Ri­čar­das JA­KU­TIS

Pers­kai­tę šio teks­to pa­va­di­ni­mą, dau­ge­lis nu­spręs, kad jis apie kom­piu­te­rius. Ne, šis teks­tas apie pre­ky­bos cent­rus, nes nu­ste­bau su­ži­no­jęs, kad Vil­niaus, Kau­no, Klai­pė­dos ir Šiau­lių pre­ky­bos ir pra­mo­gų cent­ruo­se „Ak­ro­po­lis“ per­nai ap­si­lan­kė 45,8 mln. žmo­nių, t. y.  2,2 pro­c. dau­giau nei 2010 m. (už­per­nai pre­ky­bos cent­ruo­se lan­ky­to­jų bu­vo 44,8 mln.). Iš vi­so Vil­niaus, Klai­pė­dos ir Šiau­lių „Ak­ro­po­liuo­se“ per­nai at­si­da­rė dau­giau nei 30 nau­jų par­duo­tu­vių ir res­to­ra­nų, o pre­ky­bos ir pra­mo­gų cent­rų plo­tai bu­vo iš­nuo­mo­ti 100 pro­c. Tie­sa, sta­tis­ti­niai duo­me­nys, ma­no gal­va, nė­ra ge­ras da­ly­kas – jie nu­ro­do, kaip gy­ven­ti, nes, gir­di, taip gy­ve­na ki­ti.

Lie­tu­viai jau ku­rį lai­ką skun­džia­si, kad kas­met Nau­juo­sius pa­si­tin­ka kur kas la­biau nu­skur­dę nei prieš tai bu­vu­sius. Mū­sų gy­ve­ni­me be­li­ku­si vie­nin­te­lė at­kar­pa – nuo sun­kaus gy­ve­ni­mo iki neį­ma­no­mo. To­dėl ne­ste­bi­na eti­ke­to mo­ky­to­jų pa­ta­ri­mai, kad to­kiu me­tu net do­va­nos tu­ri bū­ti pra­ktiš­kos – to­kios, kad jų ga­vė­jas ne­pa­si­jus­tų ne­pa­to­giai dėl jų pra­ban­gu­mo ir po­rei­kio at­si­dė­ko­ti. Jos ga­li bū­ti ne­tgi to­kios, kad pa­skui bū­tų ga­li­ma per­do­va­no­ti, o už­vis ge­riau­sios – pra­ban­giai su­var­to­ja­mos (iš­ge­ria­mos, su­val­go­mos, išuos­to­mos).

Jei prieš ke­le­tą me­tų jūs pa­to­giai gy­ve­no­te iš ban­ko pa­sko­los įsi­gy­ta­me erd­via­me bu­te, vai­ra­vo­te apy­nau­jį (ir­gi daž­nai už pa­sko­lą pirk­tą) au­to­mo­bi­lį ir ga­lė­jo­te iš­mai­tin­ti ke­tu­rių as­me­nų šei­mą bei šu­nį, tai nuo 2008-ųjų ru­dens vis­kas pa­si­kei­tė. Sta­tis­ti­nio var­to­to­jo po­rtre­tas jau ki­toks – din­go op­ti­miz­mo šyp­se­na. To­dėl keis­ta, kad daug kas dar te­be­ser­ga šo­po­ho­liz­mo li­ga. Ki­taip dar šis po­trau­kis va­di­na­mas „par­duo­tu­vių li­ga“, „li­guis­tu ap­si­pir­ki­nė­ji­mu“, o šią aist­rą tu­rin­ty­sis – šo­po­ma­nu, par­duo­tu­vių ma­nia­ku. „Par­duo­tu­vių li­ga“ pri­ski­ria­ma prie pri­klau­so­my­bių kaip ir al­ko­ho­liz­mas, rū­ky­mas, nar­ko­ti­kų var­to­ji­mas, lo­ši­mas, pri­klau­so­my­bė nuo in­ter­ne­to ir pan.

Pir­mą kar­tą pir­ki­mo ma­ni­ja ap­ra­šy­ta 1883 m. Gar­sus pran­cū­zų ra­šy­to­jas Emi­lis Zo­la sa­vo ro­ma­ne „Mo­te­rų lai­mė“ la­bai tiks­liai ap­ra­šė li­gą, ku­ri tru­pu­tį dau­giau nei po šim­to me­tų me­di­ci­no­je bu­vo įvar­dy­ta „par­duo­tu­vių li­ga“. Il­ga­lai­kiai ty­ri­mai lei­do moks­li­nin­kams pa­da­ry­ti įdo­mią iš­va­dą, kad ši li­ga ne­var­gi­na Ry­tų tau­tų – tai Va­ka­rų vi­suo­me­nės yda. Ry­tie­čius vei­kiau­siai ap­sau­go jiems bū­din­ga iš­min­tis ir ge­bė­ji­mas tau­py­ti. Va­ka­rų pa­sau­ly­je pir­ki­mo ma­ni­ja vis di­dė­jo ir da­bar ji yra už­val­džiu­si apie 10 mln. ame­ri­kie­čių, apie 1 mln. vo­kie­čių ir 0,5 mln. bri­tų. Kai ku­rie jų bu­ria­si į ano­ni­mi­nių pir­kė­jų gru­pes, ku­rio­se tai­ko­ma įpras­ta ano­ni­mi­nių al­ko­ho­li­kų 12 žings­nių ir 12 tra­di­ci­jų pro­gra­ma. De­ja, nė­ra leng­va at­si­lai­ky­ti prieš rek­la­mas, juo­lab kad nau­jau­sios rek­la­mos jau ne­be­siū­lo ko­kios nors vie­nos pre­kės, o ska­ti­na tie­siog pirk­ti.

Skai­čiau, kad Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je žu­vo ant­ras pir­ki­mo ma­ni­ja ser­gan­tis ša­lies gy­ven­to­jas. Bri­tų po­li­ci­ja pra­ne­šė, kad nuo­sa­va­me na­me Man­čes­te­rio prie­mies­ty­je, Stok­por­te, ap­tik­tas 77-erių me­tų Džoa­nos Ke­nein kū­nas. Mo­te­ris bu­vo gy­va pa­lai­do­ta po neiš­pa­kuo­tų pir­ki­nių krū­va. Ne­di­de­lia­me mo­ters būs­te jau be­veik ne­be­bu­vo vie­tos gy­ven­ti – vi­sos pa­tal­pos bu­vo už­vers­tos 16 me­tų pirk­to­mis ir net neiš­pa­kuo­to­mis elekt­ros pre­kė­mis, dra­bu­žiais ir įvai­riais pa­puo­ša­lais. Pen­si­nin­kės kū­nas bu­vo ap­tik­tas po to, kai ji neat­vy­ko su­tar­tu lai­ku pas sa­vo gy­dy­to­ją. Šiek tiek anks­čiau iš troš­ku­lio, už­griu­vus pre­kių krū­vai, sa­vo na­muo­se Brug­to­ne žu­vo 74-me­tis Gor­do­nas Stiuar­tas.

Vy­riš­kis kas sa­vai­tę pirk­da­vo vis nau­jus ba­tus. Dėl žmo­nos prie­kaiš­tų jis bi­jo­da­vo juos ne­štis na­mo, to­dėl pa­si­dė­da­vo pas drau­gus ar slėp­da­vo dar­bo spin­to­je. Iš pra­džių bend­ra­dar­biai ma­nė, kad jo žmo­na la­bai tau­pi ir ne­lei­džia pirk­ti ba­tų. Vė­liau pa­ma­tė, kad vy­ras tų ba­tų nea­vi ir ne­tgi juos pa­mirš­ta.

To­kia is­to­ri­ja ap­ra­šy­ta ne­se­niai pa­si­ro­džiu­sio­je psi­cho­lo­gės Lai­mos Bu­lo­tai­tės kny­go­je „Prik­lau­so­my­bių ana­to­mi­ja“. Nors kny­gos au­to­rė pa­tei­kia vy­riš­kio pir­ki­mo ma­nia­ko pa­vyz­dį, vis dėl­to pir­ki­mo ma­ni­ja daž­niau ser­ga mo­te­rys. Tai paaiš­ki­na­ma tuo, kad mo­te­rims, la­biau nei ra­cio­na­lie­siems vy­rams, rei­kia jaus­mų, emo­ci­jų. Šis po­rei­kis ir ten­ki­na­mas per­kant. Me­ri­li­na Mon­ro yra pa­sa­kiu­si: „Ne pi­ni­guo­se lai­mė, o pir­ki­niuo­se.“ Ar pa­ste­bė­jo­te, kad mo­te­rys į ma­ta­vi­mo­si ka­bi­ną kas­kart ne­ša­si de­šimt dra­bu­žių, o nu­spren­du­sios nu­si­pirk­ti, pa­vyz­džiui, su­kne­lę, jų vi­du­ti­niš­kai pa­si­ma­tuo­ja de­šimt? Tik 30 pro­c. pir­ki­nių mo­te­rys įsi­gy­ja ap­gal­vo­ju­sios iš anks­to, 70 pro­c. – spon­ta­niš­kai. Tik ži­no­ki­te, mo­te­rys, kad ge­riau­sias jū­sų pir­ki­nys yra tin­ka­mai pa­si­rink­tas vy­ras.

