Ričardas JAKUTIS

Dažnai sapnuoju, kad vėluoju lyg į stotį, lyg į oro uostą ar prieplauką ir mano autobusas ar traukinys išvažiavęs, lėktuvas išskridęs, laivas išplaukęs. Galvojau, kad tik vienas tokius sapnus sapnuoju. Su bičiuliais išsikalbėjom. Pasirodo, panašiai sapnuoja ir jie. O vienas net nuramino, girdi, nesikrimsk – visa tauta tai sapnuoja. Tad gal tikrai mes kažkur vėluojame ar net jau pavėlavome?

Šiauliuose turėjome didžiules dviračių, televizorių ir kitokias gamyklas, kurios dabar nebeveikia arba veikia mažais pajėgumais. Dviračius ir televizorius perkame užsieninius, o patys į užsienį vykstame skinti braškių.

Dabar, kai skambinu draugams ir klausiu "kur esi?", turiu galvoje ne "namuose, parduotuvėje, darbe", o kokioje šalyje esi... Toks greitas gyvenimas! Visi laukiame skambučių, "skaipučių", el. žinučių.

Prisiminiau vasarą prieš 40 metų. Tai buvo laikai, kai tik buvau pradėjęs studijuoti ir į namus grįždavau kartą per mėnesį, dažnai ir rečiau. Laiškas iš sostinės į Šiaulius keliaudavo dvi dienas... O dabar? Ar tu vasarą prisiminsi parašyti, paskambinti, aplankyti? Šiaip sau, be jokio reikalo. Juk kažkas laukia.

Pagal majų kalendorių šis pasaulis nustos egzistavęs 2012 metų gruodžio 23 d., sekmadienį. Ne vieną stulbina, kad prieš kelis tūkstantmečius majai tiksliai suskaičiavo, jog ta diena bus sekmadienis. Poetui katastrofistui galima būtų pasiūlyti pirmąją eilutę: "Visi mes mirsime sekmadienį..."

Jau M. Bulgakovas yra sakęs, jog kai žmonės ligi paskutinio siūlo apiplėšti, jie pradeda ieškoti antgamtinių jėgų pagalbos. Sutikti moterį su tuščiu kibiru reiškia... Na, nieko gero tai nereiškia. Svarbu tik seniai nesimačius aptarti valdančiosios koalicijos ir opozicijos veiksmus, džiaugsmus ir rūpesčius, personalijas, bankų paskolas ir palūkanas, kultūros stoką, geltonąją ir baltesnę spaudą, turistų kiekio šiųmetį kritimą, kupiškėnų ir lazdijiečių požiūri į pieno supirkimo kainas, monopolijas ir žydus, apskritai žydų ir lietuvių santykių istoriją bei taip toliau. Taip ir susiklostė, kad gegužės mėnesį prie Kedžių namų buvo daugiau žmonių negu "Poezijos pavasaryje".

Vienu metu žurnalistai buvo pamėgę gatvėje paklausinėti žmonių, ką jie norėtų pasikviesti į svečius prie šventinio stalo. Kiek skaitinėjau atsakymus, užtikau tik vieną atsakiusį, kad į tokį vakarą nenorėtų kviesti jokių svečių. Daugelis kitų pageidavo pasikviesti Landsbergį, Adamkų, Brazauską, Grybauskaitę, Juršėną arba Ciciną, Zvonkę, Kučinską, Tarasovus, Cololo, Erlicką, Šerėną, Kazlą, Šapranauską, Orlauską, Ramanauską... Pakalbintus gatvėje žmones domino tik trijų kategorijų svečiai – politikai, popsininkai ir komikai.

Kodėl mus visi visur atskiria? Kai užeiname Sen Mišelio bulvare į kokią nors kavinę, garsonas pradeda raustis spintelės apačioje, ieškodamas meniu rusų kalba. M. Žvaneckis vienoje humoreskoje pasakojo, kad viso pasaulio restoranai spausdinasi meniu rusų kalba. Tebūnie. Bet kodėl juos teikia mums? Sako, kalba mūsų veidai, mūsų gestai, mūsų daiktai. Ką pasako šitas "golfiuks niauktais langais", pro kuriuos veržiasi popsiniai boso ir būgnų garsai, prabirbdamas Tilžės gatve? Iš mašinos virste verčiasi ne tik savininko skonis, bet ir jo gyvenimas nuo gimimo bei artimiausių trijų parų planai. Aiškiau negu aišku, kad ši mašina iki paryčių stovės prie klubo, važiuos į naktį dirbančią parduotuvę, dar kartą palakstys gatvėmis.

