Nuo 2012 m. sau­sio 22 d. iki ba­lan­džio 8 d. TV3 ka­na­lu vėl bus trans­liuo­ja­mas pro­jek­tas „Cho­rų ka­rai“. Kaip ir per­nai me­tais, pro­jek­te su­si­kaus įžy­miau­si Lie­tu­vos at­li­kė­jai, ku­rie, pa­si­kvie­tę ta­len­tin­gas cha­riz­ma­tiš­kas as­me­ny­bes, su­for­muos sa­vo gim­to­jo mies­to cho­rą.

Kas­met „Ki­ta­va“ su­ren­gia per pus­šim­tį kon­cer­tų, yra daž­na te­le­vi­zi­jos lai­dų vieš­nia.

At­li­kė­jų pa­ruoš­ti cho­rai sa­vait­ga­liais tie­sio­gi­nia­me ete­ry­je ko­vos už sa­vo mies­to gar­bę. Lai­mė­tas pri­zas bus skir­tas mies­tui – nu­ga­lė­to­jų pa­si­rink­tam lab­da­ros ob­jek­tui (vai­kų li­go­ni­nei, se­ne­lių na­mams, kū­di­kių glo­bos na­mams ir kt.). Tai bus ne tik cho­rų, bet ir mies­tų ka­rai! At­li­kė­jų mi­si­ja šia­me pro­jek­te bus at­skleis­ti nau­jus gim­to­jo mies­to ta­len­tus, nes kiek­vie­no­je lai­do­je sa­vo cho­re jie tu­rės ras­ti vis ki­tų so­lis­tų, ku­riems cho­ris­tai at­liks pri­ta­rian­čią­ją par­ti­ją.

Iš­gir­dę žo­dį „cho­ras“, dau­ge­lis įsi­vaiz­duo­ja aka­de­mi­nį cho­rą, iš­si­ri­kia­vu­sį ke­lio­mis ei­lė­mis ant laip­te­lių, pa­si­puo­šu­sį il­go­mis su­kne­lė­mis, kos­tiu­mais ar tau­ti­niais dra­bu­žiais, dai­nuo­jan­tį aka­de­mi­nį re­per­tua­rą. Vi­so to šia­me pro­jek­te ir ne­bus. Tai bus mo­der­nūs cho­rai, ku­rie at­liks vi­sų lai­kų lie­tu­viš­kus bei pa­sau­lio hi­tus ar dai­nas iš at­li­kė­jo, pro­diu­suo­jan­čio sa­vo mies­to cho­rą, re­per­tua­ro. Su kiek­vie­na „Cho­rų ka­rų“ ko­man­da dirbs ne tik pa­tys at­li­kė­jai, chor­meis­te­ris, bet ir re­ži­sie­riai, cho­reog­ra­fai, mu­zi­kos pro­diu­se­riai. Cho­ro įvaiz­džiu rū­pin­sis sti­lis­tai, kir­pė­jai, gri­muo­to­jai. Žiū­ro­vai kiek­vie­no­je lai­do­je iš­vys ne tik dai­nuo­jan­tį, bet ir šo­kan­tį bei vai­di­nan­tį cho­rą. Kiek­vie­nas cho­ras tu­rės sa­vo spal­vą: rau­do­ną, mė­ly­ną, ža­lią, bal­tą, gel­to­ną ar kt.

Pro­jek­te for­muo­ti Šiau­lių mies­to cho­ro, gin­ti mies­to gar­bės ir tap­ti Šiau­lių mies­to cho­ro ge­ne­ro­lu pa­kvies­ta Šiau­lių uni­ver­si­te­to So­cia­li­nių moks­lų fa­kul­te­to gru­pė „Ki­ta­va“. 10-me­tį šven­čian­tis ko­lek­ty­vas jau daug me­tų Lie­tu­vos žiū­ro­vus ža­vi tik gy­vai at­lie­ka­ma kon­cer­ti­ne pro­gra­ma, ku­rios iš­skir­ti­nu­mą le­mia au­to­ri­nės lie­tu­vių liau­dies mu­zi­kos in­terp­re­ta­ci­jos, jau­nat­viš­kas šėls­mas ir ener­gi­ja. Kas­met „Ki­ta­va“ su­ren­gia per pus­šim­tį kon­cer­tų, yra daž­na te­le­vi­zi­jos lai­dų vieš­nia, da­ly­vau­ja įvai­riuo­se tarp­tau­ti­niuo­se fes­ti­va­liuo­se ir yra mė­gia­ma sa­vo mies­to žiū­ro­vų.

Cho­rui va­do­vau­ti pa­kvies­ta il­ga­me­tė Šiau­lių uni­ver­si­te­to Me­nų fa­kul­te­to dės­ty­to­ja, cho­ro „Stu­dium“ va­do­vė, Šiau­lių mies­to dai­nų šven­čių di­ri­gen­tė, įvai­rių kul­tū­ros ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė ir re­ži­sie­rė Bi­ru­tė Ja­no­nie­nė-Sa­vic­kai­tė.

***

Lapk­ri­čio 17 d. 18 val. Šiau­lių klu­be „Ha­va­na“ vyks Šiau­lių mies­to cho­ro at­ran­ka. Or­ga­ni­za­to­riai ti­ki­si su­lauk­ti jau­nat­viš­kų, ener­gi­ja pul­suo­jan­čių, cha­riz­ma­tiš­kų ir ta­len­tin­gų as­me­ny­bių, ku­rios su­for­muos Šiau­lių mies­to stu­den­tiš­ką­jį cho­rą. Į cho­ro at­ran­ką kvie­čia­mi bū­si­mi, esa­mi ir bu­vę stu­den­tai.

Ateik ir įro­dyk, kad Šiau­liai tu­ri jau­nat­viš­ko, ta­len­tin­go, kū­ry­bin­go ir verž­laus po­ten­cia­lo!!!

„Ki­ta­va“, cho­ro va­do­vė Bi­ru­tė Ja­no­nie­nė-Sa­vic­kai­tė ir TV3 „Cho­rų ka­rų“ pro­diu­se­riai

***

Pir­ma­die­nį, lapk­ri­čio14-ąją, 14 val. tie­sio­gi­nė­je nau­jie­nų po­rta­lo „Etap­lius.lt“ vaiz­do kon­fe­ren­ci­jo­je da­ly­vaus ne­tra­di­ci­nio folk­lo­ro gru­pė „Ki­ta­va“, ku­ri pro­jek­te „Cho­rų ka­rai“ su­ti­ko tap­ti Šiau­lių mies­to cho­ro ge­ne­ro­lu. Lai­do­je bus kal­ba­ma apie „Ki­ta­vos“ mu­zi­ką, „Cho­rų ka­rų“ at­ran­ką, pa­si­ruo­ši­mą cho­rų ko­voms ir lū­kes­čius. Klau­si­mus lai­dos pa­šne­ko­vams Kęs­tu­čiui ir Ra­sai Stoš­kams jau ga­li­ma pa­teik­ti „Etap­lius. lt rub­ri­ko­je „Vi­deo­kon­fe­ren­ci­ja“ ar­ba tie­sio­gi­nės lai­dos me­tu.

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Spa­lio 23-ią­ją Šiau­lių are­no­je vyks per­nai be­veik pen­kis tūks­tan­čius ope­ros mė­gė­jų pri­trau­kęs „Bo­he­mie­čių“ ir elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos kū­rė­jų eks­pe­ri­men­tas – mu­zi­ki­nis teat­ra­li­zuo­tas re­gi­nys XYZ. Re­ži­sie­rės Da­lios Ibel­haup­tai­tės spren­di­mus, pa­si­da­bi­nu­sios Juo­zo Stat­ke­vi­čiaus kos­tiu­mais, įgy­ven­dins ge­riau­sios „Bo­he­mie­čių“ ope­ros so­lis­tų pa­jė­gos. As­mik Gri­gor­jan, Je­ro­ni­mas Mi­lius, Joa­na Ged­min­tai­tė, Ra­fai­las Kar­pis, Si­gu­tė Sto­ny­tė ir ki­ti at­liks dvy­li­ka nau­jų gar­sių ari­jų ir due­tų in­terp­re­ta­ci­jų, skam­bant elekt­ro­ni­nei mu­zi­kai.

Bohemiečiai Lietuvoje no­ri­ da­ry­ti to­kius da­ly­kus, ko­kių ne­ga­li da­ry­ti ki­tur, net Pa­ry­žiaus na­cio­na­li­nė­je ope­ro­je. „Bohemiečių“ archyvo nuotr.

„Bo­he­mie­čiai“ – kū­ry­bi­nis reiš­ki­nys

Penk­tą­jį gim­ta­die­nį šven­čian­tys „Bo­he­mie­čiai“ sa­vo kon­cer­tų ir spek­tak­lių il­gai ne­ga­lė­jo iš­ga­ben­ti į ki­tus mies­tus. Pa­sak re­ži­sie­rės Da­lios Ibel­haup­tai­tės, pa­sta­ty­mai bu­vo gran­dio­zi­niai, juo­se da­ly­vau­da­vo daug žmo­nių, pa­da­bin­tų ga­ly­be kos­tiu­mų. Nusp­ren­dus spek­tak­lius kur­ti drau­ge su elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos kū­rė­jais, to­dėl at­si­sa­kius or­kest­ro bei cho­ro, „bo­he­mie­čiai“ da­bar ga­li at­vyk­ti į ki­tus mies­tus ir ne­ti­kė­tus spren­di­mus bei pro­jek­tus pa­ro­dy­ti ki­tų ša­lies mies­tų gy­ven­to­jams, įvai­riam žiū­ro­vų ra­tui.

Praė­ju­siais me­tais „Bo­he­mie­čiai“ ry­žo­si imp­ro­vi­zuo­ti su stip­riau­siais Lie­tu­vo­je elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos kū­rė­jais Ma­rio Ba­sa­nov, Leon So­mov ir Few Nol­der. Taip gi­mė uni­ka­lus spek­tak­lis, ku­rio me­tu gy­vai at­lie­ka­mos kla­si­ki­nės ope­rų ari­jos su­si­pi­na bend­ro­je der­mė­je su šiuo­lai­ki­nės elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos gar­sais, o sim­fo­ni­nį or­kest­rą pa­kei­čia kom­piu­te­riai.

So­lis­tai – iš įvai­rių kam­pe­lių

Pro­jek­tas XYZ šie­met su­grįž­ta at­si­nau­ji­nęs – ne tik su nau­ja de­ko­ra­ci­ja, ne­ti­kė­tais re­ži­sū­ri­niais spren­di­mais bei J. Stat­ke­vi­čiaus kos­tiu­mais, bet ir su dvy­li­ka nau­jų gar­sių ari­jų ir due­tų in­terp­re­ta­ci­jų.

Šiau­liuo­se dai­nuos rim­čiau­sios „Bo­he­mie­čių“ pa­jė­gos – iš Ang­li­jos su­grįž­ta Lau­ry­na Ben­džiū­nai­tė, po sėk­min­gų prem­je­rų Ber­ly­no ir Kel­no ope­ro­se iš Aust­ri­jos par­vyks As­mik Gri­go­rian, at­vyks ir Lai­mo­nas Pau­tie­nius, šiuo me­tu dai­nuo­jan­tis pa­grin­di­nes ba­ri­to­no par­ti­jas Diu­sel­dor­fo ope­ro­je, o Leon So­mov grįš iš Briu­se­lio.

XYZ spek­tak­ly­je pa­si­ro­dys ir Joa­na Ged­min­tai­tė, Ra­fai­las Kar­pis, Je­ro­ni­mas Mi­lius, Aud­rius Ru­be­žius bei Dai­nius Stumb­ras. Tai uni­ka­li pro­ga vie­no­je sce­no­je iš­vys­ti vi­sus, ku­riuos dėl sėk­min­gai be­si­klos­tan­čios kar­je­ros už­sie­ny­je vis re­čiau ga­li­ma ma­ty­ti Lie­tu­vo­je.

Pir­mą kar­tą pro­jek­te XYZ pa­si­ro­dys į ko­lek­ty­vą įsi­lie­ju­si Lie­tu­vos ope­ros pri­ma­do­na Si­gu­tė Sto­ny­tė bei Vai­das Vyš­niaus­kas.

Kiek­vie­nas kon­cer­tas – prem­je­ra

D. Ibel­haup­tai­tė sa­kė ne­nu­si­vy­lu­si su­ma­ny­mu pa­teik­ti elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos kū­rė­jams kū­ri­nius ori­gi­na­liai in­terp­re­ta­ci­jai. Pa­si­rin­ko žy­miau­sias ari­jas, o kū­rė­jams ir dai­ni­nin­kams lin­kė­jo nau­jų pa­tir­čių ir net prie­šin­fark­ti­nės būk­lės. „Vai­ki­nai ma­nęs ne­nu­vy­lė. Vi­si 16 kū­ri­nių yra at­lie­ka­mi gy­vai. Pri­si­me­nu pir­mą­jį kon­cer­tą. Jų vei­do iš­raiš­ka bu­vo to­kia, ko­kios dau­giau nie­ka­da ne­pa­ma­ty­si – vi­si bu­vo prie­šin­fark­ti­nės būk­lės“, – juo­kė­si re­ži­sie­rė sa­ky­da­ma, kad kiek­vie­nas jų kon­cer­tas – prem­je­ra ir at­li­kė­jams, ir žiū­ro­vui. Vi­si imp­ro­vi­zuo­ja, vi­si ne­pap­ras­tai jau­di­na­si.

Ope­ros pri­ma­do­na Joa­na Ged­min­tai­tė tei­gė ma­niu­si, kad ope­ra ir elekt­ro­ni­nė mu­zi­ka – vi­siš­kai ne­su­de­ri­na­mi. Pak­vies­ta į pro­jek­tą ji il­gai svars­tė, ar pa­vyks. „Kai mu­zi­ko­je esi lyg žu­vis van­de­ny­je, net 30 ki­log­ra­mų svo­rio rū­bai tam­pa leng­vais pū­ke­liais“, – sa­kė ji.

So­lis­tai kon­cer­te tu­ri ne­ma­to­mus mik­ro­fo­nus, dai­nuo­ja gy­vai, imp­ro­vi­zuo­ja, o kos­tiu­mus kei­čia to­kiu grei­čiau, kad, D. Ibel­haup­tai­tės tei­gi­mu, po­kštau­ja­ma, ar ne­ver­tė­tų bi­lie­tų par­da­vi­nė­ti ir už­ku­li­siuo­se.

Je­ro­ni­mas Mi­lius at­vi­ra­vo, kad pa­kvies­tas da­ly­vau­ti pro­jek­te iš pra­džių vi­siš­kai ne­si­jau­di­nęs. Bu­vo pri­pra­tęs prie vi­so­kios mu­zi­kos, bet su­ži­no­jęs, kad da­ly­vaus ne miu­zik­le, ėmė stre­suo­ti. „Kai su­lau­kiu kū­ri­nių, plo­ju iš lai­mės ka­tu­čių, o vė­liau imu ma­ny­ti, kad man ne­pa­vyks“, – at­vi­ra­vo jis.

D. Ibel­haup­tai­tė tei­gė J. Mi­lių pa­kvie­tu­si į ko­man­dą, nes „Trium­fo ar­ko­je“ pa­ma­čiu­sį jį, žmo­gų de­gan­čio­mis aki­mis. „Aš jį ban­dau at­vers­ti į ope­ros dai­ni­nin­ką, jis ne­pa­si­duo­da, tad taip ir ko­vo­ja­me“, – po­kšta­vo re­ži­sie­rė.

Elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos kū­rė­jas Few Nol­der (Li­nas Stroc­kis) tei­gė, kad jiems bu­vo ki­lęs tik­rai ne­leng­vas už­da­vi­nys. Yra įpras­ta, kad elekt­ro­ni­nė mu­zi­ka skam­ba ne­tra­di­ci­nė­se erd­vė­se, bet ją su­de­rin­ti su ope­ra bu­vo su­dė­tin­ga. So­lis­tai bū­na įmes­ti lyg į šal­tą van­de­nį. Jau­di­na­si ir elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos kū­rė­jai, va­di­na­mi elekt­ro­ni­niais ber­niu­kais. Jie ne šiaip „mai­go, spau­do ir su­kio­ja“ – ap­reng­ti sun­kiais kos­tiu­mais pri­va­lo ir imp­ro­vi­zuo­ti, ir net ne­su­ju­dė­ti.

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Ki­tą­met da­lis Šiau­lių re­gio­no nuo­sa­vų na­mų gy­ven­to­jų pri­va­čio­se val­do­se tu­rės kom­pos­ta­vi­mo dė­žes ar­ba kon­tei­ne­rius bios­kai­džioms at­lie­koms. Kon­tei­ne­rį ar­ba kom­pos­ta­vi­mo dė­žę gy­ven­to­jams ne­mo­ka­mai duos Šiau­lių re­gio­no at­lie­kų tvar­ky­mo cent­ras (ŠRATC), įgy­ven­di­nan­tis pro­jek­tą „Šiau­lių re­gio­no ko­mu­na­li­nių at­lie­kų sis­te­mos plėt­ra“. Kuo ski­ria­si kom­pos­tas nuo bios­kai­džių at­lie­kų ir kaip ap­si­spren­di­mas kom­pos­tuo­ti at­lie­kas ga­li pa­si­tar­nau­ti žmo­gui ir gam­tai?

Kom­pos­ta­vi­mo dė­žės yra ga­na iš­vaiz­džios. Dė­žės ne­tu­ri dug­no, o jo apa­čia at­si­da­ro lyg stal­čius, tad kom­pos­tą leng­va paim­ti ir juo tręš­ti au­ga­lus.

Nau­da – ke­le­rio­pa

Pro­jek­tas „Šiau­lių re­gio­no ko­mu­na­li­nių at­lie­kų sis­te­mos plėt­ra“, ku­rį 85 pro­c. fi­nan­suo­ja ES Sang­lau­dos fon­das ir 15 pro­c. pro­jek­to ren­gė­jai – la­bai reikš­min­gas. Jį įgy­ven­di­nus pa­si­keis at­lie­kų tvar­ky­mo sis­te­ma, o į są­var­ty­nus bus iš­ve­ža­ma vos 20-30 pro­c. da­bar­ti­nio at­lie­kų kie­kio. At­lie­kos bus per­dir­ba­mos, pa­nau­do­ja­mos, tad pa­si­keis ir gy­ven­to­jams tei­kia­mos pa­slau­gos.

Mo­ni­ka Nar­bu­tie­nė, ŠRATC vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tė, sa­ko, kad pro­jek­tu ti­ki­ma­si pa­siek­ti, jog 2013 me­tais į są­var­ty­ną at­ke­liau­tų dvi­gu­bai ma­žiau bios­kai­džių at­lie­kų nei yra da­bar. 2020-ai­siais me­tais į są­var­ty­ną ga­lės pa­tek­ti vos 25 pro­c. 2000 m. at­lie­kų kie­kio.

Įgy­ven­di­nant pro­jek­tą vi­sam Šiau­lių re­gio­nui bus nu­pirk­ti 38 tūkst. kon­tei­ne­rių bios­kai­džioms at­lie­koms ir kom­pos­ta­vi­mo dė­žių. Kom­pos­ta­vi­mo dė­žės, ku­rio­se pri­va­čių val­dų gy­ven­to­jai ga­lės kom­pos­tuo­ti at­lie­kas, bus ne ma­žes­nės nei 600 lit­rų tal­pos. Kon­tei­ne­riai bios­kai­džioms at­lie­koms bus 140 ar­ba 240 lit­rų tal­pos.

In­di­vi­dua­lių val­dų gy­ven­to­jai tu­rės pa­si­rink­ti, ar no­ri nau­do­ti kom­pos­ta­vi­mo dė­žę, ar kon­tei­ne­rį bios­kai­džioms at­lie­koms. Jei žmo­nės no­rės dė­žė­se kom­pos­tuo­ti suy­ran­čias at­lie­kas, mo­kes­tis už ki­tas iš­ve­ža­mas at­lie­kas jiems bus ma­žes­nis. Kiek ma­žes­nis, dar nė­ra įver­tin­ta, ta­čiau aiš­ku, kad jei žmo­gus iš­me­ta ma­žiau at­lie­kų, mo­kė­ti už pa­slau­gą ir­gi tu­ri ma­žiau.

Jei gy­ven­to­jai ne­no­rės tu­rė­ti kom­pos­to ir nau­do­sis spe­cia­liais kon­tei­ne­riais, už iš­ve­ža­mas at­lie­kas mo­kės nu­sta­ty­to dy­džio mo­kes­tį. Pa­sak pa­šne­ko­vės, kom­pos­ta­vi­mo dė­žės ne­bus da­li­ja­mos gy­ven­vie­tėms, kur yra ma­žiau nei šim­tas pri­va­čių na­mų.

Ko­kias at­lie­kas bus ga­li­ma mes­ti į kon­tei­ne­rius bios­kai­džioms at­lie­koms ir ko­kias – į kom­pos­ta­vi­mo dė­žes?

Pa­sak M. Nar­bu­tie­nės, į kon­tei­ne­rius bios­kai­džioms at­lie­koms ne­ga­li­ma mes­ti mė­sos, žu­vies, pie­no pro­duk­tų, dar­žo­vių, ku­rias ap­do­ro­jant ter­miš­kai nau­do­ja­mas alie­jus, ki­ti rie­ba­lai. Į kon­tei­ne­rius ga­li­ma mes­ti tik ža­lią­sias at­lie­kas – dar­žo­ves, vai­sius, žo­lę, la­pus. Su­kaup­tas bios­kai­džias at­lie­kas ve­žė­jai iš­veš į kom­pos­ta­vi­mo aikš­te­les, kur at­lie­kos bus kom­pos­tuo­ja­mos pra­mo­ni­niu bū­du.

Jei gy­ven­to­jai pa­si­rinks kom­pos­ta­vi­mo dė­žes, į jas ga­lės mes­ti žo­lę, la­pus, vai­sius, dar­žo­ves, ar­ba­tos ir ka­vos tirš­čius, ter­miš­kai ap­do­ro­tus rie­bius mais­to li­ku­čius, po­pie­rių, smul­kin­tą kar­to­ną, smul­kin­tas ša­ke­les. Į kom­pos­ta­vi­mo dė­žes ne­pa­tar­ti­na mes­ti kau­lų, mė­sos ir žu­vies at­lie­kų, nes jie ga­li vi­lio­ti grau­ži­kus.

„Pa­si­rin­kus kom­pos­ta­vi­mo dė­žes gy­ven­to­jams nau­da bus ke­le­rio­pa – jiems bus tai­ko­ma ma­žes­nė rink­lia­va bei ga­lės pa­si­ga­min­ti na­tū­ra­lios trą­šos. Kom­pos­ta­vi­mo dė­žės yra di­des­nės nei kon­tei­ne­riai, tad at­lie­kų ga­li­ma iš­mes­ti dau­giau“, – sa­ko M. Nar­bu­tie­nė.

Kom­pos­tui su­si­da­ry­ti tin­ka­mas at­lie­kas re­ko­men­duo­ja­ma į dė­žes dė­ti jas tar­pu­sa­vy­je pa­mai­šius. Nau­do­jant spe­cia­lias bak­te­ri­jas, kom­pos­tas su­si­for­muo­ja jau po dvie­jų mė­ne­sių.

Na­tū­ra­li trą­ša

Kom­pos­ta­vi­mo dė­žė yra be dug­no ir sta­to­ma ant že­mės. Taip yra to­dėl, kad be­si­ga­mi­nan­tis per­tek­li­nis skys­tis ger­tų­si į že­mę, o iš jos į dė­žę ga­lė­tų leng­vai pa­tek­ti slie­kai, bak­te­ri­jos, ku­rie pa­ge­ri­na kom­pos­to ga­my­bą.

Į kom­pos­ta­vi­mo dė­žę ne­pa­tar­ti­na mes­ti pikt­žo­lių su su­bren­du­sio­mis sėk­lo­mis. Sėk­los ga­li ne­spė­ti suir­ti, tad to­kiu kom­pos­tu trę­šiant že­mę ga­li­ma pikt­žo­les pa­sė­ti.

Kom­pos­tuo­jant at­lie­kas, pa­tar­ti­na jas pa­mai­šy­ti, įber­ti smul­kin­tų ša­ke­lių, nes pa­sta­ro­sios su­for­muo­ja oro tar­pus, rei­ka­lin­gus sėk­min­gam pu­vi­mo pro­ce­sui. Kom­pos­tui for­muo­tis rei­kia drėg­mės, tad dė­žės tu­ri­nį re­ko­men­duo­ja­ma pa­lais­ty­ti. Per daug drėg­mės nė­ra ge­rai, to­dėl tam, kad ne­pri­ly­tų, kom­pos­to dė­žės tu­rės dang­čius.

Pa­sak M. Nar­bu­tie­nės, kom­pos­tas dė­žė­se su­si­for­muo­ja per me­tus, bet jei no­ri­ma jo gau­ti grei­čiau, ga­li­ma par­duo­tu­vė­se įsi­gy­ti spe­cia­lių bak­te­ri­jų. Pa­nau­do­jus bak­te­ri­jas kom­pos­to ga­li­ma tu­rė­ti jau po pu­sant­ro mė­ne­sio.

„Į kom­pos­ta­vi­mo dė­žes ne­ga­li­ma mes­ti ne­pū­van­čių at­lie­kų, pa­vyz­džiui, po­lie­ti­le­no. Ne­re­ko­men­duo­ja­ma mes­ti ir žur­na­lų po­pie­riaus. Su­si­for­ma­vęs kom­pos­tas pa­na­šus į juo­dą pu­rią že­mę. Moks­li­nin­kai įro­dė, kad na­tū­ra­liu kom­pos­tu trę­šia­mi au­ga­lai re­čiau ser­ga, au­ga veš­les­ni ir jų der­lius bū­na gau­ses­nis. Tai eko­lo­giš­ka trą­ša, tad juo trę­šia­mi vai­siai ir dar­žo­vės yra eko­lo­giš­ki“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Kaip rū­šiuo­ti ki­tas at­lie­kas?

At­lie­kas, ku­rių ne­ga­li­ma mes­ti nei į kom­pos­ta­vi­mo dė­žes, nei į bios­kai­džių at­lie­kų kon­tei­ne­rius, gy­ven­to­jai tu­rės rū­šiuo­ti: at­skir­ti stik­lą, po­pie­rių, me­ta­lą ir plast­ma­sę. Li­ku­sias šiukš­les bus ga­li­ma iš­mes­ti į miš­rių ko­mu­na­li­nių at­lie­kų kon­tei­ne­rius.

Į kon­tei­ne­rius, skir­tus stik­lui, ga­li­ma mes­ti bu­te­lius, stik­lai­nius, du­že­nas, in­dus. Stik­lo ta­ra tu­ri bū­ti šva­ri, ta­čiau eti­ke­čių pa­ša­lin­ti ne­bū­ti­na.

Plast­ma­sės ir me­ta­lo at­lie­kas ga­li­ma mes­ti į plast­ma­sei skir­tus kon­tei­ne­rius. Ga­li­ma iš­mes­ti tik šva­rų plas­ti­ką, o pa­čią pa­kuo­tę re­ko­men­duo­ja­ma su­spaus­ti.

Iš­me­ta­mas po­pie­rius ga­li bū­ti su są­var­žė­lė­mis, lip­nia juos­te­le. Kar­to­ni­nes dė­žes re­ko­men­duo­ja­ma iš­lanks­ty­ti ir su­smul­kin­ti.

Įgy­ven­di­nant pro­jek­tą mo­kes­čiai di­dės

Pro­jek­tas „Šiau­lių re­gio­no ko­mu­na­li­nių at­lie­kų sis­te­mos plėt­ra“ pra­dė­tas įgy­ven­din­ti 2010-ai­siais. Ap­lin­kos pro­jek­tų val­dy­mo agen­tū­rai bu­vo pa­teik­ta pa­raiš­ka gau­ti ES struk­tū­ri­nę pa­ra­mą pro­jek­tui, o praė­ju­sių me­tų pa­bai­go­je bu­vo pa­si­ra­šy­ta pro­jek­to „Šiau­lių re­gio­no ko­mu­na­li­nių at­lie­kų tvar­ky­mo sis­te­mos plėt­ra“ fi­nan­sa­vi­mo ir ad­mi­nist­ra­vi­mo su­tar­tis.

Pro­jek­to biu­dže­te nu­ma­ty­ta di­džiau­sia pro­jek­to tin­ka­mų fi­nan­suo­ti iš­lai­dų su­ma – 54.486.875,00 Lt. ES Sang­lau­dos fon­do lė­šos pro­jek­tui įgy­ven­din­ti – iki 46.313.843,00 Lt.

Pro­jek­to veik­lų įgy­ven­di­ni­mo pra­džia 2010 m. lie­pos 2 d. Pro­jek­to veik­lų įgy­ven­di­ni­mo pa­bai­ga 2013 m. gruo­džio 30 d.(su ga­li­my­be pra­tęs­ti 6 mėn.).

Įgy­ven­di­nus pro­jek­tą bus iš­plės­ta ko­mu­na­li­nių at­lie­kų tvar­ky­mo sis­te­ma, su­kur­ta inf­rast­ruk­tū­ra 114 000 to­nų ko­mu­na­li­nėms at­lie­koms su­tvar­ky­ti, bei už­tik­rin­ta, kad ne ma­žiau nei 50 pro­c. Šiau­lių ko­mu­na­li­nių at­lie­kų, tvar­ky­mo re­gio­no te­ri­to­ri­jo­je, su­si­da­ran­čių ko­mu­na­li­nių bio­lo­giš­kai skai­džių at­lie­kų bū­tų per­dir­ba­mos ar ki­taip pa­nau­do­ja­mos.

Jau nuo 2013 m. Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja nu­ma­to įves­ti mo­kes­tį už ap­lin­kos ter­ši­mą ne­pa­vo­jin­gų at­lie­kų są­var­ty­nuo­se pa­ša­lin­to­mis at­lie­ko­mis (są­var­ty­no mo­kes­tį), ku­ris tu­rė­tų bū­ti 75 Lt/t ir kas­met di­dė­ti po 20 Lt/t, kol pa­siek­tų 155 Lt/t. Ti­ki­mą­si, kad įgy­ven­di­nus pro­jek­tą mo­kes­čiai di­dės, ta­čiau jie bus ma­žes­ni, nei tuomet jei pro­jek­tas ne­bū­tų įgy­ven­din­tas“, – sa­ko ŠRATC at­sto­vė.

Anot M. Nar­bu­tie­nės, in­for­ma­ci­ja apie pro­jek­tą bus vie­ši­na­ma per te­le­vi­zi­ją, ra­di­ją, spau­dą.

Oksana LAURUTYTĖ

Rugpjūčio 1-ąją Šiaulių arenos Sporto muziejus pasipildė nauju eksponatu - Tibeto nacionalinės sporto asociacijos futbolo komandos marškinėliais. Marškinėlius muziejui padovanojęs Vaidas Gasickas sako, kad dovanojimo esmė - ne tik praturtinti muziejaus archyvą. "Tibetas - didžiausia ir ilgiausiai iki šiol okupuota pasaulio valstybė, kuri pirmoji pripažino Lietuvos Nepriklausomybę. Marškinėlius dovanoju norėdamas paskatinti žmones atkreipti dėmesį į žmogaus teisių padėtį pasaulyje ir pirmiausia - Tibete".

Dovaną priėmusi 5-osios TAFISA pasaulio sporto visiems žaidynės "Šiauliai-2012" sekretoriato administratorė Sigita Vaitkaitytė sakė, kad muziejus mielai priims ir tuos marškinėlius, ant kurių autografus bus palikę visi Tibeto futbolo komandos nariai. Pasaulis mažai žino apie tai, kad Tibeto futbolo komanda įkurta išeivijoje - šiaurės Indijoje. V. Gasickas, šią žiemą lankydamasis Dharamshaloje, pargabeno marškinėlių kopiją būtent tam, kad kuo plačiau paskleistų informaciją apie Pasaulio stogu laikomą okupuotą valstybę. Vyras žadėjo muziejui Šiauliuose padovanoti ir futbolininkų autografais papuoštus marškinėlius.

Dovanodamas futbolo komandos marškinėlius Vaidas Gasickas sakė, kad dovanojimo tikslas - atkreipti dėmesį į žmogaus teisių padėtį pasaulyje ir pirmiausia - Tibete. "S plius" žinių tarnybos archyvo nuotr.

V. Gasickas yra virtualios organizacijos - Jungtinės Tautos už laisvą Tibetą ambasadorius Lietuvai. Šį titulą vyrui organizacija skyrė įvertinusi jo pastangas skatinti žmonių sąmoningumą žmogaus teisių klausimais. Pirmiausia - ne smurtu už laisvę kovojančiose valstybėse.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Užventis - miestelis, kuriame kadaise gyveno ir kūrė Šatrijos Ragana. Čia įžiebta ir viena pirmųjų elektros lempučių šalyje. Šio krašto muziejininkai pastaraisiais metais atsikvėpė - Užvenčio istorijos lobiai sulaukė ES struktūrinių fondų paramos. Už skirtas lėšas čia gaivinamas dvaro svirne įkurtas Kraštotyros muziejus.

Gamtos ir istorijos prieglobstyje

Kelmės krašto muziejaus specialistas muziejininkas Rimantas Serva pasakoja, kad Užventyje gausu gamtos ir istorijos paminklų: "Miestelį supa Užvenčio, Patumšių, Pašilvės, Pavandenės miškai. Netoliese auga 16 metrų aukščio ir 320 centimetrų apimties Švento Martyno pušis. Ant Perkūnkalniu vadinamo kalnelio auga ir Perkūno pušis. Prieš Želvių mišką yra Kartuvių kalnas. Teigiama, kad per 1863 metų sukilimą čia buvo žudomi sukilėliai. Apylinkėse yra ir Pilikės kalnelis, Perkūnkalnis, Naboro kalnas. Apie jį kalbama, kad ten senovėje rinkdavosi lietuvių kariuomenė. Kuršių kaime ant Beržynkalnio yra mūro liekanų, randama žmonių kaulų ir įvairių senovės dirbinių."

Miestelis didžiuojasi ir tuo, kad čia gimsta viena gražiausių Žemaitijos upių - Venta. Išsivadavusi iš pelkių ji kaupia savo vandenis užtvankoje. Krisdama per užtvarą, Venta suka Užvenčio dvaro malūno elektros turbiną ir nuvingiuoja miestelio parku.

Malūnas jau senai atiteko į privačias, tačiau patikimas rankas. Jo savininkai, stengdamiesi išsaugoti autentiškumą, suremontavo pastatą ir elektros turbiną, sutvarkė užtvankos prieigas. Dabar čia ateina pailsėti kone visi Užvenčio gyventojai.

Nepasisekė tik senajam dvaro gyvenamajam namui, kuris yra prasčiausios būklės. Jame gyvena kelios nepasiturinčios šeimos, neišgalinčios naujam gyvenimui prikelti 300 metų senumo pastato.

Už­ven­čio ma­lū­nas vis dar ga­mi­na elekt­rą, kaip ir J. Stul­gins­kio lai­kais Au­to­riaus nuo­tr.		Su­re­mon­tuo­to svir­no išo­rė bus au­ten­tiš­ka, o vi­dus – mo­der­nus. Už­ven­čio kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus ar­chy­vo nuo­tr.

Amžiai po žeme

Pasak R. Servos, Užventis - ne tik nuo seno apgyvendinta teritorija, bet ir kažkada buvusi viena svarbiausių šio krašto vietovių valstybine prasme. Istorikai ir muziejininkai mini Žemaitijos širdį. Tai keliolikos piliakalnių grandinė, sukanti ratu ir išsidėsčiusi trijų upių ištakose. Tai širdis, kurios kryžiuočiams niekada nepavyko pakirsti.

Istoriniuose šaltiniuose Užvenčio dvaras minimas nuo XV a. Žygimantui Senajam perėmus dvarą savo žinion, šis tapo karališkuoju dvaru.

Praėjus keliems amžiams, čia prabėgo gražiausios Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos gyvenimo dienos. Kambarėlyje, kuriame ji gyveno, ant sienos palubėje išlikęs angelas. Čia ji sutiko ir Povilą Višinskį, kuris tuomet tebuvo paprastas gimnazistas, tačiau jau turėjo puikių iškalbos savybių, kurios paskatino prolenkiškos kilmės M. Pečkauskaitę atsiduoti lietuvybei visa savo kūryba.

Dvaras susijęs ir su kitu įžymiu žmogumi – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru Jonu Smilgevičiumi (1870-1942). 1910 m. jis nusipirko Užvenčio dvarą, kurį pavertė pavyzdiniu ūkiu. Įsteigė pirmąją Lietuvoje tabako plantaciją, įsigijo pavyzdinių galvijų, įrengė modernų malūną, spirito varyklą, elektrinę, lentpjūvę. J. Smilgevičiaus vardu pavadintas parkelis, o prie buvusio Užvenčio dvaro 2009 m. iškilo jam skirta akmens skulptūra.

Dabar šį kraštą garsina Kelmės rajono kraštotyrininkas Vaclovas Rimkus, kuris šalies ir rajoninei spaudai yra parengęs apie 1400 publikacijų apie Užventį. Nuo 1965 iki 2007 m. jis įkūrė ir tvarkė Užvenčio kraštotyros muziejų.

Šia­me dva­re yra gy­ve­nu­si ra­šy­to­ja Šat­ri­jos Ra­ga­na. Už­ven­čio kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus ar­chy­vo nuo­tr.

Rekonstruojamas muziejus

Dabar dvaro svirne veikia Kraštotyros muziejus, įkurtas 1973 m. Tiesa, keletą metų prieš tai muziejus veikė kitose patalpose.

Jau metus jame įgyvendinamas projektas "Užvenčio muziejaus restauravimas ir jo pritaikymas kultūrinio turizmo reikmėms". Projektas didžiąja dalimi finansuojamas iš 2007-2013 m. ES struktūrinių fondų. Prie muziejaus atnaujinimo savo lėšomis prisideda ir Kelmės rajono savivaldybės administraciją.

Muziejininkas R. Serva atskleidė, kad čia bus įrengta ekspozicinė trijų dalių salė, kurioje lankytojai galės susipažinti su eksponuojama medžiaga apie Šatrijos Raganą, Joną Smilgevičių, Užvenčio miestelio istoriją.

Šatrijos Raganos ekspozicijoje bus galima paklausyti jos kūrinių įrašų, J. Smilgevičiaus – pasižiūrėti filmų apie Lietuvos valstybės ir pramonės kūrimąsi. Butaforinė pinigų kalimo mašina padės nusikaldinti senovinių pinigų. Bus informacinis terminalas, kur lankytojai galės plačiau sužinoti apie Užvenčio apylinkes ir visą Kelmės rajoną.

Bus įrengta ir edukacinių užsiėmimų bei parodų salė. Joje turistai ir vietos gyventojai galės susipažinti su tradiciniais Užvenčio krašto amatais, bus organizuojami amatų mokymai, rengiamos vietos tautodailininkų parodos.

Numatoma sutvarkyti teritoriją prie pastato: įrengti poilsio aikštelę su suoliukais, dviračių stovus, sutvarkyti liepų alėjos taką.

Eva JAGMINAITĖ-KAZLAUSKIENĖ

Regionų komitetas, Briuselio koridoriuose vadinamas arčiausiai žmonių esančia institucija, įgyja vis stipresnę galią. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, į Regionų komiteto nuomonę privalo atsižvelgti Europos Parlamentas ir Europos Komisija. Neatsižvelgus gresia Teisingumo teismas. Devyni iš 344 Regionų komiteto narių – lietuviai, savivaldybių atstovai, tiesiogiai dalyvaujantys Europos Sąjungos teisėkūroje. Šiauliams atstovauja vicemerė Daiva Matonienė. Nors ji komiteto narė yra vos metus, jai suteiktas žodis, leista pateikti nuomonę.

Nors Šiaulių atstovė D. Matonienė Regionų komitete tėra pirmus metus, jai suteikta teisė pristatyti nuomonę, kurią, truputį pataisytą, priėmė Regionų komitetas. Aurelijos PAULAUSKAITĖS nuotr.

Įtaka stiprėja

Paklausta, kodėl reikėjo sukurti Regionų komitetą, Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovė Briuselyje Karolina Štelmokaitė įvardija dvi priežastis. Anot jos, buvo juntamas atotrūkis tarp Europos Sąjungos institucijų ir savivaldos bei trys ketvirtadaliai Briuselyje priimamų teisės aktų buvo skirti savivaldai, tačiau nebuvo kam patarti juos sprendžiant: Europos Parlamentas atstovavo Europos piliečiams, Europos Taryba - šalims narėms, Europos Komisija - Europos Sąjungai, o savivaldai neatstovavo niekas, todėl ir buvo sukurtas Regionų komitetas, t. y. Regionų vadovų asamblėja.

"Dabar Regionų komitetas įgyja vis didesnę galią. Kažkada juk ir Europos Parlamentas buvo patariamoji institucija, kaip dabar Regionų komitetas. Nors jis nedalyvauja galutiname balsavime, į jo nuomonę privaloma atsižvelgti, priešingai gresia teismas", - sako K. Štelmokaitė. Regionų komitete iš viso yra penkios komisijos, vienai kurių vadovauja lietuvis.

Dabar Lietuvos europinę komandą Briuselyje sudaro komisaras, ES nuolatinė atstovybė, atstovaujanti Vyriausybei, 12 parlamentarų ir 9 Regionų komiteto nariai, viena kurių – Šiaulių miesto mero pavaduotoja D. Matonienė.

Lietuva Regionų komitete devynias vietas gavo iškart po to, kai mūsų šalis 2004-aisiais įstojo į Europos Sąjungą. Iki šiol narių tebėra devyni, tačiau priklausomai nuo savivaldos rinkimų rezultatų jie keičiasi. Regionų komiteto nariai dirba be atlygio, kompensuojamos tik jų kelionės ir apgyvendinimo išlaidos.

TAFISA ir Šiauliai žinomi Briuseliui

Nuo Regionų komiteto narių aktyvumo ir lobistinio darbo priklauso ir Europos dėmesys Lietuvai. "Pavyzdys - TAFISA žaidynės Šiauliuose. Jos turbūt Briuselyje geriau žinomos nei Lietuvoje. Jei prieš pusmetį nebuvo vilčių iš ES gauti finansavimą žaidynėms, tai pristačius žaidynes Europos Parlamente sužibo viltis gauti du milijonus eurų joms organizuoti, - sako LSA atstovė Briuselyje K. Štelmokaitė. - Europos komisarė Androulla Vassiliou bei Regionų komitetas suteikė šiam renginiui oficialią globą, todėl neabejoju, kad Šiauliai sulauks labai įtakingų svečių per žaidynes."

Regionų komitete, kuris renkasi šešiskart per metus, kaskart išklausoma apie 20 nuomonių, pranešimų. Žodis Lietuvai suteikiamas jau ketvirtą kartą per penkerių metų kadenciją. Nors D. Matonienė Regionų komitete tėra metus, jai buvo suteikta teisė išsakyti nuomonę, kurią, truputį pataisius, patvirtino Regionų komitetas.

Šiaulių atstovės pristatyta nuomonė – tai siūlymai, kaip tobulinti aplinkosaugos programą "LIFE". "Ši programa iki šiol buvo orientuota į didesnes šalis, mažosios likdavo užribyje. Pasekmė – pagal programą Lietuvoje įgyvendinti vos du projektai, Šiaulių regione – nė vieno, - sako D. Matonienė. - Siūliau priartinti prioritetus prie regionų poreikių, pavyzdžiui, orientuoti programą ne tik į biologinės įvairovės išlikimo klausimus, bet ir į taršos problemas, padaryti informaciją apie programą prieinamesnę, supaprastinti paraiškų sąlygas." Priėmus nuomonę atsirado viltis, kad europinį finansavimą galės gauti ir įvairūs Šiaulių objektai – Talkšos ežeras ar miesto parkai.

Lietuvos žodis girdimas

Lietuva Regionų komitete priskiriama prie mažų valstybių, tačiau sakyti, kad jos balsas negirdimas, būtų neteisinga. Be abejonės, norint dirbti vieningu unisonu, tenka atsižvelgti į kitų narių siūlymus, sulaukti jų palaikymo. Vis dėlto, neturint šios vienos jauniausių ES institucijų, būtų sudėtinga išsireikalauti dėmesio savivaldai europiniu lygmeniu. Kaip ir mūsų Seime, neturint Lietuvos savivaldybių asociacijos, taip ir Europos Komisijoje ar Europos Parlamente be Regionų komiteto būtų padaroma daugiau klaidų, svarstant vietinius, savivaldos klausimus, paviršutiniškiau būtų sprendžiamos problemos.

Regionų komitetas sprendžia visus klausimus, kurie ir Lietuvoje priskirti savivaldai, - švietimo, kultūros, komunalinio ūkio. Kadangi skirtingų valstybių savivaldos kompetencija skirtinga, Lietuvos atstovams tenka konsultuotis ir su Lietuvos ministerijų specialistais, įvairiomis valstybinėmis institucijomis, nes tenka spręsti ir Lietuvos savivaldos kompetencijai nepriskirtus klausimus, pavyzdžiui, oro uostų, jūrų transporto.

Nuo pat įstojimo į ES Regionų komitete Lietuvai atstovaujantis Gediminas Paviržis vadina šio komiteto narius dvigubais ambasadoriais, kurie Europoje atstovauja Lietuvai, o Lietuvoje populiarina Europos institucijas. "Dažnas galvoja, kad mes čia fondų lėšas skirstome. Taip nėra. Mes galime patarti, kur kreiptis, norint gauti fondų lėšų, - sako G. Paviržis. - Regionų komitetas, nors ir užsiima teisėkūra, tačiau yra patariamoji institucija. Kadangi atstovaujame vietinei, savivaldos lygmens valdžiai, iš tiesų esame arčiausiai žmonių, geriausiai žinome jų problemas, todėl galime patarti, koks turėtų būti vienas ar kitas teisės aktas, kad būtų prieinamesnis ir suprantamesnis eiliniam piliečiui."

Oksana LAURUTYTĖ

Rudenį šalies mokyklas ir darželius aplankys Lašelis - viešosios įstaigos "Avilio teatras" sukurtas personažas, kuris žaismingai mokys vaikus aktyviai priiminėti aplinkosaugos problemoms spręsti svarbius sprendimus, būti atsakingus už savo elgesį su juos supančia aplinka. Teatro režisierius Arūnas Pakulevičius sako, kad padedant Europos Sąjungos Sanglaudos fondui bus sukurtas spektaklis, kuris bus rodomas "gyvai" ir transliuojamas per televizijas, bus kuriamos laidos, akcijos, socialinė reklama aplinkosaugos tema.

Režisierius Arūnas Pakulevičius: "Šiltas, jaukus, kupinas gerumo ir meilės – toks turėtų būti teatras vaikams. Teatras, iš kurio žiūrovas nenorėtų išeiti, tarsi tai būtų antrieji namai..."

Pasaulį išgelbės Berniukas, nugalėjęs Šiukšlių

"Avilio teatras" penkerius metus buvo įsikūręs Šiauliuose. Spektaklius vaikams kūrę ir rodę teatro aktoriai prieš metus išsikėlė į sostinę. Ištikimų gerbėjų kūrėjai nepamiršo - Arūnas Pakulevičius ir Rita Kiškūnaitė parašė projektą "Vaikų aplinkosauginio aktyvumo skatinimas, informuojant juos apie aplinkos būklę, sudarant sąlygas dalyvauti priimant sprendimus bei skatinant pasirinkti aplinkai palankų gyvenimo būdą" ir sulaukė ES Sanglaudos fondo atsakymo - projektas patvirtintas ir jam įgyvendinti skirta 336 384,36 Lt. pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.

Įgyvendinant projektą, žiūrovams talkins "Avilio teatro" sukurtas pagrindinis personažas Lašelis. Laidų metu vaikai kartu su juo ieškos būdų, kaip spręsti įvairias aplinkosaugos problemas. Spektaklis ir kitos priemonės skatins vaikus pasirinkti aplinkai palankų gyvenimo būdą.

"Avilio teatras" žada ne tik pastatyti spektaklį - projekto paketą sudaro keletas veiklų: bus sukurtas ir per televiziją rodomas interaktyvus kompiuterinis 3D animacijos spektaklis (bus žiūrimas su specialiais 3D akiniais), taip pat bus kuriama socialinė reklama, vaizdo klipai, ketinama sukurti ir televizijos laidą, rengti piešinių, rašinių, fotografijos konkursus, aplinkos tvarkymo akcijas Šiaulių ir Kelmės rajonų mokyklose.

"Be abejo, spektaklis bus rodomas visoje Lietuvoje, kartu išplečiant konkursų ir akcijų geografiją. 3D animacijos spektaklį "Sugrįžimas" rodys dideliame ekrane, spektaklio herojus valdys ir įgarsins aktoriai, sėdintys už ekrano. Žiūrovai spektaklio metu turės galimybę rinktis, ką personažai turėtų daryti, kuriuo keliu eiti. Pats spektaklis - fantastinio žanro kūrinys, tačiau turintis realų pagrindą", - sako A. Pakulevičius.

Anot režisieriaus, spektaklio veiksmas vyks neapibrėžtoje Žemės vietoje, veiksmo laikas nukels į galbūt netolimą ateitį, kai pasaulį valdys valdovas Šiukšlius ir jo sukurti šiukšlių robotai. Pagrindiniai veikėjai – Paskutinis Tyro Vandens Lašas ir Berniukas - išgelbės pasaulį, kai suras gyvąjį vandenį ir gyvybės medį.

"Siekdami tikslo, jie turės įveikti įvairias kliūtis, prašyti pagalbos gamtos jėgų. Beje, Berniukas bus dabarties vaikas, kad žiūrovas galėtų lengvai susitapatinti ir priimti sprendimus. Kuo viskas baigsis, priklausys nuo žiūrovų sprendimų", - pasakoja A. Pakulevičius.

"Avilio teatro" spektakliui jau sukurta muzika, sceninis ekrano apipavidalinimas. Muziką sukūrė Šiaulių kompozitorius Juozas Lygutas, scenografiją – dailininkė Alfreda Kazakauskaitė. Pasak režisieriaus, projektas bus pradėtas įgyvendinti rugsėjo mėnesį, kai bus sukurtas spektaklis.

Būti atsakingais - nuo vaikystės

Aplinkos projektų valdymo agentūra prie Aplinkos ministerijos šių metų kovą konkurso būdu skyrė lėšų daliniam aplinkosaugos projektui finansuoti pagal "VP3 Sanglaudos skatinimo veiksmų" programą.

Šiauliuose lėlių teatras "Avilys" kiekvieną sezoną pristatė po kelis spektaklius. Scena iš spektaklio "Ėduoniukas ir Bakteriukas". Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Pasak A. Pakulevičiaus, projektu siekiama prisidėti prie vaikų skatinimo dalyvauti sprendžiant pasaulyje aktualias problemas, pavyzdžiui, transporto priemonių, vandens, pramonės taršos.

"Be ES paramos šis projektas nebūtų įgyvendintas. Geriausiu atveju būtume sukūrę tik spektaklį, kuris būtų rodomas Šiaulių apskrities mokyklose. Dabar, sulaukę palankaus sprendimo ir sukurdami priemonių paketą, galėsime pasiekti didesnių tikslų. Nuo vaikystės ugdoma būti atsakinga už savo poelgius, išaugusi jaunoji karta nebijos priimti ir, svarbiausia, priimti aplinkosaugai svarbių sprendimų net nacionaliniu lygiu", - sako A. Pakulevičius.

Informacija bus pateikiama vaikams lengvai suprantama ir priimtina forma, panaudojant kompiuterių technologijas. "Planuojama, kad po šios informacinės kampanijos visuomenės aktyvumas padidės ne mažiau nei 15 proc. Patrauklūs spektaklio personažai nė vieno nepaliks abejingo", - sako režisierius.

Teatras - vaikams ir suaugusiesiems

2001 metų kovo mėnesį Panevėžyje įkurtas lėlių teatras "Arūno Pakulevičiaus teatras". Dirbdamas Panevėžyje, jis aplankė daugumą Panevėžio apskrities miestų ir miestelių, vaidino stacionarinius spektaklius Muzikinio teatro scenoje, rengė ir įgyvendino ugdomuosius projektus "Debesėlių pasakos", "Pašnabždukų brolija" miesto vaikams, organizavo šventes Nepriklausomybės aikštėje Panevėžio miesto bendruomenei.

2005 metais teatras persikėlė į Šiaulius ir tapo Šiaulių lėlių teatru "Avilys". Pirmieji teatro žingsniai mieste, kuriame niekada nebuvo profesionalaus lėlių teatro, buvo labai sunkūs, tačiau per 2006 metus buvo sukurti net trys nauji spektakliai vaikams: "Bitė Maja" (iš gyvenimo vabalėlių...), "Tikroji Pelenės istorija" ir "Arklio Dominyko meilė". Buvo sukurtas ir spektaklis suaugusiesiems Sl. Mrožeko "Serenada".

Kiti Šiauliuose "Avilio" sukurti spektakliai: "Princesė ir Kiauliaganys", "Ėduoniukas ir Bakteriukas", "Rėdos ratas, arba Pasaka apie Laumės užburtą vaiką".

Šiuo metu teatras įsikūręs Vilniuje.

Oksana LAURUTYTĖ

Kitų metų pavasarį dauguma Šiaulių regiono privačių namų savininkų turės apsispręsti, ar privačioje valdoje turės kompostavimo dėžę, ar konteinerį bioskaidžioms atliekoms. Konteinerius ir kompostavimo dėžes gyventojams nemokamai dalys Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (ŠRATC), įgyvendinantis projektą "Šiaulių regiono komunalinių atliekų sistemos plėtra". Projektu, kurį 85 proc. finansuoja ES Sanglaudos fondas ir 15 proc. projekto rengėjai, tikimasi pasiekti, kad 2013 metais į sąvartyną atkeliautų dvigubai mažiau bioskaidžių atliekų nei dabar. 2020-aisiais į sąvartyną galės patekti vos 25 proc. 2000 m. atliekų kiekio.

Siekiama kad atliekos, kurias galima perdirbti ar kompostuoti, nepasiektų sąvartyno.

Turintiems kompostavimo dėžę mokestis bus mažesnis

"Šis ŠRATC'o projektas - labai reikšmingas. Jį įgyvendinus pasikeis atliekų tvarkymo sistema, o į sąvartynus bus išvežama vos 20-30 proc. dabartinio atliekų kiekio. Atliekos bus perdirbamos, panaudojamos, tad pasikeis gyventojams teikiamos paslaugos", - sako Monika Narbutienė, ŠRATC viešųjų ryšių specialistė.

Projektas "Šiaulių regiono komunalinių atliekų sistemos plėtra" pradėtas įgyvendinti 2010-aisiais. Jo galutinis tikslas - į sąvartyną atvežti kuo mažiau atliekų. Tos, kurias galima perdirbti ar kompostuoti, sąvartyno pasiekti neturi.

Anot M. Narbutienės, pirminis atliekų rūšiavimo rezultatas nedžiugina - į sąvartyną išvežama apie 96 proc. rūšiuotų atliekų, todėl Aplinkos ministerija bioskaidžių atliekų Lietuvoje infrastruktūrai sukurti buvo numačiusi skirti 450 milijonų litų.

Įgyvendinant projektą, Šiaulių regionui bus nupirkti 38 tūkst. konteinerių bioskaidžioms atliekoms ir kompostavimo dėžių. Kompostavimo dėžės, kuriose privačių valdų gyventojai galės kompostuoti atliekas, bus ne mažesnės nei 600 litrų talpos. Konteineriai bioskaidžioms atliekoms bus 140 arba 240 litrų talpos.

Anot M. Narbutienės, individualių valdų gyventojai jau kitų metų pavasarį turės pasirinkti, ar nori naudoti kompostavimo dėžę, ar konteinerį bioskaidžioms atliekoms. Jei žmonės norės dėžėse kompostuoti suyrančias atliekas ir naudosis nemokamai duotomis dėžėmis, mokestis už išvežamas atliekas jiems bus mažesnis. Kiek - dar nėra įvertinta, tačiau aišku, kad jei žmogus išmeta mažiau atliekų, mokėti už paslaugą irgi turi mažiau.

Jei gyventojai nenorės turėti komposto ir naudosis specialiais konteineriais, už išvežamas atliekas mokės nustatyto dydžio mokestį.

Surinktos atliekos iš bioskaidžių atliekų konteinerių keliaus į kiekviename regiono rajone įrengtas kompostavimo aikštelės, o Kelmės ir Akmenės rajonuose žaliosios atliekos bus kompostuojamos kartu su nuotėkų dumblu.

Į sąvartyną - vos 25 procentai atliekų

"Be abejo, konteineriai ir kompostavimo dėžės atliekų, atvežamų į sąvartyną, kiekio visiškai nesumažins. Antrojo etapo metu, kad sumažėtų į sąvartyną vežamų atliekų, prie Aukštrakių bus pastatyti Mechaninio biologinio apdorojimo įrenginiai, Mišrių atliekų rūšiavimo gamykla. Joje mišrios atliekos bus rūšiuojamos. Tos, kurios tinkamos perdirbti (stiklas, popierius, plastikas ir metalas), bus išrenkamos. Bus atskiriamos ir bioskaidžios atliekos, ir kaloringa degi frakcija", - sako M. Narbutienė.

Tinkamos deginti atliekos Akmenės cemento gamykloje taps kuru. Visa kita (apie 25-30 proc. atliekų) pateks į sąvartyną.

Anot pašnekovės, antrinės žaliavos bus parduodamos perdirbėjams. Atskirta bioskaidi masė keliaus į biodžiovinimo įrenginius. Išdžiovinta ji taps kuru ir bus panaudota cemento gamykloje.

Nuo 2013 m. Aplinkos ministerija numato įvesti mokestį už aplinkos teršimą nepavojingų atliekų sąvartynuose pašalintomis atliekomis (sąvartyno mokestį), kuris turėtų būti 75 Lt už toną ir kasmet didėti po 20 Lt/t, kol pasiektų 155 Lt/t. Jei dabar komunalinių atliekų šalinimo sąvartyne įkainis yra 50,09 Lt/t, tai 2013 m. prie jo turėsime pridėti dar 75 Lt/t sąvartyno mokestį (iš viso 125,09 Lt/t). Todėl tikimąsi, kad įgyvendinus projektą mokesčiai didės, tačiau jie bus mažesni, nei jei projektas nebūtų įgyvendintas", - sako ŠRATC atstovė.

Anot M. Narbutienės, prioritetas skiriamas pirminiam rūšiavimui, gyventojai bus skatinami atliekas rūšiuoti ir į konteinerius išmesti tik tai, kas liko išrūšiavus. Informacija apie projektą bus viešinama per televiziją, radiją, spaudą.

Pasak pašnekovės, kompostavimo dėžės nebus dalijamos gyvenvietėms, kur yra daugiau nei šimtas privačių namų. Projektus dėl komunalinių atliekų sistemos plėtros įgyvendina ir kiti šalies regionai.

Eiga

Pernai liepą ŠRATC pasirašė sutartį dėl Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros plėtros, sukuriant biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo infrastruktūrą, ir dėl atliekų panaudojimo energijai gauti projekto galimybių studijai parengti.

