Ričardas JAKUTIS
Esame tarp dviejų ilgųjų savaitgalių. Vienas paskui kitą, ne viso mėnesio atstumu. Kas, pasakykite, gali būti baisiau už tokius savaitgalius? Statistinis pilietis stumte stumiamas į alkoholizmą, melancholiją ir, deja, televiziją (dėl melancholijos ir televizijos, tai, atrodo, net į šių metų "Euroviziją" lietuviai "išmes" dainą "Melancholija"). Televizoriaus ekrane jokių naujų užmojų, idėjų, jokių originalių laidų - viskas pasiskolinta ir pritaikyta vadinamajam vidutiniam žiūrovui.
Kas sakė, kad televizijos tikslas yra ugdyti kritiškai mąstantį žmogų? "Ar jūs tikrai taip manote, kaip kalbate per televizorių?" – norisi ne vieno paklausti. Pakritikavus vieną televiziją ir jos savininko paklausus, ką jis galėtų atsakyti, pastarasis paaiškino, jog televizoriaus visai nežiūri.
Pastebima tokia tendencija. Ar žiūrime "Chorų karus", ar "Žvaigždžių duetus", ar "Šok su manim", ar "Muzikos akademiją", ar "2 minutes šlovės", ar "Lietuvos talentus", ar net jaunųjų pasirodymus "Talentų ringe", mums svarbesni tapo ne patys tų laidų dalyviai, bet komisijos narių pasisakymai. Žodis svarbiau už vaizdą. Nors ir nusišnekama. Tiesa, žavūs yra tokių konkursinių-pramoginių laidų žiuri nario Vytenio Pauliukaičio kuriami mitai, kad TV laidos suvienija žmones ir sutaiko priešus.
Populiarios tapo pokalbių laidos. Pavyzdžiui susidomėję mielai klausomės vyriausio amžiumi Lietuvoje ir antro pagal amžių pasaulyje laidų vedančiojo Algimanto Čekuolio pokalbių, kurie, atrodytų, skirti tik savaitgaliais prie televizoriaus susėdusioms kaimo močiutėms. Bendrame kalbėtojų fone net tinka arogantiškas Rūtos Miliūtės tonas ir kalbėjimo maniera. Tai bene geriausia bendravimo su politikais forma. Nes juk seniai aišku, kad su jais kitaip nepakalbėsi. Populiarios ir laidos apie įvairius mistinius reiškinius, burtus, stebuklus, regėjimus, nors, mano galva, tai liudija apie nesveiką suaugusiųjų polinkį, žmogaus vystymosi sutrikimus ir jo raidos patologiją.
Įsiminė neseniai skaityti šiuolaikinės lenkų rašytojos Dorotos Maslovskos pamąstymai: "Iš televizijos ekranų ir radijo nuolatos plaukia dirbtinis minčių srautas, o žmonės, norėdami to ar nenorėdami, deginasi jame iki pamėlynavimo, perima tuos protezus, liaujasi patys galvoti, pradeda kartoti. Tai tam tikras hipnozės, kodavimo būdas."
Tūlas kiekvieną mielą dieną "minko" televizorių ir prisipumpuoja į smegenėles tipinių ekrano vaizdų ir posakių. Televizijos laidų kūrėjai supranta, kad vos galą su galu suduriančiai liaudžiai lengviau imti į širdį visokius maldingus pagraudenimus ir pagiedojimus. Visi turime svajonę, dažniausiai, aišku, ką nors nusipirkti. TV laidų kūrėjai tai žino. Giedojo giedojo žmogus tautinę giesmę ir atsidūrė "supermarketo" vidury. Kalbėjo kalbėjo apie praeities žygius bei užžėlusius didvyrių kapus, apie iškovotą laisvę, o žiūri, kad teturi tik vieną laisvę – laisvę pirkti.
Televizija kalba apie tai, apie ką kalba ir žmonės. O su kuo dabar tik pasišneki, kalba dažniausiai pakrypsta apie politiką. Kur dėtis, jei apie politiką kalbėti nemėgsti, su ja tau viskas aišku? Žmonės kalbėdami apie ją atkunta, įsijaučia, įrausta. Visą valandą kartoja tris žodžius: Seimas, Vyriausybė, vagys. O kur progresas, laisvė, demokratija? Minima vis ta pati 141 pavardė, manipuliuojama spaudos bei televizijos terminais ir formulėmis. Vienas kitam skundžiamės, kad ateityje bus tik blogiau. Bet jei taip manysime, yra tikimybė, kad taip ir bus.
