Lina ZDANEVIČIŪTĖ

Latvijos renginių ciklą Šiauliuose užbaigė Baltų centro narių išvyka į Rygą. Kelionė buvo vienas renginių, skirtų Latvijos nepriklausomybės dienai, lapkričio 18-ajai, paminėti.

Rygos Jugendo stiliaus muziejaus darbuotoja rodo šio stiliaus knygą. Reginos KVAŠYTĖS nuotr.

Pernai, kai buvo švenčiamas Latvijos nepriklausomybės 90-metis, Šiauliuose buvo surengta Latvijos savaitė, o šiemet su šia švente susiję renginiai vyko daugiausia Baltų centro arba Humanitarinio fakulteto patalpose ir buvo skirti asociacijos nariams bei studentams.

Architektūra liudija buvusią prabangą

Atvažiavę gerokai prieš spektaklį Nacionalinėje operoje – Boriso Asafjevo baleto "Bachčisarajaus fontanas" turėjome laiko pasivaikščioti po miestą ir juo pasigrožėti. Baltų centro vadovė doc. dr. Regina Kvašytė supažindino su gimtąja Latvija ir aprodė Rygos miestą.

Pro Laisvės paminklą per Bastejkalno ir Kronvaldo parkus pasukome į miesto dalį, kurioje įsikūrusios daugelio šalių ambasados. Prieš tai dar stabtelėjome prie paminklo Latvijos prezidentui Karliui Ulmaniui, apžiūrėjome buvusį miesto tarybos pastatą ir vietą, kur paminklinis akmuo žymi latvių teatro pradžią 1868 metais. Pasak mūsų kelionės vadovės R. Kvašytės, tokio maršruto pasirinkimo tikslai net du: pamatyti Lietuvos ambasadą ir pasigrožėti Jugendo stiliaus Rygos miestą puošiančiais pastatais.

R. Kvašytė minėjo, kad šis architektūros stilius būdingas XIX a. pabaigai – XX a. pradžiai ir liudija Rygos klestėjimo laikus. Daug tokių pastatų išlikę Rūpniecybos (lietuviškai - Pramonės) gatvėje, kurioje įsikūrusi Lietuvos ambasada, tačiau daugiausia jų - Alberto gatvėje.

Vėliau mūsų grupelės keliai išsiskyrė: vieni patraukė Rygos senamiesčio link ir klaidžiojo po aplinkines miesto gatves, kiti lankė parodas ir domėjosi Latvijos menu.

Alberto gatvės 12-ajame name šių metų pavasarį buvo atidarytas Rygos Jugendo stiliaus muziejus. Jį aplankius galima pamatyti, kaip gyveno šio stiliaus pastatų kūrėjas – architektas Konstantinas Pėkšėnas. R. Kvašytės teigimu, šiuo metu Rygoje išlikę net 250 šio meistro darbų. 2007 metais pradėto įgyvendinti projekto dėka muziejuje jau įrengtos kelios patalpos: prieškambaris, svetainė ir židinio kambarys, dabar restauruojami valgomasis ir virtuvė. Lankytojus pasitinka to laikotarpio (namas, kuriame įkurtas muziejus, pastatytas 1903 metais) rūbais apsirengusi ponia, kuri parodo visas buto detales, buities reikmenis, net knygas, kurių viršeliai puošti tuo pačiu stiliumi. Galima pasižiūrėti ir filmą apie Jugendo stiliaus atsiradimą ir raidą Europoje.

Pagalvota ir apie kitas pramogas, pavyzdžiui, lankytojai gali ir apžiūrėti, ir pasimatuoti minėto laikotarpio galvos apdangalus, kurie išrikiuoti prieškambaryje. Didžiulį įspūdį palieka ir paties pastato erdvės – pirmiausia laiptinė, tarsi spiralė besisukanti aukštyn (namas yra penkių aukštų). Tiesa, muziejus kol kas dar negali sutalpinti daug lankytojų vienu metu – tenka susitarti dėl laiko arba tiesiog tikėtis, kad pavyks būti vieninteliems lankytojams bent kurį laiką. Viršutiniame namo aukšte įkurtas dar vienas – dailininko Janio Rozentalo ir rašytojo Rūdolfo Blaumanio – muziejus.

