Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ
Sukdamasi rūpesčių kupinoje kasdienybės karuselėje Natalija Petrauskienė sako, kad dabartinis jos gyvenimas – egzistancija, perpildyta širdžiai mielu rūpesčiu žmonių išmėtytais augintiniais bei šaltus žiemos speigus kenčiančiomis antimis.
 |
Natalija Petrauskienė su kalaite Pupa lesina antis. Autorės nuotr.
|
Atsidavimas žmogaus draugams - įgimtas
Ponia Natalija mano, jog meilė keturkojams jai buvo įskiepyta dar vaikystėje. "Nuo pat mažens jaučiau silpnybę gyvūnams, o ypač šunims. Mama nupirko dešrelių, tai visas savo pirmajam šuneliui Šarikiukui atidaviau. Labai mylėjau savo pirmąjį šunelį, todėl verkiau tarsi nuplakta, kai jis papuolė po skuodžiančios mašinos ratais", - pasakoja ponia Natalija.
Vėliau ponios Natalijos namuose apsigyveno pekinų veislės bei japoniško kraujo mišrūnas Džeriukas. Ponia Natalija mena tąkart sulaukdavusi pasiūlymų parduoti Džeriuką, tačiau teturėdavusi vienintelį atsakymą: "Draugai neparduodami." Deja, ir šį šunelį partrenkė automobilis.
Daugėja pamestinukų
Skaudžiai išgyvenusi Džeriuko netektį, ponia Natalija vis dėlto neištvėrė neatsiliepusi į pažįstamos močiutės, savo sode priglaudusios niekam nereikalingą kalytę Pupą, pagalbos šauksmo. Sodo kaimynas perspėjo močiutę, jog ruošiasi Pupą paskandinti, kam ši lakstanti po jo sodą. Neatlaikė ponios Natalijos širdis – kalytę parsivežė į savo namus. Žadėjo ja pasirūpinti tik laikinai, tačiau Pupelė liko pas ją.
"Dabar esame pačios geriausios draugės. Pamatytumėt, kaip mes bendraujame – kalytė viską supranta ir kalbinama atsiliepia sava kalba", - pasakoja ji.
Ponia Natalija prisipažįsta, jog šunys jai labiau patinka nei katinai, tačiau pagalbos ranką ištiesianti visiems be išimties. Jos diena praeina rūpinantis ligota mama ir gyvūnais, dažniausiai ne savo valia patekusiais į bėdą. Mažą suvargusį kačiuką, susiraičiusį po namo balkonu, per šalčius surado ponios Natalijos augintinė kalytė Pupa, kadaise pati patyrusi karčią benamės dalią. Išgelbėjusi kačiuką iš mirties nagų, moteris nuvežė jį į gyvūnų globos namus tikėdamasi, kad mielam pūkų kamuolėliui bus surasti rūpestingi šeimininkai.
"Nuvežiau pas veterinarą, paskiepijau, taip tikriausiai ir liks pas mane", - glostydama neseniai rastam katinui nugarą sako šeimininkė.
Kiekvienas ponios Natalijos namuose prieglobstį ir širdies šilumą radęs gyvūnėlis turi savo graudžią istoriją. Rudakailis, anot ponios Natalijos, gerose rankose augęs katinas aplink daugiaaukštį namą ėmė sukiotis dar neįpusėjus rudeniui. Užteko kartą išnešti pieno stiklinę ir naujasis benamis, kasryt kantriai slampinėdamas kieme, jau lūkuriuodavo maisto. "Norėjau, kad nespėjusiam suvargti benamiui katinui būtų surasti naujieji šeimininkai, - sako ponia Natalija. - Gyvūnų globos namai, į kuriuos nuvežiau rudakailį katinėlį, patikino, jog gražuolis tikrai neliks be namų."
Tarp žiaurumo ir atjautos
Paklausta, kodėl žmonės atsisako savo augintinių, pašnekovė prabyla apie dvasinių vertybių stoką. "Išvedusi savo šunelius palakstyti į netoliese esančią pievą, išgirdau gailiai kniaukiant katinėlį. Užkalbinau šalimais žaidžiančius berniukus, gal jie žino, kas jam nutiko. Berniukai pasakojo matę, kaip du vaikinai atsinešė tris mažus katiniukus ir pasimėgaudami mėtė juos aukštyn. Vieną kniaukiantį nelaimėlį užmetė ant šalia esančios įmonės stogo, kitą tarsi kamuolį svaidė į medžio šakas, o kur pradingo trečiasis mirtininkas, vaikai nespėjo pastebėti, - pasakoja ponia Natalija. – Paėmiau išsigandusią katytę ir parsinešiau namo." Namų prieglobstį skaudžią nelaimę patyrusiai katytei suteikė ponios Natalijos draugė.
