Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Džiaugtis pasaulio bronza, iškovota Adelaidėje (Australija), BMX tarptautinės kategorijos sporto meistrei Vilmai Rimšaitei nėra kada. Ji jau ruošiasi rugsėjį vyksiančioms BMX pasaulio taurės varžyboms. Patyrusi sportininkė sako žinanti, kuo rizikuoja. Traumos – tai tas barjeras, kurį tenka peržengti kaskart patekus į trasą.

Australijoje vykusiame pasaulio čempionate V. Rimšaitė dalyvavo dviejose rungtyse. Kruizerių klasėje (neolimpinėje rungtyje) ji užėmė trečią vietą, o standartinių dviračių klasėje (olimpinėje rungtyje) atvažiavo trylikta. "Važiavau geriau, nei tikėjausi. Taip startavusi nesu net per treniruotes. Tai buvo geriausi mano startai. Vienu metu važiavau drauge su pasaulio čempione ir net šiek tiek ją lenkiau. Trečią vietą iškovojau savo jėgomis, o ne tada, kai kažkas nugriuvo. Šis medalis vertinamas taip pat kaip ir olimpinės rungties", - sako Vilma Rimšaitė.

Mergina tvirtina, kad baigdama mokslus treniruotėms skirdavo mažiau dėmesio nei anksčiau. "Dveji metai iki Pekino olimpiados buvo labai įtempti, nebuvo kada pailsėti. Po penkias šešias valandas per dieną, šešias dienas per savaitę sunkiai treniruodavausi. Dabar taip nebesistengiau, jaučiausi labiau atsipalaidavusi, daugiau laiko leidau su draugais, skyriau sau malonių dalykų, bet sporto rezultatai nenukentėjo, tik pagerėjo", - džiaugiasi sportininkė.

Po šio pasaulio čempionato, vykusio Australijoje, 26-erių šiaulietė Europos BMX reitinge tarp moterų užima šeštą vietą, o pasaulio reitinge – šešioliktą.

- Pasaulio bronzą turi. Kokia karščiausia tavo svajonė dabar?

- Norėtųsi papulti į 2012 m. Londone vyksiančias olimpines žaidynes, nes tai kiekvieno sportininko svajonė.

- Ar vis dar jauti nuoskaudą, kad nepavyko išvykti į Pekino olimpines žaidynes?

- Labai įtemptai ir sunkiai joms ruošiausi. Atrankos varžybose, pasaulio čempionate buvau geros formos. Teko sunkus ketvirtfinalis, bet vis tiek gerai važiavau. Pradėjau pasimesti, kai ėmiau galvoti, kad privalau patekti į pusfinalį. Liko penkių šalių atstovės, iš kurių vieną turėjo atrinkti į olimpiadą. Neįsivaizduoju, kas atsitiko, kad atrinko vengrę, kuri pasaulio čempionato ketvirtfinalyje buvo šešta. Šią vietą ji užėmė dėl to, kad griuvo stipri priešininkė. Kai vengrę išvydau olimpiadoje, ištiko šokas. Jos net vardo nežinojau, ji buvo vienintelė Vengrijos atstovė, aš jos net nevertinau kaip varžovės. Europos BMX čempionatuose jai visiškai nesisekdavo, retai kada patekdavo į pusfinalį. Nėra jokio loginio paaiškinimo, kodėl ją reikėjo atrinkti. Iš tų penkių merginų ji buvo pati silpniausia, atvažiavusi blogiausiu laiku. Ketvirtfinalyje užėmusi septintą vietą, važiavau geresniu laiku nei kitos merginos, savo grupėje užėmusios penktąją. Labai skaudu, jaučiu neteisybę. Įsivaizduokite, kad olimpinėse žaidynėse vengrę aplenkė net silpna Kinijos sportininkė.

- Panašus scenarijus gali susiklostyti ir atrenkant sportininkes į Londone vyksiančias olimpines žaidynes.

- Manome, kad atrankos sistema bus tobulinama ir svarstoma, nes taip negali būti. Juk viena, kai žmogus ruošiasi, viską aukoja, o visai kas kita, kai pasitreniruoja šiaip sau dėl įdomumo.

- Kada pradedami skaičuoti taškai, reikalingi siekiant patekti į olimpines žaidynes?