Ryga ne visiems buvo taip gerai pažįstama kaip kelionės organizatorei R. Kvašytei. Kadangi į Latviją važiavome ir mes, studentai, tai kai kuriems, pavyzdžiui, ŠU Lietuvių filologijos trečio kurso studentei Sandrai Rimkutei, ši kelionė buvo pirmoji. "Mane labiausia sužavėjo Rygos architektūra. Didžiulį įspūdį paliko tramvajai ir akmenim grįstos gatvės. Gražiausiais Rygos miestas naktį o visas tiesiog švyti ir atrodo įspūdingai", – taip Rygą apibūdino studentė.

Šiaulių meno galerija "Akis" buvo surengusi papuošalų konkursą-parodą "Gintarinė ašara", kurioje dalyvavo šešiolika autorių iš Šiaulių, Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Palangos, Panevėžio ir Prancūzijos. Konkurso dalyvių – profesionalių kūrėjų ir laisvalaikiu kuriančių meninio išsilavinimo neturinčių moterų - prašyta sukurti papuošalų, susijusių su Lietuvos auksu – gintaru.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Menininkės parodai buvo pateikusios aštuoniasdešimt darbų - auskarų, apyrankių, segių, diržų. Galerijos "Akis" šeimininkė Janina Kildušienė parodos atidarymo metu buvo paskelbusi, jog sudaryta komisija išrinks parodai pateiktą originaliausią ir gražiausią papuošalą, pačios kūrėjos išrinks savo favoritą, o žiūrovai galės per tris savaites išrinkti jiems labiausiai patinkantį papuošalą. Praėjusią savaitę suskaičiavus rezultatus paaiškėjo, kad visiems labiausiai patiko profesionalios kūrėjos Agnės Šemberaitės gebėjimas kurti iš porceliano. Ir žiūrovams, ir komisijai, ir pačioms kūrėjoms labiausiai patiko vilnietės menininkės A. Šemberaitės sukurta auskarų kompozicija "Laimingai nelaimingai meilei".

Nugalėtojos aptarti parodos ir pasveikinti nugalėtojos ketino susirinkti praėjusį penktadienį, bet tai padaryti sutrukdė gripas. Pasak J. Kildušienės, A. Šemberaitę žinia, kad ji nugalėjo, pasiekė slaugant sergantį vaiką. Nepaisant įsismarkavusio gripo, nugalėtoja bus apdovanota, o kiekvienai dalyvei bus įteikta po panevėžietės menininkės Ritonės Klizienės sukurtą diplomą iš plastiko.

J. Kildušienė džiugiai pastebėjo, kad šiųmetėje parodoje apsilankė itin daug lankytojų ir kad kone kiekvienas prisipažino informaciją apie tai perskaitęs savaitraštyje "Šiauliai plius".

Kalėdos – šeimos, linksmybių ir švenčių metas. Tai gerumo laikas, kai pildosi spalvotos savjonės, skamba kalėdinės giesmės ir gera nuotaika per žvaigždėtą dangų sklinda...

Dekoravimo studija "Menoja" vienerių metų gimtadienį mini kviesdama į žinomų lėlininkių Marijos Malickaitės ir Galinos Beniušienės kalėdinę lėlių parodą, kurioje bus eksponuojamos rankų darbo lėlės ir nauji, dar niekam nematyti kalėdiniai žaisliukai - lėlės. Abi autorės jau daug metų dalyvauja tarptautinėse lėlininkų parodose.

Jubiliejinės parodos atidarymo metu dailininkė Marija Malickaitė ves atvirą pamoką norintiems sužinoti, kaip pasidaryti orginalių kalėdinių žaisliukų iš papjė mašė.

Jaukios, besišypsančios, liūdnos ar šmaikščios lėlės - kiekvienos autorės savito braižo meno kūriniai, turintys savo nuotaiką bei emocijas - kiekvienuose namuose padės sukurti šventinę nuotaiką, "Menojos" gimtadienį pavers džiugiu stebuklu kiekvienam parodos lankytojui.