Pa­na­šios kom­pos­ta­vi­mo dė­žės ar bios­kai­džių at­lie­kų kon­tei­ne­riai ki­tą­met bus pa­sta­ty­ti ko­ne kiek­vie­no­je pri­va­čio­je val­do­je. Gy­ven­to­jams už jas mo­kė­ti ne­rei­kės.

2010 m. rugsėjo 14 d. Aplinkos projektų valdymo agentūrai pateikta paraiška gauti ES struktūrinę paramą projektui, o praėjusių metų pabaigoje buvo pasirašyta projekto "Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtra" finansavimo ir administravimo sutartis.

Projekto biudžete numatyta didžiausia projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma – 54 486 875,00 Lt. ES Sanglaudos fondo lėšos projektui įgyvendinti - iki 46 313 843,00 Lt.

Projekto veiklų įgyvendinimo pradžia 2010 m. liepos 2 d. Projekto veiklų įgyvendinimo pabaiga 2013 m. gruodžio 30 d. (yra galimybė pratęsti 6 mėn.).

Įgyvendinus projektą, bus išplėsta komunalinių atliekų tvarkymo sistema, sukurta infrastruktūra 114 000 tonų komunalinių atliekų sutvarkyti, bei užtikrinta, kad ne mažiau nei 50 proc. Šiaulių komunalinių atliekų tvarkymo regiono teritorijoje susidarančių komunalinių biologiškai skaidžių atliekų būtų perdirbama ar kitaip panaudojama.

Panašios kompostavimo dėžės ar bioskaidžių atliekų konteineriai kitąmet bus pastatyti kone kiekvienoje privačioje valdoje. Gyventojams už jas mokėti nereikės.

ŠRATC archyvo nuotr.

Oksana LAURUTYTĖ

Po 45 veiklos metų uždarytas Šiaulių Kairių sąvartynas tapo ne tik aplinkai grėsmės nebekeliančia žalia kalva. Jis jau naudojamas kaip biodujų telkinys Kairiuose pastatytai biojėgainei. Investicinį konkursą "Kairių sąvartyno išskiriamų dujų utilizavimo elektros ir/ar šilumos energijos gamybai investuotojo parinkimui" laimėjusi UAB "Energijos parkas" balandžio 22 dieną baigė darbus ir pradėjo išgauti dujas. Projektui įgyvendinti buvo investuota apie 7,5 milijono litų. Jam gauta 2007-2013 ES struktūrinė parama, sudaranti 50 procentų reikalingų lėšų.

Projektas - pažangus ir ekologiškas

Įgyvendinant projektą įrengus sąvartyno nudujinimo sistemą jau nutiesta trijų kilometrų trasa biodujoms tiekti į Kairių katilinę, priklausančią "Šiaulių energijai". Kairių katilinėje jau pastatyta biojėgainė, kuri pradėjo gaminti elektrą ir šilumą.

Pasak "Energijos parkas" akcininkės UAB "Naujoji šiluma" generalinio direktoriaus Vytenio Daunoravičiaus, nudujinimo sistema, trasos Kairių link ir pati jėgainė - labai sėkmingas projektas. "Esame patenkinti pasirinktomis technologijomis. Projektas, bendradarbiaujant su Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro (ŠRATC) administracija - rimtas žingsnis į priekį ir visa galva lenkia tą, kuris buvo įgyvendintas Kauno rajone, Lapėse", - sakė jis.

Pasak V. Daunoravičiaus, sutartis pasirašyta 20-čiai metų, tad manoma, kad sąvartyno dujas tiek metų ir bus galima eksploatuoti. "Sąvartynas "kvėpuotų" - būtų teršęs gamtą, didėtų šiltnamio efektas, ozono skylė. Dujas pradėjome naudoti balandžio 22-ąją. Matote, oras atšalo. Matyt, todėl, kad šiltnamio efektas sumažėjo", - pokštauja pašnekovas.

V. Daunoravičiaus teigimu, jėgainės pagaminama "žalia" elektra pateks į nacionalinį tinklą - bus parduodama įmonei "Lesto". Pagaminama šiluma bus parduodama bendrovei "Šiaulių energija".

"Energetikai spręs šilumos kainą. Elektros ir šilumos tiekėjams parduodama energija - tik lašas jūroje. Mes, parduodami šią energiją, prisidedame prie ekologijos ir prie to, kad kiek įmanoma būtų sustabdyta šilumos kaina, kylanti dėl dujų brangimo", - sako jis.

Sąvartynas tapo žalia kalva

Atliekos į Kairių sąvartyną buvo vežamos iki 2007-ųjų balandžio mėnesio. Manoma, kad jame gali būti palaidoti du milijonai tonų atliekų. Tikslių duomenų nėra, nes apskaita pradėta vesti tik 1999 metais.

Sąvartyno uždarymo darbai vyko dviem etapais. Pirmojo etapo darbus vykdė konkursą laimėjusi bendrovė "Šiaulių plentas", kuri įrengė asfaltuotą kelią, filtrato surinkimo sistemą su žiedine kaupo drena ir siurblinėmis. Gruntu buvo uždengti sąvartyno vakarinis, pietinis ir pietrytinis šlaitai.

Antrąjį etapą pradėjo bendrovė "Plungės lagūna". Ji uždengė kaupo šiaurinį ir šiaurės rytinį šlaitus bei jo viršūnę. Kaupas buvo užsėtas žole, pastatyti atvirkštinio osmoso principu veikiantys filtrato valymo įrenginiai.

Iš viso Kairių sąvartyną uždaryti kainavo 45,6 milijono litų. 85 procentus reikalingų lėšų sudarė Europos Sąjungos Sanglaudos fondo parama.

Įrengtų filtrato valymo įrenginių rezultatai parodė, kad grioviais į Švedės tvenkinį teka visiškai švarus vanduo. Jame cheminių elementų kiekis yra dešimt kartų mažesnis nei leistinos normos. Išvalytas skystas dumblas perpumpuojamas atgal į sąvartyną.

Filtratą valyti susirūpinta 2002-ųjų pavasarį, kai sąvartyne kilo ekologinė nelaimė - griuvo apsauginis pylimas ir sąvartyno filtratas išsiliejo į aplinką.

Tada buvo įrengti filtrato surinkimo baseinai, iš kurių filtratas po pirminio apvalymo pradėtas pumpuoti į miesto nuotekų valymo įrenginius. Sąvartyne prie filtrato baseinų buvo pastatyti šiuolaikiški valymo įrenginiai.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Valčių ir laivų mėgėjai sunerimo, ar neteks po gegužės 12 dienos savo vandens transporto priemonių gabenti į Klaipėdą ar Kauną techninei apžiūrai atlikti. Lietuvos saugios laivybos administracija keičia regioninių inpektorių pareigybes, tačiau tikina, kad laivų vežti į kitą Lietuvos galą nereikės.

Mažų valčių ir jachtų savininkai dar šiais metais gali būti atleisti nuo privalomos registracijos. Autoriaus nuotr.

Inspektoriai nežinomybėje

Saugios laivybos administracijos Šiaulių zonos inspektorė Sigita Stašienė sako gyvenanti nežinioje. Jai įteiktas atleidimo iš darbo įspėjimas, tačiau niekas dorai nepaaiškino, kas bus toliau. Taip pat ji sako neinformuota apie naujas vandens transporto priemonių techninės apžiūros taisykles.

"Jei regionuose neliks inpektorių, gal žmonės turės kviesti specialistus iš Klaipėdos? O gal teks vežti laivus techninei apžiūrai į pajūrį? Regionų inspektoriai gyvena chaose ir nežinomybėje", - sako S. Stašienė.

Inspektorė pasakoja, kad iki šiol ji pati atlikdavo vandens transporto priemonių kasmetinę techninę apžiūrą, registruodavo naujas valtis ir laivus: "Atvažiuodavau į vietą ir sutvarkydavau visus dokumentus. Dabar nežinia, kokia tvarka bus po gegužės 12 dienos."

S. Stašienė tikina, kad dabar viską žino tik Susisiekimo ministerija, o paprastiems darbuotojams niekas nepaaiškinama: "Norima padaryti kaip užsienyje. Gal tikimasi sutaupyti pinigų? Teigiama, kad inspektorių neatleidžia, tačiau nė vienas regionų darbuotojas nėra tuo tikras."

Valčių gabenti į Klaipėdą nereikės

Lietuvos saugios laivybos administracijos direktorius Evaldas Zacharevičius sako, kad iš esmės laivų registravime ir techninės apžiūros procedūrose niekas nesikeičia. Vietiniai inspektoriai gavo atleidimo iš darbo įspėjimus dėl to, kad jiems yra keičiamas pareigybių aprašymas. Visi darbuotojai liks dirbti toliau, tačiau nuo jų nuimta šiek tiek atsakomybės.

Anksčiau inspektoriai vietoje sutvarkydavo visus dokumentus, o dabar jie atliks tik techninę apžiūrą. Nebegalės registruoti naujų laivų ir valčių. Šeimininkai turės patys pasiimti visus dokumentus, o taip pat techninės apžiūros dokumentą ir viską atvežti į Saugios laivybos administraciją Klaipėdoje arba Kaune.

Direktorius akcentavo, kad naujoji registravimo tvarka ne tik palengvins inspektorių darbą, sumažins atsakomybę, bet ir užkirs kelią vogtų laivų ir valčių įregistravimui.

E. Zacharevičius tvirtina, kad inspektorius neturi galimybių vietoje patikrinti, ar transporto priemonė vogta, tačiau Saugios laivybos administracijos laivų savininkams apgauti nepavyks.

Direktorius priminė, kad laivo techninė apžiūra kasmet vykdoma, jį nuleidus į vandenį. Tai dažniausiai daroma pavasarį, nes po žiemos gali būti pažeistas laivo korpusas. Visų galingumų varikliams privaloma tik vienkartinė registracija, o ne techninė apžiūra.

Permainos vandens transporto sektoriuje prasidėjo prieš metus. Lietuvos saugios laivybos administracija buvo reorganizuota ir prie jos prijungta Valstybinė vidaus vandenų laivybos inspekcija. Įsteigtas vienas bendras Laivų registravimo skyrius, kuris rūpinasi jūrų ir vidaus vandenų laivų registravimu. Dokumentai įforminami Klaipėdoje, bet išlieka padaliniai Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Šilutėje, Molėtuose, Ignalinoje, Marijampolėje.

Mažų valčių savininkams numatomos lengvatos

Susisiekimo ministerija parengė teisės aktų pataisas, kuriomis siūloma atsisakyti irklinių ir guminių valčių (iki 4 metrų ilgio) ir nedidelių jachtų (iki 6 metrų ilgio) registravimo.

E. Zacharevičius teigia, kad minėtų pasikeitimų galima tikėtis dar šiais metais, jei Seimas ras laiko šį klausimą išspręsti. Dabar yra privaloma registruoti ir techniškai kasmet apžiūrėti visas vandens transporto priemones. Net medines valtis. Netikrinamos tik pripučiamos guminės valtys, kurios išlaiko vieną ar du žmones.

Ministras yra viešai pareiškęs, kad tokios nedidelės valtys ir jachtos yra naudojamos asmeniniais tikslais, tačiau vargo su registravimu - tarsi su tikru laivu. Dauguma medinių valčių iki šiol yra neregistruotos, nes jos į ežerą ar upę išplaukia tik tuomet, kai savininkas sumano užmesti meškerę ar tiesiog paplaukioti.

Kol įstatymai nepasikeitė, galioja sena tvarka. Privalomai registruojamos visos vidaus vandenų transporto priemonės, nepriklausomai nuo jų dydžio ir paskirties.

Kasmet registruojama apie 2000 valčių, apie 20 burinių jachtų. Perspėjama, kad, panaikinus privalomąją registraciją, gali padaugėti tokių valčių ir jachtų vagysčių. Savininkai gali priregistruoti savo transporto priemonę, net jei tai nėra būtina.

Laura AUKSAITYTĖ

Kabėjo lašelis ant žalio lapelio, tik kapt ir nukrito ant žemės. Po jo kitas lašelis, po to dar keli kapt kapt... Ir teka mažas, mažytis upeliukas – gur gur gur. Gurgena, gurgena ir girdi iš šono kažkas čiur-čiur, čiur-čiur. Maži lašeliai sukapsėjo į mažą upeliuką. Maži upeliukai susiliejo į didesnius upelius ir upes. Taip ir nučiurleno, nugurgėjo lašeliai iki pat jūros - vandenyno.

Pastabūs vaikai tikrai geba išgirsti, ką kalba lietaus lašeliai, snaigės, upeliukai, net - ką ošia vandenynas. Todėl VšĮ "Šiauliai plius" pastabiems ir kūrybingiems moksleiviams rengia nuotraukų konkursą: "Vanduo metų laikais".

Šiaulių moksleiviai, o ypač gyvenantys Medelyno, Kalniuko, Pabalių mikrorajonuose bei Tilžės, Verdulių, Kanapių, Girulių gatvių kvartale, kviečiami įamžinti įvairiais metų laikais besikeičiančio vandens paveikslą.

Konkursas pratęsiamas iki gegužės 23 dienos, fotografijas reikia siųsti el. paštu.

Moksleivių, suskirstytų į dvi amžiaus grupes - iki 12 metų ir nuo 12 iki 18 metų - fotografijos gegužės 23 - 30 dienomis bus patalpintos naujienų portale www.etaplius.lt . Visą savaitę jame bus galima balsuoti už moksleivių fotografijas. Du geriausius darbus išrinks konkurso komisija. Trečioji vieta bus skirta tai fotografijai, kurią išrinks portalo skaitytojai.

Fotografijas siųsti tikrai verta, mat prizinis fondas - net 700 litų. Abiejų grupių pirmųjų trijų vietų laureatams bus įteikti diplomai ir piniginiai prizai bei suvenyrai. Nugalėtojai bus paskelbti žiniasklaidos priemonėse. Geriausi darbai bus eksponuojami parodoje.

Konkursas organizuojamas pagal vandentvarkos projektą "Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra Šiauliuose", kurį įgyvendina UAB "Šiaulių vandenys". Konkurso tikslas - sukurti nuotraukas, kurios būtų susijusios su vandeniu ir atskleistų meniškas vandens metamorfozes įvairiais metų laikais.

Nuotraukos gali būti spalvotos arba nespalvotos. Įkeliamos nuotraukos formatas – JPG, pageidautinas nuotraukos dydis – iki 1 Mb. Prie kiekvienos nuotraukos turi būti nurodyti: nuotraukos autoriaus vardas, pavardė, amžius, klasė, telefono numeris, gyvenamosios vietos adresas, mokyklos pavadinimas.

Kviečiame jaunuosius menininkus kūrybinei užduočiai. Labai laukiame visų Jūsų darbų. Daugiau informacijos tel. 8~700 121 21.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Šiauliuose vykę Šiaulių apskrities muzikos apdovanojimai (ŠAMA) buvo ne prastesni nei "Oskarų" teikimai. Prabangūs automobiliai stojo prie mėlyno kilimo. Muzikos pasaulio žvaigždės žengė laiptais į "Saulės" koncertų salę. Teko tik stebėtis, kiek daug mūsų krašte muzikuojančių ir dainuojančių žmonių.

Gediminas Dapkevičius pelnė kelias nominacijas ir buvo apdovanotas LATGA'A specialiu prizu. Artūro STAPONKAUS nuotr.

ŠAMA - pirmasis renginys Šiaulių apskrityje, kuriame pagerbiami nusipelnę visų sričių muzikos atstovai. Nors jis truko kelias valandas, bet nebuvo laiko nuobodžiauti. Iš pradžių apdovanojimai vyko santūriai, tačiau vėliau atsipalaidavo ne tik renginio vedėjai, bet ir atlikėjai.

Muzikos apdovanojimų šventė prasidėjo įžanginiu šokiu. Specialią dainą atliko Rūta Ščiogolevaitė. Susirinkusiems koncertavo ir neįgaliųjų "Spalvų orkestras".

Į sceną vienas po kito lipo nominacijų nugalėtojai. Apdovanojimus nutraukdavo daina, muzikinis kūrinys arba visai nesuplanuoti "incidentai": kažkas atnešė šviežios sulos, kažkas liaudišką muziką pertraukė elektrinėmis gitaromis, kažkas atėjo į sceną su šautuvu ir pranešė, jog Estrados nominacijoje nugalėjo ne žmogus, o briedis. Estrados briedžiu vadinamas septyniasdešimtmetis dainininkas Adolfas Jarulis scenoje pasirodė su ragais. Visi atlikėjai koncertavo "gyvai".

Vienas ŠAMA organizatorių Remigijus Ruokis džiaugiasi sėkmingu renginiu: "Jeigu ne mes, tai kas tada parodys Šiaulius pasauliui? Jei nebūtų iniciatyvių žmonių, per penkerius metus Lietuva taptų skustagalvių šalimi, o tauta išnyktų per pusšimtį metų. ŠAMA parodė, kad yra daugybė talentingų žmonių."

Garbi komisija, sudaryta iš įžymių muzikos pasaulio atstovų ir ŠAMA tinklalapio www.sama.lt lankytojai nusprendė kad metų dainininkas yra Gytis Paškevičius, o dainininkė - Rūta Ščiogolevaitė. Ji nugalėjo ir džiazo kategorijoje.

Geriausi roko muzikos atstovai - "Colours of Bubbles". Pop muzikos - grupė "Vairas". Už elektroninę muziką laurus nuskynė kompozitorius Gediminas Dapkevičius. Šis muzikantas taip pat pelnė ambient muzikos nominaciją, buvo išrinktas metų kompozitoriumi ir gavo specialų LATGA'A prizą - žvaigždę.

Geriausiu didžėjumi pripažintas DJ Vidis. Geriausias dainuojamosios poezijos atlikėjas - Virgis Stakėnas. Metalo muzikos nominacija skirta grupei "Stranger aeons". Tarp "Hip-hop" kultūros atstovų nugalėjo grupė "Slayus". Folkloro statulėlė atiteko grupei "Kitava". Nepamiršta ir akademinė muzika. Čia nominaciją pelnė akordeonininkas Martynas Levickis. Jis taip pat gavo ir geriausio instrumentalisto titulą.

Metų renginiu pripažintas jubiliejinis koncertas "Vairui-50". Chorų kategorijoje nominaciją pelnė berniukų choras "Dagilėlis". Už geriausią albumą "Today" statulėlė įteikta grupei "Colors of Bubbles". Skolos nominacija paskirta muzikantui Kęstučiui Gascevičiui, kuris prieš kelis mėnesius žuvo autoavarijoje.

Metų naujokas - grupė "Outsider". Vaikų kategorijoje statulėlė atiteko Lauros Remeikienės auklėtiniams. Geriausiu prodiuseriu pripažintas Paulius Jasiūnas.

Oksana LAURUTYTĖ

Šeštadienį, balandžio 16 d. 10 val., Pabalių turgaus patalpose "Aukcionas 1,2,3" (Serbentų g. 92) vyks aukcionas, kurio metu bus galima įsigyti buvusių globos įstaigų gyventojų rankdarbių. Aukcioną, kuriam galima pateikti ir savo gamybos daiktų, rengia septintus metus Šiauliuose gyvuojantis labdaros ir paramos fondas "Vilties kalnas".

Visuomeninis labdaros ir paramos fondas "Vilties kalnas" rūpinasi buvusiais įvairių globos įstaigų globotiniais. Šiuo metu jis globoja 25 šeimas. Ne paslaptis, kad neaugę šeimoje vaikai neturi šeimos modelio, nežino, pavyzdžiui, nuo ko pradėti ieškoti darbo, kaip sumokėti mokesčius, tvarkyti buitį, auklėti vaikus.

Fondo koordinatorės Reginos Zabielienės teigimu, globos namuose ugdytiniai neįgyja paprasčiausių įgūdžių: nemoka elgtis su pinigais, gaminti valgio, turi bendravimo, psichikos sutrikimų. "Ne vienai mūsų globojamai šeimai grasinama atimti vaikus, būstą dėl skolų", - sako ji.

2006-aisiais "Vilties kalnas" pradėjo įgyvendinti projektą "Globokime vaikus padėdami šeimai", o prieš dvejus metus Dubijos pagrindinės mokyklos patalpose buvo įkurta Atsakingos tėvystės ugdymo mokyklėlė. Fondas rengia įvairias akcijas, labdaros vakarus, aukcionus, kuriuose surinktos lėšos yra skiriamos Atsakingos tėvystės ugdymo mokyklėlės veiklai palaikyti ir šeimoms paremti.

R. Zabielienė sako, kad visos 25 fondo globojamos šeimos turi įvairių problemų - jas slegia skolos, skurdas. Fondas šiemet surinko vos 2,5 tūkstančio litų, tad padėti šeimoms galima minimaliai.

Pinigų surenkama iš fonde dirbančių žmonių, jų bendradarbių, pažįstamų, draugų, kurie skiria du procentus gyventojų pajamų mokesčio. Šiek tiek lėšų gaunama pagal projektus. Fonde savanoriais be jokio atlygio dirba psichologė, pedagogai, nemažai jaunimo.

Šeimos ir pačios rūpinasi, kaip užsidirbti. Kasmet rengiami rankdarbių aukcionai ir mugės, kuriuose nebrangiai galima įsigyti jų sukurtų darbų.

Į šiųmetį aukcioną jau atnešta apie 50 rankdarbių: servetėlių, siuvinėtų paveikslų, vazonų, dekupažo technika išgražintų daiktų, tapytų paveikslų, megztų suknelių ir kitokių meniškų dirbinių. "Džiaugiamės, kad aukcionų rengėjas Virginijus Sipavičius sutiko mums padėti. Daiktų aukcionui žada skirti ir jaunieji rotariečiai, baikerių klubas. Džiugu, kad atsiranda norinčiųjų paremti likimo nuskriaustuosius, nes kartais iš nevilties jau svyra rankos", — sakė R. Zabielienė.

Fondo nariai būtų dėkingi visiems geros valios žmonėms, įmonėms, bendrovėms, kurie padovanotų savo gamybos produkcijos, kurią taip pat būtų galima parduoti aukcione. Daiktus galima atvežti į Pabalių turgaus patalpas "Aukcionas 1,2,3" (Serbentų g. 92).

Labdaros ir paramos fondą "Vilties kalnas" galima paremti pervedant 2 procentus gyventojų pajamų mokesčio į fondo sąskaitą: labdaros ir paramos fondas "Vilties kalnas", Kražių g. 17, Šiauliai, Į.k. 300024837, Sąsk. Nr. LT667300010084418453, AB bankas "Swedbank".

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Šiaulių apskrities muzikos apdovanojimai (ŠAMA) nenumaldomai artėja. Jau veikia festivalio tinklalapis www.sama.lt, kuriame visi lankytojai gali pamatyti nemažai atlikėjų, kuriančių, dainuojančių ir muzikuojančių Šiauliuose bei aplinkiniuose rajonuose. Svetainėje jau dabar kasdien apsilanko per tūkstantį lankytojų. Visi nori sužinoti, kas yra kas Šiaulių muzikos padangėje.

Būgnininkas Gintas Gascevičius - vienas ŠAMA organizatorių.

Idėja

ŠAMA idėjos autoriai - Remigijus Ruokis, Gintas Gascevičius ir neseniai anapilin iškeliavęs Kęstutis Gascevičius. Gintas sako, kad analogiškas ŠAMA`ai reiškinys turėtų būti kiekviename mieste: "Dažnai būna, kad idėjos pasiveja tikrovę. Mūsų tikslas buvo padaryti ką nors, kas turėtų išliekamosios vertės. ŠAMA - savotiška meno žmonių inventorizacija."

Garsus būgnininkas ir kultūros veikėjas G. Gascevičius tvirtina, kad meno žmones retkarčiais reikia "sureikšminti" - parodyti visuomenei. ŠAMA skirta tiems, kurie gyvena muzika. Ko nors panašaus nusipelnė visų meno sričių atstovai.

"Būtent tinklalapis galutinai subrandino mūsų idėją. Šiauliai - regiono kultūros centras, kuris neužmiršta savo "pakraščių" ir padeda visiems patekti į dienos šviesą, sužibėti savo talentais. Galime pasididžiuoti, kad įvyko tai, kas turėjo įvykti jau anksčiau", - aiškina Gintas.

Pašnekovas akcentuoja, kad ŠAMA orientuojasi į profesionalumą. Ne vien į muzikos, bet ir į muzikos pasaulio pristatymo aukštą lygį. Tinklalapyje nėra akcentuojama tai, kas dabar populiaru: "Orientuojamės į ilgalaikius dalykus. Privalomai į nominacijų sąrašą įtraukti akademinės muzikos ir folkloro atstovai. Deramas dėmesys skiriamas ir vaikų muzikai."

Muzikantas primena, kad tinklalapis bus nuolat atnaujinamas. Jame galės prisistatyti visi, kurie gyvena Šiaulių muzikos padangėje arba kurie kadaise čia kūrė, grojo ir dainavo: "Meno žmonių inventorizacija plėsis tiek, kiek reikės. Planuojame suburti Šiaurės Lietuvos atlikėjus. Jei renginys taps respublikiniu, ŠAMA vis tiek išliks, nes labai svarbu vietinius pagerbti ten, kur jie ir kuria."

"Kaifas" padėti

Susipažinę su ŠAMA idėja, daugelis sako: "Vyrai, jei jums pavyks nors trečdalį įgyvendinti, būsite nuvertę neregėtus kalnus."

Remigijus Ruokis sako, jog trečdalis jau nuveikta: "Vien ką reiškia tinklalapis! Vilniečiai žiūri išplėtę akis. Mums pavyks, nes labai daug padarome iš idėjos. Tinklalapis unikalus tuo, kad jis veiksmingas ne tik prieš festivalį, bet ir po jo. Čia yra ne tik tie, kurie gyvuoja dabar, bet ir tie, kurie šiuo metu "miega". Pavyzdžiui, "Brainers" šiemet planuoja išleisti albumą, todėl kituose ŠAMA apdovanojimuose tikrai dalyvaus. Visai gali būti, kad ir "Gin`Gas" kada nors išleis albumą, tačiau ŠAMA svetainėje šis vardas jau džiugina muzikos mėgėjus."

Remigijus tikina, kad apdovanojimuose dalyvaus ir atliks dainą Rūtą Ščiogolevaitė. Daina ir muzika sukurti specialiai ŠAMA renginiui. "Bus dar daug staigmenų, kurių atskleisti nesinori. Žmonės nustebs, koks margas Šiaulių muzikos pasaulis", - sako jis.

Bene daugiausiai muzikos sričių save priskyrė žinomas atlikėjas Virgis Stakėnas. Autoriaus nuotr.

Organizatoriai ketina apdovanoti ir paminėti per 300 kolektyvų net 28 nominacijose. Remigijus sako, kad neseniai sulaukė jaunos muzikos grupės narių vizito. Jie atnešė įrašą ir prisipažino, kad truputį gėda dėl kokybės: "Paklausėme ir pakvietėme kitą dieną pas mus pasidaryti rimtesnį įrašą. Juk tai mūsų vaikai groja. Štai kur tikras "kaifas" - tokiems padėti iškilti, o ne juos nuvertinti."

Vaizdas ir garsas

Jonas Šablickas yra tarsi ŠAMA visažistas. Jis atsakingas už "veidą", kurį matys ŠAMA stebėtojai. Jonas tvirtina, kad Šiauliai turi iš naujo įrodyti, kad yra tikros muzikos miestas, turintis plačią stilių paletę.

Ne visi pastebės, kad ŠAMA logotipe esanti "Š" raidė jau yra mirgėjusi Šiauliuose. 1979 metais čia vyko respublikinis slidinėtojų "Snaigės" žygis. Šio renginio logotipo fragmentas ir buvo "pasiskolintas".

Tinklalapyje akcentuojamas mikrofonas. Ne kiekvienas žino, jog toks būna skirtas lūpinei armonikėlei įgarsinti. Tai nereiškia, kad bus atkreiptas dėmesys būtent į šį instrumentą, tačiau akcentuojama, kad bus išgirstas kiekvienas. "Daiktas arba limpa, arba ne. Toks mikrofonas tikrai limpa ir dera su šūkiu "Nes šou turi tęstis". Iš tiesų šou privalo tęstis, o žmonės balsuodami tai įrodys", - sako R. Ruokis.

Renginio vizualizaciją, nominacijų vinjetes ir reklamines užsklandas gamina Simas Gineika. Už garsą atsakingas "Brainers" muzikantas Paulius Jasiūnas.

Laura AUKSAITYTĖ

Metų pabaigoje Šiauliuose, Energetikų g. 20a esančiame keturių aukštų pastate, įsikurs Savarankiško gyvenimo namai. Juose galės gyventi 87 pagyvenę žmonės ir žmonės su fizine ar psichine bei proto negale. Pastatas rekonstruojamas Šiaulių miesto savivaldybei gavus Europos Sąjungos struktūrinių fondų 2007-2013 metams paramą. Projektui įgyvendinti skirta 6,6 milijono litų.

Metų pabaigoje Energetikų g. 20a esančiame keturių aukštų pastate, įsikurs Savarankiško gyvenimo namai.

Pro langus matys ežerą

Specialistams idėja Rėkyvoje, buvusiame UAB "Šiaulių energija" administracijos pastate, įsteigti Savarankiško gyvenimo namus kilo 2004-aisiais. Projektas buvo patvirtintas, lėšos pastatui rekonstruoti ir įrengti gautos ir pasirašyta darbų rangos sutartis su UAB "Mobusta".

Statybininkai šiuo metu jau pluša pastate. Atlikta didžioji dalis darbų, pavasarį ir vasarą bus atlikti apdailos darbai, tad iki Naujųjų metų Savarankiško gyvenimo namuose jau įsikurs pirmieji gyventojai. Šie žmonės, kurie iš dalies gali savimi pasirūpinti, gyvens labai gražioje vietoje - pro langus matys ežerą.

Keturių aukštų pastatas yra kone dviejų tūkstančių kvadratinių metrų ploto. Jame bus įrengtos 87 gyvenamosios vietos. Pirmame ir antrame aukštuose įsikurs pagyvenę žmonės ir žmonės su fizine negale, o trečiame ir ketvirtame - su proto ir psichikos negale.

Pirmajame pastato aukšte bus įrengtos ir bendro naudojimo patalpos, valgykla, užimtumo kambariai. Rekonstruojant pastatą bus pašiltintos sienos, stogo perdanga, pakeisti langai ir durys, rekonstruota šildymo ir karšto vandens sistema, katilinė, modernizuotas šilumos punktas, pašiltintos grindys.

Aistė Žalevičienė, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Investicijų ir miesto plėtros skyriaus vedėja, džiaugiasi, kad darbas vyksta sklandžiai. Rangos darbų vertė - 5,7 milijono litų. Už likusius pinigus bus nupirkti baldai, įranga, automobilis. Savarankiško gyvenimo namų gyventojai projekto lėšomis įsigyta transporto priemone bus vežami į dienos užimtumo centrą "Goda" ir Psichikos dienos stacionarą, kuris bus įrengtas Varpo g. 9.

Rekonstruojant pastatą bus pašiltintos sienos, stogo perdanga, pakeisti langai ir durys, rekonstruota šildymo ir karšto vandens sistema, katilinė, modernizuotas šilumos punktas.

ES finansuojamas projektas yra iš dviejų dalių ir turi skirtingus biudžetus. Pirmojo projekto įgyvendinimo metu bus įkurti pagyvenusių žmonių ir žmonių su negale namai, antrojo - žmonių, turinčių proto ir psichikos negalę, namai.

Projektus koordinuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra.

Į Rėkyvą ketinama iškelti ir Senelių namus

Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriuje užregistruota apie 70 žmonių, kurie pageidautų įvairių paslaugų. Socialines paslaugas tikslinės grupės asmenims teikia vos keturios įstaigos, kurios neužtikrina teikiamų paslaugų kokybės ir netenkina esamos socialinių paslaugų paklausos. Juk Šiauliuose gyvena per 40 tūkstančių pagyvenusių žmonių ir žmonių su negale.

Trakų g. įsikūrusiuose Globos namuose, kurie skirti gyventi vienišiems senyviems ar žmonėms su negale, šiuo metu gyvena 32 žmonės. Vadinamuosiuose Senelių namuose apgyvendinami tie, kuriuos atsiunčia socialinių paslaugų teikėjai. Šiuo metu eilėje laukia 20 žmonių.

Šiaulių savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Rita Blauzdavičienė sako, kad Savarankiško gyvenimo namai Rėkyvoje bus Globos namų padalinys. Šiuo metu rengiami naujo padalinio nuostatai, dokumentai.

Savarankiško gyvenimo namai nebus ta vieta, kur senyvi ar proto bei psichinę negalę turintys žmonės gyvens iki paskutinių gyvenimo dienų. Žinoma, tokių bus, tačiau dauguma ten įsikurs laikinai, tam tikrą gyvenimo etapą, pavyzdžiui, patyrus traumą pagyvens tol, kol nuosavas būstas bus pritaikytas neįgaliajam ar pan. Gali būti, kad kai kurie gyventojai vėliau išsikels į Slaugos ligoninę.

"Nebus taip, kad žmogus užsirašys į eilę ir išsyk apsigyvens Savarankiško gyvenimo namuose. Ar žmogui reikia priežiūros bei slaugos, nustatys gydytojai, tada žmogus gaus siuntimą", - sakė skyriaus vedėja.

Anot R. Blauzdavičienės, gali atsitikti taip, kad Trakų g. esantys vadinamieji Senelių namai taip pat bus iškelti į Rėkyvą. Socialinės paramos skyrius pateikė ministerijai prašymą stacionarioms miesto globos įstaigoms renovuoti. Į pirmąjį renovacijos etapą pateko Vaikų globos namai ir Senelių namai. Dabar manoma, kad būtų geriau ne renovuoti Senelių namus, o juos pastatyti Rėkyvoje šalia Savarankiško gyvenimo namų.

Pro langus naujakuriai matys Rėkyvos ežerą.		Statybininkai šiuo metu jau atliko didžiąją dalį darbų. Artūro STAPONKAUS nuotr.

"Renovuojant Senelių namus, reikėtų labai didelių pertvarkymų, juos plečiant reikėtų naikinti virtuvę, o maistą atvežti iš Savarankiško gyvenimo namų. Kol kas neaišku, ar ministerija tam pritars, tačiau statyti naują pastatą būtų geriau. Juk Rėkyvoje yra ir ambulatorija, ir aktyvi vietos bendruomenė, tad Senelių namams ten būtų tinkama vieta", - sakė R. Blauzdavičienė.

Akivaizdu, kad Savarankiškų gyvenimo namų poreikis mieste yra, ir tai, kad Rėkyvoje tokie namai atsiras - gera žinia. Valstybės pareiga rūpintis tais, kurie savimi nepajėgia pasirūpinti, ir pasistengti juos integruoti į darbo rinką ar bendruomenę.

Jei projektas nebūtų įgyvendintas, Šiaulių miesto socialinės priežiūros sistema būtų tobulinama tik fragmentiškai, o naujos paslaugos nebūtų taikomos tokiu mastu, koks reikalingas siekiant sumažinti socialinę atskirtį.

Kovo 26 dieną (šeštadienį) 12-13 val. Šiaulių centriniame parke šiaulietė floristė Miglė Plukienė rengia floristikos ir dekoravimo studijos "Plukė" antrojo gimtadienio šventę. Šia proga dideli ir maži, mamos ir tėčiai, dar vežimėliuose gulintys kūdikiai, tetos ir dėdės kviečiami papuošti parką gėlėmis.

Pasak Miglės, šventės idėja – ekologiška ir smagi. "Pasveikinkime vieni kitus su pavasariu, išlįskime iš prekybos centrų, įkvėpkime gaivaus pavasariško oro, pabūkime "žaliaisiais", pabūkime vaikais ir miesto centrinį parką bent vieną valandą paverskime gėlių kampeliu!" - sako ji.

Šventės dalyviai kviečiami rinktis prie parko estrados 12 val. ir atsinešti savos gamybos maždaug vieno metro aukščio gėlę. Jomis bus papuošti sutvarkyti parko plotai. Reikia nepamiršti šiukšlių maišelio ir darbinių pirštinių - parke bus renkamos šiukšles. "Neužmirškite atvykti su šypsena - šventę daryti kitiems yra didelė laimė", - sako Miglė.

"Šiauliai plius" informacija

Ričardas JAKUTIS

Kovo 19 d. Šiaulių 1-ojoje muzikos mokykloje vyko mokyklos organizuojamas IV muzikos ir meno mokyklų pučiamųjų instrumentų ansamblių festivalis "Šiauliai 2011". Džiugu, kad nedrąsiai 1999 metais gimęs festivalis jau pelnė pripažinimą, muzikinis Šiaulių gyvenimas be jo jau neįsivaizduojamas, svarbiausia - jis tapo ypač reikalingas vaikams kaip profesionalaus grojimo ugdytojas ir skatintojas. Muzikos mėgėjams, mokytojams ir moksleivių tėvams miela matyti, kaip jaunieji skinasi kelią į muziką.

Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos saksofonininkų kvartetas. Dešinėje - vadovas A. Jonaitis.

Savo muzikinius gebėjimus šiemet demonstravo beveik 150 vaikų ir jaunimo iš įvairių Lietuvos regionų. Drauge su jais muzikavo ir jų vadovai bei mokytojai. Šis festivalis unikalus tuo, kad mokiniai groja drauge su mokytojais, mat rengėjai nenori daryti konkurso, varžytuvių, o tiesiog stengiasi, kad tai būtų šventė kiekvienam. Tokie festivalio nuostatai leidžia visiems drauge koncertuoti.

Kolektyvai atliko po du tris kūrinius. Festivalis "Šiauliai 2011" pirmuosius į sceną pakvietė Kuršėnų meno mokyklos atlikėjus. Paskui pasirodė Telšių muzikos mokyklos Varnių skyrius. Šiauliečiai išgirdo 12 mokyklų atstovus. Pirmą ir antrą festivalinio koncerto dalis baigė stipriausi kolektyvai: pirmąją - Gargždų muzikos mokyklos pūtikai, antrąją – šeimininkai, Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos kolektyvai.

Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos direktorius ir festivalio organizacinės grupės narys Vygintas Ališauskas pasidžiaugė festivaliu bei visų gera nuotaika ir prisiminė pirmąjį festivalį 1999 metais. Iš pradžių festivalyje dalyvaudavo tik Šiaulių apskrities kolektyvai, vėliau renginys tapo respublikiniu, dar vėliau susilaukė ir svečių iš užsienio – Latvijos ir Olandijos vaikų muzikos kolektyvų. Įdomu, kad Olandijoje pučiamųjų instrumentų muzikos ansamblių ir orkestrų daugiau nei Lietuvoje, muzikuojama net šeimomis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, mūsų šalyje pučiamųjų instrumentų ansamblių ir orkestrų tik mažėjo. Reikia tikėtis, kad tokie festivaliai suaktyvins ansamblių veiklą, sudomins vaikus, kad jie mielai rinktųsi muzikos mokyklas ir grotų pučiamaisiais instrumentais.

Grįžtant prie festivalio, labiausiai verta pasidžiaugti tobulėjančiais jaunaisiais muzikantais. Pasiteisino pasirinktas kelias nekonkuruoti, nesivaržyti, o draugiškai groti. Muzikantams tai atgaiva, kai be įtampos, jaudulio ir konkurencijos jie gali parodyti visa, ką moka.

Pučiamųjų instrumentų orkestrus ir ansamblius žmonės dažniausiai įsivaizduoja tik grojančius maršus. Iš tikro šiems kolektyvams pavaldūs visi žanrai - nuo klasikos iki džiazo. Šis festivalis kaip tik ir parodė, kad pučiamųjų kolektyvai gali labai daug. Skambėjo klasikų Jozefo Haidno ir Liudviko van Bethoveno kūriniai, garsiųjų džiazo meistrų D. Elingtono, O. Petersono, S. Joplino, C. Evanso, G. Milerio ir kitų instrumentinės pjesės. Miela, kad atlikėjai nepamiršo ir lietuvių kompozitorių - atlikti populiarūs J. Navakausko, T. Adomavičiaus, M. Vaitkevičiaus ir kt. kūriniai.

Šiauliai - senas pūtikų miestas. Juk mūsų mieste susibūrė pirmieji Lietuvoje bigbendai. Deja, vėliau šių instrumentų populiarumas šiek tiek apmirė. Reikia tikėtis, kad šio festivalio sumanytojų ir organizatorių pastangomis pučiamieji instrumentai vėl išsikovos savo pozicijas.

Festivalyje dalyvavo 12 mokyklų atstovai, kurie atliko po du tris kūrinius. Šeimininkai visus pakvietė į kitą festivalį, kuris vyks po dvejų metų. Tikimasi, kad į Šiaulius, senas pūtikų tradicijas turintį miestą, suvažiuos dar didesnis pučiamųjų instrumentų gerbėjų būrys. Artūro STAPONKAUS nuotr.

Sėkmingą šiauliečių pasirodymą festivalyje, be abejo, lėmė gabūs mūsų miesto muzikos mokytojai: Anatolijus Kavaliauskas iš 2-osios Šiaulių muzikos mokyklos ir 1-osios muzikos mokyklos pučiamųjų instrumentų skyriaus specialistai Asta Krikščiūnaitė, Vygintas Ališauskas, Ramūnas Zubrickas, Algimantas Danilaitis bei Audrius Jonaitis.

Po gražaus koncerto festivalio šeimininkai atsisveikino su į Šiaulius atvykusiais jaunaisiais pūtikais, jų mokytojais ir pakvietė visus į kitą festivalį, kuris vyks po dvejų metų. Tikėtina, kad jame vėl dalyvaus nuo 2003 metų su Šiaulių 1-ąja muzikos mokykla glaudžius ryšius užmezgusi Olandijos Eteno Lero "Sint Frans" menų mokykla, Latvijos Valmieros muzikos mokykla ir, aišku, visos Šiaulių apskrities muzikos mokyklos bei daug jaunųjų pūtikų iš Lietuvos.

Šiaulių PRC Statybos ir mechanikos skyriaus Statybos sektoriaus bibliotekos skaitykloje veikia mokytojos ekspertės Adelės Adomaitienės tautodailės darbų paroda "Skiautiniai".

Angelė Adomaitienė, susidomėjusi skiautiniais, šio meno paslapčių mokėsi JAV. Šiaulių PRC archyvo nuotr.

Pristatydama savo autorinę parodą profesijos mokytoja ekspertė Adelė Adomaitienė kalbėjo: "Į skiautinius sudėjau viską: brangius prisiminimus, džiaugsmą, idėjas ir... laiką. Įkvėpimas kyla bendraujant su žmonėmis, lankant parodas, vartant leidinius. Vis dėlto potraukis šiam žanrui yra lemtingiausias."

Nuo 1994 metų autorė kasmet dalyvauja Šiaulių miesto parodose ir pati jas organizuoja. 1998 metais savo darbais prisidėjo garsindama Lietuvą - dalyvavo JAV Indianos valstijoje vykusioje skiautinių parodoje, kur pristatė kūrybinį darbą "Tai mano Lietuva".

1998 metais A. Adomaitienė Šiauliuose įkūrė skiautinių meno klubą "Kamena". 1999-aisiais metais ji buvo išvykusi į JAV, kur mokėsi skiautinių meno "paslapčių".

Daug kartų pabuvota ir nemažai parodų aplankyta Danijoje, Vokietijoje. Bendraudama su vokietėmis menininkė susipažino su jų tradiciniais ir moderniais skiautiniais bei požiūriu į šį taikomąjį meną.

Skiautinio siuvimas yra labai kruopštus darbas. Skiautinys siuvamas rankomis, reikia kantrybės, meninio pajautimo, didelės ištvermės. Seniau šia tekstilės technika buvo kuriamos lovatiesės, staltiesės, pagalvėlės. Šiuolaikiniai dirbiniai įgyja naujas formas ir tampa meno kūriniais, kurie puikiai pritampa šiuolaikiškame interjere.

Parodoje eksponuojama 11 darbų. Sukurti skiautiniai yra išvaizdūs, patrauklūs, meniški. Skoningai suderintos spalvos papildo viena kitą.

Regina Matulienė, Šiaulių PRC bibliotekininkė

Šiauliečio fotomenininko Aleksandro Ostašenkovo meninių fotografijų paroda "Kitas krantas" atidaryta Alytaus miesto teatro galerijoje.

Joje mėnesį bus eksponuojami fotografijų ciklai "Kitas krantas", "Mirties sodas", "Neįvardyto laiko portretas" – 70 originalių atspaudų, gerai žinomų Lietuvos fotografijos meno žinovams ir menotyrininkams.

Į parodos atidarymą gausiai susirinkę alytiškiai, kolegos ir net jaunystės draugai bei bičiuliai iš kitų miestų galėjo pabendrauti su autoriumi, prisiminti, susipažinti su A. Ostašenkovo išleistais fotografijų albumais, pasiklausyti autoriaus žmonos aktorės Irenos Liutikaitės skaitomos poezijos.

Aleksandras Ostašenkovas "Nuojauta rudens pabaigoje", 1999 m.		Aleksandras Ostašenkovas "Raudonoji vėliava", 1973 m.

Parodos kuratorės Alytaus miesto teatro aktorės, režisierės Loretos Liausaitės išprovokuoti klausimai A. Ostašenkovui šiek tiek atvėrė autoriaus gyvenimo ir meno pasaulį, požiūrį į menininko ir valstybės santykius, santykius tarp kūrėjų, meno kūrinio ir turinio interpretacijų.

Daug dėmesio autoriui, jo kūrybai skyrė Alytaus miesto radijas, televizija, spauda. Tai menininkų sambūrio "Erdvės" įgyvendinamo projekto "Fotografija. Apie laiką, erdvę ir kasdienę būtį" renginys, kurį remia Alytaus miesto savivaldybė.

Balandžio pabaigoje šios parodos iškeliaus į Druskininkų meno erdves, rudenį paroda "Neįvardyto laiko portretas" bus eksponuojama Vilniuje, o lapkritį mėnesį retrospektyvinės A. Ostašekovo jubiliejui skirtos parodos "Kitas krantas", "Mano miestas", "Mirties sodas", "Neįvardyto laiko portretas" Rusijos fotomenininkų sąjungos kvietimu bus eksponuojamos Maskvoje, vėliau - kitų Rusijos miestų meno galerijose.

A. Ostašenkovas jau parengė spaudai naują spalvotų fotografijų albumą "Mano Šiauliai". Skaitytojus pasiekti jis turėtų jau greitai.

"Šiauliai plius" informacija

Kovo 26 d. Šiaulių koncertų salėje "Saulė" koncertuos "Amerikos virtuozai". Kartu su pasaulyje garsiais muzikantais Šiauliuose koncertuos berniukų ir jaunuolių choras "Dagilėlis" bei Šiaulių kamerinis orkestras.

Borowsky šeima, žurnalistų pakrikštyta "Amerikos virtuozais", savo muzikiniais pasiekimais garsi visame pasaulyje. Ši šeima rado kelią į milijonų klausytojų širdis, koncertuodama Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Azijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Europoje, dalyvaudama radijo ir televizijos laidose, leisdama savo kompaktinius diskus.

Muzikantus įvairiais prizais ir premijomis yra apdovanojusios prestižinės JAV bei kitų šalių muzikos, socialinės ir kultūrinės organizacijos. Žiūrovai ir muzikos žinovai entuziastingai "Amerikos virtuozams" plojo ne tik už jų muzikinius pasiekimus, bet ir už tai, kad jie savo pavyzdžiu rodo, ką gali pasiekti darniai dirbanti šeima.

Neseniai Borowsky šeima grįžo iš turo po Kiniją, prieš tai tris mėnesius praleido Dilsbergo pilyje Vokietijoje (šeimai buvo paskirta Reino-Nekaro kultūros rėmimo fondo stipendija), koncertavo su Vokietijos jaunimo simfoniniu orkestru šio orkestro turo po JAV metu, taip pat surengė turus Ukrainoje, Lenkijoje ir Vokietijoje. 2010 m., globojama JAV fondo Šopenui atminti, Borowsky šeima surengė daug koncertų 200-osioms Frederiko Šopeno gimimo metinėms paminėti.

Elizabeth (fortepionas), Emmanuel (smuikas) ir Frances Grace (violončelė) pradėjo koncertuoti būdami ankstyvo amžiaus ir nuo to laiko sukaupė nemažą tarptautinių konkursų nugalėtojų ir prizininkų kraitį. 2004 m. jie buvo apdovanoti bendru Erick'o Friedman'o prizu, skirtu talentingiems jauniems muzikantams, ir surengė savo debiutinį koncertą Karnegio koncertinėje salėje Niujorke.

Šiauliuose "Amerikos virtuozai" baigs savo koncertinį turą Lietuvoje. "Saulėje" vyksiantis koncertas - labdaringas. Už koncertą surinkti pinigai bus skirti medicininei įrangai, reikalingai vaikams, sergantiems cukriniu diabetu. Koncerto pradžia 18 val. Organizatorius - Šiaulių moterų LIONS klubas.

"Šiauliai plius" informacija

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Filharmonijoje skambėjo Šiaulių konservatorijos dėstytojų koncertas. Į sceną vienas po kito lipo 26 atlikėjai - beveik pusė šios įstaigos dėstytojų.

Dėstytojai scenoje būrėsi ir į įvairius ansamblius. Artūro STAPONKAUS nuotr.

Konservatorijos dėstytojų koncertai Šiauliuose vykdavo ir anksčiau, tačiau ši tradicija nutrūko prieš penkerius metus. Anksčiau dėstytojai koncertuodavo visuomenei prieš Kalėdas. Dabar koncertas neplanuotai sutapo su buvusio ilgamečio Šiaulių konservatorijos direktoriaus Jono Lamausko 70 metų jubiliejumi.

Konservatorijos direktorė Irena Asauskienė atskleidė, kad idėja surengti tokį koncertą kilo dėstytojai Irinai Tautkuvienei. Ji grįžo į konservatoriją po vaiko auginimo atostogų ir buvo lyg šviežias oro gurkšnis įstaigos bendruomenei.

Direktorė sako, kad idėja nuo minties iki rezultato užaugo gana greitai. Dėstytojai prisiminė, kad ne tik augina puikius muzikantus, bet ir patys nepriekaištingai muzikuoja.

I. Asauskienė pažymėjo, kad geriausių buvusių konservatorijos auklėtinių koncertas būtų dar geresnis. Juk geras mokinys turi pralenkti mokytoją.

Koncerto dalyvės jautėsi laimingos, galėdamos savo talentą pademonstruoti visuomenei. Susirinko nemažai mokinių paklausyti, ką geba jų mokytojai. Direktorė pripažįsta, kad groti vaikams ir kolegoms yra sudėtinga, tačiau koncertas buvo labai profesionalus.

Koncertas truko dvi valandas, tačiau klausytojams neprailgo. Vakarą vedė konservatorijos fortepiono dėstytoja Raimonda Sližienė.

Direktorė I. Asauskienė įsitikinusi, kad jei nors vienas dėstytojas degs tokia ugnimi kaip dėstytoja I. Tautkuvienė, koncertas taps tradiciniu.

Vasario 25–27 dienomis Kaune vykusiame pirmajame tarptautiniame sakralinės muzikos festivalyje "Kaunas Musica Religiosa 2011" Šiaulių 1–osios muzikos mokyklos mergaičių chorui "Gama" (vad. Daina Kavaliauskienė, koncertmeisterė Renata Stauskienė) įteiktas aukso diplomas.

"Ausis džiugino protingas akompanimentas, palaikantis chorą, o ne jį tempiantis ar gožiantis. "Gamos" mergaitės pasižymėjo skaidriais, švariais balsais, atlikimo tvarka, darna ir klausymusi viena kitos. Chorisčių amžius ir labai geri dainavimo įgūdžiai kloja aukštas šio choro ateities perspektyvas", - taip šiauliečių pasirodymą įvertino muzikos specialistai.

Tokiu pat apdovanojimu džiaugėsi merginų kamerinis ansamblis iš Minsko "Vdohnovenie" bei ansamblis "Cantatores Narvensis" iš Estijos Narvos miesto. Festivalio "Grand Prix" nugalėtoju tapo Daugpilio vidurinės muzikos mokyklos mišrus choras iš Latvijos. Tai choras, įkurtas 1923 metais ir rimtosios muzikos tradicijas puoselėjantis iki šiol.

Festivalyje dalyvavo trys chorai iš Latvijos, kamerinis choras iš Baltarusijos, du ansambliai iš Estijos ir lenkų atstovai iš Ščesino, vienuolika chorų ir ansamblių – iš įvairių Lietuvos miestų.

Chorus ir ansamblius vertino žiuri: "Ąžuoliuko" meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, pedagogas prof. Vytautas Miškinis, Kauno valstybinio choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas prof. Petras Bingelis, kompozitorius Vidmantas Bartulis, Lietuvos chorų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė Leokadija Januškienė ir turbūt visų Kauno chorinių renginių generatorius, "Kaunas Musica Religiosa 2011" meno vadovas bei choro "Cantate Domino" meno vadovas ir dirigentas Rolandas Daugėla.

"Šiauliai plius" informacija

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Šiaulių kultūros centre vyko tradicinių liaudies šokių festivalio "Patrepsynė" apžiūra. Festivalio organizatoriai sako, jog panašios apžiūros vyko arba vyks visoje Lietuvoje, o geriausi šokėjai šoks "Patrepsynės" finale balandį Šiauliuose.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Diana Martinaitienė, "Patrepsynės" pagrindinė organizatorė, Šiaulių kultūros centro Etnokultūros skyriaus vedėja, ŠU Meno edukologijos katedros asistentė ir folkloro ansamblio "Vaiguva" vadovė, sako, jog apžiūra neatsitiktinai surengta vasario 16-ąją. Tradiciniai lietuvių liaudies šokiai - tai svarbi mūsų kultūros dalis.

Pernai "Patrepsynės" dalyviai į Šiaulius atvyko iš 19 miestų ir rajonų: Šiaulių miesto ir rajono, Kauno miesto ir rajono, Vilniaus, Klaipėdos ir Neringos miestų, Panevėžio, Radviliškio, Kelmės, Pasvalio, Pakruojo, Kėdainių, Trakų, Šilutės, Biržų, Mažeikių ir Šilalės rajonų. Iš viso dalyvavo 117 porų. Šiemet laukiama ne mažiau šokėjų, nes liaudies šokiai populiarėja kone kiekvienoje šalies mokykloje.

Nijolė JURGILIENĖ, Šiaulių ligoninės atstovė spaudai

Šiaulių ligoninėje eksponuojama fotografijų paroda "Lietuvos medikai. 20 Nepriklausomybės metų. Kelio punktyrai..." Ši paroda pernai rugsėjį buvo pristatyta Seimo parodų galerijoje. Ekspozicija eksponuota ir Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose.

Paroda - grupės Sveikatos apsaugos ministerijos specialistų ir Lietuvos gydymo įstaigų bendros kūrybos rezultatas. Fotografijų stendų kūrėjams pasiūlymų bei patarimų negailėjo dauguma ministerijos darbuotojų, nuotraukų atsiuntė daugelis šalies gydymo įstaigų. Fotografijos eksponuojamos Šiaulių ligoninės I korpuso antro aukšto vestibiulyje šalia I kardiologijos skyriaus.

Prsitatoma 20 fotografijų stendų, kuriuose – nuotraukos, sugrupuotos atsižvelgiant į sveikatos apsaugos raidą, įvykius, įsimintinas datas, asmenybes. Į parodą pateko ir trys Šiaulių ligoninės nuotraukos: Moters ir vaiko klinikos pagrindinio fasado nuotrauka, akimirka, kai generalinis direktorius Petras Simavičius sveikina Moters ir vaiko klinikos pirmąją gimdyvę, ir "Metų šiaulietė 2009" - vaikų ligų gydytoja, skyriaus vedėja Liuda Bekerienė.

Paroda "Lietuvos medikai. 20 Nepriklausomybės metų. Kelio punktyrai..." kiekvienam sveikatos sektoriaus specialistui gali priminti nepamirštamų nueito kelio epizodų.

Vasario 12-13 d. Šiaulių kultūros centre vyks respublikinis vaikų ir jaunimo populiariosios muzikos konkursas "Dainuok, žiemužėle 2011".

Pirmasis respublikinis vaikų ir jaunimo populiariosios muzikos festivalis-konkursas "Dainuok, žiemužėle" įvyko 2006 m. sausį. Į festivalį atvyko per 200 dalyvių iš įvairių Lietuvos miestų.

2008 metais festivalis "Dainuok, žiemužėle" išaugo į konkursą. Šiuo metu renginys vyksta kasmet: vienus metus - festivalis, kitus - konkursas. Konkurso išskirtinumas tas, kad vertinimo komisiją sudaro dalyvius parengę mokytojai, vadovai.

Konkursas "Dainuok, žiemužėle" sėkmingai puoselėja gyvo dainavimo tradicijas, nes kasmet renginio dalyvių gausėja, plečiasi geografija.

Šeštadienį koncertuos kolektyvai "Tu ir aš" (Kaunas), "Šypsena" (Kėdainiai), "Vivo" (Utena), "Ro-ko-ko" (Šiauliai), "Kregždutė" (Mažeikiai), "Linksmoji šypsena" (Kaunas), "Drugys" (Plungė), "Trakšt brakšt" (Klaipėda), "Do re mi fa" (Vilnius), "Smaids" (Jelgava), "Momo" Ryga, Vokalinis ansamblis (Šiauliai), "En-den-du" (Šiauliai), sekmadienį - solistai iš Vilniaus, Kauno, Palangos, Ventos, Skuodo, Mažeikių, Klaipėdos, Plungės, Panevėžio, Šiaulių, Ventspilio, Jelgavos, Cėsio, Daugpilio, Rygos.

Renginį organizuoja Šiaulių moksleivių namų vaikų muzikos studija "En-den-du" (vadovės Stanislava Rusevičienė ir Laura Dudnikienė). Koncertų pradžia šeštadienį ir sekmadienį - 14 val.

"Šiauliai plius" informacija

Milda LEVICKAITĖ

"Laiptų galerija", kaip ir kasmet, laukdama pavasario, surengė "Literatūrinio žiemkelio" festivalį. Šiųmetis festivalis pradėtas knygos "Šiauliai: kūrėjai. Ketvirtas išmatavimas", kurios leidimą inicijavo pati "Laiptų galerija", pristatymu.

Knygos bendraautorė "Šiauliai plius" žurnalistė Oksana Laurutytė džiaugėsi, kad jos rašiniai pateko į knygą: "Jeigu statytume namą ir panaudotume visą energiją, kurią naudojame rašydami tekstus, tai pamatytume rezultatą. Mes, žurnalistai, to rezultato nematome - parašome straipsnį ir nežinome, kiek žmonių jį perskaitė – laikraštis po kelių dienų iškeliauja į šiukšlyną, o darbai, sudėtį į vieną leidinį, išliks." Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Joje – šešiasdešimt straipsnių, publikuotų Šiaulių spaudoje, apie kūrybingus, Šiaulių miesto kultūrą puoselėjančius žmones: dailininkus, aktorius, architektus, muzikus, skulptorius, meno pedagogus. Publikacijų autoriai – Ričardas Jakutis, Romualda Urbonavičiūtė ir "Šiauliai plius" žurnalistė Oksana Laurutytė. Knygoje panaudotos Algimanto Jakubausko, Sauliaus Jankausko, Algirdo Musneckio, Vadimo Simutkino, Alvydo Šalkausko bei asmeninių archyvų nuotraukos.

