Modestas NAVICKAS

Vasario pradžioje miestiečius nustebino videoinstaliacija, Šiauliuose pristatyta pirmą kartą. Instaliaciją dvilypiu pavadinimu WINDOWS/AŠTUONI sukūrė Šiaulių Dainų vidurinės mokyklos neformalaus ugdymo Naujųjų medijų mokyklos auklėtiniai Saulė Gimžūnaitė, Aivaras Skrodenis ir jų vadovė Aritonė Plungienė. Netradicinis videomeno kūrinys buvo demonstruojamas sutemus mokyklos languose.

Netradicinis videomeno kūrinys buvo demonstruojamas sutemus Dainų mokyklos languose. Artūro STAPONKAUS nuotr.

Kai visuomenė vis garsiau skundžiasi mokinių smurto proveržiais, Dainų vidurinė mokykla suteikė sąlygas atsirasti šiuolaikiškai neformalaus ugdymo Naujųjų medijų mokyklai, kuri nukreipia jaunimo energiją kūrybine kryptimi.

Universiteto dėstytoja, viena Naujųjų medijų mokyklos vadovių Aritonė Plungienė yra šiuolaikiška mokytoja, gebėjusi įžvelgti moksleivių poreikį – naujumo ir šiuolaikiškumo siekį. A. Plungienė gebėjo sudominti ir "uždegti" moksleivius kūryba, pasitelkdama jauniausią ir įdomiausią meno šaką – medijas (video-, foto- ir kompiuterių technologijas). Pati A. Plungienė teigia, kad tikėjosi aktyvesnio kolegų palaikymo, tačiau džiaugiasi moksleivių rezultatais.

– Kas ta Medijų mokykla? Kaip ją apibūdintumėte?

– Dainų vidurinėje mokykloje jau dvejus metus veikia neformaliojo švietimo Naujųjų medijų mokykla, kurioje gali mokytis mokiniai iš viso miesto.

– Kokio amžiaus Jūsų mokiniai?

– Nuo antrokų iki vienuoliktokų. Net apie aštuoniasdešimt vaikų lanko mūsų užsiėmimus.

– Kaip kilo idėja sukurti langų projektą?

– Jau pernai buvome numatę surengti instaliaciją. Vaizdai ir trumpi videobandymai jau buvo sukurti, bet ieškojome tinkamo techninio sprendimo – kaip visa tai parodyti ant mokyklos sienų. Projektuoti iš lauko trukdė ribotos turimos technologijos ir neprognozuojamos oro sąlygos. Kita vertus, inspiravo dėkinga erdvė, be to, pietiniame miesto rajone dar nieko panašaus nebuvo daryta. Kilo mintis, kad reikia rodyti vaizdus pro langus, projektuojant ant baltų žaliuzių. Nukreipėme projektorių į langą ir įsitikinome, kad toks sprendimas yra tinkamas. Šį projektą rengėme trise, darbus pasidalijome ir kibome į videokūrybą.

Dvylika projektorių buvo nukreipta į dvylika langų, prie kiekvieno projektoriaus buvo prijungtas kompiuteris. Deja, neturime naujausių profesionalių įrengimų, leidžiančių automatiškai sinchronizuoti vaizdus, todėl visus kompiuterius teko įjungti rankomis vienu metu. Prašėme budėtojos, kad paskambintų skambučiu. Visi buvome sutarę, kad tik nutilus skambučiui įjungsime visus dvylika kompiuterių vienu metu. Visuose monitoriuose vaizdas negalėjo skubėti ar atsilikti. Langai turėjo sekundės dalies tikslumu rodyti vaizdus. Mūsų sukurtos improvizacijos - tai bėgantis žmogus, žmogaus akys ir besisveikinančios rankos - turėjo tiksliai nustatytu laiku pasirodyti languose, kad sukurtų norimą vaizdų seką.

– Kas buvo sunkiau - kūrybinė ar techninė dalis?

– Techninė, organizacinė dalis buvo sunki todėl, kad resursai buvo riboti. Pavyko pasiskolinti papildomų projektorių. Dėkingi esame mokyklos direktoriui, kuris visapusiškai parėmė mūsų idėjas, nes reikėjo atlikti daugybę paruošiamųjų darbų - patraukti baldus bibliotekoje ir muzikos kabinete, kad liktų pakankamai erdvės projekcijoms. Net negalvojau, kad mokiniai taip susidomės – ėjo, siūlė savo pagalbą ir dvyliktokai, ir mažesnieji. Kas vakarą teko visą techniką sunešti, sujungti laidus, pasiruošti, po demonstracijos viską sutvarkyti, nes rytą kabinetuose vyksta pamokos.

– Kokia buvo praeivių reakcija?

– Labai įvairi, beveik visų teigiama. Vaikai ir savo tėvelius atsivedė parodyti, nes niekaip nesugebėjo jie suprasti, kas ir kaip ten šokinėja, pulsuoja. Mikrorajono, miesto bendruomenei buvo labai įdomu - ir tiems, kurie šunis vedžioja, ir praeiviams, grįžtantiems po darbo, ir priešais gyvenantiems žmonėms, kurie stebėjo instaliaciją pro savo butų langus.