Psi­choa­na­li­ti­kai aiš­ki­na, kad po­lin­kį pirk­ti tu­ri ir tie, ku­rie vai­kys­tė­je jau­tė ši­lu­mos, ar­tu­mo, mei­lės sty­gių. O dar tie pen­kias­de­šimt so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos me­tų, kai par­duo­tu­vės bū­da­vo tuš­čios ir pirk­da­vai vis­ką, ką tik gau­da­vai. Ar ga­li­ma to­kiam žmo­gui pa­dė­ti? Su­dė­tin­ga. Tab­le­čių juk nė­ra – rei­kia keis­ti sa­vo gy­ve­ni­mą, o tai nė­ra leng­va.

Šo­po­ho­liz­mui su­da­ry­tos vi­sos są­ly­gos – per ma­si­nes in­for­ma­ci­jos prie­mo­nes vi­są pa­rą ra­gi­na­ma pirk­ti. Lei­di pi­ni­gus – at­si­kra­tai dep­re­si­jos, be­rei­ka­lin­gos naš­tos, esi po­pu­lia­rus, tu­ri drau­gų. Toks „idea­lus vaiz­de­lis“ per­ša­mas ne tik per rek­la­mas, bet ir te­le­vi­zi­jos se­ria­luo­se. Ar pa­ste­bė­jo­te – pa­sta­rų­jų he­ro­jai vis lei­džia pi­ni­gus ka­vi­nė­se, vis ką nors per­ka pre­ky­bos cent­ruo­se. „Siau­bas, ko­kia die­na! Neišt­ver­siu, jei ko nors ne­nu­si­pirk­siu...“ – tik­riau­siai esa­te gir­dė­ję dar­be, ba­re ar gat­vė­je. Vie­ne­ti­nį, itin bran­gų daik­tą per­kan­tis žmo­gus ap­gau­bia­mas pa­gar­biu par­da­vė­jų žvilgs­niu ir ima jaus­tis ge­riau. Pa­na­šiai jau­čia­si ir ga­lin­gų dži­pų vai­ruo­to­jai, va­ži­nė­jan­tys mies­tui vi­siš­kai ne­pri­tai­ky­tu au­to­mo­bi­liu.

Jau XIX a. vi­du­ry­je Ame­ri­ko­je pro­tin­gos gal­vos su­pra­to ma­žo asor­ti­men­to par­duo­tu­vių trū­ku­mus ir ėmė kur­ti uni­ver­sa­li­nes par­duo­tu­ves, ku­rio­se pre­kia­vo mais­to ir na­mų apy­vo­kos pre­kė­mis. XX a. tre­čia­ja­me de­šimt­me­ty­je pra­dė­ti sta­ty­ti pir­mie­ji pre­ky­bos cent­rai. Juo­se pre­kių asor­ti­men­tas bu­vo dar pla­tes­nis. Tai­gi šian­dien di­de­lio dė­me­sio su­si­lau­kian­tys pre­ky­bos gi­gan­tai tu­ri sa­vo ne­trum­pą is­to­ri­ją. Lie­tu­vo­je pir­mie­ji cent­rai iš­dy­go prieš 20 ar net dau­giau me­tų. Skai­čiau, kad 2010 m. Lie­tu­va pa­gal pre­ky­bos cent­rų plėt­rą ap­len­kė ES vi­dur­kį (Šiau­liai pra­len­kė Lie­tu­vos vi­dur­kį). Di­die­ji pre­ky­bos cent­rai apy­var­tą per me­tus skai­čiuo­ja mi­li­jo­nais. Mil­ži­niš­kas pel­nas lei­džia spar­čiai jų dau­gin­ti. 2000 m. šve­dai ati­da­rė pir­mą „Ri­mi“ „su­per­mar­ke­tą“ mū­sų ša­ly­je, o da­bar jau tu­ri­me dau­giau nei 50 šio tink­lo par­duo­tu­vių. 1991 m. trys bro­liai bel­gai pra­dė­jo Lie­tu­vo­je kur­ti „Iki“ pre­ky­bos cent­rus. Da­bar jų Lie­tu­vo­je ir Lat­vi­jo­je yra dau­giau nei 200.

Ap­link toks gy­ve­ni­mas, kad ki­nai pa­kei­tė žy­dus. Aukš­čiau­sias pa­sau­lio žmo­gus – ki­nas. Že­miau­sias – ir­gi. Nes­var­bu, po ko­kią ša­lį ke­liau­ja­te, su­ve­ny­rai vis tiek bus ki­niš­ki. Net pi­giuo­se alaus ba­ruo­se jau nie­kas ne­beaiš­ki­na, kad vi­sus ap­ga­vo ir su­klai­di­no per Ame­ri­ką pa­sau­lį val­dan­tys žy­dai. Vi­sos kal­bos da­bar apie ki­nus.

Gal juo­du hu­mo­ru rei­kė­tų pa­va­din­ti ži­nią, kad pra­si­dė­jus kri­zei vis dau­giau žmo­nių kei­čia plom­bas, nes dėl nuo­lat pa­ti­ria­mo stre­so daž­niau grie­žia dan­ti­mis, o ryk­liai žmo­nes puo­la re­čiau, nes ma­žiau kas lei­džia lai­ką pa­plū­di­miuo­se. Mū­sų eko­no­mi­kos ana­li­ti­kai vie­no­je te­le­vi­zi­jos lai­do­je džiaugs­min­gai šū­kau­ja, kad kri­zė bai­gė­si, o ki­to­je sun­kiai dū­sau­ja, kad te­be­si­tę­sia ar grįž­ta. Taip ir neaiš­ku, ku­ria­me kri­zės eta­pe at­si­dū­rė­me. Ži­no­ma, pa­ra­dok­sa­lu, kad iki kri­zės žmo­nės sko­li­no­si, o per kri­zę tau­po, nors fi­nan­si­ne pra­sme tu­rė­tų bū­ti at­virkš­čiai, pa­vyz­džiui, būs­tus ma­siš­kai pir­ko­me ta­da, kai jų kai­nos bu­vo di­džiau­sios.

Anks­čiau sun­ku bu­vo pra­kal­bin­ti par­da­vė­ją, da­bar šis vai­ko­si ta­ve po par­duo­tu­vę. Ra­šy­to­jas Si­gi­tas Pa­ruls­kis pa­sa­ko­ja, kad la­bai mėgs­ta klau­sy­tis par­da­vė­jų, kaip šie pa­ky­lė­tai pa­sa­ko­ja apie siū­lo­mą pre­kę. Išk­lau­sai, o pa­skui ne­su­ran­di kre­di­ti­nės kor­te­lės, at­si­pra­šai, paaiš­ki­ni, kad ją pa­li­kai na­muo­se ir ei­ni į ki­tą par­duo­tu­vę. Koks ma­lo­nu­mas neiš­leis­ti nė cen­to, bet jaus­tis vis­ko pri­si­pir­kus. Net jei len­kų ir lie­tu­vių po­li­ti­kai ne­su­ta­ria, tai len­kų par­da­vė­jams lie­tu­viai – ar­ti­miau­si drau­gai. Nė vie­nas ne­pak­laus, ko­dėl „w“ ne­ra­šo­te, tik pirk ir mo­kėk.

Ką pa­tar­ti ser­gan­čiam šo­po­ho­liz­mu? Prieš ei­nant į PC so­čiai pa­val­gy­ti (tuš­čias skran­dis – blo­gas pa­ta­rė­jas), ne­si­neš­ti mo­kė­ji­mo kor­te­lės (kai ne­ma­tai, kiek pi­ni­gų ten­ka iš­leis­ti, dau­giau sau lei­di) ir su­ra­šy­ti la­pe­ly­je, ko tik­rai rei­kia. Bū­tent tik šiuo la­pe­liu va­do­vau­tis, vaikš­tant tarp pre­kių len­ty­nų. Ko­dėl vi­sos bū­ti­nos pre­kės „pa­slėp­tos“ gi­liai pre­ky­bos cent­re, o prie ka­sų pri­krau­ta šo­ko­la­do ba­to­nė­lių, kram­to­mo­sios gu­mos? Ži­no­ma, tik to­dėl, kad pa­sku­ti­nę mi­nu­tę su­si­gun­dy­tum nu­si­pirk­ti dar ko nors gar­daus. Juk ir ve­ži­mė­liai yra to­kio dy­džio, kad jau­tie­si ko­ne įpa­rei­go­tas pri­si­krau­ti ne­rei­ka­lin­gų da­ly­kų – ne­jau stum­si prie ka­sos tuš­čią? To­dėl dar vie­nas pa­ta­ri­mas – pa­lik ra­my­bė­je ve­ži­mė­lį ir čiupk krep­še­lį, o jei rei­kia vos po­ros daik­čiu­kų, neimk ir to.

Kaž­ka­da ka­ra­lius Sa­lia­mo­nas ant sma­rag­di­nio žie­do už­ra­šė: „Ir tai praeis.“ To­kius žo­džius da­bar no­rė­tu­me skir­ti kri­zei. Gai­la tik, kad Šiau­liuo­se žmo­nės liūd­ni. Liūd­ni slen­ka bul­va­ru, su­si­mąs­tę sė­di ba­re. Ar ne­su­si­mąs­tė­te, kad net mū­sų sek­sas kaž­koks nuo­bo­dus, už­si­tę­sęs? Gal to­dėl, kad dar to­li iki va­sa­ros. Bet, žiū, es­tai. Įrau­dę, nors ir žie­ma, spor­tuo­ja be­veik vi­si. Vi­si su pa­čiū­žo­mis, ro­gu­tė­mis, bent jau  už­da­ruo­se kor­tuo­se žai­džia te­ni­są. Mū­sų jau­ni­mas be idė­jų, vy­res­nie­ji nu­grimz­dę į pri­si­mi­ni­mus. Pap­ras­čiau­sia pra­mo­ga – pri­si­ger­ti ir sės­ti prie vai­ro. Dar mū­sų mies­te­lė­nų nuo­skau­da, kad gy­ve­na ne Vil­niu­je. Sos­ti­nė, gir­di, yra sa­vo dva­sia lais­vas ir eu­ro­pė­jan­tis mies­tas.

