Irena BUDRIENĖ

Neseniai Kurtuvėnų regioninio parko direkciją pasiekė žinia – pagal ES paramos projektą skirta lėšų jojimo maniežui atstatyti.

Pagrindinis projekto tikslas – nekilnojamos kultūros paveldo vertybės, Kurtuvėnų dvaro sodybos buvusios arklidės ir karietinės uragano nugriautos pastato dalies, atkūrimas bei aplinkos sutvarkymas, pritaikant viešajai turizmo infrastruktūrai. Įgyvendinant projektą, numatoma atkurtoje pastato dalyje įkurti mažąjį jojimo maniežą.

Projektui Europos Sąjunga skyrė 2,5 milijono litų. Statybos darbai jau prasidėjo - maniežo statybvietėje sumontuotos pagrindinės pastato kolonos. Užsakytos pagaminti klijuoto medžio arkinių sijų stogo konstrukcijos, kurias tikimasi gauti pavasarį.

Būsimajame šildomame 60 metrų ilgio 22 metrų manieže bus jojimo aikštė, administracinės patalpos, vieta maniežo lankytojams, nedidelė konferencijų salė ir ūkinės patalpos.

Šitaip atrodė senasis maniežas po uragano 2005 metų sausio 10–ąją. Autorės nuotr.		Būsimojo maniežo šoninių sienų kolonos jau sumontuotos.

Pastatas bus užbaigtas dar šiemet. Kitą pavasarį liks sutvarkyti kelią, įrengti automobilių aikštelę.

Pastatą stengiamasi pastatyti greičiau dėl 2012 metais Šiauliuose vyksiančių Pasaulio neolimpinių sporto šakų varžybų. Pernai Kurtuvėnuose vyko tarptautinės ištvermės jojimo varžybos. Tarptautinė žirginio sporto federacija gerai įvertino jų organizavimą. Tikėtina, jog ištvermės jojimas bus įrašytas ir į Pasaulio neolimpinių sporto šakų varžybų Šiauliuose programą.

Šiokį tokį maniežą Kurtuvėnų regioninio parko direkcija yra turėjusi anksčiau. Tam buvo pritaikytas sovietmečiu statytas ūkinis pastatas. 2005 metų sausį maniežo neliko – jį nuvertė uraganas "Ervinas". Nelikus sąlygų jodinėti žiemą, Kurtuvėnuose gerokai sutrumpėjo turizmo sezonas.

Netrukus po uragano buvo surasta konsultacinė firma užsienyje. Tada Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos jojimo treneris Vytautas Martinavičius, architektė Regina Januškevičienė ir tuometė rajono vyriausioji architektė Rasa Budrytė važiavo į Vokietiją, kad apžiūrėtų ten esančius maniežus. Tais pačiais metais buvo parengtas naujo maniežo Kurtuvėnuose projektas.

Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis sako, kad penkiolika metų buvo atliekami archyviniai, architektūriniai, archeologiniai, kraštotyriniai, dendrologiniai tyrimai, padėję susidaryti gana tikslų vaizdą, kaip atrodė Kurtuvėnų dvaro sodyba XIX a. ar net XVIII a. pabaigoje. Remiantis tyrimais, buvo atliktas pirmasis rekonstrukcijos etapas – sutvarkyta reprezentacinė dvaro sodybos dalis, pamažu įgyjanti tą pavidalą, kaip ji atrodė XIX a. pabaigoje, kai dvaras buvo gerai prižiūrimas. Daugelyje Lietuvos dvarų sodybų šiuo metu restauruoti arba vien tik rūmai, arba vien tik reprezentacinė dalis.

