Ričardas JAKUTIS
Neseniai žiūrėjau BTV laidą "Kainos kodas", kurioje restoranų darbuotojai skundėsi lankytojų sumažėjimu. Laidoje kalbėję didžiųjų prekybos centrų atstovai pateikė duomenis, jog kruopas, makaronus, miltus žmonės perka kaip ir pirkę, beveik nesumažėjo duonos, pieno, žuvies, mėsos gaminių pirkimas, bet gerokai mažiau beperkamos konservuotos daržovės, uogienė, kompotai, vaisvandeniai, ypač smuko prekybos centruose gaminamų salotų pirkimas. Išvada – gaminti maistą, konservuoti daržoves, virti uogienių, net kepti sausainius, tepti tortus daugelis ėmė namuose, t. y. žmonės grįžo į namus. O gal tai ir gerai? Dažniau būname namuose, pajuntamas namų jaukumas.
Įsivaizduokite namus, kuriuose galima praleisti vakarus klausantis vienas kito pasakojimų, juokiantis, geriant arbatą ir ypatingą vyną. Namai kupini gražių daiktų, muzikos ir laimės. Namai – kaip patikimas laikrodis. Ir kur pakrypo mano mintys, nesunku nujausti - namų židinio, ugnies ir dūmų simbolikos link. Jei namuose ir nėra tikrojo židinio, vis tiek juos plačiąja prasme vadiname židiniu. Iš židinio dūmai kyla dangaus link. Tai malda dangui, kreipimasis į jėgas, valdančias pasaulį. Jeigu mūsų malda pasieks dangų, gausime tai, ko iš dangaus norime. Vadinasi, namų židinys neša laimę. O užsikabinę už laimės tikėkime, kad ji iš mūsų daugiau nebepaspruks.
Ką dabar pradėjo pirkti žmonės? Pasirodo, auksą. Jame jie ieško laimės. Aišku, toks elgesys skatino aukso kainas kilti nuo 400 JAV dolerių už unciją 2005 m. iki daugiau nei 1100 JAV dolerių 2009 m. gruodį. Žmonės perka ne tik monetas, bet ir kilogramą sveriančius aukso luitus, biržose prekiaujamus fondus, kurie suteikia teisę įsigyti aukso, išankstinius aukso sandėrius bei aukso kasybos įmonių akcijas, suteikiančias finansinius svertus ateityje pasikeitus aukso kainai. Auksą perka ne tik pavieniai asmenys, bet ir įvairios institucijos bei nepriklausomi turto fondai. Neseniai Indijos vyriausybė iš Tarptautinio valiutos fondo įsigijo 200 tonų aukso.
Nemažai aukso pirkėjų taip siekia apsisaugoti nuo infliacijos rizikos arba nuo galimo dolerio ar kitų valiutų nuvertėjimo. Abi šios potencialios rizikos yra rimtos ir vertos atsargumo priemonių. Nors šiuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose, Europoje ir Japonijoje infliacija yra nedidelė, namų ūkiai ir institucijos turi pagrindo nerimauti, kad ekonomikai pradėjus atsigauti žema palūkanų norma ir nuolat didinami bankų rezervai gali paskatinti infliaciją. O menkstanti dolerio vertė – per praėjusius metus doleris euro atžvilgiu atpigo daugiau nei 10 proc. - yra rimta priežastis nerimauti tiems ne JAV veikiantiems investuotojams, kurie šiuo metu yra investavę į dolerius.
Tačiau ar auksas gali padėti apsisaugoti nuo šių rizikų? Ar jo perkamoji galia liks tokia pat, jei infliacija sumažins dolerio ar euro perkamąją galią? Ar aukso vertė eurais arba jenomis liks tokia pat, jei doleris ir toliau silps? Ar neatsitiks kaip su nekilnojamuoju turtu?
