Ąžuolas MIŠKINIS

Perskaitęs Oksanos Laurutytės straipsnį "Rinkliavos dydis už šiukšles - iš lubų?" (savaitraštis "Šiauliai plius", 2010-02-05) matau, kad pasakyta ne visa tiesa apie atliekų tvarkymo problematiką. Sakyčiau, plačiai atskleisti visi šio apmokestinimo už atliekų tvarkymą būdo trūkumai, tačiau nepakankamai įvertinti jo privalumai bei būtinumas. Nuolat domiuosi šia problematika ir seku, kaip vystosi situacija, todėl drįstu pasiūlyti savo samprotavimus šia tema.

Manoma, kad vienas gyventojas per metus vidutiniškai "pagamina" 315 kg atliekų. Andriaus TVERIJONO nuotr.

Kodėl vežėjams - už svorį, gyventojams - "nuo galvos"

Stebimasi, kad panevėžiečiai tikina, jog šiukšlių sumažėjo perpus, o Šiauliuose šiukšlių vežėjai tikina, kad šiukšlių nesumažėjo. Atsakymas labai paprastas – todėl, kad Panevėžyje iki šiol rinkliava už atliekų tvarkymą neįvesta. Ten taikomas komunalinių atliekų surinkimo ir jų tvarkymo tarifas - 6,07 Lt (su 21 proc. PVM) už 1 m3 atliekų surinkimą, jų tvarkymą (įskaitant šalinimą sąvartyne) daugiabučių namų butų ir individualių namų savininkams, kurie naudoja kolektyvinius konteinerius.

Šiaulių miesto savivaldybės taryba nuo 2009 m. sausio 1 d. nustatė rinkliavos dydžius: 56 Lt per metus (4,67 Lt/mėn.) kiekvienam gyventojui; 188 Lt už vienos tonos atliekų surinkimą ir sutvarkymą. Šio dydžio pagrindu ir pagal atliekų susikaupimo normas apskaičiuojamos vietinės rinkliavos įmokos juridiniams asmenims.

Taigi Panevėžyje tarifas 1,3 karto didesnis negu rinkliava Šiauliuose. Tad ne rinkliavos įvedimas yra pagrindinė įmokų už atliekų tvarkymą augimo priežastis. Todėl Kęstučio Čilinsko teiginys, kad "įvedus rinkliavą paslaugos kaina išaugo kelis kartus - juk administratorius su visomis jų buhalterijomis išlaikyti reikia", Šiauliuose nepasitvirtina.

"Taupydami" panevėžiečiai, kurie nesinaudoja kolektyviniais konteineriais, matyt, suinteresuoti (kad mokėtų mažiau) šiukšlių atsikratyti veždami jas į miškus ar pagriovius.

Šiauliuose nuo 2007 m. sausio 1 d. įvedus rinkliavą, per 2008–2009 metus surenkamų atliekų kiekis jau nusistovėjo, matyt, todėl, kad šiauliečiai pagaliau suprato, kad nebėra prasmės atsikratyti atliekų miškuose ir pagrioviuose, nes rinkliavos dydis taip atsikračiusiajam atliekų nemažėja...

Kodėl atliekų surinkėjams ir vežėjams mokama pagal atgabentų į sąvartyną atliekų svorį? Atsakymas labai paprastas. Todėl, kad jų sąnaudos (degalai, šiukšliavežių nusidėvėjimas, darbo užmokestis) priklauso nuo atgabentų į sąvartyną atliekų kiekio, matuojamo svorio vienetais.

Gal tik vieną akmenėlį reikėtų mesti į surinkėjų-vežėjų daržą. Pastebiu, kad ištuštinus didįjį kolektyvinį atliekų konteinerį paliekamas atidarytas didysis jo dangtis. Todėl gausiai lyjant vanduo patenka į konteinerio vidų, todėl gali šiek tiek padidėti atgabentų į sąvartyną atliekų svoris.

Kodėl – rinkliava?

Prisiminkime situaciją iki 2007 metų: dažnas nuosavo namo gyventojas arba nebuvo iš viso sudaręs sutarties dėl atliekų išvežimo, arba jos nevykdė, taigi, nieko ir nemokėjo, tuo tarpu mieste vis rasdavosi dešimtys nelegalių sąvartynų. Reikėjo ieškoti išeities ir ji buvo rasta.

Pagal Rinkliavų įstatymą vietinė rinkliava - savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka (taip pat ir už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą). Taigi rinkliava yra kolektyvinio solidarumo mokestis. Manoma (skaičiuojama statistiškai), kad vidutiniškai vienas gyventojas per metus "pagamina" 315 kg atliekų.

