Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Turėjau susitikimą padalytoje saloje Kipre, kuriame konfliktas tarp graikų ir turkų bendruomenių tęsiasi jau ne vieną dešimtmetį. Kaip tik tuo pat metu Kipre apsilankęs Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-moonas optimistiškai pareiškė, kad šį sykį Kipro suvienijimo plane tikrai yra pažangos. Gali būti, kad pažanga tokia, kokios nė viena iš bendruomenių neatmes.

Tebūnie gerai kipriečiams, nes jiems jau pabodo nežinomybė, atsiradusi po 1974 metų perversmo ir karo, kurio rezultatas – salos padalijimas ir šimtais tūkstančių skaičiuojami žmonės, priversti palikti savo namus ir kitą turtą.

Kaip reikia elgtis salų gyventojams, jeigu jie priklauso skirtingoms tautoms, tikėjimams ar šiaip nesugyvena dėl kitų priežasčių?

Tradiciškai mąstantys politikai ir politologai linkę manyti, kad geriausia, kai saloje yra viena valstybė, juolab kad jos geografija nekinta, o istorija ateina iš laikų, kai valstybių nebuvo, o žmonės jau gyveno. Vadinasi, viena sala - viena bendrija, viena šalis. Tokia nuostata dabar tebėra vyraujanti, todėl ir dedama daug pastangų, kad salų gyventojai kaip nors susitartų, susigyventų ir nesiskaldytų.

Tada tampa aišku, kodėl Kipro problema yra rimta. Salą įvairiais amžiais valdė visos galingosios regiono valstybės - finikiečiai, graikai, romėnai, venecijiečiai, osmanai, britai. Bet niekad Kipras neturėjo daugiau kaip vieno valdovo, tad padalijimas istorinių šaknų neturi. Graikiškoji kultūros ir kalbos tradicija nekelia abejonių, tačiau turkai, pasirodę saloje osmanų laikais, lygiai taip pat teisėti.

Buvo laikai, kai abi bendruomenės gyveno išsibarsčiusios po salą. Šiandien jų skyrybos ir teritorijos padalijimas jau atliktas, tad gal nebūtina sujunginėti žmonių, jei jie to nenori. Tokia prievarta dažniausiai išsilieja į karus.

Kipras – buvusi britų valda, o pastarieji visada buvo žinomi savo norais neskaldyti buvusių kolonijų į gabalus. Taigi tegul kartu gyvena ne tik Kipro, bet ir Šri Lankos gyventojai, nors ir pastarieji to nenori nuo pat dabartinio valstybingumo pradžios.

Demokratinė Socialistinė Šri Lankos Respublika (taip ji oficialiai vadinasi!) plotu yra beveik tokia kaip Lietuva. Joje net trys etninės grupės, didžiausia - singalai - yra išeiviai iš Šiaurinės Indijos. Visas kitas tautas norėtų vadinti mažumomis, nors antroji tauta – tamilai - yra labai panašūs išeiviai iš Pietų Indijos. Verta dėmesio dar ir trečia šalies etninė grupė. Tai arabų palikuonys maurai (čia vadinami "the moors"), gyvenantys centrinėje šalies dalyje esančiuose kalnuose, išsaugoję islamą.

Geografinių atradimų epochoje sala "domėjosi" portugalai ir olandai, tačiau, galiausiai - 1796 metais - ją okupavo britai. Singalų daugiausia. Ultimatyvi singalų politika tamilų atžvilgiu remiasi trim principais: pirmas - noras nugalėti, o ne susitaikyti; antras - pirmiau paklusnumas, tik tada nuolaidos; trečias - pastangos mažesniajai tautai šalyje priversti priimti tautinės mažumos statusą. Kas čia diduma, o kas - mažuma, kas atėjo anksčiau, o kas vėliau, lengvai neišsiaiškinsi, tad ir vėl neaišku, ar tikrai visiems kartu geriau. Pasaulyje vis dar vyrauja britiškoji tradicija – nedalyti.

