Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Prisiminimais nusikelkime į daugiau nei ketvirčio amžiaus senumo įvykius.

1982 metais JAV prezidentas Ronaldas Reaganas aplankė tada dar padalytą Berlyną. Drauge su politikos įžymybėmis - Vakarų Vokietijos kancleriu Helmutu Schmidtu ir Vakarų Berlyno burmistru (vėliau šalies prezidentas) Richardu von Weizsäckeriu - jis atėjo į gerai žinomą sienos perėjimo punktą Charlie, skyrusį amerikietiškąjį ir sovietinį sektorius. Politikos milžinai sustojo prie pat baltos linijos, tuo metu dalijusios miestą, Vokietiją, Europą ir pasaulį. R. Reaganas staiga ėmė ir žengė žingsnį už baltosios linijos. Kolegos vokiečiai bei rusų pasieniečiai nustėro, neteko amo. R. Reaganas parodė, kad su esama padėtimi niekada nesusitaikys, kad Amerika nepripažins padalijimo. Ir jis galiausiai pasiekė savo – pakeitė status quo, užuot jį toliau konservavęs, kaip tylomis europiečiai buvo seniai sutarę.

Tai pavyzdys vienos iš dviejų tradicinėmis laikomų JAV ir Europos politikų. Europiečiai visada buvo linkę guostis tokiais terminais kaip jėgų balansas, stabilumas ar nacionaliniai interesai. Amerikiečiai labiau mėgo pakitimus, laisvės ir žmogaus teisių plėtrą. Politikos publicistai, tokie kaip Robertas Kaganas, savo tekstuose pastebėjo, kad amerikiečiai labiau yra Marso, europiečiai – Veneros būdo. Pirmieji tiki idėjomis ir kova, antrieji – gera valia ir kompromisais. Žinia, Marso ir Veneros ryšiai buvo begėdiškai nesantuokiniai, tačiau mitologija juk seniai pamiršta.

Europoje valstybės koncepcija atsirado kur kas anksčiau nei demokratija ir žmogaus teisės, JAV valstybė, atvirkščiai, gimė iš demokratijos ir apsisprendimo idėjos. Tad laisvė ir žmogaus teisės, o ne kokia nors kalba, religija ar monarchijos istorija yra nacionalizmo pagrindas. Europa sukūrė vergovę, Amerika ją drąsiai griovė. Europa gina monarchiją, kaip stabilumo simbolį, Amerika ją niekina. Amerikiečiai, įsitikinę savo pažiūrų teisumu, pastaraisiais dešimtmečiais buvo tos laisvės ir tų teisių, kurios įrašytos JAV konstitucijoje, nešėjai. Europa, kokia didelė ar stipri bebūtų, neturi didžiosios svajonės, todėl ji propaguoja vadinamąją ES - Švelniosios jėgos – sąvoką. Tad idealizmas yra JAV istorijos, o realios politikos koncepcija – Europos istorijos elementas.

Amerika bent jau pastaruosius šimtą metų kūrė Europą tokią, kokios reikėjo labiau Amerikai, o ne europiečiams. Europa po Pirmojo pasaulinio karo – tai prezidento Woodrowo Wilsono projektas, beje, atnešęs laisvę ir mums. Europa po Antrojo pasaulinio karo - tai ne kas kita, tik Niujorke su didele JAV iniciatyva įkurtų Jungtinių Tautų sistema. Franklinas Rooseveltas įtraukė JAV į Antrąjį pasaulinį, motyvuodamas pareiga ginti laisvė, o Johnas Kennedy nusipelnė pagarbos už tai, kad žadėjo už laisvę idėjas mokėti bet kokią kainą.

Veneros globojami europiečiai didele dalimi iššvaistė JAV jiems suteiktas gėrybes. Europos saugumą po Pirmojo pasaulinio karo sužlugdė kupina gerų ketinimų, bet bedantė Tautų Lyga, o po Antrojo karo – susitaikymas su Europos padalinimu.