Nuomonė, kad pasiturintys atliekų turėtojai jų "pagamina" daugiau, gal ir teisinga. Pasiturintys paprastai perka daugiau ir brangesnių produktų. Tačiau labai svarbu, kaip dėl to susidarančių daugiau atliekų (pakuočių, virtuvės atliekų) gyventojas atsikrato – ar rūšiuoja. Kuo daugiau jų patenka į antrines žaliavas ar yra kompostuojama, tuo mažesnis "krūvis" tenka sąvartynui.

Vis dėlto pripažinkime, kad ir bedarbis, ir pasiturintis, ir įmonės darbuotojas neišvengiamai "gamina" komunalines atliekas, jų atsikrato, todėl privalo mokėti.

Pagrindiniai rinkliavos įvedimo tikslai yra du: pasiekti mokėjimo už atliekų surinkimą ir sutvarkymą neišvengiamumą (ir taip įgyvendinti principą "teršėjas moka") ir kad neliktų paskatų atliekų atsikratyti neleistinais, teršiančiais aplinką būdais. Šie tikslai iš esmės Šiauliuose yra pasiekti - beveik neliko nelegalių sąvartynų.

Kęstučio Čilinsko siūlymo "Europoje žmogus įsigyja maišą šiukšlėms, kurio kaina tokia, kad ja sumokama už šiukšlių išvežimą" įgyvendinimas reikštų grįžti į ankstesnę situaciją. Vėl atsirastų paskatos "taupyti". Juk niekas nesukontroliuos, kai nesąžiningas atliekų turėtojas įsigys tų maišų parduotuvėje ir savo atliekas išmes (už tai nemokėdamas) į kolektyvinį konteinerį, o jei jo nėra šalia - pakeliui į kolektyvinį sodą ar mišką...

Vis dėlto tikslinga svarstyti galimybę įvesti tam tikrą rinkliavos dydžio priklausomybę nuo to, ar atliekų turėtojas jas rūšiuoja, ar (individualioje valdoje) bioskaidžias atliekas kompostuoja. Pavyzdžiui, galima būtų 56 Lt rinkliavos sumą padalyti į dvi dalis: pastoviąją (pavyzdžiui, 46 Lt) ir kintamąją (10 Lt). Nuo kintamosios dalies mokėjimo (visiškai ar iš dalies) galėtų būti atleidžiami mažiau atliekų atiduodantys vežėjams. Tai reikia daryti labai apgalvotai, kad vėl neatsirastų paskatos "taupyti" netinkamai atsikratant atliekų.

Problema – rinkliavos dydžio nustatymas

Suprantama, kad negali būti idealių apmokestinimo už atliekų tvarkymą būdų. Trūkumų turi ir būdas taikant rinkliavą. Sunku kontroliuoti gyventojus, kuriems nustatyta prievolė mokėti 56 Lt per metus, nes dažnai kečiasi gyvenamoji vieta.

Tačiau didžiausia problema - objektyvaus rinkliavos dydžio nustatymas juridiniams asmenims. Šiuo metu pasirinktas rinkliavos nuostatuose nustatytas būdas, kai darbuotojų ar vietų skaičius ar plotas yra parametras, pagal kurį nustatomi ta pačia veikla užsiimančios įmonės veiklos mąstai.

Štai čia ir kyla problema, kaip objektyviai ir teisingai nustatyti atliekų susikaupimo kiekį nurodančius parametrus bei pačias normas skirtingų veiklos rūšių įmonėms. Šiuo metu rinkliavos nuostatuose yra 13 atliekų turėtojų kategorijų ir 5 parametrų pavadinimai. Mažiausia susikaupimo norma – 12 kg per metus 1 m2 nustatyta viešojo maitinimo įmonėms, didžiausia – 600 kg per metus - vietai viešbutyje. Kitiems juridiniams asmenims, tai pat ir minimai interneto svetaines kuriančiai įmonei, nustatyta norma 200 kg per metus vienam darbuotojui. Todėl gal ir galima abejoti tokios normos pagrįstumu, jei "įmonės beveik neturi šiukšlių ar į šiukšlių dėžę išmeta nebent trintuką ar vieną kitą popieriaus lapą".

Todėl, manytina, šios normos turėtų būti reguliariai, pasiremiant tam tikra statistika, tikslinamos. Įmonės irgi galėtų aktyviai dalyvauti šiame procese, teikdamos ŠRATC objektyviais duomenimis pagrįstą informaciją apie faktinį atliekų kiekį.