Nors būna ir malonesnių akimirkų. Amsterdamo oro uosto darbuotojas pažiūrėjo į mūsų pavardes bilietuose ir paklausė, ar mes lietuviai, ar latviai. Tai mus labai nustebino. Iš kurgi tokios žinios? Bet paskui paaiškėjo, kad jo pavardė prasideda "van der", t. y. olandas arba flamandas. Jie paprastai turi daugiau geografinių žinių nei mūsų gentainiai iš didžiųjų pasaulio valstybių. "Van der" dar palinkėjo geros ir saulėtos dienos, nors buvo apsiniaukę ir pylė lietus. Bet tai tik mes pastebėjome, kiti būtų apsidžiaugę tokiais palinkėjimais ir tiek.

Įsivaizduok, atsikėlei rytą ir sugalvojai: viskas, nuo šiol nebeskaitysiu horoskopų, nebesidėsiu magneto į kišenėlę prie širdies, išmesiu visus homeopatinius "vaistus", nebenaršysiu po internetą, nes pagaliau pradėsiu suvokti, kad mano lankomi puslapiai tušti ir neaktualūs. Bet vėl imi ir perskaitai: "Trečiadienį į Klaipėdos policiją dėl vagystės kreipėsi 60 metų klaipėdietis. Iš jo namų dingo pinigai ir daiktai. Pareigūnų duomenimis, Žardininkų gatvės gyventojas nukentėjo gegužės 29 d. Klaipėdiečio teigimu, apie 16 val. iš jo namų išėjus nepažįstamai nėščiai moteriai dingo 250 litų, dvi piniginės, telefonas. Moteris buvo 35-37 metų amžiaus, apie 160 cm ūgio, be priekinių dantų."

- Jis buvo mano psichoterapeutas. Buvau labai vieniša, o jis pamiršo, kad yra vedęs...

Kai susiduria legenda su istorija, visada nugali legenda. Mūsų visuomenė labiau pamėgo meluojančiuosius. Vienai poniai plastikos chirurgas atliko plastinę veido operaciją. Niekas nebūtų net pastebėjęs, jeigu laikraščiai nebūtų parašę. O štai per šiųmečius "Lietuvos ryto" televizijos misis Lietuva rinkimus niekas nežinojo vertinimo komisijos narių. Tik paskutinę dieną paaiškėjo, kad jie visą tą laiką sukiojosi šalia konkurso dalyvių: ką nors padėdavo, panešdavo, palaikydavo. Po konkurso dalyvės sakė supratusios, kad reikia paisyti kiekvieno žmogaus, nepriklausomai nuo jo rango. Tiesa, kaip visada, supratusios per vėlai.

Bendrauk su žmogumi, kad šis pajustų: "Pripažįsta mane! Gerbia." Juk net kiekvienas valkata yra gerbtinas tiek, kiek jame atpažįsti žmogų. Net apie "Olialia" mergaites negalvočiau blogai, girdi, prie garsių sportininkų jas traukia anų stora piniginė. Sakyčiau, jog gal traukia ir kitkas - panašus mąstymas, panašios žinios, panašus išsilavinimas, tai yra vienodas proto koeficientas.

Optimistinių minčių turėtų būti daugiau. Juk jeigu vyras keturis kartus pasuks į kairę, tai pagal geometrijos taisykles jis grįš namo pas žmoną. O kodėl nebūna juodų prezervatyvų? Juoda spalva lieknina. Vytautas Šapranauskas štai taip pasakojo apie koncertą Airijoje: "Man sakė, kad Anglijoje moterys negražios. Nesąmonė! Tiek gražių moterų prieš mane! Ir visos kalba lietuviškai!"

