Lina ZDANEVIČIŪTĖ

Šiuolaikiniame pasaulyje puikiai plėtojamas menas bei kultūra, tačiau net nesusimąstome, kad menas prieinamas ne visiems. Šviesos bei spalvų nematantiems žmonėms - neregiams - daug sunkiau suvokti aplink mus esantį pasaulį, ką jau bekalbėti apie kūrinio suvokimą, jo nematant. "Liečiu - matau" - tai edukacinė meno pažinimo paroda, kuri apkeliavusi Lietuvą, praeitą ketvirtadienį pasiekė Šiaulius. Ši paroda atidaryta Lietuvos aklųjų bibliotekos Šiaulių filiale.

Neregiai meną galėjo ne tik paliesti, bet ir užuosti. Autorės nuotr.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) vyresnioji specialistė bei parodos koordinatorė Danutė Cidzikienė šiauliečiams pristatė išskirtinę parodą ir aiškino akliesiems ar silpnai regintiesiems, kaip jie turėtų suprasti meną, liesdami kūrinius rankomis, juos užuosdami. Pavasariškai nuotaikai pakelti buvo pakviesti Šiaulių konservatorijos akardeonistai.

Neregiai yra matomi

"Mes labai džiaugiamės atvykę į Šiaurės regiono sostinę - Šiaulius. Neseniai paminėjome Pasaulinę kultūros dieną, todėl paroda - puikus būdas dienai paminėti. Aklųjų bendruomenė veržiasi į tą kultūrą, nori pažinti, suprasti ir pajausti, - sakė A. Cidzikienė. - Kyla klausimas, ar susimąsto visuomenė, kad yra pusė žmonių, kurie nemato? Muziejininkai išsigąsta, kai apsilankome. Jie nenori mums parodyti eksponatų, nors ir turi dublikatų. Mūsų bijomasi. Visuomenė turėtų susimąstyti, kad menas priklauso ir tiems, kurie nemato saulės."

Tarpukario darbai - modernios formos

"Liečiu - matau" - trečioji neregių meninio ugdymo paroda ir pirmoji paroda, organizuota be Europos šalių patirties. Iš septynių menininkų - Adomo Galdiko, Justino Vienožinskio, Vlado Drėmos, Antano Gudaičio, Antano Samuolio, Vlado Eidukevičiaus ir Vytauto Kairiūkščio, kūrusių tarpukariu, darbų šiuolaikiniai dailininkai parengė sumodernintus kūrinius. Jie ne visiškai atitinka ant drobės nutapytus paveikslus, tačiau kiekvieno menininko bandyta nenutolti nuo orginalo temos. Naudotos įvairios medžiagos: stiklas, medis, vanduo, akmuo, metalas.

J. Vienožinskio "Lietinga diena" - susilaukė parodos lankytojų ovacijų ir susidomėjimo. Nideta Jarockienė leidžia pajusti, kaip rankas užlieja vanduo, glostyti smėlį, net nendrės pasvirusios į tą pusę, kur vėjas pučia.

A. Samuolio paveikslus tekstilininkė Sigita Blažiūnaitė perteikė įvairiomis audimo technikomis. Būtent taip autorė įsivaizdavo lytėjimu suvokiamą paveikslą. Žalumą pavaizdavo įvairiomis medžiagomis, kiekviena faktūra skirtinga. Pasvirusi obelis - kaip ir sulinkęs žmogaus gyvenimas.

A. Gudaičio Šv. Mykolą Arkangelą Vygantas Vasaitis perkėlė į negilią dėžę, kurios kraštai atstoja paveikslo rėmus. Priėjus prie šio darbo, galima užuosti samanas, sudžiovintus valerijonus.

Dabar akliesiems rengiama paroda "Magiškas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pasaulis". Tai liečiamoji paroda pagal jo paveikslų ciklą "Zodiakas". Būsima paroda bus įmantresnė, su sensorine įranga, tad bus galima ir šaltį, ir šilumą pajusti. Lietuvos tūkstantmečio vardui paminėti skirtą parodą tikimasi atidaryti birželio pabaigoje, naujojoje Vilniaus Nacionalinėje galerijoje.

Šį pavasarį mūsų mokykloje įgyvendinamas aplinkosaugos projektas "Senasis žibintas ir tyli jo svajonė".

Projekto metu mokinukams siekiama suteikti kuo daugiau informacijos apie elektros energijos gamybą, racionalų jos naudojimą. Stengiamės organizuoti kuo įvairesnės edukacinės veiklos: vaikai apsilankė "Aušros" muziejuje, susipažino su senovinių žibintų ekspozicija, kiekvienas turėjo galimybę nulipdyti molinę žvakidę, lankėsi Radijo ir televizijos muziejuje.