Dar viena minios tema – skandalai, o didžiausias malonumas – laukti didžiųjų kritimo žemyn. Jau antikos mąstytojai įžvelgė, kad minia mėgsta tą akimirką, kai didis krinta. Nes kai didis krinta, mažam atrodo, kad jis pakilo į aukštybes. Nepamenu, kas pateikė pavyzdį, jog tokiu atveju smirdalius skunkas turėtų užimti liūto, kuris paniškai bijo jo smarvės, pelytė – dramblio, o mažas akmenėlis – vežimo, kurį nuvertė, vietą.
Lietuviškų skandalų TOP 10 viršuje vis pedofilijos byla, kuri jau pusmetį rutuliuojasi it meksikietiškas serialas. Dar šiek tiek ir savo ilgumu įveiks "Nekviestą meilę" ar "tiksliau" "Amžinus jausmus" - dabar taip vadinasi. Dėl pedofilijos skandalo kiekvienas mūsų turi savo nuomonę, kas kaltas, o kas - ne. Visi seka ir jaudinasi, tik kasdien mus pasiekiančios žinios siužetą į priekį stumia vos vėžlio žingsniu. Šimtai serijų, bet veiksmas nesivysto. Ir štai, kol stebėjome šį lietuviškos realybės serialą, paaiškėjo, kad mūsų energetinės nepriklausomybės garantas jau slysta iš lenkų į rusų rankas. O kur dar galvų nukirsdinimo istorijos. Aišku, įžymiausia jų - generalinio prokuroro A. Valantino, nes susieta su TOP 1, t. y. pedofilijos skandalu.
Prisiminiau dar vieną antikos mąstytojų išmintį – šįkart apie darbą ir plepėjimą. Darbas buvo jau tada, kai pasaulyje dar nebuvo nė vieno žodžio. Todėl visą darbą reikėjo padaryti. Kad to išvengtų, žmogus ėmėsi gudrybių. Didžiausia jų buvo kalba, arba plepėjimas. Jau pirmieji žodžiai pakeitė dalį darbo. Daugybė jų – visą darbą. Nemokantys padoriai dirbti pasižymėjo plepėdami.
Skaičiau, jog kiaulė yra švari, inteligentiška, o kai kurie jos organai yra beveik tokie pat kaip žmogaus. Žmogus yra labai švarus, neįtikėtinai inteligentiškas, netgi išmintingas, bet kai kurie jo organai yra panašūs į kiaulės.
Ką bendro turi dantratis ir tirolietiška dainelė? Nežinote? Visi žino, kad kiaušinį sugalvojo višta, o dantratį – protingas žmogus. Tai štai: kai protingo žmogaus kiaušiniai pateko tarp dantračių, jis sugalvojo tirolietišką dainelę! Cha cha cha... Yra toks posakis: "Geram šokėjui niekas netrukdo." Kaip galėčiau pakomentuoti? Trumpai: "Gaila žmogaus!"
Seno sąjūdininko paklausiau: "Kodėl viskas taip?" Pacitavo G. Dauguvietytę, kuri yra sakiusi, kad Seimas išmokė į kiekvieną žmogų žiūrėti kaip į "žuliką". Pagrindinė seimūnų liga - hipertrofuotas asmeninės naudos siekimas.
"Išrinkite mane!" – prieš rinkimus elegantiški ponai ir ponios siūlosi iš plakatų, laikraščių ir žurnalų puslapių, televizoriaus ekrano. Jų akys šviečia gerumu, jie elegantiški, besišypsantys ir mylintys vaikus. Tokiems norisi patikėti savo likimą. Na ir išrenkame. Tada jie nulipa iš plakatų, spaudos leidinių, televizorių ir ima išdarinėti tokius dalykėlius, kad negali net patikėti. Kitą kartą, kai jie vėl pasirodo prašydami juos išrinkti, žmonės neberenka. Bet jie aiškina, kad elgsis kitaip, anksčiau norėję, bet negalėję, ir žmonės vėl jais patiki. Be to, šalia jų įsitaiso kiti geri žmonės ir irgi prašo: "Išrinkite mane!" Taip plakatuose susikuria taurių žmonių galerija. Ką daryti? Išeitis tik viena - neleisti jiems išlipti iš plakatų į purviną, spąstų ir pagundų kupiną gyvenimą. Kai manęs paklausė, ar ėjau balsuoti, atsakiau trumpai: "Ne, nes į mane niekas nesikreipė." Politinės reklamos technologijos tokios pat kaip ir mobiliųjų telefonų reklamuotojų, todėl į ekrane pasirodžiusį politiką žvelgi kaip į geresnį ar prastesnį mobilųjį telefoną. Tiesa, sveikintina, kai politikai save objektyviai vertina, pavyzdžiui, buvo toks vienas kandidatas į Seimą, surinkęs 643 balsus. Po nesėkmingo kandidatavimo išleido autobiografinę knygelę, kurios tiražas - 700 egzempliorių.
