Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

"Ši paroda – jubiliejinė, nes kovo penktąją minėsiu 70-ies metų jubiliejų. Tiesa, pase įrašyta kita data", - sako tautodailininkė, poetė Antanina Pukėnienė. Su ja apie nueitą kūrybos kelią, gyvenimo džiaugsmus ir jaunatviškumo receptus kalbamės šiltų aliejumi tapytų darbų parodoje, surengtoje "E galerijoje".

"E galerijoje" Antanina Pukėnienė surengė jubiliejinę parodą - autorė šiemet švenčia 70-metį. Autorės nuotr.

Faktinių klaidų A. Pukėnienės biografijoje įsivėlusi ne viena. Bažnyčios krikšto knygoje jos gimimo data - 1940-ųjų kovo penktoji. Karo metu bažnyčia sudegė. Laimė, gimimo datą įrodantys dokumentai išliko, mat mergaitė buvo krikštyta, kai jai sukako septyneri. Mirus tėvams, našlaitę ėmėsi globoti teta, tad augintinei buvo išduoti kiti dokumentai. Gimimo data tapo 1941 m. lapkričio 24-oji. Pase vardas įrašytas iškraipytas – Antonina, nors visi įpratę vadinti Antanina.

Tautodailininkė gimė Lyduvėnuose (Kelmės raj.). Gimtinės motyvai iki šiol yra neatsiejama jos kūrybos dalis. Paveikslams įkvepia begalinės žydinčios pievos, miškai ir kalvos. Iš pradžių tautodailininkė tapė peizažus, vėliau sustojo prie gėlių.

Baigusi Tytuvėnų vidurinę mokyklą, Antanina mokėsi Panevėžio vakarinėje meno mokykloje ir ketverius metus savaitgaliais važiuodavo mokytis į Rygos dailės studiją. "Rygoje labai daug gavau – kompozicijos, technologijos pagrindų, sužinojau apie medžiagas", - šypsosi pašnekovė.

Pripažinta tapytoja

Antaninai šypsena nuo veido nedingsta visą pašnekesį. Optimizmu trykštanti moteris dalijasi gyvenimo džiaugsmo paslaptimi. "Kai manęs paklausia, kaip gyvenu, atsakau, kad puikiai, namus dar randu ir adreso klausti nereikia. Turiu daug gerų draugų, puikiai sutariu su kaimynais. Visada tenkinuosi tuo, ką turiu, nedarau niekam bloga, nepavydžiu niekam. Reikia gerbti šalia esančius, neskaudinti jų, netinginiauti ir, ką bedarytum, daryti iš visos širdies", - vertybes vardija Antanina.

Per savo tapytojos karjerą A. Pukėnienė yra surengusi per 30 personalinių parodų, dalyvavusi per 60 bendrų tautodailės parodų. Nuo 1977 metų Antanina dalyvauja visose Šiaulių krašto liaudies meno parodose, respublikinėse liaudies meno parodose Vilniuje. Tautodailininkė nuolat dalyvauja "Šiaulių dienų" šventėje - ne tik eksponuoja savo darbus, bet ir demonstruoja, kaip jie gimsta.

1987 metais Maskvoje A. Pukėnienei už kūrybą buvo suteiktas laureatės vardas, ji buvo apdovanota diplomu ir bronzos medaliu. Galybę padėkos raštų moteris yra gavusi iš Šiaulių ir Vilniaus tautodailininkų sąjungų, įvairių miestų bendruomenių, kultūros skyrių ir meno mokyklų. 2005 metais Lietuvos Respublikos kultūros ministerija A. Pukėnienei suteikė meno kūrėjo statusą. Tautodailininkė gavo nominaciją už krašto garsinimą (Raseinių raj.), kai 2008 metais Lyduvėnai minėjo 450 metų jubiliejų.

Jos paveikslai saugomi Vilniaus, Kėdainių, Šiaulių liaudies meno muziejuose, ne vienas yra iškeliavęs į užsienį pas privačius kolekcininkus Australijoje, JAV, Kanadoje, Latvijoje, Estijoje, Izraelyje, Indijoje, Italijoje, Vokietijoje, Rusijoje.