Labiausiai laukiama ir didžiausio susidomėjimo sulaukė akcinės bendrovės "VST" organizuota pamoka-paroda "Su elektra draugauju, bet neišdykauju". Jau trečius metus akcijos komanda lanko Vakarų Lietuvos mokyklas, kur pradinių klasių mokinukams rengia pamoką–parodą. Jos metu išradingai, suprantamai ir kūrybingai pateikiami faktai bei palyginimai apie galimus elektros ir gyvūnų pavojus. Mokiniai įdėmiai klausėsi pasakojimo, aktyviai dalyvavo diskusijoje, susipažino su taisyklėmis, kaip saugiai elgtis su elektra, ką daryti, jei įvyko nelaimė. Pamokos pabaigoje visi iškilmingai prisiekė, kad su elektra draugaus, bet neišdykaus.

Savo smalsumą patenkinti galėjo visi pamokos dalyviai, mat į mokyklą akvariumuose atkeliavo smauglys, voras, driežas ir kiti egzotiniai gyvūnai. Iš pamokos mokiniai išskubėjo su akcijos dovanomis – kiekvienas pasipuošė dailia apyranke, kuri primins pamoką.

Akcija "Su elektra draugauju, bet neišdykauju" šiais metais aplankys apie 60 Vakarų Lietuvos mokyklų. Džiaugiamės, kad ir mūsų mokyklos mokinukai dalyvavo tokioje šaunioje pamokoje.

Jūratė Markūnienė, Šiaulių Lieporių pradinės mokyklos mokytoja, aplinkosaugos projekto mokykloje koordinatorė

Pilietiškumo ugdyti - į Sibirą

Pabaiga. Pradžia - Nr. 244

Eva JAGMINAITĖ

M. Romerio universitete teisę ir vadybą studijuojanti šiaulietė 21-erių Ilona Skokova pasakoja, kad "Misija Sibiras" - puiki pilietiškumo ugdymo mokykla. Anot jos, aptikus informaciją internete, graži projekto idėja iškart "užkabino". Užgniaužusi kvapą Ilona peržiūrėjo praeitų ekspedicijos dalyvių nuotraukas ir nusiuntė užpildytą anketą.

- Kas iš ekspedicijos labiausiai įsiminė?

- Labai sunku išskirti kažką iš gerų, šiltų, neįprastų įspūdžių visumos. Džiaugiuosi, kad susipažinau su tokiais patriotiškais, įdomiais ir veikliais jaunais žmonėmis, kuriems ne "dzin". Taip pat džiaugiuosi, kad galėjau prisidėti prie lietuvių tremtinių kapų sutvarkymo - tai buvo mūsų pagrindinis tikslas. Kapinės Sibire atrodo labai prastai - apleistos, netvarkomos. Nors teko dirbti sunkų fizinį darbą, pasibaigus dienai visi būdavo laimingi ir šypsodavosi. Šio šviesaus, pakilaus jausmo ilgiuosi. Nustebino ir vietinių gyventojų nuoširdumas. Buvo keista ir malonu bendrauti su paslaugiais ir smalsiais sibiriečiais, kurių paprastumas - tikras ir nesuvaidintas. Kartais kaimo žmonės, kurie patys varganai gyvena, atnešdavo mums maišą bulvių ir sakydavo: "Imkit. Kiek galit valgyt tuos savo makaronus."

- Ar ekspedicija neišvargino?

- Buvo ir sunkesnių dienų, ypač kai tekdavo pėsčiomis keliauti pažliugusiais Sibiro keliais lyjant, ar brautis per tankiai sužėlusią taigą, tačiau nė karto nepasakiau sau: "Viskas, daugiau nebegaliu..." Tiesą sakant, net pailsėjau nuo telefono, SMS'ų ir interneto. Supratau, kad be šių dalykų gyventi visai nesunku, netgi labai malonu ir gera.

- Ko išmokote ir kas paliko liūdniausią ar netikėčiausią įspūdį?

- Liūdniausia buvo matyti kapines. Jas pamačius bet kam gali suspausti širdį - apleistos, kryžiai supuvę, primėtyta daug šiukšlių. Vietiniai pagal savo tradicijas mėgsta kapinėse pavalgyti, išgerti, o plastmasiniai buteliai, stiklinės, vazelės sumetamos ant neprižiūrimų lietuvių kapų. Keistas jausmas, kad tu esi paskutinis lietuvis, kuris pakels nuvirtusį kryžių, nuvalys samanas nuo antkapio, išraus krūmokšnius nuo kapų. Dauguma Sibiro lietuvių kapinaičių pasmerktos po kelių ar keliolikos metų susilyginti su žeme. Vienintelė vieta, kur jos išliks – tai nuotraukos ir mūsų atmintis. Kai tai suvoki, pasidaro liūdna, nes kiekvienos kapinaitės, nors ir pačios mažiausios, yra lyg kultūros paminklas, unikalios ir išskirtinės, su keturių metrų aukščio maumedžio kryžiais ar kukliomis tvorelėmis iš nutašytų beržinių kuoliukų. Nuliūdino rasti vaikų ar kūdikių kapai, kurių Sibire labai daug. Juk vaikas niekuo nenusikalto tarybų valdžiai, tačiau iš jo buvo atimta galimybė užaugti.