- Šį savaitgalį jau vyksta antroji šių metų pasaulio taurė Pietų Afrikos Respublikoje. Būtent nuo šių varžybų pradedami skaičiuoti taškai. Man sunku jų daug pelnyti, nes esu vienintelė šalies atstovė. Amerikiečių, prancūzių būna po penkias. Be to, jos gerai važiuoja. Sudėjus trijų merginų surinktus taškus, šaliai tenka realesnis šansas patekti į olimpiadą nei tada, kai jai atstovauja viena mergina. Arba ši turi būti unikali, kaip tailandietė. Ji puikiai važiuoja ir šokinėja, tad jai pavyksta surinkti daug taškų ir vienai. Nesu tokio aukšto lygio.

Pasaulio čempionate kruiserių klasėje Vilma Rimšaitė pelnė bronzos medalį, aukso iškovojo Sarah Walker iš Naujosios Zelandijos, sidabro - prancūzė Manon Valentino. Vilmos RIMŠAITĖS asmeninio archyvo nuotr.

- Gal auga perspektyvi jaunoji karta? Gabrielius Pabijanskas juk gina savo amžiaus kategorijoje čempiono titulą.

- Jo metų yra penki gerai važiuojantys berniukai, bet jiems dar reikia užaugti ir tapti jauniais. Laukiu, kol Gabrielius Pabijanskas taps jauniu, nes jis važiuoja pasakiškai. Tikiuosi, kad paaugęs jis dar domėsis šia sporto šaka ir jam taip pat gerai seksis. Gaila, kad mes jau prasilenksime. Jam dar reikia užaugti iki olimpiados.

- Koks BMX sportininko amžius yra optimalus?

- Prancūzijos olimpinei čempionei - 32 metai. Iškovojusi olimpinį medalį, ji pasitraukė iš sporto. Atrodytų, dar ne vienerius metus galėčiau skirti sportui, tik bėda ta, kad nesu tokia techniška, nes mano kūnas jau susiformavęs ir man sunku šokinėti per ilgus kalnelius. Jaunos panelės šokinėjo nuo mažų dienų, todėl jos gerokai pranašesnės, techniškesnės, labiau savimi pasitikinčios.

- Kokias traumas dažniausiai patiria BMX atstovai?

- Traumos ir yra tas "blokas" varžybose. Štai kodėl bijau sudėtingų pasaulio taurės trasų, kuriose kalnelių ilgis būna dešimties metrų ilgio. Viena pasaulio vicečempionė, varžybose peršokusi kalną, nusileido ant galvos ir liko paralyžiuota. Tai ne vienintelis pavyzdys. Kai tuos žmones pažįsti, labai sunku tampa dalyvauti varžybose – o jeigu šį kartą būsi tu? Rizikuoji kiekvieną kartą. Nenori gyvenimo praleisti vežimėlyje. Toks mūsų sportas - ištisus metus ari, ir vos viena klaida arba nusigręžusi sėkmė metų darbą gali paleisti vėjais. Prieš kiekvienas varžybas apmąstai, ko vertas gyvenimas, nes žinai, kuo rizikuoji.

- Šiemet po septynerių metų pertraukos įgijai verslo administravimo specialybę. Kaip sekasi ieškoti darbo, ar nori dirbti pagal specialybę?

- Trejus metus negalėjau baigti studijų dėl sporto, todėl džiaugiuosi, kad pagaliau diplomas rankose. Iš dalies įsivaizduoju save dirbančią toje srityje. Tėvams ant sprando negaliu sėdėti, be to, nesu it įpratusi, nes gaudavau stipendiją. Jeigu būtų galimybė rinktis, gyvenčiau ne Lietuvoje, o jeigu čia, tai bent jau Vilniuje. Į sostinę būčiau išvažiavusi seniai, jeigu trasa būtų ne Šiauliuose. Norėčiau vien sportuoti, tačiau iš to gyventi sunku. Ypač dabar, kai finansavimas sumažintas ir Sporto departamentui, ir Tautiniam olimpiniam komitetui. Sunkiau rasti rėmėjų. Mūsų sporto šaka nėra populiari kaip krepšinis ar lengvoji atletika. Žmonės neįsivaizduoja, koks tai sunkus sportas. Turi būti įvairialypis žmogus – stiprus fiziškai, tvirtas psichologiškai, mokantis gerai startuoti ir gerai šokinėti. Čia viską lemia šimtosios sekundės dalys. Turi įveikti kliūtis, greitai važiuoti, mokėti valdyti savo kūną. Bėgikai varžosi kiekvienas savo takelyje, o mūsų sporte važiuoji aštuoniese, kur kiekvienas tave bando aplenkti, pralįsti bet kokia kaina.