Re­ne­san­so vy­ru­kams la­bai no­rė­jo­si per­tvar­ky­ti ne­tei­sin­gą tam­suo­liš­ką pa­sau­lį. Kaip da­bar to­kių mums rei­kė­tų! Gal ateis lai­kas, kai pirk­da­mi atei­si­me į pro­tą? Gal daug kas pa­si­keis? Nors, iš­klau­sius Sei­mo po­sė­dį, per­ša­si iš­va­da apie pa­sau­lio pa­bai­gos ga­li­my­bę vie­no­je at­ski­ro­je ša­ly­je. Ką ga­li ži­no­ti, gal mū­sų val­dan­tie­ji vis dar įsi­ti­ki­nę, kad emig­ra­ci­ja ir ne­dar­bas yra tik gan­dai?

Pas­kam­bi­nau drau­gui. Iš­gir­dęs ma­no bal­są jis ap­si­džiau­gė:

- O, pa­ži­nau, kas skam­bi­na!

- Pa­ži­nai... – nu­liū­dau. – Va­di­na­si, ne­bū­siu tur­tin­gas.

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Sa­ko, tai žo­džiai apie šio laik­mečio žmo­nes. Me­tai le­kia, o nie­ko pa­guo­džian­čio tar­ti ne­ga­li. Ka­lė­di­nė eg­lu­tė mies­to aikš­tė­je vis že­mė­ja. Dra­ko­no me­tai pra­si­dė­jo vė­les­niu pen­si­niu am­žiu­mi ir bran­ges­ne elekt­ra. 2011-ie­ji bu­vo la­bai pa­na­šūs į 2010-uo­sius ir net į 2009-uo­sius. Jau tre­jus me­tus kal­ba­me apie kri­zę, pe­do­fi­li­jos by­lą, slap­to ame­ri­kie­čių ka­lė­ji­mo paieš­kas, vis­ko bran­gi­mą, emig­ra­ci­ją, ho­mo­sek­sua­lų tei­ses. Links­miau­sia praė­ju­sių me­tų ži­nu­tė pa­si­ro­dė pran­cū­zų spau­do­je. Bu­vo skel­bia­ma, kad Šiau­liai Eu­ro­pos čem­pio­na­to krep­ši­nin­kus pa­si­ti­ko ka­pų nuo­trau­ko­mis. Pa­si­ro­do, ne vi­si ži­no apie mū­sų Kry­žių kal­ną.

Ne­my­li­mi? Vis dar Ku­bi­lius ir Mi­ne­das. Lie­tu­vius do­mi­nan­tys da­ly­kai – dai­nos, šo­kiai ir šu­nų lai­ky­mas bei prie­žiū­ra. Gra­žiau­si lie­tu­viš­ki var­dai – Lu­kas, Ma­tas, Jo­kū­bas, No­jus ir Ug­nė, Emi­li­ja, Ga­bi­ja, Aus­tė­ja, Ka­mi­lė, Gab­rie­lė, Ur­tė, Go­da. Nuo per­nai be­veik nie­kas ne­pa­si­kei­tė. Die­nos, kai mo­te­rys tvar­ko­si, skal­bia­si, va­lo, vis dar va­di­na­mos ne dar­bo. Kai vy­rui blo­gai, jis ieš­ko mo­ters, kai ge­rai, dar vie­nos mo­ters. Žmo­nės pri­si­ri­šę prie praei­ties. Kon­cer­te iš­gir­dę ru­siš­ką dai­ną, iš­kart nu­švin­ta ir ima plo­ti. Sa­vi.

Vi­si gy­ve­ni­me klai­džio­ja. Suau­gę žmo­nės ne­ti­ki, kad eg­zis­tuo­ja Ka­lė­dų Se­ne­lis, ta­čiau bal­suo­ja rin­ki­muo­se. Jau­ni džiau­gia­si jau­nys­te. Gar­baus am­žiaus su­lau­ku­sie­ji įti­ki­nė­ja, kad ne­ver­ta ja džiaug­tis, nes žmo­gus tuo­met dar nė­ra vi­siš­kai su­bren­dęs. Bet vi­sus ga­li­ma nu­ra­min­ti – jei jau­nys­tė yra trū­ku­mas, tai jis grei­tai praei­na. Jau­nus, tie­sa, nau­do­da­ma­sis pro­ga, no­rė­čiau įspė­ti – ne­se­niai skai­čiau, kad bū­tu­mė­te at­sar­ges­ni ver­da­mie­si įvai­rius aus­ka­rus ar žie­dus, nes, pa­si­ro­do, jei pra­si­ve­ri no­sį – ken­kia sek­sui, an­ta­kį – pro­ta­vi­mui.

Tik ke­le­tas pa­sta­rų­jų mė­ne­sių dien­raš­čių ant­raš­čių: „Lie­tu­vos nu­si­kal­tė­liai šiur­pi­na Švei­ca­ri­ją“, „Vo­kie­ti­jos pa­rei­gū­nai pri­čiu­po lie­tu­vių va­gis nu­si­kal­ti­mo vie­to­je“, „Už al­ko­ho­lio va­gys­tę iš par­duo­tu­vės lie­tu­vis sep­ty­nis mė­ne­sius ka­lės Ai­ri­jo­je“, „Nor­ve­gi­jo­je su re­kor­di­ne nar­ko­ti­kų kont­ra­ban­da su­lai­ky­ti aš­tuo­ni lie­tu­viai“, „Flo­ren­ci­jo­je lie­tu­vis sta­lu per gal­vą tren­kė jau­nam ita­lų trans­sek­sua­lui“, „Lie­tu­vį Ang­li­jo­je nu­žu­dė žmo­nos dū­ris į šir­dį“, „Ma­žą Ang­li­jos mies­te­lį su­krė­tė lie­tu­vio su­muš­to moks­lei­vio mir­tis“, „Ang­li­jo­je be­na­mis lie­tu­vis iš­prie­var­ta­vo 86 me­tų se­nu­tę“, „Gir­tą prie vai­ro siau­tė­ju­sį lie­tu­vį Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je su­tram­dė pro­fe­sio­na­lus kik­bok­si­nin­kas“...

Vis dar gy­ve­na­me kri­zė­je. Praei­tis bu­vo, atei­tis gal bus, da­bar­ties nė­ra. Mi­nist­ras pir­mi­nin­kas pra­šo: „Ma­no nuo­tai­ka ge­ra. Jei nie­ko ne­klau­si­nė­tu­mėt, to­kia ir bū­tų.“ Juk ne žmo­nės prem­je­ro tu­ri klaus­ti, o prem­je­ras žmo­nių. Tau­py­mo pro­gra­mos at­lei­džiant sar­gus ir va­ly­to­jas pri­me­na is­to­ri­jas, kaip kvai­liai tau­pė. De­rė­tų su­pras­ti, kad de­šim­čiai žmo­nių pa­da­li­jus 20 obuo­lių nė­ra ga­li­my­bės gau­ti tri­jų. Jei val­di­nin­kai pa­siims sau tris, kas nors gaus vie­ną. Bet pas ką mik­ro­fo­nas, to ir val­džia. Už­si­tę­sę įvy­kiai Gar­lia­vo­je by­lo­ja, kad mums tas pa­ts, kas lai­mės rin­ki­muo­se. To­dėl rin­kė­jų ga­li­ma pa­klaus­ti: „O ko jūs lau­kėt?“ Pirk­da­mi tur­gu­je mė­są, pa­žiū­rė­ki­te par­da­vė­jai į akis.

Apie ne­sėk­mes ne­kal­ba tik klu­bo „141“ na­riai. Jie ne­tu­ri ne­ge­ro gy­ve­ni­mo (jei kal­bė­si­me apie pi­ni­gus, kan­ce­liar­pi­ni­gius ir ki­tas leng­va­tas bei imu­ni­te­tus). To­dėl kiek­vie­na klu­bo „141“ na­rio vie­ta yra ver­ti­na­ma ir bran­gi­na­ma. O jei ne­pa­vyks­ta tap­ti šio klu­bo na­riu, tai dar ga­li įsi­tai­sy­ti bet ku­rio­je biu­dže­to pe­ni­mo­je val­di­nin­kų kon­to­ro­je. Gy­ve­ni­mas čia ir­gi ne­blo­gas. Čia įsi­tai­siu­sie­ji sa­ve lai­ko pa­ky­lė­tais ir tau, pa­pras­tuo­me­nės var­guo­li, tai tie­siai švie­siai pa­ro­do. Tai iš­kart pa­jun­ti pas to­kius užė­jęs ir pa­pra­šęs ko­kio nors po­pie­riu­ko, žo­džiu, to, ko tau rei­kia ir ką jie pri­va­lo pa­da­ry­ti.