"Visiškai neaišku, iš ko tie bajorai taip lėbavo, mecenatai buvo, pinigus dalijo, tačiau nenorima žinoti, kaip buvo uždirbami tie pinigai. Dvaras išsiskyrė ne tik savo kultūrine veikla, bet ir ūkine. Retai kur Lietuvoje – yra tik keletas tokių pabandymų – atkuriama ir ūkinė dvaro dalis. O jau jei ji atkuriama, tai kokiose nors arklidėse atsiranda biblioteka, kultūros namai ar restoranas, bet jokiu būdu ne arklidės ar panašiai. Mes siekiame, kad reprezentacinė dalis liktų tokia, kokią atkūrėme, ir kad po truputį būtų prikeliama ir atgytų ūkinė dalis. Ūkinėje dvaro dalyje vyktų tiesiog gyvas dvaro sodybos gyvenimas. Pas mus, kur buvo arklidės, ten ir yra arklidės, kur buvo priestatas, įsikurs maniežas. Ir tas maniežas, esant tokiai dvaro sodybos struktūrai, bus kaip širdis, kuri privers varinėti kraują ištisus metus. Tai bus ir traukos objektas, ir ūkinės veiklos galimybė, nereikalaujant papildomų pastovių lėšų kasdieniam išlaikymui. Tikimės, kad įgyvendinus šį tęstinį projektą ūkinė dalis padės išlaikyti ir patį parką, kad tai, kas sukurta, nenyktų", – mintimis dalijasi Rimvydas Tamulaitis.

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Septyniolika moterų keliomis grupėmis šeštadieniais renkasi į Šiaulių "Aušros" muziejaus Aušros alėjos rūmus. Ten, pabėgusios nuo buities ir kasdienybės rūpesčių, jos kone visą dieną kuria nuostabius meno kūrinius, eksperimentuoja, išbandydamos įvairius meno stilius ir techniką. Dauguma moterų nebuvo iki tol susidūrusios su daile, bet degė begaliniu noru išmokti piešti. Suaugusiųjų dailės studija "Geltonoji ochra", vadovaujama dailininkės Birutės Kuicienės, "Aido" bibilotekoje surengė jau trečią dailės darbų parodą ir yra pakviesta į ketvirtąją Kražiuose.

Aldona, Justina ir Irena  sako, kad užsiėmimuose jos pasisemia dvasinės stiprybės.

Nemokėjo piešti

Suaugusiųjų dailės studija skaičiuoja septintus metus. Šią studiją įsteigė Nijolė Jankutė. Studija netruko įsikurti Šiaulių "Aušros" muziejaus patalpose. Porą metų moteris piešti mokė Lolita Putramentienė (buvusi Zalogienė). Išeidama auginti mažylio, ji vairą perdavė miesto dailininkei Birutei Kuicienei, kuri moteris meno paslapčių ir gudrybių moko iki šiol.

Moterys į studiją atėjo pačiais įvairiausiais keliais: pagal skelbimą, išgirdusios iš kaimynių ar tiesiog sutikusios dailininkę ir paprašiusios jos pamokyti piešti. Tik viena kita mokėsi dailės mokykloje.

"Nors ir gerų dalykų dailės mokykloje išmoko, tos, kurios ją lankė, jau yra "pagadintos", nes jaučiasi uždėtas antspaudas. Man norisi išlaikyti kiekvieno individualumą", - sako studijos vadovė Birutė Kuicienė, pati dailės mokykloje besimokiusi nuo aštuntos klasės.

Kuria ateičiai

Dailės mokykloje įtakos B. Kuicienės kūrybai turėjo Sigitas Prancuitis. Permainas savo kūryboje dailininkė pajuto antrame kurse, kai savitai kurti pastūmėjo Jonas Kaučikas. Šiaulių universitete net skaudžių tapybos pamokų nepagailėjo Bonaventūras Šaltis. Jis buvo Birutės diplominio darbo vadovas. "Žavėjausi savo diplominiu darbu, o jis paėmė skiediklio ir nuvalė jį. Pagalvojau, kad kitą kartą mano darbo nepavyks nuvalyti, bet supratau, kaip reikia tapyti", - prisimena Birutė.

Menininkė sako, kad žodžiai neatskleidžia tapybos, net kai kalba meno kritikai. Ji nemėgstanti saldžių dalykų, todėl žiūrovui nepataikaujanti. Savo darbus vadinanti nekomerciniais, o brolio įvertinimą, kad darbai esą skirti anūkams, nutapyti ateičiai, priimanti kaip komplimentą.

Į klausimą, ar visi, atėję į suaugusiųjų dailės studiją "Geltonoji ochra", taip gražiai ima piešti, dailininkė atsako, kad ne, nes tai duota Dievo.

Studijoje moterys išbando visus meno stilius, kuria įvairia technika ir vadovės pasiūlytomis temomis.

Ne tik mokosi piešti

Moterys sako, kad "Geltonojoje ochroje" ne tik mokosi piešti, bet ir bendrauja, maloniai praleidžia laiką, pasisemia energijos. "Man net ligos atsitraukė", - atskleidžia Aldona, namuose visą antrą aukštą papuošusi savo kurtais darbais. Moteris sako, kad visi draugai jau yra gavę dovanų jos piešinių.