Dėl bankrutuojančios ar pristabdžiusių veiklą bendrovių. Nuostatuose numatyta, kad vietinė rinkliava neskaičiuojama juridiniams asmenims, pateikusiems prašymą ir jame nurodytas aplinkybes patvirtinančius dokumentus. Todėl tokios bendrovės galėtų kreiptis į ŠRATC su motyvuotais prašymais, o ŠRATC privalo juos nagrinėti ir spręsti.

Juridinė klausimo dalis

Advokatas, žmogaus teisių gynėjas, visuomenės veikėjas, Jungtinio demokratinio judėjimo steigėjas Kęstutis Čilinskas abejoja vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą nustatymo teisėtumu. Tačiau jo argumentai (bent jau tokie, kokius pateikė straipsnio autorė) yra abejotini.

Dėl teiginių: "savivaldybių tarybų įvestos rinkliavos pažeidžia įstatymą. Įstatymas numato, kad "teršėjas moka"; tai reiškia, kad teršėjas turi sumokėti už tai, ką išmetė, tai yra už kiekį" ir kitų.

Jau minėjau, jog Rinkliavų įstatymas numato teisę savivaldybės tarybai nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Vietos savivaldos ir Atliekų tvarkymo įstatymai nustato savivaldybės prievolę organizuoti ir diegti komunalinių atliekų tvarkymo sistemas.

Įstatymai nenumato prievolės savivaldybėms nustatyti tik tokį apmokestinimo būdą, kad "teršėjas turi sumokėti už tai, ką išmetė, tai yra už kiekį". Rinkliavos įvedimas kaip tik ir užtikrina principo "teršėjas moka" įgyvendinimą – mokėti ne už tai, "ką išmetė", o už tai, ką (kiek) "pagamino" (atliekų)(Vietos savivaldos įstatymo 6 str., Rinkliavų įstatymo 3, 11-13 str.), Atliekų tvarkymo įstatymo 25 str., 30 str. 4 dalis, 32 str.).

Dėl ginčų teismuose. Jų, matyt, bus dar ne vienas.

Štai 2009 balandžio 3 d. sprendimu Klaipėdos apygardos administracinis teismas atmetė Seimo narių Irenos Šiaulienės ir Evaldo Jurkevičiaus prašymus ištirti, ar rinkliavos nuostatai Klaipėdoje neprieštarauja teisės aktų principams, kad kiekvienas asmuo už šią paslaugą privalo mokėti tiek, kiek kainuoja jo atliekų kiekio sutvarkymas, o ne pagal turimų patalpų plotą.

Analogišką sprendimą 2009 lapkričio 13 d. priėmė Kauno apygardos administracinis teismas pagal analogiškus grupės Seimo narių pareiškimus.

Teismai nurodė, kad vietinė rinkliava nėra kaip nors siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas, o jos dydžio ir apskaičiavimo būdo nustatymas yra visiška savivaldybės tarybos kompetencija.

Dėl teiginio "Konkurencijos taryba rinkliavą yra pripažinusi neteisėta, pažeidžiančia Konkurencijos įstatymą".

Reikėtų tiksliai informuoti apie šį nutarimą.

2008 m. gruodžio 24 d. Konkurencijos taryba nutarimu Nr. 2S-27 pripažino, kad savivaldybių priimtų sprendimų ir (ar) jų pagrindu sudarytų sutarčių nuostatos, kiek jos yra susijusios su komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo funkcijų pavedimu regionų atliekų tvarkymo centrams, nesudarant vienodų konkurencijos sąlygų kitiems ūkio subjektams teikti šias paslaugas, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

Taigi Konkurencijos taryba rinkliavos nėra pripažinusi neteisėta, tik konstatavo, kad komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo funkcijų pavedimas regionų atliekų tvarkymo centrams prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

Čia pažymėtina, kad Konkurencijos taryba ignoravo tą aplinkybę, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 30 str. 4 dalį eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai (t. y. regiono atliekų tvarkymo centrui). Ši Konkurencijos tarybos sprendimą teismuose ginčija ŠRATC, Klaipėdos RATC, Klaipėdos miesto savivaldybė.

Šiuo rašiniu nepretenduoju į neginčytiną vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą nustatymo tikslingumo vertinimą, tačiau norėtųsi, kad tokie vertinimai nebūtų vienašališki ir netaptų politinių interesų įkaitais artėjant vietos savivaldos rinkimams.

P. S. Jei šis rašinys bus publikuojamas, atsisakau honoraro, nes nenoriu tapti "dirbančiu" pensininku...