Spėjusieji itin lengvai išsiugdyti išlaidavimo įgūdžius dabar jau priversti kartoti taupymo pradžiamokslį. Ar lietuviai taupūs? Praėjusiais metais vienas lietuvio butas per mėnesį už elektrą vidutiniškai mokėjo 62 litus. Kaip bus šiemet? Statistiniai duomenys byloja, kad daugiausia lietuviai išleidžia maistui. Vidutiniškai šeimos išlaidos maistui Lietuvoje sudaro 40 proc. išlaidų. Išsivysčiusiose šalyse išlaidos maistui neviršija 13–15 proc. šeimos biudžeto. 68 proc. apklaustų lietuvaičių neplanuotai įsigyja prekių su užrašais "pigiausia", "speciali kaina", "nauja prekė" ("Maxima" galėtų paskelbti net šūkį "Galiojimo laikas - ne riba!"). 38 proc. neplanuotai įsigyti prekes skatina dalijami nemokami prekių mėginukai ar produktų ragavimas. 28 proc. apklaustųjų impulsyviai pirkti skatina tai, jog susijusios prekės pateikiamos kartu, pavyzdžiui, sūris vyno skyriuje. Dėl patrauklios pakuotės prekę įsigyja 27 proc. respondentų, o dėl to, kad prekės guli prie kasos – 17 proc.
Viena lemputė per metus mums gali sutaupyti apie 45 litus, savalaikis šaldytuvo atitirpdymas – 24, skalbyklės režimo pakeitimas – 20, nešiojamas kompiuteris vietoj stacionaraus – 170 litų.
Kartą žmogus, nuėjęs į daržinę, rado vištos gūžtoje auksinį kiaušinį. Paaiškėjus, jog jis besąs tikras, žmogus iškėlė puotą. Kasdien jam višta padėdavo po auksinį kiaušinį, tad prasigyventi nebuvo sunku. Žmogus buvo labai godus, pats norėjo išmokti "dėti" tokius kiaušinius, tad kartą neiškentė ir, pasigavęs auksinius kiaušinius dedančią vištą, ją perpjovė pusiau. Moralas - nežudyk savo "vištos".
Kai sakoma, kad dabar yra blogai ir bus dar blogiau, norisi atsikirsti - yra buvę ir dar blogiau. Aišku, į tai galima reaguoti atsaku, jog buvo ir geriau. Be to, ne vienas gali paklausti – kaip taupyti, jei nėra ką taupyti? Ieškokite alternatyvų. Pavyzdžiui, auginkite gėles, megzkite, siūkite, gaminkite dėžutes, pabandykite tapti žvaigžde, nes tai irgi užsiėmimas. Tiesa, norint pakliūti į pirmuosius puslapius ar į TV, turi arba ką nors pavogti, arba nužudyti, o jeigu to principai neleidžia, yra išeitis – belieka nusišnekėti.
Užtikau apklausą, kurioje buvo apklausti 733 multimilijonieriai. Apklausos metu respondentų buvo paprašyta išvardyti 30 veiksnių, kurie, jų nuomone, turėjo didžiausią įtaką jų pasiekimams. Apibendrinus duomenis, svarbiausių veiksnių pirmas penketas buvo toks (skliausteliuose nurodytas respondentų procentas, kurie įvardijo šį veiksnį): sąžiningas elgesys su kitais žmonėmis (57 proc.), savidisciplina (57 proc.), mokėjimas sutarti su žmonėmis (56 proc.), gyvenimo draugas ar draugė, kurie tave supranta ir palaiko (49 proc.), gebėjimas dirbti labiau atsidavus nei kiti žmonės (47 proc.).
Apklausą organizavusieji sako, jog sužinoję jos rezultatus dauguma žmonių tokiems teiginiams prieštarauja: "Nesąmonė - sėkmę lemia visai kiti dalykai: reikia turėti pradinį kapitalą, turtingus gimines, naudingas pažintis ir dar sugebėti lipti per kitų galvas!" Pasirodo, jeigu taip manote, jūs patenkate į tą grupę žmonių, kurie tiki, kad sėkmės formulė yra "Turėti - Daryti - Būti": jei turėčiau (pradinį kapitalą, įtakingus draugus, gerų idėjų ir t. t.), tuomet daryčiau (kurčiau verslą, investuočiau, gaminčiau, užpatentuočiau ir t. t.), tada ir būčiau (turtingas, laimingas, sėkmingas, mylimas ir t. t.), bet kadangi viso to neturiu, tai ir nesu toks, koks norėčiau būti. O tai yra didžiausias visų laikų mitas: viskas apversta aukštyn kojomis. Tikrovėje viskas vyksta priešingai: pirmiausia turi būti (pasitikintis savimi, atsakingas, ambicingas, atkaklus ir t. t.), tuomet darysi (kursi, tobulėsi, rizikuosi, judėsi į priekį ir t. t.) ir galų gale turėsi (aukštus rezultatus, pasisekimą, gerovę, pripažinimą ir t. t.).
