja – sunku išlikti žmogui neutraliam ir be priekaištų sau neįmanoma pragyventi gyvenimo.

Parodos atidarymo proga apskrities viršininkas R. Domarkas A. Ostašenkovui įteikė garbės ženklą. Irenos BUDRIENĖS nuotr.

– Jūsų fotografijas V. Kinčinaitis pavadino laiko ikonomis...

– Jis, menotyrininkas, mato konkrečius dalykus. Aš pastebėjau – jaunimas eina tolygiai pro visus darbus ir lyg skenuoja. Jie žiūri tik paviršutinį sluoksnį – pirmą, giliau įžvelgti jiems gal neleidžia patirtis. "Neįvardyto laiko portretas" – paieška, kodėl tu toks, laike, slinktyje. Žinoma, jeigu tu suvoki, jeigu tau svarbu. Pamatai fotografijoje užfiksuotą vaizdą: guli žmogus gatvėje, stovi mašina, kiti du žmonės abejingai žiūri, trečias irgi žiūri. Šiame vaizde yra kitas planas, reikia jį suvokti. Parodoje daug fotografijų neturi pavadinimo, nurodyti tik metai – sąmoningai jų nepavadinau, nebent nusakoma vietovė. Tai nukrypimas į dvasinę dimensiją. Užfiksuotas konkretus laikmetis, ir kai žiūri į fotografiją, turi prisiminti, kas tada buvo, reikia paimti savo gyvenimą ir perkratyti tiesiog prieš akis – savo potyrius, pojūčius. Nėra konkrečių ir labai siaurų atsakymų. Patirtis eina ratu, pojūtis kartojasi, žmogus nenutolsta nuo savo patirties. Pavyzdžiui, fone užfiksuoti plakatai, šūkiai – bendra tarybinio žmogaus erdvė, nepriklausomai nuo teritorijos – Moldavija, Latvija ar Lenkija. Matyti, kad keturi vyrai Varšuvos senamiestyje geria vynelį ir kalbasi apie savo gyvenimą, panašiai kaip mes paslapčia virtuvėse kalbėdavom. Laikmečio pateikimas atgaivina patirtį, būseną, provokuoja žiūrovą. Arba nufotografuota tiesiog telefono būdelė. Dabar žiūri – dokumentas – taip, buvo tokia civilizacija su telefonų būdelėmis, bet yra ir kita – uždaros erdvės metafora, dvasinės būsenos metafora, tos būdelės siejasi ir su dabartiniu laiku. Tiesiog išliko kodai nuo tų laikų, kai menininkas turėjo kalbėti kita, daugiasluoksne kalba.

– Į ką atkreipi dėmesį šiuolaikinėse fotografijose?

– Parodoje pateiktas visas laikmečio pjūvis, aiškiai matyti ir vėliau vykę procesai. Pasižiūri į metus, jie parodo mūsų valstybės žaizdas ir sukelia minčių. Pavyzdžiui, 1990 metai, fotografijoje senukas sėdi, o senutė lentas rankioja, izoliuoti tokie. Arba 1993 metai – šuo išlindęs pro tvorą įnirtingai loja. Tas šuo - susvetimėjusio laikmečio, politinio proceso, atsitvėrusių, nenorinčių bendrauti žmonių metafora, bet čia siaurąja prasme, aišku. Parodoje yra keletas šiuolaikinių portretų, kuriuose matyti, kaip keičiasi žmogus. Socializmas mums neatrodė didelė grėsmė, tokia santvarka, ir viskas. Baigiau, gavau paskyrimą, 30 rublių algos ir šiaip taip išgyvenau. O dabar žmogus pragyvena visą gyvenimą ir matyti, kad jis niekam nerūpi. Fotografijoje nėra dirbtinių simbolių. Daug daugiau pasako žmogaus akys – pažiūrėjai į jas ir matai gylį, viskas ten – ir gailestis, ir vienišumas. Kintantis žmogus besikeičiančių ženklų, santvarkų, socialinės aplinkos fone ir yra tas neįvardyto laiko portretas. Nori įvardyti, turi analizuoti ir laikmetį, ir save, ir santykius.

– Kiek užtrukai rengdamas parodą?

– Ilgiau nei metus rinkau negatyvus. Dar ne viskas peržiūrėta, žurnalistiniai archyvai liko.

– Vadinasi, dar ką nors iškelsi iš tų archyvų?

– Nežinau, ar bus poreikis, ar bus kam įdomu. Norisi, kad tavo tas darbas nebūtų veltui, kad būtų naudingas, kad keltų, judintų mintis, kad nebūtų žmonės amebos, kad ugdytųsi. Baisiausia, kai žmonės slysta paviršiumi, virsta į masę, vartotoją. Rengi parodą ne tam, kad formaliai dvi savaites pakabėtų. Kai knygą išleidi, ji turi savo gyvenimą – jei ne vienas, tai kitas pavarto, o paroda – trumpalaikė, nepamatei, ir viskas. "Ai, tai žinom tą Aleksandrą – daro niūrias nuotraukas. Jau mums užtenka, vis tiek visos vienodos" – prisiklausau nuomonių. Arba klausia, kodėl taip darai, kodėl taip pasaulį matai, ir panašiai. Todėl, kad labai daug visokio kitokio pasaulio. Ne todėl, kad mano užduotis būtų daryti kitaip, lyg daryčiau kenkdamas tam gražiam pasauliui. Žiūri iš savo patirties ir reikia pragyventi gyvenimą, kad suvoktum, jog tas darbas yra reikalingas - jei ne kitiems, tai tau pačiam – asmeniška labai ta mano paroda.

Kalbino Irena Budrienė