Di­džiau­sią įspū­dį praė­ju­siais me­tais pa­li­ko spau­dos kon­fe­ren­ci­jo­je pra­vir­ku­si Ita­li­jos dar­bo mi­nist­rė El­sa For­ne­ro. Ji ver­kė, nes kri­zės są­ly­go­mis ne­pa­vyks įgy­ven­din­ti nu­ma­ty­tų re­for­mų. Ar ga­li­te įsi­vaiz­duo­ti ver­kian­tį ku­rį nors mū­sų mi­nist­rą? Neį­si­vaiz­duo­ju nuo­šir­džios lie­tu­vių val­di­nin­kų užuo­jau­tos skurs­tan­tiems ir vargs­tan­tiems. Keis­ta, kad su skur­du, at­ro­do, la­biau ko­vo­ja lie­tu­vių žvaigž­dės, be per­sto­jo or­ga­ni­zuo­da­mos lab­da­ros ak­ci­jas. Tie­sa, kar­tais su­si­mąs­tai – ar tai iš šir­dies? Ar to­kia ak­ci­ja žvaigž­dei ne svar­biau pa­rek­la­muo­ti sa­ve?

Bent man la­biau­siai ne­pa­tin­ka dvi žmo­nių gru­pės – au­kos ir skep­ti­kai. Au­kos, ku­rias at­pa­žin­si iš per­kreip­tų ken­čian­čių vei­dų, nuo­lat jau­čia­si vi­sų per­se­kio­ja­mos, vi­sad vi­sus ir vis­ką kal­ti­na, bet nie­ko ne­si­sten­gia įveik­ti. Au­kos vi­sad skun­džia­si, net jei ap­link vis­kas ge­rai, jos vis tiek įžiū­ri, kad yra kas nors ne taip. Žo­džiu, tai pro­ble­mų ieš­ko­to­jai. Skai­čiau psi­cho­lo­gų pa­ta­ri­mus va­do­vams, kad jie, no­rė­da­mi su­bur­ti no­va­to­riš­ką ir pa­žan­gią ko­man­dą, ne­tu­rė­tų į ją priim­ti to­kių žmo­nių. Ir kuo grei­čiau rei­kia juos at­leis­ti iš dar­bo, nors, aiš­ku, jie grei­čiau­siai jau­sis ne­tei­sin­gai at­leis­ti, ir jei­gu va­do­vai ne­bus iš anks­to pa­ruo­šę vi­sų rei­kia­mų do­ku­men­tų, tu­rės be­ga­lę tei­si­nių pro­ble­mų.

Skep­ti­kai – tei­gian­tys, kad ką jie be­da­ry­tų, nie­ko ge­ro iš to ne­bus. Tad nie­ko ir ne­da­ro. Bet, tar­ki­me, jei to­kie ir ima ką nors da­ry­ti, tai nie­ko ne­pa­da­rys, nes ne­ti­ki dar­bo re­zul­ta­tais.

O la­biau­siai pa­tin­ka? Be abe­jo, vi­si ti­kin­tys tuo, ką da­ro, nes jie yra nu­ga­lė­to­jai.

Dar to­kiu me­tu no­ri­si pa­mąs­ty­ti apie gra­žius ir ne­gra­žius žmo­nes. Koks žmo­gus yra gra­žus? Ku­ris gro­žis – išo­ri­nis ar vi­di­nis – yra ge­res­nis? Am­žių pro­ble­ma. Te­le­vi­zi­ja praė­ju­sius me­tus už­bai­gė lai­dų cik­lų „Mi­si­ja – gro­žis“. Varg­šė už­gui­ta kai­mo mo­te­rė­lė ta­po ka­ra­lie­ne. To­kių lai­dų kul­mi­na­ci­ja – vi­siš­kai pa­si­kei­tu­sios pro­jek­to he­ro­jės pa­si­ro­dy­mas sa­vo ar­ti­mie­siems. Gi­mi­nės ir ar­ti­mie­ji nu­stem­ba pa­ma­tę po ope­ra­ci­jų pa­si­ro­dan­čią nau­ją­ją mo­te­rį ir ne­tgi ap­si­ver­kia. Ir he­ro­jė, ir su­si­rin­ku­sie­ji tuoj duo­da in­ter­viu. Vi­si pa­sa­ko­ja, ko­kie jie lai­min­gi. De­ja, de­ja. Bo­tu­li­nas vei­du­ką pa­pu­čia vi­so la­bo me­tams. Po to rei­kia pro­ce­dū­ras pa­kar­to­ti. Ar mo­te­riš­kė iš ra­jo­no tu­rės pa­kan­ka­mai lė­šų sa­vo nau­ja­jam įvaiz­džiui pa­lai­ky­ti? To­dėl pa­mąs­tau, ar tiems šei­my­niš­kiams neuž­tek­tų ne to­bu­lai gra­žios, o tie­siog my­lin­čios ir jais be­si­rū­pi­nan­čios ma­mos?

Ne­pa­sa­ky­si, kad vil­ties nė­ra. Yra. Pa­vyz­džiui, ga­li­ma ti­kė­ti ho­ros­ko­pais. Pas­te­bė­jau, kad kuo pra­stes­nė te­le­vi­zi­ja, tuo dau­giau jo­je įvai­rių ast­ro­lo­gų, bū­rė­jų, pra­na­šau­to­jų...

Tarp ho­ros­ko­pų rei­kia tik pa­si­raus­ti. Juk vi­so­kių yra. Ra­si ir nuo­tai­ką pa­tai­san­čių. Štai by­lo­jan­tis, kad pra­si­de­dan­čių me­tų pra­džio­je šir­dis čiul­bės kaip vie­ver­sys, o vi­si me­tai ga­ran­tuo­ja tai­ką, dar­ną, dva­si­nę pu­siaus­vy­rą ir ra­my­bę. Tie­sa, ki­ti ho­ros­ko­pai tei­gia, kad žmo­nės jau­sis ne­ma­lo­niai ir ne­sta­bi­liai. Vie­ni įro­di­nė­ja, kad pra­si­de­dan­tys me­tai – už­tik­rin­to poil­sio lai­kas, ki­ti prie­šin­gai – ne­ra­mu­mų. Jei ieš­ko­te nau­jos gy­ve­na­mo­sios vie­tos, tam taip pat me­tas tin­ka­mas (ši pra­na­šys­tė šiek tiek ne­ra­mi­na, nes tuoj pa­gal­vo­ji apie emig­ra­ci­ją). Ga­li­ma už­tik­ti ir ypač nuo­tai­kin­gų ho­ros­ko­pų, ku­rie tei­gia su­rū­gė­liams pa­ti­kė­ti, kad ant­ro­ji bū­si­mų me­tų pu­sė bus dar to­bu­les­nė nei pir­mo­ji: džiaug­si­tės, jei net ir ne­no­rė­si­te, my­lė­si­te, o gal net ir my­li­mi bū­si­te, iš­reiš­kę sa­vo jaus­mus vi­suo­met su­lauk­si­te at­sa­ko, ki­taip ta­riant, tai die­nos, kuo­met džiaug­si­tės gy­ve­ni­mu net ir tuo­met, jei už­klups ne­ma­lo­nūs įvy­kiai ar „tam­sios“ va­lan­dos. Su­ge­bė­si­te įžvelg­ti ge­ra ten, kur gė­rio be­veik nė­ra. Ho­ros­ko­pų su­da­ri­nė­to­jai nu­ma­no, kad ho­ros­ko­pus daž­niau skai­to mo­te­rys, to­dėl aiš­ki­na, kad sėk­mės at­žvil­giu me­tai pa­lan­kes­ni mo­te­rims, ta­čiau ir vy­riš­kos ly­ties at­sto­vai ne­liks nu­skriaus­ti, o su­pla­nuo­tos ve­dy­bos už­tik­rins mei­lę vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą (2012 me­tų dve­je­tai by­lo­ja, kad žmo­nės tu­ri bū­ti dvie­se). Me­tų pa­bai­go­je ims sek­tis ne­tgi po­li­ci­nin­kams, ug­nia­ge­siams, ka­riū­nams, smul­kiems ir stam­biems vers­li­nin­kams, ma­žoms ir di­de­lėms kom­pa­ni­joms. Žo­džiu, ga­li­ma jau pra­dė­ti džiū­gau­ti. Gai­la, kad tik be­si­šyp­san­tis žmo­gus šiais lai­kais at­ro­do kvai­lai.

Prog­no­zuok ne­prog­no­za­vęs, bet 2012-ai­siais įvyks re­tas ast­ro­no­mi­nis reiš­ki­nys. Mū­sų lau­kia net trys už­te­mi­mai: Mė­nu­lio, Ve­ne­ros (Sau­lė­je) ir Sau­lės. Sau­lės sis­te­ma iš­si­dė­lios į vie­ną li­ni­ją Paukš­čių Ta­ko cent­re. Taip nu­tin­ka tik kas 26 tūkst. me­tų. To­dėl juo­des­nės pro­gno­zės by­lo­ja, kad dau­gės sky­ry­bų, mei­lės tri­kam­pių. Žo­džiu, 2012-ie­ji bus sėk­min­gi šiais me­tais su­kū­ru­siems šei­mas, o san­tuo­ka su­sais­ty­tiems žmo­nėms ver­tė­tų su­ne­rim­ti. Ne­gai­les­tin­gi is­pa­nų moks­li­nin­kai su­grio­vė mi­tą apie mei­lę iki „gra­bo“ len­tos. Jų tei­gi­mu, šis jaus­mas gy­vuo­ja tik ket­ve­rius me­tus, o vė­liau nu­slops­ta (pa­gal Beig­be­de­rį dar ma­žiau – vos tre­jus me­tus). Ty­rė­jai sa­ko, kad rei­kia at­skir­ti mei­lę nuo sim­pa­ti­jos, sek­sua­li­nio po­trau­kio ir pri­si­ri­ši­mo. Kai jaus­mas tik už­gims­ta, žmo­gaus sme­ge­nys ima ga­min­ti ypa­tin­gus che­mi­nius jun­gi­nius, to­dėl suak­ty­vė­ja emo­ci­jas re­gu­liuo­jan­tys cent­rai. Kol in­di­vi­do kau­ko­lė­je ver­da aist­ros, apie nie­ką, iš­sky­rus geis­mų ob­jek­tą, in­di­vi­das ne­gal­vo­ja. Ta­čiau žmo­gaus or­ga­niz­mas taip su­tver­tas, kad il­giau nei ket­ve­rius me­tus mi­nė­tos che­mi­nės reak­ci­jos truk­ti ne­ga­li. Net pa­čiu ro­man­tiš­kiau­siu at­ve­ju po­zi­ty­vių emo­ci­jų re­sur­sai bai­gia­si su­lig tuo ter­mi­nu. Tad šiais me­tais ypač at­sar­gūs tu­ri bū­ti su­si­tuo­kę 2008-ai­siais. Tik nie­kad ne­rei­kia pra­šy­ti: „Ne­pa­lik ma­nęs, aš my­liu ta­ve.“ Tik­rai pa­liks.

