Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Prezidento rinkimai praėjo, rezultatai žinomi, vieni su jais sutinka, kiti – ne, vieni džiaugiasi, kiti nuogąstauja, treti juokauja. Kažkas negerai toje šalyje, jei po kiekvienų rinkimų reikia teistis, kelti revoliucijas, nepasitikėti. Gal todėl, kad pergalė svarbiau nei žaidimas pagal taisykles ir garbingas rezultatų pripažinimas.

Apie Ukrainą dabar kalbama daug ir įvairiai. Pabandykime pažiūrėti šiek tiek netikėtais rakursais, pasvarstyti, kas yra tipiška ar netipiška šalis, istorijos dėsningumas ar akibrokštas. Gal tada paaiškės, kodėl Ukrainoje įvykiai taip klostosi.

Pavadinimas

Rusiškasis nacionalistinis mentalitetas suvokia Ukrainą kaip "okrainą" - pasaulio pakraštį. Ukrainiečiams tai nepatinka, bet tokia ji visuomet buvo matoma iš Maskvos ir Sankt Peterburgo. Rusiškas požiūris į šią žemę nepalieka vietos jokiai Ukrainos istorijai. Visa, kas šiose žemėse buvo slaviška, jau paversta Rusijos istorijos dalimi. Reikia pridurti, kad ir kitoms Ukrainą valdžiusioms valstybėms ji buvo pakraštys – Lietuvos pakraštys, vėliau - Lenkijos, pakraštys Aukso ordai ir Osmanų valstybei. Tai vienas iš argumentų teigti, kad apleistas pakraštys sunkiau fermentuojasi į valstybę nei koks nors integruojantis centras.

Nereikėtų pamiršti ir kito seno Ukrainos pavadinimo - Mažoji Rusia. Žodis Rusia, atrodo, buvo geografinė, o ne tautinė sąvoka. Istorija mena Baltąją Rusią, buvusią Minsko ir Slucko žemėse, Juodąją Rusią aplink Gardiną ir Balstogę, Raudonąją Rusią - Galiciją. Kaip bebūtų, Rusia siejama su Rusija. Dabar yra manančių, kad Ukraina - tai beveik ta pati Rusija, tik tris kartus mažesnė. Nemažas būrys Rusijos intelektualų nuoširdžiai mano, kad Ukrainos valstybės visai nereikia. Jiems priskirtinas ir Aleksandras Solženycinas, teigęs, kad tikroji Rusija - dabartinė Rusija, Baltarusija, Ukraina ir Kazachstano šiaurė. Na, gal ne Vakarų Ukraina, kuri labiau Lenkija nei Rusija. Tikrai diskusijos vertas teiginys.

Istorija

Kada atsirado Ukrainos valstybė? Ir čia ukrainiečiai nesutaria su rusais.

Ginčas dėl Kijevo Rusios yra pirmasis ir istoriškai svarbiausias. Kiekvienas istorikas pasakoja savo versiją apie tai, ar Kijevo Rusia IX amžiuje buvo ukrainiečių, ar rusų valstybė. Vieni vadovėliai nuo jos pradeda Rusijos istoriją, kiti - Ukrainos, treti randa joje mitinės viduramžių valstybės Gardarikės pėdsakų. Šiaip ar taip, senoji slavų kalba, kuria kalbėjo Jaroslavas Išmintingasis, valdęs 1019-1054 metais, nebuvo nei rusų, nei ukrainiečių. Tais laikais - Kijevo Rusios didžiausio suklestėjimo laikotarpiu - nebūta nei Maskvos, nei Lietuvos. Tais laikais Jaroslavo Išmintingojo valdos siekė Kareliją ir Karpatus, bet (dėmesio!) pietuose baigėsi netoli Kijevo. Bugas ir Donas buvo labai toli, klajokliai nė nemanė įsileisti slavų į stepes. Krymas - tai jau visai kitas - totorių - pasaulis. Geografiškai Kijevo Rusios valstybei priklausė tik nedidelė dalis dabartinės Ukrainos, ir jei ne Kijevo vardas, idėja, kad tai pirmoji rusų valstybė, lengvai triumfuotų.

