Finas ŽVAKINAS

Amerikietis ir lietuvė susipažino Anglijoje. Ketino tuoktis Lietuvoje, bet susirašė Šveicarijoje. Jaunųjų automobilį vairavo Navaro genties indėnas. Į svečius atėjo britų ir lietuvių. Nė vieno šveicaro.

Lietuvei ir amerikiečiui Šiauliuose susituokti nepavyko dėl biurokratinių pinklių.

O štai iškilmėms skirti pinigai nusėdo Šveicarijoje, nors galėjo likti Lietuvoje. Ne milijonai, žinoma, bet vis dėlto... Kodėl taip atsitiko?

Sutuoktiniai tvirtina, kad neįveikė Lietuvos biurokratų užtvarų. Kovo mėnesį už JAV piliečio ištekėjusi šiaulietė taip išsigando gimtosios šalies valdininkų, kad paprašė neminėti jos tikrojo vardo.

Jai pritarė ir sutuoktinis. Todėl pavadinkime juos Maryte ir Džonu. Nesuprantu, ko čia reikėtų nerimauti, tačiau jei bijo galingiausios pasaulio valstybės pilietis, pasislėpsiu ir aš. Būsiu Finas Žvakinas. Maža kas...

Popieriniai labirintai

Teksase užaugęs kaubojus Džonas ir studijas baigusi šiaulietė Marytė vestuvėms ruoštis ėmė dar rudenį. Džonas tuo metu dirbo viename Šveicarijos bankų. Pora nusprendė, kad Amerika toli, o Šveicarija tegu ir lieka neutrali – reikia tuoktis Lietuvoje.

Na, ir prasidėjo. Pilaitė užsakyta, gero tono muzikantai repetuoja, vestuvių planuotojos dūzgia. Tuo metu įsimylėjėliai mynė taką nuo Šiaulių santuokų rūmų iki ambasadų bei ministerijų ir atgal.

Popierėlius rinko. Tačiau iki numatytos datos vasario mėnesį nespėjo. Vestuves nukėlė į kovą. Galų gale pirmąjį pavasario mėnesį skambina Džonas ir praneša: "Mums nepavyko. Šveicarijoje dokumentus susitvarkėme per savaitę ir tuokiamės čia. Gal pafotografuotum mus Alpėse?"

O man tai kas. Lagaminą į rankas ir - atia, biurokratai!

Geriečiai ir blogiečiai

Marytė ir Džonas pasiguodė, kad norint susituokti Lietuvoje vestuves būtų reikėję nukelti dar mėnesį. Popierių vis negana ir negana. Nejučia jaunikis ėmė lyginti panašių institucijų darbą skirtingose šalyse.

Vakaruose, pasak Džono, tarnautojas stengiasi surasti išeitį iš padėties ir padeda įveikti kliūtis, nes gerai jas išmano. O Lietuvoje tarnautojas visada suranda dar vieną priežastį, kuri sutrukdytų atlikti formalumus.

"Kaip aš galėčiau tuoktis santuokų rūmuose, kur mane vaikė į kairę ir į dešinę, kur net nesijaučiau žmogumi?" – jausmingai atsiduso Marytė.

Prisipažinsiu – grįžęs į Šiaulius su nerimu pravėriau Civilinės metrikacijos skyriaus vedėjos Videtos Samienės duris. Ir labai nustebau prie stalo išvydęs ne aštriadantę biurokratę užlopytomis alkūnėmis, o elegantišką damą.

Tik gal negerai, kad prisistačiau tikrąja savo pavarde. Išorė gali būti apgaulinga – juk net amerikietis jos bijo!

Tiesa slypi kažkur...

"Labai liūdna, jeigu jie supykę ant mūsų,- apgailestavo V. Samienė, - asmeniškai aš nesijaučiu padariusi kažką, kas jiems pakenktų. Visada padedu žmonėms, jeigu tik nereikia apeiti įstatymų."

Natūralus klausimas – kodėl tuomet pora atsisakė planų tuoktis Šiauliuose ir labai greitai formalumus susitvarkė Ciuriche? "Nežinau, gal įstatymai skirtingi. Pavyzdžiui, Amerikoje įstatymai labai liberalūs – ten neprašoma net ištuokos liudijimo. O Vokietijoje, kiek girdėjau, įstatymai labai griežti..." - paaiškino ji.

Pasak V. Samienės, Lietuvoje, jei santuoka yra pirmoji, užtenka dviejų dokumentų: pažymos, kad nevedęs (netekėjusi) ir gimimo liudijimo kopijos. Tačiau bet koks dokumentas iš užsienio turi būti su Apostille (aukštesnės institucijos patvirtinimas).