Kad iš­veng­tu­mė­te ne­gan­dų, 2012-ai­siais pa­tar­ti­na elg­tis ryž­tin­gai ir kar­di­na­liai – įgy­ven­din­ki­te se­niai puo­se­lė­tas sva­jo­nes. Svar­biau­sia – pa­mil­ki­te Dra­ko­ną. Žė­rė­ki­te ir bliz­gė­ki­te, kaip tik ga­li­te. Ki­birkš­čiuo­ki­te gy­ve­ni­mo džiaugs­mu ir hu­mo­ru – nuo to la­bai pri­klau­sys, ar jums pa­vyks pa­čiup­ti sėk­mę už uo­de­gos ir ne­pa­leis­ti jos vi­sus me­tus.

Ar bus pa­sau­lio pa­bai­ga? Ne­si­no­rė­tų ti­kė­ti, vis dėl­to daik­tus tvar­kin­gai su­si­dė­ki­te. Esu nu­si­tei­kęs op­ti­mis­tiš­kai – ra­šy­siu to­kius pat il­gus teks­tus ir po pa­sau­lio pa­bai­gos.

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Tvir­ti­na­ma, kad sau­sis – pa­ts van­giau­sias mė­nuo. Po Ka­lė­dų ir Nau­jų­jų me­tų šven­čių vi­si il­si­si, ne­sku­ba. Šven­čian­čių Nau­juo­sius me­tus pa­gal se­ną­jį ka­len­do­rių Šiau­liuo­se ma­žai li­kę. Van­gūs ir orai. Po tru­pu­tį šal­ve­na, kar­tais su­bo­luo­ja rū­kas. Ra­mu. Žmo­nės ty­lūs. Pa­dis­ku­tuo­ja apie po­li­ti­ką, gal šiek tiek dau­giau – apie vis­ko bran­gi­mą, pa­si­skun­džia pi­ni­gų sty­giu­mi ir pa­si­ta­ria, ko­kia va­liu­ta ge­riau­sia lai­ky­ti san­tau­pas.

Me­tų pra­džios mė­nuo ap­glė­bia vi­sus ra­mu­ma ir net liū­de­siu.Jau­nys­tė­je ei­da­vo­me į ge­le­žin­ke­lio sto­tį pa­ly­dė­ti trau­ki­nių. Jie pra­lėk­da­vo gal kas de­šimt mi­nu­čių. Ke­lei­vi­niai su­sto­da­vo, pre­ki­niai daž­nai net grei­čio ne­lė­tin­da­vo. In­for­ma­to­rės apie ke­lei­vi­nių trau­ki­nių iš­vy­ki­mą skelb­da­vo su sla­viš­ku ak­cen­tu, neiš­tar­da­mos trum­pų­jų bal­sių, ką be­kal­bė­ti apie prie­gai­des. Ir ta­da, ir da­bar trau­ki­niai iš­vyks­ta, ma­no nuo­mo­ne, įdo­miu lai­ku: 9.47, 13.02, 16.28. Ko­dėl ne­ga­lė­tų bū­ti 9.45, 13.00, 16.30 val? Gal no­ri­ma įro­dy­ti, kad trau­ki­niai va­žiuo­ja mi­nu­tės tiks­lu­mu? Nors me­tų pra­džio­je, kai vis­kas da­ro­ma lė­tai ir stro­piai, toks tiks­lu­mas gal ir rei­ka­lin­gas. Šiaip jau lie­tu­viams lai­kas nė­ra aiš­ki są­vo­ka. Daž­nai pa­pra­šo­me pa­lauk­ti ne mi­nu­tę, bet mi­nu­tė­lę. At­ro­do, tu­rė­tų bū­ti tas pa­ts. Bet pa­si­ro­do, jog mi­nu­tė­lė trun­ka 5-7 mi­nu­tes, o kar­tais net il­giau. Net­gi mi­nu­tė ir se­kun­dė mums daž­nai tas pa­ts. Pap­ra­šy­mas per­skam­bin­ti už se­kun­dės ar per­skam­bin­ti už mi­nu­tės reiš­kia tą pa­tį – ir po mi­nu­tės ta­vo pa­šne­ko­vas bus dar užim­tas, o skam­bin­ti to­kiu at­ve­ju rei­kia po 5 mi­nu­čių. Gal ir gra­žu, kad lie­tu­viai mėgs­ta pa­slan­kų tiks­lu­mą ir ne­mėgs­ta kons­ta­tuo­ti, pa­vyz­džiui, dvy­li­ka va­lan­dų ke­tu­rio­li­ka mi­nu­čių, o sa­ko – maž­daug pen­kio­li­ka po dvy­lik­tos.

Jei to­kiu me­tu ra­mu Lie­tu­vo­je, tai įsi­vaiz­duo­ju, ko­kia ra­mu­ma Es­ti­jo­je. Es­tai net apie pre­kių kai­nas bei pa­bran­gi­mą ne­kal­ba, tik stoiš­kai klau­sian­tie­siems at­sa­ko: „Pas mus fis­kas ge­rai ir la­pai ge­rai.“

Gir­dė­jau šne­kant, kad gy­ve­ni­me yra tūks­tan­tis vie­nas ma­lo­nu­mas. Ku­ris tas vie­nin­te­lis iš­skir­ti­nis? Sun­ku at­sa­ky­ti. Pa­vyz­džiui, aš iš­skir­čiau ma­lo­nu­mą ką nors su­ži­no­ti. Tą mū­sų žin­gei­du­mą da­bar pa­ten­ki­na spaus­din­tas žo­dis, te­le­vi­zo­rius, in­ter­ne­tas. Ar da­bar dar po­pu­lia­rus skai­ty­mo ma­lo­nu­mas? Jau­nys­tė­je rei­kia skai­ty­ti itin daug. Vė­liau šį ma­lo­nu­mą goš dar­bai ir kas­die­ny­bė. Pers­kai­ty­ti „Ka­rą ir tai­ką“ ar „Pra­ras­to lai­ko beieš­kant“ daž­nai ren­gia­ma­si tol, kol ap­skri­tai at­pran­ta­ma skai­ty­ti su­dė­tin­gus teks­tus. Vis­ką už­go­žia nuo­ty­ki­nės, de­tek­ty­vi­nės, ero­ti­nės li­te­ra­tū­ros se­ri­jos, po­psi­niai dis­kai, TV rea­ly­bės šou, bu­ki in­ter­ne­ti­niai ko­men­ta­rai. Ne­me­luo­ki­me, kad nuo vi­so to srau­to mes at­skir­ti. Mes neats­kir­ti nuo sa­vo­jo lai­ko, nuo XXI a. pra­džios triukš­mo ir su­maiš­ties. To­dėl ra­my­bė me­tų pra­džio­je mums tam­pa ne­tgi mie­la, kaip kar­tais mie­la ir pro­vin­ci­ja. A. J. Grei­mas yra pri­si­pa­ži­nęs, kad ne vie­ną sa­vo gy­ve­ni­mo au­to­rių yra at­ra­dęs gy­ven­da­mas bū­tent Šiau­liuo­se.