Prasidėjo gavėnia – Kristaus kančios priminimo laikas. Sulauksime ir Velykų. Kažkuris iš mūsų eseistų yra samprotavęs, jog jei Golgotos drama neturėtų universalumo matmens, ji nesikartotų kasmet. Skaitantys evangelijas, manau, prisimena Barabo paleidimo istoriją. Pilotas, kai pas jį atveda Kristų, sako: "Jūs atvedėte man šį žmogų, kaltindami jį liaudies kurstymu. Bet aš, jį apklausęs jūsų akyse, neradau nė vienos jam primetamos kaltės. (...) Tad aš nuplakdinsiu jį ir paleisiu." Tuomet minia ima šaukti: "Mirtis šitam! Paleisk mums Barabą!" O Barabas buvo plėšikas, patekęs į kalėjimą už žmogžudystę. Pilotas kreipėsi į susirinkusiuosius tris kartus, o tie vis garsiau reikalavo savo. Pilotas nusileido minios spaudimui, paleido Barabą, o Jėzų atidavė žmonių valiai.
Atpažįstama istorija.
Jaunimas juos pakeis. Ar pajėgs? Ar nebus toks pat? Kažkada už jaunimą galvojo cenzūra. Dabar pačiam reikia galvoti. Jaunimas rašydavo rašinius meilės tėvynei tema, dalyvaudavo žygio dainos konkursuose, mokslo metų pabaigoje ruošdavosi į turistinius žygius. O kaip mylėti tėvynę dabar? "Gyvenu, nes turiu tą, tą ir tą", - dabar sakome. Bet tai juk ne gyvenimas! Sunku šiais laikais sutikti žmogų, iš kurio sklistų palaima, atjauta, harmonija. Vis dėlto tikiu, kad kada nors viskas bus kitaip ir kalbėsime ne tik apie liūdną emigranto dalią, bet ir apie tai, kaip baisiai gera, kraupiai linksma ir žiauriai nuostabu gyventi mūsų brangioje Tėvynėje.
Ar jūs, išvydę televizoriaus ekrane gražiai apsirengusį žmogų, aprodinėjantį savo prašmatnų butą ar sėdintį prabangiame automobilyje, nepasižiūrite į savo senutėlį televizorių ir nepamanote: "Iš kur jis visko turi"? Ar jums nekyla mintis: "Prisivogė?" Ne? Vadinasi, jūs esate "normalus žmogus", gyvenantis "normalioje laisvoje" visuomenėje. Tiesa, čia ne iš mūsų padangės.
O dėl temų pokalbiams, siūlyčiau dar vieną. Šįmet minėsime Kovo 11-osios akto dvidešimtmetį. Vasario 16-osios aktui tiek metų sukako 1938-aisiais. Vadinasi, pagal Vasario 16-osios kalendorių iki 1940 metų mums liko pora metų. Klausimas, ar pasikartos 1940-ieji, atrodo grėsmingai, žadina vaizduotę, kursto negerą nuojautą. Aišku, netikime, jog už dvejų metų Lietuva gali būti okupuota. Bet yra vienas "bet". Istorinės tragedijos kartojasi kaip farsas.
Dažniausiai savo tekstus baigiu anekdotais. Šįkart baigsiu valgio gaminimo receptu, nes juk stintų metas. Jeigu stintų prikepėte tiek, kad visų nesuvalgote, galite jas keptas sudėti stačias į stiklainiuką ir užpilti marinatu, pagamintu iš svogūno, pipirų, lauro lapų, druskos, cukraus, citrinos rūgštelės, aliejaus, kad būtų skaniau, ir dar ko nors, jei turite fantazijos. Stiklainiuką uždarykite, atvėsinkite ir padėkite į sandėliuką.