"Keblumų nebūna, jeigu jaunavedžiai atsiveža tiek dokumentų, kiek reikia", - patikino V. Samienė. Na va – aišku. Aišku, kad niekas neaišku. Jaunieji susituokė Šveicarijoje, nes negalėjo Lietuvoje. Vedėja sako, kad galėjo, bet neturėjo. Kažkokių dokumentų.

O gal ir be reikalo aš jai tikrą savo pavardę...

Tautų katilas

Vestuvės Šveicarijoje buvo kuklios, gražios, tačiau be šveicarų. Manau ir Lietuvoje jos būtų buvusios be šveicarų. Į Ciurichą atvyko svečių iš Lietuvos. Jaunieji svarstė, kaip smagiau važiuoti – tramvajumi ar taksi.

Nugalėjo tingumas. Taksi vairuotojas prisipažino esantis Navaro genties indėnas, vedęs tos pačios genties moterį. Be to, jie turi dukterį, vardu Mėlynoji uogelė. O gal mėlynė? Šeimoje visi bendrauja Navaro kalba.

Džonas buvo "apakęs" – net Amerikoje jis kaip gyvas nebuvo sutikęs nė vieno šios beveik išnaikintos tautos atstovo. O čia prašom – beveik vaiduoklis veža tuoktis. Santuokos ceremonija vyko anglų kalba su vokišku akcentu.

Buvo darbo diena, tad Džono draugai atvyko tik į vakarėlį. Visi – britai. Nepraleidau progos įgelti dėl vis suklumpančios futbolo šalies rinktinės. Tačiau anglas Gavinas net nesuirzo: "Nekenčiu futbolo. Išpaikinti berniukai, už nieką gaunantys milijonus. Tikras žaidimas yra regbis. Tik regbio aikštėse pasirodo tikri vyrai ir kaunasi, gaudami šimtą kartų mažesnį atlyginimą."

Labai svarbūs pastebėjimai

Dėmesio, nikotino vergai! Mus apgavo! Kai uždraudė rūkyti baruose, mums aiškino, kad visa Europa to reikalauja! Melas. Pernai plėšiau dūmą Amsterdamo kavinėse, o šiemet negalėjau tuo atsidžiaugti Ciuricho baruose. Žalingi įpročiai toleruojami net "Makdonaldo" restoranuose!

Kas dar? Kainos Šveicarijoje yra žiauresnės už mūsų biurokratus. Tiesa, aš jų nemačiau. Kai tik prieidavau prie parduotuvės lentynų, akys pačios užsimerkdavo. Per daug žiaurus vaizdas.

Šveicarijoje labai daug laikrodžių ir šokolado. Tik kainų neklauskite... Labai norėjau nufotografuoti vietinį policininką, bet man nepavyko. Nemačiau nė vieno. Žmonės tikino, kad tikrai yra... Gal tuo metu jie atostogavo?

Šveicarijoje labai gražu. Ypač – Alpėse. Na, ne taip gražu, kaip Lietuvoje, bet gražu. Pamatyti verta.

Ričardas JAKUTIS

Septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sandūroje baigę Dailės institutą ir į Šiaulius atvykę dirbti dailininkai Raimondas Trušys (jo vyresnysis brolis Vitolis į Šiaulius atvyko dar anksčiau), Eduardas Juchnevičius, Sigitas Prancuitis ir Romanas Vilkauskas įdiegė miesto kultūriniam gyvenime daug naujovių. Dailės gyvenimas mieste tiesiog atgimė. Prasidėjo įdomios parodos, vakarai-susibūrimai dailininkų name šalia senųjų kapinių, į miestą su parodomis ar paskaitomis apie dailę atklysdavo tų naujųjų šiauliečių draugai, įžymūs Lietuvos menininkai.

Religinės temos Sigitas Prancuitis ėmėsi jau tapęs subrendusiu dailininku. Ypač jam artima gavėnios laikotarpio, kančios ir prisikėlimo tema, atskleista paveiksle "Jėzus Getsemanės soduose". Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Sigitas Prancuitis iš šios grupelės neišsiskyrė. Buvo tylus ir kuklus. Vis dėlto meno vertintojai greitai suprato: Šiauliuose - puikus menininkas. Dailininko paveikslai patraukė savo giluma. Jis pats irgi neslėpė, jog nemėgstąs buitinių, žanrinių scenų. Tapymas jam tarsi meditacija, netikėtų dalykų gretinimai, filosofija... Net ir tapydamas portretus jis renkasi menininkus, plačios sielos žmones, nes jie jam artimesni (Vydūno, Maironio, Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus, Mato Slančiausko ir kt. portretai). Taip Sigitas Prancuitis artėjo prie paveikslų religinėmis temomis. Tiesa, ir artėti prie šios temos jam pernelyg nereikėjo. Gimtajame Joniškyje jaunuoliui nebuvo kur piešti, tad praverdavo bažnyčios duris ir ten piešdavo. O juk Joniškio bažnyčią puošė Jono Varno paveikslai.

