Alvydas JANUŠEVIČIUS

Šiais metais Užgavėnės sutapo su Vasario 16-osios švente ir labai nedaug prasilenkė su Šv. Valentino diena. Kaip šias šventes minėti vienu metu ir nesusipainioti? Ar reikia kaitalioti kaukes tam, kad šventės būtų prasmingos, o mes išliktume savimi, lietuviais. Pokalbis su šiauliečiu liaudies meistru Albertu Martinaičiu abejones dėl valstybės, kultūros ir meilės sustato į vietas.

A. Martinaitis teigia, kad šiuolaikinės Užgavėnės gali išsiversti be "žydukų" ir "čigonėlių" - reikia pašiepti tikruosius niekadėjus, o ne tariamus.

Užgavėnės šiuolaikiškai

Nemažai studentų pas meistrą A. Martinaitį yra drožę Užgavėnių kaukes. Rėžė peiliu minkštą medį ir diskutavo, kaip reikėtų švęsti Užgavėnes šiais laikais. Meistras kalbėjo, kad norint išlaikyti šventės gyvybę nebūtina kartoti tradicijas "paraidžiui". Be tradicijų neišsiversime, tačiau galime viską pakreipti šių dienų aktualijų link.

Dabar didžioji tautos dalis mano, kad politikai yra absoliutus blogis. Todėl jau prieš keletą metų studentai drožė politikų kaukes. Meistras tik dabar prisipažįsta, kad dirbantiems studentams dėl drąsos yra pripasakojęs nemažai istorijų apie tai, kaip kaukėmis prisidengę mūsų protėviai keršydavo šykštiems ponams, veidmainiams kunigams. Tačiau ne pyktis ir kerštas yra pagrindinė Užgavėnių nuotaika, bet šėlsmas, linksmybės, o svarbiausia - tiesos sakymas įvairiomis "dainuškomis" ir žaidimais.

Meistras, norėdamas įskiepyti pasitikėjimo, sakydavo studentams, jog Užgavėnės - ne vien kaukių balius ar karnavalas. Tai sąskaitų suvedinėjimo laikas. Teisybės ir šviesos pergalė, kurią simbolizuoja Lašininio ir Kanapinio kova. Užgavėnės, Gavėnia, Velykos – šios šventės tapatinamos su krikščionybe. Tačiau šventė daug senesnė. Užgavėnės bus tikros tik tuomet, kai jausime dvasinį pasitenkinimą, o ne vien kartosime tradicijas.

Skaitytojams siūlome gerai įsižiūrėti į Užgavėnių kaukes Dailės galerijoje. Gal atpažinsite kokį nors Šiaulių visuomenės ar valdžios personažą? Kaukės drožtos įvairių grupių studentų, jaunųjų folkloristų, skautų. Vaizduotos pastarųjų metų labiausiai Šiauliams "nusipelniusios" asmenybės. Ne paslaptis, kad kaukių šiandien prireiktų daugybei kitų politikų.

"Čigonėliai" ir "žydukai" – Drausti ar išsaugoti?

A. Martinaitis mano, kad drausti dainuoti apie "čigonėlius" siūlo tie, kurie patys elgiasi kaip liaudies pašiepiami personažai. Lietuvių kultūra yra persipynusi su minėtų tautų atstovų kultūra. "Žydelis" buvo kiekvienas, kuris elgdavo kitaip – nederamai, atvirkščiai, nei reikalauja padorumas. "Čigonėlis" vogė arklius, vištas. Tačiau yra daugybė pavyzdžių, kad šie į mūsų kultūrą įsipynę žmonės buvo gerbiami už savo darbus, išmintį.

Meistras Užgavėnių dainelių tekstuose nemato jokių problemų. Jas greičiausiai pastebi šiuolaikiniai "čigonėliai", jau vagiantys toli gražu ne vištas ir bijantys liaudies "teismo". Per Užgavėnes liaudis baudžia viešumu ir, prisidengusi kaukėmis, vaidina piktadarybes. Galima sakyti, kad tikroji Užgavėnių kaukė gimsta iš tikro gyvenimo.