Aktyvi poetė

Nuolat nenustygstanti vietoje moteris ne tik tapo, bet ir kuria eiles. Jos eilėraščiai 1996-aisiais sugulė į vienintelę autorinę knygą "Eilės ir žiedai". Poetė yra tapusi ne vieno poezijos rinkinio - "Jungtys" (2000, 2003, 2006, 2009), "Ten, sidabro vingy..." (2000, 2001, 2003-2008), "Prie tėvonijos šaltinio" (1992), "Per žvirgždą" (2000), "Atvertys" (2006) – bendraautore.

"Norėtųsi jubiliejaus proga išleisti dar vieną autorinę eilėraščių knygą, bet trūksta lėšų. Eilėraščių niekam nereikia, jie nėra populiarūs. Gyvenu iš pensijos, tapybos reikmenims išleidžiu nemažai pinigų, o rėmėjų nemoku ieškoti, nesu linkusi prašyti paramos. Tikiuosi, kad kaip nors pavyks iki "pasinio" jubiliejaus poezijos knygą išleisti", - viliasi poetė.

Antanina Pukėnienė priklauso Šiaulių literatų susivienijimui, yra literatų klubo "Verdenė", Šiaurės Lietuvos literatų sąjungos, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos bei Šiaulių knygos kūrėjų draugijos narė.

Ne vienam savo kurtam eilėraščiui Antanina yra sukūrusi ir melodiją, o ši netruko prigyti žmonių širdyse. Tik kai niūniuodamos moterys tarpusavyje pasikužda, kad labai patinka viena ar kita daina, Antanina nedrąsiai išsitaria, kad tai jos kūryba. Sako, kad nekuklu girtis pačiai.

Geba atlikti špagatą ir gydomąjį masažą

Antanina ne tik gražiai tapo, kuria už širdies griebiančias eiles, dainingas melodijas, bet ir akordeonu groja. Juo groti išmoko pati. Dirbdama Šiaulių respublikinėje tiekimo įmonėje dailininke apipavidalintoja, subūrė kapelą ir ten grojo šiuo klasikiniu instrumentu. Dabar 80 bosų akordeonas jai tapo toks sunkus, kad pagroti pavyksta tik sėdint. Moteris ketina įsigyti lengvesnį.

Antanina netgi geba atlikti špagatą. Garbingo amžiaus dama pasiraito sijoną, nusiauna batus ir čia pat kojos išsitiesia į skirtingas puses. Taip pat greitai atsistoja ir tarsi maldai rankas sudeda už nugaros. "Anksčiau už nugaros esantį daiktą galėdavau pasiekti neatsisukusi. Dabar nebeleidžia nebetvirtas stuburas. Mane teta nuo vaikystės vadindavo guminuke", - prisimena Antanina.

Ir dar vieną neįprastą savybę Antanina turi. Ji moka atlikti puikų masažą. Prie skaudančios vietos pakanka pridėti savo ranką ir savijauta kaip mat pagerėja. Taip ne vienai kaimynei yra padėjusi. Antanina skuba pademonstruoti ir šį savo gebėjimą - uždeda rankas ant pečių ir net per rūbus jaučiasi nuo rankų sklindantis karštis. "Turiu labai susikaupti ir daryti tai iš visos širdies, tik tada yra poveikis", - pastebi ji.

Kaip pavyksta išsaugoti gerą nuotaiką bei išlikti jaunatviškai ir energingai? "Nieko specialiai nedarau. Rytais patrinu sąnarius, pamankštinu raumenis ir apsiprausiu šaltu vandeniu. Nevalgau riebiai, negeriu pieno, tik savo augintų žolelių arbatą, valgau daug salotų, salierų, petražolių, svogūnų. Vakarais veidą vėsiu vandeniu nuprausiu", - atskleidžia ji.

Paklausta, kokia geriausia dovana jai būtų jubiliejaus proga, moteris atsako – varlė. Jų kolekcijoje turi apie keturiasdešimt – molinių, medžiaginių, stiklinių...