Knygos redaktorius R. Jakutis įžangoje rašo: "Ši knyga – bendravimo su Šiaulių menininkais pirmajame XXI a. dešimtmetyje pokalbių, pamąstymų, svarstymų, svajonių akimirkos. Ketvirtas išmatavimas apibūdina kūrinius – erdvę ir jų dvasią, kartu – kūrėjus kaip Šiaulių dvasią."

R. Jakutis apgailestavo, kad į leidinį negalėjo sudėti straipsnių apie visus Šiaulių menininkus, tačiau ši knyga galėtų būti leidinių serijos pradžia. Šio leidinio mecenetas - Edmundas Armoška, gal atsiras ir kitų mecenatų, paremsiančių panašių knygų leidybą. Šiaulių universiteto dėstytojas, filosofas Jurgis Dieliautas pastebėjo, kad uždavinys viename leidinyje aprašyti visus kūrėjus – neįmanomas, nes knyga būtų nepakeliama, sunkesnė už Tūkstantmečio albumą, visus enciklopedijos tomus. Ši knyga, anot filosofo, nėra garbės lenta ar pseudoreprezentacinis leidinys - joje leidžiama išsisakyti patiems kūrėjams, o ne pateikiama ataskaita apie jų darbus. Tiesa, J. Dieliautas išsakė ir kritinę pastabą – leidinyje galėtų būti daugiau jaunų veidų, tačiau, anot jo, negalima reikalauti iš galerijos padaryti tai, ką turėtų daryti oficialios institucijos, kūrybinės sąjungos.

Knygos pristatyme dalyvavusio kamerinio ansamblio "Ars Vivo" vadovas Sigitas Vaičiulionis savo kolektyvo pasirodymą susiejo su knyga – dainininkai atliko XVI amžiaus kūrinius. Būtent šiame amžiuje imtos spausdinti knygos.

"Saulės deltos" leidykla knygą išleido tūkstančio tiražu.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Žagarės regioninio parko direkcija kelsis į pagrindinį dvaro pastatą. Taip tikimasi atgaivinti šį puikų istorinį palikimą ir pritaikyti jį visuomenei. Tačiau ne tik dvaro pastatu šiais metais planuoja pasirūpinti parko direkcija. Portale "Etaplius.lt" galima pasižiūrėti sausio 31 dieną įrašytą vaizdo konferenciją, kurioje dalyvavo Žagarės regioninio parko direktorius Mindaugas Balčiūnas, kuris plačiau papasakojo apie tai, kodėl sakoma, jog Joniškis yra Žagarės priemiestis.

Dvaro pastate įsikurs regioninio parko direkcija.

Istoriją reikia išsaugoti

Žagarė skaičiuoja jau 813 gyvavimo metus. Tai ypatingas miestelis, kuris dar prieš porą šimtų metų gyventojų skaičiumi buvo didesnis už dabartinį Joniškį. Deja, keletas gaisrų suniokojo medinę miestelio architektūrą, tačiau liko kiti įvairių kultūrų sandūros liudininkai: lietuvių, latvių ir žydų kapinės, dvaras, parkas.

Baltas "U" formos neogotikinio stiliaus pagrindinis dvaro pastatas dabar tarnauja miesto socialinėms reikmėms, tačiau netrukus keliolika čia globojamų vaikų bus perkelti į patogesnes ir gerai įrengtas regioninio parko patalpas. Pastaroji institucija įsikels į dvarą ir stengsis prikelti istoriją naujam gyvenimui.

Žagarės dvaras laimingai išvengė masinio privatizavimo ir per pastaruosius du dešimtmečius nebuvo smarkiai suniokotas. Apverktinos būklės tik tie dvaro pastatai, kurie tapo privačių asmenų nuosavybe: malūnas, svečių namas.

"Dvaras turėtų tapti Joniškio krašto vizitine kortele. Parko tikslas išsaugoti Žagarės gamtą ir kultūrą. Džiaugiamės, kad perkeliame veiklą į centrinį dvaro pastatą. Bus gerokai sunkiau, bet pastato restauracijos darbai bus prasmingi. Privatizuoti dvarus blogai dar ir todėl, kad toks statusas neleidžia kultūros palikimu džiaugtis visiems. Kartu su dvaru kiek galima tiksliau bandysime atkurti parką, kurio tarpukariu pavydėjo net Kaunas. Tai vienas gražiausių peizažinių parkų Lietuvoje", - sako Mindaugas Balčiūnas.

Kaip žydėjimas vyšnios

Dvaro apylinkėse ir stadione kasmet rengiamas Vyšnių festivalis. Šis kraštas garsėja vyšniomis jau nuo seno, tačiau festivalis pradėtas rengti prieš kelerius metus. Legenda byloja, kad kažkur netoliese, Latvijos teritorijoje, buvo dvaras su gražiu sodu ir parku. Dvarininkai daug keliaudavo. Kartą savo dukroms iš Italijos parvežė labai skanių vyšnių. Dvarininkaitės vaikščiojo po apylinkes ir spjaudė kauliukus, iš kurių išdygo pirmosios žagarvyšnės.

M. Balčiūnas sako, kad Žagarėje yra keletas išmoningų žmonių, kurie kasmet sugalvoja ką nors naujo Vyšnių festivaliui. Vieną kartą sukvietė į festivalį garsiausius Lietuvos Vyšniauskus. Vėliau kilo graži tradicija rengti kaliausių konkursą. Juk jos labai susijusios su vyšniomis. Nuo šiol kiekvienas, pasistatęs sode kaliausę, yra savotiškas Vyšnių festivalio gerbėjas.

Žagarės regioninio parko direktorius Mindaugas Balčiūnas tiki, kad Žagarė sužydės ne tik vyšniomis.

Tiesioginėje vaizdo konferencijoje M. Balčiūnas išsamiau papasakojo apie regioninio parko ateities planus, kurie iš tiesų intriguoja. Planuojama parke dar labiau išvystyti turizmą. Tikimasi nutiesti ilgiausią pažintinį taką į Žagarės pelkes. Medinis takas turėtų nutįsti net septynis kilometrus į žmonių menkai pažintą gamtą.

"Kiekvienam metų laikui – po šventę", - šypsosi didrektorius. Jau dabar Žagarė švenčia tas šventes, bet tikimasi, jog jos taps artimos ne tik vietiniams, kaip ir Vyšnių festivalis.

Ketinama pasodinti vyšnių sodą, kuriame kiekvienas galės pasodinti savo medelį. Tai suteiktų veiklos vietiniams sodininkams, kurie pasižymi meistriškumu, kaliausės dirbtų savo darbą. Gal vyšnią pasodintų ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Apie šių metų Vyšnių festivalį jau sklinda garsas. Tai bus tikros Latvijos dienos. Latvija žadėjo į festivalį atvežti viską, ką turi geriausio - nuo kompozitoriaus Raimundo Paulso iki Vaikulės.

Daugiakultūrinis kraštas

Žagarė – unikalus mietelis, kurio didinga praeitis ir iniciatyvūs žmonės, daugybė unikalių kultūrinių dalykų. Čia visi nuo senovės turi neužgaulias vaizdingas pravardes. Prieškario gegužinėse merginos vaikinams į atlapus įsegdavo po mažytę lėlę.

Čia teka upė Švėtė. Vienoje jos pusėje - senoji, kitoje – naujoji Žagarė. Dunkso Žvelgaičio kalnas ir Raktuvės piliakalnis.

Visai Žagarės istorijai, padavimams ir legendoms prireiktų storos knygos. Vien tyrinėjant aplinkines kapines galima nemažai sužinoti apie unikalius vietos papročius ir įvairių tautų sugyvenimą.

Kai kurie tyrinėtojai mano, jog dvejos žydų kapinės abiejuose Švėtės krantuose čia atsiradusios todėl, jog Toros knyga neleidžia mirusio žmogaus nešti per vandenį. Kadaise čia žydų buvo gerokai daugiau nei lietuvių, tačiau sakoma, jog likęs vos vienas.

Dvaro parkas – mišraus stiliaus. Priešais fasadą galima įžvelgti aiškią prancūzišką simetriją, visa kita – angliško stiliaus. Parke auga daugiau nei 200 rūšių medžių. Parko teritorija kadaise buvo aptverta aukšta akmenine tvora, tačiau dabar likę tik keli jos fragmentai.

Žagarė nuo seno garsėja savo žirgynu...	...ir unikalia architektūra. Autoriaus nuotr.

Saulius BARASA

Kuršėnuose vyko tradicinė jau tryliktoji Lietuvos kaimo kapelų šventė "Griežk, smuikeli". Šį kartą geriausiais pripažinti vien žemaičiai. Magiško skaičiaus sulaukęs renginys praturtėjo naujomis tradicijomis.

Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro liaudiškos muzikos kapela "Salduva". Autoriaus nuotr.

Kiekvienų metų pradžioje, kai laukuose karaliauja žiema, o didžiųjų metų šventinis šurmulys – tik prisiminimai, šauniausi Lietuvos muzikantai suvažiuoja į tradicinę kaimo kapelų šventę "Griežk, smuikeli". Retas renginys gali pasigirti ilgaamžiškumu.

Į baigiamąjį renginį buvo kviečiami geriausiai per metus pasirodę kolektyvai. Šventės sumanytojas Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro direktoriaus pavaduotojas Zenonas Gestautas pastebi, kad šiemet lyg tyčia geriausios kaimo kapelos vien iš Žemaitijos. Jo teigimu, Lietuvoje įsišaknijęs stereotipas mitas, kad žemaičiai yra nelinksmi ir lėtapėdžiai. "Reikia pabūti kapelų šventėje, kad pajustum linksmą, nuotaikingą, pakerinčią nuoširdumu šventės dvasią. Šis mitas yra visiškai sugriautas", - gera nuotaika dalijasi Z. Gestautas.

Amžius - ne riba

Šventė prasidėjo garbaus amžiaus kuršėniškių atliekamu kūriniu. Nuo pirmųjų garsų smuiko melodija užvaldė salę - grojo instrumentinis folkloro trio iš Kuršėnų. Tai savamoksliai liaudies muzikantai Augustinas Rugelis, Algis Kuniauskas (smuikai) ir Antanas Kavaliauskas (basedlė). Daug metų praleidę scenoje, jie žiūrovus žavi nesenkančia jaunystės energija.

"Mes seni muzikantai, savamoksliai, grojam jau po 50 metų ir dar ilgai turbūt grosim..." – po pasirodymo optimizmu tryško atlikėjai.

Instrumentinio folkloro trio yra Kuršėnų krašto instrumentinio folkloro atstovai. Trio muzikantai - tai buvę Kultūros centro kaimiškos kapelos, kuriai ilgai vadovavo S. Jagminienė, vėliau - A. Bitis, A. Kavaliauskas, dalyviai. Kolektyvas - ilgametis konkursų bei festivalių dalyvis, dalyvaus Lietuvos dainų šventėse bei įvairiuose tarptautiniuose instrumentinio folkloro festivaliuose.

"Smagu žiūrovam dovanoti ką nors gero"

Koncerto estafetę perėmė Drąsučių filialo liaudiškos muzikos kapela "Ringuva". Kolektyvo repertuare – vadovo Kęstučio Rupšio aranžuotos lietuvių liaudies dainos ir kūriniai, skirti kapeloms. Susikūręs prieš septynerius metus kolektyvas koncertuoja savo kaimo bendruomenei, rajono ir apskrities renginiuose, dalyvauja tradicinėse kapelų ir liaudies muzikantų šventėse. "Ringuva" turi paruošusi dvi koncertines programas, viena kurių – kartu su Drąsučių moterų vokaliniu ansambliu.

"Ringuvą" keitė Šedbarų kultūros namų liaudiškos muzikos kapela, vadovaujama Stasio Butkaus. Įžengusi į šeštą savo kūrybinės veiklos dešimtmetį, kapela išliko jauna ir energinga, gerą nuotaiką skleidžia ne tik šalyje, bet užsienyje.

Šmaikštumu savo broliui, "gyvuoju klasiku" vadinamam Juozui Erlickui nenusileido Mažeikių rajono Tirkšlių kultūros centro liaudiškos muzikos kapelos "Subatvakaris" vadovas Antanas Erlickas. Salė prapliupo juokais išgirdusi, kad muzikantai padainuosią dainą "Varnas" "brolio Jūzapo žodžiais".

"Didelės šventės - tai visų pirma susipažinimas ir bendradarbiavimas, - džiaugiasi kapelos "Subatvakaris" vadovas A. Erlickas. - Visada smagu žiūrovam dovanoti ką nors gero."

Kapelų šventės senbuviai

Senbuve vadinama Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro liaudiškos muzikos kapela "Salduva" tryško entuziazmu. Vadovas Algimantas Jonas Bartašius priminė, kad už kelerių metų švęs kūrybinės veiklos keturiasdešimtmetį. Kolektyvas daug koncertuoja rajone, apskrityje, dalyvauja šventėse ir festivaliuose. Šiuo metu įrašyta kompaktinė plokštelė "Saulėtekis", kurioje skamba populiariausi kolektyvo atliekami kūriniai.

Visose trylikoje švenčių dalyvavo ir Šiaulių universiteto liaudiškos muzikos ansamblis "Saulė", tarptautinės organizacijos IOV narys, gyvuojantis nuo 1972 metų. Per kolektyvo gyvavimo metus ne kartą keitėsi jo dalyviai ir vadovai. Šiuo metu ansamblyje groja, dainuoja ir šoka per 30 Šiaulių miesto studentų, dėstytojų, mokytojų ir kitų profesijų atstovų.

Gerai kuršėniškiams žinoma šventėje dalyvavusi Šiaulių aklųjų ir silpnaregių kultūros namų kapela "Šelmiai". Kolektyvas per metus dalyvauja per 40 koncertų. Kapela - nuolatinė pasaulio lietuvių dainų švenčių dalyvė, aktyvi regioninėse ir šalies liaudiškos muzikos kapelų šventėse bei festivaliuose. "Šelmiai" yra dalyvavę folkloro festivaliuose Portugalijoje, Prancūzijoje, Olandijoje ir Italijoje.

Kapelų šventė Kuršėnuose - vis nuotaikingesnė

Tryliktoje Lietuvos kaimo kapelų šventėje "Griežk, smuikeli" pasirodė kapelos iš Šiaulių krašto, Kelmės bei Mažeikių rajono. Organizatoriai juokauja, jog tryliktosios šventės metu negalėjo nepasiūlyti ką nors magiško - iliuzionistė Nina Kundrotienė kerėjo žiūrovus savo išradingais triukais.

Koncerto vedėjai - Raudėnų pagrindinės mokyklos mokytoja, etnografinio ansamblio "Gerviki" vadovė Jovita Lubienė bei Kultūros centro direktoriaus pavaduotojas Zenonas Gestautas - buvo tikri renginio šeimininkai.

Daug dėmesio skirta maestro Jurgio Gaižausko, daug metų dalyvavusio šioje šventėje, kūrybai paminėti.

Lietuvos kaimo kapelų šventė "Griežk, smuikeli" per savo gyvavimo metus išsaugojo savitumą bei išugdė kelias muzikantų bei ištikimų žiūrovų kartas. Tai puikus renginys, kurio metu ne tik skamba liaudiška muzika, bet ir puoselėjamos gražios liaudies tradicijos bei papročiai.

Oksana LAURUTYTĖ

Praėjusį penktadienį sostinės Teatro, muzikos ir kino muziejuje atidaryta šiauliečio fotomenininko Ričardo Dailidės paroda "Gyvenimas džiaze". Šios muzikos koncertus ir jos atlikėjus menininkas fotografuoja per 30 metų.

1973-ieji. Triūbos akvamarinas O. Stepurenko. Ričardo DAILIDĖS asmeninio archyvo nuotr.

Fotografuodamas džiazo koncertuose R. Dailidė fiksuoja ne tik tai, kas vyksta scenoje. Jis įamžina ir džiazo klausytojų veidus, susikaupimą, emocijas. "Užkulisinio gyvenimo vaizdais aš pagerbiu pasišventusius džiazui, puoselėjančius šį muzikos žanrą klausytojus", - sako menininkas.

R. Dailidei rūpi ne tik klausytojai ir atlikėjai - jam rūpi ir jo paties santykis su muzika. "Džiazas - tai muzika, kupina aistros, netikėtų pasažų, improvizacijos čia ir dabar. Ta muzika žmogaus jausmus nuneša į sąmonės paribes. Džiazas - labai demokratiškos muzikos žanras, bet itin intelektualus. Klausytis džiazo reikia pasiruošti, nes į jį telpa visa muzikos kultūra. Džiazas, kaip muzikos srovė, Amerikoje įvardyta 1917-aisiais", - sako pašnekovas.

Fotografuodamas džiazo koncertuose R. Dailidė nesirenka lengviausio varianto - neieško vaidų per vaizdo ieškiklį, nenaudoja modernios technikos. "Aš fotografuoju iš arti, noriu matyti akių blizgesį, veido išraišką, prakaituotus veidus", - sako jis.

Parodai "Gyvenimas džiaze" fotomenininkas pateikė per 30 fotografijų. Joje - ir akimirkos iš pirmojo Birštone vykusio džiazo festivalio 1980-aisiais, ir iš Liepojoje, Klaipėdoje, Vilniuje vykusių festivalių. Parodai pateiktos ir kelios fotografijos iš Šiaulių "Saulės" koncertų salės "Vitražų" salėje vykusių džiazo vakarų. Jam labai džiugu, kad ir Šiauliuose džiazas populiarėja ir atsiranda vis daugiau savo gerbėjų.

"Džiazas sovietmečiu buvo laikomas buržuazijos diegu, o saksofonas - išsigimusios visuomenės ruporu. Džiazas intelektualių muzikantų dėka net sovietmečiu buvo propaguojamas - organizatoriai imdavosi nepiktos apgaulės, festivalius skirdami partijos suvažiavimų garbei", - šypsosi pašnekovas.

Į parodą Teatro, muzikos ir kino muziejuje susirinko būrys garbių žmonių. Parodos lankytojai išvydo ir memorialinius lakštus - R. Dailidė įamžino šviesios atminties Liudą Šaltenį, Gintautą Abarių, Romualdą Grabštą.

Oksana LAURUTYTĖ

Vakar "Forum Cinemas" salėje Šiaulių "Akropolyje" apdovanoti naujienų portalo "Etaplius.lt" moksleiviams surengto videofilmų konkurso "Rodom" nugalėtojai. Konkurso organizatorių lūkesčiai viršyti su kaupu - videofilmus siuntė ne tik šiauliečiai, bet ir kitų šalies miestų, miestelių kūrėjai, kurie parodė esantys itin kūrybingi bei taikliai vertinantys jaunimo nūdienos džiaugsmus ir rūpesčius.

Konkurso "Rodom" nugalėtojams apdovanojimus įteikė prizų steigėjų atstovas Žilvinas Putramentas. Artūro STAPONKAUS nuotr.

Naujienų portalo "Etaplius.lt" moksleivių videofilmų konkursas startavo pernai rugsėjo 20 dieną. Organizatoriai jauniesiems kūrėjams ne tik pasiūlė laisvai kurti videofilmus, bet ir pateikė temas: "Paauglio gyvenimo istorija", "Mano karta", "Jūsų laikais taip nebuvo", "Mokyklos koridorių aidai", "Vėjas mano galvoje", "Aš – prieš smurtą mokykloje" ir "Skiriu mokytojams".

Konkursas akimirksniu sudomino moksleivius. Juk ne paslaptis, kad jaunimas savo malonumui kuria filmukus naudodamasis mobiliaisiais telefonais, fotoaparatais, kompiuteriais. "Etaplius.lt" kūrybinė komanda todėl ir nusprendė kūrybingam jaunimui pasiūlyti konkursą, kad jų pomėgis kurti filmus būtų kryptingas ir sulauktų įvertinimo.

Eva Jagminaitė, naujienų portalo "Etaplius.lt" redaktorė, džiaugiasi, kad konkursas iš regioninio tapo respublikiniu. "Tokio aktyvumo nesitikėjome. "Filmukų atsiuntė net Anykščiuose ar senojoje Varėnoje besimokantys jaunuoliai. Tikimės ir viliamės, kad šis konkursas taps tradiciniu ir visi kūrybingi žmonės turės galimybę išeiti iš savo kiemo - parodyti savo gebėjimus visiems", - teigė redaktorė.

Konkurso dalyviams buvo iškelta sąlyga pateikti ne daugiau nei penkis 5 filmukus, o juos vertino profesionali komisija: S. Pučinskas, "S plius" televizijos programų direktorius; E. Jagminaitė, Etaplius.lt redaktorė; S. Gilienė, "S plius" televizijos reklamos gamybos skyriaus vadovė; R. Parafinavičius, fotografas; I. Norkutė, Šiaulių dramos teatro aktorė; V. Gundajevas, Šiaulių kino meno klubo pirmininkas.

Pirma vieta ir 300 litų atiteko vilniečiams Dominykui Morkūnui ir Artūrui Buivydavičiui už filmą "Perku brangiai". Antroji vieta ir 200 litų skirta šiauliečiui Elvinui Skabeikiui už filmą "Šiaulių ruduo". Trečia vieta ir 100 litų skirta vilniečiams Silvestrui Samsonui ir Tomui Lavrinavičiui už filmą "Namų darbai".

Nugalėtoją balsuodami išrinko ir portalo lankytojai. Linai Gedaminskytei ir kompanijai atiteko galimybė "S plius" televizijos žinių studijoje, padedant profesionalams, sukurti savo žinių laidą. Nugalėtojai konkursui pateikė filmą "Nano radijas".

Be apdovanojimų neliko ir kiti konkurso dalyviai: kaunietė Augustė Tamutytė, sukūrusi filmą "SMS kultūra"; Senosios Varėnos moksleivė Julita Slipkauskaitė, sukūrusi filmą "Rašytojas"; anykštietės Akvilė Jakutytė ir Urtė Gaidytė, sukūrusios filmą "Plona mėlyna linija"; šiaulietis Lukas Oleinikovas, sukūręs filmą "Sekmadienis"; Ignas Puleikis ir Ieva Poškutė, sukūrę filmą "Ar vertini tai, ką turi"; radviliškietė Audronė Cirkelytė, sukūrusi filmą "Atsisveikinimas"; klaipėdietė Aurelija Iždonaitė, sukūrusi filmą "Jų istorija"; kaunietis Gabrielius Pilkauskas, sukūręs filmą "Stepukas"; kaunietis Ernestas Jasilionis, pateikęs projektą "Menas"; šiaulietis Karolis Milius, sukūręs filmą "Paukščiais išskrisime mes"; šiaulietė Greta Pauzaitė, sukūrusi filmą "Fone" - už geriausią montažą; šiauliečiai Arnoldas Dapkus ir Artūras Bagdonas, sukūrę filmą "24"; gruzdiškis Vitalijus Šufinskas, sukūręs filmą "Vėjas mano galvoje"; šiaulietis Ričardas Gečas, sukūręs filmą "Koridorių aidai"; Sigutė Mackevičienė, pateikusi filmą "Mažeikių Sodų vidurinė mokykla"; Martyna Daunytė ir Karolina Kančiauskytė, pristačiusios filmą "Mūsų karta"; Jonas Tamulis ir Gvidas Bielskis, sukūrę filmą "Būk drąsus"; šilališkis Justinas Urbonas, sukūręs filmą "Rugsėjo 1".

Interviu su konkurso nugalėtojais skaitykite portale www.etaplius.lt .

Sausio 14 d. (penktadienį) 17 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Aukštoji g. 1/ Didžioji Vandens g. 2) atidaroma grupinė Vidmanto Zarėkos, Jono Vaitkevičiaus, Vaidoto Janulio, Ričardo Garbačiausko, Vilmanto Dambrausko, Martyno Gaubo ir Lauros Guokės tarpdisciplininė paroda "Padermė".

Kolektyvinė kūryba pasižymi kolegialumo, solidarumo, atvirumo, dialogiškumo aspektais bei nuorodomis į bendruomeniškumą, o pastarasis suvokiamas kaip sudarytas iš tam tikro skaičiaus individų, kurie turi ką nors bendra – koncepcinę sąrangą, plastinę kalbą. Bendruomeniškumo bei kooperatyvumo dermės aktualumas itin paklausus tarpdisciplininių menų kūrimo projektams. Tačiau polemika iškyla, nes Vakarų kultūroje menininkų bendruomenė neretai savo tapatumą brėžia ne dermės, panašumo, vienybės principais, o skirtingumo, individualumo bei savo identiteto apibrėžčių akcentavimu. Tokiu būdu skirtybės, kitoniškumo charakteristikos priešinamos vieningam kūrėjų padermės pradui.

"Padermės" dvipoliškumo tematika žaidžiantys autoriai pristato profesionalius – nuo abstrakčios iki figūrinės kompozicijos - tapybos darbus, šiuolaikiškus šilkografijos ir fotografijos jungčių sprendimus, daugiakalbes skulptūros formos traktuotes bei menines socialinės kritikos provokacijas. Ar menininkai, kuriuos vienija kūrėjo padermė, išlaiko dermės išbandymą?

Paroda veiks iki vasario 6 d.

KKKC informacija

Oksana LAURUTYTĖ

Prieš pat Naujuosius metus Vilniaus g. šalia viešbučio "Šiauliai" po arka buvo ketinta pakabinti naują Viliaus Purono kūrinį - kardą-milžiną. Dizaineris įsitikinęs, kad bene dešimt kartų padidinto XVI a. lietuviško šveitraus kardo kopija būtų originali mūsų miesto įžymybė. "Tai būtų ne tik meninis akcentas. Doriems žmonėms jo nevertėtų bijoti - po juo nors baletą šok, svečius vedžiok, su turistais kvatokis – grandinės patikimai laikys. Miesto teigiamo įvaizdžio komisija šiai idėjai tarė "Ne", - linksmai dūsauja kūrėjas ir dėsto savo pamąstymus apie kardo prasmę ir save apnuoginusios komisijos veiklą.

Kardas-milžinas visuomenei pristatytas per Šiaulių miesto gimtadienį. O dabar ar jo miestui reikia? Artūro STAPONKAUS nuotr.

Kardas pavojingas tik "parazitams"?

Vilius Puronas kardą-milžiną visuomenei pristatė per Šiaulių dienas ir sulaukė daug klausimų, kur kardas bus sumontuotas. Dauguma šiauliečių kardą siūlė pakabinti po arkomis Vilniaus gatvėje. Taip gimė "Šiaulių Damoklo kardo" idėja prie Šiaulių dviračių muziejaus.

Dizaineris įsitikinęs, kad tai iš tiesų geniali šiuolaikiška mintis. Damoklo kardo legendą žino visas pasaulis. Šiauliškis kardas-milžinas būtų pavojingas tik visokio plauko vagims biurokratams ar politikams nedorėliams. "Kardas verkdamas lauktų tokio "parazito", todėl tokie apačioje vaikščioti vengtų, o pasaulis linksmą kardo-milžino savybę ir Šiaulius išgarsintų plačiai", - juokiasi pašnekovas.

Miesto teigiamo įvaizdžio komisija kardo kabinimo idėjai tarė "Ne". Kūrėjui suprantama, kad tokia komisija – vien atsitiktinių dorų žmonių grupė ir nieko daugiau. "Menu, kaip raukiausi, kai prieš trejus metus ji sutaršė kartu su studentais paruoštą miesto pastatų numeracijos sistemą. Tai, ką priėmė vietoj jos – visiška nesąmonė, net techniškai neįgyvendinama. Kur ji? Būtent anas komisijos sprendinys lėmė mano profesinę taktiką – jei nori ką nors sukurti Šiauliams, apeik tokius barjerus. Paprastam mirtingajam jų neįveikti, bet man, bene tris dešimtmečius valgiusiam savivaldybininko duoną, tai buvo sunkus, bet garbingas uždavinys. Ne lengvesnis, kaip sugalvoti, suprojektuoti, pagaminti ir padovanoti miestui kūrinį, kuris garsintų Šiaulius, mūsų Lietuvą", - šypsosi pašnekovas.

Teoriškai V. Puronas turėjo atnešti ir "Geležinės lapės" idėją, kad išgirstų draudimą ją gaminti. "Tokios pačios aistros buvo kilusios ir dėl "Šiaulių dvylio", sumontuoto ant stogo Vilniaus ir Tilžės gatvių sankryžoje. Dabar jo niekas nebemato, niekam jis neužkliūva, o kiek buvo tulžies ištaškyta, kiek komisijų svarstyta! Rėkyvos "Bajoras Karpis" tyliai praslydo, bet mažai kas žino, kad studentų sugalvoti metalo akcentai ant šešių gelžbetonio stulpų pietiniame miesto rajone, Tilžės gatvėje, vieniems suvėlė suplanuotą milijoninę aferą iš miesto biudžeto, kitus apnuogino akademinio broko kepykloje. Tik durneliai čirškia apie "skardinukus", - įsitikinęs dizaineris.

Intuicija – tai savybė ateitį pajusti užpakaliu

V. Puronas norėtų, kad Miesto teigiamo įvaizdžio komisija šiauliečiams paviešintų savo darbo pasiekimus. "Kai išgirsite vien protingus postringavimus, prisiminkite Dievo žodį: "Netikrus pranašus pažinsi iš jų darbų." Kiek toji komisija inicijavo kūrybinių konkursų? Surado lėšų meno kūriniams? Nustatė miesto veido gairių? Kiek kūrėjų gali jai padėkoti už dėmesį? Nė vienas", - sako jis.

V. Puronas sako, jog be reikalo galvojama, kad biurokratai neturi intuicijos. "Intuicija – tai savybė ateitį pajusti užpakaliu. Juk biurokratai pajuto, kad miesto patriotų pagamintas kardas simboliu pakibs virš jų sprandų 2011-aisiais. Kartu su rinkimais, kai vėl eisime balsuoti už švarias ir kvailas savo iliuzijas vildamiesi, kad nauja kadencija bus geresnė. O kai ir anoji baigsis, atsikvošėsime, kad ji dirbo ne žmonėms, o popierizmui, kurį jie patys susikūrė ir pavadino "tvarka". Jų "tvarka" – klampi biurokratinė netvarka, niežiulys, kasdien naikinantis mūsų patriotizmą, pilietiškumą", - sako jis.

Dizaineris nesidžiaugtų, jei kardas-milžinas iškeliautų į kitą miestą kaip atsitiktinė keistenybė, be to, kūrinį jau reikia truputį restauruoti. Milžiną paveikė tąsymas po metalo sandėlius. "Užtat "Šiaulių Damoklo kardas" apnuogino katastrofišką miesto įvaizdžio politikos, neprofesionalios, prarūgusios, bailios, padėtį. Čia būtinos permainos", - įsitikinęs jis.

V. Puronas yra Lietuvos dizainerių sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, ne atsitiktinis žmogus, kuriantis Šiaulių miesto veidą. "Puikiai matau mūsų miesto galimybes, pramonininkų patriotizmą ir gamybinę potenciją, formuotą kuriant "Beržynėlį", pirmuosius atitvarus, nelegaliąją "Geležinę lapę", kitus kūrinius. Esu optimistas, tikiu, kad būsimoji Miesto teigiamo įvaizdžio komisija atstovaus kūrėjams-kolegoms, o ne biurokratijai", - sako jis.

Ką V. Puronas siūlo pakabinti po arka? "Komisiją, išlietą iš "špyžiaus" ar plastmasės. Kūrinio dydis priklausys nuo lėšų, kurias skirs miestas. Juk tai – konkretūs žmonės, atstovavę savo epochai",- sako jis.

Netrukus muziejininkai šiauliečius pakvies į naują kultūrinio laisvalaikio erdvę – Žaliūkių malūnininko sodybą, esančią miesto pietinėje dalyje prie Architektų gatvės. Jau seniai pravažiuojančiųjų dėmesį traukia čia verdantis gyvenimas – 2,5 metų vyko intensyvūs malūno restauravimo ir malūnininko trobos atstatymo darbai. Sausį bus baigtas įgyvendinti Šiaulių "Aušros" muziejaus projektas "Žaliūkių medinio vėjo malūno restauravimas ir pritaikymas visuomenės reikmėms". Projekto vykdytojai – vadovas Raimundas Balza, finansininkė Danguolė Pupinienė ir Edita Rudminaitė, atsakinga už projekto stebėseną, visuomenei pristato konkrečius projekto rezultatus.

Žaliūkių vėjo malūnas ir malūnininko gyvenamasis namas. Fot. V. Radavičius, 1967 m. "Aušros" muziejaus archyvo nuotr.

Restauruotas Žaliūkių vėjo malūnas yra vienintelis išlikęs ir saugomas medinės architektūros technikos paveldo objektas Šiauliuose ir pirmasis Lietuvoje grūdų apdirbimo istorijos muziejus. Buvusiame Žaliūkių kaime Lietuvos vokiečio Gustavo Danielio pastatytas ir per 130 savo gyvavimo metų skaičiuojantis vėjo malūnas ir jo grūdų malimo technologinė įranga prieš restauruojant atrodė apgailėtinai. Nors malūno būkle pagal išgales buvo rūpinamasi, išsaugota visa įranga, tačiau medinio malūno nykimo procesų nepavyko sustabdyti. 2004 m. Žaliūkių vėjo malūnas pripažintas avarinės būklės. 2008 metais jam išsaugoti buvo gauta parama iš Norvegijos finansinio mechanizmo ir valstybės biudžeto lėšų. Įgyvendinant projektą įsisavinta beveik 2,2 milijono litų.

Restauruotas malūnas ir atnaujinta ekspozicija

Restauruotame Žaliūkių vėjo malūne pasitiks atnaujinta ekspozicija, muziejininkas-malūnininkas supažindins lankytojus su sudėtinga malūno įranga ir grūdų malimo procesu. Smalsuoliai sužinos įrangos pavadinimus ir liaudiškus jų vedinius: statvolį su žvaigždiniu krumpliaračiu, sparninį veleną, sparninį krumpliaratį, kūginį krumpliaratį – "šulratį", juostinį stabdį, sparnų stabdymo mechanizmą – "mešką", girnas, girnų kubilus ir "ausis", girnų pakėlimo svertinį mechanizmą – "žirkles", miltų byrėjimo įrengimus – "rankoves" arba "aulus", kepurės pasukimo įrangą – "ožiuką" ir kt. Visi technologiniai įrengimai per keturis aukštus yra tarpusavyje susiję ir, vėjui padedant, mala grūdus.

Žaliūkių vėjo malūno kepurė turi visą kepurės sukimo mechanizmą, tačiau dėl šalia nutiestos aukštos įtampos linijos, pasukus kepurę, sparnai gali kliudyti elektros laidus, todėl malūnas gali malti tik pučiant vakarų ar šiaurės vakarų vėjui. Esant palankiam vėjui, įprastai malimo procesas prasideda ketvirtame aukšte atleidus sparnų stabdymo mechanizmą "mešką" ir kartimi išjudinus arba įsukus sparnus. Į malūną atvežti grūdai iš pirmo aukšto maišų pakėlimo mechanizmu per angą pakeliami į trečią aukštą. Čia grūdai pasveriami ir supilami į piltuvus – "kašes". Pro angą grūdai subyra į antrame aukšte sukamas girnas. Girnos grūdus sumala, o miltai pro girnų angą byra į pirmąjį aukštą per medines rankoves – "aulus" – į užkabintus maišus. Atrodo, viskas paprasta, tačiau ypatinga ir vertinga yra tai, kad kiekvienas malūnas turi tik jam vienam sukonstruotą technologinę įrangą. Kitos tokios pat nėra, kaip nėra ir dviejų vienodų malūnų. Malūnų konstrukcijos ir įrenginiai liudija meistrų nagingumą, gebėjimą suderinti funkcinę jo paskirtį su praktiškumu bei ekonomiškumu.

Dabar Žaliūkių malūno įrengimai dar "miega". Muziejininkai tikisi malūną prikelti, duoti jam darbo, tačiau pirmasis bandymas atkurti tvirtus malūno sparnus nepasisekė. Pagal autentišką ikonografinę medžiagą atkurtų vėjo sparnų konstrukcija neatlaikė pernykščio rugpjūčio liūčių ir gūsingo vėjo. Akivaizdu, kad nebėra senosios meistrų kartos, išmanančios vėjo malūnų konstrukcijas ir jų technologinę įrangą. Vietos meistrų tradicija – perduoti iš kartos į kartą vėjo malūnų statybos ir jų veikimo priežiūros patirtį – dabar yra nutrūkusi. Naujoji specialistų karta, architektai, inžinieriai neturi pakankamai medinių vėjo malūnų technologinės įrangos atstatymo žinių, ypač – projektavimo patirties, kadangi tai yra specifinė veikla. Stipraus vėjo neatlaikė ir anksčiau restauruotų Kleboniškių ir Paežerių (Radviliškio r.) vėjo malūnų sparnų konstrukcijos. Tikimasi, kad surasti sparnų techniniai sprendimai jau pavasarį leis Žaliūkių vėjo malūnui sukti tvirtesnius sparnus.

Atstatyta malūnininko troba

Šalia malūno stovėjo dviejų galų malūnininko namas. Gaila, jis neišliko – miestui plečiantis ir tiesiant Architektų gatvę buvo nugriautas. Vis dėlto, nors ir ne tiksliai toje pačioje vietoje, 2010 metais jis buvo atstatytas. Atkurti pastatą leido išlikusi Žaliūkių malūnininko gyvenamojo namo fotografija ir Radviliškio rajone, Mockiškio kaime, surastas labai panašus malūnininko namas, kurio tūris, fasadų, durų ir langų angų išdėstymas beveik analogiški Žaliūkių malūnininko namui. Pastato skardinė stogo danga pasirinkta siekiant atskleisti bei išsaugoti tradicines statybos amato technologijas ir medžiagas. Statinys išore primena XIX–XX amžių ir reprezentuoja vieną to laikotarpio kaimiškos sodybos pastatų. Muziejininkai, siekdami sugrąžinti tikrąjį valstiečių gyvenimą liudijančius senuosius pavadinimus, atstatytą pastatą pavadino Malūnininko troba.

Pirmasis trobos aukštas skirtas lankytojams, antrasis – muziejaus reikmėms. Pastatas suplanuotas pagal tradicinio dvigalio gyvenamojo namo patalpų išdėstymo principą – viename gale įrengta seklyčia, kitame – gryčia. Seklyčia pritaikyta konferencijoms, susirinkimams ir pan. reikmėms, o gryčioje įrengta edukacinė patalpa su duonkepe – lankytojai galės stebėti, kaip kepama duona, o iškeptos – paragauti. Raiškūs kaimiškos gryčios interjero akcentai – etnografiniai baldai - didelis stalas ir suolai. Antrame aukšte įrengtos dvi mansardos, pritaikytos muziejaus reikmėms. Mansardos atspindi XX a. vidurio krašto architektūros tradicijas. Tiek Žaliūkių malūnas, tiek malūnininko troba pritaikyti ir neįgaliesiems - į pirmuosius pastatų aukštus jie lengvai pateks įrengtu prievažu.

Restauruotas Žaliūkių vėjo malūnas, 2009 m.		Žaliūkių vėjo malūno ekspozicija

Sukurta nauja etnokultūrinės veiklos erdvė

Senoji lietuvių architektūra visuomet suvokiama sodybos kontekste. Sodyba yra pagrindinė šeimos gyvenimo vieta, stabilus ūkio vienetas. Sodybą įprastai sudaro darni pastatų (gryčia, klėtis, tvartas, klojimas, pirtis), želdinių (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai), kiemo erdvių (vidinis ir išorinis) ir mažosios architektūros (kryžius, koplytstulpis, tvora, vartai, šulinys, suoliukai) formų visuma, atspindinti regiono žmonių gyvenseną ir jos specifiką. Sodyba yra lietuvių etninės kultūros pagrindas. Šiuo metu atotrūkis tarp etninės ir miesto kultūros vis didėja, tad autentiškos kultūros poreikis auga. Žaliūkių vėjo malūnas, atstatytas malūnininko namas, šulinys, suoliukas, tvora – visa juos supanti aplinka sudaro darnų infrastruktūros vienetą – Žaliūkių malūnininko sodybą. Laikui bėgant, didžiulį sodybos plotą (1,2 ha) užpildys ne tik gėlynai, sodas, bet ir medinės skulptūros, žaidimų erdvės, sūpynės, lipynės ir kiti statiniai.

Žaliūkių malūnininko sodybai jaukumo suteiks joje vykdoma etnokultūrinė veikla. Muziejuje rengiama interaktyvių pramogų ir kultūrinio laisvalaikio renginių programa. Lankytojai drauge su malūnininku galės apžiūrėti vėjo malūno ekspoziciją. Vaikai, moksleiviai, šeimos, turistų grupės bus kviečiami į įvairius edukacinius tradicinių amatų užsiėmimus ne tik malūnininko troboje, bet ir lauke. Muziejininkai ves duonos kepimo ir duonos istorijos, juostų audimo, senųjų tradicinių karpinių, vilnos vėlimo pradmenų, lyginimo kočėlais ir rumbėmis užsiėmimus. Kiek vėliau, įsibėgėjus veiklai, bus mokoma lipdyti bei žiesti puodus, iš vytelių, šiaudelių pasigaminti žaislų, vašku dažyti margučius, iš molio ir iš karklo žievės pasidaryti švilpukų ir daugybę kitų įdomių dalykų. Lankytojai susipažins su tradicinių amatų technologijomis, patys mėgins pasigaminti daiktų senoviniais būdais. Laisvalaikį etnografinėje sodyboje paįvairins galimybė įsitraukti į tradicinių liaudies žaidimų varžytuves. Vaikai išmoks seniausių tradicinių lietuvių žaidimų – "Ripkos", "Kiaulės varymo į dvarą" ir pan. Balandį numatyta ir pirmoji paroda iš Šiaulių "Aušros" muziejaus rinkinių "Duonos istorija", pasakojanti lietuviškos duonos kelią nuo grūdų sumalimo iki duonos valgymo, nuo archeologinių laikų iki dabarties. Po ketverių metų pertraukos birželį prie Žaliūkių malūno vėl bus surengtos didžiulio šiauliečių dėmesio susilaukusios Senųjų amatų dienos. Atviroje teritorijoje prie malūno vyks ir kiti lauko renginiai, kalendorinės šventės, kūrybinės dirbtuvės ir plenerai.

Malūnininko gyvenamojo namo atstatymas, 2010 m.		Malūnininko trobos gryčia.

Daugiau galimybių ateities darbams

Šis projektas gerokai sustiprino etnokultūrinei veiklai – kasdieniam muziejininkų darbui ir įvairiems renginiams – reikalingą įrangą. Įsigyti du kompiuteriai, projektorius, spausdintuvas, darbo, etnografiniai baldai, mobili lauko scena su įgarsinimo ir apšvietimo įranga, žolės pjovimo ir sniego valymo įranga. Įrengta sodybos lauko apšvietimo sistema, o abu svarbiausi sodybos pastatai apšviesti specialiais prožektoriais.

Restauruotas Žaliūkių vėjo malūnas su autentiškais vidaus įrengimais, malūnininko troba bei sutvarkyta teritorija yra unikali bei patraukli vieta, galinti sukviesti tūkstančius lankytojų. Neabejotina, kad sodyboje vykdomos edukacinės programos, ekskursijos, organizuojamos tradicinės šventės bei renginiai pritrauks gausų lankytojų būrį, pagyvins miesto kultūrinį gyvenimą. Sodyba taps ir vienu patraukliausių Šiaulių miesto turizmo objektų, tradicinių amatų puoselėjimo židinių. Profesionaliai ir patraukliai plėtojama etnokultūrinė veikla daugeliui leis geriau pažinti Šiaulių miesto ir krašto kultūros paveldą, suvokti jo vertę. Etninės architektūros paveldas atgims naujam gyvenimui, o tradicinė kultūra taps pažinimo šaltiniu ateities kartoms.

Informaciją teikia projekto vadovas, Šiaulių "Aušros" muziejaus direktorius Raimundas Balza.

Projektavimo darbus ir projekto autorinę priežiūrą vykdė UAB "Projektavimo ir restauravimo institutas" architektė, projekto vadovė Saulutė Domanskienė. Techninę projekto priežiūrą vykdė vadovas Jaunius Kavaliauskas. Konsultacijas praktiniais tradicinių statybos technologijų klausimais teikė Egidijus Prascevičius. Restauravimo ir statybos darbus vykdė UAB "Meba". Galimybių studiją parengė Fotografijos skyriaus vedėja Vilija Ulinskytė-Balzienė.

Malūno istorijos faktai

1875–1880 m. – malūno statyba ir jo veiklos pradžia;

1880–1941 m. – malūno veiklos klestėjimas;

1957–1967 m. malūnas nustojo malti, stovėjo apleistas;

1967 m. objektas buvo perduotas Šiaulių "Aušros" muziejui;

1970 m. atidaryta grūdų malimo ekspozicija;

1977 m. paskelbtas vietinės reikšmės architektūros paminklu;

1997 m. malūnas su jame esančia technologine įranga įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą;

1998 m. Žaliūkių vėjo malūnas suremontuotas ir atidarytas lankytojams;

2000–2006 m. Žaliūkių malūne ir jo aplinkoje rengiamos Senųjų amatų dienos;

2009 m. – restauruotas Žaliūkių vėjo malūnas;

2010 m. – atstatytas malūnininko gyvenamasis namas;

2011 m. Žaliūkių malūnininko sodyba atidaryta lankytojams.

Visa ši vasara ir ruduo skendėjo keistoje kūryboje, tarsi svyruoklės sūpynės - iš vienos pusės miestas ir mūsų teatriukas su dideliais balkonais į Vilniaus gatvę, kuriuose dažnai po repeticijos spontaniškai šokdavome, iš kitos pusės kaimas - senas namukas, daržas su pomidorais ir be galo daug įvairių vabalų - kūrybos bendraautorių. Iš vienos ar iš kitos pusės, tai ta pati buveinė, apšviesta tos pačios saulės, kurioje gera būti ir dalytis meile bei mokytis.

Kai žiūrėjau į vabalą, kuris sugebėjo atsiauginti nutrauktą uodegą, nejučiom pajutau savo bejėgiškumą. Šitas mažas padaras sugeba sukurti savo paties vibraciją, o aš galvoju, kad išmanau muziką... Štai ir žlugo visos iliuzijos.

Žiūriu į akmenį ir girdžiu jo garsą, bet pati nesugebu skambėti kaip jis.

Grįžtu į repeticiją ir bandau girdėti žmones, taip pat kaip akmenis, bet girdžiu chaosą ir negaliu atrasti esminio garso...

Ir vis tik neprarandu vilties artėti link tiesos. Repetuojam daug, ieškom kelių. Nors ne, negalėčiau šito veiksmo vadinti repeticija, iš tikrųjų niekas nesikartoja, einame nepramintais keliais, pasiklystame nepažįstamose erdvėse, griūname ir vėl keliamės. Daug mėlynių, nudaužytų alkūnių ir kelių, bet mes judam į priekį.

Tai nauja holistinio judėjimo teatro "S" grupė, atsitiktinai arba neatsitiktinai susitikusi čia.

Kokie mes skirtingi bendrakeleiviai.

Šiuo metu scenoje dirba devyni žmonės. Nė vienas iš naujokų anksčiau nedarė nieko panašaus.

Bet, matyt, mus sujungė bendras tikslas, mes visi išgirdome tą patį garsą ir dabar bet kuria kaina artėsime prie jo šaltinio.

Dabartinėje teatro trupėje kai kurie žmonės turi "nestandartinį" kūną, arba kaip priimta sakyti mūsų visuomenėje – negalią. Keisčiausia tai, kad iki šiol negaliu suprasti šito žodžio prasmės ir paskirties.

Negalia reiškia kažko negalėti. Bet kyla klausimas - o kodėl viską reikia galėti? Pažiūrėjus į vabalą galima būtų pasakyti: neturi uodegos, tai užsiaugink naują. O jei nesugebi? Tada judėk be uodegos. Kartais nutinka nenumatytų dalykų, vietoj norimos uodegos gali išaugti koja. Taip irgi nutinka! Matyt, vabalas - šamanas dar ne aukščiausio lygio. Bet jei taip nutinka, jis tikrai nenusimena, o tiesiog pradeda judėti penkiomis kryptimis. Dar gali kilti klausimas, kodėl tai nutiko man? Tada vabalas atsakytų, kad geriau turėti penkias kojas, negu neturėti uodegos.

Tai vis dėlto kuris iš šių vabalų turi negalią?

Kai mąstau apie gyvenimą ir jame kuriamas roles, nejučiom pagalvoju, koks tai subtilus gynybos būdas. Užsidėti kaukę tam, kad paslėptum tai, ką kiti gali pavadinti negalia. Tada galima mažiau bijoti. Iš tikrųjų mes, melagiai ir apgavikai, apgaudinėjam net patys save, slepiame tai, kas neatitinka standarto. Galbūt tai, kas atrodo gerai pažįstama ir artima, tėra tik kaukė. Galima tik spėlioti ir galvoti, kad žinai, pažįsti. Bet kaip žinoti, kas dėvi kaukę, o kas - ne?

Įdomiausia tai, kad tarp visų šitų kaukių yra viena, kurią užsidedi tada, kai vėl nori būti savimi. Turbūt dabar yra tas laikas, kai mes ieškome šitos kaukės. O kai surasim, tada įžiebsim šviesą toje magiškoje erdvėje, kuri vadinasi scena, ir pakviesime jus į fantastišką kelionę.

Kad darže išaugtų pomidorai, jų sėklos turi būti subrandintos. Tam reikia laiko, bet laiko paprastai nėra. O pavasaris ima ir ateina nesiklausęs. Tada klausi savęs - kas čia vyksta?

Bet niekas neatsakinėja, o laukia tavo veiksmų. Tada imi kastuvą ir eini kasti daržo, kad nereikėtų niekam aiškintis ar pasakoti biografijos. Tada netyčia suvoki, kad esi gyvas tiek, kiek tavo širdis plaka, ir gyveni tiek, kiek sugebi prisiminti, kad gyveni.

Iš tikrųjų gyvenimas niekada neklausia, nori tu to ar ne, bet mes įsigudriname nuspręsti - gyventi ar negyventi. Keisčiausia tai, kad dažniausia renkamės negyventi, nes taip kažkodėl patogiau. Bet po kurio laiko kažkas pradeda graužti iš vidaus. Gal tai užpernykščių pomidorų sėklos, kurių vis dar nepasėjai? O gal tas garsas, kuris gimsta žemės širdyje, kuris mus jungia ir neleidžia sustoti?

Mums užtenka įkvėpti oro ir mūsų balsas susijungia su tuo ypatingu garsu, kuris mums duotas didžiuliame visatos orkestre. Turėtume sekti juo, kad atvertume erdvę, kuri taip pat duota mums. Toje erdvėje jungtis su kitais harmoningais garsais ir taip tęsti kelionę link savo dvasios šaltinio.

Mums reikia tobulėti, lavintis, plėsti savo ribas, ieškoti išraiškos priemonių, mokytis, bet nenutolti nuo esminės prigimties, kuri duota kiekvienai sielai, ir yra ypatingos, tik jai vienai būdingos spalvos, tik jai vienai būdingos vibracijos.

Kiekvienas iš mūsų yra muzika, gimstanti iš visatos instrumento. Kiekvienas iš mūsų turime šią neįkainojamą dovaną, tik ar vertiname...

Zita Vilutytė, holistinio judėjimo teatro "S" vadovė

Šiaulių "Rotary" klubas "Harmonija" gruodžio 21 dieną koncertų salėje "Saulė" rengia labdaringą koncertą, skirtą Šiaulių ligoninės onkologijos klinikai paremti. Tai pirmas didelis šio klubo renginys.

Besirengdamos šiam koncertui, rotarietės iki išnaktų kepė sausainius, kuriais pavaišins visus atvykusius ir prie gerumo akcijos prisidėjusius žmones.

Koncerte surinktos lėšos bus skirtos ilgalaikėms implantuojamoms infuzijoms įsigyti, kurios naudojamos gydant onkologines ligas. Aparatas implantuojamas pacientui į kūną, pro švirkščiami vaistai tiesiai į kraują, nežalojant venų. Aparatas kainuoja apie 700 litų, jis ligoniams nėra kompensuojamas. Aparatą galima ilgai naudoti. Jis tausoja venas ir atlaiko apie 600 dūrių.

Labdaringame koncerte skambės roko opera "Prisikėlęs", pastatyta pagal italų kompozitoriaus Daniele Ricci kūrinį. Režisierius - Nerijus Petrokas. Operoje pagrindinius vaidmenis atlieka Ovidijus Vyšniauskas, Milda Krikščiūnaitė, Ramūnas Urbietis, Vaidas Vyšniauskas ir kiti. Gros Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios kamerinis choras "Cantate Domino" (vadovas Rolandas Daugėla).

"Šiauliai plius" informacija

Naujas dvarų gyvenimas

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Apsnigtas Kurtuvėnų dvaras nemiega žiemos miegu. Čia kasdien atvyksta vaikų susitikti su Kalėdų Seneliu, pasivažinėti jo rogėmis, senoviškai atšvęsti Kalėdas. Nesnaudžia ir žirgai. Šią žiemą jie jau turi kur treniruotis, nors maniežas dar ne visai užbaigtas.

Kurtuvėnų dvaro svirnas vilioja turistų akį ir žiemą.

Žiemos linksmybės

Kurtuvėnų regioninio parko direkcija gyvuoja kalėdiniu ritmu. Turistų beveik neatvyksta. Niekas neapsistoja sodininko namelyje. Neatsiranda norinčių pajodinėti. Visi šių pramogų mėgėjai laukia pavasario.

Tačiau dvare tylu tik rytą. Vėliau praburzgia traktorius, nustumdamas pripustytą sniegą. Atrieda autobusas, iš kurio pabyra pulkas vaikų.

Visi lekia pas Kalėdų Senelį, žaidžia su juo įvairius žaidimus, buria laimę iš šiaudų ir grūdų. Lauže degina pernykštes nuoskaudas. Pagal seną lietuvių tradiciją tempia per sniegą kelmą, vėliau važinėja senelio rogėmis.

Rekreacijos vadybininkė Lina Kinčinienė sako, kad vaikams patinka atvykti prie Kurtuvėnų svirno, kur galima išmokti senoviškai švęsti Kalėdas, sužinoti daugiau apie Kūčių papročius.

Ilgai lauktas maniežas

Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis teigia, kad žirgai ir žuvininkystė nuo seno buvo Kurtuvėnų dvaro "arkliukas". Anksčiau tai buvo daugiau verslas, dabar - pramoga, turizmas.

Pirmuosius tvenkinius buvusiems dvarininkams padėjo įžuvinti garsus to meto mokslininkas Mykolas Kazimieras Girdvainis.

Daugiau nei šimtą metų dvarą valdė grafai Zyberg-Pliateriai. Jie ir pastatė žirgyną, kuris yra išlikęs iki šiol. Tiesa, gerokai pakitęs.

Rekreacijos vadybininkė Lina Kinčinienė sako, kad vaikams patinka atvykti į Kurtuvėnus. Naujasis maniežas bus gerai ventiliuojamas ir gana šviesus.

Prieš penkiolika metų Kurtuvėnų žirgynas atgimė. Pradėjo savo veikla nuo keturių žirgų ir šiek tiek savo rankomis aptvarkyto žirgyno pastato. Laikui bėgant žirgų gausėjo. Vaikai ir suaugusieji važiavo į žirgyną pajodinėti, pasivažinėti vežimais, rogėmis. Žirgų ištvermės varžybos Kurtuvėnuose jau tapo tradicija.

Rekreacijos vadybininkė Lina veda snieguotais takais iki didžiausios šiais metais Kurtuvėnų dvaro naujovės - žirgų maniežo. Prieš penkerius metus uraganas Ervinas sugriovė senąjį maniežą. Dabar, pasitelkus Europos fondus beveik pastatytas naujas.

Pastatui trūksta tik vienos sienos, dėl kurios konstrukcijos pastaruoju metu iškilo techninių diskusijų. Smėlis manieže jau išpiltas, stogas užbaigtas. Kasdien čia pastatomi konkūrai - treniruojasi žirgai.

Lina sako, kad žirgui reikia kasdien pajudėti, kad neprarastų sportinės formos. Pavasaris dar toli. Jei nebūtų maniežo, žirgai negalėtų runtyniauti su kitų žirgynų augintiniais.

Pasiekimai ir planai

"Turėdami naują maniežą, galime teikti jodinėjimo paslaugą žiemą", – džiaugiasi parko direktorius R. Tamulaitis. Jis nekantrauja, kada bus užbaigta statinio siena.

66 metrų ilgio 22 metrų pločio statinys - tai standartinis žirgų treniruočių ir varžybų maniežas. Tame pat pastate įrengta mokymo klasė, trenerių kambariai, persirengimo, administracijos ir buitinės patalpos. Nuo miestelio pusės privažiavimas ir takelis išgrįstas trinkelėmis.

Yra planų pastatyti dar didesnį maniežą, o dabartinis taptų tik pasirengimo varžyboms patalpomis, tačiau tai tik graži ateities svajonė.

Žirgas su rogėmis laukia atvykstančių vaikų. Autoriaus nuotr.

Kasmet Kurtuvėnų regioninio parko Jojimo centre apsilanko po 8-12 tūkstančių lankytojų. Čia galima ne tik pajodinėti, bet ir pasivažinėti dviračiais, pažinti vaizdingas apylinkes.

Pastaraisiais metais Kurtuvėnų regioninis parkas yra Tarptautinės žirginio sporto federacijos ištvermės jojimo varžybų organizatorius. Todėl čia vyksta pagrindinės šalies varžybos ir tarptautiniai čempionatai. Pažymėtina, kad Kurtuvėnų regioninis parkas 2012 metų pasaulio neolimpinėse sporto žaidynėse "Sportas visiems" kuruos ištvermės jojimo rungtį.

Apie Kurtuvėnus ir dvarą:

- Čia gyveno garsios dvarininkų giminės: Skaševskiai, Karpiai, Nagurskiai. Trumpai dvarą valdė ir Tiškevičiai, Pliateriai.

- Kurtuvėnų vardas paminėtas 1597 metais dvaro inventoriaus knygoje.

- XVIII amžiaus pabaigoje Kurtuvėnus valdęs Jokūbas Nagurskis, tuomet ėjęs ir žemaičių seniūnijos matininko pareigas, buvo vienintelis Kurtuvėnų bažnyčios fundatorius. Teigiama, kad jis palaidotas kriptoje po bažnyčia.

- Medinis Kurtuvėnų svirnas, išstovėjęs apie 200 metų, 2001-aisiais sudegė. Prieš porą metų atkurtas pagal tikslius brėžinius. Čia vyksta parodos, koncertai, meniniai projektai.

