Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Krizė, be abejo, yra populiariausias sezono politikos terminas. Jos atgarsių yra kiekviename žingsnyje, pasekmių - kiekvienuose namuose. Politikai ir visuomenė nepaliauja ginčytis – kas kaltas? Ar tai pasaulį nusiaubusi stichinė nelaimė, ar sąmoninga politikų veikla (o gal – neveikla)? Be abejo, kiekvieno valia turėti savo nuomonę apie šį gyvenimo reiškinį, ir beveik kiekvienas mąstantis ją turi.

Kas kaltas ir ką žmonės galvoja apie krizę kitose šalyse? Viešosios nuomonės tyrimo agentūra "World Public Opinion" atliko reprezentatyvią apklausą 19 pasaulio šalių, kuriose gyvena net 62 procentai Žemės gyventojų (įskaitant Kiniją, Indiją, JAV, Turkiją, Vakarų Europos it kt. šalis).

Žmonės pasaulyje galvoja, kad valdžia vis dėlto kalta dėl krizės ar bent jau kovos su ja neefektyvumo. Dauguma 14 tirtų šalių gyventojų įsitikinę, kad vyriausybės jų šalyse krizės akivaizdoje priima ne pačius geriausius sprendimus, veikiau pasyviai reaguoja į situaciją, nei užkerta kelius "juodžiausiems scenarijams". 56 procentai apklaustųjų teigia, kad vyriausybės pralaimi kovą su krize, apie ketvirtadalį mano, kad dirbama adekvačiai situacijai, o 15 procentų mano, kad vyriausybės persistengia. Labiausiai savo valdžią kritikuoja ukrainiečiai (85 proc.), mažiausiai – kinai (20 proc.), tačiau reikia nepamiršti, kad laisvė kritikuoti atskirose šalyse yra labai nevienoda.

Beveik du trečdaliai apklaustųjų nepritaria didelių, nors ir neefektyvių įmonių uždarymui, nes būtent tokie žingsniai didina nedarbą. Pastebėta, kad nedarbo augimo rodiklis emociškai kur kas labiau veikia žmonių psichiką nei bendrojo vidaus produkto smukimas ar valstybės skola. Matyt, grėsmė netekti darbo yra kažkaip "arčiau kūno".

17 iš 19 šalių piliečiai (tarp jų visos vadinamojo G8 narės) pritartų griežtesnei finansinių institucijų kontrolei savoje šalyje bei institucijai, kuri griežčiau kontroliuotų tarptautines finansų korporacijas. Šiaip ar taip apie pusę apklaustųjų mano, kad dėl krizės kalčiausia yra JAV ir jos globali politika, taip pat Kinija ir naftą eksportuojančios šalys. Tačiau ir sava valdžia nelieka be kaltės. 42 procentai apklaustųjų mano, kad didelė kaltės dalis tenka jų šalies vyriausybėms – Ukrainoje tokių 68 procentai, Pakistane, Kenijoje, Irake, Meksikoje - šiek tiek daugiau nei pusė. Lietuvoje tyrimas neatliktas, bet rezultatai tikriausiai nesiskirtų nuo globalaus "vaizdelio".

Ne paslaptis, kad prie krizės prisidėjome ir mes patys, imdami lengvus kreditus ir džiūgaudami išaugusiomis vartojimo galimybėmis. Savikritiškiausi pasirodė esą britai. 83 procentai apklaustųjų šioje šalyje prisipažino, kad lengvabūdiškai žiūrėjo į galimas lengvo gyvenimo pasekmes. Savo kaltę dėl krizės mato ir amerikiečiai (75 proc.), meksikiečiai (64 proc.), pietų korėjiečiai (62 proc.).

Taigi pasaulis neužsimerkia ir, regis, ne taip jau mažai supranta. Apklausų vykdytojai pastebi, kad viešoji opinija "rimtėja" – beatodairišką kritiką keičia solidarumas ir supratimas, kad viena valdžia pyrago ant lėkštutės neatneš. Reikia stengtis patiems.

Paminėtos išvados suponuoja ir kai kurias rekomendacijas.