Religinės temos Sigitas Prancuitis ėmėsi jau tapęs subrendusiu dailininku. Ypač jam artima gavėnios laikotarpio, kančios ir prisikėlimo tema: "Pieta", "Jėzus neša kryžių", "Jėzus Getsemanės soduose"... Apie pastarąjį paveikslą ir norisi šnektelėti. Tiesa, jis turi ir kitą, daugiau filosofinį pavadinimą – "Naktis, žmogus ir miestas".

Kiekvienas žmogus daugmaž žino, ar jis yra reikalingas, žino, kad Kristaus prisikėlimas, kaip skaitome religinėse knygelėse, yra pats nuostabiausias Dievo stebuklas, įamžintas Šventajame Rašte, ir svarbiausia Dievo žinia mums, gyvenantiems laikų pabaigoje.

Sigitas Prancuitis sako, jog tapydamas prieš akis nebuvo pasidėjęs jokio religinio paveikslėlio, Izraelyje taip pat nėra buvęs. Skaitytas Šventasis Raštas, bendros žinios, gal bent kiek iš atminties išplaukiantys pasaulinio garso dailininkų darbai, Rytų miesto įvaizdis inspiravo menininką kurti. Kai dailininkas parodė man šią savo drobę ir paklausė, ar nuo Getsemanės sodų matoma Jeruzalė panaši, nustebau tuo panašumu ir atkurta nuotaika, rodos, tuose soduose būtum.

Evangelistas šv. Lukas rašo, jog Jėzus po Paskutinės vakarienės kaip visada užkopė į Alyvų kalną ir, atsitolinęs nuo mokinių, ėmė melstis. Ar tikrai po šiais bibliniais alyvmedžiais ilsėjosi Jėzus? Ar tikrai tai tas akmuo, ant kurio Jėzus sėdėjo ir meldėsi tą paskutinį vakarą? Paslaptingas Judo pabučiavimas - amžina mįslė, kas yra išdavikas, kodėl, ar tokia skirtis, Dievo valia? Iš Getsemanės sodo žvelgiant į tolį matyti senosios šventyklos užmūryti auksiniai vartai, pro kuriuos Jėzus eidavo į Jeruzalę, pro kuriuos ant asilo įjojo ir Velykų išvakarėse. Žemai Kedrono slėnis, į jį susirinksime paskutinei Teismo dienai... Lengvai svaigsta galva, nes visko yra per daug, reikia bent valandėlės vienatvės, ramybės.

Jeruzalės Getsemanės sode surinktos alyvuogės spaudžiamos netoliese esančioje abatijoje, garsėjančioje visame regione ne tiek aliejumi, kiek vienuolių daugiau kaip šimtmetį gaminamu skirtingų rūšių vynu. Aliejaus išspaudžiama nedaug - Getsemanės sode auga tik dešimt medžių. Alyvuogės nuraškomos per penketą dienų. Iš Getsemanės alyvuogių spaustas aliejus vartojamas Šventosios žemės šventyklų žibintams. Alyvuogių kauliukai atiduodami apdirbti kelioms palestiniečių katalikų šeimoms, o šios iš jų veria rožinius. Teigiama, kad tarp šio nedidelio Getsemanės sodo alyvmedžių yra ir dviejų tūkstančių metų senolių. Todėl tūkstančius kasdien pro sodą praeinančių žmonių žavi supratimas, jog yra tikra galimybė, kad po tais pačiais alyvmedžiais Jėzus ėjo, stovėjo, sėdėjo, klūpėjo ir meldėsi. Getsemanės sodo vardas ypač suskambėjo popiežiaus Jono Pauliaus II vizito metu 1982 m., kai Jo Šventenybė skatino vienytis visų tautų ir tikėjimų žmones. Nuo tada šalia Getsemanės sodų esanti bazilika vadinama Tautų šventove.

Sigito Prancuičio paveiksle Jėzus Kristus kitoks nei iš evangelijų – nepagaunamai tolimas ir drauge artimas kaip žmogus – liūdnas ir vienišas, paprastas ir kenčiantis. Atskleisdamas istoriją, filosofiškai panirdamas į pasirinktą temą, pats Sigitas Prancuitis pasirodo esąs savitas ir ryškus dailininkas.