- Jokūbas Nagurskis svirne rengdavo vaidinimus. Kviesdavo gana įžymius artistus net iš Italijos. Vaidinimus ir kitus pasilinksminimus stebėdavo nemažai turtingų Nagurskio svečių iš Anglijos, Prancūzijos. Kurtuvėnuose atgaivinta ši graži tradicija. Čia vyksta klojimo teatrų festivaliai.

Ričardas JAKUTIS

Gruodžio 3-iosios vakarą gausus meno gerbėjų būrys rinkosi į "Laiptų galeriją", kur buvo atidaryta 18-oji kalėdinė miniatiūrų paroda. Kalėdines miniatiūrų parodas ši galerija rengia kasmet nuo savo įkūrimo, todėl šiemet ir galerijai aštuoniolika, ir paroda 18-oji.

Tiesa, tą vakarą galerijoje buvo ne tik paroda atidaryta, bet ir vyko šventė "Jau atvažiuoja šventa Kalėda". P. Bugailiškio sodelyje surengta šviesos instaliacija "Lux lucet in tenebris", kurią pagyvino Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos būgnininkų grupė "Ritmas kitaip". "Laiptiečiai" su lankytojais pasidalijo duona, atliko rankų plovimo ritualą. Kalėdinio laukimo pradžią skelbiančiame koncerte grojo vilniečių duetas "Duo Strimaitis" - smuikininkas Aidas Strimaitis ir pianistė Eglė Strimaitienė, skambėjo lietuviškos kalėdinės giesmės, atliekamos folkloro ansamblio "Salduvė", eiles skaitė aktorius Vladas Baranauskas, o artėjančių Kalėdų nuotaika dalijosi kunigas Ramūnas Mizgiris OFM.

V. Janulis. "Natiurmortas su segtuku".		V. Žabarauskaitė. "Kalėdų dvasia virš Šiaulių". "Laiptų galerijos" archyvo nuotr.

Miniatiūrų parodų tradicijos Lietuvoje beveik išnyko. "Laiptų galerija" liko bemaž vienintelė salelė, kuri tokias parodas vis dar rengia. Šiemet parodoje dalyvauja 67 autoriai iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Bulgarijos, Danijos, o lietuvių dailės klasiko Adomo Galdiko miniatiūros atkeliavo iš JAV. Eksponuojama per 200 kūrinių: atvirukai, grafika, tapyba, skulptūra, lėlės, meno objektai, šviesaus atminimo tapybos patriarcho Algirdo Petrulio ir jo sūnaus Klaudijaus tapyti laikrodžiai. Pirmą kartą pateiktas ir trumputis filmas, atitinkantis miniatiūrų kategoriją.

Tarp dalyvių yra ir šiauliečių, tačiau, palyginti su ankstesniais metais, mūsų miesto atstovų šiek tiek mažiau. Be profesionalių dailininkų, Šiaulius atstovauja Menų fakulteto studentai. Daugelis jų šioje parodoje dalyvauja pirmą kartą. Džiugu, kad išsiplėtė lietuvių autorių geografija – dalyvauja ne tik vilniečiai, kauniečiai, klaipėdiečiai, panevėžiečiai, bet ir menininkai iš Raseinių, Ukmergės, Mažeikių, Joniškio, Rokiškio, Baisiogalos, Dusetų ir kt. miestų.

Trylika parodos dalyvių apdovanoti prizais. Vertintas formatas, atlikimas, forma, medžiaga, technika, debiutas ir kt. Prizus įsteigė bankas "Snoras", kolekcininkai Edmundas Armoška, Erminegildas Juras, vicemerė Alma Javtokienė ir "Laiptų galerija".

Miniatiūrų paroda "Laiptų galerijoje" veiks iki Trijų karalių, t. y. iki sausio 6 dienos, o sausio 7-ąją "Laiptai" kvies į pirmąją 2011-ųjų parodą – šiauliečiai išvys Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininko Eugenijaus Nalevaikos akvareles. Kitąmet "Laiptų galerija" visus vėl pradžiugins ne viena prasminga paroda, tęsis festivalis "Literatūrinis žiemkelis", vyks daug kitų renginių.

Saulius BARASA

Žvarbų pirmadienio rytą, eidamas į Kuršėnų biblioteką abejojau, ar rasiu nors vieną senjorą, nepabūgusį kandaus šiaurės rytų vėjo ir 15 laipsnių šaltuko.

Vyriausioji bibliotekininkė Joneta Selenytė senjorams padeda susigaudyti kompiuterio labirintuose. Autoriaus nuotr.

Klydau – senjorų grupė jau buvo šalia kompiuterių ir įdėmiai studijavo naujus klavišų derinius. Virtualioje erdvėje virė gyvenimas – šiurkštūs, laiko paženklinti pirštai neklusniai priversdavo vienu kitu klaviatūros mygtuko paspaudimu patekti į dar nebūtas erdves, pasidomėti naujausiomis žiniomis, pasidžiaugti savais ir bendraminčių laimėjimais. Kuršėnų miesto bibliotekos vyresniosios bibliotekininkės Jonetos Selenytės padedami, veiklūs ir žingeidūs Trečiojo amžiaus universiteto studentai, lyg ištroškę žinių pirmokai, ryte rijo pirmąsias kompiuterinio raštingumo pamokas.

"Knygikės" paieškos, arba "Primenantys užrašai"

"Aišku, įdomu, tik reikia daugiau praktikos", - pirmas atsakyti suskubo bene drąsiausias grupėje Eduardas Bumblauskas.

"Namie kompiuterio nėra, vaikai retai teaplanko – vienas Šiauliuose kasdien dirba, kitas - Ispanijoje. Žmona į kursus eiti nenori, galva "neišneša", nebedirba – pagedo "kompiuterinis aparatas", dar liga prisidėjo", - naujienomis dalijasi užkalbintas senjoras. "Kad būtų instrukcijų knygelės, nereikėtų mokytojo - su mumis reikėtų mažai ką beveikti. Literatūros lyg ir būtų, bet knygos yra visai netikusios, blogai padarytos – labai moksliškai", - mintija apie mokymosi praktiką senjoras Eduardas. Pageidautų paprastesnės mokomosios medžiagos, kur būtų viskas aiškiai drūtai išdėstyta.

"Matot, Vilniuj labai daug išminčių yra, bet jie tenusileidžia ant žemės – tęsia pradėtą diskusiją E. Bumblauskas. - Radau vieną knygikę, plonesnę tokią – ji jau panašesnė, suprantamiau parašyta." Visas sužinotas naujienas, klavišų bei jų kombinacijų, iksiuko, minuso ar kvadratėlio, esančių puslapio viršuje dešinėje, reikšmes skrupulingai pasižymi sąsiuvinyje, vėliau džiaugiasi, kad labai gerai, kai yra "primenantys užrašai" – jei kas nors "užkrito", žvilgteri, prisimeni.

"Rytinės pamaldos"

Senjoras Eduardas jau sulaukė pensinio amžiaus. Nedirba. Diena prasideda radiju – "rytinėmis pamaldomis".

"Žinios, spaudos apžvalga, orai – tai mano rytinės pamaldos", - sąmoju džiaugiasi ne tik jis, bet ir šalia esantys senjorai. Kartais vidurdienį pasitikslina naujausius pranešimus. O tada vakare kai sėda, tai kol nebaigia išklausyti "tų visų cirkų, tų "kakadu", tol neatsitraukia nuo televizoriaus.

"Serialų, "muilo operų" nežiūriu. Geriausias serialas dabar yra..." - ir pradeda vardyti labiausiai "pasižymėjusių" politikų bei šou žvaigždžių pavardes. Kantriai patyliu, stebėdamasis nepaprastai aukštu išprusimu, kartu mandagiai išvengiu aštresnių diskusijų apie politikus ir temą nukreipiu malonesne linkme. Šį kartą pavyko.

"Pagal mokytojos (taip vadina vyr. bibliotekininkę J. Selenytę - aut. past.) nustatytą laiką ir programą čia lankomės, mokomės. Nors laisvo laiko per daug nelieka, manome, kad reikės užeiti dažniau", - įsijungia į pokalbį ligi šiol tylėjęs Bolius Jakutis.

"Iš ryta pečiaus kūrenims, malkų prinešims, sniegų atkasti kai prisning, vuot ir prasided nuo ryta",- kuršėniškių tarme "rokoujasi" Bolius.

Veiklos užtenka, nesiskundžia, kad reikėtų pro langą žiūrėt ir liūdėti. Tai su automobiliu, tai garaže - darbų atsiranda sočiai, tik dirbk. "Gatvė neasfaltuota, duobikes žvyru užpilti reik. Pavasarį vasarą yra darba – kova su kolioradais, bulves pasodinti, nuravėti. Žmogus be darbo – beždžione tapsi, delnai apaugs plaukais", - juokiasi.

Sklypas 12 arų, tačiau ariamos žemės sumažino iki 3,5 aro - "daržas, bulvės, šiltnamiukas". B. Jakutis tepasilikęs pusę aro – nebe jaunystė, jėgos ne tos.

"Ir visumet man piktums jam"

"Sumažino pensijas. Finansų ministrės nuomone, nerealiai mums paskaičiavo pensijas, per dideles davė, o kad nuėmė, tai čia normalu yra. Sako, kad per mažai savo laiku dirbom..." - neišvengiamai priartėjame prie skaudžiausios temos.

"Kokia korupcija, kokie valdininkai, kontrabanda! Ir nieko nedaroma! "Kovosim, kovosim", – o patys valdininkai į darbą važiuoja su tarnybinėmis mašinomis, po darbo atgal, šeštadieniais, sekmadieniais. Visi šneka – ir nė vieno nėra bendraujančio su eiliniu žmogum. Turiu "satelitą", pasižiūriu – ir Medvedevas, ir Putinas bendrauja su žmonėm, televizijoje užduoda klausimus, atsakinėja. O pas mus nė vienas – bijo išlįsti. Tiesa, A. Šedžius dar pasirodo Šiaulių televizijoj, aš jam buvau uždavęs klausimą, dar buvo A. Brazauskas gyvas. Sakau, esi su socialdemokratais, paklausk Brazausko, kur tie "Alitos" privatizavimo 32 milijonai. Mykė mykė, sako - nežinau, nebuvau. Bet juk čia ne paprastas reikalas! Ir visumet man piktums jam – saka, vuot užsieny taip yr, anaip yr, tai kudie pas mus nėra nė atlyginimų, nė pensijų tų užsienietiškų... Vis nuor lygint, bet kad čia nesulyginami dalyka", - sutartinai reziumuoja valdžios žodžius senjorai.

Internetas senjorams tampa kasdienybe

"Garbaus amžiaus žmonėms dažnai būna itin sunku priimti naujoves, todėl svarbu juos supažindinti su interneto galimybėmis bei mokyti įvaldyti kompiuterį, o po to visu tuo pasinaudoti, - teigia J. Selenytė. - Į biblioteką renkasi vyresni, sulaukę senjoriškų metų, tačiau būna ir trisdešimtmečių, kurie mokėsi tik mokykloje arba nesimokė visai. Net keista, kad toks jaunas žmogus dar nemoka naudotis kompiuteriu."

Jauniausiam projekto "Bibliotekos pažangai" dalyviui dvidešimt septyneri. Iš viso mokslus krimto ir tai patvirtinantį dokumentą gavo aštuoniasdešimt vienas Kuršėnų miesto ir aplinkinių gyvenviečių gyventojas.

Kas mėnesį renkama nauja grupė, tačiau retkarčiais žmogus mokosi ir tris mėnesius. Baigę mokslą garbaus amžiaus gyventojai gauna pažymėjimą apie išklausytą kompiuterinio raštingumo pradmenų kursą.

Bibliotekose vyksta gyventojų pritraukimo į bibliotekas ir aktyvesnio naudojimosi vieša interneto prieiga akcijos, konkursai. Juose gali dalyvauti visi norintys. "Žmonės, gebantys naudotis internetu, gali daug problemų išspręsti ir darbų atlikti neišvykdami iš savo gyvenvietės, o užsukę į biblioteką, - mano J. Selenytė. - Bendravimas su toliau gyvenančiais artimaisiais, atsiskaitymas už paslaugas ar registracija pas gydytojus, lengvai internete prieinamos naujienos, radijo ar televizijos laidų įrašai – visa tai senjorams gali tapti kasdienybe".

Modestas NAVICKAS

Šiemet jubiliejinio VIRUS festivalio MADA buvo itin džiugi. Anksčiau dizainerių išmonė mažai testebindavo meno pasaulio gurmanus ar šiaip atklydusius žiūrovus, tačiau šiemet padėtis itin pagerėjo – džiugino kolekcijų įvairovė, gausaus dizainerių būrio išmonė.

Šiųmečiame VIRUS'e dalyvavo Dailės akademijos bei Dizaino kolegijos studentai, kūrėjai iš Telšių, Panevėžio. Šiauliams atstovavo Rasa Ruginytė, Bronius Rudys su Šiaulių universiteto gimnazijos komanda bei žinomi šiauliečiai menininkai Arūnas ir Reda Uogintai su kolekcija "Žalis". Pastaroji ir buvo renginio kulminacija.

Ant podiumo drabužis tampa meno kūriniu, galinčiu sujungti daugelį meno šakų – skulptūrą, vaizduojamąjį meną, grafiką, tapybą, fotografiją, architektūrą ir t. t. Alternatyvi mada, kaip ir šiuolaikinis menas, iš autoriaus reikalauja koncepcijos paaiškinimo, kitaip žiūrovas gali neįžvelgti idėjos ar menininko konstatuojamos aktualijos.

Taip galėjo atsitikti dizainerės Karinos Bagdonavičiutės kolekcijai "Nedelsk". Talentinga menininkė į vientisą šešių modelių kolekciją sudėjo ne tik daug kruopštaus darbo, bet parodė ir vizualine išraiška itin reikšmingos šiandieninės moterų problemos refleksijas per estetinę prizmę. Gaila, kad pristatant kolekciją nebuvo paminėta esminė jos koncepcija, todėl daliai žiūrovų kilo klausimas dėl moteriškų liemenėlių panaudojimo netradicinėse vietose. Pakalbinta autorė atskleidė esmę: "Kolekcija buvo kurta sveikatinimo projektui "Nedelsk". Šis projektas skirtas kovai su krūties vėžiu. Mano kūriniuose dominuoja kūno spalvos medžiagos, drabužio konstrukcinės detalės nurodo esminę vėžio problematiką. Siuvinėti dekoratyviniai perlai simbolizuoja vėžio navikus. Kolekcijos pagrindinė tema ir idėja - moters nebijojimas, išlaisvėjimas, paskatinimas nedelsti – kovoti prieš krūties vėžį."

Asta Labžentytė save suvokia mados pasaulio dalimi ir pateisina tai kolekcija "Pažintis Hirosimoje". Kolekcijos pavadinimas gal šiek tiek aštrokas ir perdėtas, tačiau pačios kolekcijos vaizdas sukelia didelį įspūdį. "Japonų geišos", pasidabinusios kukliais apdarais, primenančiais kimono, žingsniavo podiumu mažais žingsneliais. Prie basų manekenių kojų dizainerė pririšo "pliauskų" – getų (tradicinio medinis japonų apavo) imitacijų. Japonų tradicijas autorė niveliavio su amerikiečių militaristine subkultūra. A. Labžentytė sako norėjusi pažiūrėti į kolekciją per istorinę-kultūrinę prizmę: "Norėjau sugretinti dviejų skirtingų kultūrų, rasių, filosofijų bei estetinių principų elementus į vientisą neschematišką visumą, kurioje susilieja Rytai ir Vakarai. Viską mėginau paremti idėjos išgyvenimo jausmu, to jausmo realizavimu kostiume, kolekcijos visumoje ir pavadinime, kuris turėtų nukelti žiūrovo prisiminimus į Antrąjį pasaulinį karą, kuomet Hirosima tapo pirmosios atominės bombos auka ir tas istorinis įvykis atkreipė viso pasaulio dėmesį į Japoniją."

A. Labžentytė, nors dar studentė, jau aktyviai dalyvauja įvairiuose mados renginiuose ne vien Lietuvoje. "Dizaino dienose" jos kolekcija užėmė antrą vietą ir buvo pripažinta estetiškiausia kolekcija.

Be šių dviejų autorių, norėtųsi paminėti Redą Budvilaitienę, Juliją Žilytę, Indrę Giedraitytę, Faustą Gaidytę, Juliją Šafranskają ir Jovitą Vaičiulytę, kurių kolekcijos "užkabino". Iš tiesų šiemet VIRUS MADA buvo įvairiapusiškesnė, sumažėjo groteskiškų kolekcijų, padaugėjo estetinių sprendimų, kolekcijų vientisumo.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Šiauliečių menininkų Arūno ir Redos Uogintų kolekcija "Žalis" buvo renginio kulminacija.

Astos Labžentytės "Pažintis Hirosimoje".

Karinos Bagdonavičiutės kolekcija "Nedelsk" skatina kovoti prieš krūties vėžį.

Barbora ORAKAUSKAITĖ

Gruodžio 9 d. 18 val. Trakų gatvės galerijoje atidaroma įžymios kaunietės dailininkės keramikės Aldonos Barščiauskaitės-Višinskienės personalinė paroda "Šviečiančios pusnys". Nors žaismingo pavadinimo parodoje bus eksponuojami įvairių laikotarpių kūriniai, didžioji dalis ekspozicijos byloja, kad autorė kūrė įkvėpta kalėdinės nuotaikos, besirengdama šiai šventinei parodai.

A. Barčiauskaitė-Višinskienė. Autoportretas. "Šiauliai plius" archyvo nuotr.

A. Barščiauskaitės-Višinskienienės kūryba šiauliečiams turėtų būti žinoma iš įvairiose mūsų miesto parodų erdvėse eksponuotų autorės kūrinių anksčiau, tačiau toks kiekis darbų, apimantis tapybą, keramiką bei kitas neseniai dailininkės atrastas technikas, į Šiaulius atkeliauja pirmą kartą.

Nors autorė - nesiliaujanti ieškotoja ir eksperimentuotoja, savo kūryboje neretai panaudojanti netikėčiausius medžiagų derinius, jos kūriniai pasižymi užbaigtumu, nepriekaištinga atlikimo technika bei medžiagų savybių pajautimu. A. Višinskienė nemažai metų dirbo su moliu, vėliau, kaip ir dauguma šios srities menininkų, sužavėta kaulinio porceliano galimybėmis tapo viena įžymiausių šios srities autorių. Jos darbai eksponuoti daugelyje parodų Lietuvoje ir užsienyje, ji - nuolatinė tarptautinių kaulinio porceliano seminarų dalyvė. 1992 m. tarptautinio seminaro metu sukurtą porceliano servizą "Gaja" Kauno miesto vadovai padovanojo Švedijos karaliui Karlui Gustavui XVI ir karalienei Silvijai jų viešnagės metu Kaune.

Kalbant apie A. Barščiauskaitės-Višinskienės kūrybos siužetus akivaizdu, kad dailininkė nėra abejinga portreto žanrui. Ji tapo savo artimųjų potretus ir autopotretus, juose atskleisdama portretuojamojo asmens individualybę. Portretuose nepaprastai tiksliai perteikdama asmens būseną, kūrinio neperkrauna nebūtinomis detalėmis, todėl šie paveikslai dvelkia gyvybe ir palieka galimybę kiekvienam savaip interpretuoti šviesa alsuojančius kūrinius. Ne vienas autoportretas bei potretinė kompozicija įkūnyti ir dailininkės mažosios skulptūrinės plastikos kūriniuose. Kartais net abstraktaus indų dekoro piešiniuose akylesnis žiūrovas nesunkiai įžvelgia juos turint autorei būdingų bruožų, ypač kai šie kūriniai eksponuojami drauge su tapytais autoportretais.

Apibendrinant Aldonos Barščiauskaitės-Višinskienės kūrybą norisi pastebėti, kad jos tapyba išsiskiria šviesiomis spalvomis, lipdyba - minkštomis formomis, grakštumu bei neretai prašmatniu dekoru, o visa kūryba - muzikalumu.

Netoli autorės senųjų dirbtuvių Totorių gatvėje Kaune gyvenusi muzikologė Alina Ramanauskienė per paskutinį autorės parodos atidarymą Keramikos muziejuje prasitarė, kad Aldonos kūrybinį procesą neretai išduodavo ne krosnies dūmai ar aliejinių dažų kvapas, o klausoma muzika. Autorės idėjų brendimą ir naujų kūrinių gimimą paprastai lydėdavo iš jos meno dirbtuvių besiliejantys Bacho, Bethoveno, Debiusi muzikos garsai. Ne veltui autorės kolegos ją apibūdina kaip labai kūrybingą tyros ir šviesios sielos žmogų. Tad, norėdami pasidalinti stebuklinga kalėdine nuotaika, kviečiame aplankyti Aldonos Barščiauskaitės- Višinskienės parodą Trakų gatvės galerijoje (Vilniaus g. 100-1, Šiauliai), kuri veiks iki sausio 8 d.

Šiaulių "Dagilėlio" dainavimo mokyklą lanko per 300 berniukų ir jaunuolių iš įvairių Šiaulių miesto ugdymo įstaigų.

Kryptingojo muzikinio ugdymo klasės mokinys Paulius Dirginčius "Dagilėlyje" atidarė savo darbų parodą. "Dagilėlio" archyvo nuotr.

Mokyklos berniukų ir jaunuolių choras "Dagilėlis" kasmet surengia dešimtis koncertų, jo atliekamos muzikos klausosi šimtai klausytojų įvairiuose Lietuvos miestuose ir užsienyje. Tačiau šios mokyklos berniukai ir jaunuoliai turi ir daugiau pomėgių nei dainavimas – vieni sportuoja, kiti vaidina, piešia. Vienas tokių mokinių kryptingojo muzikinio ugdymo klasės mokinys Paulius Dirginčius. Vaikino darbų paroda "Hipnozė" atidaryta "Dagilėlio" mokyklos galerijoje. Pirmoji Pauliaus paroda buvo surengta 2008 metais "Dailu" parduotuvėje. Šių metų rugsėjį Pauliaus ir jo mokyklos draugų iš J. Janonio gimnazijos paroda buvo surengta Vokietijos Plaueno mieste, kur jaunuolis lankėsi su projekto "Jaunimas Europoje" dalyviais. Šioje Pauliaus Dirginčiaus parodoje eksponuojama penkiolika A3 formato grafikos darbų. Vaikinui patinka piešti, tačiau daugiau ir rimčiau tam skirti laiko jis negali, nes pirmiausia – "Dagilėlis". Paulius dar nežino, kuo jis norėtų ateityje būti, kokią pasirinks profesiją, bet žino, kad daina ir dailė jį lydės visada.

"Dagilėlio" dainavimo mokyklos informacija

Oksana LAURUTYTĖ

Trejų metukų gimtadienį švenčiantis Šiaulių estrados teatras žiūrovams parengė net tris premjeras. Šeštadienį, lapkričio 27 d., 18 valandą Šiaulių universiteto mokomajame teatre (Vytauto g. 103a) bus pristatyta premjera "Žiaurūs" romansai". Sekmadienį, lapkričio 28 d., 12 valandą bus rodomas spektaklis pagal V. V. Landsbergio "Obuolių pasakas", o 18 valandą - "Kaip svarbu būti Ernestu".

Estrados teatro vadovas, Šiaulių dramos teatro aktorius Juozas Žibūda sako, kad apie valandą trunkantis scenos vaizdelis "Žiaurūs" romansai" - tai devynių aktorių parengtas spektaklis. Daugelio mūsų arba mūsų tėvų ar senelių prisiminimuose skamba romansai, tremtinių dainos, miesto, vadinamieji "žiaurūs", romansai. "Tu guli ligoninėj, be rankų, be kojų, ir liūdnas laiškelį rašai", - tokie ir kitokie iš širdies plūstantys tekstai skambės grojant gitarai, akordeonui.

Aktoriai ne tik dainuos ir gros - šoks fokstrotą ir kadrilį, spektaklyje liepsnos meilės aistros, kankins nusivylimai ir praradimai. Vis dėlto liks viltis, jog meilė - tai pats gražiausias žmogaus gyvenimo laikmetis, o mylintis ir kenčiantis dėl meilės žmogus – pats gražiausias.

Sekmadienį rodomą spektaklį "Obuolių pasakos" režisavo aktorė Vaida Kavaliauskaitė. Žiūrovai turės galimybę pamatyti ir išgirsti, kaip obuoliukai auga, noksta, kaip garma į sulčių spaudyklos pragarą, kaip rūgsta stiklainiuose. Remdamiesi subtilaus humoro kupinais Vytauto V. Landsbergio tekstais, jaunieji aktoriai praskaidrins vaikų bei visos šeimos nuotaiką.

Vakare bus rodomas režisierės Virgilijos Staševičiūtės režisuotas spektaklis "Kaip svarbu būti Ernestu". Tai Oskaro Vaildo dviejų dalių komedija - įdomūs personažų charakteriai, ironija ir subtilus humoras. Pagrindinė spektaklio tema – savasties ieškojimas. Veikėjai ieško savo gyvenimo vietos, ieško atsakymo į amžiną klausimą - kas aš esu?

J. Žibūda sako, kad Šiaulių estrados teatre dvejus metus vaidino studentai, o dabar tai savarankiškas teatras, aktoriai turi etatus. Teatras privalo išsilaikyti pats, mat pagalbos iš miesto nesulaukiama. Per trejus metus teatras parengė 20 pavadinimų vakarus vaikams, moksleiviams, suaugusiesiems, teatro aktoriai veda renginius, vakarus.

Ernesta ŠIMKIENĖ

Vieną lapkričio vakarą "Skizze" dailės galerijoje buvo labai šilta. Šilta, nes lankytojų akis šildė paveikslai, o fizinę kūnų šilumą kėlė čia pat verdamos žolelių arbatos skonis ir kvapas. Šilta, nes tiesiog taip vadinosi Rūtos Kučinskaitės tapybos darbų paroda, o autorę atlydėjusi jos mama, žinoma žolininkė Jadvyga Balvočiūtė, dalijosi žolelių "alchemijos" paslaptimis.

Jaukus ir net šiek tiek sakralus dviejų kuriančių moterų duetas alsavo labai natūraliu stipriu dvasiniu ryšiu. Skirtingos sritys – tapyba ir žolininkystė – kažkuriame taške susilieja, o po to vėl pasuka skirtingomis vagomis. Tas bendrumo taškas – tai betarpiškas santykis su Motina gamta. Iš čia ir gimsta abiejų moterų kūryba. J. Balvočiūtė, tarsi žiniuonė, maišanti ir kurianti įvairius mūsų krašte augančių augalų mišinius, padeda kurti sveikesnį žmogaus kūną. Rūta perima dvasinius reikalus – ji keliauja tapybos pasaulyje, kviesdama žiūrovus pasinerti į jos paveikslų stačiakampius ir išgyventi nors trumpą džiugesio ir pasigėrėjimo emociją.

Au­to­rę at­ly­dė­jo jos ma­ma, ži­no­ma žo­li­nin­kė Jad­vy­ga Bal­vo­čiū­tė		R. Ku­čins­kai­tės pa­veiks­luo­se, at­ro­do, ga­li pa­jus­ti svi­li­nan­tį karš­tį ar ma­lo­nią va­sa­riš­ką drėg­mę.

R. Kučinskaitės tapyba iš tiesų labai šilta. Jos darbų koloritas toks pozityvus, kad niūrų darganotą rudenį veikia kaip terapijos priemonė. Autorė savo paveiksluose nesiekia pavaizduoti nors konkretaus ir apčiuopiamo. Abstrakčiuose jos kūriniuose karaliauja emocijos, pojūčiai, išgyvenimai. Rūtos darbus galima būtų pavadinti būsenų portretais. Čia svarbiausias tas momentas, kuomet tam tikras regėtas vaizdas ar akimirka persismelkia autorės jausmais ir apsigyvena drobėje. Ten jie įgyja savitą apibendrintą pavidalą ir tampa teigiamos labai skaidrios energijos nešėjais, atskleidžiančiais vidines autorės sąsajas su aplinkiniu pasauliu. Autorės kūrybos inspiracijos kyla iš natūralaus, nesumeluoto, labai gamtiško santykio su aplinka.

Ramus pastelinis paveikslų koloritas, kuriamas ekspresyviais potėpiais, įgyją tarsi antrą kvėpavimą. Tai atskleidžia autorės būdą – vidinė ramybė joje galynėjasi su veržlumu ir ekspresija. Rūtos darbuose galima apčiuopti lietuviškos tapybos tradicijas, tačiau siekis ne tik ką nors pavaizduoti, bet ir išjausti bei perteikti įspūdį primena ir impresionistinę tapybos manierą. Dar įdėmiau žvilgtelėjęs, gali pajusti čiurlionišką švelnumą ir paslaptingumą.

R. Kučinskaitės kūryba turi tam tikro virpėjimo ir medžiagiškumo – paveiksluose, rodos, gali pajusti svilinantį karštį ar malonią vasarišką drėgmę. Būtent tai ir išduoda autorės gebėjimą perteikti būsenas. Švelni skaidri tapyba, pasakojanti tam tikras įspūdžių ir pojūčių istorijas, atskleidžia artimą autorės santykį su visomis keturiomis gamtos stichijomis. Šildantys ir raminantys kūriniai ganėtinai greitai randa savo tiltus į žiūrovų širdis. Tad belieka užsikaisti puodą žolelių arbatos ir pasinerti ten, kur šilta...

Ričardas JAKUTIS

Senieji šiauliečiai gal dar prisimena, kaip 1970-aisiais miesto dailininkai kviesdavo meno mėgėjus į Ežero gatvėje šalia senųjų kapinių įsikūrusius Dailininkų namus, kur vykdavo mini parodos, ką tik nutapytų paveikslų prezentacijos, literatūriniai vakarai.

Naujojo savo kūrinio pristatyme S. Prancuitis papasakojo, kaip gimė jo kūrinys. Sigito PRANCUIČIO asmeninio archyvo nuotr.

Tų vakarų sumanytojai ir organizatoriai buvo Dailės institutą baigę į Šiaulius dirbti atvykę dailininkai Eduardas Juchnevičius ir Sigitas Prancuitis. Nors tuomet atrodė, kad Dailininkų namai įsikūrę tarsi miesto pakraštyje, todėl pačių dailininkų ironiškai buvo praminti šabakštynu, į juos sugužėdavo nemenkas dailės mėgėjų būrys.

Vėliau tokių renginių tradicija prigęso, o ilgainiui ir visai buvo primiršta. Šiais metais, besibaigiant rudeniui, maloniai nustebino dailininko Sigito Prancuičio kvietimas apsilankyti naujo paveikslo prezentacijoje šiame pastate esančioje jo studijoje. Susirinkęs dailininkų ir Sigito draugų būrelis išvydo triptiką "Moters genezė".

Moters aktas, įsiteisinęs senovės graikų ir renesanso dailėje (mitologinės, alegorinės tematikos kūriniuose), dailės žanrų hierarchijoje vyraujančią vietą užėmęs XIX amžiaus pradžioje (Ž. D. Engro ir kitų to meto dailininkų dėka), skirtas grožio idėjai pasitarnauti. Tiesa, nemažai aktų buvo užsakoma mecenatų buduarams papuošti kaip išskirtinai, privačiai naudoti skirti erotinio turinio paveikslai, tačiau ši grožio idėja niekad nebuvo pamiršta.

Ryto, dienos ir vakaro moteris S. Prancuičio kūrinyje tiesiog maloni akiai. Triptike nėra sudaiktinimo, moteriai po kojomis padėtas garuojančios kavos puodelis ar šalia tupintis šuo skirti tik nuotaikai atskleisti. Mėnulis, pusmėnulis, žvaigždės ar kiti dangaus elementai bei ženklai byloja moters ir visatos artimumą. Griežtų dėsnių atsisakymas, lakios moters figūros vaizdavimo formos suteikia kūriniui paslaptingą nuotaiką. Pgrindinė vizualioji triptiko jėga - skaistybės ir erotiškumo dvikova.

Galima būtų daug kalbėti apie naująjį Sigito Prancuičio kūrinį, tai gal padarys ne vienas menotyrininkas, o šiuo trumpu tekstu norima tik pasidžiaugti atgaivinta Dailininkų namų tradicija, nes meno įvykių mieste tikrai nėra per daug ir kiekvienas jų yra laukiamas bei sveikintinas.

Saulius BARASA

Kuršėnai praėjusį savaitgalį tapo mišrių chorų muzikos gerbėjų Meka - Kuršėnuose po Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios skliautais vyko vienuoliktas buvusių tremtinių ir politinių kalinių mišrių chorų festivalis, skirtas šv. Cecilijos garbei.

Jungtinis politinių kalinių ir tremtinių choras pradėjo festivalį ir atliko keletą bendrų dainų. Autoriaus nuotr.

Tradicija tapusiame festivalyje melodijos liejosi iš Kauno, Kėdainių, Gargždų, Radviliškio, Kalvarijos ir Kuršėnų dainos gerbėjų lūpų. Jungtiniam chorui akompanavo Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros centro jaunimo instrumentinės grupės "Intro" ir "Neto". Dirigavo visų kolektyvų vadovai.

Šiais metais į šventę atvyko apie 200 žmonių. Viena organizatorių, Kuršėnų politinių kalinių ir tremtinių choro "Tremties varpai" vadovė Jovita Bražukienė apgailestauja, kad pasikviesti visus norinčius nėra galimybių – riboja ir finansinės, ir patalpų galimybės. Vadovė kartu džiaugiasi, kad šventinę nuotaiką praskaidrina įsiliejęs jaunimas. Grupių "Intro" ir "Neto" jaunimas į tremtinių chorų dainas įpūtė gaivaus vėjo – jų dėka skambėjo Atgimimo laikotarpio kūriniai.

Šv. Cecilijos šventė Romos bažnyčioje švenčiama nuo IV a. Vardas Cecilija reiškia "akloji". Šventoji gimė apie 200 m. Romoje, mirė, manoma, 230 m. lapkričio 22 d. Ši diena laikoma Pasauline muzikos diena. Šventąja ji buvo paskelbta tik V a. Nuo XV a. pabaigos šv. Cecilija yra laikoma bažnytinės muzikos, vargonininkų, instrumentų gamintojų, dainininkų, muzikantų ir poetų globėja.

Skambančias chorų dainas, jaunimo atliekamus kūrinius papildė ir vienijo D. Kembrienės ir B. Prokopavičienės vokalinis bei A. Bernoto (birbynė) ir D. Streckienės (klavišinis instr.) instrumentinis duetai.

Festivalis kasmet vis populiarėja. Tai vienintelis šalyje tokio žanro renginys. Anicetos Grikšienės, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kuršėnų skyriaus pirmininkės, teigimu, kitų metų festivalio dalyvių sąrašai jau beveik užpildyti. Norą dalyvauti pareiškė Tauragės, Klaipėdos, Alytaus bei Jurbarko chorai.

Chorų festivalis – tarsi savotiška ataskaita klausytojui, norinčiam išgirsti ir pamatyti kuo įspūdingesnę programą. "Džiaugiamės mielomis šventės akimirkomis, galimybe susitikti su likimo draugais, nuostabiu priėmimu. Tai buvo visų choristų svajonė", - vieni kitiems pritarė pašnekinti festivalio dalyviai.

Po koncerto šiltus žodžius tarė bei festivalio dalyvius sveikino LR Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė ir LR Seimo narės R. Baškienės padėjėja D. Miliauskienė, Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros skyriaus ir Kultūros centro vadovai.

Vidinė ramybė, laimės pojūtis, gera nuotaika, beveik nepriekaištinga organizacija, kvapą gniaužianti atmosfera ir ilgai netylantys atsiliepimai grįžus namo – tarsi įspaudas žemėje liko kiekvieno dalyvio širdyje. "Chorinė daina nebuvo ir nebus primiršta, dainuoti mėgsta ir jauni ir seni", - įsitikinę šio festivalio organizatoriai - Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros centro darbuotojai.

Oksana LAURUTYTĖ

Lapkričio 16 dieną 19 val. koncertų salės "Saulė" "Vitražų" salėje - vėl džiazo vakarai. Šį kartą koncertuos aukščiausio lygio muzikantai: Francesco Angiuli iš Italijos (kontrabosas), rusas Aleksandr Mashin (mušamieji), kartu muzikuos ir geriausias 2010 m. Lietuvos džiazo muzikantas Kęstutis Vaiginis (saksofonai).

Geriausias 2010 metų džiazo muzikantas Kęstutis Vaiginis muzikavo daugelyje tarptautinių projektų. "Saulės" archyvo nuotr.

K. Vaiginis - brandus jaunosios kartos džiazmenas – saksofonininkas, kompozitorius, grupių lyderis. Sopraninį ir tenorinį saksofonus bei pučiantis muzikas išsiskiria skaidriu kontroliuojamu skambesiu, lyriškumu ir emocionalumu. K. Vaiginis džiazą pradėjo groti 1999 metais ir labai sparčiai įsitvirtino Lietuvos džiazo scenoje, pasirodydamas ir su savo kartos, ir su patyrusiais džiazo meistrais.

Visi trys muzikantai turi didžiulę muzikinę patirtį, dažnai groja su įžymiausiais Europos, pasaulio džiazo atlikėjais, koncertuoja geriausiuose džiazo klubuose bei salėse. Džiazo koncerte bus atliekamos originalios kompozicijos, kurioms būdingi nacionalinio kolorito, moderniojo džiazo ir akademinės muzikos raiškos priemonių deriniai.

"Koncerte tikrai skambės gera muzika. Tie, kurie mėgsta gurmaniškus dalykus, iš pusės žodžio supranta, kas yra kas, todėl visus kviečiu į džiazo koncertą", - sakė K. Vaiginis.

Restoranas "Žemaitis" pasirūpino, kad "Vitražų" salėje džiazo mėgėjams būtų kur patogiai atsisėsti. Restoranas pasirūpins ir tuo, kad koncerto metu būtų kuo pasivaišinti, tad lankytojai į "Saulę" jau gali ateiti ir likus valandai iki koncerto.

Bilieto kaina 15 Lt arba 20 Lt.

Dar nesibaigus rudeniui, bet jau pasirodžius pirmosioms snaigėms, suskambus kalėdinėms giesmėms ir parduotuvių lentynose pasirodžius galybei kalėdinių puošybos elementų, naujienų portalas www.etaplius.lt skelbia konkursą "Puošiu namus Kalėdoms".

Įamžinkite nuotraukoje šventinio namų interjero detales: išradingą lango dekorą, kalėdinę puokštę, žaislais nusagstytą eglutę, iškarpytą snaigę, šventinį Kūčių stalą, vaikus, besidžiaugiančus Kalėdų Senelio atneštomis gėrybėmis, jūsų pačių pagamintą atviruką. Galbūt originaliai papuošėte savo parduotuvės virtiną, darbo stalą ar automobilio saloną? Leiskite laisvai pasireikšti fantazijai! Tai gali padėti Jums tapti nugalėtoju, kuriam atiteks pagrindinis prizas – 200 litų čekis apsilankyti sveikatingumo SPA centre "Aronija".

Antrosios vietos laimėtojams padovanosime kvietimą į Šiaulių dramos teatrą keturiems asmenims. Spektaklį galėsite pasirinkti patys. Pelnę trečiąją vietą bus apdovanoti kvietimu dviem asmenim į "Forum Cinemas".

Visus tris nugalėtojus išrinks naujienų portalo lankytojai. Dar vieną laimėtoją specialiu prizu apdovanos ir išrinks naujienų portalo www.etaplius.lt redakcija.

Vienas konkurso dalyvis gali atsiųsti keturias nuotraukas, tai padidina jo šansą laimėti. Vienas konkurso dalyvis gali pretenduoti tik į vieną prizą.

Dalyvių nuotraukas patalpinsime vos tik jas atsiuntus, o balsuoti už patikusias galėsite nuo gruodžio 13-os iki gruodžio 28 d. Kiekvienai patikusiai nuotraukai galite skirti nuo 1 iki 5 balų.

Nuotraukas reikia atsiųsti iki gruodžio 28 d. el. paštu konkursas@splius.lt arba konkurso rubrikoje paspaudus mygtuką "Atsiųsk nuotrauką". Būtina nurodyti el. pašto adresą, telefono numerį, vardą, pavardę bei nuotraukos pavadinimą. Tiesa, laimėti gali padėti ir įdomus nuotraukos aprašymas, išradingas pavadinimas.

Gruodžio 30-ąją paskelbsime ir apdovanosime daugiausia portalo lankytojų balų surinkusius konkurso dalyvius.

Tad puoškite namus šv. Kalėdoms ir siųskite mums nuotraukas!

"Etaplius.lt" informacija

Praeitą savaitę Šiauliai gyveno kinu. Čia praūžė net du mėgėjiško kino festivaliai: "Žvilgsnis į gamtą" ir "Šeimyninių filmų festivalis". Šiauliečiai ir miesto svečiai galėjo mėgautis kinu, o savaitgalį festivalio organizatoriai pakvietė į Lietuvos kino mėgėjų sąjungos salę, kur paaiškėjo festivalių favoritai.

Vertinimo komisijos nuomonė sutapo su portalo "Etaplius.lt" skaitytojų nuomone. Vienbalsiai geriausiu namų vaizdeliu pripažintas Arno Šukio atsiųstas filmukas "Rikis". Šiaulių kino meno klubo archyvo nuotr.

Paskutinę festivalių dieną, lapkričio 6-ąją, kompetentinga komisija apdovanojo geriausius kino darbus, atsiųstus iš visos Lietuvos. Organizatoriai džiaugėsi, kad abiejuose festivaliuose aktyviai dalyvavo Kauno jaunimo žiniasklaidos centro vaizdo studija "Kadras", Vilniaus "Skalvijos" kino akademija, Šiaulių jaunųjų technikų centro vaizdo studija, Klaipėdos moksleivių saviraiškos centro studija "Febas" pradžiugino savo animaciniais filmais. "Įdomių darbų pateikė ir Kaišiadorių kultūros klubas "Voras", – sakė vienas iš organizatorių Viktoras Gundajevas.

"Šeimyninių filmų festivalio" nugalėtoju pripažintas kauniečio Vitalijaus Renson vaidybinis filmas "Kai laikas išeiti". Autoriui atiteko renginio globėjos Radvilės Morkūnaitės įsteigtas prizas – kelionė į Europos Parlamentą – Briuselį. Antroji vieta, suskaičiavus komisijos balus, atiteko taip pat kaunietei Augustei Tamutytei už jos dokumentinį filmą "Jaunystės dienoraštis". Morkūno dokumentinis filmas, sukurtas Vilniuje, - "Senelis, teatras ir krepšinis". Tai "Skalvijos" kino akademijos moksleivio pristatytas darbas.

"Šeimyninių filmų festivalio" metu paskelbtas geriausias namų vaizdelis. Vertinimo komisijos nuomonė sutapo su portalo "Etaplius.lt" skaitytojų nuomone. Vienbalsiai geriausiu namų vaizdeliu pripažintas Arno Šukio atsiųstas filmukas "Rikis" apie šunelį, laukiantį savo šeimininko.

Gamtos filmų festivalis "Žvilgsnis į gamtą" taip pat pateikė malonių staigmenų žiūrovams bei komisijos nariams. Pirmoji vieta skirta Daliaus Baranausko filmui "Maldininkas". Tai jauno menininko iš Panevėžio, šiais metais baigusio Šiaulių universiteto audiovizualinio meno bakalauro studijas, darbas. Po ilgų komisijos svarstymų antroji vieta skirta dviem konkursantam – vilniečiui Vitalij Gulbickij už filmą "Gamtos šokis" ir kauniečiui Saturnui Gergeliui už "Nemuno kilpas". Trečioji vieta atiteko taip pat Kauno atstovui – Ridui Beržauskui, kuris pristatė vaidybinį filmą "Žalias".

"Šiauliai plius" informacija

Oksana LAURUTYTĖ

Sekmadienį Šiaulių jaunimo centre atidaroma nauja erdvė norintiems kurti ir rengti renginius menininkams. Trys kūrybingi vyrai - Gintas Gascevičius, Ugnius Ratnikas ir Donatas Zacharovas - "atrado" pastato rūsį - kone 200 kvadratinių metrų įvairių patalpų, kuriose atidarymo metu bus kuriama, tapoma, skambės muzika ir vyks kitokia veikla.

Gintas Gascevičius, Donatas Zacharovas ir Ugnius Ratnikas "įvykį" "Juodojo undergraundo labirintuose" rengia savo iniciatyva ir savo lėšomis. Jie įsitikinę, kad meno reiškiniai negali būti "nuleisti iš viršaus", o turi išdygti lyg gerybiniai augliai. Autorės nuotr.

Atidarymo dieną, lapkričio 14-ąją, Šiaulių jaunimo centre vyks net trys nemokami patalpų atidarymai - 15, 16 ir 17 val. Į "įvykį" bus leidžiama po 20-30 žmonių. Juk rūsyje - klaidūs labirintai, išvedžioti kanalizacijos vamzdžiai, o oras čia kaip ir dera - prisotintas pelėsių kvapo.

Renginio atidarymo metu per pusvalandį lankytojai aplankys kelias "dėžes" keistais pavadinimais "šaukesiai", "singulerumas", "eigos", "seifūnai", "įeigos rožė". Jose bus tapoma gyvai, skambės muzika, eilės, stebins video medžiaga ir net kvapas. Žiūrovai, pasak rengėjų, gaus trumpą koncentruotą meno užtaisą.

Renginio organizatoriai viliasi, kad nauja erdvė bus pamėgta menininkų - čia jie galės kurti ir pasireikšti. "Jau bendraujame su žmonėmis, kurie yra "gilūs", kuriems šlykštūs pinigai ir kurie nori čia kurti", - sakė G. Gascevičius.

Lapkričio 5 d. 18 val. "Laiptų galerijoje" (Žemaitės g. 83) bus atidaryta Žibunto Mikšio (Paryžius) ir Rainerio G. Mordmiulerio (Bremenas) kūrybos darbų paroda "Draugystės kūriniai".

R. G. Mordmiulerio (kairėje) ir Ž. Mikšio draugystė tęsiasi jau keturiasdešimt metų. "Šiauliai plius" informacija

Šios parodos darbai - tai bendri R. G. Mordmiulerio ir Ž. Mikšio sukurti ofortai, pradėti dar 1964 m. kartu mokantis ofortavimo Paryžiuje, Friedlaenderio grafikos studijoje, o vėliau pas Jaegues Desjoberto litografavimo.

Bendri ofortai būdavo kuriami, kai abu kūrėjai dirbdavo tomis pačiomis vario plokštėmis. Jas jie siuntinėdavo vienas kitam, kol kuris nors nepasakydavo, kad darbas jau baigtas (R. G. Mordmiuleris gyveno ir kūrė Bremene, Ž. Mikšys - Paryžiuje).

Bendros temos, mintys kildavo ne tik vario paviršiuje, bet ir bendraujant laiškais, telefonu, susitikinėjant tai Vokietijoje, tai Paryžiuje, kartu lankant muziejus, parodas, teatro spektaklius. Tai jau trunka keturiasdešimt metų.

Jautrūs, skoningi, didelio kantrumo reikalaujantys darbai Ž. Mikšio labai dera su R. G. Mordmiulerio darbų dinamika.

Paroda veiks iki lapkričio 25 d.

"Šiauliai plius" informacija

Pastaruoju metu Lietuvoje kviečiama į įvairius mokymus, konsultacijas. Kai kurių jų pavadinimams net kalbininkai neranda vertimo. Vienas tokių yra "koučingas" (angl. coaching). Kas tai yra, pasakoja Gitana, studijuojanti Baltic Coaching Centre mokykloje.

"Koučingo" sesija (pokalbis) iš pažiūros panaši į asmeninę ar net psichologo konsultaciją - dviejų asmenų pokalbį. Jis yra konfidencialus - nubrėžtos lentelės, diagramos, užrašyti pastebėjimai paliekami klientui.

Dažniausiai būna ne viena "koučingo" sesija. Pirmojo pokalbio metu aptariama žmogaus dabartinė padėtis ir numatomi pagrindiniai tikslai (jeigu konkrečių tikslų nėra, jie apibrėžiami), aptariamas tolimesnis veiksmų planas. Būna taip, kad pakanka ir vieno pokalbio.

"Koučingo" specialistas pateikia klausimus klientui, kuris iš savo "vidinio žinojimo", atsakydamas į klausimus, priartėja prie tos minties, svajonės, tikslo, uždavinio, kurie jam atrodo šiuo metu neišsprendžiami, neaiškūs ar, jo nuomone, nerealūs siekti. Juk sakoma, jog visi atsakymai yra mūsų viduje, tik mes nežinome, kaip juos surasti.

Vieni įsivaizduoja, kad į "koučingo" sesijas reikia eiti tik turint rimtų bėdų ar problemų, kiti - kad kažkas duos daugybę patarimų, kurių dėka žmogus taps laimingas, jo gyvenimas bus laimingas ir nereikės pastangų ką nors daryti pačiam. Tačiau "koučingas" nėra psichologo konsultacija, asmeninis mokymas, draugo patarimas ar kt. "Koučingas" – tai pagalba žmogui, kuris siekia išsiaiškinti asmeninius tikslus ir nori juos pasiekti. Žmogus sprendžia tokius uždavinius, kurie susiję su jo dabartimi ir (ar) ateitimi.

Per psichologo konsultacijas dažniausiai ieškoma problemos priežasčių praeityje ir suteikiamos konsultacijos - teikiami patarimai. Konsultantai, t. y. tam tikros srities specialistai, savo žinių dėka teikia patarimus klientui. Pas draugus einame, kai žinome, kad jie tikrai mums patars, pagelbės ir paguos. Puiku, jei turite nuostabių draugų, tačiau kaip tuomet, kai patarimai nepadeda arba viskas vyksta ne taip, kaip tikėjotės gavę patarimų. Kas kaltas, kad vėl įvyko viskas ne taip?

"Koučingo" sesijos metu svarbiausia tai , kad išsiaiškinama, kaip pasiektas tikslas sąlygoja gyvenimą ir kokią naudą duoda. Tokios sesijos metu stengiamasi, kad žmogus atrastų kuo didesnę motyvaciją veikti, aiškiai numatytų savo tikslą ir žinotų, kaip jo siekti.

Stengiamasi, kad pats žmogus pradėtų suvokti, kaip jam siekti svajonių, tikslų. Vėliau pats žmogus gali sau pateikti klausimų ir ieškoti sprendimų būdų. Ieškoma ne problemos priežasčių, o sprendimų. "Koučingas" ugdo tokius įgūdžius, kurie vėliau leidžia kitus išsikeltus uždavinius sėkmingai spręsti savarankiškai. Siekiama, kad žmogus išsiugdytų pasitikėjimą veikti. "Koučingas" suteikia pasitikėjimo savimi, sąmoningumo. Visa tai ugdo asmenybę.

Jau po kelių susitikimų žmogus supranta, kad yra stiprus pats judėti pasirinkta kryptimi. Jis suvokia, kad eidamas savo tikslų link jis keičiasi pats, keičia savo požiūrį, nuostatas, o ne keičia kitus ir aplinką aplink save. Žmogus pats prisiima atsakomybę už savo sprendimus ir veiksmus.

Daugelis mūsų turime du gyvenimus - tikrąjį, kurį gyvename, ir kitą, kurį iš tikrųjų norėtume gyventi, bet dėl tam tikrų priežasčių negyvename. Kad gyventum gyvenimą, apie kurį svajojame, reikia pasiryžti tam tikriems pokyčiams. Negalima tikėtis, kad kas nors kardinaliai pasikeis į gera, jei ir toliau elgsimės taip, kaip esame įpratę. Kurkime patys tuos pokyčius, kaip rašė "koučingo" specialistė Agnė savo straipsnyje "Neduok Dieve, man pasiseks" (www.aztraining.lt). Kurkime patys gyvenimą tą, kurį norime gyventi.

Tie, kuriems kyla klausimai - nežinau ką daryti, ko aš noriu - ar paprasčiausiai dažnai sako "nesugebėsiu", "tai neįmanoma", "neturiu laiko" - kviečiami į nemokamas gyvenimo "koučingo" sesijas Šiauliuose šių metų lapkričio-gruodžio mėnesiais. Vieta ir laikas (ir savaitgaliai) derinami asmeniškai. Registruoja el. paštu koucingas@splius.lt. Parašykite savo vardą, el. pašto adresą, mobiliojo telefono numerį (nebūtina, bet jis pagreitintų susitarimą dėl susitikimo) ir kokiu laiku patogiau susitikti.

Tai ar norėtumėte gyventi kitaip?

Pažiūrėkite filmą, esantį internetiniame tinkle - http://www.youtube.com/watch?v=ZK3l9MxHyU0&feature=related .

"Šiauliai plius" informacija

Oksana LAURUTYTĖ

Šiaulių miesto savivaldybė įsigijo vieną labiausiai apleistų buvusio "Elnio" fabriko pastatų. Pavasarį čia prasidės Menų inkubatoriaus statyba. Pastatą suskubta pirkti, mat iš 2007-2013 m. ES struktūrinių fondų gauti net 8 milijonai litų menininkų mekai rekonstruoti ir įrengti. Valdžios atstovai džiaugiasi, kad puiki vieta menininkams atsiras mieste, o pačių menininkų nuomonės įvairios - nuo visiškai skeptiškų iki pagiriamųjų. Ko gi nori patys Šiaulių menininkai?

Pavasarį pastate, kuriame įsikurs Menų fabrikas, prasidės statybos darbai.

Meno žmonės "Elnio" teritoriją mėgsta seniai

Savivaldybė už pastatą sumokėjo 325 tūkst. litų. Teigiama, kad pastato kaina buvo priimtina, o jis, nors ir apleistas, yra tvirtas. Už vieną kvadratinį metrą pastato, kurio plotas - 3,8 tūkst. kv. metrų, sumokėti 84 litai. Pastatas pastatytas 1911 metais ir yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.

Aistė Žalevičienė, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Investicijų ir miesto plėtros skyriaus vedėja, sako, kad Savivaldybės administracijos Statybos skyriaus specialistai įvertino pastato būklę ir patikino, kad jis - itin tvirtas. Nors pastatas degė, įgriuvo jo stogas, senoviškas konstrukcijas sugriautų nebent galingas sprogimas.

"Kitas savininkas, kuris dalyvavo konkurse ir siūlė pirkti pastatą šalia gatvės, už vieną kvadratinį metrą prašė 500 litų. Abu konkurse dalyvavę pastatai yra tos pačios būklės, tad galime sakyti, kad pastatą nusipirkome kone už dyką. Kartu su pastatu įsigijome ir kaminą, kuris taip pat pripažintas kultūros vertybe", - sakė A. Žalevičienė.

2007-aisiais Savivaldybė buvo parengusi galimybių studiją, kurioje numatyta, kas galėtų įsikurti Menų inkubatoriuje. Šiuo metu Savivaldybė ieško aktyvaus žmogaus, kuris galėtų tapti fabriko ambasadoriumi - pasišvęstų darbui ir galėtų įkvėpti gyvybę Menų fabrikui. "Laukiame įvairių aktyvių žmonių, jų nuomonių, minčių, pasiūlymų. Kai turėsime kelis kandidatus, galėsime skelbti konkursą "Menų fabriko" ambasadoriaus pareigoms eiti", - sako pašnekovė.

A. Žalevičienės nuomone, daug menininkų veikia savo dirbtuvėse. Menų inkubatoriuje jie galėtų dirbti ir čia pat eksponuoti darbus, kuriuos būtų galima įsigyti. "Meno mėgėjai galėtų pabendrauti su menininkais, asmeniškai susipažinti su autoriumi, kurio darbą įsigijo", - sako A. Žalevičienė.

Pašnekovės teigimu, ne tik vaizduojamojo meno kūrėjai gaus patalpas kūrybai - bus šokio, teatro, audio- ir videomeno studijos. "Menų inkubatoriaus poreikis ne iš dangaus nukrito. Būti nihilistu - lengviausias dalykas. Meno žmonės "Elnio" teritoriją mėgsta ir čia neabejotinai veikla vyks", - įsitikinusi A. Žalevičienė.

Ateityje "Elnio" teritoriją ketinama plėtoti kaip vientisą, į Industrinį parką iškelti odų fabriką. Siūloma netgi į "Elnio" teritoriją įleisti vandenį - iškasti vandens kanalą, įrengti uostą. Vandens kanalas sujungtų Talkšos ežerą su Prūdeliu, čia būtų galima net jachtomis plaukioti. "Tik laiko klausimas, kada visi teritorijos pastatai bus nupirkti privačių investuotojų", - mano pašnekovė ir sako, kad kai bus sukurta infrastruktūra, bus ir menininkų.

Techninis projektas bus parengtas per mėnesį

Menų inkubatoriaus techninį projektą jau parengė įmonė "Vakarinis fasadas". Pasak architekto Dariaus Jakubausko, Savivaldybė paprašė parengti projektą, nes buvo pradėjusi jį rengti buvusio pastato savininko Stasio Karitono užsakymu.

"Šis pastatas - techninis-kultūrinis paveldas. Pagal Savivaldybės užduotį 3 aukštų pastate numatyta daug erdvių: konferencijų, parodų salė, kavinė, šokių, teatro studijos. Numatytos patalpos profesionaliems dailininkams ir tautodailininkams - audėjams, keramikams, kalviams, medžio drožėjams. Kalvės ten nebus - tik salonas kalvystės darbams eksponuoti", - sakė D. Jakubauskas.

Numatytos patalpos skulptoriams, dailininkams, grafikams, architektams, taikomosios dailės atstovams, numatomos ir radijo, foto-, audio-, audiovizualinių menų studijos. Gal bus leidžiamas vietos laikraštis, tad ir jam leisti vieta numatyta.

Pusaukštyje projektuojamos ir keturios laikino apgyvendinimo patalpos, kuriose galės apsistoti pagal mainų programas į Šiaulius atvykstantys menininkai. Jiems numatytos ne tik gyventi, bet ir dirbti skirtos patalpas.

"Išsaugojome pastato pobūdį. Jis liks raudono molio plytų. Į kompleksą įtraukėme ir kaminą, kuriame galima įrengti sraigtinius laiptus, iškabinti fotografijas, o kamino viršuje kelti miesto vėliavą", - svarsto architektas.

Architektai turi užduotį Elnio gatvę nuo Ch. Frenkelio rūmų "atidaryti" iki pat Talkšos ežero. "Baigiami tvarkyti Ch. Frenkelio rūmai, bus įrengtas Menų inkubatorius, ims tvarkytis ir kiti pastatai. Nuo ko nors juk reikia pradėti", - sako D. Jakubauskas.

Tiesa, architektas užsiminė apie kitą tvarkomą pastatą "Elnio" teritorijoje. Vienas miesto verslininkų nupirko sinagogą ir joje ketina įkurti senovinių motociklų muziejų. "Parengsime ir projektą, kaip sutvarkyti aplinką aplink pastatą. Teritorija bus apželdinta, bus suformuoti kiemeliai, kuriuose bus galima pastatyti staliukų", - kalbėjo pašnekovas.

A. Jakubausko nuomone, sunkmečiu labai geras laikas pasirinkti "žemą startą" būsimiems projektams.

"Elnio" fabriko teritorijoje esantis pastatas atrodo apgailėtinai, tačiau ekspertai tikina, kad jis itin tvirtų konstukcijų ir jį sugriautų nebent sprogimas. Artūro STAPONKAUS nuotr.