Pra­si­dė­jus nau­jiems me­tams, pri­si­me­na­me praė­ju­sių ge­riau­siuo­sius. Jei apie dai­lės pa­ro­das, tai ša­lies mas­tu iš­kart iš­ski­ri Nee­mi­ja Ar­bitb­la­to pa­ro­dą sos­ti­nė­je, o Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­ja me­tus bai­gė ir­gi pui­kia pa­ro­da – Al­gi­man­to Švėgž­dos kū­ry­ba. Iš šiau­lie­čių dai­li­nin­kų pa­ro­dų bū­ti­nai no­ri­si pa­mi­nė­ti Šiau­lių gran­dų tri­ju­lės – Eduar­do Juch­ne­vi­čiaus, Si­gi­to Pran­cui­čio, Rai­mon­do Tru­šio – kū­ry­bos pa­ro­dą „Su­kaus­ty­ti lat­rai“, vy­ku­sią „Laip­tų ga­le­ri­jo­je“. Gai­la, kad ne­tru­kus po pa­ro­dos

E. Juch­ne­vi­čius mus pa­li­ko. Toks jau tas lai­kas ir li­ki­mas.

Jei apie ki­no fil­mus, tai, ma­no gal­va, per­nai do­mi­na­vo da­nų re­ži­sie­riaus Lar­so von Trie­ro fil­mas „Me­lan­cho­li­ja“. Kaip vy­rui ne­drą­su pri­si­pa­žin­ti, kad prieš ke­le­tą me­tų žiū­rė­da­mas jo „Šo­kė­ją tam­so­je“ ver­kiau. Aiš­ku, ku­ku­rū­zų bei ko­ka­ko­lų išau­gin­tai nau­jai ho­li­vu­di­nių fil­mų žiū­ro­vų kar­tai var­gu ar „Me­lan­cho­li­ja“ pa­ti­ko. Šis fil­mas – žmo­gaus sie­los ty­ri­nė­ji­mas. Jis apie žmo­nes, iš­gy­ve­nan­čius sa­vo pa­sau­lio mir­tį. „Že­mė­je ne­pa­gal­vo­ta apie ste­buk­lus“, – pri­pa­žįs­ta pa­grin­di­nė he­ro­jė. Bet ne­pa­sa­ky­si, kad fil­mas be vil­ties.

Įsi­mi­nė sce­na: ves­tu­vi­nin­kų li­mu­zi­nas sta­čiu kal­no ke­liu­ku ne­ga­li pa­kil­ti į pi­lį, ku­rio­je vyks ves­tu­vių puo­ta, tad jau­nie­siems ten­ka į sa­vo puo­tą ei­ti ba­so­mis. Jau­nie­ji pi­lį pa­sie­kia. O dar fil­me skam­ban­ti Ri­char­do Wag­ne­rio „Tris­ta­no ir Izol­dos“ mu­zi­ka (ne vel­tui mu­zi­ko­lo­gas Vy­tau­tas Ge­ru­lai­tis sa­vo „pa­šne­ko­vu“ pa­si­rin­ko bū­tent šį kom­po­zi­to­rių).

Sun­kiau­sia su pa­ti­ku­sia kny­ga. Da­bar net žo­dis „be­stse­le­ris“ nie­ko ne­bea­pi­bū­di­na, to­dėl ne­si­ren­ku pa­čių po­pu­lia­riau­sių lei­di­nių, o ap­si­sto­ti no­riu ties Hen­ri J. m. Nou­we­no kny­gą „Lau­kian­tys Tė­vo na­mai: apie sū­naus pa­lai­dū­no su­grį­ži­mą“ (iš ang­lų kal­bos ver­tė Jo­lan­ta Jo­ny­nai­tė-Kai­rie­nė. Vil­nius, Ka­ta­li­kų pa­sau­lio lei­di­niai, 2011 m.). Kny­gos vir­še­ly­je Remb­ran­to pa­veiks­las „Sū­naus pa­lai­dū­no su­grį­ži­mas“, o nag­ri­nė­ja­ma jo­je Evan­ge­li­jos pa­gal Lu­ką iš­trau­ka apie sū­nų pa­lai­dū­ną. Ano­ta­ci­jo­je sa­ko­ma, kad au­to­rius tet­rokš­ta vie­no – kiek­vie­nam pa­dė­ti at­ras­ti sa­vo as­me­ni­nes są­sa­jas tarp įžy­mio­jo bib­li­nio pa­ly­gi­ni­mo ir sa­vo pa­čių gy­ve­ni­mo. Au­to­riui pa­vyks­ta, be to, jis ska­ti­na vi­sus šį pa­sa­ko­ji­mą apie sū­nų pa­lai­dū­ną pa­vers­ti pa­čia es­min­giau­sia sa­vo sie­los is­to­ri­ja.

Mąs­ty­da­mas apie šią kny­gą pri­si­mi­niau, kad ir aš mėgs­tu teo­lo­gų pa­klaus­ti, ku­ri Šven­to­jo Raš­to vie­ta jiems la­biau­siai įsi­min­ti­na. Dau­gu­ma at­sa­ko dip­lo­ma­tiš­kai, jog vi­sas Švent­raš­tis reikš­min­gas, kai kas iš­ski­ria Kal­no pa­moks­lą, kur Jė­zus var­di­ja pa­lai­min­tuo­sius, kai kas – kaž­ku­rį iš Jė­zaus ste­buk­lų, kai kas – to­kį, at­ro­do, ne­reikš­min­gą epi­zo­dą – Jė­zaus su­si­ti­ki­mą su mo­ki­niais ke­ly­je į Emau­so mies­te­lį... Bet ne vie­nas pri­pa­žįs­ta, kad pa­ti įsi­min­ti­niau­sia Šven­to­jo Raš­to is­to­ri­ja – pa­sa­ko­ji­mas apie sū­nų pa­lai­dū­ną.

Gar­bin­gas so­die­tis tu­rė­jo du sū­nus, ku­rie vie­nas nuo ki­to sky­rė­si kaip die­na nuo nak­ties – vie­ną vi­lio­jo leng­va­bū­diš­kas gy­ve­ni­mas, o ki­tas iš­si­sky­rė su­telk­tu rim­tu­mu. Kai pir­ma­sis pa­siė­mė sa­vo da­lį ir iš­ke­lia­vo į pa­sau­lį, ant­ra­sis li­ko na­muo­se ir dar­ba­vo­si ūky­je. Kol pir­ma­sis nie­ko ge­riau ne­ra­do, kaip ke­liau­ti iš vie­tos į vie­tą, ulio­ti ir švais­ty­ti iš na­mų pa­siim­tą tur­tą, ant­ra­sis stro­piai ir tvar­kin­gai rū­pi­no­si ūkiu. Kai pa­spru­kė­lis ir pa­kly­dė­lis sū­nus iš­švais­tė iš na­mų pa­siim­tą sa­vo tur­to da­lį ir ne­be­tu­rė­jo kur glaus­tis ir kuo mis­ti, grį­žo na­mo. Kai jis, jau lai­ky­tas pra­ras­tu, ap­dris­kęs ir iš­se­kęs vie­ną va­ka­rą stai­ga pa­si­ro­dė – tar­si iš nu­mi­ru­sių­jų pri­si­kė­lė, jam vi­si lyg pa­mi­šę puo­lė ro­dy­ti mei­lę. Ga­li­ma ma­ny­ti, kad tė­vas kas­dien lip­da­vo prie na­mų ant kal­ne­lio, jei­gu toks ten bu­vo, ir žiū­rė­da­vo, ar ne­pa­si­ro­dys grįž­tan­tis sū­nus. Vil­tis jo nė die­nos neap­lei­do.

Da­bar dau­ge­lis sū­naus pa­lai­dū­no pa­vyz­džiu ban­do pa­si­nau­do­ti, ypač tie, ku­rie nu­si­kal­to. Jie sa­ko, kad Die­vas, kaip sū­naus pa­lai­dū­no at­ve­ju tė­vas, vi­siems at­lei­džia. Taip, ta­čiau rei­ka­lin­ga at­gai­la. Pri­si­min­ki­me, kad grį­žęs sū­nus nuo­šir­džiai gai­lė­jo­si, su­klu­po prie­šais tė­vą, o pir­mie­ji jo žo­džiai bu­vo: „Tė­ve, nu­si­dė­jau dan­gui ir tau.“

Šio­je is­to­ri­jo­je ryš­ki ir ant­ro­jo sū­naus li­ni­ja. Jis mie­lai bū­tų no­rė­jęs at­si­dur­ti to­kio di­de­lio džiaugs­mo, su­tin­kant jo bro­lį, cent­re. To­dėl bū­tent jis tarp vi­suo­ti­nio links­mu­mo ir džiaugs­mo li­ko blo­gai nu­si­tei­kęs ir pyk­te­lė­jęs. Kas at­si­ti­ko vi­siems ki­tiems to įvy­kio da­ly­viams ir liu­di­nin­kams – ne­ži­no­me. Šven­ta­sis Raš­tas to ne­mi­ni. Be abe­jo, jie vi­si se­niai mi­rė. Už­tat tas ne­pa­ten­kin­ta­sis, sa­ko, dar gy­ve­na. Pri­si­min­ki­te, juk jis bu­vo už­su­kęs pas jus mur­mė­da­mas ir bam­bė­da­mas apie di­džiu­lę ne­tei­sy­bę, apie tai, kad jis ne lai­ku gi­mė ir at­si­dū­rė ne to­je vie­to­je.

Išė­ju­si iš so­vie­ti­nio la­ge­rio, tau­tos sa­vi­mo­nė pa­ty­rė kri­zę. At­ro­do, tuš­ti ra­gi­ni­mai svars­ty­ti, ar tin­ka da­bar mums J. Ba­sa­na­vi­čiaus idea­lai, ar tin­ka orien­tuo­tis į Žal­gi­rio mū­šį, ar į Lie­tu­vos Di­džią­ją Ku­ni­gaikš­tys­tę. Iš tik­rų­jų rei­kė­tų ge­ro­kai pa­pras­tes­nių ra­gi­ni­mų – gerb­ti sa­vo šei­mą, sa­vo gim­tą­sias apy­lin­kes ir di­džiuo­tis tuo, kas esi. Nus­te­bau su­ži­no­jęs, kad mo­ky­to­jui įė­jus į kla­sę, mo­ki­niai ne­beat­sis­to­ja. Ne­jau tai tie­sa?