Gruodžio 4 d. 17 val. kalėdinės ugnelės nušvies dangų Šiauliuose!

Paroda vyks iki gruodžio 31 d.

"Šiauliai plius" informacija

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Žagarė – prie Latvijos sienos įsikūręs miestelis, turintis ir savo šventąją – Barborą Žagarietę. Sakoma, kad 1814 metais čia gyveno 14 tūkstančių gyventojų, iki 1953-įųjų egzistavo Žagarės rajonas. Dabar miestelyje gyvena vos keletas tūkstančių. Žagarės turtinga istorija nenusileidžia sostinėms, o dvaras iki šiol puoselėja žirgininkystės tradicijas. Ar žinote, kaip Žagarėje išvesta garsioji vyšnių veislė, kurios garbei rengiamas kasmetis vyšnių festivalis?

Žiemgalių lopšys

Tiesus kelias nuo Joniškio. Drėgnos lygumos, agrariniai laukai. Akis slysta horizontu ir niekur neužkliūva. Tačiau kažkas neduoda sielai ramybės - kažkas svarbaus ir artimo. Pro automobilio langą pralekia nuoroda į Sidabrės piliakalnį. Jis siejamas su paskutine žiemgalių pilimi Sidabre, kuri buvo apgyvendinta V-XIII amžiuje. Tą vardą teko girdėti lietuvių ir latvių liaudies dainose. Gal tai ir nėra visos Lietuvos lopšys, tačiau žiemgalių protėviai kilę iš čia.

Pagrindinis Žagarės dvaro pastatas - baltas "u" formos neogotikinis statinys.		Raudondvario puošmena – žirgynas, vienintelis tokio tipo Baltijos šalyse.

Žagarės miestelis ir dvaras - kelionės tikslas. Čia teka jau kita upė – Švėtė. Vienoje jos pusėje senoji, kitoje – naujoji Žagarė. Dunkso Žvelgaičio kalnas ir Raktuvės piliakalnis. O gal vietoj "dunkso" reikėtų sakyti "žvelgia"? Lygumų krašte nuo tokio gali toli pamatyti. Tai buvo vieta, kur sukurtas didelis laužas perspėdavo Žemaitiją apie artėjančius kryžiuočius. Žagarė istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1198 metais. Būtent šie metai ir laikomi jos įkūrimo data.

Žagarės regioninio parko vyriausioji kraštotvarkininkė Modesta Stočkutė pripažįsta, kad visai Žagarės istorijai, padavimams ir legendoms prireiktų labai storos knygos. Vien tyrinėjant aplinkines kapines galima nemažai sužinoti apie čia buvusią ir esančią kultūrų sankirtą – lietuvių, latvių, žydų kapinaitės, senkapiai. Kai kurie tyrinėtojai mano, jog dvi žydų kapinės abiejuose Švėtės krantuose čia atsiradusios dėl to, jog Toros knyga neleidžia mirusio žmogaus nešti per vandenį. Kadaise čia žydų buvo gerokai daugiau nei lietuvių, tačiau sakoma, jog likęs vos vienas.

Vienas senosios Žagarės bažnyčios altorių vadinamas šv. Barboros vardu - skirtas Barborai Umiastauskaitei (1628 - 1648 m.) atminti. Barbora Žagarietė garsėjo pamaldumu, stebuklingai gydė žmones. Žagariečiai ją laikė šventąja. Dabar bažnyčios rūsyje pastatytas simbolinis karstas, o šventąją primena ant durų pritvirtinta lenta.

Sustingusi istorija

Ekskursija po Žagarės dvarą prasideda nuo paties dvaro centro. Baltas "U" formos neogotikinis pastatas dabar tarnauja miesto socialinėms reikmėms. Čia – senelių namai. Daugelyje pastatų įsikūrusios įvairios institucijos, tačiau žirgynas atlieka tą pačią funkciją kaip ir prieš porą šimtmečių – užsiima žirgininkyste.