Šiauliuose nėra pakankamai menininkų ir žiūrovų?

Šiaulietis skulptorius Gintautas Lukošaitis labai skeptiškai nusiteikęs dėl kuriamo Menų inkubatoriaus. "Ko aš labiausiai nenoriu, tai pastatų. Pilni Šiauliai tuščių pastatų. Menininkams reikia duoti darbo, o kur dirbti jie patys susiras. Tūkstantį litų šventei surengti savivaldybė sunkiai randa, o čia įdės 8 milijonus ir mieste bus kultūra?" - retoriškai klausia jis.

G. Lukošaičio nuomone, Šiauliai yra per mažas miestas, kad jame būtų galima Menų fabriką kurti. "Žmonės iš Šiaulių baigia išvažiuoti, čia gyvena per mažai žmonių. Vaikšto po miestą keturi neįvertinti-nesuprasti menininkai ir viskas. Kas tame fabrike dirbs? Vytelių pynėjai ir medžio drožėjai? Pas mus visada taip - daro, o kokia funkcija - neaišku. Valdovų rūmams milijonai kišami, o kokia jų funkcija? Ūkininkas, kai sandėlį stato, žino, kad jame grūdus pils, o Menų fabriko kokia funkcija bus?" - klausia pašnekovas.

G. Lukošaitis sako, kad jo dirbtuvės - jo galva. Jei yra užsakymas, jis ir patalpas randa. Tik nuo užsakymo priklauso, ar jis Niujorke, ar Žagarėje dirbs.

"O kas mokės už to pastato šildymą? Mes todėl ir esame skurdžiai, kad milijonus litų pastatams šildyti išleidžiame. O kai reikia kokiam nors projektui įgyvendinti pinigų, tada jų ir nebebūna. Šildys tuščią pastatą ir galvos, ką dabar daryti", - sako skulptorius.

Ką darytų pats G. Lukošaitis, jei būtų jo valia? "Prieš įgyvendinant tokius projektus reikia turėti komandą, viziją, partnerių užsienyje. Reikia iš anksto atlikti analizę, ką pastatas duos miestui. Miesto meras turi būti intelektualiai smalsus", - sako jis.

G. Lukošaitis, lankęsis ne viename panašiame Menų fabrike pasaulyje ir yra tikras, kad Šiauliai - per mažas miestas tokiam objektui. "Šiauliuose reikia paremti patį kūrybos procesą, o ne vieną objektą. Reikia palaikyti ir mezgančią močiutę, ir vytelių pynėją. Ne grot viena fanfara, o palaikyti procesą. Turime mieste parką, o realiai nėra kur vaikų nuvesti. Štai ten galima pinigus kišti, o ne į pastatą, kuris dar kartą demoralizuoja ir liūdnai nuteikia", - sako skulptorius.

Menų fabrikas turi sugrąžinti pasitikėjimą valdžia

Prieš trejus metus Šiaulių valdžia buvo sumaniusi griauti šimtmetį stovėjusį Ch. Frenkelio fabriko kaminą. Jo ginti stojo menininkai. Reda ir Arūnas Uogintai kaminui gelbėti surengė piketą ir performansą. Kaminas nugriautas nebuvo. "Saugojome kaminą ne todėl, kad jo mums asmeniškai reikia. Juk gamtosaugininkai upes saugo ne todėl, kad į jas savo žąsis galėtų suleisti. Žmonės prisiriša prie įvairių dalykų ir šio jausmo negali taip paprastai atimti", - sakė A. Uogintas.

Menininkas sako, kad jam asmeniškai Menų fabriko patalpų nereikia. "Gėda prisipažinti, kad mes jau išmokome be niekieno pagalbos rengti performansus, spektaklius, parodas. Jau pasigirdo politikų pasipiktinusių kalbų, kodėl menininkai dar neužsisakinėja ploto būsimajame Menų fabrike. Visame pasaulyje operas, muziejus, teatrus išlaiko valstybės, o mums gėda prisipažinti, kiek uždirba aktoriai, gėda prisipažinti, kad kūrinių neparduodi", - sako pašnekovas.

Menininkas pyksta, kad Lietuvoje kultūrą formuoja profanai politikai, ir yra tikras, kad politikų prie Menų fabriko prileisti negalima. Politikas su krepšinio kamuoliu žmonių dainuoti neišmokys, todėl, A. Uoginto nuomone, Menų inkubatorių reikia atiduoti jauniems menininkams. Ne tik atiduoti, bet ir nesikišti ir nekontroliuoti, ką jie ten darys. Juk jaunimas Šiauliuose rengia renginius ir valdžios malonės neprašo.

"Šis ES finansuojamas projektas turi padėti susigrąžinti pasitikėjimą politikais. Labai gerai, kad Menų fabrikas bus, o jaunimas ir taip "eina" su savo kultūra. Kiekviena karta turi savo kultūrą ir mes negalime jiems nurodinėti, mauti ant jų savo klišės. Antraip jų požiūris į pasenusius žmonės tik blogės", - sakė pašnekovas.

Vienas žmogus veiklos neišsiūbuos

Šiaulių universiteto lektorė Edita Musneckienė, aplankiusi ne vieną menininkų meką, yra visiškai tikra, kad pastatas Šiaulių menų fabrikui nei per didelis, nei žmonių Šiauliuose per mažai. Pasak pašnekovės, Lietuvoje yra problema – jei kuriasi kas nors nauja, neįprasta, žmonės dažnai tai vertina įtariai, skeptiškai. Sakoma, kad skeptikas ir gerą idėją gali paversti niekais. Galbūt vertėtų surengti daugiau viešų diskusijų, konferencijų visuomenei apie Menų fabriko galimybes.

"Menininkai seniai pamėgę "Elnio" teritoriją ir gerai, kad čia atsiras vieta, kuri galbūt paskatins burtis menininkus, atsiras alternatyvi erdvė jaunimo iniciatyvoms. Gerai, kad yra galimybė pasinaudoti ES lėšomis ir įvaldyti šią unikalią vietą Šiauliuose. Ir jei pavyktų įgyvendinti Menų fabriko idėją, tai mūsų miestui suteiktų tik daugiau patrauklumo ir spalvingumo", - sako pašnekovė.

Anot E. Musneckienės, pasaulio menų fabrikuose, kurie dažniausiai įsikūrę senuose fabrikuose, cechuose, transporto angaruose, gyvuoja studijos, kūrybinės dirbtuvės, informaciniai-edukaciniai centrai, vyksta kultūriniai mainai, rezidencinės programos. Vykdoma veikla yra labai įvairi ir kintanti. Meno fabrikai orientuojasi ne į kūrybinio produkto eksponavimą, ne į rezultatą, o į gyvą veiklą, į kūrybos procesą. Lankytojai gali stebėti, kaip dirba menininkai, kaip vyksta kūrybos procesas, taigi fabrikas turėtų būti kiek įmanoma atviresnis visuomenei.

"Turint tik pastatą, visa tai iškart neatsiras. Galbūt inkubatoriaus veikla prasidės nuo mažų dalykų - parodos, dirbtuvėlių, įvairių projektų, kūrybinių stovyklų. Šiaulių universiteto Menų fakulteto studentams ši vieta bus išties itin naudinga kaip galimybė susikurti savo darbo ir kūrybos vietą, pradedant savo karjerą. Menų inkubatoriaus veikla iš esmės turėtų skirtis nuo kultūros centrų, galerijų, muziejų, koncertų salių veiklos. Naujas kultūros židinys neturėtų konkuruoti, o bendradarbiauti su jau esamais kultūros centrais, tapti alternatyvia erdve kūrėjams", - sako pašnekovė.

E. Musneckienės nuomone, Menų fabrike gali vykti ir komercinė veikla, žinoma, jei ji susijusi su menais ir kultūra. Menininkams turi būti suteikta galimybė užsidirbti, realizuoti savo kūrinius. Pasak pašnekovės, menininkams šiais laikais reikėtų išmokti per įvairius projektus gauti lėšų savo veiklai, pretenduoti į stipendijas, mainų ir bendradarbiavimo programas, o ne tik laukti pelningų užsakymų ir dejuoti, kad niekas meno neperka.

E. Musneckienės įsitikinimu, visi menininkai, norintys kurti Menų fabrike, turėtų turėti vienodas galimybes ir sąlygas. "Yra Šiauliuose menininkų bendruomenė ir tik nuo mūsų pačių priklausys, kas fabrike bus. Ne politikai ir ne meno tarybos ar sąjungos turėtų nuspręsti kuria linkme bus vystoma fabriko veikla, o patys menininkai ir laikas suformuos ir parodys, kurios sritys apsigyvens fabrike, o kas gal ir neprigis. Juk sostinės Užupyje natūraliai susiformavo menininkų bendruomenė ir jų alternatyvūs projektai išsivystė į meno inkubatorių pačių menininkų iniciatyva",- sako ji.

Vis dėlto, E. Musneckienės nuomone, vienas žmogus, tebūnie jis ambasadorius, rimtos veiklos neišsiūbuos. "Turime suburti aktyvių ir kūrybingų žmonių komandą, kuri aiškiai suformuluotų fabriko idėją, filosofiją, veiklos gaires ir vertybes. Greitai reikės ir administratorių komandos, vadybininkų. Pradžia bus nelengva, tačiau ir Lietuvoje, ir užsienyje panašių menų fabrikų yra, tad mokytis bus iš ko", - sakė E. Musneckienė.

Ričardas JAKUTIS

Spalio 22 dieną Filharmonijos mažojoje salėje fotomenininkas Alvydas Šalkauskas pakvietė į savo kūrybos parodą "Portretas +".

Filharmonijos direktorė N. Saimininkienė (kairėje) pristato parodos autorių A. Šalkauską (centre). Rasos LABINAITĖS nuotr.

Portretas visais laikais buvo labai svarbus vaizduojamuosiuose menuose. Viena fotografijos atsiradimo priežasčių - irgi noras portretuoti žmogų, o Lietuvoje fotografinis portretas visad buvo dėmesio centre ir sunkiai rastume fotografą, nedirbusį šiame žanre.

Tokių tradicinių minčių vedinas įžengi ir į šią fotomenininko Alvydo Šalkausko parodą. Įžengęs nustembi fotografijų autoriaus išmone, fantazija ir gebėjimu savitai mąstyti. Jauti, kad fotomenininko noras - įamžinti tai, kas rytoj bus istorija, bet drauge faktai jo nuotraukose ne tokie svarbūs kaip reiškiniai. Alvydas Šalkauskas nesistengia tradiciškai pabrėžti sufokusuotą vietą nuo nesufokusuotos, tačiau įtampos tarp tradicijų ir naujoviško portreto nėra. Maloniai nuteikia parodos vientisumas. Nuotraukų centre - žmogaus veidas, tik kartais už jo tarsi per rūką šmėkšteli paveikslo kontūrai, lango rėmai, medžių šakos, pieva... Visi užfiksuotieji nuotraukose šiauliečiams pažįstami. Jie - miesto menininkai, parodos autoriaus kolegos. Galima sakyti, jog tai fotomenininko dovana jiems.

Dar viena Alvydo Šalkausko fotografijų savybė – jas galima skaityti. Fotomenininkas geba taip užfiksuoti žmogų, kad jo žvilgsnis į objektyvą tampa netikėtai kitoniškas ir čia iškyla postmodernizmo sąvoka, kuri nepripažįsta asmenybės nekintamumo įvairiose situacijose. Alvydo Šalkausko fotografijoms būdingas natūralumas, nes fotografuojamieji dažniausiai net nežino, kad yra fotografuojami, todėl kiekvienas portretas vis kitoks - kiti veidai, kita aplinka.

Kritikas Skirmantas Valiulis ir fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas, kalbėdami apie fotografiją, mėgsta pateikti pavyzdį iš kitų menų, kai Vincento van Gogho "Suplyšę batai" ar Marcelio Prousto romano "Prarasto laiko beieškant" herojus kalba ne siužetu, o įstrigusiomis atmintyje lyg ir atsitiktinėmis detalėmis. Šis palyginimas taikliai apibūdina ir Alvydo Šalkausko kūrybą. Fotomenininkas išeina į kitą mąstymo lauką, nepataikauja fotografuojamiesiems, išryškina veido reljefo smulkmenas, improvizuoja. Juk mes gyvename erdvėje tarp skepticizmo, malonumo ir teisybės, o joje ir dokumentiški vaizdai yra traktuojami kur kas sudėtingiau.

Šiaip Alvydas Šalkauskas išsiskiria branda ir tempu, nors visi jo žingsniai nuoseklūs. O labiausiai džiugina jo noras, kad meninėje fotografijoje neišnyktų žmogaus veidas.

Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­muo­se po­rtre­tuo­se A. Šal­kaus­kas įam­ži­no sa­vo ko­le­gas. Nuotraukose ak­to­rius Vla­das Ba­ra­naus­kas, dai­li­nin­kas Vid­man­tas Za­rė­ka.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius) lapkričio 12 d. 19 val. Šiaulių arenoje atliks šią bene populiariausią visų laikų simfoniją.

Britų kompozitoriaus Tolga Kashifo sukurtas kūrinys pagal legendinės grupės "QUEEN" ir Freddie Mercury dainas - tai šešių įspūdingų dalių simfonija, parašyta solistams, chorui ir orkestrui.

Jei reikėtų iš roko istorijos puslapių išrinkti grupę, labiausiai tinkančią simfoninės muzikos inspiracijoms, tai, be abejo, būtų "QUEEN". "QUEEN" siela - prieš devyniolika metų miręs Freddie Mercury - sakydavo, kad norėtų, jog žmonės savaip interpretuotų jo muziką. Ryškus charakteris ir su niekuo nesulyginamas dramatiškas Freddie Mercury vokalas, kūrybinė laisvė ir skambesio unikalumas – jau savaime didelės jėgos reiškinys. Sujungtas su orkestro spalvomis, jis nubloškia mus į tolimą nostalgiškų jausmų pasaulį. Nostalgiškų ne todėl, kad "QUEEN" nebeliko, o todėl, kad šios grupės muzika daugeliui mūsų siejasi su gražiausiais gyvenimo momentais. Sunku rasti žmogų, negalintį paniūniuoti bent vienos "QUEEN" melodijos.

Turkų kilmės Didžiosios Britanijos kompozitoriui Tolga Kashif užsakymą sukurti simfoninį kūrinį grupės "QUEEN" dainų pagrindu 2002 metais pateikė EMI įrašų kompanija. "QUEEN" nariams patiko kompozitoriaus idėja daryti ne "pliką" dainų aranžuotę, o naudojant "QUEEN" muziką sukurti naują originalų kūrinį. Simfonijos muzikiniam audiniui naudojamos garsiausios grupės dainos: "Champions", "Rock You", "The Show Must Go On", "Love of my Life", "Who Wants to Live Forever" ir kt.

T. Kashif pabrėžia, kad "QUEEN" muzika yra vertingas audinys akademinės muzikos kompozitoriui. Grupės "QUEEN" pompastika ir teatrališkumas siejamas su jos lyderiu Freddie Mercury, kurio dėka grupė koncertuodavo prestižinėse salėse, pvz., English Music Hall, ar net operos teatruose – Freddie Mercury juk taip mėgo operą! "QUEEN" skambesys - gana eklektiškas dainų eilės - apgaulingos, jei iš dainos "We are the Champions" pašalintume rokenrolą, pamatytume jausmingumą ir lyriką. Aš norėjau perteikti šį paradoksą, nors ir naudodamas visiškai skirtingus žanrus", - teigė kompozitorius T. Kashif.

Įkvėptas milžiniškos "The QUEEN Symphony" sėkmės, Tolga Kashif aranžavo dar vienos legendinės roko grupės kūrybą. "The Genesis Suite" premjera įvyko šių metų spalio 11 d., Londono simfoniniam orkestrui dirigavo pats kompozitorius.

Kūrinį atliks Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, solistės – smuikininkė Saulė Rinkevičiūtė, pianistė Rūta Rinkevičiūtė, violončelininkė Vita Šiugždinienė, dainuos Kauno valstybinis choras (vad. Petras Bingelis). Diriguos maestro Gintaras Rinkevičius.

"Šiauliai plius" informacija

Vytautas KIRKUTIS

Šiaulių rajono Kuršėnų Stasio Anglickio pagrindinė mokykla atšventė septyniasdešimtmetį. Dvi dienas vyko renginiai, skirti jubiliejui. Mokykloje atidarytas Vilniuje gyvenančio profesoriaus Konstantino Mateckio vardinis dailės kabinetas, surengti buvusių mokinių susitikimai, koncertas, išleista jubiliejui skirta knyga. Kuršėnų gimnazijos (dabar Kuršėnų Stasio Anglickio pagrindinės mokyklos) auklėtinis, architektūros profesorius, habilituotas daktaras Konstantinas Mateckis pakvietė mokinius į savo pamoką, po kurios susitiko ir su mokytojais.

Profesoriaus Konstantino Mateckio dailės kabinete dirbs mokytoja Gražina Miknienė. Autoriaus nuotr.

Medalio "nedavė" Stasys Anglickis

Susitikime su S. Anglickio pagrindinės mokyklos mokytojais paklaustas apie savo mokyklos laikų svajonę, profesorius Konstantinas Mateckis sakė, kad didžiausioji jo svajonė neišsipildė. Jis jaunystėje svajojęs apie jūreivystę, netgi plačias jūreiviškas kelnes dėvėdavęs, o vasarą mėgdavęs apsivilki jūreiviškus marškinėlius. "Ir dabar vyras sode tokius jūreiviškus turi", - sakė jo žmona Dalila.

Gyvenimo keliai Konstantiną Mateckį nuvedė į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti architektūros mokslų. O prieš tai buvo Kuršėnai. Prasidėjus karui, 1941 metais šeima persikėlė gyventi į iš senelių paveldėtą Micaičių palivarką. Konstantinas mokėsi Kuršėnų progimnazijoje, vėliau gimnazijoje, kurią baigė 1948 metais. Ta progimnazija bei gimnazija ir buvo dabartinės Stasio Anglickio pagrindinės mokyklos pirmtakė.

"Būčiau mokyklą baigdamas ir aukso medalį gavęs, tik mokytojas ir poetas St. Anglickis iš lietuvių kalbos ketvertą parašė, - prisimena Konstantinas Mateckis. – Dar mokyklos direktorius bandė siūlyti mokytojui kaip nors man padėti, bet S. Anglickis buvo principingas – ne, ir viskas. Taip ir negavau medalio. Ir nesigailiu. Gera buvo principingumo pamoka."

"Mokykloje atradau save..."

Užlipęs į trečiąjį mokyklos aukštą prie vienų durų pamatai lentelę su Konstantino Mateckio bareljefu ir užrašu "Architektūros profesoriaus Konstantino Mateckio vardo dailės kabinetas". Ant kabineto sienų – Konstantino Mateckio portretai, nuotraukos iš jo gyvenimo, veikos, susitikimų akimirkos. Pasiekimai, įgyvendinti projektai, darbas Vilniaus Gedimino technikos universitete, mokslinė veikla Lietuvos ir užsienio aukštosiose mokyklose...

"Mokykla man davė labai daug, - sako Konstantinas Mateckis. – Aš atradau save. Už tai jai esu dėkingas." Pirmieji piešimo mokytojo paraginimai apipavidalinti sienlaikraštį, nupiešti plakatą, pirmieji pagyrimai ir įvertinimai – viskas prasidėjo Kuršėnuose, mokykloje, kurią baigė. Ir pirmasis projektas, šiek tiek nutolęs nuo architektūros – Konstantinas sukūrė mokyklos komandai sportinę aprangą, su kuria jie dalyvavo spartakiadoje Vilniuje. Ją pasiuvo Kuršėnų siuvėjai. Ir pirmasis didelis įvertinimas - kai komanda žygiavo pro tribūnas, pasigirdo šūksniai: "Valio – uniforma!"

Po tokių minčių kažin ar beverta klausti, kodėl jo vardo kabinetas atsirado mokykloje, kurią jis baigė.

20-metį šiemet minintis Katinų muziejus iš jo įkūrėjos ir ilgametės puoselėtojos Vandos Kavaliauskienės rankų perduotas Šiaulių miesto savivaldybei. Naujieji muziejaus vadovai tikisi, kad savivaldybė prisidės prie muziejaus puoselėjimo ir apie 3900 eksponatų išlaikymo.

87-erių Vanda Kavaliauskienė pažadėjo būti muziejuje dažna viešnia ir patarti naujajai vadovei. Artūro STAPONKAUS nuotr.

Katinų muziejaus šeimininkei, sulaukiančiai lankytojų iš Japonijos, Kinijos, Amerikos, Kanados, katė Filomena pati brangiausia. Nuo šiol ir ja rūpinsis Šiaulių miesto savivaldybė.

Katinų muziejui suteiktas Vandos Kavaliauskienės vardas, atidengta atminimo lenta. Naujoji vadovė, buvusi Menų fakulteto studentė Asta Lukošiūtė žada tęsti savo pirmtakės veiklą.

Už dovaną V. Kavaliauskienei dėkojo miesto vadovai, buvę bendradarbiai, bičiuliai, kurių susirinko pilna muziejaus salė. Šiaulių miesto meras Genadijus Mikšys kolekcininkei įteikė padėkos raštą, o Švietimo skyriaus vedėja Violeta Damskienė — dar vieną suvenyrą kolekcijai — puodelį su katino atvaizdu.

"Jaučiuosi neįtikėtinai, beveik kaip kino žvaigždė", — šmaikštavo V. Kavaliauskienė kalbėdama, kad Katinų muziejuje yra jos širdis ir siela. Muziejininkė džiaugiasi, kad šis muziejus žinomas pasaulyje, lankomas ir vaikų, ir suaugusiųjų.

Kolekcininkė muziejaus nepamirš — kas savaitę čia ateis visuomeniniais pagrindais. Katinų muziejus ir toliau liks senosiose patalpose — Jaunųjų gamtininkų centre. "Atiduodu ramia širdimi", - sakė V. Kavaliauskienė.

"Šiauliai plius" informacija

Šiaulių kultūros centre eksponuojama fotografijų paroda "Visagino fotografai - Lietuvai ir Europai". Visaginas pristatomas kaip jaunas, tik 35 metus gyvuojantis Europos miestas, specifinis savo multikultūriškumu, tradicijomis, istorija.

Parodos tikslas – Visagino fotografijos menininkų žvilgsniu atkreipti visuomenės dėmesį ne tik į technines Ignalinos atominės elektrinės uždarymo problemas, bet ir į šalia gyvenančių žmonių socialinę aplinką.

Parodoje pristatomos Vitalijaus Bogdanovičiaus, Aleksejaus Musatovo, Andrejaus Judino, Larisos Romanovos ir Nijolės Kliučinskienės fotografijos dvelkia optimizmu, jaunatviškumu, meniškai pateikta gamtos grožio ir architektūros harmonija.

Paroda Šiauliuose veiks iki spalio 27 d.

"Šiauliai plius" informacija

Vaidotas JANULIS

Rugsėjo pabaigoje Daugpilyje (Latvija) septintą kartą vyko Marko Rothko (Markuc Rothkowitz) vardo pleneras, į kurį kviečiami dailininkai iš viso pasaulio.

Į plenerą buvo atrinkta keturiolika dailininkų iš vienuolikos šalių. Vaidoto JANULIO asmeninio archyvo nuotr.

Markas Rothko - ekspresyvaus abstrakcionizmo dailininkas, gimęs 1903 m. rugsėjo 25 d. Dvinske, Vitebsko provincijoje, Rusijos imperijoje (dabar Daugpilis). Mirė menininkas 1970 m. Amerikoje. Ši išskirtinė asmenybė ir suteikė impulsą Daugpilio miesto savivaldybės Kultūros skyriui, Latvijos dailės akademijai ir kultūros ministerijai rengti tarptautinius plenerus. Idėja įdomi tuo, kad projektas aprėpia gerokai daugiau nei pats pleneras: Daugpilio pilies teritorijoje atiduotas arsenalas, kurio patalpose steigiamas M. Rothko kultūros centras, muziejus, kūrybinės studijos, galerija, patalpos dailininkų rezidencijoms.

Iš šalies - po dailininką

Dinamiškai plėtojant šį projektą, daug metų kviečiami dailininkai iš įvairių pasaulio šalių bendrauti ir kurti šiame mieste.

Į plenerą dailininkai patenka pateikę gyvenimo aprašymą, vaizdinę medžiagą, pagrindinių darbų sąrašą, parodų sąrašą, parodų katalogus ir apdovanojimų diplomus, jeigu tokių yra.

Šiais metais buvo atrinkta keturiolika dailininkų iš vienuolikos pasaulio šalių: Anglijos, Airijos, Belgijos, Baltarusijos, Danijos, Prancūzijos, Italijos, Ukrainos, Nyderlandų, Latvijos ir Lietuvos. Šalai atstovauja vienas menininkas. Tuo vieninteliu atstovu garbė teko būti man. Tiesa, šeimininkams ir kaimynams baltarusiams toks apribojimas negalioja - M. Rothko kilęs iš Daugpilio, buvusios Vitebsko gubernijos (Baltarusija), tad daroma išimtis.

Plenere dailininkams buvo sudarytos puikios gyvenimo sąlygos, jie buvo aprūpinti medžiagomis ir priemonėmis, o kūrybinių studijų plotą lėmė burtai.

Komanda - spalvinga, darbai - saviti

Reikia pasakyti, kad ši spalvinga komanda ir amžiumi daug aprėpianti: nuo jauniausio - dvidešimt dvejų metų dalyvio iki vyriausio - šešiasdešimt ketverių metų. Nepaisant amžiaus skirtumo, kolektyvas buvo darnus ir draugiškas.

Kiekvieno plenero dalyvio kūryba - savita. Plastika, mąstymas ir technika - skirtingos.

Christian Breed, jaunas menininkas iš Romos (gimęs Niujorke), tapo didžiules drobes, naudoja mišrią techniką, plastika panaši į J. Polloko. Tai ieškantis menininkas, bet turintis tvirtą savo nuomonę apie kūrybą ir mielai apie tai diskutuojantis. Teigiantis, kad jo darbai atsirado iš urbanistinio peizažo fragmentų, kurie vėliau išsivystė į abstrakčią kalbą ir visiškai galimas daiktas, kad fragmentai restruktūrizuosis į ką nors kita.

Daugiau patirties turintis Sergey Grynevič iš Baltarusijos, kuriam teko matyti sovietinius paradus ir Brazilijos karnavalus, teigia, kad metams bėgant vis mažiau supranta, kaip reikia tapyti, ir kartu suvokia, kaip nereikia dirbti. Tas nepasitikėjimas ir stimuliuoja kurti.

Savita autorė - elegantiška dama Anne Harkin–Peterson iš Airijos - meno istorijos daktarė, aktyviai dirbanti tapybos srityje, savo žinias atiduodanti Airijos nacionalinės dailės ir dizaino kolegijos studentams. Į tapybą ji žiūri filosofiškai. Anot Anne, tapyba - ta sritis, kuri leidžia pasireikšti vaizduotei ir tyrinėti už verbalinių galimybių ribų. Menininkės darbai - provokacija ir žaidimas, jausmas ir racionalumas, visaapimantys ir prieštaraujantys. Tai iššūkiai, kurie jaudina.

Ukrainietis Oleh Bezyuk, besilaikantis tradicijos ir pripažįstantis aliejinę tapybą, vis kartojo: "Jūs - Europa." Nors savo tapyba jis "neiškrito" iš viso konteksto, tačiau atrodė kažko įsitempęs.

Nina Stoupina iš Belgijos - plenero siela, įdomi menininkė, dirbanti mišria technika. Ninai tapyba - tai gyvas organizmas, kuris išsiurbia iš jos energiją ir perduoda žiūrovui. "Forma ir jausmas sukuria balansą tarp pasaulio ir manęs ir baigiasi dinamiška kompozicija. Aš nenaudoju daug įvairių technikų, apsiriboju drobe ir popieriumi, šilko popieriumi. Tai man suteikia galimybę einant šiuo koridoriumi kalbėti savo plastine kalba", - sako dailininkė.

Apie pragaro virtuvę - meną

Kūrybinį plenero procesą stimuliavo įvairi programa - koncertai, kino filmų peržiūros, aptarimai, dailininkų studijų lankymas, diskusijos.

Viena diena buvo skirta mokslinei konferencijai. Pranešimą "Abstraktusis ekspresionizmas XXI amžiaus žvilgsniu" skaitė įžymus šios srities menotyros daktaras profesorius, devynių pasaulio meno akademijų garbės narys, Deivyd Amfam iš Amerikos.

Autorius pateikė abstrakčiojo ekspresionizmo formulę: kubizmas + siurrealizmas = abstraktusis ekspresionizmas = Amerikos meno suklestėjimas. Drąsus teiginys, savo argumentais gana įtikinantis.

Kito pranešėjo - menotyrininko Peterio Cedrinš - pranešimas "Pragaro virtuvė: menas poezijoje, poezija mene – naujame pasaulyje" buvo įdomus ir kartu kontraversiškas. Pranešimą jis skaitė trim kalbomis - latvių, anglų ir rusų, sukeldamas tam tikrų minčių pragarą. Pranešimas įgijo meninės akcijos, performanso atspalvį ir tikrai pagyvino pokalbį bei diskusijas.

Iki kito karto

Plenero pabaigoje darbus parodai atrinko Latvijos kultūros ministerijos atstovas, Latvijos dailės akademijos rektorius profesorius Janis Andris Uosis, menotyrininkas iš Amerikos Deivid Amfam, Daugpilio savivaldybės Kultūros skyriaus atstovai, Daugpilio muziejaus parodų organizatorė, tapytoja Valda Mežbalde.

Plenero dalyvių paroda buvo atidaryta Daugpilio muziejuje. Susidomėjimas - didžiulis, publika - spalvinga: nuo moksleivių ir studentų iki verslininkų ir savivaldybės klerkų. Daug pasisakančiųjų ir vertinančiųjų.

Įstrigo Latvijos dailės akademijos rektoriaus profesoriaus Janio Uosio pastebėjimas: "Nors pleneras ir skirtas Markui Rothko, reikia pasakyti, kad dailininkas niekada plenere nebuvo ir jis jam nebuvo aktualus."

Taiklus pastebėjimas neliko be atsako. Projekto kuratorė Sarmite Teivane atsakė, kad įkūrus kultūros centrą jame bus dailininkų rezidencijos, skirtos plenero dalyviams.

Taigi šurmulys nutilo iki kito karto. Vakarėjantys Šiauliai pasitiko rausva dangaus drobe.

Šiauliai–Daugpilis–Šiauliai

Svajūnas SABALIAUSKAS

Šiaulių dramos teatras dalyvavo nacionalinės dramaturgijos festivalyje "Versmė '10". Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) šiauliečiai parodė naujausią režisieriaus Antano Gluskino spektaklį "Blusyno pasakojimai" pagal Gendručio Morkūno to paties pavadinimo knygą.

Aktoriai Aurimas Žvinys, Dalius Jančiauskas, Inga Norkutė ir Viktorija Krivickaitė dalyvavo nacionalinės dramaturgijos festivalyje "Versmė". Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Festivalio "Versmė" sumanytojas ir koordinatorius LNDT generalinio direktoriaus pavaduotojas Jonas Korenka po spektaklio savaitraščiui "Šiauliai plius" tikino esąs sužavėtas Šiaulių teatro darbu.

"Tai tikrai šiltas sceninis kūrinys. Mūsų jaunasis žiūrovas yra labai išpaikintas sceniniais kūriniais, 3D "multikais". Šiaulių kūrybiniam kolektyvui pavyko "paimti" žiūrovą ir visą valandą vesti teatro takeliais. Žiūrovai tikėjo, juokėsi. Jie pritildavo nesutikdami su vienu ar kitu veiksmu. Jie palaikė vaidinamus vaikus, nesutikdavo su vaidinamų tėvų nuomone. Šiauliečiai pasiekė pagrindinį teatro tikslą. Tai gražus pavyzdys, kad turime puikių lietuviškų autorių", - sakė J. Korenka.

Festivalio sumanytojas dėkojo šiauliečiams už indėlį organizuojant "Versmę" - Šiaulių teatro vadovas Antanas Venckus yra organizacinės tarybos narys.

"Versmės" vertinimo komisijos pirmininkė Aušra Martišiūtė gyrė buvusius studentus: Aurimą Žvinį, Ingą Norkutę ir Dalių Jančiauską, vaidinančius spektaklyje "Blusyno pasakojimai".

"Nors jų veidus galima matyti televizijoje, bet jie gebėjo išlaikyti kontaktą su teatru, su scena ir žiūrovų sale. Aktoriai puikiai perėmė vaikų psichologiją, nes žiūrovų reakcija buvo gyva. Spektaklis pasiekė savo tikslą. Režisierius pasirinko puikų autorių ir puikų kūrinį. Spektaklyje patiko tai, kad nėra fantastinių personažų, sugebėta spektaklį sukurti iš žmogiškųjų santykių, kurie vaikams yra labai svarbūs", - sakė A. Martišiūtė.

Apie festivalį

Nacionalinės dramaturgijos festivalis "Versmė" – tęstinis Lietuvos nacionalinio dramos teatro projektas, kurio tikslas – sudominti teatro profesionalus bei žiūrovus klasikine ir šiuolaikine lietuvių dramaturgija, skatini naujų lietuviškų kūrinių teatrui atsiradimą, stiprinti Lietuvos teatro ryšius su mūsų kultūros paveldu bei aktualiais mūsų šalies visuomeniniais procesais.

Pirmą kartą nacionalinės dramaturgijos skaitymai surengti 2005 metais. Tai ir buvo festivalio "Versmė" pradžia. Festivalį sudaro dvi pakopos – iš pradžių pjesės pristatomos skaitymuose, rodomi eskizai, o po metų festivalio metu sudaromos galimybės įvairiems Lietuvos miesto teatrams sostinės publikai pristatyti užbaigtus nacionalinės dramaturgijos pastatymus. Festivalis vyksta Lietuvos nacionaliniame dramos teatre bei kituose sostinės teatruose. Festivalio organizatorius – Lietuvos nacionalinis dramos teatras, tačiau jam talkina visi norintys dalyvauti profesionalūs Lietuvos teatrai, kūrėjai, teoretikai.

Svarbus festivalio "Versmė" komponentas – viešos paskaitos ir diskusijos, kurių metu sudaroma galimybė užmegzti ryšį tarp šiuolaikinio teatro kūrėjų – dramaturgų, režisierių – bei žiūrovų.

Festivalio pavadinimą pasufleravo garsaus lietuvių skulptoriaus Stanislovo Kuzmos skulptūra "Versmė", esanti teatro fojė ir simbolizuojanti gyvosios lietuvių teatro tradicijos šaltinį.

Regina MATULIENĖ

"Menas – pats žavingiausias, pats griežčiausias, pats džiugiausias ir geriausias amžino, nepavaldaus protui žmogaus veržimosi į gėrį, tiesą, tobulybę simbolis", - teigia vokiečių rašytojas Tomas Manas.

Šiaulių profesiniame rengimo centre M. Navickas savo parodą surengė jau ne pirmąkart Autorės nuotr..

Rugsėjo 6 d. Šiaulių PRC Statybos ir mechanikos skyriaus Statybos sektoriaus bibliotekos skaitykloje, plataus profilio (fotografija, grafika, drabužių dizainas) menininkas Modestas Navickas pristatė savo autorinę darbų parodą iš ciklo "Išsinėręs".

Šis menininkas "verda" įvairiose srityse, tačiau mėgiamiausia jo kūrybos sritis – drabužių dizainas. Mokykloje M. Navickas pristato individualų mezgimo dizainą. Žiūrėdamas į eksponuojamus megztus gobelenus, matai didelę menininko fantaziją. Tai jau ne pirma M. Navicko eksponuojama paroda Statybos sektoriuje. Džiugu paminėti, jog jis - buvęs ŠPRC mokyklos mokinys ir, pasiekęs tokias aukštumas, nepamiršta, mielai rengia parodas joje.

PM. Navickas parodose dalyvauja nuo 1996 metų, daug kartų yra dalyvavęs ir tarptautinėse parodose. Gal mažiau žinomas dėl to, kad dirba su žmonėmis, individualiai.

Osvaldas JOKUBAITIS

Spalio 16 d. (šeštadienį) 10 val. Šiaulių miesto savivaldybės posėdžių salėje (Vasario 16-osios g. 62, I a.). laukiami visi, kurie domisi daugiabučių renovacija, energijos taupymu, alternatyviais energijos šaltiniais. Energijos taupymo dienų renginyje "Daugiabučio renovacija ir energijos taupymas" specialistai supažindins su įstatymų pataisomis, analizuos sukauptą patirtį, pristatys alternatyvius energijos šaltinius, atsakys į šiauliečiams rūpimus klausimus.

Iš tūkstančio - vos dvidešimt

Šiauliuose, kaip ir visoje Lietuvoje, daugiabučių renovacija vyksta ne tokiais sparčiais tempais, kaip tikėtasi: mieste yra daugiau nei tūkstantis daugiabučių, kol kas modernizuotų arba pradėtų renovuoti nėra nė dvidešimties. Atnaujintuose namuose gyvenantys šiauliečiai akivaizdžiai pajuto tokių permainų naudą – sąskaitos už šildymą gerokai sumažėjo, gyventi tapo jaukiau ir švariau, todėl nenuostabu, kad taupiuose namuose visi norėtų gyventi. Pernai rugpjūtį LR Vyriausybė patvirtino naują daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą. Pagal ją Šiaulių regione jau patvirtinti dviejų daugiabučių namų modernizavimo investicijų planai, rengiami dar penkių namų.

"Reikia tikėtis, kad Vyriausybė ras tinkamą būdą paspartinti daugiabučių namų renovacijos procesą, nes leisti šilumą vėjais ir už ją mokėti didžiulius pinigus nenaudinga ne tik gyventojams, bet ir valstybei, kuri daugeliui priversta kompensuoti tas išlaidas. Tačiau kol Vyriausybė priiminėja naujus dokumentus, mes privalome rengtis daugiabučių modernizavimui – gyventojai turi kuo daugiau žinoti apie būdus taupyti energiją, apie galimus renovacijos finansavimo modelius, apie grėsmes, kurios gali kilti, jeigu modernizuojama bus neprofesionaliai. Todėl į renginį Savivaldybėje kviečiu visus, kurie iš pirmų lūpų norėtų išgirsti, ką ir kaip reikėtų daryti, kad daugiabučio namo atnaujinimo projektas būtų sėkmingas", - sako renginio koordinatorė, Šiaulių miesto mero pavaduotoja Daiva Matonienė.

Pagalba - aktyviausiems

"Daugiabučių gyventojai dabar turi būti labai aktyvūs ir apsisprendę, tuomet greičiau sulauks ir reikiamos pagalbos. 2009 m., kuomet Šiaulių savivaldybė kartu su partneriais buvo pakviesta įgyvendinti projektą "Darni, energijos išteklius taupanti miestų plėtra" (Baltijos jūros regiono 2007-2013 m. programa), projektui buvo pasirinktos itin aktyvios Lieporių ir Sukilėlių kalnelio mikrorajonų bendruomenės, kurios kryptingai siekė kuo geriau susitvarkyti namus ir aplinką, kurioje gyvena", - sako Šiaulių miesto savivaldybės vyriausioji architektė Rasa Budrytė.

Pasibaigus projektui, šie du Šiaulių miesto gyvenamieji rajonai (185 ha teritorija) turės ne tik parengtus detaliuosius planus, bet ir išanalizuotas šių rajonų galimybes bei pasiūlymus, kaip racionaliausiai tvarkytis, kad šių teritorijų plėtra būtų darni, kad būtų taupoma energija.

"Labai svarbu, kad šis projektas leis peržiūrėti ir šilumos ūkio problemas, bus bandoma sutvarkyti lauko inžinerinę infrastruktūrą taip, kad ji neneštų papildomų nuostolių. To pasiekti bandysime bendradarbiaudami su "Šiaulių energija", - sako R. Budrytė.

Jaukiai ir taupiai

Projektas "Darni, energijos išteklius taupanti urbanistinė plėtra" truks iki 2012 metų pabaigos. Projekto iniciatorė ir pagrindinė vykdytoja – Vokietijos būsto, miestų ir erdvinio planavimo asociacija. Lietuvos partnerės – Šiaulių miesto savivaldybė ir Lietuvos būsto ir urbanistinės plėtros agentūra. Iš viso Projekte dalyvauja 15 partnerių iš šešių skirtingų Baltijos jūros regiono šalių.

Anot miesto vyriausiosios architektės R. Budrytės, darnios urbanistinės plėtros rekomendacijomis bei pasiūlymais, kurie bus pateikti dviem mūsų miesto rajonams, galės vadovautis ir kiti Šiaulių gyvenamieji rajonai.

"Savo butus žmonės susiremontuoja, išsiblizgina, o tai, kas dedasi laiptinėse, kiemuose, gyvenamajame rajone, stengiamasi nematyti. Žinoma, norimi procesai juda labai palengva, tačiau be mūsų pastangų permainų tikrai nesulauksime. Manau, kad šiuo projektu aktyviname kiekvieno šiauliečio norus gyventi jaukioje aplinkoje ir taupiai, todėl pačių gyventojų pastangos tvarkytis ir versti tvarkytis kitus yra labai svarbios", - sako R. Budrytė.

Energijos taupymas - ne tik daugiabučiuose

Specialistai įsitikinę, jog energijos taupymas nėra tik daugiabučių renovacija, todėl Šiauliuose stengiamasi įgyvendinti kuo daugiau projektų, leidžiančių ieškoti alternatyvų iškastiniam kurui. Šie vietiniai projektai padeda spręsti globalias klimato kaitos problemas. "Šiaulių energija" siekia bent dalį iškastinio kuro pakeisti biomase. Bendrovė "Šiaulių vandenys" įgyvendina projektą, kuris leis iš valymo įrenginiuose gauto dumblo išgauti elektros ir šilumos energiją. Energijai gaminti bus panaudotos ir dujos iš dabar jau uždaryto Kairių sąvartyno. Šį projektą įgyvendina privati bendrovė.

Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras planuoja panaudoti komunalines atliekas jas apdorojant, tokiu būdu gauta kaloringa atliekų frakcija galėtų pakeisti iškastinį kurą.

"Pirmieji trys paminėti projektai Šiauliuose jau pradėti įgyvendinti, paskutinysis yra parengimo stadijos. Manome, kad privalome išnaudoti visas taupymo galimybes, kurios paprastai susijusios ne vien su taupymu, bet ir su ekologija – alternatyvūs energijos šaltiniai, alternatyvus kuras mažiau teršia aplinką, o jų naudojimas sudaro sąlygas darniai miesto plėtrai", - sako Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Aplinkos skyriaus vedėjas Romaldas Šemeta.

Tad spalio 16 dieną Šiaulių savivaldybėje vyksiančiame renginyje specialistai iš Šiaulių ir Vilniaus supažindins ne tik su dabartine daugiabučių namų renovacijos situacija, pasidalys sukaupta patirtimi, kalbės apie projektų finansavimą, bet ir pristatys galimybes atnaujinant daugiabučius pastatus naudoti alternatyvius energijos šaltinius.

Norintys dalyvauti renginiuose kviečiami iš anksto registruotis telefonu (8~41) 596 287 arba elektroniniu paštu l.sablinskiene@siauliai.lt. Susitikime laukiami ir nesuspėjusieji užsiregistruoti.

Arūnas UOGINTAS

Išvažiavome iš Šiaulių darganotą rytą su universiteto dailininkų paroda į Liubliną. Tolyn į pietus orai taisėsi ir vakare, kai pasiekėme tikslą – Marii Curie–Sklodovska universitetą, jau ryškiai švietė debesis išsklaidęs pats didžiausias šiais metais Mėnulis, nes, pasak astronomų, pastarosiomis dienomis šis naktinio dangaus šviesulys arčiausiai priartėjąs prie Žemės.

Parodos autoriai prie Jaunimo centro.

Su šio Lenkijos universiteto Menų fakultetu bendradarbiaujame jau septintus metus. Pirmąsias parodas Liublino galerijose surengė dailininkai Meda Dilinskienė, Ričardas Garbačiauskas ir Vaidotas Janulis, pas mus savo grafikos darbus eksponavo žinomi Lenkijos grafikai Grzegorz Dobieslaw Mazurek ir Piotr Lech. Pasikeitėme studentų parodomis.

Puikiai kalbantis lenkiškai R. Garbačiauskas vadovavo ir šiam projektui – šiauliečių parodai, įtrauktai į VII Liublino mokslo festivalį, kuriame dalyvavo keliolika aukštųjų mokyklų.

Liubline gyvena beveik tris kartus daugiau žmonių nei Šiauliuose, čia veikia penki universitetai, yra puikus senamiestis su keliolika bažnyčių, tačiau didelės šiuolaikinės meno galerijos dar nėra... Šiauliai su savo Dailės, "Laiptų" galerijos ir kultūros centro parodų plotais lenkia šį seną Lenkijos miestą. Dailininkų parodos čia eksponuojamos Rotušėje, Istorijos muziejuje ir galerijose, įrengtose įvairių interjerų rūsiuose ar palėpėse. Liublino dailininkai juokiasi, kad jų galerijos pagal išsidėstymą konkuruoja su aludėmis ir barais, kurie ypač senamiestyje užima galybę rūsių... Taigi ir ši nemaža šiauliečių dailininkų, universiteto dėstytojų, paroda eksponuota Jaunimo kultūros namų Nr. 2 palėpėse.

Trys dailininkai - profesoriai A. Visockis, R. Garbačiauskas ir šių eilučių autorius geras kokias valandas suko galvą, kaip deramai sutalpinti keturiasdešimt du meno kūrinius, kuriuos parodai pateikė septyniolika universiteto menininkų. Gausiausiai pristatyti profesorius V. Janulis, kuris parodai atrinko šešis naujausius savo serigrafijos estampus, ir dizaineris Vilmantas Dambrauskas, eksponavęs didelį fotografijų ciklą "Ir jie nusprendė išplaukti". Juo autorius, derindamas raiščiais ir turbanais iš dalies prisidengusius nuogus vyrų ir moterų kūnus, senų medinių rakandų, sijų, linijinių virvių fone kūrė naujo mito modelį. Beje, palėpės atmosfera šiam nuotraukų ciklui buvo kaip tik ta vieta.

R. Garbačiauskas parodai atrinko tris figūrines nuogų merginų kompozicijas. Šie aktai sužavėjo žurnalistus kasmetėje šiauliečių dailininkų parodoje, menininkas davė išsamų interviu vienam mūsų miesto laikraščiui apie nuogumo fiksavimą tapyboje. Lenkai savitai pastebėjo nuogumo problemą mene - jie tiesiog pridengė šiuos tris darbus, kai parodos apžiūrėti atvyko būrys vaikų. O nuogales, užfiksuotas V. Dambrausko fotografijose, nukabinti tiesiog užmiršo... Tačiau jei gerai pagalvoji, ar tas nuogumas – tapyboje ar fotografijoje, puikiai stilizuotas ir tikrai negašlus - yra toks jau pavojingas jaunimui.

Figūrų kompozicijų atrastume Irenos Ambrazienės, Arūno Uoginto, Aldonos Visockienės kūriniuose. Edmundas Birgėla savo grafikoje paskendo ornamentinės ritmikos tyrinėjimuose.

Vidmanto Zarėkos kūriniuose žmogaus figūros nėra. Jis stebi, dažniausiai tiria patį žmogaus prisilietimą, tarkim, lango stikle ar mokyklinės lentos plokštumoje, natiurmorto daiktuose ir visa tai fiksuoja trijose, dar "Baltijos tiltai. Gelmė" bienalę Vilniuje menančiose akvarelėse. Pastarųjų metų aliejinės tapybos kūriniai, kuriuos parodai pateikė Gražina Arlauskaitė-Vingrienė, sakyčiau, tarytum susišaukia su V. Zarėkos žmogaus interjerų tyrinėjimais ("Izraelis. Mėlynos durys"), nors, kita vertus, gal autorė tokia tapybine plastika tiesiog savaip interpretuoja peizažo struktūras, kaip ir Antanas Visockis savo akvarelėse...

Ruošiama parodos ekspozicija. Autoriaus nuotr.

Albinas Kavaliauskas ir Ieva Kavaliauskaitė reprezentavo taikomąją dailę, jų odos objektai – skulptūros lyg sustingę vynmaišiai ar knygos - tiesiogiai iliustravo pačią anksčiau minėtą sąvoką, nes palėpėje šalia stogo perdengimo konstrukcijų šie kūriniai iš odos tiesiog nuostabiai tiko ir metaforiškai pratęsė Vilmanto Dambrausko fotografijų ciklo naujo mito kūrimo idėją.

Kiti taikomosios dailės darbai – tekstilė (Salvinijos Anikinienės, Reginos Vaitkevičienės, Vilijos Lesauskienės, Danutės Kaučikienės kūriniai) - puikiai tilpo atskiroje patalpoje šalia senovinių lenkų tautodailininkų audimo staklių.

Liublino jaunimo centre eksponuojama ne tik tapyba, grafika, fotografija, bet ir tekstilė, keramika, didelės apimties odos dirbiniai – tai išsami ir solidi universiteto, Menų fakulteto dėstytojų kūrybos paroda, fiksuojama parodos kuratorių (dailininkai Agnieszka Zawadska ir Robert Rabiej) išleistame parodos kataloge, kurį lenkai pavadino "Wspolczesna sztuka litewska", lietuviškai būtų – šiuolaikinis lietuvių menas. Jei šį lietuvišką vertimą galėtume suprasti kaip šių dienų lietuvių – šiauliečių - dailininkų meną, tai tokiu atveju būtų keista kai kurių kitų universiteto dėstytojų pozicija pateikti kūrinius, sukurtus dar aname amžiuje, pvz., dailininko V. Šimoliūno darbams jau būtų per dvidešimt metų...

Pabaigoje – visai graži paralelė, kaip jau rašiau, apie arčiausiai Žemės priartėjusį Mėnulį...

Taip jau yra, kad retkarčiais Liubline susitinka Lietuva ir Lenkija. Visi žinome Liublino uniją, Lietuvių aikštę tame mieste ir paminklą tai įvairiai interpretuojamai sąjungai.

Manau, kad mes "pasmerkti" gražiai ir nuoširdžiai bendrauti su kaimynais...

Oksana LAURUTYTĖ

Šį savaitgalį 80-ąjį sezoną pradedantis Šiaulių dramos teatras žiūrovų teismui ir džiaugsmui pristato režisierės Reginos Steponavičiūtės spektaklį pagal Carlo Goldoni pjesę "Viešbučio šeimininkė". Dviejų dalių komediją kūrusi režisierė ir aktoriai žada puikų reginį, kuriame gausu ir išminties, ir pudros kvapo, bus daug šokama, o spektaklį lydės geros manieros. Vien repeticijos trupei suteikė milžinišką pasitenkinimą - aktoriai mylėjo vienas kitą ir pačias repeticijas.

"Jeigu kas nors atsitiktų, prisiminkite viešbučio šeimininkę. Visada gali rasti išeitį", - tikina Šiaulių dramos teatro aktoriai, sukūrę "Viešbučio šeimininkę" ir kviečiantys į premjerą šį savaitgalį. Autorės nuotr.

Ir drama, ir poezijos debesėliai

Carlo Goldoni komediją "Viešbučio šeimininkė arba Mirandolina" ("La locandiera") parašė 1753 metais. Tai bene populiariausia Carlo Goldoni pjesė apie Mirandoliną - viešbučio šeimininkę, smuklininkę. Jos grožis vyrus traukia, suvilioja, bet renkasi visada tik ji. O jie kantriai laukia savo valandos...

Režisierė Regina Steponavičiūtė spaudos konferenciją naujam spektakliui pristatyti pradėjo ant kelių pasidėjusi scenografo Galiaus Kličiaus nutapytą paveikslą - sumažintą spektaklio scenos veidą. Gondolų į spaudos konferenciją neatnešta, tačiau jomis spektaklyje bus irstomasi. Be šio romantiško pliūpsnio, spektaklyje "Viešbučio šeimininkė bus ir daug aistrų. "Daug šilumos ir meilės įdėjome, kostiumai yra nuostabūs. Spektaklis yra ir komedija, ir tragedija, nes kur susiduria vyras ir moteris, ten yra ir dramos, ir poezijos debesėliai sklando", - sakė aktorė Jūratė Budriūnaitė, kuri su kolege Danguole Petraityte kuria žaviosios Mirandolinos vaidmenis.

Pasak J. Budriūnaitės, kuriama viešbučio šeimininkė - ambicinga, savo laisvę vertinanti gražuolė. Pasičiupusi išgirstą mintį, kad pasaulis laikosi ne ant bobų, Mirandolina bando įrodyti, kad vyras ir moteris gali būti partneriai, o ne priešingi krantai...

Kavalieriaus Ripafrato vaidmenį kuriantis aktorius Aurimas Pintulis sako nepritariantis C. Goldoni mintims, bet vaidinti stengiasi - juk darbas toks. "Goldoni kalba apie žmogiškas ydas: puikybę, gobšumą, pasipūtimą, pretenzingumą. Volteras Goldoniui yra pasakęs, kad pastarasis išvadavo tėvynę nuo kaukių - pradėjo kalbėti apie tikrą vyrą ir tikrą moterį bei jų tikrus jausmus", - komentavo režisierė.

G. Steponavičiūtė džiaugiasi, jog jai teko dirbti su itin puikia kūrybine grupe. Be jau minėtų aktorių, vaidmenų kurti pakviesti Juozas Bindokas, Romanas Dudnikas, Lina Bocytė, Nomeda Bėčiūtė, Mindaugas Jurevičius ir Vladas Baranauskas. "Teatras stiprus savo aktoriais. Dėkoju visiems iš esmės ir labai", - sakė režisierė.

"Esu dvidešimt metų teatre ir didžiuojuosi, kad čia dirbu. Džiaugiuosi ir lenkiuosi kolegoms, kurie dirbo prie šio spektaklio", - emocingai kalbėjo N. Bėčiūtė.

Kurį laiką užsienio klausytojams koncertavusi Alina Orlova sugrįžo į Lietuvą. Ji savo gerbėjams pristato antrąjį savo albumą.

Liepos 1 dieną išleisto albumo pavadinimas "Mutabor". Tai vienas iš Vilhelmo Haufo pasakos "Kalifas gužas" magiškų elementų. "Tie, kurie žino žodį "mutabor", žino jį kaip burtažodį. Kaip žodį, kuris pasakoje paverčia žmogų gyvūnu", – albumo pavadinimą pakomentavo A. Orlova.

Birželio pradžioje klausimus apie būsimą Alinos Orlovos albumą dainininkė atrėmė išleisdama pirmą dainą "Šilkas" iš tuo metu dar nepavadinto antrojo albumo. Radijo stočių eteryje ir socialiniuose tinkluose pristatyta daina sukėlė daug diskusijų apie dainininkės kūrybos pokyčius.

"Šis albumas buvo kuriamas dvejus metus. Jis man ir reiškia pasikeitimą, ilgą kelionę, dvejų metų įvykius, emocijas ir kūrybą. Todėl ir dainos albume labai skirtingos – vienos panašesnės į pirmo albumo kūrinius, kitos nurodo kryptį, kuria mano muzika juda dabar. Tai, matyt, ir yra mano virsmas. Šis albumas yra virsmas", – pasakojo Alina.

Šio dainininkės virsmo išgirsti kviečiami ir šiauliečiai - spalio 2 d. 18 val. naujasis albumas bus pristatytas koncertų salėje "Saulė".

Kiekvienai Alinos albumo "Mutabor" dainai kūrybinė komanda "pvz.lt" (Rudolfas Levulis, Kamilė Kaniušonytė ir Paulius Mazuras) sukūrė po vaizdonovelę. Keturiolikoje videodarbų vaizduojamos skirtingos visuomenės grupės. "Visi sukurti filmukai - dokumentiniai. Kaliniai, senelių namų gyventojai, šokių "kam per 30" lankytojai – visi personažai, situacijos ir vietos – tikri ir nesuvaidinti", – pasakojo videomenininkas Rudolfas Levulis.

Dainininkės kuriamai muzikai pagyrų negaili ir Didžiosios Britanijos spauda. Rašoma, jog dainininkės kūryba yra naujos pasaulyje įsivyraujančios tendencijos – jungti modernią muzikinę techniką su liaudies muzika – pavyzdys. Nusistovėjusias muzikines tradicijas griaunanti Alina angliškoje spaudoje aprašoma kaip XXI amžiaus folk muzikos atradimas.

Donata VELIŪTĖ, www.etaplius.lt

Į Saulės miestą spalio 1-ąją kartu su grupe SEL atvyksta bene skandalingiausias visų laikų Lietuvos muzikantas Egidijus Dragūnas. Šiaulių arenoje dainininkas miestiečiams žada įspūdingą specialiųjų efektų šou.

SEL grupės muzikos gerbėjams dainininkas pažadėjo dovanoti koncertą, vertą išskirtinio dėmesio. Po renginio E. Dragūnas gerbėjams dalys autografus, bet nekantriausieji muzikantą, vaikštantį Šiaulių gatvėmis, galės sutikti dieną prieš koncertą. Roberto Dačkaus nuotr.

Dvi valandos šėlsmo

Šiauliuose bus pristatoma maždaug dviejų valandų trukmės programa. Skambės septyni visiškai nauji kūriniai iš lapkritį pasirodysiančio albumo. Grupės gerbėjai išgirs žinomas dainas "Ten, kur sapnai", "Laiškas iš Paryžiaus", "Nupiešiu" ir kt. SEL'as pažada, jog žiūrovus džiugins ir senais kūriniais. Dieną prieš koncertą E. Dragūnas atvyks kartu su grupe ir aptarnaujančiu personalu. Muzikantas pasakoja, jog net 31 žmogus rūpinsis, kad renginys padarytų įspūdį.

SEL'as, paklaustas, kodėl atvyksta į Šiaulius, atvirauja, jog Lietuvoje mažai salių, kuriose būtų galima surengti reginio vertą koncertą. "Lietuvoje yra tik nedaugelis miestų, kuriuose galėčiau koncertuoti. Vis dėlto mes dažnai važiuojame į pačius mažiausius miestus. Į Šiaulius vykstame todėl, kad arenoje yra geros sąlygos koncertams su visais specialiaisiais efektais rengti: garso kolonėlės, apšvietimas, lazeriai ir kt. Manau, kad miestui itin trūksta panašių renginių. Aš jaučiu pareigą taisyti padėtį",- sako E. Dragūnas.

Dainininkas Šiaulių arenoje gerbėjams pademonstruos nepakartojamą specialiųjų efektų šou - bus panaudotas 50 kv. m pažangios SMD technologijos ekranas. Jame bus transliuojamos konkrečios dainos dvasią atskleidžiančios vaizdo projekcijos.

"Visada svajojau rengti tokius įspūdingus šou, kokius sau gali leisti daug uždirbančios pasaulio žvaigždės – geras garsas, įspūdingas apšvietimas, didžiuliai ekranai, tūkstančiai gerbėjų... Atrodo, šiai mano svajonei atėjo laikas išsipildyti", – džiaugiasi SEL lyderis, kuriam savo idėjas įgyvendinti padėjo pasirašyta milijono vertės bendradarbiavimo sutartis su viena telekomunikacijų bendrovių Lietuvoje.