Meistras nuo Užgavėnių perėjo prie valstybės: "Mes po Sąjūdžio deklaravome valstybės atkūrimą. Tačiau nepavyko atkurti sveiko visuomenės požiūrio į mūsų vertybes. Per Užgavėnes būdavo primenama, kas gali būti už vištos ar arklio vagystę. Tačiau niekam nebuvo draudžiama užsitarnauti pagarbą sąžiningu darbu. Taip veikė vidinė visuomenės savireguliacija. O dabar sukčius gauna dar didesnį postą. Neišmanėliams pasiūloma vadovauti kultūrai, finansams ar net pačiai valstybei. Visuomenė jau išderinta ir niekuo nepasitikinti. Bijome sudainuoti dainą apie "čigonėlį", nors mes galime jos žodžius perkurti - įrašyti tikrojo niekšo vardą. Mes bijome pašokti savo šokį, sudainuoti lopšinę vaikui. Net tradicinį vardą bijome duoti."

Lėlių teatras - puikus žaislas, aktorinių gebėjimų ugdymo priemonė. Autoriaus nuotr.

Kaukės gimimas

Tautodailininkas A. Martinaitis Užgavėnių kaukes drožia be eskizų ir griežtų taisyklių. Dažnai dėl autentiškumo kopijuoja Šiaulių "Aušros" muziejaus eksponatus. Senosios Užgavėnių kaukės labai įvairios, savotiškos ir natūralios, kaip ir jas drožę liaudies menininkai.

Kirvis, kaltas ir pusė kelmo - viskas, ko reikia kaukei. Kirvis - pagrindinis kaukės "režisierius". Kaltai tik apdailina grubų paviršių. Nereikia stengtis priraižyti dirbtinių raukšlių, antakių, skruostikaulių. Tik kraujo susigadiname, bet prie autentiškumo nepriartėjame.

Meistras sako, kad plaukus, antakius, barzdą galima bet kada priklijuoti ir paslėpti nedailų darbą. Užgavėnių kaukė dažnai įgyja beprasmę mimiką. Jos išraiška neturėtų priminti nė vieno žmogaus.

Seniausios yra gyvulinės kaukės - ožių, arklių, gervių, meškų. Vaidinimai su gyvulinėmis kaukėmis ir lėlių spektakliai būtų pačios geriausios Užgavėnės vaikams.

Užgavėję, atkeršiję piktavaliams ir sočiai prisikirtę, žmonės pasirengdavo ramybės laikotarpiui – Gavėniai. Laukimas ir ramybės periodas greičiausiai atsirado dėl parskrendančių paukščių. Kuo tylesni bus žmonės, tuo sparnuočiai arčiau kaimo susuks lizdus. Kitaip tariant, bus daug skanios kiaušinienės. Natūralu, kad Velykų simbolis ir yra kiaušinis.

Kultūra, kuri nekainuoja

Ne paslaptis, kad sunkmečiu apkarpomas finansavimas ten, be ko gali lengvai išsiversti mūsų kūnas – kultūros. Tačiau sunku įvertinti, kokią žalą ji patiria. Gal dėl to ir šv. Valentiną užmiršome. Šis visiškai sistemai nepaklusęs šventasis sutuokdavo visus. Būdavo vienintelė sąlyga - jaunuosius turi sieti meilė.

"Nenusiminkime – yra ir pigios, tačiau vertingos kultūros. Liaudies kultūra visada buvo saugiausia ir pigiausia. Vietoje to, kad išleistume šimtus pseudožvaigždžių koncertams, už keletą litų nusipirkime pasakų knygą vaikams. Per šeimos šventes daug kalbame apie politiką, tačiau nepasiūlome šalia sėdinčiai močiutei padainuoti jaunystės dainą. Tai nieko nekainuoja.", - įsitikinęs meistras.

Anot tautodailininko, nieko nekainuoja unikalūs dalykai. Štai Žalpių (Kelmės raj.) kalnų giedotojai ne tik moka savo krašto giesmes, bet ir jas gieda tikrame gyvenime. Liaudiškos vakaronės Šiaulių kultūros centre taip pat nieko nekainuoja, o džiaugsmo per akis būna ir mažam, ir dideliam. Tikroji vertė pinigais neišmatuojama.

Paskutinis A. Martinaičio projektas, skirtas vaikams, tiesiogiai susijęs su Užgavėnėmis. Lėlių teatras, kurio herojai - įvairūs persirengėliai, puikus žaislas, aktorinių gebėjimų ugdymo priemonė. Tai puiki galimybė pažinti liaudies papročius. Panašų lėlių teatrą jau turi Šiaulių "Saulėtekio" pagrindinės mokyklos gimnazijos folkloro ansamblis "Vieversėlis".