- Kaip savo ateitį įsivaizduoji baigusi sportinę karjerą? Gal imsies trenerės darbo?

- Esu iš gyvenimo pasimokiusi, kad nieko negali planuoti, nes viskas apsiverčia aukštyn kojom. Gal ir norėčiau, bet treneriai gauna labai mažą atlygį. Treneris turi turėti inventorių, turi surinkti 25-30 vaikų, kad gautų etatą. Visiems auklėtiniams šalmų ir aprangos nenupirksi. Be to, tai brangi sporto šaka. Įprasta, kad pasiturinčių tėvų vaikai lanko krepšinį, futbolą, boksą. Siekiant rezultatų, tenka važiuoti į BMX varžybas užsienyje. Dviratį reikia keisti kas metus, o labai geras dviratis gali kainuoti apie du tūkstačius eurų. Batų pora kainuoja 225 dolerius. Pradedančiajam, žinoma, geros kokybės ne visada reikia.

- Kas tave finansuoja?

- Lietuvos dviračių federacija, olimpinis sporto centras, tautinis olimpinis komitetas, Šiaulių miesto savivaldybė, sporto mokykla "Dubysa" ir smulkūs rėmėjai. Už pelnytus medalius pasaulio čempionate UCI (Tarptautinė dviračių federacija) skirs pinigines premijas. Tiesa, skiriamų lėšų ne visada užtenka. Vykdami į Australijos pasaulio čempionatą, turėjome pridėti ir savo pinigų. Gyvenome katalikų bažnyčios klebonijoje, o maistą kasdien ruošdavo vis kita lietuvių šeima ir stengdavosi, kad jaustumėmės kaip namie - virė cepelinus. Mes net neturėjome progos nueiti paragauti tenykščių patiekalų. Klausdavau jų, ar jie norėtų atvykę į Lietuvą valgyti australišką maistą. Paskutinėmis dienomis meniu pasikeitė. Mano kelionės, gyvenimo išlaidas apmokėdavo, kol buvau olimpinė kandidatė. Rudenį galutinai bus nuspręsta, ar būsiu olimpinė kandidatė į 2012 m. Londono olimpines žaidynes. Kandidatų sąrašus karpo, nes trūksta finansavimo. Be to, iš tų, kuriuos ketina remti, reikalauja rezultatų.

- Siekti jų turėtų būti nebe taip sunku, juk Šiauliuose pastatyta nauja BMX trasa.

- Treniravimosi sąlygos pagerėjo, tačiau prie naujos trasos greitai visi priprato ir ji dabar atrodo per lengva. Reikėtų ją keisti, kad galėtų tobulėti ir vaikai, ir vyresni sportininkai. Gabrielius jau per visus kalnus peršoka, vadinasi, jam reikia sudėtingesnės trasos. Be to, Lietuvoje neturiu su kuo varžytis, į ką lygiuotis. Nėra su kuo pabendrauti. Esu nuolat viena, nuo to pavargsti. Viena šešiolikmetė lanko BMX užsiėmimus, tačiau čempione ji netaps, nes per vėlai pradėjo treniruotis. Latvijoje varžovių nėra daug, bet jas labai gerbiu, nes treniruodamosi net blogomis sąlygomis jos nedejuoja, nieko nereikalauja, visa pasiekia juodu darbu.

- Ar neketini išvykti iš Lietuvos?

- Krizę jaučiame ne tik mes, bet ir kitų šalių sportininkai. Olimpinė vicečempionė sako, kad trūksta finansavimo. Prancūzija būtų bene vienintelė šalis, į kurią būtų galima išvažiuoti, tačiau dabar, esant tokiai situacijai, pirmiausia šalis remtų savo sportininkus. Moterims šiame sporte yra sunkiau nei vyrams.