"Tai tarsi magnetas. Jeigu šeštadienį negali nueiti, tai kitą jau veržte veržiesi, taip pasiilgstame užsiėmimų. Mes čia lankomės kaip bobutės į bažnyčią kiekvieną sekmadienį", - sako Justina. "Draugai jau žino, kad į gamtą važiuoju tik sekmadieniais, nes šeštadieniais su mergaitėmis būnu studijoje", - pritaria studijos vadovė.

Dailės studijoje "Aušros" muziejuje visos darbo vietos buvo užimtos. Prie senbuvių tądien prisijungė naujokė Edita. Kai oras sušyla, moterys eina piešti į lauką. Vasarą važiuoja į plenerus. Kai dienos šviesos nepakanka, vadovė siūlo savo mokinėms piešti portretus iš nuotraukų, daiktus, iliustracijas į albumą ir taip lavinti ranką.

Birutė Kuicienė, rodydama Zitos namų darbus, sako, kad ir naktis gali būti labai įdomi. Autorės nuotr.

Kaip pagauti Mūzą

Vadovė papasakoja, kaip jai ateina arba dingsta įkvėpimas kurti. Stimulu tapyti gali tapti išgertas kavos puodelis, tačiau mintis jį išplauti gali Mūzą atbaidyti. "Kartą nusipirkau drobės ir pagalvojau, kad reikia sumokėti mokesčius - tapyti tąkart nebenuėjau. Galvodama, kaip padėti sau ir kitiems, savo mokiniams leidžiu per dvidešimt minučių trunkančias pratybas atitrūkti nuo namų, buities. Tada jie išlaisvėja ir kuria nesuvaržyti", - sako ji.

Moterims paskelbiama grafikos užduotis - žiemą reikės pavaizduoti taikant koliažo techniką. Kai už lango saulė žaidžia apšerkšnijusiose šakose, Aldona pasiūlo eiti į lauką: "Juk sniegas ne baltas, jame tiek daug atspalvių, o medžiai tokie pasakiški." Vis dėlto šaltu oru geriau grožėtis pro langą. Moterys įsijautusios klijuoja iš įvairių faktūrų audinių iškirptas medžių figūras, vėliau jas padengia akvareliniais dažais ir atspaudžia ant balto popieriaus lapo. Atspaudą dar papildo tušu nupiešdamos smulkesnes detales. Klišę galima panaudoti dar kartą – vėl užtepus dažų, kol šie nenudžiūvo, uždedamas švarus lapas.

Darbeliai pavyksta netikėti ir originalūs. "Jeigu nežinočiau, tai ir nesuprasčiau, kaip jūs tai sukūrėte. Grafikai ir neatskleidžia savo meno virtuvės. Yra dailininkų, turinčių savitą kūrybos stilių, kuriuo išsiskiria iš kitų", - paaiškina B. Kuicienė.

Eksperimentai pasitarnauja paveikslams

Tą pačią užduotį net ta pačia technika moterys atlieka skirtingai. Įpusėjusius darbus vadovė parodo visoms, negaili nuoširdžių pagyrimų ir patarimų. Staiga ištaria, kad naujokė Edita – priimta. Tai tarsi savotiškos krikštynos - nieko neįspėjus paskelbti, kad tampama dailės studijos nare.

Metas parodyti namų darbus - Birutės rankose atsiduria vienas už kitą įdomesni jos mokinių darbai. "Net seilė nutįso, - išvydusi nakties peizažus sako dailininkė. – Padėkite į stalčių, jokiu būdu neišmeskite. Jie vėliau gali pasitarnauti kaip eskizai kuriant didelio formato darbą. O gal už juos mokės tūkstančius, kai numirsime."

Užduotis baigta. "Kaip jūs, atlikdamos šią užduotį, išlaisvėjote, neužkankinote savo piešinių", - apibendrina Birutė rezultatus. Eksperimentai vėliau padeda gimti rimtiems paveikslams.

Didelio formato aliejumi nutapytų darbų galima pamatyti "Aido" bibliotekoje pietiniame miesto rajone. Paroda veiks iki mėnesio pabaigos, o pavasarį keliaus į Kražius.