Specialistai pataria visų pirma nemeluoti visuomenei. Nuoširdžiai išsakyta karti tiesa geriau nei saldus menas ir populizmas. Antra, krizė yra puiki proga visuomenei šviesti – vis daugiau žmonių ima įsivaizduoti, kaip realiai formuojamas valstybės biudžetas ir kas daugiausia "suvalgo". Tampa aišku, kad ne parlamento išlaikymas ar koks nors premjero automobilis yra visų negandų priežastis (Lietuvos Seimas šiemet statistiniam lietuviui nekainuoja nė 10 centų per dieną...). Daugiausiai suvalgo garbi sveikatos apsauga, švietimas ir pensijos.

Vis labiau suvokiame, kad pirminė krizės priežastis – ne ekonomika. Palyginkime dvi krizes. 1990 metais ekonominės blokados metu krizė buvo kur kas baisesnė, tačiau lietuviai, suprasdami, kad tėvynę užpuolė neganda, ne barė valdžią, o sutartinai aukojosi ir ieškojo išeities. Net blokados fondą "sunešė". Prieš dvi dešimtis metų suvokėme, kad krizė užpuolė visus, kad be solidarumo jos neįveiksime, neteksime Lietuvos. Dabar taip pat supranta, kad krizė yra, tačiau nori, kad ją spręstų valdžia ir kieno nors kito, tik ne savo, sąskaita.

Čia ir yra didžiausias skirtumas – skirtumas krizės suvokimo kultūroje. Kultūroje bendrai.

Kažkas taikliai pastebėjo, kad mes kultūrai nebeskiriame deramo dėmesio, nes kultūrą beveik sutapatinome su pramoga. Jei taip, tai nieko nuostabaus manyti, kad krizės akivaizdoje pramogauti ne taip jau ir dera. Vilnius – kultūros sostinė - didelė bėda, nes kaip čia pramogausi per krizę, pinigų gaila. Kultūra krizės metu atrodo tikra našta, o jei Vilnius – kultūros sostinė - netampa pramogų sostine, tai išvis netikęs ir nuostolingas projektas.

Iš tikro kaip tik kultūra yra ta sfera, kuri kuria nepaprastai svarbią pridedamąją vertę. Kuria ne tik estetiką ar etiką. Svarbiausia – kuria, kaupia ir formuoja moralę. Jei kultūros per mažai, mažiau ir moralės, o jos stygius gimdo visas įmanomas bėdas, tarp kurių - ir susipriešinimą krizės akivaizdoje. Kai reikia susitarti ir veikti kartu, ieškome kaltų ir nenorime aukotis.

Vilnius – Europos moralės sostinė! Štai kur galėtų būti tikroji kultūros sostinės paskirtis. Tada pamatytume, kad mūsų Vilniaus, kaip kultūros centro, laikas yra ne kokia nors bausmė, o stačiai įvykis laiku ir vietoje, ne didelė problema, o tiesiog išganymas Lietuvai.

1990 metais moralinis klimatas buvo kur kas palankesnis krizei išgyventi ir spręsti. Dabar matome, kad investuodami visų pirma į BVP, o ne į kultūrą, pakliuvome į demoralizacijos spąstus. Mums asmeniškai krizė gal ir praeis, bet Lietuvai ar visam regionui nepraeis, arba praėjusi ateis vėl. Juk ir krizės esmė yra ne dėl kokio nors apsiskaičiavimo, bet dėl moralės stokos, pernelyg didelio godumo. Vaikus gimdo už išmokas ne tik "apačios". Pasirodo, turtingieji taip pat pasiryžę ginti savo pajamas ir savo pensijas. Valdžia iš esmės bloga, nes tenka kažką "pjauti". Užuot pasiūlę ar pasisiūlę savo auką, tikimės, kad kažkaip tai praeis. O kaip gražiai atrodytų koks nors "krizės fondas", sudarytas iš pačių mūsų pasiaukojimo.

Tad ne biudžetą balansuoti reikia. Jis susibalansuos pats, jei mes to tikrai norėsime.