Ukrainos himne yra žodžiai apie kazokišką kilmę, tačiau ar stepių kazokai buvo jau ukrainiečiai? Ir čia istorikai bei etnologai nesutaria. Galiausiai praėjusio amžiaus badmetis ir masiniai trėmimai dar kartą savaip pakeitė etninę sudėtį ir žmonių identitetą.

Viena, dvi ar daugiau Ukrainų?

Geopolitikos ekspertai neretai teigia, kad Ukrainos teritorija pernelyg didelė ir pernelyg nevienoda, kad joje galėtų atsirasti dinamiška vienatautė valstybė su tvirtomis dinamiškomis struktūromis. Ukraina buvo pernelyg geopolitiškai nepaslanki, turėjo per daug istorinių iliuzijų ir norėjo aprėpti daugiau, nei pajėgė. Ir dabar galima pastebėti, kad tarptautinė situacija aplink Ukrainą keičiasi greičiau, nei sugeba sukiotis nepaslankus didelės valstybės laivas.

Nors mažai kas Ukrainoje norėtų padalyti šalį, akivaizdu, kad ji nevienalytė. Atskiras jos dalis veikė skirtingos kultūros, skirtingos religinės tradicijos, valdė skirtingi valdovai. Politinėje sąmonėje labiausiai įsišaknijęs dviejų Ukrainų – vakarinės bei rytinės - modelis. Formaliai tai Žečpospolitos karų su Maskva reliktas - istorinės sutarties, pagal kurią teritorija į vakarus nuo Dniepro priskirta Žečpospolitai (jos Lenkijos daliai), o rytinė – Maskvos kunigaikštystei, reliktas.

Tačiau reikėtų nepamiršti, kad pietinė dabartinės Ukrainos dalis šimtmečiu priklausė ordoms ar Osmanų valstybei. Krymo ar Odesos regiono identitetas visai nepanašus į nė vieną iš dviejų minėtų Ukrainų. Odesa – tai ne katalikiškos tradicijos Galicija ir ne kalnakasių Donbasas. Tai žino visi. Tačiau ir Odesa šiandien Ukraina...

Demokratija

Formaliai Ukraina laikoma iš dalies laisva valstybe, kurios demokratija dar nepasiekė tokio lygio, kurį galima būtų laikyti stabiliu demokratiniu režimu. Faktas, kad prezidento rinkimų rezultatai iš anksto nebuvo žinomi, leidžia teigti, jog demokratija yra. Tačiau ukrainiečiai juokauja – demokratija šioje šalyje veikia kažkaip "atbulai". Teoriškai demokratija leidžia išsirinkti geriausią iš geriausių, tačiau Ukrainos sąlygomis būna taip, kad tenka rinktis iš blogo ir dar blogesnio.

O tai, kas vyksta dabar po rinkimų, yra ne rezultatų įgyvendinimas, o jų tampymas po netobulą teisinę sistemą.

Ukrainos prezidentai – tikri keistuoliai. Pirmieji du – Kravčiukas ir Kučma – laimėjo rinkimus ir atėjo į valdžią kaip pokomunistinės nomenklatūros atstovai, o paliko postą pakelta galva, jausdamiesi tikri nacionalistai. Juščenka atėjo su revoliucija, tačiau neatrodo, kad išeis besidžiaugdamas savo pasiekimais. Tikėtina, kad ir Janukovičius evoliucionuos ir nebūtinai liks prorusišku nomenklatūrininku. Kam jam tai?

Pasaulis neverkia dėl Ukrainos. Ji pati turi jaudintis dėl savo likimo. Dabar momentas neblogas – į Ukrainą beveik niekas (gal išskyrus vieną šalį) nepretenduoja, bet jos ir nelaukia išskėstomis rankomis jokiame džentelmenų klube. Tad viskas – pačių rankose.