Ričardas JAKUTIS
Kalbant apie valdžios nedėmesį knygų leidybai, peliukai Sūrskis ir Mauzeris pasakytų, kad "ant Lietuvos dedasi keisti dalykai". Tik šiuo atveju tie "keisti dalykai" dedasi gerąja prasme. Valdžios dėmesio knygai jokio, o šiomis dienomis Lietuvos parodų centre "Litexpo" jau 11-tą kartą - taip gražiai sako visi apie tai rašantys - pakiliai šurmuliuoja tarptautinė Vilniaus knygų mugė, be to, Vilnius 2012-aisiais nori būti pasaulio knygų sostinė. Tiesa, daugelis siūlo atmesti nerealias svajones, bet galvoti apie rašančių ir leidėjų siekį išgyventi, o knygų sostinės idėją - atidėti.
Knygynų, ačiūdie, kol kas neuždaro. Tiesa, mūsų "Žiburio" knygyną uždaryti bandė. Bent jau planavo. Dar kartą ačiūdie, kad nepavyko. Nepavyko iš bulvaro šalia Didžvario gimnazijos išguiti ir knygas pardavinėjančios močiutės. Galėtų tik knygų prekyba čia įdomiau vykti. Pavyzdžiui, šiauliečiai galėtų čion atnešti perskaitytas ir nebereikalingas knygas, o norintieji skaityti, bet neturintys tam pinigų - nemokamai ar už kelis centus (įvertinant močiutės pasiaukojantį stovėjimą) jas pasiimti. Tiesa, patys knygynai prisitaiko. Šiandien jie atrodo kaip ir bet kuris modernaus prekybos centro skyrius. Lentynos lūžta nuo ryškiaspalvių prekių, akį rėžia užrašai su "ypatingais" pasiūlymais. Matomiausioje knygyno vietoje - perkamiausi produktai TOP 10. Savaitę ar kelias pabuvusios tame TOP 10 skyrelyje knygos keliauja tolėliau - į prigrūstas lentynas. Yra skyrelis "Nukainotos knygos". Gaila, kad jis paneigia nuomonę, jog knygos neįkainojamos. "Žolė yra tik žolė,/ žmogus - tik žmogus,/ o knyga - tik knyga", - jau ir nepamenu, kuris poetas taip rašė. Tad kodėl skaitome? Ogi todėl, kad knyga geriausiai atsako į klausimą "Kas aš esu?"
Kaip gimsta knyga? Nors ir taip. 1942 m. majoras A. de Saint-Exupéry, atsargos lakūnas, nuobodžiavo emigracijoje Amerikoje. Kadangi buvo pripažintas netinkamu karo tarnybai, iš neturėjimo ką veikti nusprendė parašyti pasakaitę vaikams. O gal jį įkalbino leidėjas, kuris tikėjosi, kad tokia autoriaus piešiniais iliustruota knygelė pagyvins kalėdinę prekybą. Šiaip ar taip, pats to nenorėdamas, A. de Saint-Exupéry sukūrė tikrą bestselerį suaugusiesiems. JAV per metus dabar parduodama 100 tūkst. šios knygos egzempliorių, Prancūzijoje - 300 tūkst., o Vokietijoje - net 7 mln! (Šie skaičiai kažką pasako apie JAV). Kadangi "Mažasis princas" tapo vos ne Biblija, tai tūkstančiai literatūros kritikų, sociologų, psichologų, filosofų ir kultūrologų iki šiol aiškina, ką gi norėjo pasakyti tas nelaimingas oro pajėgų majoras.
O iš kur atsiranda blogos knygos? Štai perskaičiau kažkokį poetą. Gal 50 eilėraščių. Daug nesugaišau. Mano galva, ne ką ilgėliau užtruko ir autorius, juos rašydamas. Nors ką gali žinoti – gal tai ilgas jo gyvenimo triūsas? Viena aišku, abu gaišome be reikalo. Prasčiau nei prasta. Gero šūdo nebūna. Mūsų "rimtąją" ir "populiariąją" literatūrą, deja, skiria bedugnė. Nors pernelyg aukštos materijos bent man žavesio irgi nekelia. Štai girdėjau poetą literatūriniame vakare taip protingai kalbant, kad toje jo kalboje lietuviški buvo tik jungtukai ir jaustukai.