Žagarės žirgai garsėja visame pasaulyje. Vienas jų dalyvavo net Seulo olimpinėse žaidynėse.		Draugiški žirgyno poniai.

Praveriame maniežo duris. Čia treniruojami žirgai. Vienas čia augintų žirgų dalyvavo net Seulo olimpinėse žaidynėse. Kairėje pusėje įrengta dvarininko ložė. Stogo konstrukcijos buvo tiksliai atkurtos pagal senąsias, išgriautas per karą. Tarpukaryje šiame manieže ne kartą vyko pramonės parodos.

Žirgų laikymo patalpose išlikęs originalus grindinys, keletas senų, įmantriai išlankstytų aptvarų, senutėlis metalinis stalas, kurį du vyrai sunkiai pakeltų. Tarp aukštų stačiaausių žirgų yra ir keletas mažyčių ponių. Jie jau priprato, kad kiekvienas atėjęs nori paglostyti jiems karčius.

Dvaro parkas – mišraus stiliaus. Priešais fasadą galima įžvelgti aiškią prancūzišką simetriją, o visa kita – angliško stiliaus. Parke auga daugiau nei 200 rūšių medžių. Visa parko teritorija kadaise buvo aptverta aukšta akmenine tvora, tačiau dabar likę tik keli jos fragmentai. Kraštotvarkininkė Modesta įsitikinusi, kad tvoros likučius reikėtų apsaugoti nuo tolesnio irimo.

1801 metais pastatytas Žagarės malūnas laikomas unikaliu.		Raudonų plytų angliško kotedžo stiliaus namas – šiuo metu nenaudojamas.

Važiuojame Žagarės senamiesčiu. Raudonų plytų smailėjančiais stogais pastatai yra angliškų kotedžų stiliaus. Netoliese 1801 metais pastatytas Žagarės malūnas – seniausias tokio tipo statinys Lietuvoje, laikomas unikaliu. Malūnas yra olandiško tipo, statytas iš lauko riedulių. Jo apačią juosia galerija. Joje matyti užmūrytos arkos, pro kurias įvažiuodavo vežimai. Prieš porą dešimtmečių malūnas buvo naudojamas kaip pobūvių salė, o miltų jis nemala jau beveik šimtmetį. Po pastatu buvo įrengti skliautuoti rūsiai.

Raudonos Raudondvario vyšnios

Modesta paskambina žirgyno savininkams – vokiečių ir lietuvių šeimai, kuri dabar valdo vienintelį tokio tipo žirgyną Baltijos šalyse. Šeimininkai mielai leidžia apsilankyti.

Vyšnių festivalyje kai kurie prekybininkai verda uogienę.

Žirgynas ir kiti aplinkiniai raudonų plytų pastatai vadinami Raudondvariu. Ankstesniais amžiais čia vyravo medinė architektūra, tačiau liepsnos viską prarijo - dėl vieno užsidegusio namo supleškėdavo didžioji Žagarės dalis. Archeologai randa storus, nuo anglies juodus įvairių amžių kultūrinius sluoksnius.

Pirmąjį dvaro sodybos kompleksą sudarė - rūmai, ledainė, pieninė, 4 gyvenamieji namai, arklidė, ratinė, maniežas, sandėlis, arklininko namas, sodininko namas, aludarių namas, vėjo malūnas, šėriko namas, pietų, rytų ir šiaurės rytų sargų namai.

Dvaro apylinkėse ir stadione kasmet rengiamas Vyšnių festivalis. Šis kraštas garsėja vyšniomis jau nuo seno, tačiau festivalis pradėtas rengti vos prieš kelerius metus. Legenda byloja, kad kažkur netoliese, Latvijos teritorijoje, buvo dvaras su gražiu sodu ir parku. Dvarininkai daug keliaudavo. Kartą savo dukroms iš Italijos parvežė labai skanių vyšnių. Dvarininkaitės vaikščiojo po apylinkes ir spjaudė kauliukus, iš kurių išdygo pirmosios Žagarės vyšnios.