Nuotykių Sibire netrūko. Pamenu, kaip persimainė visų veidai, kai radome šviežią meškos pėdą, įspaustą purve. Ji buvo maždaug 30 cm skersmens. Net patys drąsiausi vaikinai susiglaudė į krūvelę ir ėmė išsigandę dairytis aplink. Nustebino ir tai, kad mažose Sibiro parduotuvėlėse vis dar galima rasti lygiai tokio pat plombyro, kokį valgėme būdami vaikai, prieš 18 metų. Be abejo, didžiulį įspūdį paliko didinga Sibiro gamta, kuri žmogaus dar beveik nepaliesta.

- Ko išmokė ši kelionė?

- Visi išmokome dirbti komandoje be žodžių, iš anksto nesitarę. Praėjus savaitei visi žinojome savo pareigas dirbant kapinėse, ruošiant maistą, nešant malkų ir tvarkantis, nors keisčiausia, kad specialiai pareigų neskirstėme. Išmokau, kaip apsiginti nuo uodų – reikia atsiminti, kad nuo jų niekaip neapsiginsi...

- Ar vyktumėte dar kartą į panašią ekspediciją?

- Taip, vykčiau dar tikrai ne vieną kartą! Jei kas nors pasakytų: "Kraukis daiktus, už valandos išvažiuojame", - tai susiruoščiau per pusvalandį nedvejodama. Bet būtų nesąžininga, jei tie patys žmonės galėtų į ekspediciją vykti kelis kartus, nes norinčiųjų yra išties daug.

Ričardas JAKUTIS

Balandžio 17 dieną "Laiptų" galerija pakvietė į 20-ąją respublikinę ekslibrisų parodą. Respublikinės ekslibrisų parodos pradėtos rengti 1960 metais ir vyko kas dvejus ar trejus metus. 20-oji paroda, 2008 metų rudenį startavusi Vilniuje, jau aplankiusi keletą Lietuvos miestų atkeliavo į Šiaulius.

20-osios respublikinės ekslibrisų parodos atidarymas "Laiptų" galerijoje.

Rasa Prišmontienė pristato ne tik garsių ateitininkų ekslibrisus, bet ir su šiuolaikinių iškilių žmonių ženklus, pavyzdžiui, Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos direktoriaus Vyginto Ališausko.

Šiaulietis dailininkas Vaidotas Janulis parodoje eksponuoja kardinolo Vincento Sladkevičiaus ir kitų įžymių Lietuvos asmenybių ekslibrisus. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Parodoje dalyvauja 26 Lietuvos dailininkai. Iš viso eksponuojami 144 darbai, sukurti oforto, lino, medžio raižinių, skaitmeninės spaudos ir kitomis technikomis.

20-oji Lietuvos ekslibrisų paroda skirta 2010 metais savo šimtmetį švenčiantiems ateitininkams, todėl ekspozicijoje nemažai ekslibrisų, skirtų iškiliausiems šios organizacijos nariams. Prieš šimtmetį žurnalas "Ateitis" buvo tas šaltinis, iš kurio tryško jaunos kūrybinės jėgos ir kurio aplinkoje brendo nepriklausomos Lietuvos kūrėjai. Žurnalo pavadinimas ir suteikė vardą organizacijai.

Parodoje dailininkė Dalia Grybauskaitė savo ekslibrisą skiria Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui, ministrui pirmininkui, filosofijos mokslų daktarui Pranui Dovydaičiui, Taida Balčiūnaitė - dvasininkui ir politikui, žemės ūkio ministrui, prelatui Mykolui Krupavičiui, Vytautas Petronis - filosofui Stasiui Šalkauskiui, Povilas Šiaučiūnas - filosofui Juozui Girniui, Viktorija Daniliauskaitė - Sibiro kankinei Adelei Dirsytei, Joana Danutė Plikionytė - partizanui Juozui Lukšai-Daumantui, Augustinas Virgilijus Burba - poetams Bernardui Brazdžioniui ir Kaziui Bradūnui, Valerijonas Vytautas Jucys - poetui Vytautui Mačerniui... Galime vardyti bei stebėtis, kokių šviesių asmenybių buvo ateitininkų gretose.

Parodos kuratorius – Valerijonas Vytautas Jucys, garbaus amžiaus menininkas, šiandien pagrįstai tituluojamas lietuvių ekslibriso metru. Liūdna, kad parodoje turėjo atsirasti skyrius in memoriam, nes po paskutinės respublikinės ekslibrisų kūrėjų parodos 2007 m. lietuvių ekslibrisų šeimą paliko dailininkai Gražina Didelytė ir Algis Kliševičius, kurių darbai eksponuojami šioje parodoje. Parodoje dalyvauja ir du šiauliečiai dailininkai – Rasa Prišmontienė ir Vaidotas Janulis.

Knygos ženklas ekslibrisas - labai senas meno kūrinys. Pirmasis ekslibrisas, rastas XIV a., priklausė Egipto faraonui Amenhotepui III ir jo žmonai Tėjai. Lietuvoje seniausias spausdintas yra renesansinis Povilo Alsėniškio ekslibrisas, sukurtas nežinomo dailininko apie 1533 m. Ekslibrisus kūrė M. K. Čiurlionis, G. Bagdonavičius, M. Bulaka, M. Dobužinskas, P. Galaunė, P. Rimša, K. Šimonis ir kt. žymūs lietuvių menininkai.