Tiesa, amerikiečiams teko pagimdyti ir savus realiosios politikos stabus. Vienas jų - Henris Kissingeris, "realistu" padaręs ir prezidentą Richardą Nixoną. Vietnamo karas buvo pralaimėtas, tad reikėjo tautoms paaiškinti, kad "toks gyvenimas", taip ir turėjo būti.

Jimmy Carteris, išrinktas 1976 metais, norėjo būti tikras idealistas, tačiau, regis, tikram amerikietiškam idealizmui buvo gerokai per silpnas. Jis kovojo už žmogaus teises pasaulyje, tačiau kovojo veikiau kažko maldaudamas, o ne ryžtingai žengdamas per padalijimo linijas. J. Carteris pažadino daug vilčių, tačiau iki jų išsipildymo buvo dar labai toli, jam trūko marsietiškos jėgos.

Tuo pat metu Vokietijos kairieji - Willis Brandtas ir Helmuthas Schmidtas, o Prancūzijoje dešinysis Giscard d'Estaingas - sumanė vadinamąją įtampos mažinimo arba detentės politiką, tokią mielą Kremliaus senukams.

Ronaldas Reaganas šia prasme buvo tikrai reikiamas žmogus reikiamu metu. Pasižadėjęs Ameriką ir vėl padaryti stiprią ir garbingą, šis prezidentas nevengė nei drąsių ginklavimosi projektų (tegu ir labai brangiai kainuojančių), nei drąsios retorikos, pastumdamas į šalį tyliosios diplomatijos atstovus. Jis, užuot gerbęs Berlyno sienos statusą, pasiūlė M. Gorbačiovui ją nugriauti.

G. Busho ir B. Clintono idealizmas buvo kur kas silpnesnis, šaltojo karo pabaiga savaime tapo idealizmu, ir epocha - visuotinei liguistai politinei meilei, nekalbant jau apie erotinius Veneros ir Marso santykius. G. Bushas jaunesnysis, nors ir būdamas puikus amerikietiškos idėjos gynėjas, nesugebėjo tinkamai palaikyti jos viešaisiais ryšiais. Netgi tokioje Lietuvoje, kuri turėtų būti labai dėkinga G. Bushui už savo saugumą, plačiau plinta anekdotai apie jį nei derama pagarba.

G. Bushas darė klaidų, didžiausia kurių buvo idealisto bandymas atsižvelgti į pasaulio "realybę", noras suderinti prisitaikymą prie jos su amerikietiška misija. Galiausiai Amerika išsigando pati savęs, suabejojo pati savimi ir tai nemaža dalimi leido prezidentu tapti Barackui Obamai.

Kas gi nutiko? Barackas atėjo į valdžią be jokios konkrečios pasaulio politikos idėjos. Rezultatų jokių - Afganistane ir Irake progreso nėra, žmogaus teisių padėtis blogėja, Obama jau bijo susitikti su Dalai Lama, "perkraunami" santykiai su Rusija, kuri nuo to tik agresyvėja. Tikriausiai nebėra režimo, kurio demokratinė opozicija galėtų tikėtis bent jau moralinės JAV paramos. Gal pasaulis ruošiamas prisipažinti, kad karas prieš terorizmo blogį beviltiškai pralaimėtas?

Amerikoje stiprėja nusivylimas prezidentu, Europoje jo populiarumas tik auga. Ar europiečiai nori tokios Amerikos, ar Amerika jau nebegeba kurti savo pasaulio? Ar pasijuto laisvi nuo pareigos Amerikos idealizmui? Ar jie suprato, kad amerikiečiai išsirinko tikrąjį Veneros atstovą, kuriam kur kas svarbiau gerai atrodyti, bet ne ką nors konkretaus nuveikti. Tad ir Nobeliu pagerbė, kol viskas dar gražiai atrodo. O gal nesveikos postmodernios lyčių lygybės, grimasos – Marsas pastebimai subobėjo, Venera – suįžūlėjo? Ar begalės ji įkvėpti mylimąjį kovoms, o šis ar beturės ryžto iš meilės kilti į drąsiausius žygius, kokiems Amerika visada buvo pasiruošusi. Jei ne, tai abu niekam tikę...