Sužinojau, kad Lietuvos rašytojų sąjunga šiuo metu vienija per 350 narių. Pagal statistinį pasiskirstymą 11 iš jų turėtų būti gėjai, 3 – lesbietės, 2 – biseksualūs asmenys ir 1,5 transseksualo. Aišku, rašytojai turi būti skirstomi ne pagal tai. O ir šiaip pasaulyje, sako, yra žmonės ir poetai. Žmonės žudo poetus, nors poetai, būna, irgi žudo žmones. Mano galva, rašytojai yra tie, kurie žino, kaip pralenkti ar atsukti atgal laiką. Maironis eilėraštyje "Poetui mirus" rašė: "Išvilkę žmogų akyse/ Prieš sočią, žiovaunančią minią,/ Prekiauja gyva jo dvasia/ Ir rodo perpjovę krūtinę." Nors lygiai prieš dvejus metus, 2008 m. vasario 19 d., miręs Rusijos kontrkultūros lyderis Jegoras Letovas teigė: "Nė vienam menininkui nepavyks tiksliau, stipriau ir vaizdingiau išreikšti mus supančio pasaulio absurdą, košmarą ir žaismingumą, negu tai atlieka pats gyvenimas."
Kartais knygos nulemia žmonių likimą. Jų prisiskaitę žmonės gali pasukti doros ar blogio keliais, gali tapti budistais, sportininkais, o gal - gašlūnais ar aferistais. Knygos gali ir nužudyti. Tiesiogiai gali nužudyti nuo lentynos nukritusi knyga ar nuvirtimas nuo kopėčių, jos ieškant lentynose. Netiesiogiai - jei užsiskaitę ir užsisvajoję eisite per gatvę ir jus partrenks mašina.
Kadangi esame tarp dviejų moteriškų švenčių – vasario 14-osios ir kovo 8-osios, pagalvojau apie literatūrą moterims. Apie moteris dažniausiai rašo pačios moterys, bet būna, jog šios temos griebiasi ir vyrai. Griebiasi klysta. Nesugeba vyrai protingai parašyti apie moteris. Ar skaitytum Mopasaną ar Aputį? Gal vyras, įsijausdamas į moterį, nori suprasti pats save? Ypač kvailai atrodo rašantys apie feminizmą. Sunku kalbėti apie fenomeną, kurio nei matei, nei regėjai, gal tik girdėjai. O rašančioms moterims drįsčiau pasiūlyti leisti dar vieną knygų seriją – "Vienišų moterų, auginančių vaiką, romanai".
Vyresnės kartos skaitytojai prisimena tokias pirmąsias Dantės "Dieviškosios komedijos" eilutes: "Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, aš atsidūriau miško tankmėje, pametęs tiesų pėdsaką takelio." Dabar gi jos skamba taip: "Per vidurį gyvenimo kelionės, aš pakliuvau į baisiai tamsią girią, ir pamečiau aš tiesų kelią. Žmonės." Pirmasis vertimas – Aleksio Churgino, antrasis – Sigito Gedos. Iš kur skirtumas? Literatūros kritikai Kastoras ir Poliuksas atsako - tiesiog kartų konfliktas.
Šiomis dienomis akis užkliuvo už dviejų nuomonių apie knygas ir skaitymą. Pirmoji – tai Dono DeLillo, puikaus moderniojo epo "Underworld" ("Požemio pasaulis") autoriaus, pasakojimas, kad jis vis dar spausdina rašomąja mašinėle. DeLillo sako negalįs apsieiti be garso, kurį skleidžia mechaninės rašomosios mašinėlės klavišai. Šiai nuomonei pritaria ir šių metų Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatė rašytoja Renata Šerelytė, knygas iki šiol rašanti ne kompiuteriu, o ranka. Pasak jos, popierius ir rašiklis leidžia pasijusti oriai. Antroji nuomonė – pagiriamasis žodis kompiuteriniam diskui, į kurį sudėta 100 klasikos tomų. Diskas pristatomas kaip nešiojamoji biblioteka, kurioje galima rasti viską nuo Williamo Shakespeare’o, t. y. visų kultinių autorių kūrinius, kuriuos būtina perskaityti. 100 klasikos tomų kolekcijoje įdiegta daugybė paieškos būdų, tarkime, galima susirasti knygą pagal nuotaiką ar konkretų poreikį. Skaityti galima įsijungus garso takelį ir klausantis, kaip židinyje spragsi malkos.
