Vita MORKŪNIENĖ

Šiaulių dailės galerija metus užbaigia šiauliečių dailininkų Petro Rakštiko ir Sigito Prancuičio kūrybos parodomis. Dviejuose galerijos aukštuose atsiveria paprastas ir drauge nepakartojamas dviejų kūrėjų pasaulis, kuriame maža buities, bet daug dvasios ir būties. Greta šių parodų eksponuojama ir Dailės mokyklos moksleivių, S. Prancuičio mokinių, kūryba.

Petro Rakštiko darbus galima ne tik žiūrėti, bet ir skaityti - linija dera su tekstu.

Per parodos atidarymą abiem autoriam buvo skirta daug komplimentų ir daug epitetų, pradedant tuo, kad šie vyrai – pačiame jėgų žydėjime, baigiant tuo, kad jie – grandai, ant kurių laikosi Šiaulių dailės gyvenimas.

Ir epitetus, ir komplimentus galime laikyti savotišku žodinės kūrybos žanru ir žiūrėti į juos su išlygomis, tačiau tiesos juose yra – nenuginčysi. Ir pasidžiaugti tikrai yra kuo. Sunku nesutikti su prof. Vytenio Rimkaus žodžiais, kad šventė yra jau vien tai, kad tokią solidžią, gražią, profesionalią, reprezentatyvią parodą miesto galerijoje surengė ne svečiai iš kitų miestų, ne atvykėliai iš kitų šalių, bet savi kūrėjai. Šiauliečiai, gyvenimą mieste skaičiuojantys jau dešimtmečiais, būtent čia subrendę kaip talentingi, originalūs pripažinti menininkai, savitos asmenybės. Ir dar viena mintis: pačiame ekonominės ir finansinės krizės įkarštyje surengta tokio lygio paroda liudija, kad kūryboje ši krizė arba dar neprasidėjusi, arba jau pasibaigusi.

Parodos rengėjai ir autoriai teigia, kad tai dvi savarankiškos parodos. P. Rakštikas pristato grafiką ir skulptūrą, S. Prancuitis – tapybą ir asambliažus, kuriuose dera, regis, visai nesuderinami dalykai.

Įsižiūrėjus atidžiau, nejučia kyla noras abi šias parodas žiūrėti ir vertini kaip visumą, juolab kad ir anksčiau P. Rakštikas savo kūrybą žiūrovui dažniausiai pristatydavo ne vienas, o drauge su kuo nors iš kolegų. Daugelis šiauliečių neabejotinai įsidėmėjo P. Rakštiko ir B. Šalčio bendras kūrybos parodas. Tačiau tai tik išorinis bendrumo ženklas. Svarbesnės – giluminės bendrumo, vienijančios gijos paieškos. Viena tokių, gal net pagrindinė – abu autoriai savo kūryboje yra spontaniški ir autentiški, per daugelį kūrybos metų išsaugoję "šviežią" žvilgsnį į supantį pasaulį, jo reiškinius ir žmones. Jiems įdomu tai, ką jie daro šiandien, o ne tai, ką mokėjo, suprato ir gebėjo kūryboje atskleisti vakar, prieš metus ar dar seniau.

Kitas į akis krentantis dalykas tai, kad abiems svarbiausia ir didžiausią džiaugsmą teikia ne pats kūrybos rezultatas – tapybos, grafikos darbas, kompozicija ar asambliažas – bet pprocesas: tai, dėl ko tokio darbo imtasi, kas įskėlė kūrybinę kibirkštį, kokios mintys, kokia būsena lydėjo paties tvėrimo metu. Abiejų kūrinai – išgyventų akimirkų, meditacijų liudytojai. Brangu, kad į tą savo jausmą, būseną, dvasinę patirtį jie įsileidžia ir žiūrovą.

Tarp autoriams skirtų epitetų nuskambėjo ir toks – jie romantikai. Ne tik dailės profesionalai, savo amato meistrai, bet ir poetai, šiame beprotiškai lekiančiame, skubančiame, pamatines vertybes negailestingai į miltus malančiame pasaulyje sugebėję nepavargti į pasaulį žvelgti kaip į amžiną paslaptį, neįmintą mįslę, nesibaigiančią intrigą. Nuostabiausia, kad toji paslaptis, suteikianti gyvybės jų kūriniams, glūdi čia pat – yra ranka pasiekiama: kieme už lango, kaimyno sode už tvoros, senuose, žmogui jau atitarnavusiuose rakanduose, atsitiktinio praeivio žvilgsnyje. Vadinasi, jie ir mus moko atpažinti pasaulio paslaptį, mažuose dalykuose atrasti didelius ir nepamiršti, kad vis dėlto gyvenimas yra nuostabus.

Sigitas Prancuitis, pristatęs tapybą ir ansambliažus, nustebino visus savo haiku. Šiaulių dailės galerijos archyvo nuotr.

Abu autoriai, palyginti su ankstesnėmis jų parodomis, atpažįstami, bet besikeičiantys, "neklonuojantys" savęs ir nedemonstruojantys vakarykščių laimėjimų. S. Prancuitis – prancuitiškas, bet kitoks, P. Rakštikas - šįkart itin ryškai žibantis grafikos darbais. Beje, juos ne tik žiūri, bet ir skaitai – linija neatskiriamai dera su tekstu. Tai ne naujiena - P. Rakštikas savo gerbėjus jau pripratino prie tokios dermės. Stebina ir džiugina tai, kad kad būtent tokiu savo kūrybos formatu P. Rakštikas yra unikalus tiek dailės, tiek literatūros kontekste ir vis tvirčiau jaučiasi savo "išsikirstoje" nišoje. Gal net nebereikia priminti, kad P. Rakštikas yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys, pastaraisiais metais išleidęs dvi savo paties originaliai iliustruotas miniatiūrų, tiksliau, proza surašytos poezijos, knygas.

Nustebino S. Prancuitis. Kai aktorius Vladas Baranauskas skaitė pluoštą S. Prancuičio parašytų haiku, beveik visiems tai buvo naujiena. Tad gal Rašytojų sąjunga ateityje pasipildys dar vienu šiauliečiu. Ir gal kada nors ir P. Rakštikas susiruoš įstoti į Dailininkų sąjungą, kurią iki šiol aplenkdavo ne dėl to, kad tam reikia ne krūvos brandžių dailės darbų, bet kaugės popierių.

Nieko baisaus, jeigu taip ir neatsitiks – abu sėkmingai kurs, kaip kūrė iki šiol. Ne taip trumpai. S. Prancuitis šia paroda mini savo kūrybinio kelio 35-metį, P. Rakštikas nuo jo atsilieka beveik dešimtmečiu.

Būtų neteisinga nutylėti dar vieną jungtį. Abu – pedagogai. P. Rakštikas jau daug metų dirba Šiaulių universitete, yra Menų fakulteto docentas, S. Prancuitis per kelis dešimtmečius nebeįštrinamai įsirašė į Šiaulių dailės mokyklos istoriją. Abu pedagoginio darbo nesibodi ir džiaugiasi, kad pirmieji jų mokiniai jau seniai tapo kolegomis.

Sigitas Prancuitis kartą yra išsitaręs, jog nepripažįsta kūrybos skirstymo pagal sferas, sritis, šakas – į literatūrą, dailę, muziką, nes kūryba – tai dvasios laukas, kuriame atsiskleidžia kuriantis žmogus ir jo akimis matomas pasaulis. Atrodo, kad šįkart pasakytų tai už du - save ir kolegą Petrą Rakštiką.