Net blogą informaciją derėtų pateikti linksmai. Pavyzdžiui, norėdami gauti daugiau žinių apie plaučių vėžį turėtume toliau rūkyti. Pensininkus paguos Cicerono citavimas: "Didžiausios valstybės buvo sužlugdytos jaunų žmonių, o išsaugotos ir atstatytos - senių!" Be to, pamąsčiau - kuo daugiau žmogus turi problemų, tuo mažiau jam trūksta iki laimės. Tiesa, niekad nereikia galvoti, kad esi pasaulio bamba. Abiturientai galvoja, kad šiomis dienomis visi tik ir tekalba apie jų egzaminus, o taksistai, duonkepiai, santechnikai apie tuos egzaminus nė negirdėjo. "Laikraščių neskaitau, TV nežiūriu, į teatrus nevaikštau!" – išdidžiai sako atostogaujantis nuo visų ir nuo visko. "Bet komentarus žiniatinklyje rašai?" - "Rašau. Iš bendrojo išsilavinimo..."

Šį tekstą taip pat norėtųsi baigti šviesiai ir prasmingai. Todėl pamąsčiau apie šv. Antaną, juk jo diena - birželio 13-oji - ir šiandien jau beveik šio šventojo prisiminimo ir pagerbimo išvakarės. Europoje sunku rasti bažnyčią, kurioje nebūtų šv. Antano, gyvenusio XII–XIII amžių sandūroje, atvaizdo, papuošto gėlėmis ir lempučių girliandomis. Tai didis stebukladarys, kurio pagalbos meldžiama bet kuria proga. Kam jis priklauso ginčijasi Lisabona, kurioje jis gimė, ir Paduva, kurioje mirė. Jis yra mokytojas ir stebukladarys, vyresnysis brolis, šeimos draugas, padedąs didžiausioje bėdoje ir kasdienėse smulkmenose. Pavyzdžiui, sukalbėjai maldą šv. Antanui - ir pamestas daiktas atsiranda. Keista ir kartu prasminga, kai į vieną vietą pasakojimuose ir giesmėse apie jį suplakami raupsai, demonai, jūra ir paprasti vargeliai, tikint gauti tai, ko prašai. Šventose knygose minima gausybė jo stebuklų: antai prabilęs naujagimis pasako, kad kaltinama neištikimybe jo motina yra nekalta; šykštuolio širdis atsiduria jo seife; jaunikaičiui priauga nukirsta koja; prisikelia iš numirusių vaikai. Kartą žmonės nesiklausė jo pamokslų, tad Antanas ėmė byloti žuvims, ir šios jo klausėsi išplaukusios į paviršių. Nuo Šv. Antano dienos kaimuose tradiciškai prasidėdavo šienapjūtė ir jaunimo naktigonės. Jaunimas pernakt vakarodavo, dainuodavo aplink laužus, kepdavo lašinius, žuvį, gaudydavo ir virdavo vėžius. Naktį laukuose būdavo palikti arkliai.

Štai kaip gražu buvo. O dabar visiems tik pinigai rūpi. Ir ką čia bepridursi. Tarp 100 000 gyventojų yra 100 talentingų, bet tik vienam iš jų lemta tinkamu metu atsirasti tinkamoje vietoje...

- Gydytojau, kai liežuvio galu priliečiu foliją, kurioje neseniai kepė bulvės, man pradeda tvinksėti prie ausies. Ką tai galėtų reikšti?

- Pirmiausia tai, kad turite per daug laisvo laiko.

Dažnai į klausimus mes ieškome labai sudėtingų atsakymų, nors gyvenime viskas paprasta.

Žurnalistas:

- Kokios aplinkybės lėmė, kad Jūs šiandien šimtametis?

- Mano gimimo metai - 1910.

Kartą draugas manęs klausė: "Ką darytum sužinojęs, kad gyventi tau likusi valanda?" Ilgai negalvojau ir trumpai aiškiai atsakiau: "Kuo greičiau prisigerčiau." Tuomet jis klausinėjo toliau: "O ką darytum, jei gyventi būtų likusi diena?" Atsakiau, kad gerčiau visą dieną. Tada dar pratęsė: "O jei savaitė?" Atsakiau: "Keliaučiau po gražiausias pasaulio vietas ir gerčiau."

Nors baigti norisi bulvare sutikto bičiulio žodžiais: "Ne viskas pasauly taip juoda..."