Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Šios pastabos – apie nusikaltimus. Įspėju skaitančiuosius, kad tekstas tiesiog kraupus ir gal ne visiems pakeliamas.

Kasmet sausio pabaigoje paminimos Osvencimo (Auschwitz-Birkenau) koncentracijos stovyklos išvadavimo metinės. Jose, žinia, dalyvauja daug garbingų politikų ir pagarbiai prisimenamos nacių nusikaltimų aukos. Sunku net įsivaizduoti, kaip vienoje nedidelėje teritorijoje buvo galima nužudyti per milijoną žmonių. Teigiama, kad tai bene geriausiai organizuota žmonių naikinimo mašina – apytikriais skaičiavimais naciai sunaikino apie 6 mln. žydų, trejetą milijonų sovietų belaisvių, beveik du milijonus lenkų ir dar kelis šimtus tūkstančių nepageidautinų asmenų – nepageidautinų dėl savo tautybės ar gyvenimo būdo.

Nacių vykdytas genocidas yra bene geriausiai ištirtas, gerai atmenamas, o jo vykdytojai iki šiol persekiojami. Tačiau tai ne vienintelis genocido atvejis, ir net ne didžiausias genocidas istorijoje.

Savotiška suvestinė: žmonių naikinimo statistikos lentelė rodo, kad nuo nacių nemažiau atsiliko japonai, ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiais sunaikinę 10 mln. žmonių daugiausia okupuotose teritorijose, neretai vykdę net naujų ginklų rūšių bandymus. Stalino valdžia sovietų valstybei kainavo per dvidešimt milijonų gyvybių. Šio genocido aukos dalininkai esame ir mes. Tačiau ir tai ne "rekordas". Jis priklauso Kinijai, kur vadinamosios socializmo statybos, pilietinio karo, "didžiojo šuolio" bei įvairių revoliucijų metu sunaikinta net 30 milijonų žmonių. Priminsiu, kad visi pateikti skaičiai – tai ne kokie nors kare žuvę kariškiai, o beginkliai civiliai.

Kiti genocido atvejai gal ir mažesni, tačiau kai kuriais atvejais vedė į tautos dalies išnaikinimą. Iki šiol netyla aistros dėl įvykių Rytų Anatolijoje Pirmojo pasaulinio karo metais, kuomet žuvo apie pusantro milijono armėnų. Pilietiniai konfliktai nusinešė apie tris milijonus žmonių Pakistane, apie du milijonus afganų nužudyta sovietinės invazijos metu, panašiai tiek pat - Nigerijoje kariaujant prieš separatistinę Biafros valstybę. Apie du milijonus gyvybių kainavo komunizmo statyba Kambodžoje, apie milijoną – antikomunistinė akcija Indonezijoje, apie pusę milijono – karas Vietname. Sąrašą galima tik tęsti, minint Ugandą, Iraką, Angolą, Gvatemalą, Šri Lanką, Siera Leonę...

Žudymų priežastis – ne turtas, ne nafta, ne kokie nors strateginiai geležinkeliai. Žudynių pretekstas – "neteisingo" tikėjimo išpažinimas, "bloga" etninė kilmė, "ne tokios" politinės pažiūros. Šiais pretekstais nužudyta daugiau, nei nukauta mūšių laukuose.

Pastarųjų metų genocido atvejai – karas buvusioje Jugoslavijoje, kainavęs apie 240 tūkstančių civilių gyvybių, karas Sudane – apie tris milijonus, konfliktas Konge – apie penkis milijonus. XX amžiaus pabaigą ženklino žudynės Ruandoje, kur per kelis teroro mėnesius nužudytas milijonas žmonių. Taip savo santykius aiškinosi dvi etninės grupės, amžius gyvenančios šioje teritorijoje. Dabartinės Kongo problemos – tai Ruandos konflikto tąsa.

Jau minėjau, jog įvairių genocido atvejų tyrimas ar netyrimas yra politinės valios reikalas, kurios, deja, dažnai nepakanka, pvz., Turkija niekaip nepripažįsta, kad armėnų genocido būta, kai kuriose Afrikos šalyse genocido kaltininkai iki šiol užima aukštus valdžios postus.

Vieningo mechanizmo genociduio vertinti bei kaltųiesiems patraukti atsakomybėn nėra. Genocido problemas nagrinėja keletas teismų, bei atskirose šalyse veikiančios valstybinės ar visuomeninės organizacijos. Universaliausiu reikėtų laikyti tarptautinį Hagos teismą, tačiau galimybės ir pasitikėjimas teismu riboti. Kur kas geriau veikia tarptautinis Hagos tribunolas buvusiai Jugoslavijai, ribotais pasiekimais gali pasigirti Jungtinių Tautų tribunolas Ruandai, šiek tiek genocidą tiria vadinamasis Raudonųjų Khmerų tribunolas ar teismas nusikaltimams Siera Leonėje tirti. Tai beveik viskas. Didžioji dalis nusikaltimų ir vykdytojų – paslaptis.

Ne tik Lietuvoje keliamas politinis klausimas - ar galima rašyti matematinį lygybės ženklą tarp įvairaus genocido? Bus labai sunku. Suprantama, kad ne visas genocidas tokiu pripažįstamas. Kai tos pačios tautos atstovai vienu atveju buvo nusikaltėliai, kitu – aukos, suprantama, kad yra noras ar interesas ginti genocido vykdytojus ar savaip suprantamą tautos garbę.

Tačiau net jei ir lygybės ženklas netinka, nereiškia, kad genocidas yra nebūtinai blogas. Matematika turi dar ir tapatumo ženklą, kuris, manau, čia visai tiktų. Tiktų ir tapatus vertinimas. Ir visa tai tik tam, kad XXI amžius nebebūtų genocido klestėjimo amžius.