Kai negali sutaupyti, žmonės griebiasi taurelės. Į uždarą ratą įsisukame dar labiau, juolab kad ir čia netaupoma. Pasirodo, dauguma žmonių, kurie vartoja alkoholį namie, nepataiko įsipilti tradicinę baruose siūlomą porciją, o įsipila daugiau. Tyrimų duomenys byloja, jog, pavyzdžiui, jei bare stiprūs alkoholiniai gėrimai pilstomi po 50 ml, tai namie žmonės įsipila 62 ml. Todėl net patartina naudoti gėrimų tūrį matuojančius stikliukus.
Ar jūs matote, kad sausio jau nebėra? Ką tik sutikome 2010-uosius, o dvyliktosios dalies jų jau nebėra… Kas nuveikta per tą dvyliktąją metų dalį? Neturime net ką atsakyti. Ką nuveiksime vasarį, nors jau ir jo dešimt dienų dingę? Darbą paliekame kitam mėnesiui, o gal net dar kitam, ir t. t. Svarbiausias dalykas šiomis dienomis turėtų būti meilė, nes juk štai Šv. Valentino diena. Bet, atrodo, meilės irgi bus mažiau. Vyrams meilužes išlaikyti tampa sunkiau, audringai švęsti Šv. Valentino dienos taip pat šlamančiųjų stokojame. Tad būsime namuose. Bet juk ar buvimas namuose nėra šventė (žiūrėti teksto pradžią)?
Kas dar blogesnio? Lietuvą ištiko ne tik ekonominė ar finansinė, bet ir elito krizė. Ji daug pavojingesnė už ūkio krizę. Elitui neriant į užsienį, džiaugiantis ten išsiuntus savo vaikus, tauta pamažu miršta. Bet užvis, atrodo, blogiausia, kad šio mėnesio pirmosios dienos vakaras iki širdies gelmių sukrėtė beveik visas moteris. Jos braukė ašaras, nes vasario 1-ąją, neatsigavusi po nelaimingo atsitikimo, mirė viena serialo "Nusivylusios namų šeimininkės" herojų Edė. Po to, kai ją nutrenkė ant automobilio užvirtusio elektros stulpo laidai, žiūrovės vylėsi, jog šviesiaplaukė išgyvens. Vilties suteikė ir prieš tai rodytoje dalyje veikėjos, gulinčios be sąmonės, pajudintas pirštas. "Tai kam režisierius Edei liepė pajudinti pirštą, jei jau buvo nulemta, kad ji mirs?" – girdėjau, nirštančią ne vieną moterį. "Nejaugi Amerikos medicina tokia bejėgė?", "Kas leido filmo režisieriui nulemti, kad Edė mirs?", "Nors Edė – moteris, turinti privalumų ir trūkumų, tačiau raudojom, lyg būtų miręs mums labai artimas žmogus", "Šuo, o ne režisierius, kad ją nužudė", – siuto kitos. Oi, kiek moterų guodėsi, kad mylimo personažo mirtis išmušė jas iš vėžių, daugelis jų buvo lyg nesavos ne tik pirmą mėnesio dieną, bet ir ligšiol atsigauti. Jos užjaučia Edės artimuosius – tėvelius, sūnų Prestoną, pusbrolius ir pusseseres bei drauges – Suzaną, Linetę, Gabę, Bri, Gabrielę ir kitas, o už tokį posūkį "Nusivylusių namų šeimininkių" filme režisierių Larry Shaw siūlo pripažinti blogiausiu šių metų Amerikos kūrėju.
Bet grįžkim prie šio teksto temos - taupymo. Tiems, kurie taupo vandenį iš čiaupo lašindami po lašelį, kol prisipildo kibiras, nes, esą, taip lašant nesisuka skaitiklis, vertėtų priminti prietarą, jog kartu su taip lašančiu vandeniu iš namų išlaša ir visi turtai. Nors sunkmečiu svarbiausia mintis turėtų būti ne kaip daugiau sutaupyti, bet kaip daugiau uždirbti. O pats svarbiausias dalykas - sutaupyti laiko ir gerai jį investuoti, užuot leidus tokiems niekams kaip nieko nelemiantys pasisėdėjimai, pasiplepėjimai ir tokių straipsnių skaitymai.