Kuo da­bar mū­sų ša­lis ga­li pa­si­gir­ti? At­ro­do, kad fil­mo apie Žal­gi­rio mū­šį taip ir ne­su­kur­si­me, bet nu­fil­ma­vo­me nau­ją Ta­do Blin­dos ver­si­ją. Ko­kio­mis te­mo­mis lie­tu­vių kū­rė­jai ban­do šo­ki­ruo­ti, nes kny­ga apie sū­nų pa­lai­dū­ną skai­ty­to­ją ne­la­bai pa­trauk­si. Fan­ta­zi­jos tie kū­rė­jai, at­ro­do, tu­ri. Štai be­veik vi­si is­to­ri­nių ro­ma­nų au­to­riai skai­ty­to­jus tu­rė­tų įspė­ti: „Vi­si ap­ra­šo­mi įvy­kiai ir per­so­na­žai yra iš­gal­vo­ti. Bet koks pa­na­šu­mas į konk­re­čius as­me­nis ar įvy­kius yra vi­siš­kas at­si­tik­ti­nu­mas.“ Ga­li­ma spė­ti, kad da­bar pir­miau­sia mū­sų kū­rė­jai rink­tų­si pe­do­fi­li­jos te­mą. Anks­čiau, kai tu­rė­jo­me tą vie­ną bu­din­tį pe­do­fi­lą, be­rods Če­ka­na­vi­čių, ar ko­kia ten jo pa­var­dė, pe­do­fi­li­jos te­ma gal ne­bū­tų to­kia pa­trauk­li, bet da­bar vis­kas ki­taip. Ko­kios dar te­mos? Gė­jai? Smur­tas šei­mo­je, so­cia­li­nis prie­ka­bia­vi­mas dar­be? Te­ro­riz­mas? Nors vie­na te­ma, ku­ri, ti­kė­ti­na, ypač su­do­min­tų skai­ty­to­jus, yra her­maf­ro­diz­mas! Mū­sų me­di­kai sa­ko, kad Lie­tu­vos že­me­lė da­bar ne­šio­ja apie 1500 her­maf­ro­di­tų. Su­si­da­ry­tų ne­di­de­lis mies­tu­kas. Pa­vyz­džiui, ro­ma­nas ga­lė­tų bū­ti ga­na sto­ras. Pra­dė­ti bū­tų ga­li­ma nuo grai­kų, ku­rie sa­vo mi­tuo­se ap­ra­šė tur­būt vi­sas įma­no­mas žmo­gaus sie­los ir kū­no mu­ta­ci­jas. Her­mio ir Af­ro­di­tės sū­ne­lis, gra­žuo­lis ber­niu­kas, kar­tą mau­dė­si upė­je. Na­ja­dė Sal­ma­ki­dė, vos tik jį iš­vy­do, šo­ko į van­de­nį ir ėmė vi­saip ne­gra­žiai prie­ka­biau­ti. Jiems be­si­gru­miant šio­ji nim­fo­ma­nė mel­dė die­vus, kad nie­kas jų neišs­kir­tų. Die­vai no­rą pa­ten­ki­no ir kū­nai su­si­lie­jo į vie­ną. Taip už­gi­mė bū­ty­bė, tu­rin­ti vy­ro ir mo­ters dau­gi­ni­mo­si or­ga­nus. Po to­kios įžan­gos de­rė­tų priei­ti prie to, kaip her­maf­ro­di­tai gy­ve­na ir jau­čia­si, pa­vyz­džiui, Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je. Nors ti­kė­ti­na, kad šio mies­te­lio gy­ven­to­jas, gat­vė­je už­klaus­tas, ar pa­žįs­ta ko­kį nors her­maf­ro­di­tą, nu­steb­tų: „O kas tas yr?“

Ži­no­mas ame­ri­kie­čių ra­šy­to­jas ir žur­na­lis­tas Tho­mas Wolfe’as iš­rin­ko pa­čias gar­siau­sias vi­sų lai­kų kny­gas. Jo de­šim­tu­kas toks: Le­vo Tols­to­jaus „Ana Ka­re­ni­na“, Gustave’o Flaubert’o „Ma­dam Bo­va­ri“, Le­vo Tols­to­jaus „Ka­ras ir tai­ka“, Vla­di­mi­ro Na­bo­ko­vo „Lo­li­ta“, Mar­ko Twai­no „To­mo So­je­rio ir Hekl­be­rio Fi­no nuo­ty­kiai“, Wil­lia­mo Shakespeare’o „Ham­le­tas“, Fran­cio Scot­to Fitz­ge­ral­do „Di­dy­sis Gets­bis“, Mar­ce­lio Prous­to „Pra­ras­to lai­ko beieš­kant“, An­to­no Če­cho­vo ap­sa­ky­mai, George’o Elio­to „Midd­le­march (pro­vin­ci­jos mies­te­lis)“. Ką ga­liu pa­sa­ky­ti? Kiek­vie­nas ga­li su­si­da­ry­ti sa­vo ge­riau­sių­jų de­šim­tu­kus. O Tho­mo Wolfe‘o de­šim­tu­kas man net la­bai pa­tin­ka. Tie­sa, ke­lios čia mi­ni­mos kny­gos gu­li aukš­čiau­sio­se ma­no kny­gų spin­tos len­ty­no­se, tad no­rint jas pa­siek­ti rei­kia ko­pe­tė­lių ar bent kė­du­tės. Ne­pa­sie­ki ir ne­nu­si­ke­li. Rei­kės per­kel­ti že­miau.

Įsi­jun­giu pir­mą pa­puo­lu­sį te­le­vi­zi­jos ka­na­lą. Dai­nuo­ja Na­ta­li­ja Bun­kė, ją kei­čia Mia, In­ga Va­lins­kie­nė, Ta­ra­so­vai, Ed­mun­das Ku­čins­kas, Vy­tau­tas Šus­taus­kas, Žil­vi­nas Žva­gu­lis... Įjun­giu ki­tą ka­na­lą. Vėl tie pa­tys dai­ni­nin­kai, tik ki­ta ei­lės tvar­ka. Dar kar­tą per­jun­giu ka­na­lą. Ir vėl tie pa­tys, tik prie jų pri­si­jun­gęs Sta­sys Po­vi­lai­tis, gir­di, „lie­tu­viš­ka­sis Si­nat­ra“. Vėl imu pul­te­lį. Gal šis kar­tas ne­me­luos. Jun­giu. Ek­ra­ne vi­si kar­tu: Bun­kė, Mia, Va­lins­kie­nė, Ta­ra­so­vai, Ku­čins­kas, Šus­taus­kas, Žva­gu­lis, Po­vi­lai­tis. Ir dar man vi­si pirš­tu iš ek­ra­no grū­mo­ja:

- Tu mums pa­jun­gi­nė­si ka­na­lus!

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Ma­no vai­kys­tės me­tais pa­čiu di­džiau­siu ste­buk­lu pra­si­dė­da­vo sau­sio mė­nuo. Vi­sas šven­ti­mas tuo­met bu­vo su­kon­cent­ruo­tas ne į Ka­lė­das, o tik į Nau­juo­sius me­tus, to­dėl mes, vi­si to me­to vai­kai, tiks­liai ži­no­jo­me, kad jei sau­sio pir­mą­ją at­si­kel­si anks­čiau už ki­tus, po eg­lu­te ra­si do­va­ną. Tai­gi sau­sis pra­si­dė­da­vo šven­tiš­kai. Da­bar šis mė­nuo vi­siš­kai iš­si­kvė­pęs, nes vi­sos do­va­nos įtei­kia­mos gruo­dį, sau­siui nie­ko ne­be­pa­lie­kant. Pas­ta­ra­sis tam­pa pa­čiu van­giau­siu mė­ne­siu. Po Ka­lė­dų ir Nau­jų­jų me­tų šven­čių vi­si il­si­si, ne­sku­ba.

Skai­ty­da­mas pro­tin­gų žmo­nių teks­tus – nuo se­no­vės Grai­ki­jos fi­lo­so­fų iki mū­sų poe­tų – ne kar­tą už­ti­kau hi­po­te­zę: 100 pro­cen­tų žmo­gus bū­na lais­vas tik du kar­tus – vyk­da­mas į dvi di­džią­sias ke­lio­nes, t. y. per­si­kel­da­mas iš ano pa­sau­lio į ši­tą ir iš ši­to į aną. Ta­čiau, lai­mė, tarp šių dvie­jų di­džių įvy­kių mū­sų gy­ve­ni­me pa­si­tai­ko ir ma­žes­nių, „pa­pras­tes­nių“ ste­buk­lų, ku­rių ne­pap­ras­tu­mas lyg by­lo­ja apie kai ką di­des­nį už juos pa­čius.Man tie ma­žie­ji ste­buk­lai – tai šven­tės. Šio­mis die­no­mis tū­las tie­siai švie­siai pa­sa­kys, kad ki­tos šven­tės – Ve­ly­kos, iki ku­rių nie­ko ypa­tin­go nė­ra. Ir la­bai klys, juo­lab kad šian­dien Tri­jų ka­ra­lių šven­tė, ku­ri pra­tę­sia ir įpras­mi­na Ka­lė­das, nes Kas­pa­ras, Mel­chio­ras ir Bal­ta­za­ras, trys iš­min­čiai, pa­gal dan­gaus kū­nų ju­dė­ji­mą at­se­kę su­ži­bu­sią žvaigž­dę ir ži­no­da­mi pra­na­šys­tes, kad to­kio švie­su­lio pa­si­ro­dy­mas su­taps su At­pir­kė­jo atė­ji­mu į že­mę, at­sku­ba jo ap­lan­ky­ti. Kai ant bu­to du­rų pa­ma­tai už­ra­šy­tas tris rai­des KMB (Kas­pa­ras, Mel­chio­ras, Bal­ta­za­ras), api­ma šil­tas jaus­mas – čia gy­ve­na ge­ri žmo­nės, nes blo­gų Trys ka­ra­liai ne­lan­ky­tų.Kaž­ko­dėl dar vis ne­šven­čia­me (ar­ba šven­čia­me la­bai kuk­liai) ki­nų Nau­jų­jų me­tų. Ki­ni­jos gat­vė­se ir vie­šo­se vie­to­se tą die­ną šo­ka­mas dra­ko­nų ir liū­tų šo­kis – ap­si­vil­kus auk­su žė­rin­čius šiuos žvė­ris imi­tuo­jan­čius dra­bu­žius, įžie­bia­mi ir į dan­gų lei­džia­mi po­pie­ri­niai ži­bin­tai. Vos ne He­lo­vi­nas, ir jei­gu pa­sta­ra­sis pas mus pri­gi­jo, tai net keis­ta, kad nea­ti­dun­da ki­nų Nau­jų­jų me­tų links­my­bės. Šie­met ši šven­tė – sau­sio 23-ią­ją. Ki­nų Nau­jie­ji me­tai šven­čia­mi su­lau­kus ant­ro­sios mė­nu­lio jau­na­ties po žie­mos sau­lėg­rį­žos.