Beribė Makso meilė
Kartą pagelbėjusi katinui Maksui, ponia Natalija sako, jog katinas ją kantriai lanko iki šiol. "Maksą pamačiau žvarbią rudens dieną, meistrams nuvariusi remontuoti savo mašiną. Paprašiau meistrų leisti katiną vidun, tačiau šie paaiškino, jog katinas ne jų. Išpuoselėtas katinas nebuvo panašus į benamį, - pasakoja moteris. – Parsinešusi jį į namus parašiau skelbimą laikraštyje. Neapsirikau - po poros dienų atsiliepė katino šeimininkė."
Ponia Natalija atidavė Maksą jo šeimininkei ir manė, jog ši istorija tuo ir baigėsi. Deja, rytą išvedus šunis, moters ausis pasiekė pažįstamas Makso kniaukimas. Teko vėl skambinti katino šeimininkei. Po keleto dienų Maksas, sėkmingai pabėgęs iš namų, dar kartą buvo grąžintas šeimininkei. Šį kartą ponia Natalija patarė Maksui nupirkti pavadėlį, tačiau vos tik išvestas lauk Maksas mikliai išsinėrė iš jo laisvę varžiusios kliūties ir kantriai tupėjo prie laiptinės, laukdamas ponios Natalijos. Žiema baigiasi, o Makso viltis pakeisti namus vis dar neblėsta.
Vietoj ąžuolų vainiko – šuo
Kokia išties yra tikroji kiemsargio Rikio gyvenimo istorija, ponia Natalija sako nežinanti, tačiau pirmieji namo gyventojai jai pasakoję, kad šunį užbaigtame statyti name palikę iki tol juo rūpinęsi statybininkai. Naujieji namo gyventojai kiemsargiui rodė įvairius savo jausmus – vieni pasigailėję benamio, šaltą žvarbų vakarą jį į laiptinę įleisdavo, kiti mylėdavo, treti nekęsdami apspardydavo, dar kiti kokio nors ėdalo numesdavo. Skanesnio kąsnio namo augintiniui negailėdavo ir ponia Natalija, tuo metu savo namuose auginusi kilmingą taksiukę Aurę. Sunkiai susirgusi taksiukė nugaišo. Tada ponia Natalija savo namų duris atvėrė kiemsargiui Rikiui. Rikis pirmosiomis naujo gyvenimo dienomis ištuštindavo visus maisto indelius. Šeimininkė rodo virtuvėje jam patiestą guolį, tačiau dvylikametis Rikis mieliau ilsisi susiraitęs ant koridoriuje patiesto minkšto kilimėlio. "Jis pats sau šeimininkas, nepavadovausi, kur jam eiti", - šypsosi ponia Natalija.
Išgyventi turi galimybę tik sotūs paukščiai
Jau treti metai už namo tekantis upelis tapo likusių žiemoti ančių laikinais namais. Visą sausį atkakliai tvyrojęs šaltis, sukaustęs vos ne visą upelį, labai išsekino šiuos laukinius paukščius. "Negalėjau likti abejinga šąlantiems, alkį kenčiantiems paukščiams, todėl du kartus per dieną tuo pačiu metu nešu joms lesalo. Pirmaisiais metais, kai ančių buvo ne tiek daug, lesinau jas batonu, tačiau vėliau jų čia susirinko vos ne visas šimtas. Kaime gyvenanti draugė nepagailėjo maišo grūdų, - džiaugiasi ponia Natalija. - Ypač godžiai antys lesa pabertas šiltas sėlenas, neatsisako ir smulkiai supjaustyto kopūsto."
Ponia Natalija sako, jog kartais antys būna itin drąsios, tačiau, būna dienų, kai pikto žmogaus įbauginti paukščiai labai nedrąsiai artinasi prie siūlomo lesalo. Čia pat sukinėjasi kalaitė Pupa, vos ne pati pirmoji paragauja garuojačių sėlenų, tačiau antims ji nė motais. "Nežinau kaip jūs, bet aš jaučiu malonumą. Va, anądien visas ančių pulkas palydėjo mane net iki namo kampo. Nei kviečiau jų, nei kalbinau, gal todėl, jog labai šalta buvo?" - svarsto moteris.