Savaitraštis "Šiauliai plius" tęsia rašinių ciklą apie senąsias miesto gatves. Šiaulių "Aušros" muziejaus Istorijos skyriuje gausu informacijos apie gatvių pavadinimų kaitą, jose gyvenusius žmones, stovėjusius pastatus. Apie Aušros alėją "Šiaulių "Aušros" muziejaus metraštyje 1992-2004" rašo muziejininkė Roma Baristaitė.

Aušros alėjos ir Žemaitės gatvių kampas, fotografuotas J. Papievio apie 1935 metus. Šiame pastate dabar įsikūręs "Saulės radijas".

Aušros alėjos pradžia 1783 m. vadinta Skersine. Vienoje pusėje ji rėmėsi į teismo rūmus, kuriuose dabar įsikūrusi Šiaulių miesto savivaldybė. Kitoje pusėje gatvė baigėsi prie dabartinio banko pastato. Vėliau ji buvo pavadinta Sadovaja ulica, okupavus vokiečiams buvo pervadinta Parkstrasse, o pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui jos pavadinimas buvo išverstas į lietuvių kalbą.

Gatvė buvo pratęsta pro vartus į Didždvarį iki dabartinės Žemaitės gatvės. Tai buvo antroji Aušros alėjos atkarpa. Iki 1923 m. ji irgi vadinosi Parko gatve.

Laikui bėgant nutarta miestą išplėsti. Nacionalizuota dvarininko V. Zubovo 457 ha dvaro žemė buvo prijungta prie miesto. 1923 m. Parko gatvelė vingiavo Gubernijos dvaro laukais ir tęsėsi iki dabartinės V. Kudirkos gatvės. Tai buvo trečioji Aušros alėjos atkarpa.

Minint "Aušros" laikraščio 40-metį, naujoji gatvės dalis drauge su Parko gatve buvo pavadinta Aušros alėja. Savivaldybė leido joje sklypus įsigyti lengvatinėmis sąlygomis - išsimokėtinai per šimtą metų, kasmet mokant po 13 litų.

Pirmieji namus 1924 metais šioje atkarpoje pasistatė mokytojai Dievaičiai. Vėliau išdygo teisininkų P. Lengvenio, I. Banevičiaus, dailininko G. Bagdonavičiaus, mokytojo A. Žalio namai. 1933 m. Aušros alėja buvo išgrįsta iki S. Daukanto gatvės. Didėjant eismui, Didždvario vartai buvo nugriauti.

1934 m. Aušros alėjoje buvo įsikūrusi "Mūsų krašto" redakcija, spaustuvė "Viltis", kuri vėliau buvo perkelta į naujuosius Tautininkų namus. Keturių aukštų pastate buvo įsikūręs ir iki šių dienų išliko paštas. Toje pat gatvėje veikė L. Noreikos vyriškų ir moteriškų rūbų siuvykla, prie miesto sodo buvo atidarytas turtingiausias restoranas "Rambynas". Vaikus kvietė mūrinė pradžios mokykla, kurios antrame aukšte ir palėpėje buvo skirtos patalpos besiplečiančiam "Aušros" muziejui. Pastarasis dabar įsikūręs visame pastate.

Fotografija, kurioje užfiksuoti Aušros alėja žygiuojantys šauliai, daryta apie 1930 metus. Tolumoje matyti Didždvario vartai. Nuotr. iš Šiaulių "Aušros" muziejaus rinkinių

Iki Pirmojo pasaulinio karo Šiaulių kolegijos vietoje stovėjo krautuvės, statytos dar A. Tyzenhauzo laikais. Tarpukariu inžinierius K. Reisonas suprojektavo prekybinius paviljonus, viename kurių buvo įsikūrusi J. Fridmano spaustuvė. Po Antrojo pasaulinio karo 1953 m. pradėjus statyti Apskrities rūmus, apskritis buvo panaikinta, o pastatas buvo pritaikytas mokymo įstaigai - Politechnikumui.

Aušros alėjoje buvo įsikūrusi "Ford-Fordsono" atstovybė, gatvėje prekiauta geležimi, statybinėmis medžiagomis, anglimi, galima buvo nusipirkti baldų.

Aušros alėja neįsivaizduojama be grafų Zubovų dvaro rūmų, kurie su biblioteka 1921 m. buvo padovanoti Šiauliams. Čia buvo įkurta Šiaulių mokytojų seminarija, o vėliau įsikūrė ir iki šių dienų studijuoja Šiaulių universiteto Menų fakulteto studentai. Dvarininkas Vladimiras Zubovas prisidėjo prie lietuviškos spaudos platinimo spaudos draudimo metais - rėmė lietuvių tautinio atgimimo judėjimą. Jis su broliu Dmitrijumi dovanojo žemės ir plytų mergaičių gimnazijai, kurios pastate dabar įsikūrusi "Didždvario" gimnazija.

1937 m. Aušros alėjos pabaigoje buvo nutarta įkurti miesto parką, tačiau po metų Raudonasis kryžius ten ėmė statyti miesto ligoninę. Projektą parengė V. Landsbergis-Žemkalnis. Ligoninė buvo pradėta statyti 1939 m. ir baigta po metų. Gydymas tuomet buvo mokamas.

Nuo miesto parko iki S. Daukanto gatvės veikė dešimt parduotuvių. 1938 m. ėmė veikti nauja turgavietė.

Antrojo pasaulinio karo metais Aušros alėja labiausiai nukentėjo nuo Savivaldybės iki Varpo gatvės. Prisikėlimo aikštėje stovėję pastatai buvo sugriauti. 1953 metais buvo pastatytas paminklas-obeliskas, skirtas žuvusiems sovietų kariams, vadavusiems Šiaulių apylinkes, po dvylikos metų uždegta amžinoji ugnis. 1955 m. Aušros alėja buvo pavadinta V. Mickevičiaus-Kapsuko vardu ir tik Atgimimo pradžioje 1989 m. jai sugrąžintas senasis pavadinimas.