Bet apie šių dienų renginį - Tarptautinę knygų mugę. Šiemet joje gvildenama tapatybės tema ir kviečiama diskutuoti apie tai, kas esame ir kuo būsime. Šimtai leidyklų, knygynų, įvairių kultūrinių organizacijų iš aštuonių pasaulio šalių, šimtai susitikimų ir įvairių renginių. Leidykla "Tyto alba" į mugę pakvietė romano "Sofijos pasaulis" autorių Josteiną Gaarderį bei įžymų britų istoriką, knygos "Stalino kodas" autorių Simoną Sebagą Montefiore‘ą, leidykla "Alma littera" romanų jaunimui "Heroinas", "Ledi kalės gyvenimas", "Darant tai" ir kt. autorių Melviną Burgessą, "Baltos lankos" – romanų "Gėda", "Išdavystė", "Kaltė" autorę Kariną Alvtegenę, "Versus Aureus" - romanų "Šokoladas", "Penki ketvirčiai apelsino", "Ledinukų bateliai" autorę Joanne Harris, "Vaga" – knygos "Esminis klausimas" autorių Peepą Vainą, Lenkijos institutas – įžymų šiuolaikinį lenkų rašytoją, romano "Lialė" autorių Jaceką Dehnelą.
Knygų šventės paskatina iš knygų lentynos išsitraukti kokią nors knygą. Stengiuosi pasirinkti, kad tai nebūtų serijos "Gitara, merga ir alkoholis!" literatūra. Pasirenku Bruce‘o Lee knygą "Stulbinančios mintys" (Kaunas, "Obuolys"). Taip, taip, to paties Bruce’o Lee, kuris labiausiai žinomas iš filmų "Didysis bosas", "Įniršę kumščiai", "Drakono kelias". Labiau pažengusieji Bruce‘as Lee žino kaip didįjį kungfu meistrą ir savito kovos meno džit kun do ("sulaikančio kumščio kelias") išradėją. Nustembame, kad vos 32 metus gyvenęs Bruce’as Lee buvo ganėtinai gilus filosofas, kurio "tiesiog mušeika" pavadinti negalėtume: "Praeitis, dabartis ir ateitis. Mielas drauge, galvok apie praeitį remdamasis malonių, vertingų, teikiančių pasitenkinimą įvykių prisiminimais. Apie dabartį? Galvok apie ją remdamasis iššūkiais, galimybėmis ir laimėjimais, kurių priežastimi gali tapti tavo talentų ir energijų panaudojimas. O apie ateitį – kad tai laikas ir vieta, kur galima siekti bet kurio tikslo. (...) Būti kažkuo vienu ir nesikeisti – kraštutinė NEJUDRUMO stadija. Neturėti nieko, kas galėtų pasipriešinti – kraštutinė TUŠTUMOS stadija. Būti atsijungusiam nuo išorinio pasaulio – kraštutinė TOBULUMO stadija. Prieštaravimų viduje nebuvimas – kraštutinė ŠVARUMO stadija."
Bruce’o Lee filosofijos pagrindas – "dvasios išsilaisvinimas per didesnį savęs pažinimą". Tad ko jis ne aukštos prabos gnostikas? Bruce’as Lee primena dzenbudizmo mokytojus. Kaip ir jie, jis mėgo pasakoti istoriją apie tuščią arbatos puodelį: žmogus esąs tarsi nuomonių perpildytas arbatos puodelis; norint eiti tiesos link, reikia jų atsikratyti, "išpilti savąjį puodelį". Tarp Bruce’o Lee mokinių – ir garsios pavardės (Chuckas Norris, Kareemas Abdul-Jabbaras, Romanas Polanskis; netiesiogiai – Viktoras Cojus), ir daugybė nežinomų žmonių, suvokusių, kad jis negrįžtamai pakeitė jų gyvenimus. Nors Bruce’as Lee rūpinosi savo kūnu (kasdien sportavo, kilnojo svarmenis, apie jo sugebėjimus sklinda legendos), jo bibliotekoje buvo apie 2500 įvairiausių knygų, jis domėjosi daugybe dalykų. Aforizmai, spausdinami šioje knygoje, primena Laozi, daosistų, budistų, sufijų, įvairių kitų religijų mistikų mintis, tačiau jokiu būdu nėra plagiatas: jos – patirtos, išgyventos. Bruce’as Lee, suvokdamas, kad pasaulyje – daug blogio, smurto, agresijos, ir turėdamas nemažai galios tai pakeisti, mąstė panašiai kaip Mahatma Gandhi - jis siūlė neprievartos kelią.
Ir pabaigoje girdėta istorija apie prisiekusį knygų gerbėją, kuris mėgsta apsilankyti Antakalnio kapinėse, užkopti į Rašytojų kalnelį su "fleškute" karčiosios, po šlakelį įpilti P. Širviui, R. Gaveliui ir šalia jo gulinčiam J. Kunčinui, kad knygynų neuždarytų!
