Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Pasaulis ieško krizės sprendimo būdų. Kiekviena bendrija, kiekviena valstybė ir net kiekvienas žmogus - savaip.

Natūraliai kyla klausimas – o kaip ekonomistai, ką jie daro? Kodėl nepateikia racionalaus recepto, galų gale, kodėl nenuspėja artėjančių ekonomikos negandų? O jei nenuspėja, tai anoks čia mokslas ta ekonomika...

Ekonomika gal ir mokslas. Kiti sako - menas. Šioje vietoje galima ir ginčytis, tačiau aišku kitkas – žmogus yra protinga būtybė ir jo "ekonominį" elgesį dažnai nulemia rekomendacijos, kurios ne visada gerai pasvertos. Ir negali būti visiškai pasvertos, nes ekonominė aplinka, laikui bėgant, kinta, o kitimo parametrų gerokai daugiau, nei specialistai numano ir gali įvertinti.

Nenuostabu, kad ekonomikos teorijos dažnai tėra vadinamos ideologijomis, o jų praktinės išvados – tai dažnai vienpusiškos rekomendacijos, priklausančios nuo rekomenduojančiojo politinių pažiūrų – kaip jis mato problemos sprendimą, t. y. vieniems geriau didesnis valstybės reguliavimas, kitam gėrio sinonimas yra beveik visiškas valstybės nesikišimas į žmogaus ekonominį savarankiškumą. Nenuostabu, kad ir krizės akivaizdoje "protingos" vienų rekomendacijos gali visiškai prieštarauti kitų siūlymams. Mirga marga nuo marksistų, keinsistų ar frydmanistų...

Taigi, nori-nenori, ekonomikoje yra kairė ir dešinė. Populiarus žurnalas "Newsweek" neseniai net išdėstė žymiausius visų laikų ekonomistus kairės-dešinės skalėje, idant taptų aišku, kurių idėjos jums artimesnės arba atmestinos.

Kairiausiu visų laikų ekonomikos autoritetu pripažintas Karlas Marksas (Marx). Jo idėjos – totali valstybės kontrolė, griežtas planavimas – mums gerai žinomos. Sovietinę ekonomiką daugelis išbandėme savo kailiu, nors didžiosios marksistų svajonės, pagal kurią kiekvienas gamina kiek gali, o gauna valstybės nuožiūra kiek reikia, nepasiekėme.

Kitas gerai žinomas kairuolis – Džonas Meinardas Keinsas (Keynes), kūręs pirmoje XX amžiaus pusėje. Jo idėjoms plisti padėjo didžioji depresija - galbūt didžiausia visų laikų ekonomikos krizė. Keinsas, priešingai nei liberalai, netikėjo, kad laisva rinka gali pati atsistatyti ir normaliai funkcionuoti. Jis siūlė savotiškai išjudinti ją stambiais valstybės subsidijuojamais projektais, taip pat leisti valstybei reguliuoti finansus ir valstybės išlaidas. Dabartiniai ekonomikos "stimuliavimo paketai" ar mūsų bandoma įgyvendinti namų renovacija labai atsiduoda keinsizmu. Taigi JAV prezidento Obamos ekonominė politika ir Kinijos politika, paremtos "stimuliavimo paketais", yra iš esmės kairiosios. Tas pats pasakytina ir apie renovacijos autorius.

Kairiųjų sąraše nestinga ir nūdienos žvaigždžių. Nobelio premijos laureatas, vienas globalizacijos teoretikų Jozefas Stiglicas (Stiglitz) kritikuoja JAV valdžią už nepakankamą keinsizmą, t. y. siūlo būti dar kairesne. Kitas Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas (Krugman) siūlo bankų ir kitų finansinių institucijų dekomercializaciją, o minėto JAV prezidento numylėtinis Peteris Orsagas (Orszag) ragina nacionalizuoti socialiai jautrias sritis, pavyzdžiui, sveikatos apsaugą. Žinia, sveikatos apsaugos klausimai net Amerikoje atrodo neišsprendžiami.

Ekonomikos centro dešinėje aptinkame Paulą Volkerį (Volcker), nugalėjusį infliaciją praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje "nupjaunant" socialines programas, galiausiai prisidėjusį prie dešiniosios Ronaldo Reagano politikos, leidusios laimėti ekonominę konkurenciją su Rytų bloku. Netoli jo yra Benas Bernanke, JAV centrinio banko, vadinamo Federaliniu rezervu, vadovas, sukūręs efektyviai veikiančią infliacijos ir defliacijos balanso sistemą, leidusią rinkai neperžengti tam tikrų rizikos ribų.

Ir štai jis – jau labai dešinysis - Adamas Smitas (Smith) - didysis ekonomistas, rinkos "tėvas", dar XVIII a. įrodęs, kad laisvoji rinka bei nereglamentuojama prekyba yra ekonomikos ir gerovės augimo pagrindas. Ne paslaptis, kad ir jau minėtas Marksas, kurdamas savo teorijas, tikėjo Smitu. Jį cituoja kiekvienas ekonomikos vadovėlis ir žinynas.

Pačiais dešiniausiais galima laikyti jau tik du žymius ekonomikos korifėjus. Alano Grinspeno (Greenspan), dar vadinamas dešimtojo dešimtmečio ekonomikos bumo įkvėpėju, rekomendacijomis sekė ir konservatyvios, ir socdeminės vyriausybės. Grinspenas vadovavo Federalinei rezervų sistemai Ronaldo Reagano ir George'o Busho laikais, gynė rinkos laisvę, valstybės vaidmenį matydamas ne tiek rinkos reguliavime, kiek drausminime. Tada rizikingų paskolų buvo kur kas mažiau.

Galiausiai - Miltonas Frydmanas (Friedman), pačių dešiniausių idėjų koncentratas, antikeisianizmo ideologas, siūlantis valstybės įtaką ekonomikai sumažinti iki pinigų emisijos. Frydmanas laikomas įtakingiausiu vadinamosios Čikagos mokyklos atstovu. Jo idėjas, kaip manoma, sėkmingai įgyvendino britų premjerė Margareta Tečer (Thatcher) ir nevienareikšmiškai vertinamas Čilės vadovas Augustas Pinočetas (Pinochet). Supaprastintai kalbant, išeitį iš krizės diktuoja pati situacija, o ne kokios nors valstybių vadovų fantazijos. Subsidijos, lengvatos, pašalpos – tai ekonomikos ligų pailginimas, o ne sprendimas. Prancūziška frazė "laissez-faire" ("leiskite veikti") yra vienintelis dalykas, ką privalo valstybė. Ir gerovė ateis savaime.

Dabar belieka pasirinkti, kurio iš jų – nuo Markso iki Frydmano - norėtume savojo premjero pašonėje? Pagal tai, kuris mums simpatiškiausiais, pasakykime, ar esame kairieji, ar - dešinieji.