Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Pretekstą šiam komentarui davė pažįstamas santuokų rūmų tarnautojas. Kalbėdamas apie savo darbą pastebėjo, kad nuotakos Lietuvoje vis labiau "sensta", jei prieš porą dešimtmečių "prie altoriaus" skubėjo dvidešimtmetės, tai dabar dažnai joms jau per trisdešimt. Visuomenės senėjimas – tai ne vien ilgesnis gyvenimas bei daugiau pensininkų. Tai ir vėlesnės šeimos. Nuostabūs Romeo ir Džuljetos laikai, kai ištekėti buvo galima net keturiolikos metų, seniai pamiršti.

Pažvelkime į statistiką. Senyvų santuokų rekordus muša, be abejo, Europa. Pasak statistikos metraščių vidutinis pirmąkart ištekančios moters amžius Austrijoje – 27,9 m., Belgijoje – 29,1, Danijoje – 30,3. Rekordas priklauso Ispanijai, kur pirmąkart ištekančios moters amžius – 32,9 m. Ukrainoje ar Moldovoje statistinei nuotakai nėra nė 25-rių. Vyrai irgi "neatsilieka". Dabar ne vienas jaunikis yra jau gerokai pliktelėjęs ar užsiauginęs pilvuką. Štai minėtoje Austrijoje vidutiniam jaunajam jau per 30, Belgijoje - 30,5, Danijoje – 32,8. Ir čia pirmauja ispanai, pirmą kartą besituokiantys maždaug 33,6 m. Skandinavai beveik neatsilieka.

Jei tai tinginystė, tai didžiausi tinginiai – kanadiečiai. Jie savotiški pasaulio rekordininkai – moterys šioje šalyje išteka sulaukusios vidutiniškai 31,7, o vyrai – 34,3 m. Nemanykite, kad Afrikoje ar Okeanijoje vis dar galima sutikti jaunų nuotakų. Ir čia statistika rodo tas pačias – "senėjimo" - tendencijas.

Daugelyje pasaulio šalių dabar leidžiama kurti šeimas 16-18 metų amžiaus jaunuoliams, kad iš esmės yra ir ilgametė tradicija ir biologija. Tai amžius, kai lytinis gyvenimas jau beveik norma. Taip siūlo ir Pasaulio sveikatos organizacija. Tiesa, egzotiškų išimčių ir čia netrūksta. Biologai sako, kad geriausias biologinis amžius santuokai – 20-25. Vadinasi, dabar beveik visas pasaulis jau vėluoja į biologinį traukinį. Žinoma, galima daug postringauti apie medicinos progresą ir padidėjusias galimybes susilaukti palikuonių artėjant pusės amžiaus jubiliejams, tačiau savo biologijos iš esmės nepakeisime. Kita vertus, galima suprasti tokius kinus – jiems vaikų nelabai reikia, tad ir santuokinio amžiaus minimumas čia 22 metai vyrams, 20 – moterims.

Madagaskare oficialiai galima ištekėti ir keturiolikmetėms, ne vienoje Afrikos šalyje santuokinis amžius moterims išviso nėra nustatytas arba pagal vietinių teismų sprendimą ištekinti galima dvylikametes. Beje, 12-14 metų yra norma, taikoma daugelyje Lotynų Amerikos šalių. Nepale galima "parduoti" už vyro net dešimtmetes mergaites, nors tai daugiau tarnaitės nei žmonos ar motinos.

O jei ne ištekinti, tai tikrai seksualiai išnaudoti. Statistika stulbinanti – nėštumas, jo nutraukimas, gimdymo komplikacijos yra dažniausia 15-18 metų merginų mirties priežastis.

Tiek statistikos. O kokia politika čia galima – ar mums svarbu sveika jauna visuomenė, ar patenkinta savimi, bet gerokai "pabuvusi"? Sakoma, kad anksčiau, kai šeimos būdavo gausesnės, irgi daug vaikų išleisdavo į šį pasaulį tėvai, kuriems gerokai per trisdešimt. Tik pirmieji gimdavo anksčiau.

Tenka konstatuoti, kad rimtos politikos, kaip sumažinti besituokiančiųjų amžių Europos ar Šiaurės Amerikos valstybės iš esmės neturi. Veikiausiai nelabai ir nori jos turėti, nes ir šiaip jau siūlyti moteriai motinystę dabar politiškai nekorektiška. Kur kas korektiškiau versti moterį dalyvauti bekompromisėje kovoje darbo rinkoje, rinkti diplomus, kariauti su vyrais, o ne tapti nuotakomis ir džiaugtis motinyste. Labiausiai iš to laimi gerokai aptingę mūsų laikų vyrai, kurių niekas nebeįpareigoja dirbti šeimai ir rūpintis savo žmonų gerove. Tegu pačios rūpinasi, jei taip nori... Liūdna, bet taip.

Sociologai pastebi ne tik nuotakų ir jaunų motinų senėjimą, bet ir tam tikrą diferenciaciją tarp jų – vaikus gimdo arba jaunos moterys, matyt, nusprendusios pasišvęsti motinystei, arba gerokai pagyvenusios. "Vidurys" išnyksta.

Sociologai aiškina, kad santuokų senėjimą lemia visų pirma tai, kad postindustrinėse bendruomenėse reikia vis didesnio išsilavinimo ir didesnės asmeninės nepriklausomybės, o tai ir atima laiko bei reikalauja keisti gyvenimo būdą. Apie pusę Vakarų Europos jaunuolių, sulaukusių 20-24 metų amžiaus, vis dar intensyviai mokosi arba uždarbiauja "šviesiai ateičiai". Auginantys vaikus patys sau atrodo labiau pririšti prie namų, turintys mažiau laisvės, tad ir mažiau galimybių.

Svarbu ir tai, kad senų žmonių gyvenimas dabar beveik nepriklauso nuo to, kiek ir kokius vaikus jie išaugino. Tad ir tų vaikų ne taip jau labai reikia. O šeima - veikiau teisinis institutas, nei sąjunga iš meilės.

O jei jau kalbėsime apie savos valstybės politiką, visų pirma turėsime atsakyti į klausimą – ko mums labiau reikia – darbo jėgos ir darbo našumo didinimo ar didesnės žmonių populiacijos?

Tai ar nereikės gailėtis, kad nevedėme jauni?