Su tokia programa, kurią pristatys Šiauliams, SEL pasirodo trečius metus. Muzikantas pasakoja, kad šis dvi valandas trunkantis 28 dainų repertuaras džiugino ne tik Lietuvos, bet ir JAV, Vokietijos, Anglijos ir Švedijos grupės gerbėjų ausis. "Turą užbaigsime lapkričio 19 d. Vilniuje, Teatro arenoje. Tai bus mūsų aštuonioliktas grupės gimtadienis", - pasakoja dainininkas.

"Šiauliečiams, mačiusiems Rusijos žvaigždes ar Europos muzikantus, galiu pasakyti, kad mes nuo jų niekuo nesiskirsime, o už kitus galbūt pasirodysime netgi geriau", - atskleidžia E. Dragūnas.

Kas bus naujausiame albume - paslaptis

Grupės SEL lyderis šiemet dar nebuvo įsivėlęs į jokį skandalą, tačiau naujausia jo daina "Nes aš tik vėjas" sukėlė sąmyšį tarp klausytojų, kadangi pasirodė anksčiau, negu buvo planuota. "Atsirado tokių, kurie pasisavino ne savo kūrinį. Buvo kreiptasi į policiją, jau yra iškeltas ieškinys. Už tokį elgesį šis asmuo turės atsakyti ir jam tai kainuos", - teigia dainininkas.

Muzikantas pasakoja, kad dabar jis gyvena albumo įrašymo nuotaika, todėl nenuostabu, kad šiuo metu jam mėgiamiausios naujos dainos, kurių dar niekas negirdėjo. "Dainos yra skoningos, melodingos. Įrašai buvo daryti Vokietijos studijose, kuriose savo kūrinius įrašo Craig David, D. Bilanas ir kt. Porą kūrinių įrašėme JAV, trejetą dainų - su Mario Basanovu. Dabar aš klausausi naujos muzikos", - sako SEL'as.

Kas bus naujausiame albume, vis dar slepiama. Dainininkas atskleidė, kad kaip tik vėluoja į fotosesiją, kurią rengia svečias iš Prancūzijos. Būtent jis darys SEL grupės albumo viršelį.

E. Dragūnas žada, kad pinigai, gauti už parduotą albumą (planuojama gauti apie 300 tūkst. litų), bus paaukoti vaikams, sergantiems leukemija. "Neaukočiau tų pinigų, jei tuo užsiimtų Sveikatos apsaugos ministerija", - atvirauja skandalistas. E. Dragūnas sako, kad mieliau surinktus pinigus paaukotų kovai su dabartine Lietuvos valdžia.

Muzikantas pasakoja, jog vaikams, sergantiems nepagydoma liga, aukoja todėl, kad jaučia moralinę skolą. Prieš dvejus metus pro langą iškrito E. Dragūno sūnus. Atlikėjas atvirauja, kad tada labai išgyveno. "Slaugydamas sūnų, pats buvau pakilęs keletą aukštų aukščiau Santariškių ligoninėje, kur guli leukemija sergantys vaikai. Visą pelną, gautą už albumą, pasiimsiu grynais ir, GARBĖS ŽODIS, nunešiu atiduoti sergantiems vaikams", - sako dainininkas.

Koncertas Šiauliuose vyks jau kitą penktadienį, spalio 1-ąją dieną, 19 val.

Praėjus vos keliems mėnesiams nuo pirmojo savo apsilankymo Lietuvoje, vienas geriausių bajanistų pasaulyje Alexander Hrustevich (Ukraina) sugrįžta į Lietuvą su nauja programa. Jis koncertuos penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Šiauliuose bajanistą bus galima išgirsti spalio 10 d. koncertų salėje "Saulė". Koncertų seriją organizuoja VŠĮ "Naujoji muzikų karta".

"Neeiliniai atlikėjo gebėjimai, nepriekaištinga technika ir nepaprastas jautrumas muzikai tiesiog užburia publiką. Užsienio kritikai bei klausytojai praminė A. Hrustevich "žmogumi orkestru". Visiškai su tuo sutinkame. Jis didysis musų įstaigos atradimas", - džiaugiasi "Naujosios muzikų kartos" atstovai.

Vienoje scenoje su įžymiuoju Bobby McFerrinu

Koncertuodamas jau aplankęs pusę pasaulio - JAV, Lenkiją, Ispaniją, Austriją, Italiją, Vokietiją, Serbiją, Rusiją ir daugelį kitų šalių, - A. Hrustevich vos prieš keletą mėnesių koncertavo Kijeve kartu su muzikos megažvaigžde, kelių "Grammy" apdovanojimų laimėtoju, dainininku ir kompozitorium Bobby McFerrinu. Lietuviams šis legendinis dainininkas labiausiai žinomas iš dainos "Don't worry, be happy".

"Kartą sulaukiau netikėto skambučio iš koncertų organizatorių Kijeve. Pasirodo, Bobby McFerrinas, ruošdamasis koncertui, perklausė daug bajanistų ir iš viso sąrašo pasirinko kartu koncertuoti būtent mane. Iš pradžių dvejojau dėl šio koncerto, kadangi mano repertuare daugiau klasikinės muzikos kūrinių, o Bobby McFerrino muzikoje daug improvizavimo. Siūliau organizatoriams, kad ieškotų kito atlikėjo, tačiau dainininkas nenorėjo nieko kito, tik manęs. Taip ir susitikome viename koncerte, kurio klausėsi daugiau nei trys tūkstančiai klausytojų. Tai, žinoma, nepamirštamas įvykis mano gyvenime", - pasakojo A. Hrustevich.

Priverčia sulaikyti kvėpavimą

Jau pirmosiosmis natomis bajanistas priverčia sulaikyti kvėpavimą - A. Hrustevich geba atlikti pačių sudėtingiausių smuiko, fortepijono, orkestro kūrinių transkripcijas nuo P. Čaikovskio koncerto smuikui ir orkestrui iki ištraukos iš A. Vivaldi "Metų laikų". Dešimčia pirštų vienu metu jis lengvai sugroja ir orkestro, ir smuiko partijas. "Savo pirštais, aukštyn žemyn skraidančiais per dešimtis mygtukų, jis kuria stebuklingą spektaklį, preciziškai švariai išgrodamas kiekvieną natą." ("The Musical Patriot", D. Yearsley, 2009). Beje, neeiliniais A. Hrustevich gabumais bei virtuoziškumu gali įsitikinti interneto svetainės "Youtube" lankytojai. Svetainėje galima rasti daug šio atlikėjo įrašų, kuriuos jau peržiūrėjo per pusę milijono klausytojų iš viso pasaulio. "Klausantis įrašų sunku patikėti, kad taip galima groti, tad įsivaizduokite, kas darosi salėje, klausantis jo gyvai", - sako "NMK" atstovai.

A. Hrustevich yra daugelio tarptautinių konkursų laureatas - "Golden accordeon" Niujorke, "Nuo baroko iki džiazo" Lenkijoje, "Accoholiday" Ukrainoje. Groti bajanu jis pradėjo būdamas šešerių metų, baigė Ukrainos nacionalinę muzikos akademiją Kijeve. Šiuo metu, be savo solinės veiklos, yra Nacionalinio nusipelniusio akademinio ansamblio narys.

Bajanas - populiarus instrumentas pasaulyje, tačiau Lietuvos publikai gana mažai žinomas. "Jis suteikia atlikėjui dideles galimybes, juo galima groti nuo liaudiškos iki klasikinės muzikos, nuo P. Čaikovskio iki šiuolaikinių kompozitorių kūrinių", - sako A. Hrustevich. Anot muzikanto, bajanas dažnai lyginamas su akordeonu. Tačiau šis palyginti neseniai - 1907 m. - išrastas instrumentas skiriasi ne tik savo struktūra (dešinėje pusėje yra mygtukinė klaviatūra), bet ir didesnėmis kūrinių atlikimo galimybėmis.

"Šiauliai plius" informacija

Laura AUKSAITYTĖ

Prieš kelerius metus latviai kreipėsi į pasaulio baltus švęsti rugsėjo 22 dieną - Baltų vienybės dieną. Rytoj, rugsėjo 25-ąją, Šiauliuose vyks šiai dienai paminėti skirti renginiai. Šventės globėja vicemerė Daiva Matonienė įsitikinusi, kad renginys sulauks didelio šiauliečių ir miesto svečių dėmesio. Juk šventės metu žadamas įspūdingas reginys - maža ugnelė įžiebs didelę dviejų tautų vienybės ugnį, kuri nušvies Salduvės piliakalnį vienybės šviesa. "Atėjusiųjų laukia daugybė renginių, pramogų, koncertas bei įspūdingas karžygių skulptūrų, judančių nuo ugnies, pasirodymas. Todėl visus kviečiu rytoj 13 valandą atvykti prie Salduvės piliakalnio kartu su broliais latviais paminėti Baltų vienybės dienos",- sako D. Matonienė.

Baltų vienybės dienos globėja vicemerė Daiva Matonienė ir karžygių skulptūrų autorius Vilius Puronas tikisi, kad eksperimentinis projektas – nuo ugnies pajudėję karžygiai – taps tradiciniu šventės akcentu.

Šventėje alkoholiu nebus prekiaujama

"Baltų vienybės diena labai svarbi mūsų miestui, todėl jaučiu didelę atsakomybę ruošdamasi šiai šventei. 1236 metais Šiaulių vietovardis "Soule" pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose, aprašančiuose Saulės mūšį. 1236 m. rugsėjo 22 d. tapo Šiaulių miesto gimimo diena. Ši diena primena lietuvių ir latvių genčių pergalę Saulės mūšyje prieš kalavijuočių ordiną. Tai buvo mūšis, sustabdęs svetimųjų agresiją į baltų žemes. Dabar Saulės mūšis simbolizuoja baltų tautų bendros kilmės ir likimo idėją, o vienybė yra mūsų jėga. Puikiu pavyzdžiu galime prisiminti ir Baltijos kelią, kuris sujungė Baltijos šalis bendru visiems labai svarbiu tikslu", - sako šventės globėja D. Matonienė.

- Ar renginiuose dalyvaus Latvijos savivaldų, kultūros institucijų atstovai?

- Jeigu jau mūšyje kovojome kartu, tai ir šventę reikia švęsti kartu, todėl paminėti Baltų vienybės dienos pakvietėme Šiaulių apskrities rajonų, Lietuvos ir Latvijos kultūros institucijų atstovus. Ch. Frenkelio viloje bus surengta konferencija, kurioje aptarsime Baltų kultūros parko plėtros idėją. Sieksime, kad parkas taptų realus, ir tarsimės, ką konkrečiai reikėtų daryti Salduvėje. Konferencijoje susitarsime dėl 2011-aisiais įvyksiančio renginio – 775-ojo Saulės mūšio jubiliejus - minėjimo, pasirašysime bendradarbiavimo protokolą.

- Kokie renginiai laukia šiauliečių?

- Šventė prasidės bėgimo akcija "Ugnies keliu", kurios metu akcijos savanoriai - šventės kviesliai - neš ugnies fakelus nuo Saulės mūšio vietos iki Salduvės piliakalnio. Ši maža ugnelė nušvies Salduvės piliakalnį vienybės šviesa. Tradiciškai lietuviai ir latviai ugnelėmis išreikšdavo pagarbą protėviams ir baltų vienybei. Nuo 13 val. prie Salduvės vyks Šiaulių miesto, apskrities, svečių iš Latvijos folklorinių ansamblių pasirodymai, šokiai, žaidimai. Šventės lankytojai galės paragauti kulinarinio paveldo patiekalų, susipažinti su jų gamybos ypatumais, veiks tautodailininkų mugė, bus galima pavažnyčioti karietomis, pajodinėti žirgais. Noriu pasidžiaugti, kad Baltų vienybės dienai labai atsakingai rengiamasi. Miesto mokyklos rengė talkas Salduvės aplinkai sutvarkyti. Su mokyklų vadovais aptarėme, kokių senovinių patiekalų bus pagaminta, kokius pasirodymus moksleiviai parengs. Noriu pabrėžti, kad Baltų vienybės dieną šventėje nebus prekiaujama alkoholiu. Jei jau skelbiama kova prekybai alkoholiu, reikia kovoti principingai ir atsakingai.

Karžygiai pakels lankus į dangų

Baltų vienybės dieną šiauliečių lauks siurprizas, kurį jau visus metus rengia dizaineris Vilius Puronas.

- Žadama, kad Baltų vienybės dienai vainikuoti rengiate eksperimentinį projektą, kuris šiauliečiams ir miesto svečiams padovanos nepakartojamą reginį.

- Mano rengiamas siurprizas – avantiūristinė idėja, nes panašaus žanro kūrinių Lietuvos istorijoje dar nebuvo. Tai du 6,5 metro aukščio karžygiai, kurie iškels rankas su lankais į dangų. Kinetiniam efektui išgauti bus panaudota ugnis. Šis užmanymas – simbolinis, kaip ir priklauso žvelgiant į mūsų garbingus protėvius. Lietuvos ir Latvijos karžygiai – figūros, pagamintos iš metalo tinklo. Jos pusiau ažūrinės, todėl bus prikimštos degios medžiagos – žagarų. Baigiantis šventei žagarai bus uždegti ir kažkuriuo momentu, kai ugnis nudegins vidaus atotampas, abu milžinai iškels rankas, kuriomis laiko milžiniškus lankus, į dangų. Tai šauliai – Šiaulių praeitis ir vardas. Suprantu, kad toks kinetinis įrenginys gali pateikti netikėtumų, tačiau ko tik gyvenime nepasitaiko. Ištisus metus prie jo dirbu, o efektas gali trukti vos penkias minutes. Vis dėlto manau, kad man pasiseks ir šiauliečių bei svečių lauks įspūdingas reginys.

- Ar skulptūra liks Salduvėje?

- Tai vienkartinis kūrinys, kuris gali tapti tradicija. Kitą dieną skulptūras išvešime. Plėtoju idėją, kad iš konteinerių pagamintas skulptūras galima pastatyti parkuose. Tvarkant parkus, į konteinerius galima prikrauti žagarų ir panaudoti kitos šventės metu.

- Ar skulptūra miestui kainuos?

- Skulptūros daromos iš metalo atliekų. Jos – pramonininkų dovana Šiauliams. Kodėl skulptūras sugalvojau? Paklauskit Dievo, iš kur kyla idėjos. Turiu galvoje ikikrikščioniškąjį periodą...

Oksana LAURUTYTĖ

Rugsėjo 30 dieną (ketvirtadienį) 18 val. Šiaulių universiteto pirmųjų rūmų kieme (P. Višinskio g. 25) vyks tarptautinė akcija "Mes kartu", kuria siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į asmenų su negale ugdymą ir integraciją, skatinti tarpusavio supratimą, toleranciją, bendravimą. Akcijos organizatorius Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės studijų fakultetas kviečia visus neabejingus atvykti ir nusifotografuoti su neįgaliaisiais. Susikibimas rankomis ar kitas bendrai atliekamas veiksmas turi būti pagrindinis nuotraukų akcentas, o fotografijų laukiama iki spalio 15-osios.

Pasak akcijos "Mes kartu" sumanytojo, ŠU doktoranto, dėstytojo Beno Gudinavičiaus, kas dešimtas žmogus turi vienokią ar kitokią negalę, tačiau dažnai jis būna atskirtas nuo visuomenės ir yra "įkalintas" savo pasaulyje. Visuomenė nėra subrendusi dialogui su neįgaliaisiais, todėl žmonės ir kviečiami pabūti kartu su jais.

Jei oras bus netinkamas renginiui kieme, akcija vyks vienoje universiteto auditorijų. Susirinkusieji ne tik fotografuosis - išvys šokių studijos pasirodymą, klausysis grojimo vinilinėmis plokštelėmis, bus piešiama ant smėlio, filmuojama ir visa tai demonstruojama dideliame ekrane.

Nuotraukas, padarytas per renginį arba kitu patogiu metu, su trumpais aprašymais iki spalio 15 d. reikia atsiųsti el. paštu arba Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės fakultetui adresu P. Višinskio g. 25, Šiauliai.

Akcijos organizatoriai sako, kad fotografijos nedalyvaus jokiame konkurse. Iš pradžių jos bus eksponuojamos virtualioje parodoje internete, vėliau, padarius nuotraukas, fakultete ar kitose viešose erdvėse.

"Pageidautina, kad neįgalių žmonių veidų fotografijose nesimatytų, tačiau jei jie bus matomi, fotografavęs žmogus turi turėti fotografuojamųjų sutikimą. Jei fotografija atsiųsta, bus traktuojama, kad fotografiją siuntėjas leidžia patalpinti svetainėje, nes sutikimą yra gavęs.

Tikimasi, kad su neįgaliaisiais fotografuosis ir įžymus šiauliečiai. Susikibimas rankomis taps bendros veiklos, draugystės pradžia. B. Gudinavičius džiaugiasi, kad akcija tapo tarptautinė - prie jos prisijungė kolegos iš Švedijos, Lenkijos, Italijos, Prancūzijos bei Šiaulių universitete besimokantys užsieniečiai. Akcija "Mes kartu" skirta specialiosios pedagogikos specialybės 50-mečiui Lietuvoje paminėti ir Specialiosios pedagogikos fakulteto Šiaulių universitete 35-mečiui.

Naujas dvarų gyvenimas

Jūratė SOBUTIENĖ

"Kai buvau dešimtmetis, šitoje oficinoje porą metų su tėvais gyvenome. Po to daugybę metų čia nesu buvęs", - ištiesęs ranką rodo garbaus amžiaus vyriškis, atvažiavęs su būriu ekskursantų. Renavo dvaras įtrauktas į turistinius maršrutus, savaitgaliais į jį užsuka ne vienas žingeidžių žmonių autobusas, tačiau dvaro darbuotojai neneigia, kad didesnio lankytojų srauto sulaukę po "Tadas Blinda. Pradžia" filmavimo vasarą. Vis dėl to jie sako, kad dar reikia poros metų, kol šis vaizdingoje vietoje prie Varduvos upės esantis klasicistinio stiliaus dvaro ansamblis su milžinišku parku taps tikru traukos centru.

Gaures pakeitė Renė

Renavo kaime netoli Sedos esantis dvaras ne visada turėjo tokį vardą – rašytiniuose šaltiniuose nuo XVI a. minimas Gaurų dvaras, o vėliau, kai XVII a. pabaigoje jo šeimininkais tapo Renė (Röne) giminė, dvarui palaipsniui prigijo Renavo pavadinimas. Iš medinio dvarelio šiaudiniu stogu puošniais rūmais tapęs dvaras garsėjo vertingomis meno kūrinių kolekcijomis, tačiau spalvingą ir turtingą praeitį turėjęs dvaras tarybiniais metais tapo kolūkio kontora ir trąšų sandėliu.

"Keletą metų pagrindinis pastatas buvo be stogo, tad gerokai nukentėjo. Mažeikiai išgyveno savo aukso amžių, kai jiems vadovavo Stanislovas Giedraitis. Būtent jo iniciatyva 1981 metais imtas rekonstruoti Renavo dvaras. Neseniai buvo atvažiavę restauratoriai, tai pasidžiaugė, kad taip gerai atkurti gipso lipdiniai, - pasakoja Adelė Gružienė, vesdama į geltonąją svetainę. – Čia buvo ponių kambarys, jos čia šnekučiuodavosi, gerdavo arbatą. Šios svetainės veidrodžio rėmai autentiški, padengti auksine plėvele."

Iš šios salės einame į vyrų svetainę, mat moterys ir vyrai vakarodavo atskirai. Joje ugnį užkurti būtų galima autentiškame židinyje, tačiau dabar židinio anga uždengta. "Smalsūs vaikai mėgdavo landžioti", - šypsosi A. Gružienė.

Laiptai ir Eifelio bokštas - iš tos pačios gamyklos

Šalia esanti salė žvilgsnį patraukia ne autentika, o besilupančiomis sienomis. "Čia buvo trąšų sandėlys. Ką bedarytų, dažai vis tiek nusilupa. Trąšų pripilta buvo ir kambarinių kambarėlyje", - pasakoja Renavo dvaro darbuotoja, vesdama į biblioteką. Į ją mielai užsuka Renavo gyventojai, nes ji – tebeveikianti, tarsi tęstų senas tradicijas. Senųjų dvaro šeimininkų rūpesčiu anksčiau joje buvo daugiau nei 1000 tomų knygų, daugiausia vokiečių ir lotynų kalbomis. Bibliotekoje ir laiptai, ir knygų lentynos – tokie, kokie buvę dvaro klestėjimo laikais. "Laiptai pagaminti toje pačioje gamykloje kaip ir Eifelio bokštas. Palipkit jais ir įsitikinsit, kaip patogu, kaip tiksliai viskas apskaičiuota", - siūlo palydovė.

Besiklausydama entuziastingo A. Gružienės pasakojimo nesusilaikau nepaklaususi, kiek metų ji muziejininke dirbanti. "Aš dirbau šitame pastate. Buvau kolūkio vyriausioji agronomė. Taip ir likau čia. Tiek mūsų čia ir tėra – su vedėju trys darbuotojai ir keturi sargai. O vien parkui nušienauti kiek žmonių reikia..." - pasakoja ji.

Iki dvaro - upe

"Tie trys žmonės turi du etatus, - patikslina Deividas Makavičius, Mažeikių muziejaus Renavo dvaro filialo vedėjas. - Teritorija - per 50 ha, o mes net neturime lauko darbininko. Šiek tiek gelbėja viešųjų darbų programos, bet jei nėra pinigų, neturime ir kas dirbtų." Tačiau D. Makavičius sako tikintis dvaro ateitimi: "Svarbiausia, kad dvaras neprivatizuotas, jis atviras visuomenei. Yra parengta keletas projektų, o darbai prasidės jau šiemet. Dvaras per 2-3 metus bus sutvarkytas, maksimaliai išsaugant autentiką."

Šie laiptai buvo skirti ne dvaro gyventojams ar svečiams, o žirgui treniruoti. Pasakojama, kad dvarų žirgai turėjo būti labai gerai treniruoti ir, staiga sustabdyti, gebėti kanopa prispausti monetą.		Bibliotekos laiptai pagaminti toje pačioje gamykloje kaip ir Eifelio bokštas.

Filialo vadovas pasakoja, kad pirmajame etape bus tvarkomas pagrindinis pastatas, vėliau - aplinka. "Projekto, finansuojamo iš ES, tikslas dvaro kompleksą pritaikyti turizmo reikmėms. Žinoma, jame išliks muziejus, bet užsiimsime ir kita veikla - ketiname nuomoti senovinius rūbus, su kuriais bus galima fotografuotis, bus įrengta kavinukė. Šalia esamame pastate numatytas amatų centras. Turėdami modernią apsaugos įrangą galėsime lankytojus, pavyzdžiui, pakviesti į ekspoziciją "Daiktai grįžta į senąją vietą", - mat dvaro turtas yra išsibarstęs po įvairius Lietuvos muziejus."

Vaizdingame Varduvos upės vingyje esantis dvaras - patrauklus objetas ir vandens turizmo, ir dviračių turizmo mėgėjams. "Savo jėgomis esame sutvarkę išsilaipinimo aikštelę, prižiūrime laužavietes, bet gavę finansavimą turėsime visai kitokias galimybes. Esu pats baidare plaukęs nuo Sedos iki dvaro. Tai būtų pusdienio maršrutas, istorinėmis-gamtinėmis vietomis yra sudarytas maršrutas dviratininkams ir pėstiesiems. Viskas apgalvota, išbandyta, belieka įrengti. Be to, prie upės yra numatyta vieta šiuolaikiškai kemperių stovyklavietei", - sako D. Makavičius.

Romantikos ir paslapties aura

Puikus upės kraštovaizdis atsiveria nuo pagrindinių rūmų terasų, romantiškai nuteikia ir pasivaikščiojimas vadinamąja pergula, apsodinta vijokliais. "Pergulą atnaujinsime, tai dar vienas mūsų projektas. Fotografijų, kas čia buvo anksčiau pasodinta, nerandame, užfiksuoti tik žmonių pasakojimai, kad čia augo vijoklinės rožės. Tokios pergulos būdingesnės Pietų Europos dvarams, tai svarstome, gal reikėtų pasodinti vynuogių, o paskui per dvaro šventę kviesti svečius degustuoti Renavo dvaro vyno. Reikėtų tik įdomesnę datą sugalvoti", - svarsto jis.

D. Makavičius atskleidžia dar vieną sumanymą - auginti šilkverpius, bet tam reikėtų specialaus šiltnamio, nes medeliai mūsų sąlygomis nušąla. Būtų pratęsta sena dvaro tradicija bei atsirastų dar vienas traukos objektas turistams.

Dvaro pergula apsodinta vijokliais. Tokios pergulos būdingesnės pietų Europos dvarams. Autorės nuotr.

Šikšnosparniais besidomintis muziejininkas pasakoja, kad Renavo parko medžių uoksuose gyvena apie 500 šikšnosparnių: "Jų skaičiuojame 11-12 rūšių. Vasarą jų čia gyvena kolonijos, pas mus veda vaikus, o rudenį, kaip paukščiai, išskrenda kur šilčiau - į ppietų Europą. Šikšnosparniai žmonėms - paslaptingi padarai. Dvaras turi ir daugiau paslapčių. Šienaujant atsivėrė anga - žmonės pasakoja, kad po dvaru esančiais požemiais galima patekti į kitą upės krantą, tačiau norint sužinoti visas Renavo dvaro paslaptis reikia čia atvažiuoti", - kviečia D. Makavičius.

Rašytiniuose šaltiniuose apie Renavo dvarą užsimenama jau XVI a. Dvaro pastatas tada buvo medinis šiaudiniu stogu. Spėjama, kad nedidelis mūrinis pastatas čia jau turėjo stovėti XVIII a. pabaigoje ar XIX a. pradžioje. XIX a. pirmoje pusėje Renavo dvarą valdė Antanas Renė, plačiai garsėjęs savo pomėgiu sodininkauti. Po jo mirties dvaras atiteko Eugenijui Renė, vėliau - grafui F. Mielžinskiui, kuris šalia Varduvos upelio gražioje vietoje įkūrė naują apie 6 ha ploto parką. Apie 1880 m. šlaito viršuje buvo perstatyti kuklūs, bet gana puošnūs rūmai. Manoma, kad rūmus statė Antanas Renė. Jie garsėjo vertingomis paveikslų bei antikvarinių meno dirbinių kolekcijomis. Yra žinoma, kad Mielžinskiai itin didžiavosi Europos miestuose pagamintais senovinio porceliano dirbiniais. 1869 m. dvare mokytojavo Laurynas Ivinskis, pirmųjų lietuviškų kalendorių rengėjas ir liaudies švietėjas.

Šiuo metu rūmuose veikia Mažeikių muziejaus filialas. Salėse eksponuojami meno kūriniai, veikia kilnojamosios parodos.

Dvaro pastatą juosia angliško tipo parkas. XIX a. pradžioje Žemaitijoje, kol XIX a. Antroje pusėje susiformavo garsieji Rietavo, Plungės, Plinkšių, Biržuvėnų, Palangos ansamblių parkai, Renavo parkas buvo vienas pirmaujančių. XIX a. pabaigoje parkas buvo išplėstas už vaizdingo Varduvos upės posūkio.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Renavo dvare buvo bandoma auginti šilkverpius ir įrengti šilko kokonų auginimo ūkį. Šiuo metu parke yra įrengti pažintiniai stendai, laužavietės, pastatyta lauko pavėsinė, suolai. Reprezentacinę parko dalį su kraštovaizdžio parku per Varduvos upę jungia neseniai pastatytas medinis pėsčiųjų tiltas.

Milda LEVICKAITĖ

Užbėgusi paplepėti pedagogė, ruošiamą eksponuoti parodą apžiūrėti atėjusi dailininkė, arbatą gurkšnojantis menotyrininkas – tai įprastas "Skizze" galerijos vaizdas. "Esame visiems atviri, - sako šios įstaigos darbuotoja Daiva Skrupskelytė. - Gal kam nors ir keistai atrodo, kad galerijoje-parduotuvėje gurkšnojama arbata ar kava ir šnekučiuojamasi, bet manau, kad taip ir turėtų būti, o ne priešingai, kai gražios vitrinos, gražios prekės, tačiau nėra gyvybės, tik vienišas pardavėjas."

Į galeriją kviečiami užsukti visi, norintys kūrybingai praleisti laisvalaikį. Per miesto šventę, penktadienį nuo 15 iki 18 val., joje labai laukiami vaikai. Artūro STAPONKAUS nuotr.

Lygiai prieš metus per Šiaulių miesto dienas atidarytas menų centras pirmuosius lankytojus patraukė būtent savo atviromis durimis - čia nuo šventiško šurmulio pailsėti ir įvairių darbelių pasidaryti galėjo kiekvienas užsukęs. "Per miesto šventę menais besidominčius kviečiame ir šiemet, penktadienį nuo 15 iki 18 val. Esame įsikūrę Varpo g. 28. Gal kam nors ir pretenzingai skamba, kad pasivadinome menų centru. Tiesiog ieškojome žodžio, tinkančio mūsų veiklai apibūdinti. Tai ir suaugusiųjų dailės studija, kuri veiks ir šiemet, ir vasaros stovykla vaikams, kurią šiemet išmėginome, ir kas mėnesį labai sėkmingai vykstančios "Idėjų dienos", įvairios parodos", – pasakoja Daiva.

Ji suskaičiuoja, kad per metus "Skizze" galerijoje jau surengta dešimt parodų. "Mūsų nedidelė galerijos erdvė – būtent ta vieta, kurioje savo darbus gali eksponuoti jauni dailininkai, pradedantys menininkai. Tiesa, tai nėra taisyklė - pirmąją parodą pas mus surengė jau gerai žinomi akvarelininkai, plenero Užventyje dalyviai. Buvo ir kolektyvinė dvidešimties autorių paroda "Tikiu", o Šiaulių gimtadienio proga atidarome garsaus metalo skulptoriaus Edmundo Frėjaus parodą", - vardija Daiva. Ji kviečia užsukti ne tik per miesto šventę: "Šeimas kviečiame kiekvieną šeštadienį. Tikrai rasime, kaip kūrybingai praleisti laiką. Spalio 1-ąją, Pagyvenusių žmonių dieną, senjorus mokysime piešti anglimi arba pieštuku."

Galerijoje-parduotuvėje, kurioje parduodamos ne tik dailės prekės profesionalams, ekologiškos prekės vaikams, bet ir laisvalaikio prekės, dirbanti Daiva sako pastebėjusi, kad norinčiųjų kurti daugėja, tačiau tai jos nestebina: "Lietuvės moterys visada buvo kūrybingos, sumanios, tik anksčiau tokių priemonių, kaip dabar, neturėjo. Pastebiu, kad vertinamos rankų darbo dovanos: išmokusios tapyti ant šilko, daryti lėles moterys paatvirauja, kad tai – dovana. Bet populiarėjantys įvairūs kursai greičiau reikalingi ne rankdarbiams mokytis. Žmonėms trūksta bendravimo, todėl ir buriasi", - pastebi ji.

Miesto šventės metu apstu renginių vaikams ir jaunimui.

Muzikos studija "Nieko tokio" Šiaulių miesto šventėje pasirengusi įtikinti, kad scenoje kartu su vaikais puikiausiai gali dainuoti ir jų tėveliai – šeimų pasirodymai suteikia nepakartojamo žavesio ir galimybių visiems išbandyti kūrybinį jaudulį. Šeštadienio popietės programoje "Saulės ratu" šis kolketyvas pristatys visiems žinomą amerikietišką šlagerį "Graži istorija" ("Minnie the Moocher"). Anot studijos vadovo Vadimo Kamrazerio, šis pasirodymas sulaukė didžiulio publikos palaikymo "Laumės juostos" festivalyje Palangoje. "Kūrinys skamba puikiai, be to, mes parodėme, jog scenoje gali ir nori kartu su vaikais dainuoti ir tėveliai – mamos ir tėčiai. Tikimės, kad po šio pasirodymo sulauksime gausybės naujų studijos narių, nes kaip tik dabar vyksta priėmimas į "Nieko tokio". Prieš gerus metus bandymas pakviesti į sceną su vaikais dainuoti ir tėvelius ne tik pasiteisino, bet ir tapo kolektyvo vizitine kortele", - sako V. Kamrazeris. Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Dvi dienas Šiaulių kultūros centre vyks VIII vaikų ir jaunimo teatrų festivalis "Baltoji varnelė". Festivalio organizatorė Dalė Dargienė kviečia žiūrovus į atidarymą rugsėjo 10-ąją 12 val. ir sako, kad šiemet festivalyje dalyvaus dešimt kolektyvų. "Atvažiuoja mūsų seni ir nauji draugai. Festivalį pavyko organizuoti, nors ir nedidelę pinigų sumą gavome, tik gaila, kad jis truks ne tris dienas, kaip anksčiau, bet dvi", - sako režisierė.

Rugsėjo 10 d., penktadienį, 19 val. Vilniaus g. pėsčiųjų take prie Kaštonų alėjos vyks Šiaulių regiono gimnazistų lietuviškos dainos festivalis "2G". Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjos pavaduotojos Astos Lesauskienės teigimu, festivalyje dalyvaus gimnazistai iš aštuonių Šiaulių miesto ir penkių Šiaulių regiono gimnazijų, o klausytojai galės išgirsti apie 50 dainų.

Rugsėjo 11-ąją, šeštadienį, nuo 11 iki 16 val. Prisikėlimo aikštėje vyks festivalis "Saulės ratu". Laura Remeikienė, viena organizatorių, pasakoja, kad festivalyje vaikai dainuos ir šoks kartu su žinomais atlikėjais: "Jau žinoma, kad skambės 48 kūriniai, o vaikams padės Lietuvos žvaigžės Virgis Stakėnas, Asta Pilypaitė, Jūratė Budriūnaitė, Vitalija Katunskytė ir jos dukra Monika, Diana Tiškovaitė ir kiti. Tai naujas dalykas, kuris, manau, tikrai papuoš šį festivalį."

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Per Šiaulių gimtadienį Rugsėjo 11 dieną nuo 12 valandos aidės pučiamųjų instrumentų muzika. Pirmą kartą šalyje vyks bigbendų festivalis. Iki šiol bigbendai "prisiderindavo" prie įvairių džiazo festivalių. Organizatoriai teigia, jog tai bigbendų muzikos renesansas.

Šiaulių bigbendas - vienas iš trijų profesionalių muzikinių kolektyvų Šiauliuose

Šiaulių koncertinės įstaigos "Saulė" administratorė Roma Urlakienė primena, kad pokario metais Šiauliuose buvo net trys bigbendai. Pučiamųjų ansamblių muzika buvo mėgiama visur - nuo vestuvių iki miesto švenčių.

Šeštadienį nuo 12 valandos pėsčiųjų bulvaro scenoje koncertuos Krašto apsaugos savanoriškų pajėgų bigbendas iš Vilniaus, Šiaulių, Kauno ir Jelgavos bigbendai.

"Nesumeluosiu sakydama, kad bigbenduose groja geriausi šalies muzikantai pūtikai. Dauguma jų - Petro Vyšniausko mokiniai, kurie jau pralenkė savo mokytoją", - teigia R. Urlakienė.

Organizatoriai stengsis, kad bigbendų festivalis taptų tradiciniu ir pasiektų tokias aukštumas kaip Birštono festivalis.

Remigijus Rančys, Šiaulių bigbendo dirigentas ir meno vadovo asistentas, taip pat neprisimena, kad Lietuvoje kada nors būtų į krūvą subėgę tiek bigbendų.

R. Rančys patikslino, kad bigbendo pavadinime ne veltui yra žodis "big" (angl. "didelis"). Šiais laikais bigbendo sudėtis šiek tiek kitokia nei prieš pusšimtį metų. Tuomet jame grodavo ne mažiau nei 20 muzikantų. Šiais laikais - šiek tiek mažiau, tačiau atsirado vietos elektronikai.

Standartiniame bigbende groja penki saksofonai, keturi trombonai, trimitai, kontrabosas, gitara ir mušamieji. Su bigbendais dažnai "užauga" ir daug puikių solistų, apie kuriuos vėliau kuriami filmai. Vienas garsiausių bigbendinių solistų yra Duke Elingtos.

R. Rančys informavo, kad į koncertą susirinkę šiauliečiai išgirs ir klasikinių, ir naujoviškų kūrinių.

Po koncerto numatomas "Jamm session" klube "Juonė pastuogė". Tai savotiškas džiazavimas - į sceną lipa tie, kurie nori. Dažnai būna, kad tokie vakarai pralenkia oficialius koncertus savo gyvybingumu ir originalumu.

Milda LEVICKAITĖ

"Kai Lietuvos radijas ir LATGA-A paskelbė konkursą "Daina Lietuvai", nemažai muzikantų ir atlikėjų buvo nusivylę, - pasakoja kito konkurso - "Daina apie REALIĄ Lietuvą" - sumanytojas Remigijus Ruokis. - Klausytojams ir komisijai vertinti buvo atrinktos tik "saldžios" dainelės, o kritikuojančios, keliančios problemas buvo atmestos. Tada ir kilo sumanymas surengti dainos apie realią Lietuvą konkursą."

Pirmasis šio konkurso turas vyks Šiauliuose šeštadienį, rugsėjo 11 d. 18 val., iškart po bigbendų festivalio Vilniaus g. pėsčiųjų take prie Kaštonų alėjos, nes konkursas gimsta būtent Šiauliuose ir jau įgyja pagreitį. Šiauliuose dalyvauti jau užsiregistravo keli kolektyvai. Už nufilmuotas dainas bus galima balsuoti portale www.etaplius.lt. Tie, kurie nespėjo šiam turui parengti dainos, bet nori dalyvauti konkurse, tai padaryti galės bet kuriame mieste. Antrasis turas vyks spalio 9 d. Panevėžyje.

"Vieni mano bičiuliai muzikantai, gyvenantys Vilniuje, nusprendė dalyvauti konkurse Panevėžyje. Gyvenamoji vieta neturi reikšmės. Šis konkursas - pagalba vadinamajam "neformatui", alternatyviai muzikai, - aiškina R. Ruokis. - Pagal nuostatus jame gali dalyvauti ir neofolko grupės, ir netgi chorai. Tariamės, kad su koncertais galėtų keliauti fotografijų paroda "REALI Lietuva", kurios darbai vėliau atsirastų fotografijos albume. Pirmajam turui parodos surengti nespėsime, bet gal šią mintį pavyks įgyvendinti kituose miestuose. Viliuosi, kad mūsų sumanytas konkursas sujudins užkerpėjusias smegenų ląsteles. Nes man ne vis vien, kas dabar vyksta Lietuvoje - kaip saujelė tautiečių lobsta, išnaudodami ir skurdindami kitus. Taip gyvendami ne artėjame, o tolstame nuo tos išsvajotosios Europos."

R. Ruokio teigimu, planuojama 18, gal net daugiau konkurso etapų skirtinguose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Mažeikiuose, Jonavoje, Utenoje, Kėdainiuose, Telšiuose, Tauragėje, Visagine, Ukmergėje, Pasvalyje, Plungėje, Druskininkuose. Finalinis konkurso koncertas vyktų didelėje arenoje sostinėje pavasarį. Renginys kiekviename mieste bus filmuojamas, o žiūrovai galės balsuoti už savo favoritus pasižiūrėję jų konkursinius kūrinius internete. Žiūrovai gali nesibaiminti, kad konkurso programa truks trumpai. Atlikėjai atliks ir keletą nekonkursinių kūrinių, nes taip lengviau su kolektyvu bus susipažinti komisijai ir žiūrovams.

"Daina apie REALIĄ Lietuvą" – tai muzikinis vienos dainos konkursas, kuriame gali dalyvauti atlikėjai arba kolektyvai, kurie mokosi/studijuoja Lietuvos aukštosiose, aukštesniosiose ar bendrojo lavinimo mokyklose, dirbantis jaunimas bei laisvi Lietuvos piliečiai.

Plačiau apie nuostatus ir naujienas galima paskaityti tinklalapyje www.atomas.lt ir naujai sukurtame oficialiame portale reali.lt.

Rugsėjo 9-ąją (ketvirtadienį) 17 valandą dekoravimo studijoje "Menoja" atidaroma Galinos Beniušienės autorinė lėlių paroda "Tiems, kuriuos myliu...". Gerai žinomai lėlių kūrėjai lėlės - visas jos gyvenimas.

Kūryba – tai žaidimas, kurį žaidžia pamiršti žaislai, vaikai ir suaugusieji. Galinai lėlės – tai jos gyvenimas. Autorė - gerai žinoma lėlių kūrėja, aktyviai dalyvaujanti parodose Lietuvoje ir užsienyje. Dailininkės darbai vertinami lėlių kolekcininkų, jie puošia privačius ir viešus interjerus. Išskirtinis Galinos kūrybos štrichas - lėlių aksesuarai.

Pasak autorės, pats likimas sudėliojo taip, kad pirmąją autorinę parodą ji surengė būtent gimtajame mieste Šiauliuose. "Todėl dabartinė paroda skirta tiems, kuriuos myliu - mano artimiausiems žmonėms, šeimai, draugams, bičiuliams, mokytojams, tiesiog pažįstamiems ir visai nepažįstamiems – visiems jums!" - sako kūrėja.

Paroda "Menojoje" vyks iki rugsėjo 24 dienos.

"Šiauliai plius" informacija

Laura AUKSAITYTĖ

VšĮ Vaikų ir jaunimo papildomo ugdymo centras, Šiaulių miesto savivaldybė ir nevyriausybinė organizacija "Innovation Circle network" metus įgyvendina projektą "Šiaulių regiono darbuotojų, atsakingų už neformalųjį vaikų ugdymą, įgūdžių darbui virtualioje ir integralioje www.bureliai.lt erdvėje stiprinimas, skatinant dvišalę partnerystę". Paprojekčio, kuriam įgyvendinti skirta suma - 131 962 litai rezultatas - toliau bus išlaikoma interneto svetainė, kurioje bus talpinama informacija apie neformalųjį ugdymą Šiauliuose ir net šalyje.

"Pramogauk, kurk, tobulėk", - visa tai kiekvienas gali atrasti interneto svetainėje www.bureliai.lt. Autorės nuotr.

Projektą įgyvendinant dalytasi patirtimi

VšĮ Vaikų ir jaunimo papildomo ugdymo centras projektą su Norvegais pradėjo pernai spalio 22 d. Jis tęsis iki šių metų rugsėjo 30 dienos. Projekto dėka buvo surengti darbuotojų, atsakingų už neformalųjį vaikų ugdymą, mokymai, kurių metu suteikta praktinių ir teorinių žinių bei gebėjimų, kaip efektyviai ir patraukliai pristatyti savo kuruojamą būrelį, kaip siekiant efektyviai komunikuoti pritraukti kuo daugiau moksleivių ir kaip sudominti bei informuoti mokinių tėvus apie būrelių veiklą.

Surengtos stažuotės Norvegijoje metu buvo pristatyta ir aptarta galimybė interaktyviai ir virtualiai bendradarbiauti virtualioje www.bureliai.lt erdvėje.

Buvo surengti mokymai tema "Efektyvus komunikavimas, patrauklus ir efektyvus informacijos perteikimas potencialiems būrelių klientams". Mokyti 25 darbuotojai, organizuoti du apskritieji stalai kuriuose dalyvavo apie 50 dalyviu.

Projekto metu svetainė www.bureliai.lt buvo išplėsta ir pritaikyta interaktyviai naudoti. Surengtų mokymų metu Šiaulių miesto mokymo įstaigų būrelių vadovai ir švietimo skyriaus darbuotojai, atsakingi už neformalųjį ugdymą, buvo išmokyti naudotis ir patiems tiesiogiai atnaujinti informaciją apie savo kuruojamą būrelį, suteikiant kiekvienam būreliui prisijungimo kodą.

Paprojektį vainikavo tarptautinė baigiamoji konferencija tema "Patirties pasikeitimo nauda tarptautinio bendradarbiavimo kontekste, pristatant tarptautinę interaktyvią www.bureliai.lt svetainę". Baigiamoji konferencija buvo skirta paprojekčio įgyvendinimo metu pasiektiems rezultatams pristatyti, supažindinti Šiaulių miesto savivaldybės darbuotojus, Šiaulių miesto neformaliojo ugdymo pedagogus, būrelių vadovus, kitus suinteresuotus asmenis bei konferencijos svečius su dvišalės (Lietuvos ir Norvegijos) partnerystės svarba. Buvo pristatyta interaktyvi tarptautinė svetainė www.bureliai.lt, svetainės galimybės ir naudojimosi ypatumai. Baigiamosios konferencijos metu skaityti pranešimai, vieną kurių pristatė projekto partnerio ekspertas iš Norvegijos.

Pramogaujantiems, kuriantiems, tobulėjantiems - www.bureliai.lt

Remiantis Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus pateikta informacija buvo nustatyta, kad neformaliojo ugdymo pedagogams trūksta kompetencijos efektyviai ir patraukliai pristatyti savo kuruojamą būrelį, efektyviai komunikuoti siekiant pritraukti kuo daugiau moksleivių, juos sudominti ir informuoti mokinių tėvus apie būrelių veiklą.

Projekto dėka viešosios įstaigos įkurtoje interneto svetainėje www.bureliai.lt buvo apskelbta apie 1200 unikalių būrelių. Jaunimas yra mūsų ateitis. Norint turėti gražesnę ir šviesesnę ateitį, visuomenę, reikia ugdyti vaikų ir jaunimo gebėjimus, skatinti jų užimtumą. Svarbu, kad vaikai ir jaunimas turėtų galimybę realizuoti save užsiimant jiems patinkančia veikla, atrasti savo talentus, susirasti draugų ir linksmai praleisti laisvalaikį. Toks VšĮ Vaikų ir jaunimo papildomo ugdymo centro tikslas.

Siekiama, kad interneto svetainėje būtų visa naudinga informacija apie popamokinę veiklą. Čia galima ne tik surasti patinkantį būrelį savo mieste, bet ir dalytis nuomonėmis, susirasti bendraminčių, sužinoti daug naudingų dalykų įvairiomis temomis.

Interneto svetainė skirta ne tik jaunimui, bet ir būrelių vadovams, tėveliams. Būrelių vadovai gali keistis profesine patirtimi, kelti neformalaus ugdymo kokybę, visapusiškai remti iniciatyvas papildomo ugdymo srityje, rasti tarptautinius partnerius bendriems projektams įgyvendinti. Tėveliai svetainėje gali rasti daug naudingos informacijos, kuri padės lengvai išsirinkti būrelį pagal vaiko interesus ir gebėjimus.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Tai didžiausia šiuo metu Lietuvoje kelio rekonstrukcija. Čia kasdien dirba apie 130 vyrų. Ūžia per pusšimtį traktorių ir specialių mašinų. Lietus ar saulė – darbai čia beveik nesustoja. Tai vyksta ne sostinėje ir ne kažkur šalia Kauno, o čia – tarp Šiaulių ir Radviliškio. Šio kelio vertė – per 60 milijonų litų. Bus išlieta 90 tūkstančių tonų asfalto.

Kelio ženklai reguliuoja eismą ir informuoja.

Užmojai ir realybė

Vairuotojai, riedėdami į Radviliškį, dažnai pasuka nauju keliu – pro Rėkyvos sodus, Šilėnus ir Mankiškius. Kerta geležinkelį ir romantiškai rieda lygutėliu nauju plentu tiesiai į Radviliškio centrą. Lekiantys į Vilnių ar Panevėžį suka Pakruojo kryptimi. Kodėl?

Jau beveik metus trunka kelio Šiauliai–Radviliškis rekonstrukcija. Šis procesas taip vadinamas vien dėl to, kad šioje vietoje jau buvo kelias. Tačiau tai neabejotinai naujo kelio statyba. Vietoj siauro dviejų eismo juostų keliuko jau tiesiama keturių eismo juostų magistralė su servisiniais keliais.

Vairuotojai stengiasi aplenkti remontuojamą kelio ruožą, tačiau ne paslaptis, jog kartais tyčia juo važiuoja. Nori pasigrožėti čia vykstančių darbų didingumu. Važiuodami skaičiuoja techniką, bando įsivaizduoti, kaip greitai teks įsukti į šį kelią iš Mankiškių kelio ar Šniūraičių.

UAB "Šiaulių plentas" technikos direktorius Vitalijus Andrejevas pristabdo visureigį dar prie Kairių. "Štai čia bus nutiestas Šiaulių aplinkkelis. Tačiau tai – dar tolima ir brangiai kainuojanti ateitis. Yra tikslas apjuosti Šiaulius žiedu, kuriuo sunkvežimiai galėtų aplenkti miestą, į jį neužsukę", - pasakoja direktorius ir rieda toliau Radviliškio link.

Ne kiekvienas čia važiuodamas žino, jog rieda transeuropinio tinklo keliu. Jis driekiasi nuo Klaipėdos iki Lydos (Baltarusija). Direktorius primena, jog vykstame į šiuo metu didžiausią kelio rekonstrukciją Lietuvoje bei vieną paskutinių rimtų užsakymų šalyje. "Šiaulių plentas" rengiasi didžiąją dalį veiklos perkelti į Lenkiją, kur darbo niekada nepritrūks. Čia liks tik kelių priežiūros specialistai ir įranga.

Transeuropinė kokybė

Visureigis stabteli, kur prasideda kelio rekonstrukcijos darbų ruožas. Ženklai čia ne tik riboja greitį ir nukreipia eismą. Didžiulis ženklas informuoja, jog vykdomi darbai finansuojami iš Europos Sąjungos struktūrinės paramos 2007–2013 metų programos lėšų. Apačioje – užrašas "Kuriame Lietuvos ateitį".

"Tai tiesa – ES visiškai apmoka šį projektą", - patvirtina direktorius. Vėliau jis žemėlapyje parodo, jog šis magistralinis kelias priklauso europinės reikšmės keliui Klaipėda–Palanga–Šiauliai–Panevėžys–Ukmergė–Vilnius. Lietuvoje yra dar keletas transeuropinės reikšmės kelių. Vadinasi, kelio remontai atliekami pagal ES standartus? "Ne. Visi standartai lietuviški, tačiau jie atitinka europinius", - paaiškina V. Andrejevas.

Kelią rekonstruoti planuojama baigti iki šių metų pabaigos. Juo jau galės laisvai važiuoti automobiliai, tačiau įvairiausi pakelės darbai gali užtrukti iki gegužės mėnesio. Kol kas visi darbai vyksta pagal planą, kurį šiek tiek sujaukė karščiai ir liūtys.

Ar tikrai būtina į šį kelią tiek investuoti?

Direktorius iškart argumentuoja faktais: "Prieš remontą šiuo keliu pravažiuodavo apie 12 300 lengvųjų automobilių ir apie 1400 sunkvežimių. Tai didelis srautas. Po rekonstrukcijos automobilių gali dar padaugėti."

Įdomiausia tai, kad kelininkai į lengvųjų automobilių skaičių mažai kreipia dėmesio. Plačiaračiai traktoriai taip pat nelabai pavojingi keliui, tačiau "fūromis" vadinami sunkvežimiai kelią pjaute pjauna. Vieno sunkvežimio daroma žala prilyginama 10 tūkst. lengvųjų automobilių. Direktorius nuogąstavo, kad per Mankiškius pasukę sunkvežimiai greitai sugadins ten paklotą asfaltą, nes jis tokiam krūviui nepritaikytas.

Darbininkai viską matuoja milimetro tikslumu.		"Šiaulių plento" technikos direktorius Vitalijus Andrejevas sako, jog kelio statybos darbuose verda gyvenimas.

Kelias – gyvas daiktas

Kelininkams dainos žodžiai "numegzk man, mama, kelią" sukelia šypseną. Vilnonių siūlų čia tikrai nepakaks, tačiau poezijos kelių statybose yra.

Šio kelio rekonstrukcija – didžiausia šiuo metu šalyje. Brangesnis buvo tik Vilniaus aplinkkelis. Taip pat šį projektą galima palyginti su Šiaulių-Bubių keliu. Jie kainavo panašiai. Skirtumas tas, kad kelias Radviliškio link bus rekonstruotas per metus, o kelio į Bubius darbai užtruko trejus. Taip pat skiriasi kelio kokybė. "Savivaldybė stengiasi visur sutaupyti, o ES finansuoja taip, kad viskas būtų be priekaištų", - paaiškina V. Andrejevas.

Rekonstruojamas kelio ruožas – pusseptinto kilometro, tačiau čia sudėta visa kelininkų fantazija. Kelyje Radviliškis–Šiauliai bus viskas, ko reikia tikram keliui: pėsčiųjų ir dviračių takas, žiedinė sankryža, tunelinis viadukas, apšvietimas, servisiniai keliai. Tikimasi, kad šis kelias, iki šiol "tituluojamas" kone avaringiausiu šalyje, taps saugesniu.

Kas yra servisinis kelias? Tai abiejose kelio pusėse nutiestos dar dvi kelio juostos, kurios su magistraliniu keliu nesikerta. Jomis naudosis ūkininkai ir kitos transporto priemonės, kurioms "įšokti" į transeuropinį kelią nėra būtina. Taip bus nuo kelio nukreipta nemažai sunkios technikos.

Direktorius pamoja ranka į kairę: "Štai mūsų smėlio karjeras. Iš čia imame smėlį. Skalda atkeliauja iš Pakruojo rajono Petrašiūnų arba Klovainių karjerų. Daug kitų keliams reikalingų medžiagų pagaminta Lietuvoje."

Stabtelime prie didžiulio metalinio tunelio. Kuris netrukus bus visas "pakištas" po keliu. Galinga konstrukcija pasitarnaus saugumui kelyje. Visi išvažiuojantys iš Šniūraičių kaimo ir norintys pasukti į Radviliškį turės pravažiuoti šiuo tuneliu ir įsilieti į automobilių srautą.

Čia pat sukrautos didžiulės medinės konstrukcijos. Jų vidus pripildytas minkštos medžiagos, kuri gerai sugeria triukšmą. "Tai apsauginė sienelė nuo triukšmo. Ties Šniūraičiais palei kelią jau statoma ši konstrukcija. Keliu riedančių sunkvežimių keliamas triukšmas gyventojus vargins gerokai mažiau", - pasakoja direktorius.

Sienelei įrengti jau išgręžti gręžiniai, į kuriuos leidžiama erdvinė armatūra, pripilama betono. Tvirtas pamatas reikalingas, nes vėjas tokio dydžio sieną stums tarsi laivo bures. Sienelė galėjo būti ir iš metalinių konstrukcijų, tačiau architektai nusprendė, kad ji turi būti artima gamtai.

Gofruoto plieno tunelis ties Šniūraičiais greitai atsidurs po keliu.		Visų kelio darbų vertė - 60 milijonų litų.

Saugumas - svarbiausia

Sustojame prie posūkio į Šniūraičius. Čia iš gelžbetonio blokų iš metalo konstrukcijų jau pastatyta požeminė pėsčiųjų perėja. Meistrai kruopščiai matuoja nuolydžius. Rengiamasi perėją užkloti keliu.

Saugaus eismo priemone galima laikyti ir pačią kelio dangą, kurią sudaro trys asfaltbetonio sluoksniai. Nemažai sluoksnių dar yra po pačia danga. Kokybiška asfaltbetonio danga yra elastinga. Pravažiavus ji šiek tiek deformuojasi, tačiau atsistato į vietą. Kai sunkvežimių srautas būna per didelis, asfaltbetonio danga "pavargsta" ir deformuojasi negrįžtamai. Dėl didėjančių srautų Lietuvoje jau pradedama kalbėti apie betoninius kelius. Jie geresni už įprastą asfaltą, tačiau mažai kas moka jį kokybiškai pakloti. Išgriauti tokį kelią būtų nemažai vargo. Direktorius priminė, kad Lietuvoje yra tik vienas betoninis kelias, nekokybiškai nutiestas senais laikais. Iki šiol nežinoma, ką su juo daryti.

Dabar galima per dešimt minučių pamatyti kone visus kelio statybos etapus. Vienoje vietoje ekskavatoriai kabina gruntą – žemina būsimo kelio lygį. Šioje vietoje anksčiau buvo kalnas. Magistralėse tai nesaugu.

Ekskavatoriai žemina kelią. Šioje vietoje jis buvo gerokai per aukštas.		Rekonstruojamo kelio ruožas driekiasi 6,55 kilometro.

Du traktoriai atlieka maišytuvų arba atvirkštines funkcijas. Jie lėtai slenka gruntu, jį iškasa ir atskiria reikiamas sudėtines dalis. Kitu atveju – nieko neatskiria, bet daugiau nei pusmetrio gylio sluoksnį kruopščiai permaišo su kalkėmis. Pastarosios gerai sugeria drėgmę. Sausas kelias – patikimas. Direktorius pasipiktinęs parodo pirštu akivaizdų "broką", kurio paprastas praeivis nepastebės: "Kažkas užvažiavo ant paruošto grunto. Provėžose ėmė kauptis vanduo. Ši vieta džius ilgiau. Sulėtės darbai."

Skiriamojoje magistralinio kelio juostoje sumontuoti drenažo įrenginiai, kurie neleis vandeniui kauptis ant kelio ar pylimo. Vienas kelio darbininkas su kastuvu pripažįsta, kad lietus jau pridarė nemažai eibių. Kruopščiai supilta kelio sankasa per liūtis buvo išgraužta vandens upelių. Tenka viską vėl sukelti ant kelio pylimo.

Abiejose kelio pusėse bus įrengta metalinė tvorelė. Sprogus padangai ar nesuvaldžius automobilio, skristi nuo kelio jau neteks. Visi išvažiavimai iš kelio įrengti taip, kad netrukdytų toliau važiuojantiems automobiliams.

Šis kelias turės pirmąjį Lietuvoje "turbo" žiedą. Tai toks pat kelio žiedas, tik gerokai didesnis. Į kelią įsukantys vairuotojai galės tai padaryti nesustodami, o keliu riedantiems reikės tik truputį pristabdyti.

Didelė kelio dalis bus apšviesta taip pat, kaip kelias pro Radviliškį.

Kelio rekonstrukciją 100 procentų finansuoja ES struktūriniai fondai. Autoriaus nuotr.

Privatininkai stengiasi pasipelnyti

Kelyje vyksta darbas, verda teismai, nenuspėjamai keičiasi situacija. Maža to, jog į darbą kasdien ateina asmenybės, dirba sudėtinga technika. Dar nežinia, kokius žemės sluoksnius atkas traktoriai. Juodžemis – visiškai nereikalingas keliams. Tai augalinės kilmės sluoksniai, kurie visai nelaiko kelio. Bekasant paaiškėja, kad po keliu turės tekėti upelis ar šaltinis.

Dar galima pamatyti akivaizdžios kovos apraiškas tarp kelininkų ir privačios žemės savininkų. "Bylinėjamės teismuose. Privačios žemės savininkai nesistengia suprasti, kad kelias reikalingas visiems. Vos tik imama tartis, šie savininkai pradeda garsiai šaukti, jog norėjo šalia kelio plėtoti verslą. Dabar viskas žlugo – prašom kompensuoti", - pasakoja V. Andrejevas ir parodo ant kalno sukrautus statybinius blokus. Ant jų užrašyta "neparduodama".