Tiesa, akibrokštas britų pedantiškumui yra visai šalia Didžiosios Britanijos esanti Airija. 1919 metais paskelbus Airiją britų dominija, 6 iš 32 Airijos grafysčių liko vadinamosios Jungtinės Karalystės valdžioje. Šiaurės Airija airiams tapo užsieniu. Savo pašonėje britai airiams taip ir neatidavė visko, kas galbūt priklausytų, ir nesudarė sąlygų visiems vienos salos žmonėms gyventi vienoje valstybėje.

Manantieji, kad geriau padalyti, teprisimena olandų patirtį. Jei britai dedasi salų vienybės apaštalais, tai olandai – tikri dalintojai.

Prieš kelis šimtmečius jie pasidalijo Timoro salą su portugalais: olandams - vakarai, portugalams – rytai. Olandiškoji Timoro dalis vėliau tapo Indonezija, o portugališkoji – Rytų Timoras - siekė gyventi nepriklausomą gyvenimą. Tačiau Indonezijos vadovai "kieta ranka" suvienijo šalį. Rytų Timoro žmonių kova už nepriklausomybę šiuo atveju buvo pripažinta teisėta, ir kai ji baigėsi pergale (ir salos padalijimu), tarptautinė bendrija formaliai džiūgavo. Rytų Timoro respublika, pripažinta 2002 metais, tebėra viena jauniausių pasaulio valstybių.

Olandai gal ir viską daro gerai, bet ne iki galo. Jų kolonijinė politika padalijo Naujosios Gvinėjos salą, kurioje šiuo metu yra ir Papua Naujosios Gvinėjos valstybė, ir buvusi Nyderlandų kolonija – Indonezija. Toje eks-olandiškoje dalyje būta maištų ir noro kurti naujas respublikas, bet Indonezijos tvirtoji ranka Naujojoje Gvinėjoje veikė tvirčiau nei Timore. Sala padalyta, papuasai ar molukai, gyvenantys toje pačioje saloje, naujų valstybių neturi. Labai panaši situacija ir Borneo saloje, kurios dalis, išskyrus Indonezijos, priklauso Malaizijai bei nedidelei Brunėjaus monarchijai.

Įdomiausia ir kurioziškiausia olandiškojo padalijimo pasekmė – Švento Martyno sala Karibų jūroje. Pasitelkę didinamąjį stiklą, ją tikrai rasite žemėlapyje. 87 kvadratinių kilometrų pločio sala yra mažiausia pasaulyje padalyta sala, turi dvi oficialias kalbas, dvi administracijas ir net du oficialius pavadinimus. Prancūzai ją vadina Saint Martin, olandai – Sint Maarten. Daugelis gal net gerokai nustebs sužinoję, kad Prancūzija ir Nyderlandai turi sausumos sieną, nustatytą dar 1648 metais įdomiomis aplinkybėmis (siūlau pasidomėti). Dabar tai rojus turistams ir neįprasta atrakcija – oro uosto nusileidimo takas beveik paplūdimyje, tačiau praeityje ir dėl šios salos būta karų, ją yra okupavę ne tik prancūzai, bet ir salų vienybę mėgstantys britai.

Yra ir nepiktybiškai padalytų salų. Haitis ir Dominikos respublika susiformavo todėl, kad vienas "galas" buvo labiau prancūziškas, kitas – labiau angliškas. Nuo žemės drebėjimo nukentėjo tas prancūziškas galas. Negalima neprisiminti ir tokios Ugnies Žemės, padalytos tarp Čilės ir Argentinos. Klimatas ten atšiaurus, tačiau žinant, jog čiliečiai su argentiniečiais sutaria ne visada, gali tapti ir konflikto objektu, juolab kad ten kvepia naftos telkiniais.

Taigi salų politika ne tokia jau paprasta. Kipro ateitis – federalizacija, Šri Lankos, matyt, – centralizacija, Švento Martyno salai – ES narystės ir turizmo palaima. Istorija nesibaigia...