Egidijus VAREIKIS, Seimo narys
Nepriklausomybės dvidešimtmetis. Sąjūdžio karta gerai prisimena, kaip skaičiavo, kiek išgyvensime su savo nepriklausomybės siekiais, svajonėmis ir dvejonėmis.
Atrodo, žinojome, kad mūsų valstybė turi būti visiškai nepriklausoma ir tarptautiniu mastu pripažinta normali savarankiška valstybė. Suprantama, nenorėjome girdėti apie kokį nors nepriklausomybės pakaitalą – suverenitetą SSSR rėmuose, konfederaciją, autonomiją, protektoratą ar panašiai. Teigėme, kad arba nepriklausomybė yra, arba jos nėra, tiesiog kitaip nebūna.
Senovės Romoje tuometis teisininkas Ulpianas imperiją, t. y. valstybę, prilygino jos žmonių pavaldumą nuo žmonių nepriklausančiam imperatoriui, kurio nesaisto teisė ir kurio paties žodis yra teisė. Tai buvo imperijos suvereniteto apibrėžimas. Mindaugo ar Vytauto laikais ne taip jau svarbu buvo, kas pripažįsta tavąją valstybę, svarbiausia gauti popiežiaus karūną.
Nepriklausomybė ir jos pripažinimas politiniu reiškiniu tapo vadinamojoje Apšvietos epochoje, tiksliau, po garsiosios Vestfalijos taikos 1648 metais, kuomet suformuluoti ir dabar iš esmės galiojantys valstybių suvereniteto ir tarptautinės teisės principai. Tada ir atsirado suvereniteto bei pripažinimo sampratos, atsirado tautinė pasaulietinė valstybė – tokia, kokią kūrėme 1918-aisiais ir atkūrėme 1990 metais.
Pagal Vestfalijos ideologiją suverenitetas turi būti absoliutus ir nedalomas, t. y. nesąlygojamas iš šalies bei nerealizuojamas iš karto kelių valdovų, taip pat nenutrūkstamas, t. y. neišnykstantis keičiantis valdžiai. Visa, kas vyksta už valstybės sienų, yra jau jos vidaus reikalas. Tokį tad suverenitetą turime ir pripažinti, tokio, beje, ir siekėme.
Dabar galima drąsiai sakyti, kad pasaulis kur kas sudėtingesnis nei Vytauto laikais, nei mums atrodė prieš dvi dešimtis metų: daugėja vadinamųjų nepripažintų valstybių, neišnyko kolonijos, pusiau asocijuotos (ar "asocijuotos") teritorijos ir kitos dalinės nepriklausomybės formos. Politikams ir politikos mėgėjams pravartu žinoti ir apie jas.
Visų pirma yra skirtingos suvereniteto de jure ir de facto būsenos. Ne viskas, ką pripažįstame, realiai egzistuoja, tačiau negalime pripažint ir to, kas egzistuoja realiai, bet neteisėtai. Prisiminkime, kad mūsų okupacijos daug kas nepripažino. Greitai sueis 50 metų, kai Izraelio valstybė savo sostine laiko Jeruzalę, tačiau mes vis dar teigiame, kad Jeruzalės yra dvi, kad ta rytinė dalis - net visai ne Izraelis, ką bekalbėti apie sostinę. Kita vertus, greitai bus diena, kai Kipro Respublika minės savo padalijimo keturiasdešimtmetį, nors mes tvirtiname, kad sala tebėra vientisa ir nedaloma.
Mes turėjome beveik pusantrų metų patirtį gyvenimo, kai save laikėme nepriklausomais, tačiau pripažinimo dar tik laukėme. Toks keistas dvigubas gyvenimas ypač tiems, kuriems reikėjo keliauti po pasaulį – keli skirtingi pasai, tikroji ir "pripažinta" pilietybė...
Tie, kuriems nepripažintose valstybėse tenka gyventi ilgiau, įsigudrina turėti kartais net po tris-keturis pasus. Štai dauguma vadinamosios Padniestrės respublikos gyventojų, reikalui esant, virsta moldavais, reikalui esant - rusais, ukrainiečiais ar net rumunais. Gyvenimas toks. Dauguma kokios nors Abchazijos ar Pietų Osetijos "piliečių" tikriausiai jau dabar aprūpinti Rusijos pasais.
Pasitaiko įdomių kuriozų. Štai Šiaurės Kipro gyventojai, kažkada paskelbę Šiaurės Kipro Turkų respubliką, žinojo, kad geriau turėti didelės Turkijos, nei nepripažinto Šiaurės Kipro pilietybę. Dabar, kai visas Kipras formaliai priklauso Europos Sąjungai, Kipro pilietybė tampa gerokai vertingesnė už Turkijos.
Neretai atsitinka taip, kad į vieną teritoriją pretenduoja bent kelios valdžios, kurias ne visi vienodai pripažįsta teisėtomis. Štai Kosovą dalis valstybių laiko nepriklausomu, dalis – vis dar Serbijos provincija, Palestiną Izraelis traktuoja kaip autonomiją, nors ne viena šalis jos valdžiai teikia nepriklausomos valstybės pripažinimo lygį. Atsitinka taip, kad pripažįstamos vyriausybės neturi faktinės valdžios, nors laikomos teisėtomis. Antrojo pasaulinio karo metu tokį statusą turėjo tremtyje dirbusios Norvegijos, Nyderlandų, Čekoslovakijos, Lenkijos ir kai kurių kitų šalių vyriausybės, Irako agresijos prieš Kuveitą metu pripažinta emigravusi pastarosios valstybės valdžia. Neoficialiai ne vienas teisėta Tibeto valdžia laiko Dalai Lamą XIV, reziduojantį Indijoje.
Pasitaiko dar įdomesnių nutikimų. Visi žino Vatikaną ir jo suverenitetą. Štai visuotinai pripažintas Maltos Ordinas savo suverenia teritorija laiko (ne, ne Maltos salą) kelis pastatus Romoje. Respektabili Andoros valstybė yra vadinamas kondominiumas – ją vienu kartu valdo Prancūzijos prezidentas ir Urgelio vyskupas, tačiau būtent tokią Andorą mes ir pripažįstame.
Pasisukioję Afrikoje, aptiksime daug gentinio suvereniteto reliktų. Genčių vadų valdžia dažnai pripažįstama tik kaip folkloro elementas, tačiau realiai jos autoritetas kur kas didesnis nei oficialios valstybės administracijos. Taip buvo ir Pietų Afrikos bantustanuose. Tą patį galima pasakyti apie pusiau suverenias teritorijas Azijoje ar Amerikos indėnų rezervatus.
Taigi pripažinimo negalima laikyti tarptautinės politikos dogma, o Vestfalijos laikų pripažinimo teoriją keisti siūlo ne vienas politologas. Vadinamieji realistai siūlo sustiprinti Vestfalijos principus ir pripažinimo sąvoką apibrėžti griežčiau. Racionalistai siūlo įvesti daugiau teisinio lankstumo. Internacionalistai mano, kad principus jau seniai reikėjo pakeisti – kam tokie principai, kurie nebeatitinka tikrovės? Anarchistai mano, kad reikia išvis panaikinti tokį tarptautinio pripažinimo institutą, o imperialistai teigia, kad pats laikas grįžti nuo nesusipratusios liaudies prie Dievo duotos ar jėga paimtos valdžios.
Ir kur gi čia tiesa? Gerai, kad laiku spėjome tapti normalia ir klasikiniu būdu pripažinta valstybe.