Kaip sprendžiami tokie konfliktai? Teismas nustato, kokia suma žemei ir padarytiems nuostoliams išpirkti būtų protingiausia.

Darbas tokiuose objektuose reikalauja nuolat siekti naujausių žinių. V. Andrejevas apgailestauja, kad ne visi darbų vadovai ir patys darbininkai tai supranta. Dažnai dirba aklai, "įsikandę" senų metodų. Vienos srities specialistai dažnai nieko neišmano apie kitų kelio darbuotojų veiklą. Kartais verta kelininkams pasidomėti tiltų statyba ir atvirkščiai.

Darbas kelyje sustyguotas taip, kad automobiliai čia visada gali važiuoti. Tačiau ne visi tai daro protingai. Vienas mersedesas kaktomuša trenkėsi į kelyje dirbančio sunkvežimio galą. Džiugina tai, kad sąmoningų ir kultūringų vairuotojų tik daugėja.

Joniškėlis (Pasvalio raj.) ir jo dvaras legendomis apipintas labiau nei Lochneso ežero pabaisa ar Gedimino pilis. Norite pamatyti grafo Karpio vaiduoklį? Užsukite į Joniškėlio dvaro parką per audrą.

Dvaro rūmuose įsikūrusi Lietuvos žemdirbystės bandymų stotis.

"Siaurukas" - iš jo liko tik paminklas, nors buvo didžiausias mazgas Lietuvoje.

Johaniškėlis

Johaniškėlis – taip buvo vadinamas Joniškėlis pagal dvarininko Karpio užgaidą. Mat jo pirmoji žmona buvo Johana. Bet apie viską – nuo pradžių.

Istorikas Viktoras Stanislovaitis, dirbantis Joniškėlio istorijos muziejuje, pirmiausia parodo naująjį muziejų, kuriame gausu senovinių prietaisų ir rakandų. Sienos nukabinėtos šimtametėmis nuotraukomis. Muziejuje yra net spaudos draudimo metus menančių knygų. Jos sukapotos, tačiau nesudegintos - kažkam jų pagailo.

Joniškėlis buvo kaimas ir vadinosi Janiškiais. Tai buvo Švobiškio dvarininko Martyno Švobos nuosavybė. Jau 1606 m. Švobiškis buvo miestelis ir turėjo savo bažnyčią. Martynui Švobai priėmus kalvinizmą, katalikų šventovė buvo paversta reformatų bažnyčia.

Netrukus už keturių kilometrų nuo Švobiškio buvo pastatyta katalikų bažnyčia.

Sudegus senajai bažnyčiai, tuometis Karpių šeimos atstovas 1792 metais pastatė mūrinę Švč. Trejybės parapijos bažnyčią.

Bažnyčia, anot pasakojimų, iškilo po labai lietingų metų. Paskendo visas derlius. Karpis įdarbino visus Joniškėlio vyrus. Mokėjo jiems algą, o šie statė bažnyčią. Nuo plytinės plytos buvo perduodamos iš rankų į rankas.

Štai jums ir pirmoji legenda - kažkur Italijoje, iš kur save kildina Karpiai, stovi tokia pat bažnyčia. Tiesa tai ar melas, tačiau šis pastatas gana skoningas. Prie legendų būtų galima priskirti ir itališką Karpių kilmę.

Kruvinos legendos

Dar viena legenda paaiškina, kodėl bažnyčios pastatas yra karsto formos. Sakoma, jog Karpis nužudė savo brolį. Nelaimėlis visą laiką kankino savo žudiką sapnuose. Kažkas dvarininkui patarė pastatyti bažnyčią. Svarbiausia, kad ji matytųsi per miegamojo langą. Kai kurie seni žmonės prisimena, kad netoli altoriaus aukštai kabojo karstas. Jie kalbėjo, kad ten buvo laikomi nužudytojo brolio palaikai.

Joniškėlio parkas - unikalus kraštovaizdžio kūrinys. Vienur jis angliškai padrikas, kitur - tvarkingos prancūziškos simetrijos. Faktas - Karpiai skoningai tvarkė ne tik pastatus, bet ir parką.

Dar viena legenda byloja, kad čia niekaip neprigijo medžiai. Kažkoks miestelio keistuolis, anuometis ezoterikas Pšibilskis pasakė, kad reikia nužudyti devynis kūdikius berniukus bei devynias nekaltas mergaites ir jų krauju palaistyti būsimo parko žemę. Karpis taip ir padarė - medžiai prigijo ir suvešėjo. Ten, kur liejosi berniukų kraujas - ąžuolai stojo, kur mergaičių - liepos sužaliavo.

Tačiau Karpiui neatleido nužudytų vaikų tėvai. Jie prakeikė dvarininką ir jo sielą blaškytis po parką tol, kol jame žaliuos ąžuolai. Sakoma, kad žaibuojant ąžuolų vainikuose galima matyti Karpio veidą, maldaujantį, kad žaibas trenktų - sudegintų ąžuolus. Tik tuomet jis gaus ramybę.

"Aš pats du kartus mačiau. Trečiąkart nenorėčiau", - gudriai šypteli V. Stanislovaitis.

Parke ne tik ąžuolai ir liepos auga - čia galima suskaičiuoti apie 120 skirtingų rūšių medžių.

Dvaro pastatai

Joniškėlio dvaras ir pats miestelis nuo XVIII amžiaus vidurio priklausė Karpių giminei. Karpiai Joniškėlyje įsikūrė 1723 m., kai Povilas Karpis nusipirko dvarą iš Aleksandro Puzino.

Viktoras Stanislovaitis, gudriai šyptelėjes, sako, jog pats yra matęs dvarininko Karpio vaiduoklį.

Karvidės.

Dvaro istorija ir paties miestelio ekonominis pakilimas prasidėjo po to, kai dvarininkai paprašė tuometės valdžios leisti rengti turgus ir taip pagerinti ekonominę situaciją. 1736 m. birželio 30 d. karalius Augustas suteikė Karpiams teisę įkurti miestelį ir rengti turgus bei tris metines muges.

1763 metais kilo gaisras, sunaikinęs visus dvaro medinius pastatus. Netrukus vietoj stojo mūriniai rūmai, rytinė oficina bei svirnas. XIX amžiuje buvo pastatytas centrinių rūmų priestatas, svečių namas arba vakarinė oficina, oranžerija, arklidė-žirgynas, vežiminė. 1871 metais pastatyta karvidė. Jos statybos metus galima išvysti vėjarodėje, besisukiojančioje virš karvidžių.

Dvaro rūmai - tai du ne vienu metu statyti korpusai. Naujieji rūmai stovi į pietvakarius nuo pagrindinių senesnių rūmų. Pagrindiniuose klasicistinio stiliaus rūmuose dabar įsikūrusi Lietuvos žemdirbystės instituto bandymų stotis. Rūmuose yra dvaro ir bandymų stoties kūrimo istorijos ekspozicija. To paties pastato rūsyje įsikūręs ir Joniškėlio krašto muziejus, kuriam vadovauja V. Stanislovaitis.

Pažanga

Kita Joniškėlio istorijos dalis panaši į legendą, tačiau čia nėra nė lašo prasimanymo. Paskutinis tikras Karpių dinastijos atstovas Ignacas Karpis Joniškėliui nusipelnė daugiausia. Jis buvo išsilavinęs ir daug keliavęs žmogus. Paveldėjo visą tėvų turtą, tačiau likimas rėžė skausmingai – Ignacas sirgo nežinoma liga. Gydėsi pas geriausius gydytojus, tačiau niekas jam negalėjo padėti. Mirė būdamas vos 28-erių, tačiau prieš tai spėjo parašyti testamentą.

Karpis atleido nuo baudžiavos visus jam pavaldžius žmones. Jis žinojo, kad varu verčiamas žmogus dirba gerokai prasčiau. Testamentu paliko 400 tūkst. auksinių rublių mokyklai ir ligoninei statyti. Keisčiausia, kad administruoti palikimą ir vykdyti jo valią parinktas ne vietinis klebonas, o Vilniaus universitetas. Taip atsirado kone pirmoji Lietuvoje ar net pasaulyje universitetinė ligoninė ir universitetinė mokykla. Pastarojoje buvo mokoma žemės ūkio gudrybių.

Joniškėlio dvaras šiaurinėje Lietuvos dalyje buvo svarbus įvairiais laikotarpiais. Sparčiai kylančio miesto ambicijos prilygo Niujorkui. Čia įkurtas geležinkelis. Darbams vadovavo žmogus, kuris geriausiai iš visų joniškėliečių išmanė traukinius, nes buvo dirbęs tikroje stotyje lagaminų nešiotoju. Nepaisant to, Joniškėlyje buvo didžiausias siaurojo geležinkelio mazgas Lietuvoje.

Vėliau statyti rūmai. Juos planuojama restauruoti.

"Mirties batalionas"

Nenuostabu, kad Joniškėlis, būdamas rajono centru, turėjo ambicijų tapti net atskira respublika. Tokia jis pasiskelbė po to, kai sukūrė savo kariuomenę.

1918 metais kovose su bolševikais puikiai pasirodė Joniškėlio kovotojai. Paslaptingai susibūrė nemaža kuopa - 850 vyrų. Ši paslaptis apipinta legendomis. Bolševikų valdžia draudė žmonėms burtis i didesnius sambūrius, tačiau... vestuvių juk niekas neuždraus!

Joniškėlyje tuomet nebuvo nė vieno savaitgalio be laidotuvių ar vestuvių. Nesvarbu, kad jaunoji vis ta pati, o karste visai ne kūnas, o krūva šautuvų. Beje, klebonas laikėsi ypatingos dietos, nuo kurios labai keitėsi jo apimtys. Išvyksta klebonas į Šiaulius plonytis. Vos kelioms dienoms. O grįžta visas nusipenėjęs. Joniškėlyje, ištraukęs iš sutanos kelis šautuvus ir tuziną granatų, "sulieknėja".

Vieną dieną pačiame Joniškėlio centre iškilo juoda vėliava su kaukole ir sukryžiuotais kaulais bei užrašas – Joniškėlio mirties batalionas. A. Stapulionio vadovaujamame štabe buvo per 20 karininkų. 1919 metų balandį šis batalionas gynė apie 70 kilometrų ilgio fronto liniją – nuo Latvijos sienos iki Bernatonių kaimo prie Panevėžio. Vėliau šis Joniškėlio batalionas buvo prijungtas prie reguliarios Lietuvos kariuomenės.

Ričardas JAKUTIS

Šeštadienį baigėsi aštuntą kartą "Laiptų galerijos" organizuojamo tarptautinio menų festivalio "Šiaulių Monmartro Respublika" renginiai.

Penktadienį, rugpjūčio 6 dieną, gausus operos gerbėjų būrys susirinko į Šv. Jurgio bažnyčią, kurioje koncertavo Kristina Zmailaitė ir Edmundas Seilius. Savo pasirodymu pora sužavėjo klausytojus. Stiprūs, reto ryškumo balsai ir puikus repertuaras nė vieno nepaliko abejingo. Skambėjo ištraukos iš dviejų lietuviškų operų – V. Klovos "Pilėnų" ir B. Dvariono "Dalios". Po to atlikėjai, džiaugdamiesi, kad dalyvauja "Monmartro" festivalyje, visus užbūrė prancūzų muzikos kerais. Dainininkų šeima padainavo Jules Massenet, Henri Duparco įsimylėjusių žmonių nuotaikas atskleidžiančias romantiškas dainas bei duetus. Kūriniu "O, nesibaik niekados!" Kristina ir Edmundas, atrodo, išpažino tiek dainų herojų, tiek savo jausmus. Šiauliuose augusi ir vidurinę mokyklą čia baigusi Kristina Zmailaitė džiaugėsi, kad pagaliau buvo pakviesta koncertuoti savo gimtajame mieste. Marijampolietis Edmundas Seilius pašmaikštavo, jog gražų rugpjūčio 6-osios vakarą jo ryšiai su Šiauliais tapo irgi itin glaudūs, nes jis dainuoja Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčioje, o Marijampolės herbe kaip tik pavaizduotas šis šventasis.

Dvi dienas "Šiaulių Monmartro Respublikos" dailininkai kūrė P. Bugailiškio sode.		Kristinos Zmailaitės ir Edmundo Seiliaus balsai visus sužavėjo.

Gražiai šiame koncerte įsipynė Šiaulių dramos teatro aktoriaus Sigito Jakubausko skaitomos A. Nykos-Niliūno eilės.

Šeštadienį, rugpjūčio 7 dieną, "Šiaulių Monmartro Respublika" persikėlė į miesto bulvarą. Dvi dienas kūrę prie "Laiptų galerijos" esančiame P. Bugailiškio sode, dailininkai tą dieną įsikūrė prie P. Višinskio paminklo ir Eugenijos Jankutės namo antrajame aukšte. Festivalis bulvare prasidėjo raitelių rūbų kolekcijos "Žirgų šokis" (Kurtuvėnų regioninio parko žirgai) pristatymu, kuris vyko Tilžės ir Žemaitės gatvių atkarpoje. Bulvare praeiviai apžiūrinėjo gyvąsias skulptūras, nepraėjo nestabtelėję "blusų" turguje, stebėjo mimų pasirodymus, klausėsi pražygiuojančių 1-osios vaikų muzikos mokyklos būgnininkų programos "Kitas ritmas". Šalia Dvaro gatvės vyko akcija-projektas "Himnas kėdei" (visi stebėjosi, kokių tik kėdžių besama). Prie Didždvario gimnazijos ypač daug žiūrovų ir klientų sulaukė vizažistas, tarptautinių konkursų nugalėtojas Martynas Šalkauskas, čia pat rodantis savo meistriškumą, o drabužių dizaineris Modestas Navickas pateikė programą "Pėsčiųjų bulvaro mados namai". Poezijos mėgėjai prie "Žiburio" knygyno buvo pakviesti į prancūzų poetų eilių popietę, kurią pateikė Šiaulių dramos teatro aktorius Eduardas Pauliukonis ir jaunieji estrados teatro aktoriai. Visų renginių net neišvardysi. Iš visų bulvare esančių kavinių skambėjo lyrinės prancūziškos melodijos.

Vaikštinėjantys bulvare nustebo išvydę atjojančius žirgus ir važiuojančią karietą.		Paskutinę plenero dieną visi darbavosi bulvare. Artūro STAPONKAUS nuotr.

Dailininkai sakė besijaučią lyg tikrajame Monmartre, nes žmonės prieina ir stebi, kaip gimsta kūrinys. Dailininkas Kornelijus Užuotas panoro netgi ištapyti vieną bulvaro vitriną. Šeimininkai neleido, net pagrasė policija. Ką darysi, o galėjo turėti lange originalų meno kūrinį bei be jokių investicijų pretenduoti į gražiausią miesto vitriną. Kai prie "Žiburio" knygyno prancūzų poetų eiles skaitančiai estrados teatro aktoriai įgėlė širšė, ši net nekrustelėjo, toliau skaitė it niekur nieko. Menas "Šiaulių Monmartro Respublikoje" buvo svarbiausias.

Vakare "Laiptų galerijoje" buvo atidaryta plenere kūrusių dailininkų darbų paroda, o P. Bugailiškio sode holistinis teatras "S" (vad. Z. Vilutytė) parodė spektaklį "Žvaigždžių knyga". "Iki kitų metų Šiaulių "Monmartro", - vienas su kitu atsisveikino renginio dalyviai.

Ričardas JAKUTIS

Šiandien rugpjūčio 6-ąją, vakare Šv. Jurgio bažnyčioje vyks dar vienas "Laiptų galerijos" organizuojamo menų festivalio "Šiaulių Monmartro respublika" koncertas. Išgirsime tris populiarius solistus – Rafailą Karpį, Kristiną Zmailaitę ir Edmundą Seilių. Prieš pasirodymą Šiauliuose atlikėjai maloniai sutiko atsakyti į "Šiauliai plius" klausimus.

Rafailas Karpis operos scenoje sukūrė jau ne vieną vaidmenį. Rafailo KARPIO asmeninio archyvo nuotr.

Šiandien Jūs jau garsūs vokalistai, bet visada būna pradžia. Kas buvo tas pirmasis žmogus, įvertinęs Jūsų balsą ir galimybes? Kas Jums, siekiantiems balso tobulumo, yra davęs daugiausia?

R. Karpis: Mano muzikinis kelias prasidėjo berniukų ir jaunuolių chore "Ąžuoliukas", kuriame dainavau nuo mažens. Dar prieš balso mutaciją turėjau puikią vokalo pedagogę Mariją Bederfaitę, kuri išmokė puoselėti savo balsą. "Ąžuoliuke" lankiau Algirdo Januto dainavimo pamokas, būtent po darbo su šiuo aukščiausio lygio menininku bei pedagogu nusprendžiau studijuoti vokalą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurioje likimas man padovanojo galimybę mokytis pas vieną ryškiausių mūsų dienų Lietuvos operos dainininkų – Virgilijų Noreiką, kuris išugdė mane kaip dainininką.

Kristina Zmailaitė: Pirmoji dainavimo mokytoja buvo Rima Gumuliauskienė. Ji yra tas žmogus, kuris nulėmė mano ateitį pasirenkant profesiją. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mokiausi pas prof. Reginą Maciūtę, tada ir prasidėjo tikrasis vokalo paieškų etapas. Studijos Vokietijoje pas prof. Woldemar’ą Wild’ą atvėrė vokiečių muzikos klodus. Vėliau galimybė mokytis JAV man suteikė pasitikėjimo savimi. Prof. Barbara Hill Moor tiksliai nusakė mano balso tipą, patvirtino mano dvejones dėl repertuaro. O paskutinį tašką padėjo Paryžiuje prof. Peggy Bouveret, kuri man suteikė daugiausia žinių apie vokalo techniką. Buvo iš tiesų nerealu. Esu laiminga, kad turėjau tokių galimybių.

Edmundas Seilius: Pirmoji dainavimo mokytoja buvo Danutė Šurmaitienė. Ilgos repeticijos ir mėgavimasis muzika užkrėtė mane nepataisomai. Vėlesnės studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas įvairius dėstytojus suteikė gana margą požiūrį į dainavimą. Tai buvo akstinas plėsti žinias ir toliau. To pasekmė buvo įvairūs meistriškumo kursai ir studijos užsienyje. Didžiausią balso technikos ir interpretacijos postūmį man turėjo pasaulyje vyraujančios JAV ir Italijos vokalo mokyklos. Paskutinis profesorius, prisidėjęs prie balso technikos, buvo Micheal Paul.

Ar pasitaiko koncertų, kai susirenka publika, kuri ateina ne mėgautis iš tiesų aukštos klasės Jūsų galimybėmis, o todėl, kad tai - mados reikalas? Ar Jūs tai jaučiate?

R. Karpis: Koncertų metu dažniausiai mąstau apie kūrinio interpretaciją, apie publikos nusiteikimą, retai kada lieka laiko pagalvoti. Mano manymu, profesionaliai kokybiškai bei nuoširdžiai atliktas kūrinys nepaliks abejingo nė vieno klausytojo. O mada bei jos tendencijos aktualios daugeliui menininkų.

K. Zmailaitė: Noriu tikėti, kad per prievartą į koncertus nevaikščiojama, be to, kartais žmonėms norisi parodyti, kad yra puikios muzikos, ne vien tik ta, kurią jie anksčiau girdėjo. Nepasakyčiau, kad mūsų profesija yra madinga, bet aš ją be galo myliu. Manau, atsirado daugiau žmonių, kurie yra pamilę operų arijas ir klasikines dainas visai ne dėl mados.

E. Seilius: Į koncertus ateina tie, kurie nori mūsų pasiklausyti. Suprantama, gali ateiti žmonių, kurie laukia kažkokių populiarių kūrinių, ypač skambėjusių televizijos ekrane, tačiau prieš einant į koncertą siūlyčiau paskaityti jo programą atidžiau. Nežinau, ar tai mada, bet tikrai jaučiame didesnį susidomėjimą rimtąja ir gyvai atliekama muzika. Puiku, kad daugėja žmonių, kuriems atsibodo klausytis koncerte garsiai grojamos kompaktinės plokštelės. Nesivaikau madų muzikoje. Man yra trys muzikos rūšys: gera, blogai atliekama gera ir tikrai bloga muzika. Jaučiu pareigą, būdamas profesionalas, ištaisyti padarytas blogų muzikų klaidas ir parodyti, koks turtingas ir didelis yra geros muzikos sąrašas.

Kristina Zmailaitė ir Edmundas Seilius ir scenoje, ir gyvenime visada drauge. Edmundo SEILIAUS asmeninio archyvo nuotr.

Nuolat esate dėmesio centre, Jūsų gyvenimas - spalvingas. Tik jau nesakykite, kad ne. Kokių spalvų jame daugiau? Ar lengva ir malonu būti populiariam?

R. Karpis: Nesakyčiau, jog esu dėmesio centre. Suprantu, jog esu žinomas, nes mano specialybė tiesiogiai su tuo susijusi, tačiau kad būčiau nuolat dėmesio centre... Manau, jog ne visai taip. Savo asmeniniu gyvenimu esu tikrai patenkintas, jame daug visko: skirtingų spalvų, atspalvių, potėpių. Populiariu būti ir malonu, ir tuo pat metu gana sudėtinga, nes populiarumas yra didžiulė atsakomybė. Būti vien populiariu neužtenka. Dabar Lietuvoje, deja, yra daug populiarių, tačiau neprofesionalių atlikėjų, kurie yra populiarūs vien dėl jiems sukurto įvaizdžio, bet ne dėl vokalinių ar muzikinių gebėjimų. Manau, jog svarbiau būti ne populiariam, o profesionaliam. Tik su profesionalumu ateina tikrasis populiarumas, kuris ir pačiam atlikėjui kelia satisfakciją.

K. Zmailaitė: Spalvas žmogus susikuria pats. Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi. Mes laimingi, turime tai, kas svarbiausia - vienas kitą (Kristina Zmailaitė ir Edmundas Seilius yra šeima – aut. past.), o šiaip gyvenime viskas pasiekiama, tereikia kantrybės ir be galo daug darbo įdėti.

E. Seilius: Nežinau, kaip dėl spalvų, bet sąskambių mūsų gyvenime tikrai daug įvairių stilių. Populiarumo nesivaikome, tačiau labai malonu, kad į mūsų triūsą atkreiptas dėmesys. Dabar turime vis didesnius įsipareigojimus nenuvilti savo klausytojų ir atskleisti jiems vis naujesnius muzikos klodus.

Jūsų dienotvarkė dažnai būna labai intensyvi. Tam juk reikia didžiulių vidinių išteklių. Kaip atgaunate jėgas? Ar turite laisvalaikio, ištikimų draugų, su kuriais norisi bendrauti?

R. Karpis: Dienotvarkė išties dažnai būna labai įtempta, ypač naujų spektaklių pastatymų metu. Laisvalaikio lieka nedaug, todėl stengiuosi jį praleisti turiningai. Mėgstu keliauti, skaityti. Dar nuo mokyklos laikų išsaugojome labai glaudžius ryšius su bendraklasiais, vertinu gerų draugų kompaniją ir džiaugiuosi ją turįs.

K. Zmailaitė: Gerai išsimiegam, skaniai pavalgom ir stengiamės pabūti tyloje.

E. Seilius: Geriausias poilsis - tai tyla ir gamta. Stengiamės kiek įmanoma dažniau pabūti su artimaisiais, nes laiko trūkumas dažnai mums nesuteikia tokios laimės.

Ričardas JAKUTIS

"Laiptų galerijos" organizuojamas menų festivalis "Šiaulių Monmartro Respublika" rugpjūčio 5 d. vakarą persikels į Šv. Jurgio bažnyčią, kurioje vyks Valstybinio Vilniaus kvarteto koncertas.

Iš kairės: Artūras Šilalė (II smuikas), Augustinas Vasiliauskas (violončelė), Audronė Vainiūnaitė (I smuikas), Girdutis Jakaitis (altas). Valstybinio Vilniaus kvarteto archyvo nuotr.

Šis kolektyvas Šiauliuose ne kartą koncertavo, tačiau kiekvienas jo pasirodymas klausytojus maloniai stebina, nes kaskart miestelėnai supažindinami su naujais kūriniais.

Šiemet gal ir ne apvalus, bet vis tiek Valstybinio Vilniaus kvarteto jubiliejus, mat kolektyvo debiutas įvyko 1965 m. Po trejų metų, kvarteto nariams baigus Maskvos konservatorijos aspirantūrą ir stažuotę Budapešte, prasidėjo intensyvi veikla. 1972 m. ansamblis laimėjo aukščiausią kvartetų konkurso Lježe (Belgija) apdovanojimą, 1973 m. kolektyvui buvo suteiktas Vilniaus kvarteto vardas. 1979 m. kvartetui paskirta Valstybinė premija, 2002 m. jis pelnė Lietuvių fondo kultūrinę muzikinę dr. Antano Razmos premiją (JAV), o 2004 m. - Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

Kvartetas apkeliavo per 50 pasaulio šalių, kasmet surengia 80 ir daugiau koncertų. Didžiuliame beveik 500 kūrinių kvarteto atliekamų kūrinių repertuare - visi 83 J. Haydno kvartetai, visi L. van Beethoveno kvartetai, koncertų ciklai "Europos Sąjungos šalių kamerinės muzikos vakarai", "Naujųjų Europos Sąjungos šalių kamerinė muzika".

Koncerto išvakarėse kalbamės su kvarteto senbuviu violončelininku Augustinu Vasiliausku.

- Valstybinis Vilniaus kvartetas nužengė jau ilgą kūrybinį kelią. Gal galima šį kelią skirstyti etapais, kokie ryškiausi kvarteto kūrybinės veiklos momentai? Ar kolektyvo nariai pasiskirstę darbais?

- Be abejo, 45-eri metai - ilgas laiko tarpas, bet kažkokių etapų išskirti negalėčiau. Tiesiog kiekvieni metai, kiekvienas sezonas pažymėtas įdomia ir intensyvia veikla bei naujovių ieškojimais. Visi 45-eri kūrybos metai reikšmingi ir galime pasidžiaugti, kad kvartetą lydi sėkmė.

Didžiausias kvarteto atspirties taškas - pergalė pasaulinio garso kvartetų konkurse Lježe 1972 m. Kiek prakaito išliejome, kol ten patekome, mat pirmiausia reikėjo laimėti konkursą sovietinėje imperijoje, nes tuomet tik šie vartai tebuvo galimybė išvykti į Vakarų pasaulį. Dabartiniai atlikėjai, važinėjantys po įvairiausius konkursus ir nesunkiai ten patenkantys, vargu ar supras anuos laikus. O ir gerai, nes kam šito reikia.

Sveikintina kiekvieno kvarteto nario iniciatyva, kiekvienas dirbame dėl kvarteto. Kvartetas nėra tik repeticijos ar koncertai. Kvartetas – gyvenimo būdas vardan didžiojo meno.

- Visi pastebi, jog kvartetas pasirenka įdomias programas. Štai ir šį kartą Šiauliuose klausytojų laukia mieli kūriniai – Kristinos Vasiliauskaitės "Trys lietuvių liaudies dainos styginių kvartetui", L. van Beethoveno ir R. Schumano kvartetai. Kolektyvas propaguoja ir garsina lietuvišką muziką, atlieka garsiausius pasaulio kūrinius. Kaip sugebate išlaikyti aukštą atlikimo lygį savo krašto koncertų salėse ir užsienio šalyse?

- Koncertines programas padiktuoja gyvenimas: kompozitorių jubiliejai, lietuvių kompozitoriai parašo naujų kūrinių, skambina užsieniečiai ir, žinodami mūsų kvarteto muzikavimą, prašo atlikti jų kūrinius. Pasirinkimas begalinis. O kiek daug kūrinių dar nesugrota. Kiekvieną dieną repetuojame, kvarteto darbas nematuojamas valandomis. Yra tekę repetuoti ir vidury nakties. Visada turime būti pasiruošę groti ir gerai groti.

- Ar skiriasi įvairių šalių klausytojai? Kokie jie Lietuvoje? Ką galėtume pasakyti apie Šiaulių publiką, nes mūsų mieste ne kartą koncertavote?

- Publikos neskirstome. Vis tik sunkiausia groti lietuviams. Lietuvis lietuviui atlikėjui didžiausias kritikas. Kas kita į Lietuvą atvykusiems užsienio muzikantams. O užsienyje, atrodo, kiekvienas klausytojas tau nori padėti. Tiesa, publika ir Lietuvoje išprususi. Kai daug masinės kultūros, rimtam menui sunkiau. Žmonės į mūsų koncertus ateina, o kiek jų dar ateitų, jei mus reklamuotų taip, kaip reklamuojamas koks popsinis šlamštas.

Publika priklauso ir nuo organizatorių. Antrą kartą dalyvausime festivalyje "Šiaulių Monmartro respublika" ir žinome, kad mums čia bus gera. Nuostabu, kad mieste yra toks festivalis, kuriame susilieja dailė, poezija, muzika. Ypač malonu į Šiaulius atvykti mūsų kvarteto sielai Audronei Vainiūnaitei, nes tai jos gimtasis miestas. Bet ir mes visi trys vyriškiai mylime Jūsų miestą.

Irena BUDRIENĖ

Rugpjūčio 4–7 dienomis jau aštuntą kartą mūsų mieste šurmuliuos "Laiptų galerijos" organizuojami "Monmartro Respublikos" renginiai. Pasak galerijos direktorės Janinos Ališauskienės, miestą apglėbs vakarietiška tradicija – festivalio veiksmas vyks ramiau ir subtiliau, o visose bulvaro kavinėse skambės šansonetės.

Festivalio iniciatorė Janina Ališauskienė žada gražų reginį.

Prancūziškų meilės dainų įrašų Šiaulių bulvaro kavinėms parūpino renginio organizatoriai. Pastarieji užsibrėžė nemažą tikslą – negaudami jokio finansavimo net keletą dienų mieste skleisti europietiškos kultūros bendravimo ir tolerancijos dvasią. "Stengsimės kaip įmanydami, manau, viskas pavyks sklandžiai", – viliasi direktorė.

Šiauliuose to dar nebuvo

Renginių maratonas prasidės rugpjūčio 4 d. 18 val. teatralizuotu festivalio atidarymu galerijos sode. Pačioje galerijoje bus pristatyta paroda "Lietuvos aukso fondas", apie kurią J. Ališauskienė sako: "To dar Šiauliuose nėra buvę". Ekspozicijoje bus galima išvysti geriausius XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių dailininkų darbus. Susirinkusiesiems dainuos Nacionalinio dramos teatro aktorė Rasa Rapalytė.

Nuo koncertų bažnyčioje iki mojavimo dalgiu

Koncertai Šv. Jurgio bažnyčioje šiauliečiams nėra naujiena, tačiau skambėsiantys šio festivalio metu išties bus solidūs ir pamalonins net išrankiausio klausytojo ausį. Rugpjūčio 5 d., 18 val., čia koncertuos Vilniaus Valstybinis styginių kvartetas, o rugpjūčio 6-ąją dainuos Edmundas Seilius, Kristina Zmailaitė ir Rafailas Karpis.

Kūrybinės "Šiaulių Monmartro Respublikos" dirbtuvės suburs 25 dailininkus iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Baltarusijos. Tarp menininkų bus ir nemažai šiauliečių. Popietėmis P. Bugailiškio sode dailininkai kurs darbus, kuriuos galerijoje pristatys festivalio uždarymo dieną – rugpjūčio 7-ąją. Uždarymą vainikuos holistinio judėjimo teatro "S" vaizdo projekcija "Žvaigždžių knyga", kartu su judesiais demonstruojama galerijos sode.

Beje, menininkai ne tik kurs, bet ir turės iš peties padirbėti mosuodami dalgiu. Organizatoriai sumanė nušienauti dalį senojo parko, kad šiauliečiams ir miesto svečiams čia būtų jaukiau. Iš nupjautos žolės bus sukurtas meninis objektas. Rugpjūčio 6-ąją nuo 7 val. su dalgiu prasidėsianti akcija, J. Ališauskienės žodžiais, nėra joks priekaištas, tiesiog noras prisidėti prie gražios aplinkos kūrimo ir kvietimas tvarkytis.

JAV gyvenančių menininkų performansas "Giro", 2009-ieji.

Raiteliai ir blusų turgus

Nors ir ankstesniais metais buvo bandymų išsiveržti į platesnes erdves, vis dėlto šiemet pirmąkart net šešiolika festivalio renginių bus surengta pėsčiųjų bulvare. Visi jie vyks tą pačią dieną – rugpjūčio 7-ąją. Vienas įspūdingiausių – raitelių rūbų kolekcijos "Žirgų šokis" pristatymas. Vienuoliktą valandą į bulvarą užsukę šiauliečiai galės pasigrožėti ne tik Kurtuvėnų regioninio parko žirgyno ristūnais, bet ir puikiais jojikais, pasidabinusiais XIX amžiaus antrosios pusės raitelių rūbais. Šią rūbų kolekciją ypač palankiai įvertino archeologė Birutė Salatkienė, teigianti, kad prašmatniais drabužiais vilkintys raiteliai ir raitelės padeda suvokti praėjusios epochos dvasią.

Mintimis nusikelti į praėjusius laikus ar net įsigyti širdžiai mielą niekutį padės ir prie "Gaidžio" veiksiantis "Blusų" turgus. Jį surengti žada žinomas kolekcininkas Ermenegildas Juras.

Einančiuosius bulvaru užgrius įspūdžių lavina: prie P. Višinskio paminklo veiks dailininkų kūrybinės dirbtuvės, šalia Vasario 16-osios gatvės – šiuolaikinio meno paroda, ekspozicinėje vitrinoje – fotografijos ir tapybos darbų paroda "Monmartro Respublikos veidai 2009". Meninės akcijos trauks žiūrovus prie "Žiburio" knygyno ir buvusios "Baltijos" kavinės. Smaližiai galės skanauti prancūziško deserto "Centro šokoladinėje", norintieji pasikeisti – susišukuoti prancūziškai - prie Didždvario gimnazijos, o trokštantieji įsiamžinti – nusifotografuoti ateljė prie Radijo ir televizijos muziejaus. O kur dar prie Dailės galerijos demonstruojamos mados, mažųjų gėlininkių turgus, gyvos skulptūros, muzikinės grupės eitynės ir taip toliau.

Praėjusiais metais "Monmartro" lankytojai galėjo apžiūrėti Lietuvos tūkstantmečiui skirtą Šarūno Saukos paveikslą.

Ar kultūrininkų svajonės taps tikrove?

Janina Ališauskienė sako svajojusi į bulvarą atgabenti prašmatnų fortepijoną, pakviesti juo skambinti garsų atlikėją ir sukurti šiauliečiams ir miesto svečiams tikrą šventę. Deja, dėl lėšų stygiaus teko apsiriboti paprastu pianinu... Bet negi dėl to nukabinsi nosį ir nustosi fantazuoti?

"Kaip nuostabu būtų prie Talkšos suformuoti koncertinę erdvę, o sceną įrengti tiesiog ant vandens – akustika būtų tokia, kad net įgarsinimo nereikėtų, – vėl nerimsta direktorė. Koncerto klausytis galėtume irstydamiesi valtelėmis..."

Zenonas RIPINSKIS

Rugpjūčio 4 d. 17 val. šiauliečiai ir miesto svečiai kviečiami į puikų koncertą Šiaulių bulvare. Scenoje prie "Senojo dvaro" vyks festivalio "Šiaulių bulvaro vasara" renginys – draugystės koncertas. Jame dalyvaus viena įdomiausių Vokietijos folkloro grupių – švabų ansamblis "Frommern".

Manfredas Štingelis – vienas žymiausių švabų kultūros tyrinėtojų ir puoselėtojų.

Kartu su svečiais iš Vokietijos koncertuos du geriausi Šiaulių miesto kolektyvai – Šiaulių universiteto liaudiškos muzikos ansamblis "Saulė" ir Šiaulių kultūros centro "Laiptų galerija" folkloro ansamblis "Salduvė".

Nuo 20 val. "Juone pastuogėje" bus surengta smagi vakaronė, kurioje skambės ir vokiečių, ir lietuvių liaudies muzika.

Kas yra švabai?

Daugeliui turbūt kyla klausimas, kas yra švabai? Trumpai būtų galima pasakyti, kad šiuo vardu nuo senų senovės buvo vadinamos kai kurios dabartinės Vokietijos teritorijoje gyvenusios alemanų gentys. Istorinis Švabijos regionas, neišeinantis iš dabartinės Vokietijos ribų, administraciškai sudarytas iš dviejų dalių: Badeno−Viurtembergo žemės ir Švabijos apskrities Bavarijoje. Ilgą laiką šis regionas politiškai vystėsi kaip atskiras ir iš dalies sutapo su XVI a. apibrėžta Švabijos apskritimi, Šventosios Romos imperijos administraciniu vienetu.

Švabijos lingvistiniam regionui be Vokietijos teritorijoje esančios Badeno-Viurtenbergo žemės ir Švabijos apskrities taip pat priklauso Forarlbergo žemė Austrijoje, dabartinis Lichtenšteinas, vokiškoji Šveicarijos dalis ir dabartinės Prancūzijos Elzaso regionas. Čia kalbama alemanų tarme.

Manfredas Štingelis – žymiausias švabų kultūros tyrinėtojas

Be abejonės, vienas iškiliausių ir didžiausių švabų tradicinės kultūros puoselėtojų ir tyrinėtojų yra į Šiaulius atvykstančio Balingeno švabų folkloro ansamblio "Frommern" įkūrėjas ir vadovas Manfredas Štingelis (Manfred Stingel). Jis visą savo gyvenimą yra pašventęs švabų muzikinės kultūros tyrinėjimams, parašęs ir išleidęs daugybę mokslinių straipsnių ir leidinių apie tradicinę švabų muziką, muzikos instrumentus, šokius, švenčių papročius ir kt. Jo ir ansamblio narių iniciatyva Balingene yra atidarytas švabų kultūros centras, kuriame įkurtas unikalus švabų muzikos instrumentų muziejus.

Tarp daugybės iškiliųjų švabų asmenybių taip pat galime paminėti kompozitoriaus V. A. Mocarto (W. A. Mozart) tėvą Lepopoldą Mocartą (L. Mozart), istoriką ir rašytoją Fridriką Šilerį (Friedrich Schiller), netgi dabartinį Vokietijos futbolo rinktinės trenerį Joachimą Liovą (Joachim Low).

"Frommern" propaguoja švabų muzikos tradicijas

Pirmą kartą į Šiaulius atvykstančio ansamblio programoje – tradicinė švabų muzika, dainos ir šokiai. Grupė "Frommern" įkurta 1965 m. iki šiol jai vadovaujančio Manfredo Štingelio.

Vienas svarbiausių ansamblio uždavinių – švabiškų tradicijų perdavimas vaikams ir jaunimui.

Švabų folkloro ansamblis "Frommern" - viena įdomiausių Vokietijos folkloro grupių. Autoriaus nuotr.

Prieš keletą metų ansamblio nariai baigė rekonstruoti du Balingeno miestelio centre esančius senovinius namus ir įrengė puikų švabų kultūros centrą su muziejumi, repeticijų sale, nedideliu viešbučiu bei klubu, panašiu į šiaulietišką "Juone pastuoge".

M. Štingelis sako, kad švabų liaudies kūrybos centras Balingene atsirado tik ansamblio narių, įdėjusių daug meilės ir pastangų, dėka. "Mūsų liaudies kūrybos centras jau tapo ir svarbia tarptautinių susitikimų vieta. Daugiau nei 250 grupių iš užsienio viešėjo pas mus, nes mums labai svarbus tautų bendradarbiavimas ir jaunimo kultūriniai mainai. Ypač tai aktualu žvelgiant į istoriją, kurią vokiečių jaunimas kartais vertina nevienareikšmiškai. Mes džiaugiamės galėdami aplankyti Šiaulius ir puikius liaudies tradicijas puoselėjančius kolektyvus "Saulę" ir "Salduvę", kurie jau viešėjo mūsų liaudies kultūros centre, dalyvavo mūsų rengiamuose folkloro festivaliuose. Tikimės svetingo priėmimo ir Šiauliuose", – sako švabų kultūros tyrinėtojas M. Štingelis.

Naujienų portalas Etaplius.lt kartu su bendrove "Garsų pasaulio įrašai" pristato specialiųjų efektų filmo "Pradžia" konkursą. Klausimus kino mėgėjai ras portale www.etaplius.lt konkursų skiltyje, o atsakymai laukiami iki rugpjūčio 4 dienos el. paštu -.

Siunčiant el. laišką nepamirškite nurodyti "Filmo konkursui". Būtinai nurodykite savo el. pašto adresą, telefono numerį, vardą ir pavardę, amžių.

Konkurso nugalėtojai paaiškės burtų keliu rugpjūčio 5-ąją. Jie bus paskelbti naujienų portalo etaplius.lt rubrikoje "Laisvalaikis". Nugalėtojai gali laimėti firminę filmo atributiką, kvietimus į filmą dviems asmenims, Etaplius.lt dovanas.

Nugalėtojai prizus privalo atvykti atsiimti iki rugpjūčio 12 dienos į elektroninių ryšių paslaugų bendrovės "S plius" Marketingo skyrių, esantį Tilžės g. 74, pirmajame aukšte.

Konkurse gali dalyvauti ne jaunesni nei 16 metų asmenys. Konkurse negali dalyvauti elektroninių ryšių paslaugų bendrovės "S plius" darbuotojai ir jų artimieji.

Etaplius.lt informacija

Naujienų portalas Etaplius.lt paskelbė vasarišką, smagų ir pilietišką konkursą - "Atostogauju gimtajame krašte".

Gyvybę pulsuojančios lelijos – ryte pražysta, vakare "užmiega". Evos JAGMINAITĖS nuotr.

Jei dar nespėjote atsiųsti nuotraukų su savo atostogų akimirkomis, pats laikas tai padaryti. Iki rugpjūčio 24 d. siųskite įamžintus gražiausius, smagiausius, išradingiausius, neįtikėtinus atostogų vaizdus el. paštu konkursas@splius.lt ir galbūt Jums atiteks automobilio navigacinė sistema ar kiti konkurso prizai.

Siųsdami nuotraukas nepamirškite nurodyti vardą, pavardę, el. pašto adresą, telefoną. Padėti Jums laimėti pagrindinį prizą gali net originalus nuotraukos pavadinimas ar išradingas jos aprašymas.

Nežinote, ką nufotografuoti? Galbūt esate įamžinę ryto rasą kaime ar savo močiutę, laukiančią anūkų prie namų? O gal lieptelį per tvenkinį ar pajūryje smėlio pilis statančius vaikus? O gal metų metus kompiuteryje saugote gimtojo miestelio gražiausių kampelių nuotraukas?

Konkurso nugalėtoją išrinks portalo Etaplius.lt lankytojai. Padėti laimėti gali draugai, artimieji ar šeimos nariai, balsuodami už Jūsų atsiųstą nuotrauką Etaplius.lt portale, rubrikoje "Konkursai". Nugalėtojai bus išrinkti ir paskelbti rugpjūčio 26 dieną.

Etaplius.lt informacija

Ričardas JAKUTIS

Liepos 8–13 dienomis Šiaulių "Laiptų galerijos" folkloro ansamblis "Salduvė" dalyvavo Estijoje vykusiame tarptautiniame folkloro festivalyje "Baltica 2010". Šiauliečių ansamblis iškovojo teisę šiame garsiame festivalyje atstovauti Lietuvai, kai 2008 metais buvo pripažintas geriausiu folkloro ansambliu Lietuvoje. "Salduvė" buvo vienintelis mūsų šaliai atstovavęs kolektyvas.

Šiaulių "Laiptų galerijos" folkloro ansambliui "Salduvė" buvo didelė garbė atstovauti Lietuvai tarptautiniame festivalyje "Baltica 2010". "Salduvės" ansamblio archyvo nuotr.

Tarptautinis folkloro festivalis "Baltica", kurį kuruoja Tarptautinė folkloro festivalių organizavimo taryba prie UNESCO, rengiamas nuo 1987 metų ir vyksta trijose Baltijos šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Festivalis skiriamas pasaulio tautų tradicijų įvairovei pažinti ir reprezentuoja autentišką folklorą, natūraliai besitęsiančias arba rekonstruotas istorines skirtingų tautų kultūros tradicijas.

Šiųmečiame festivalyje dalyvavo folkloro ansambliai iš Meksikos, Kipro, Italijos, Portugalijos, Suomijos, aišku, ir trijų Baltijos šalių. Festivalis vyko Viljandi apskrityje, Pernu, Tartu, Talino miestuose. Estijoje "Salduvė" surengė šešis pasirodymus: Karksi-Nuia mieste, prie Karksi pilies griuvėsių, Šv. Antony kiemelyje, Tartų ir Pernų koncertinėse salėse, Talino rotušės aikštėje ir koncertų salėje, taip pat mokė lietuvių liaudies šokių festivalio dalyvius ir žiūrovus.

"Salduvės" vadovai Violeta ir Darius Dakniai pasidžiaugė, kad šiauliečių kolektyvas Estijoje buvo šiltai sutiktas. Be abejo, po ramių estų dainų ir lėtų šokių lietuviai visus patraukė savo linksmumu ir energija. Šilti festivalio žiūrovų aplodismentai drąsiai leidžia tvirtinti, kad "Salduvė" deramai atstovavo Šiauliams ir Lietuvai bei pateisino visas į kolektyvą dėtas viltis, o festivalio šeimininkai šiauliečių kolektyvui liaupsių nepagailėjo.

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Jau dešimtą vasarą iš eilės Kristianstado švedų ir lietuvių bendruomenės bei tarptautinio LIONS klubo dėka gausus būrys vaikų vasaros atostogas praleidžia pajūryje. "Neįgalūs vaikai mėgsta poilsį pajūryje, tačiau dažna šeima negali suteikti vaikui šio malonumo", - sako Šiaulių vaikystės invalidų globos draugijos "Spindulėlis" pirmininkė Janina Bačanskaitė.

Kristianstado švedų ir lietuvių bendruomenės narė Laima Andersson (antra iš kairės) su Šiaulių vaikystės invalidų globos draugijos "Spindulėlis" nariais. "Spindulėlio" archyvo nuotr.

Vasaros stovykloms – 10 metų

Dešimt metų Kristianstado švedų ir lietuvių bendruomenės nariai bendrauja su įvairiomis Lietuvos kaimo mokyklomis, draugijomis, bendruomenėmis. "Mūsų bendruomenė labai didžiuojasi, galėdama vaikams padovanoti kelias nuostabias dienas stovyklauti pajūryje", - šventėje, į kurią Palangos Vlado Jurgučio pagrindinėje mokykloje buvo susirinkta pasidžiaugti gerų žmonių gerais darbais, sakė Kristianstado švedų ir lietuvių bendruomenės narė, darbo su Lietuvoje remiamomis organizacijomis koordinatorė Laima Andersson.

Anot koordinatorės, prieš dešimtmetį jų bendruomenė buvo labai maža ir nedrąsi, tačiau visus joje susibūrusius žmones vienijo kilnus bendras tikslas – ištiesti pagalbos ranką tiems, kuriems labiausiai jos reikia. "Lankydamiesi Lietuvoje pamatėme, kad vaikų namai pagalbos nestokoja, tad nusprendėme padėti mažuose kaimeliuose gyvenantiems vaikams", - prisiminė pirmuosius pagalbos žingsnius ponia L. Andersson, džiaugdamasi, jog bendruomenėje susibūrę labai nuoširdūs, geri žmonės. "Mes tęsime savo misiją tol, kol girdėsime pagalbos šauksmą, todėl mums labai svarbu žinoti, jog mūsų pagalba duoda naudos tiems, kuriems ji gyvybiškai būtina", - pažadėjo viešnia iš Švedijos.

Ne tik poilsiavo, bet ir tobulėjo

Šventės dalyviams buvo pristatyti Kristianstado švedų ir lietuvių bendruomenės komiteto nariai, supažindinta su jų veikla.

"Švedijoje sukurta nereikalingų daiktų atidavimo sistema. Žmonės į parduotuvėles atneša viską, kas jiems nebereikalinga. Labdaros rūšiavimas nėra labai lengvas darbas. Vienus daiktus pakuodavome ir siųsdavome į Lietuvą, kitus sudėdavome į lentynas ir kantriai laukdavome pirkėjų, trečius tiesiog išmesdavome, - pasakojo viešnia iš Švedijos. - Pagalbos siuntinių lietuviai sulaukdavo net aštuonis kartus per metus. Didžioji dalis labdaringos siuntos atitekdavo šiauliečiams, kita dalis keliaudavo į Visaginą, Jurbarką, Mažeikius bei kitus Lietuvos kampelius. Už parduotas prekes gauti pinigėliai skiriami labdarai."

Pirmojoje vasaros stovykloje atostogomis džiaugėsi 28 vaikai iš įvairių Lietuvos kampelių, taip pat ir iš Šiaulių. Šiemet vasaros poilsiui švedai pakvietė net 250 vaikų.

Nuo 2003 metų stovyklautojams rekomenduojama pasirinkti temą, skatinančią savarankišką veiklą, plėtojančią saviugdos motyvaciją. 2004 metais švedų dėka pirmąkart surengta amatų mokykla, o norintiems tobulėti buvo pasiūlyta mokytis anglų kalbos. 2005 metų vasaros poilsį nuspręsta pašvęsti aplinkai bei sveikatai. "Mes įgyvendiname daug projektų, tarp kurių ypatingą vietą užima prevencinis kovos su prekyba žmonėmis projektas, todėl 2007 metais didelį dėmesį skyrėme jaunimui mokyti, kad esant reikalui gebėtų pajusti pavojų bei žinotų, kur ieškoti pagalbos. 2008 metais kartu su lietuvaičiais pajūryje vasarojo dvi mergaitės iš Švedijos. Vaikai bendromis jėgomis sprendė itin opias aplinkosaugos problemas, - pasakoja ponia Laima Andersson. - Mes norėtume suburti kuo daugiau vaikų į vasaros stovyklas prie jūros, tačiau įgyvendinti šiuos norus darosi vis sunkiau. Gerus mūsų norus apriboja kaskart didėjantys reikalavimai, brangstančios paslaugos, organizaciniai nesklandumai, tačiau jūsų rodomas džiaugsmas mums yra didelė paskata eiti tolyn."

Pagalbos ranka kupina dosnumo

"Finansavimą vaikų poilsiui pajūryje gauname iš švedų. Didžiąją lėšų dalį skyrė tarptautinis LIONS klubas, likusią - Kristianstado švedų ir lietuvių bendruomenė, - sako Šiaulių vaikystės invalidų globos draugijos "Spindulėlis" pirmininkė Janina Bačanskaitė. – Į stovyklą kartu su neįgaliais vaikais atvyksta ir jų mamos, kadangi daugeliui vaikų reikalinga nuolatinė priežiūra bei pagalba."

Draugijos nariai geranoriškai susitarė, kad vaikai stovykloje atostogautų ne visą pamainą, o tik kelias dienas, mat taip galės kuo daugiau vaikų pasidžiaugti atostogomis prie jūros.

Pirmą kartą Lietuvoje viešintys tarptautinio LIONS klubo atstovai džiaugėsi galėdami suteikti pagalbą neįgaliems vaikams, todėl savo viešnagės Lietuvoje metu pažadėjo būtinai apsilankyti ir Šiaulių vaikystės invalidų globos draugijoje "Spindulėlis".

Savo padėką geradariams rėmėjams vaikai išreiškė dainomis, šokiais, rankdarbiais ir net pačių keptais pyragais, o jų vadovai svečius švedus apdalijo garbės raštais ir išsakė jiems daug šiltų žodžių.

Regėjimo negalę turintis šiaulietis Lukas, jau ne vienerius metus stovyklaujantis vasaros stovykloje, džiaugėsi susipažinęs su įvairia rankdarbių technika, geromis gyvenimo sąlygomis, visaverčiu maitinimu. Anot jaunuolio, jūros kerintys kvapai, sielos gelmes palytėjantys jausmai, naujai išgyventi pojūčiai bei kiti atostogų malonumai ilgam suteikia jėgų, kad galėtum eiti pirmyn savo užsibrėžto tikslo link.

Irena BUDRIENĖ

Šiaulietis dizaineris Vilius Puronas sako buvęs nustebintas išradingomis moksleivių idėjomis, skirtomis gimtajam Šiaulių miestui. Bendravimo su jaunimu ir atradimo džiaugsmą Vilius Puronas patyrė gabiausių miesto vaikų "Tauro" vasaros stovykloje, kurią finansavo Šiaulių miesto savivaldybė. Norėdami atsidėkoti miestui už surengtą stovyklą, apie trisdešimt talentų – šalies ir tarptautinių olimpiadų dalyvių – dizainerio paraginti pasiūlė tris idėjas, kurias įgyvendinus Šiauliai taptų nepamirštami.

Renginį paįvairino čia pat sukurtas improvizuotas šokis.

Stovyklautojai pasiskirstė į tris grupes, iš kurių kiekviena gavo po užduotį. Improvizuotose kūrybinėse dirbtuvėse moksleiviai kūrė savo kolektyvines idėjas, kurias vėliau pristatė visiems stovyklautojams, čia dirbusiems pedagogams ir pačiam dizaineriui. "Mes esame dar XX amžiaus žmonės, o jaunimas priklauso labiau pažengusiam XXI–ajam. Tai, ką sugalvojo jie, mums į galvą neateitų", – įsitikinęs Vilius Puronas.

Pirmoji užduotis skambėjo taip: "Šiauliečiams už šimto metų." Moksleiviai, atlikdami šią užduotį, pasiūlė sukurti žiedo formos seifą ir užprogramuoti jį taip, kad jis po šimto metų nustatytą dieną ir valandą išsiskleistų. Į šį žiedą–seifą reikėtų po truputį įdėti visko, kas dabar aktualu: leidžiamų laikraščių, naujausių knygų, mieste veikiančių įmonių gaminių, nusipelniusių žmonių nuotraukų ir kt. Jaunimo nuomone, seifas turėtų būti po žeme, tačiau užklotas stiklo platforma, kuria žmonės vaikščiotų ir spėliotų, kas gi ten yra. Po šimto metų, kai žiedas išsiskleistų atverdamas jame paslėptą lobį, jį saugoti galėtų perimti Šiaulių "Aušros" muziejus.

Spręsdami antrąją užduotį: "Pamačiau – Šiaulių nepamiršau", gabūs jaunuoliai sugalvojo sukurti milžinišką dviratį, tarkim, keturių aukštų namo dydžio. Tokiu būdu moksleiviai siūlė dar kartą priminti atvykstantiems svečiams, kad Šiauliai – dviračių miestas. Besvarstant, kur geriausia būtų pastatyti šį milžiną, buvo nuspręsta, kad dviratis atsirastų prie Prūdelio ir kartu tarnautų kaip vandens ir ugnies fontanas. Vandens turbinos suktų jo gigantiškus ratus, iš vairo ragų trykštų vanduo, o iš dviračio stebulių lėktų pirotechninės ugnies žiežirbos. Kadangi toks įrenginys būtų šiek tiek pavojingas, jį nuolat saugotų ten įkurtas policijos postas. Tačiau dėdės policininkai ne baustų, o miesto svečiams dalytų atvirukus su Šiaulių panorama. Idėjos autorių nuomone, vaizdas būtų toks pritrenkiantis, kad jį pamatęs negalėtum ištrinti iš sąmonės.

Grupė, atlikusi trečiąją užduotį, anot Viliaus Purono, nustebino labiausiai. Temai "Niekur nematyta, bet miela" įgyvendinti jaunimas pasiūlė sukurti Saulės mergytę – Šaulytę – Saulės berniuko Šauliuko draugę. Skulptūra galėtų būti pastatyta netoliese, gal net Prisikėlimo aikštėje (aišku, ne tokioje garbingoje vietoje, kur numatytas paminklas Prisikėlimo apygardos partizanams – aut. pastaba). Moksleivių nuomone, ir vienos, ir kitos skulptūros pjedestalas turėtų švytėti lazerių šviesa, o lazerių spinduliai tarp jų vienąkart per metus susijungtų, sudarydami širdies formos hologramą. Ta įsimintina diena galėtų būti rugsėjo 22–oji, Šiaulių miesto gimtadienis. Paklausti, kodėl ne vasario 14–oji, moksleiviai buvo kategoriški: Valentino dieną švenčia visame pasaulyje, o Šiaulių gimtadienį – tik pas mus.

"Jaunimas savo idėjas miestui kūrė su didžiausiu džiaugsmu ir malonumu, o tai, manau, yra svarbiausia. Linkiu, kad gabių ir imlių moksleivių kūrybinė gyslelė nenutrūktų ir tolimesniame jų gyvenime. Labiausiai bijau, kad mes, XX amžiaus žmonės, jų nestabdytume ir neištremtume į užsienį", – sakė Vilius Puronas.

Grupės pristatė savo idėjas.		Dizainerio Viliaus Purono paraginti gabiausi vaikai siūlė idėjas, kurios neleistų pamiršti Šiaulių. Neringos BARŠAUSKINĖS asmeninio archyvo nuotr.

Viktorija BARKAUSKAITĖ

Į birželio 26-27 dienomis vykusias Lietuvos jaunimo dienas Panevėžyje susirinko apie 7 tūkst. jaunuolių. Daugelis jų namo grįžo su šypsenomis ir gausybe prisiminimų, kuriais gyvens dar kelias savaites.

Į jaunimo dienas atvyko žmonės iš įvairių Lietuvos kampelių. Šiauliečiai šiame renginyje taip pat buvo labai aktyvūs – užsiregistravo apie 600 dalyvių bei apie 30 savanorių. Sulaukta ir svečių iš Airijos, Ispanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Italijos bei kitų šalių. Visi galėjo dalyvauti pamaldose, teminiuose užsiėmimuose bei koncertuose.

Savanorė Deimantė pasakojo, jog jaunimo dienos parodė jai kitą bažnyčios ir tikėjimo pusę. Mergina domisi religijomis, tačiau nėra uoli katalikė, nes tas domėjimasis paprastai ją tik nutolindavo. "Tačiau per šias jaunimo dienas bažnyčia tarsi priartėjo, - kalbėjo ji.- Kai pamatai ir susiduri su daugybe jaunų, veiklių, gražių ir dar tikinčių žmonių, supranti, jog tikėjimas yra suderinamas su visais kitais dalykais." Deimantei pritarė ir jaunimo dienų dalyvė Greta. Seniau mergina manė, jog jaunuoliai nėra labai tikintys, o religija domisi ir ją išpažįsta tik liaudiškai "davatkomis" vadinamos vyresnio amžiaus moterys. Ji pasakojo, jog pamatė, kad tikėjimas jungia visus. Merginos džiaugėsi, jog viskas buvo pritaikyta jaunimui - atsisakyta ilgų, retai kam suprantamų ir neįdomių pamokslų, kuriuos pakeitė šiuolaikiški, visiems suprantami ir nuotaikingi vienuolių pasisakymai.

Ilgalaikė savanorė Kristina labiausiai džiaugėsi patirtu bendrystės jausmu. Kiti pakalbinti savanoriai bei dalyviai taip pat buvo sužavėti tuo dalyku. Viena dalyvė prasitarė, jog keista, kai tokia daugybė žmonių kartu meldžiasi, tačiau tuomet pajunti tą bendrystę. Dalyviams itin patiko šokis pagal specialiai jaunimo dienoms sukurtą himną. Nesudėtingą šokį galėjo šokti visi.

Savanorė Deimantė kalbėjo, jog tai buvo ne tik tikėjimo, bet ir žmogiškumo bei gerumo šventė. Galėjai pasijausti vienos milžiniškos šeimos nariu. Mergina atskleidė, jog nepradės kiekvieną sekmadienį vaikščioti į bažnyčią ar nuolatos melstis, tačiau tai buvo laikas, kai galėjai pabūti, pabendrauti su daugybe skirtingų žmonių, susipažinti su religija kitokiu, jaunimui suprantamu būdu.

Tai penktosios Lietuvos jaunimo dienos. Pirmosios įvyko 1997 metais. Tai buvo piligriminis žygis į Trakus. Kalbama, jog kitos Lietuvos jaunimo dienos vyks Kaune.

2011 metais Madride (Ispanija) vyks Pasaulinės jaunimo dienos.

Viktorija BARKAUSKAITĖ

"Menopolis" – tai edukacinis projektas vaikams ir jaunimui, Šiauliuose organizuojamas jau ketvirtą kartą. Šiaulių dailės galerijos organizuojama dienos stovykla, vykstanti birželio 29 – liepos 2 dienomis, kviečia kūrybiškai praleisti laiką, susipažinti su menininkais, Šiaulių dailės galerija.

Stovyklos dalyviai bandė perprasti kompiuterių programas. Artūro STAPONKAUS nuotr.

Jurga Sutkutė, projekto "Menopolis" kuratorė, džiaugiasi šiuo projektu ir vis augančiu dalyvių aktyvumu. Kasdien organizuojama skirtinga veikla skatina vaikus ir jaunimą kūrybiškai mąstyti. Povilas Uogintas, vienas iš stovyklos vadovų, vedęs du interaktyviosios grafikos kūrimo užsiėmimus, kalbėjo, jog dabar labai svarbu kūrybiškai mąstyti ir nebijoti daryti kažką neįprasto, originalaus. Vaikinas, šiuo metu studijuojantis grafinį dizainą viename Anglijos universitetų, sakė, jog tokios stovyklos Didžiojoje Britanijoje, vadinamieji "workshop‘ai", yra labai populiarios. Toks būdas mokytis, anot Povilo, yra naujas, smagus ir perspektyvus.

P. Uogintas dvi dienas mokė vaikus kurti užsklandas, filmukus ir reklamas kompiuterių programomis. Medijų meninkas Andrius Grigalaitis pasakojo, jog yra daugybė būdų, kaip fotografuoti be fotoaparato. Jis mokė, kaip daryti fotografijas skanografijos būdu, t. y. nuskenuoti kokius nors daiktus kompiuterio skaitytuvu, juos įvairiai komponuojant ir judinant. Vaikai patys trumpam buvo tapę fotomenininkais. A. Grigalaitis žadėjo surengti vaikų darbų ekspoziją dailės galerijos rūsyje. Šiandien, animatorius ir videomenininkas Viktoras Gundajevas atgaivins nulipdytus herojus ir supažindins stovyklos dalyvius su lipdytos animacijos kūrimu.

Visą savaitę vadovai stengėsi išmokyti stovyklos dalyvius mąstyti kitaip, kūrybiškai, nesilaikant jokių stereotipų ar taisyklių. "Svarbu, kad jums būtų gražu", - kalbėjo jie.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Alvydas JANUŠEVIČIUS www.etaplius.lt

Aplink Šiaulių universiteto Menų fakultetą atliekami kasimo darbai uždavė nemažai galvosūkių archeologams ir istorikams. Atkasti radiniai žada daug pasakyti apie senąją Šiaulių istoriją.

Šalia Zubovų dvaro atkastas XVI amžiaus grindinys.

Jono Kazimiero šilingai

Archeologė Virginija Ostašenkovienė atlieka archeologinius kasinėjimus aplink Menų fakulteto pastatą. Aplinkui pastatą aptiktas smulkesnių akmenų grindinys, tiksliau – nuogrinda. Giliau po ja rastas iš plytų mūrytas lietaus nutekėjimo drenažas. Panašu, kad jis yra to paties laikmečio kaip ir akmenų grindinys.

Lygiai toks pat drenažas, rastas pietvakarinėje pastato pusėje, yra šiek tiek praardytas ir pataisytas. Keletas monetų liudija, jog tai vyko tarpukariu – apie 1923 metus. Greičiausiai mokytojų seminarijos laikais buvo tvarkoma užsikimšusi lietaus kanalizacija.

Prie pastato pietrytinės sienos aptikta senesnių pamatų. Puikiai išlikęs pamatas galėtų būti mūrytas XVII amžiuje. Apie tai liudija mūrijimo būdas, plytų forma, įmūrytos keramikinės šukės.

Būsimos drenažo trasos vietoje aptikta daug keramikos šukių: koklių, puodynių. Kurį laiką apie šių radinių amžių buvo galima tik spėlioti, tačiau netrukus aptiktos aštuonios monetos – Jono Kazimiero šilingai, nukalti 1666 metais.

Archeologė V. Ostašenkovienė rado keistą radinį, panašų į koklinę virtuvinę krosnį. Kol kas sunku nustatyti, kuriam laikmečiui priklauso šis statinys.

Istorija – po kojomis

ŠU Istorijos katedros vedėja Rita Regina Trimonienė tvirtina, kad toks archeologinis radinys – ne smulkmena. Lietuvos dvarai yra menkai ištirti. Labiausiai ištyrinėta yra Kurtuvėnų dvarvietė.

Istorikė džiaugiasi, jog dabar Šiauliai gali šiek tiek užriesti nosį ir nesivadinti karo suniokotu ir atstatytu pramoniniu miestu.

Dvarvietės kasinėjimai mažai ką pasako apie paprastų miestiečių gyvenimą, nes čia jiems nebuvo leidžiama įžengti. Aurelijos PAULAUSKAITĖS nuotr.

XVII amžiaus akmenimis grįstas keliukas bei kiti radiniai liudija apie aukštą ekonominį išsivystymą. Istoriniai šaltiniai patvirtina, jog Šiaulių ekonomija buvo pati pelningiausia Lietuvos kunigaikštystėje. Rastas plokštinis koklis su Radvilų herbu.

Radiniai leidžia daryti prielaidą, jog būtent šioje vietoje galėjo būti ir istorinė Šiaulių užuomazga. Šiaulių žemė minima nuo Saulės mūšio. Vėliau, kai karalius Mindaugas išžudė šią žemę valdžiusius Bulionis (Bulevičius), valdžią visam laikui perėmė Lietuvos kunigaikštystė.

Nuo XVI amžiaus vidurio iki pat XVIII amžiaus čia gyvavo Šiaulių karališkoji ekonomija, kuri privalėjo išlaikyti valdovą.

Šiaulių ekonomiją valdęs Antanas Tyzenhauzas pastatė pirmąjį mūrinį dvarą. Ši ekonomija buvo geriausia – valdžiai duodavo daugiausia pajamų. Po trečiojo Lietuvos padalijimo Šiaulių dvarą, jau šiek tiek apirusį, perėmė Zubovai, kurie čia įkūrė vasaros rezidenciją.

Oksana LAURUTYTĖ

Šiauliai - vienas šalies miestų, rodos neturinčių, senamiesčio. Turėjo, tačiau visa griaunantys karai taip suniokojo miestą, kad Šiaulių senamiestį galima pamatyti tik istoriją menančiuose atvirukuose. Vis dėlto gabalėlis senamiesčio - Ch. Frenkelio kadaise įkurtas fabrikas - yra ir netrukus atgims. Iš Europos Sąjungos gauti net aštuoni milijonai litų, kurių dėka "Elnio" teritorijoje jau kitų metų pavasarį prasidės menininkų mekos - Menų fabriko - statybos darbai. Aistė Žalevičienė, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Investicijų ir miesto plėtros skyriaus vedėja, sako, kad jau paskelbtas konkursas pastatams pirkti. "Jei ne ES parama, miestas savo jėgomis galėtų tik skylėtas gatves lopyti. Per metus į Šiaulius įplaukia apie 200 milijonų litų ES investicijų", - sako A. Žalevičienė ir pasakoja, kas bus daroma mieste gaunant ES struktūrinę paramą.

Ch. Frenkelio odų fabriko teritorija - Šiaulių senamiestis, kuris bus atgaivintas.

ES pinigai į bankrotą neveda

Lietuvai įstojus į ES pasikeitė ne tik šalies statusas. 2007-2013 metais Lietuvą pasieks 23 mlrd. litų iš ES struktūrinių fondų. Pagrindinis struktūrinės paramos tikslas – sumažinti Lietuvos atotrūkį nuo senųjų ES narių ir iki 2015 metų jas pasivyti tiek ekonominės, tiek socialinės gerovės prasme.

Lietuvą pasiekiančios sumos - išties milžiniškos. Vienas litas iš trijų šalies biudžete - ES lėšos. A. Žalevičienė sako, kad Šiaulių situacija tokia pat - vienas litas iš trijų biudžete - ES struktūrinės paramos lėšos.

Per metus Šiauliai sulaukia apie 200 mln. litų. Vien Vandens tiekimo ir nuotėkų tvarkymo infrastruktūros plėtros projekto vertė - 70 mln. lt. Projektas įgyvendinamas Medelyno, Kalniuko, Pabalių mikrorajonuose, Tilžės-Verdulių-Kanapių-Girulių gatvių kvartale. Projektą įgyvendinus, prisijungti prie tinklų turės galimybę 2886 sklypai arba 7 tūkst. gyventojų.

"ES pinigai į bankrotą tikrai neveda. Nepaisant to, kad kai kuriems projektams po 15 procentų lėšų turi skirti pati Savivaldybė ir valstybė, miestas gauna milžinišką naudą. Ne visur ir tuos 15 procentų lėšų reikia skirti, pavyzdžiui, viešosios paskirties pastatams renovuoti ES skiria 100 procentų lėšų. Lieporių, Gegužių mokyklos, Didždvario, "Romuvos" gimnazijos renovuojamos gavus 100 proc. lėšų", - sako pašnekovė.

A. Žalevičienės teigimu, itin milžiniška nauda, kad buvo gauta 40 milijonų litų Šiaulių pramoninio parko plėtrai. Lietaus nuotekų tinklai jau pradėti tiesti, antrasis etapas truks iki 2013-ųjų, projektas finansuojamas 100 procentų. "Problema ta, kad įgyvendinant projektą būna dalis veiklų, kurias būtina įgyvendinti (projekto viešinimas, administravimas), o pinigai tam neskiriami. Juos reikia rasti biudžete, bet šios papildomos lėšos - lyg ašara vandenyne. Miestui ES struktūrinių fondų parama - neįkainojama ir ilgalaikė. Gyventojai turi darbo, o gyvenimo sąlygos ir galimybė gyventi vis geriau - akivaizdi",- sako vedėja.

Be jau išvardytų projektų, finansuojamų ES struktūrinių fondų, 2009-2011 metais už 16 milijonų litų bus modernizuojamos ir tiesiamos kelių jungtys tarp Šiaulių miesto gatvių ir aplinkkelių. Bus tęsiami darbai plečiant Šiaulių industrinį parką, renovuojamos Gytarių, Zoknių mokyklos, ikimokyklinio ugdymo įstaigos.

Buvusioje Vaikų poliklinikoje Varpo gatvėje kitąmet turi įsikurti Psichikos dienos stacionaras, O Rėkyvoje atsiras 8,2 milijono litų vertės Savarankiško gyvenimo namai, kur galės gyventi senyvi žmonės ir žmonės su negale. 2012 metais bus rekonstruotos Dubijos, Vijolių, Medelyno, Rėkyvos mokyklos.

Talkšos ežero pietinė pakrantė su ją pralinksminusia "lape" bus tvarkoma - čia atsiras daugiau suoliukų, bus įrengtas apšvietimas.		"Elnio" teritoriją menininkai jau seniai pritaikė kūrybai - čia vyksta festivaliai, rengiami performansai.

Menininkų meka - "Elnio" fabriko teritorijoje

Vis dėlto pats svarbiausias projektas, apie kurį šnekama kelerius metus ir kuriam įgyvendinti vasarį pagaliau gauti 8 mln. litų iš ES, Šiaulių menų fabriko įkūrimas "Elnio" fabriko pastatuose.

XIX a. statyto odų apdirbimo fabriko pastatus su katakombomis yra įsigiję keli savininkai. Šiuo metu Savivaldybė yra paskelbusi konkursą pastatams įsigyti, kuriame ir įsikurtų menininkų meka. A. Žalevičienė sako, kad projekto esmė - finansuoti pramoninio paveldo objektą. Pamiršti ir nebesaugomi objektai gali būti pritaikyti menininkams kurti, parodoms, šventėms rengti.

Projektas ES finansuoti buvo parengtas prieš dvejus metus, šiauliečiai orientavosi gauti apie 3-4 milijonus litų ir pastatą išsinuomoti iš verslininkų 20 metų. Paaiškėjus, kad gauti aštuoni milijonai, nuspręsta pastatą nusipirkti. "Elnio" fabrikas turi pramoninio paveldo statusą. "Nežinau, kas pirmas pasakė, kad "Elnio" fabrikas ir jo teritorija - Šiaulių senamiestis. Jį turime galimybę išsaugoti ir atgaivinti. Ketiname teritoriją plėtoti kaip vientisą, odų gamyklą iš ten iškelti į Industrinį parką", - sako A. Žalevičienė.

Šalia "Elnio" esantys Ch. Frenkelio rūmai - pati gražiausia vieta mieste, rudenį jų teritoriją jau ketinama baigti tvarkyti. Pasigirdo siūlymų netgi į "Elnio" teritoriją įleisti vandens - iškasti vandens kanalą, padaryti ten uostą. Vandens kanalas sujungtų Talkšos ežerą su Prūdeliu, čia būtų galima net jachtomis plaukioti.

"Pirmasis žingsnis - mažosios Venecijos sukūrimas Šiauliuose. Nėra nenuperkamų dalykų. Tik laiko klausimas, kada visi teritorijos pastatai bus nupirkti privačių investuotojų", - mano pašnekovė.

A. Žalevičienė džiaugiasi, kad jau rengiamas techninis projektas Talkšos ežero pietinei pakrantei tvarkyti. Ši pakrantė - vieta, kur stovi milžiniška V. Purono lapė. Teritorijoje ketinama įrengti apšvietimą, pastatyti suolelių. "ES pinigai, ką kas bekalbėtų, ne butaforija. Galime sutvarkyti tai, ko savo biudžeto lėšomis tikrai nepadarytume. Ši milžiniška parama - procesams kurti, ir man sunku patikėti, kad bent vieną milijoną litų dabar patys būtume radę ilgalaikiams projektams finansuoti", - sako pašnekovė.

Medelyno mikrorajone vandens ir nuotekų tinklai jau tiesiami.		Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Investicijų ir miesto plėtros skyriaus vedėja Aistė Žalevičienė įsitikinusi, kad be ES struktūrinės paramos Šiauliai būtų pajėgę tik skyles duobėtose gatvėse užlopyti.

Pasak A. Žalevičienės, dabar verčiamasi per galvą, kad iki liepos 31-osios pastatas Menų fabrikui būtų nupirktas. Už vieną kvadratinį metrą savivaldybė ketina mokėti 60-70 litų. "Labai dėkinga dabar situacija patalpoms pirkti. Jei pasiseks, Menų fabriko statybos darbai prasidės kitąmet pavasarį ir Šiaulių senamiestis bus atgaivintas", - tikisi ji.

Logistikos centras išgelbės Šiaulius

A. Žalevičienė sako, kad Šiauliams itin pasisekė, kad buvo palaiminta Šiaulių logistikos centro idėja, kurio vertė - 50 mln. litų. "Jei Šiauliuose išplėtotume logistiką, miestas gyventų be problemų", - įsitikinusi pašnekovė. Kitų Europos miestų (pavyzdžiui Vokietijos Grosbareno miestas), kuriuose išplėtota logistika, gyventojai gyvena be problemų - turi darbo, neturi kur dėl pinigų.

"Mušėmės" ilgai dėl šio projekto būtinumo, konkurentai mums kišo koją, bet mes nugalėjom. Logistkos centras bus didelis dalykas. Kažkas sostinėje apie Šiaulius yra pasakęs, kad mes nematomai dalyvaujame, tyliai ramiai padarome namų darbus. Ministerijoms telieka palaimint", - šypsosi ji.

Pasak A. Žalevičienės, jei ne ES struktūrinių fondų pinigai, nieko nebūtume turėję. Juk Šiauliuose nesėkmingai buvo kurtas LEZ'as, Oro uostas vos kruta, o šie projektai įstrigo būtent dėl pinigų trūkumo. Jei tada būtų buvusi galimybė gauti ES paramą, politinės pažiūros būtų sėkmingai susidėliojusios. "Didžiausią padėką dabar reikėtų reikšti tiems, kurie išsaugojo Oro uostą. Juk Oro uostas ir Logistikos centras vienas be kito negali, vienas kitam labai reikalingi", - sako Investicijų ir miesto plėtros skyriaus vedėja.

Lietuvoje šiuo metu įgyvendinami 2879 projektai, finansuojami iš ES struktūrinių fondų. Bendra šių projektų vertė – 15,7 mlrd. litų, o projektams skirto finansavimo iš ES fondų dalis – 11,9 mlrd. litų. Nemaža dalis šių projektų įgyvendinama ne tik viename rajone ar regione, bet aprėpia didelę arba net visą Lietuvos teritorijos dalį.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Panevėžio rajone, Ramygalos seniūnijoje, gyvuojantis Bistrampolio dvaras jau aštuntus metus rengia muzikinį vasaros festivalį. Čia vyksta įvairūs kultūriniai renginiai. Ne paslaptis, kad dėl aktyvios dvaro veiklos šių metų Lietuvos kultūros sostine yra praskeltas Ramygalos miestelis.

Rūke skęsta Bistrampolio vartai.

Išlikimas

Nuo Panevėžio važiuojant 15 kilometrų Kauno link, kairėje kelio pusėje ima boluoti dvaro pastatai. Rodyklės nurodo, jog tai Bistrampolio dvaras. Savo grožiu jis jau lyginamas su Kelmės, Pakruojo, Užutrakio dvarais.

VšĮ Jaunimo integracijos galimybių centras kartu su kunigu Rimantu Gudeliu administruoja ir prižiūri dvarą. Pastarasis daug prisidėjo prie to, jog Bistrampolio dvaras apskritai atgijo. Prieš penkiolika metų jo rūpesčiu buvo pastatyta Berčiūnų bažnyčia.

R. Gudelis pasakoja, jog dvaras per 300 metų buvo valdomas Bistramų giminės, kuri iš kartos į kartą perdavė dvarą savo vaikams ir vaikaičiams pagal vyrišką liniją. Šis dvaras garsėjo tuo, jog jo šeimininkai laikė save kilmingais lenkais. Tuo metu, kai visi dvarininkai - Zubovai, Romerisai, Tiškevičiai – atvirai pareiškė lojalumą Lietuvai, Bistramai išliko ištikimi Lenkijai. Jie buvo vieni "armijos krajovos" organizatorių.

Tai pakenkė dvarui. Prezidento Smetonos valdymo laikais prolietuviškų dvarininkų dvarai buvo laikomi pavyzdiniais ir buvo kruopščiai saugomi. Bistrampolio dvaras pradėjo menkti dar tarpukariu, nes šeimininkai daugiau gyveno Varšuvoje arba Lietuvos kalėjimuose.

Paskutinis tiesioginis Bistramų giminaitis mirė 1994 metais. Prieš tai Panevėžio savivaldybė parašė jam laišką į Londoną. Pasiūlė grąžinti dvarą su sąlyga, jog jis bus restauruotas. Giminaitis atsakė, jog gyvena iš socialinės pašalpos socialiniame bute, ir atstatymui lėšų neturi.

Simboliška, kad dvaras palaiko puikius ryšius su paraleline Bistramų gimine. Jie Lenkijoje priklauso Lietuvos mylėtojų draugijai.

Istorija

Istoriniai šaltiniai teigia, jog lietuviškosios Bistramų giminės šakos pradininkas buvo karaliaus Vladislovo IV dvariškis Jonas Kazimieras Bistramas. Jis už nuopelnus gavo 26 valakus žemės vidurio Lietuvoje. Ilgainiui visa teritorija buvo padalyta į šešis palivarkus. Iš buvusio dvaro sodybos ansamblio šiuo metu išlikę rūmai, vežiminė, žirgynas, ledainė, sodininko namas, rūsys su pavėsine bei parkas,

Bistrampolio dvaras - šiandien tai kultūros židinys šalia Ramygalos, Lietuvos kultūros sostinės. Bistrampolio dvaro archyvo nuotr.		Arklidės dabar yra puiki koncertų ir konferencijų salė.

Naujieji mūriniai dvaro rūmai užbaigti statyti 1850 metais. Dvare buvo nemažai meno kūrinių, ginklų, vertingas giminės archyvas. Bibliotekoje buvo apie 2000 knygų. Vertybių likimas nežinomas. Autentiškų detalių dabartiniame restauruotame dvare nėra daug.

Kunigas R. Gudelis pasakoja, kad po karo dvaras priklausė Panevėžio hidromelioracijos technikumo tarybiniam ūkiui, vėliau – Uliūnų tarybiniam ūkiui. Čia gyveno kelios šeimos. Pirmame aukšte buvo laikomi gyvuliai. Vėliau dvaras kurį laiką buvo be šeimininko. 1997 metais Bistrampolio dvaras perduotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrai. Šiuo metu dvaru rūpinasi Jaunimo integracijos galimybių centras.

Rimti rekonstrukcijos darbai pradėti vos prieš aštuonerius metus. "Čia buvo vien krūmai, - prisimena R. Gudelis. - Pradėjome statyti tuomet, kai kaštai buvo didesni, o turizmo prognozės puikios. Dabar – viskas atvirkščiai. Mūsų finansinę padėtį gelbėja vestuvininkai."

Jurgio Bielinio kryžius, po kuriuo jis gavo širdies smūgį ir mirė.		Koplyčia

Tiesa, kunigas sugebėjo kai kur sutaupyti. Svarbu sekti pasaulio įvykius. Visi dvaro ūkyje esantys antikvariniai baldai, šviestuvai pigiai pirkti Argentinos sendaikčių prekyvietėse. Tiesa, dabar taip nepavyktų. Argentina buvo atpiginusi savo antikvarą, nes pasaulis pirko mažiau sojos. Tai pagrindinis šios šalies pragyvenimo šaltinis. Dabar sojos rinka atsigavo, todėl antikvaras – pabrango.

Visi buities reikmenys – nuo užuolaidų iki lėkščių – parvežti iš Kinijos. Ten viskas keliskart pigiau.

Gyvybė

Ramygalos miestelis šiemet yra Lietuvos kultūros sostinė. Beveik visi šia proga rengiami koncertai vyksta ir vyks Bistrampolio dvare, specialiai koncertams ir konferencijoms įrengtame buvusių arklidžių pastate. Vasarą kone kiekvieną sekmadienį čia vyksta Bistrampolio festivalio renginiai: koncertai, plenerai, parodos. Šiuo metu dvare veikia danų menininkų paroda.

Centrinių rūmų pirmame aukšte veikia restoranas, lankytojus aptarnauja išskirtiniais istoriniais drabužiais vilkintis personalas. Čia galima ir apsinakvoti – veikia viešbutis, taip pat įrengtas retro stiliumi.

Dvare gyvuoja knygnešių dvasia. Čia saugomas kryžius, po kuriuo mirė Jurgis Bielinis. Kunigo artimieji tiesiogiai susiję su šiuo žmogumi: "Bielinis lankydavosi pas mano proprosenelį, kuris irgi buvo knygnešys. Mitkų sodyboje, kur buvo viena iš slėptuvių, kartą paslėpė knygas ir išėjo į nepaprastąją konferenciją. Po pusdienio, eidamas pro mūsų sodybą, gavo širdies smūgį. Nešamas į sodybą mirė."

Kunigui netrūksta naujų idėjų dvaro veiklai plėsti: "Reikia kad jau daromi darbai "susikratytų". Viską galima pasiekti atkakliu nuoširdžiu darbu."

Aušra VAITKEVIČIENĖ

"Norisi, kad žmonės ne tik prisipildytų skrandžius, bet gautų ir šio to daugiau", - Pakruojo dvaro smuklėje pristatant malūnininko edukacinę programą sakė verslininkas Giedrius Klimkevičius, iš Pakruojo rajono savivaldybės 99 metams išsinuomojęs dvarą. Naujojo dvaro šeimininko laukia iššūkiai: milijoninės investicijos ir įsipareigojimai dvarą paversti turistų traukos centru bei rekreacine zona vietiniams gyventojams. G. Klimkevičius žada juos kviesti ir į įvairius festivalius, ir į kamerinius muzikos vakarus.

Pakruojo dvaras - didžiausias Lietuvoje, jis užima 49 ha plotą. Alvydo JANUŠEVIČIAUS nuotr.

Ne vien tik alus

"Pakruojis garsus savo alumi, tačiau aplink prekiaujama tik keliomis jo rūšimis, pavyzdžiui, pakruojietiškas "Varniukų" alus populiariausias Vilniaus "Alaus namuose". Norisi atgaivinti šio krašto kulinarinį paveldą, tačiau ne vien tokiais dalykais žmogus gyvas. Norisi, kad čia atvažiavusios šeimos ne tik skrandžius prisipildytų, bet dar ką nors ir į galvą, ir širdį įsidėtų. Todėl ir kviesime į įvairius užsiėmimus: pažintį su įvairiais amatais, malūnininko ar bitininko edukacines programas", - sako G. Klimkevičius.

Ir apie žoles, ir apie bites

Tad malūnininkas į dvaro smuklę susirinkusiems svečiams užduočių negailėjo: teko atskirti, kokie grūdai dubenėlyje suberti, paspėlioti, kokios žolelės į puokštę suskintos. Svečiams teko ir senovinį grūdų malimo būdą išmėginti, ir atsakyti, kokių rūšių malūnų būna. Su tais, kurie nepatingėjo užsiropšti į malūno pastogę, energingasis malūnininkas dainą sudainavo ir papasakojo, kad čia įsimylėkėliai ar jaunavedžiai galės palikti savo meilės įžadų laiškelius. Istorijas pasakoti jis baigė centriniame dvaro pastate, kuriame leido užlipti ant stogo ir apžvelgti Pakruojo dvaro apylinkes.

Blindos istorijos

Naujieji dvaro šeimininkai žada į tokius pristatymus pakviesti dažniau, o šiaip užsukusiems siūlo užeiti į dvaro smuklę, kur kiekvieną svečią pasitiks Tado Blindos portretas. Ant jo puikuojasi Vytauto Tomkaus, vaidinusio garsųjį svieto lygintoją, autografas. Atidarymo šventėje dalyvavęs aktorius pasakojo apie filmavimo metu vykusias linksmas istorijas. Antrame smuklės aukšte jis atidarė Tado Blindos muziejų, kuriame eksponuojami svieto lygintojo ūsai, batai ir marškiniai.

Nauji malūno sparnai neilgai užsibuvo - juos nuplėšė vėtra. Tačiau malūnas kupinas gyvybės ir be jų - viršutiniame jo aukšte jaunavedžiai gali palikti savo meilės laiškus.		Svečiams teko išbandyti senovinį grūdų malimo būdą. Algio PADOROS nuotr.

Sakralumo paieškos

Apie Pakruojo siekį tapti humoro, alaus ir varnų sostine teprimena parūdijusi skardinė varna prie miesto įvažiavimo. Dabar miesto vadovai, vedžiodami po dvaro parką, pristatinėja kitokius planus: "Gerai, kad visi ąžuoliukai prigijo. Tiesa, du kažkokie vandalai nulaužė. Akmenų mandala, ąžuolų mandala – šių sumanymų didžiausias entuziastas mūsų seniūnas Virginijus Grigonis, - pasakoja Pakruojo rajono savivaldybės meras Saulius Gegieckas. – Sodinta, dėliota milimetro tikslumu. Konsultuojamės su Vincu Dineika, projektą palaiko Vidmantė Jasukaitytė. Projektuose – ir gėlių mandala. Norime, kad dvaras trauktų žmones ir savo sakralumu, nereikėtų į indijas, tibetus važiuoti."

Pakruojo dvare 1973 metais buvo nufilmuotos kelios kultinio serialo "Tadas Blinda" serijos. Dvaro atidarymo proga svečiai galėjo išbandyti savo vaidybinius gebėjimus filme "Tadas Blinda. Pradžios kronikos". "Šiauliai plius" archyvo nuotr.

Verslas - ne savivaldybės funkcija

Pakruojo rajono savivaldybės meras, iš opozicijos sulaukęs ne vieno priekaišto, neva už dyką atidavęs dvarą verslininkui, atremia: "Norint gauti Europos Sąjungos paramą, vien savivaldybės veiklos ir iniciatyvos neužtenka. Turi būti privatus verslas, operatorius. Konkursą skelbėme ne kartą, kol atsirado norintis. Dvaro pastatus valdyti perduodame etapais, ne iš karto. Žiūrime, ar verslininkas įvykdė savo įsipareigojimus, ir tik tada judame pirmyn. Mūsų, savivaldybės, pareiga - kad nebūtų pažeistas viešasis interesas. Tad teritorijos nesiruošiame atiduoti jokiems verslininkams. Užtikriname, kad nebus bilietų, kaip Burbiškyje, ir į dvaro teritoriją žmonės gali laisvai patekti. Mūsų rūpestis - muziejus centriniuose rūmuose mums priklausys amatų centras, kur bus galima susipažinti su kalvystės amatu. Numatėme vietą kempingui, bet jį valdyti turėtų verslininkai, o ne savivaldybė. Verslas - ne savivaldybės funkcija. Mes tik turime sudaryti jam sąlygas."

Didžiausias dvaras

Netoli Pakruojo miesto įsikūręs klasicistinio stiliaus dvaro ansamblis yra vienas iš penkių vertingiausių Lietuvos dvarų. Jis neabejotinai didžiausias šalyje - užima 49 ha plotą. Iš 48 buvusių statinių išlikę 43. Tiesa, agentūra "Factum" užfiksavo tik 34 pastatus, tačiau to pakanka, kad dvaras būtų pripažintas didžiausiu šalyje. Įspūdingas ir 6 ha dydžio retų rūšių medžių angliško stiliaus parkas. Penkių arkų dolomito tiltas – vienintelis toks Lietuvoje.

Šiemet pradėti skaičiuoti 70-ieji metai nuo pirmųjų trėmimų. Paminėti masinių areštų ir trėmimų į Sovietų sąjungos gilumą šiauliečiai tradiciškai rinkosi prie geležinkelio rampos, kur 1941-ųjų birželio 14-ąją prasidėjo trėmimai į Rusijos šiaurės ir rytų regionų lagerius. Šių metinių minėjimą vainikavo ir netradicinis renginys – naktinis koncertas po atviru dangumi.

Skverelyje prie Šiaulių miesto savivaldybės administracijos pastato pirmą kartą skambėjo specialiai šia proga sukurtas šiuolaikinės muzikos kūrinys - kompozitoriaus Tado Žukausko kantata "Žingsniai". Po atviru dangumi kūrinį atliko chorai "Atžalynas", "Studium", Radviliškio miesto jaunimo choras ir Šiaulių kamerinis orkestras.

Skverelyje šiauliečiai pradėjo rinktis apie pusę vienuoliktos, kuomet buvo pradėti rodyti unikalūs to laikmečio kadrai. Jaunesnei kartai – tai istorija, kurią žino iš knygų, tėvų, senelių pasakojimų. Okupacija, prasidėję suėmimai, tremtys visiškai pakeitė žmonių gyvenimą. 23 valandą suskambėjo pirmieji kantatos "Žingsniai" garsai. Simboliškai suskambo grandinės ir kūjai. Kūrinį atliko daugiau nei šimtas muzikų.

Vidurnaktį suskambo ir Šiaulių katedros varpai.

Renginio iniciatoriai skulptorius Gintautas Lukošaitis ir muzikantas Gintautas Gascevičius - ne vienos visuomeninės akcijos sumanytojai, kvietę ir į poezijos skaitymus, ir į Vasario 16-osios minėjimą partizanų būstinėje Balandiškėse.

"Šiauliai plius" informacija

Eva JAGMINAITĖ

Tuomet, kai mokyklos suole svajojau tapti žurnaliste, bendraklasė atkakliai kartojo būsianti kariške. Ji nuolat mus pamokydavo įvairių kareiviškų gudrybių, pavyzdžiui, kaip sukurti laužą be degtukų arba ką daryti pasiklydus miške. Kur ji išmoko visų šių įdomybių, nežinau, tačiau Šiaulių regiono vaikai jau šią vasarą kareiviškai pagyventi ir kareiviškos košės paragauti galės karinio miestelio teritorijoje Smilgių kaime vasarą pilietinėje septynių dienų stovykloje "Mes būsime kariai".

Stovykla įsikurs buvusio karinio miestelio zonoje, Smilgiuose.

Tam, kad būtų ką papasakoti

Taktinės užduotys, kariniai mokymai, žygiavimas, maskuotės menas, išgyvenimo žygis – tokia kasdienybė laukia į stovyklą "Mes būsime kariai" atvyksiančių vaikų, kurie jau dabar kviečiami registruotis adresu www.suvis.lt skiltyje "Vaikų sukarinta stovykla". Stovyklos organizatoriai sako, kad poilsis laukia tik vakare prie laužo, visas kitas laikas – įdomi, neįprasta, įtempta programa.

"Siekdami ugdyti vaikų pilietiškumą, patriotiškumą ir lyderystę, stovyklos programą sudarėme taip, kad vaikai, grįžę į mokyklą, galėtų pasidalyti ne tik įspūdžiais, bet ir įgytais naujais įgūdžiais: mokysime virvės mazgų kombinacijos, kurią pasitelkę vaikai bus mokomi persikelti per upę ir perkelti daiktus taip, kad patys nesušlaptų, - sako vienas stovyklos organizatorių Arūnas Buja. - Užduotys yra saugios, o jas rengs ir prižiūrės profesionalūs esami ir buvę kariškiai. Ekskursijos į karinį dalinį metu vaikai bus mokomi rikiuotės pradmenų, taktinio judėjimo įdomybių bei turės progą pašaudyti aerosoftiniais ginklais (tikrų ginklų imitacija – aut. past.)."

Pirmą kartą Šiaulių regiono vaikams nuo 12 iki 17 metų rengiama sukarinta stovykla "Mes būsime kariai". Stovykloje laukiami ne tik apie kareivišką košę svajojantys berniukai, bet kariškėmis savaitę pabūti norinčios mergaitės.

Tam, kad galėtų ir kitus pamokyti

Septynių dienų stovykloje ketinama mažuosius "karius" išmokyti to, ką moka kiekvienas karys: nepulti į paniką ir elgtis miške pasiklydus, rasti kelią iš miško stebint skruzdėlynus, augalus, o giedrą naktį ir Paukščių Taką, ką daryti įgėlus gyvatei.

"Ši informacija praverčia ne tik kariškiams - kasmet gyvatės įgelia neatsargiems mėlynių uogautojams samanynuose, o grybų gausos apakintiems grybautojams tenka lūkuriuoti ant kelmo, kol juos suras. Vaikai bus mokomi dirbti būryje, komandoje, tačiau su kiekvienu ketiname kalbėtis ar mokyti individualiai", - sako A. Buja.

Stovyklautojai išmoks nebylių valdymo signalų, taktinių komandų, evakuacijos, pasitraukimo, turės įveikti kliūčių ruožus. Kiekvieną stovykloje išdėstytą teorinę dalį lydės išradingi žaidimai ir pratybos. Vaikai bus supažindinti ir su krašto istorija.

Bene kiekvienas vaikas bent kartą yra svajojęs palaikyti rankose tikrą ginklą.		Stovykloje laukiamos ir mergaitės. Neretai būtent jos puikiai moka skaityti žemėlapius ir tampa rungčių ruožų nugalėtojomis.

Pietus pakeis lauže keptos bulvės

Kasdien gardų maistą žaidžiantiems karą jauniesiems "kariškiams" pristatys specialiai maistą ruošianti maitinimo įstaiga, tačiau vaikai ragaus ir pačių pagamintos žuvienės, lauže keptų bulvių, o išlikimo žygio metu išmoks ir žuvį be meškerės pasigauti. Būtent išlikimo žygis – didžiausias stovyklautojų išbandymas ir stovyklos pabaigos egzaminas. Vaikai visą parą truksiančio žygio metu turės išgyventi ekstremaliomis sąlygomis tik su būtiniausiais daiktais – kompasu, peiliu ir nedideliu maisto daviniu.

Stovykloje "Mes busime kariai" vaikai bus mokomi alpinizmo įgūdžių. Arūno BUJOS asmeninio archyvo nuotr.

"Šio žygio tikslas išmokyti vaikus pasinaudoti tuo, kas yra gamtoje – pademonstruosime net kelis paprastus būdus, kaip negeriamą vandenį paversti geriamu, uždegti laužą be degtukų, pasigaminti maistą iš to, kas yra gamtoje, ir kaip įsirengti saugią stovyklavietę miške, kad naktį saugiai išmiegotum", - apie stovyklos kulminaciją pasakoja A. Buja.

Paskutinę stovyklos dieną grįžę iš žygio bus apdovanoti visi, sėkmingai išlaikę septynių dienų pradedančiojo kario kursą.

Modestas NAVICKAS

Šią savaitę Šiauliuose svečiavosi viešnia iš pajūrio fotomenininkė Jūratė Čiakienė, kuri pristatė savo parodą "Tėtis".

Fotomenininkė Jūratė Čiakienė įamžina tik momentą trunkančią emocinę būseną. Autoriaus nuotr.

Parodos pristatymas vyko Šiaurės Lietuvos kolegijos pirmo ir ketvirto aukšto fojė. Darbų ciklas, susidedantis iš dvidešimt šešių fotografijų, dedikuotas dviem šventėm, kurios minimos kasmet – tai Vaikų gynimo diena ir Tėvo diena.

Paroda gyvuoja jau trejus metus, per tą laiką yra apkeliavusi daugelį ekspozicinių erdvių.

J. Čiakienė yra Klaipėdos fotografų klubo ir tarptautinės fotografų asociacijos narė. Autorės fotokompozicijos turi labai savitą meninį braižą. Jos kūriniai kupini šildančios meilės, gėrio ir ištobulinto estetinio žvilgsnio.

Pasak filosofo Jurgio Dieliauto, kūriniuose užfiksuotos socialinės kompozicijos yra intymios, sensorinės ir momentinės. Tokių sąveikų žmogaus psichika neužfiksuoja ilgai, jos tiesiog išnyksta, ištirpsta. Tačiau menininkė įamžina jautrias akimirkas, tad kūriniai ilgai primins vienus reikšmingiausių šeimos gyvenimo momentų.

Autorės profesionalumo, pasiryžimo ir kantrybės dėka fotografijos tampa ne tik šeimos fotoalbumo objektais, bet ir viešais meno kūriniais.

Priėjus arčiau fotografijų, ramiai į juos įsižiūrėjus galima pajausti keistą jaudulį, trikdymą, nuostabą ir abejonę. Iš pirmo žvilgsnio nepastebėsi nieko paslėpto ar užkoduotos filosofinės minties. Užfiksuotose akimirkose išryškėja tėvo ir vaiko ryšio bruožai, atskleista tik momentą trunkanti išraiška, natūralios emocijos.

Pati autorė pakalbinta prasitarė, kad tikrai nebuvo lengva "gaudyti" akimirkas. Per fotosesijas būta visko, nuo džiaugsmingų krykštavimų iki šeimyninių barnių. Tačiau J. Čiakienė visada stengėsi išlaikyti optimizmą. Fotografuoti vaikus tarsi "medžioklė", juk vaikai nepozuoja, jų emocijos natūralios, be to, ir tėvai pravirkus vaikučiui labai greitai pamiršta, kad juos fotografuoja.

"Tėčio" ciklui parinktas sepijos filtras suvienija skirtingus kūrinius, suveda į vieną kolekciją ir neakcentuoja apnuoginto kūno. Autorės idėja buvo ne išryškinti kūno nuogumą, bet sumažinti nereikalingų detalių, akcentuoti natūralumą.

Asta STANKŪNIENĖ

Tarptautinio Tytuvėnų vasaros festivalio muzika į Šiaulių kraštą sukvies jau septintą kartą.

Tytuvėnų bendruomenė jau laukia atidarymo birželio 6-ąją Tytuvėnų vienuolyno ansamblyje ir pirmiesiems atlikėjams – Valstybiniam kameriniam chorui "Polifonija", Klaipėdos ir Valstybiniam kameriniam orkestrams - kepa bandeles. Pasak festivalio meno vadovo, Nacionalinės premijos laureato, dirigento Roberto Šerveniko, jau festivalio pradžios koncertas praneša būsiant daug puikių kūrinių, pavyzdžiui, F. J. Haidno koncertas violončelei C-dur, A. Martinaičio "Agnus Dei", W. A. Mocarto "Divertismentas F-dur KV 138". Koncerto solistai: Mindaugas Bačkus (violončelė), Aistė Širvinskaitė (sopranas), Julius Andrašūnas (tenoras) ir Mindaugas Žalalis (bosas).

Tytuvėnų festivalio situacija vis prastesnė, tačiau programos turtingesnės, orientuotos į išprususį klausytoją.		Festivalio meno vadovas - Nacionalinės premijos laureatas Robertas Šervenikas. Šiaulių filharmonijos archyvo nuotr.

Finansinė festivalio situacija vis prastesnė, tačiau programos turtingesnės, orientuotos į gerą, išprususį klausytoją. Atvyksta atlikėjai iš šešių pasaulio šalių - Izraelio, Vokietijos, Olandijos, Pietų Afrikos Respublikos, Lenkijos, Rusijos. Kartu su Šiaulių atlikėju Raimondu Butvila (smuikas) koncertuos Izraelio fortepijonininkas Zecharia Plavin. Ansamblis "Africa sonante" iš Pietų Afrikos Respublikos suteiks festivaliui ir lietuviškoms Joninėms egzotikos birželio 24 dieną. Bus galima ne tik klausytis aranžuotos liaudies muzikos, bet ir sužinoti apie instrumentų garso, pagaminimo subtilybes. Festivalio įvykis - saksofonų kvartetas "Blattwerk" iš Vokietijos, kuris į festivalį pakviestas dėl savo ypatingo grojimo, tad Kurtuvėnų svirne laukiama improvizacijų ir energijos kupino koncerto. Duetas iš Lenkijos "Duo Wasko" pakvies fortepijoninės muzikos gerbėjus, o grigališkojo choralo specialistas prof. Eugeen Liven d‘Abelardo iš Olandijos diriguos Grigališkojo choralo studijų savaitės "Ad Fontes 2010" jungtiniam chorui.

Tytuvėnų festivalio sėkme vadinamas liepos mėnesį numatytas koncertas "Dedikacija", skirtas kunigui, poetui ir kolekcininkui Ričardui Mikutavičiui atminti. Jo pažibos - 50-metį šiemet švenčiantis Lietuvos kamerinis orkestras ir pasaulyje gerai žinomas smuikininkas Maksim Fedotov iš Rusijos. Svajonių muziką atliks Valstybinis Vilniaus kvartetas, taip pat žiūrovų mėgiamas tenoras Merūnas Vitulskis.

Žiūrovų laukia ir premjera "Žalgiris, arba Du kalavijai". A. Klovos opera bus atlikta be orkestro su puikiais solistais Sabina Martinaityte, Liudu Mikalausku, Andriumi Apšega, Egidijumi Bavikinu, Sandra Grigaityte. Festivalio pabaigos koncertas - rugpjūčio 28-ąją. Jame dalyvaus kvartetas "Arco": Irma Belickaitė (I smuikas), Dalia Suraučiūtė (II smuikas), Ramūnas Zakaras (altas), Dainius Palšauskas (violončelė), taip pat solistė Joana Gedmintaitė (sopranas) ir aktorė Eglė Gabrėnaitė.

Dvylika festivalio programų sklis po visą Šiaulių regioną: Kelmės, Baisogalos dvarus, Kurtuvėnų svirną, Joniškio bažnyčią. Valstybės skirtas festivalio biudžetas šiemet – vos 50 tūkstančių litų, prisideda seniūnijos ir privatūs rėmėjai.

Tytuvėnų festivalio organizatoriai sako, kad šiemet neturėjo kitos galimybės, tik sukviesti aukštos prabos garsius užsienio atlikėjus, mat lietuvius menininkus valstybė reketuoja dideliais mokesčiais. Tytuvėnų festivalio bilietų kainos - nuo 15 iki 20 litų, kai kurie koncertai nemokami.

Ketvirtadienį Šiaulių studijoje, galerijoje, parduotuvėje "Skizze" apsilankė būrys Gilvyčių (Šiaulių raj.) pagrindinės mokyklos moksleivių. Apsilankė ne šiaip sau - antros ir šeštos klasių Gilvyčių mokyklos mokiniai nugalėjo tarptautiniame konkurse "Colors&co idėjų kolekcija", tad buvo apdovanoti prizais ir dovanomis.

Gilvyčių mokyklos antrokai ir šeštokai ne tik atsiėmė dovanas, bet ir piešė kartu su dailininku Voldemaru Barakausku. Artūro STAPONKAUS nuotr.

Galerijos "Skizze" skelbtame idėjų konkurse dalyvavo trylika mokyklų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Dalyvauti tarptautiniame konkurse ir parodyti, ką geba sukurti su priemonėmis, kurių galima įsigyti dailės parduotuvėje "Skizze", panoro vos viena mokykla iš Šiaulių apskrities.

Vaikų, vadovaujamų mokytojų Vidos Mockuvienės ir Ingridos Špūraitės-Grinkienės, pastangos nenuėjo veltui. Už itin aukšto lygio kūrybą, kuri konkurso rengėjams atsiųsta įamžinta fotografijose, Gilvyčių mokyklos antrokams ir šeštokams įteiktas 500 litų vertės čekis ir nuolaidų kuponas dailės reikmenims įsigyti.

"Esame apdovanoti nuo galvos iki kojų. Smagu ir tai, kad mūsų idėjos nukeliaus į muziejų Taline, kur bus eksponuojamos", - džiaugėsi mokytoja Ingrida.

Konkurso dalyviai galerijoje "Skizze" buvo ne tik apdovanoti ir pavaišinti saldumynais. Ekskursijos į Šiaulius metu jie dar aplankė Šiaulių dailės galeriją.

"Šiauliai plius" informacija

Irena BUDRIENĖ

Šiaulių dailės galerijoje atidarytoje 49-ojoje miesto dailininkų parodoje savo darbus pristato 45 autoriai: ir garbaus amžiaus dailininkai, ir studentai, ir iš kitų miestų pakviesti menininkai. Autoriams nebuvo taikomi ypatingi reikalavimai, todėl paroda yra ne tik gana liberali, bet ir įvairi, apimanti visus žanrus – tapybą, skulptūrą, grafiką, fotografiją, tekstilę, taikomąją dailę ir instaliaciją. Pasak Arūno Uoginto, šiųmetės parodos išskirtinumas – į tapybą ir fotografiją sugrįžtanti figūra. Anksčiau dominuodavo abstrakcijos. "Įdomi paroda, kiekvienas šiaulietis čia ras ką pasižiūrėti", – apibendrino A. Uogintas.

Šiaulių miesto savivaldybė ne vienerius metus skiria kultūros ir meno premijas. Daiva Matonienė, mero pavaduotoja, įteikė šią premiją Arūnui Uogintui už geriausią Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus parodoje eksponuojamą kūrinį "Ubagų madona".

"Džiugu, nes išrinko kolegos. Kasmet būna geriausio darbo, geriausio autoriaus rinkimai ir įdomu, kas bus pripažintas. Šiemet pasisekė man, – su šypsena kalbėjo A. Uogintas. - Ubagais ir keistuoliais aš seniai domiuosi – jie kaip kontrastas Lietuvos dabarčiai. Darbe pavaizduota Rožytė iš Vilniaus, invalidas iš autobusų stoties, kurį dar jaunystėje tapiau, Aldona, tampanti šiukšles, ir kiti. Žiemą su žmona rengsime parodą ir visi šie personažai bus eksponuojami." Dailininkas pasakojo vientisą kūrinį sudėliojęs iš kelių dalių, specialiai pasirinkęs juodą ir sidabrinę spalvas bei šiuo metu madingą atlikimo manierą – trafaretinę grafiką.

Arūnas Uogintas apdovanotas premija už "Ubagų madoną".		Nijolė Sitonytė. "Netinkami ryšiai", "Salos".

Ričardas Garbačiauskas skyriaus vardu pasveikino A. Uogintą jubiliejaus proga. Jis pasidžiaugė, kad labai daug žmonių susirinko į eilinę šiauliečių dailininkų parodą. "Turime savo žiūrovą, kuris domisi daile. Laikas irgi geras parodai, kai visa gamta atbunda", – sakė jis. R. Garbačiausko nuomone, darbus pavyko gerai pateikti, todėl paroda įgijo tam tikrą estetinį lygmenį. Šiaulių skyriaus pirmininkas dėkojo rėmėjams – Savivaldybei, merui, Šiaulių dailės galerijai ir bendrovei "Salda", įsteigusiai Šiaulių kūrėjams dvi premijas.

Pirmoji premija, skirta jaunajam menininkui už jo kūrybinius darbus šioje parodoje, įteikta Žanetai Jasaitytei. Antroji premija už solidžių darbų kolekciją atiteko dailininkui Vidmantui Zarėkai.

"Norime skatinti ir jaunuosius, ir apskritai menininkus, nes jiems labai svarbu būti pastebėtiems, pripažintiems. Dabar situacija tokia, kad Šiaulių dailės gyvenimas remiasi į viduriniosios kartos menininkus ir jų kūrybą, iš kurios atsiranda nauji reiškiniai, naujos meno formos, visa įvairovė", – kalbėjo R. Garbačiauskas.

Šiuo metu Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriuje yra apie 50 narių, bet, anot pirmininko, aktyviai dirba tik trečdalis, nemaža dalis – jau senjorai, todėl norima, kad kuo daugiau naujų narių ateitų į organizaciją. Šiemet įstojo Kornelijus Užuotas, pernai priimti keturi, užpernai – nė vieno naujo nario.

R. Garbačiauskas akcentavo, kad parodoje dalyvauja ne tik sąjungos nariai. "Labai demokratiška paroda – čia galėjo dalyvauti visi. Net studentai galėjo laisvai atnešti darbų. Žinoma, atranka buvo", – neslepia jis.

Šiaulių moksleiviai savo jėgomis ketina pagyvinti miesto gyvenimą ir gegužės pabaigoje organizuoja renginį "Ką šende?", kurio metu šiauliečiams ir miesto svečiams norima parodyti, koks prasmingas ir įdomus gali būti laisvalaikis mieste

"Jaunimas Šiauliuose neturi daug įdomių pramogų. Artėjant vasaros mėnesiams norime priminti, kad net ir mieste laisvalaikis gali būti įdomus ir turiningas. Atėjusieji nustebs renginių gausa", - sako renginio ir "Sėkmės mokyklos" Šiaulių skyriaus koordinatorė Dovilė Meliauskaitė.

Renginio "Ką šende?" metu ant "Saulės miesto" stogo karaokė padės dainuoti Baltasis Šiaulių choras, muzikos ritmus muš DJ Funky M, vyks jaunimo sukurtų trumpametražių filmų apie laisvalaikį šiauliuose peržiūra, Šiauliečiai galės išmokti šokti salsą, pasigaminti žongliravimo kamuoliukų ir jais pažongliruoti, taip pat "supakuoti" vėją pūsdami neįtikėtino dydžio muilo burbulus.

Pasak renginio koordinatorės, itin svarbu ir tai, jog renginį organizuoja patys moksleiviai. "Tai pirmas bandymas įrodyti sau ir kitiems, kad norint ką nors keisti savo bendruomenėje ar mieste reikia ir patiems prisiimti nors dalį pareigų ir parodyti šiek tiek iniciatyvos", - sakė D. Meliauskaitė.

Miesto šventė Šiauliuose "Ką šende?" vyks gegužės 22 d. nuo 18 val. ant "Saulės miesto" stogo (III aukštas).

"Sėkmės mokyklos" informacija

Milda LEVICKAITĖ

Tamsius rudens vakarus miestiečiams skaidrino nemokamų renginių ciklas "Kultūros vakarai", o vasarą šiauliečiai pakviesti akcijų ir atrakcijų į pėsčiųjų bulvarą – jau prasidėjo kultūrinis projektas "Šiaulių bulvaro vasara". Šių idėjų autorė ir organizatorė - Šiaulių mero pavaduotoja Alma Javtokienė.

Almos Javtokienės manymu, sumažinti mokesčiai bulvare esančioms patalpoms naudingi tik jų savininkams ir bulvaro neatgaivins. Jūratės RAUDUVIENĖS nuotr.

- Kam Jums prireikė minėtų kultūrinių projektų? Ar Šiauliuose buvo nuobodu?

- Iš tiesų dažnai girdėdavau, jog mieste nėra kur nueiti, trūksta renginių. Kadangi kultūra yra mano kuruojama sritis, dažnai tenka bendrauti su kultūros įstaigomis, kolektyvais, atlikėjais, mačiau jog jie kupini noro pasirodyti ir atsidavę savo miestui – Šiauliams. Kai pradėjome organizuoti "Kultūros vakarus", kai kurie kultūrininkai manęs nesuprato. Renginių ciklas? Pinigų juk neskirta. Kaip be pinigų? O kai aptarinėjome rezultatus, patys džiaugėsi ir pripažino, jog idėjos ir entuziazmas daug ką gali. Patys kultūrininkai siūlo, kad šie projektai taptų tradiciniais ir vyktų kasmet.

- Ar teisinga, kad renginiai gimsta iš kultūrininkų entuziazmo, kai už viską šiais laikais yra mokama?

- Profesionalai gauna etatinius atlyginimus. O mėgėjų, visuomenininkų kolektyvai džiaugiasi turėdami progą pasirodyti. Kai per "Šiaulių bulvaro vasaros" atidarymą ėmė pliaupti lietus ir buvo nuspręsta atšaukti koncertą, vienas vaikų šokių kolektyvas ėmė prašyti, kad leistume pašokti per lietų. Toks begalinis noras buvo pasirodyti.

- "Šiaulių bulvaro vasara" yra didžiulis projektas, gal net didesnis už "Šiaulių dienas", kurioms skiriama per šimtą tūkstančių litų...

- Prizams, informacijos skaidai, būtiniausiai įrangai surinkome pinigėlių iš rėmėjų. Džiaugiuosi, jog neatsisakė padėti nė vienas verslininkas, į kurį kreipiausi. Manau, jog visiems smagu, kai mieste vyksta linksmas šurmulys. Visas projektas paremtas idėja "Šiauliečiai – savo miestui". Nesamdome didelių žvaigždžių, todėl ir su nedidelėmis lėšomis padarysime mieste smagių savaitgalių.

- Ar sulaukėte bulvaro verslininkų palaikymo?

- Mūsų tikslas – sukviesti žmones į atnaujintą gražų mūsų bulvarą. Manau, jog sumanūs verslininkai pasinaudos situacija, prisijungs savo sumanymais. Mūsų tikslas vienas – kad bulvaras būtų judrus ir gyvas. Dalis verslininkų palaiko ir ruošiasi renginiams. Kita verslininkų dalis mano, jog bulvarą gali išgelbėti tik sumažinti nekilnojamojo turto, žemės nuomos mokesčiai, ir į renginius žvelgia skeptiškai. Sumažinti mokesčiai naudingi tik patalpų savininkams. Kavinių, parduotuvių, kurios nuomojasi patalpas, verslą gali atgaivinti tik jose apsilankę žmones.

Susitikimuose su bulvaro verslininkais išgirdome skundų, kad sudėtinga kasmet susitvarkyti leidimus lauko kavinėms. Kitą mėnesį Tarybai siūlysime priimti sprendimą leidimą lauko kavinėms suteikti trejiems metams. Manau, jog mums pavyksta rasti bendrą kalbą.

Osvaldas JOKUBAITIS

Visos pilys turi paslapčių. Vienintelis klausimas – kaip jas atskleisti? Ant Nemuno kranto turistus viliojančios Raudonės burtažodis paprastas – pavasario bučinys vasarai. Kaskart pasikeičiant metų laikams, pilis atgyja laukdama po žiemos grįžtančių šeimininkų ir svečių.

Šiemet festivalio "Panemunių žiedai" ir Raudonės veidas – portugališka meilės istorija, kuri prieš šimtmečius užsimezgė tolimos šalies miestelyje Madeiroje tarp portugalų rašytojo Žozė Karlo de Faria e Kastro ir Raudonės pilies savininkės anūkės Sofijos Lvovnos.

Vasarą sutikti Raudonėje kviečianti teatralizuotos pilies šventės "Panemunių žiedai" organizatorė Iveta Balserienė sako, kad šią svaigią meilės istoriją Raudonėje paskutinį gegužės savaitgalį atkurs dešimtys geriausių Lietuvos aktorių ir atlikėjų, o kiekvienas į šventę atvykęs žmogus pasijus šio įspūdingo vaidinimo dalyviu.

Jau kelerius metus iš eilės specialiai Raudonei pasirodymus rengia Klaipėdos pilies teatras.

Pilies šventės svečiams mintimis sugrįžti į devynioliktą amžių padės spektaklyje "Tokie balti balti" improvizuotas Raudonės pilies laikrodis. Jo rodyklės rodys ne minutes ir valandas, o šimtmečių istorijos tarpsnius.

Žiūrėdami į grakščius šokėjus, lyg vaikai kvailiojančius klounus, ugnies spjaudytojus, dvimetrį, banderšą, pantaplinį, arafatinį, "žmogeliukus iš praeities" ir kitus linksmus personažus įkūnijančius mimus, patys pasijusime neįtikėtino devynioliktam šimtmečiui būdingo karnavalo dalyviais.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus istorinių rūbų kolekcijos pristatymą rengianti režisierė Janina Armonaitė pasakoja, kad į Raudonę bus atvežti patys gražiausi "Gyvieji paveikslai": "Panemunės žiedų" šventėje atgis vienintelės Holivude vaidinusios lietuvių aktorės Unės Babickaitės, dainininkės Onos Zabelaitės-Karvelienės, aktoriaus Fedoto Sipo-Sipavičiaus ir daugelio kitų ano šimtmečio pramogų pasaulio žvaigždžių personažai."

"Panemunių žiedų" šventę puoš portugališkos muzikos garsai ir amžinu pavasariu vadinamos Madeiros salos kvapai, o pilies svečius vaišins vienas garsiausių Portugalijos virėjų – Antonio Rodrigues.

Kai į senąjį Raudonės pilies parką nusileis sutemos, Balio Sruogos istorinė kronika "Milžino paunksmė" nukels į XV a., kai po Žalgirio mū&scar