Kai kas jau pra­de­da švęs­ti ame­ri­kie­tiš­ką­ją Švil­pi­ko die­ną – va­sa­rio 2-ąją. Tai die­na, kai švil­pi­kas iš­len­da iš sa­vo ur­vo po il­go žie­mos mie­go, kad pa­si­žiū­rė­tų į sa­vo še­šė­lį. Jei­gu jis jį pa­ma­to, tai reiš­kia, kad bus dar še­šios sa­vai­tės blo­go oro, ir len­da at­gal į ur­vą. Jei die­na bū­na de­be­suo­ta, tai­gi be še­šė­lio, jis tai su­pran­ta kaip pa­va­sa­rio ženk­lą ir lie­ka iš­lin­dęs iš ur­vo.

Ge­rai, kad ne­be­rei­kia agi­tuo­ti švęs­ti Įsi­my­lė­jė­lių die­nos va­sa­rio 14-ąją. III am­žiu­je im­pe­ra­to­rius Klau­di­jus II įtrau­kė Ro­mą į vir­ti­nę ka­rų. Rei­kė­jo daug ka­rei­vių ir bu­vo ma­no­ma, kad jei vy­rai ne­bus su­si­tuo­kę, tai mie­liau tar­naus im­pe­ra­to­riaus ka­riuo­me­nė­je ir drą­siau kau­sis. Žiau­ru­sis im­pe­ra­to­rius net ėmė draus­ti san­tuo­kas. Ta­čiau vys­ku­pas Va­len­ti­nas vis tiek tuo­kė įsi­my­lė­jė­lius ir už tai bu­vo nu­teis­tas mir­ti. Po mir­ties jis bu­vo pa­skelb­tas šven­tuo­ju. Šv. Va­len­ti­nas ko­vo­jo už ty­rą, skais­čią mei­lę. TV lai­do­je „Klau­si­mė­lis“ kaž­kas net at­sa­kė, kad jis su­tuo­kęs Ro­meo ir Džiul­je­tą. Da­bar dau­ge­lis  svars­to, ar rei­kia tą die­ną švęs­ti, o jei rei­kia, tai ko­dėl? Re­li­gi­jo­ty­ri­nin­kas Gin­ta­ras Be­res­ne­vi­čius pa­ste­bė­jo, kad dar ne­si­my­lin­tys, šią šven­tę švęs­da­mi, ap­si­me­ta, kad jau my­li­si, nors vi­so la­bo ge­ria ir gar­siai bei šlykš­čiai kei­kia­si; jau ne­be­si­my­lin­tys ap­si­me­ta, kad dar my­li­si, vaikš­to gat­vė­mis su šir­de­lė­mis ant at­la­pų ar skruos­tų ir to­dėl so­li­dūs pa­gy­ve­nę žmo­nės at­ro­do la­bai kvai­lai. Kaip da­bar dan­gu­je jau­čia­si šis šven­ta­sis, ma­ty­da­mas, kad jo die­na taip šven­čia­ma? Gal sle­pia­si kur nors dan­gaus kam­pu­ty­je ir liū­di? Bi­jo sa­vo ko­le­goms šven­tie­siems pa­si­ro­dy­ti, nes šie ims ir už­ba­dys jį pirš­tais, kad ne­be­li­kę, de­ja, tos mei­lės, už ku­rią jis ko­vo­jo ir šven­tuo­ju ta­po. Lie­tu­vo­je Šv. Va­len­ti­no die­na pra­dė­ta švęs­ti 1990-ai­siais, nors mei­lei skir­ta šven­tė bu­vo ir se­no­jo­je Lie­tu­vo­je – dei­vės Mil­dos die­na ge­gu­žės 13-ąją. Tie­są sa­kant, mei­lei vi­sos die­nos tin­ka­mos. Ar ga­li­ma ti­kė­ti mo­te­ri­mis ir vy­rais, ku­rie tvir­ti­na, kad nie­kad ne­ga­li su­si­ras­ti par­tne­rio šei­my­ni­niam gy­ve­ni­mui? Kaž­kur gre­ta vaikš­to tas žmo­gus, su ku­riuo ga­lė­tu­mė­te bū­ti lai­min­gi, bet jūs į jį ne­krei­pia­te dė­me­sio, nes ma­no­te, kad su­tik­si­te gra­žes­nį. Jūs ti­ki­te, kad „į tur­gų“ at­veš ge­res­nių pre­kių, bet kiek jų beat­vež­tų, vi­sa­da ap­niks dve­jo­nės, kad ir tos nė­ra ge­riau­sios. Taip nie­ko ir ne­su­ra­si­me.

Va­sa­rio 16-oji (Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­na) ir ko­vo 11-oji (Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­na) – sun­kiau­sios šven­tės. Vis dar neap­sisp­ren­džia­me, kaip šias die­nas švęs­ti, te­le­vi­zi­jos nie­kaip ne­su­si­gau­do, ko­kias lai­das to­mis die­no­mis ro­dy­ti – liūd­nas ar links­mas. Tau­tos šven­čių api­bū­di­ni­muo­se pa­ra­šy­ta, kad jos ug­do vals­ty­bės gy­ven­to­jų pi­lie­tiš­ku­mą ir vie­ny­bę. „Ar pas mus ir­gi ši­taip?“ – re­to­ri­nis klau­si­mas. Keis­ta, kad jei svei­ki­ni­mo at­vi­ru­kų su Va­len­ti­no ir Mo­ters die­na ma­čiau, tai su Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo ir ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­no­mis to­kių re­gė­ti ne­te­ko. Ma­no gal­va, šio­mis die­no­mis tik­tų ap­lan­ky­ti se­nus žmo­nes, pa­bend­rau­ti šei­mo­je.

Vis dar ne­ži­no­me, švęs­ti ar ne­švęs­ti Mo­ters die­nos ko­vo 8-ąją. Bet juk aiš­ku, kad mo­te­rims nie­ka­da ne­bus dė­me­sio ir gė­lių per daug. Džiu­gu, kad ko­vo 8-oji vėl tam­pa to­kia kaip ir bu­vu­si – grįž­ta ko­lek­ty­vi­nės šven­tės tra­di­ci­jos, kai mo­te­rys ti­ki­si dė­me­sio ne tik iš sa­vo my­li­mų­jų, bet ir įsi­žei­džia, jei pa­svei­kin­ti pa­mirš­ta ku­ris nors iš bend­ra­dar­bių. Tad rei­kia ti­kė­tis, kad šiais me­tais ko­vo 8-ąją dau­ge­ly­je mū­sų mies­to įmo­nių ir įstai­gų vy­rai ner­sis iš kai­lio, kad tik jų bend­ra­dar­bės šyp­so­tų­si – vai­šins jas ka­va ir sal­du­my­nais, links­mins mu­zi­ka, ateis į dar­bą pa­si­puo­šę, kad mo­te­rims bū­tų kur akis pa­ga­ny­ti. Tie­sa, ne­pai­sant to, pre­ten­zi­jų vy­rams mo­te­rys vis tiek ne­slėps: „Jei tik kar­tą per me­tus pa­svei­ki­na – mums ma­žai!“

Vie­no­je an­ke­to­je pa­ste­bė­jau, kad mo­te­rys, pa­si­sa­kan­čios prieš ko­vo 8-osios šven­ti­mą, vis tiek skil­ty­je apie do­va­nas iš­var­di­ja, ko­kių do­va­nų tą die­ną lauk­tų. Tie­sa, bent man neo­ri­gi­na­lu pa­si­ro­dė, kad no­ri­mų do­va­nų są­ra­še dau­giau nei treč­da­lis res­pon­den­čių pa­si­rin­ko kos­me­ti­ką ir par­fu­me­ri­ją. To­liau nor­ma­liau – ant­ro­je la­biau­siai pa­gei­dau­ja­mų do­va­nų są­ra­šo vie­to­je at­si­dū­rė ro­man­tiš­ka va­ka­rie­nė.

Kal­ban­tys ar ra­šan­tys apie mo­te­ris vy­rai tu­ri bū­ti la­bai at­sar­gūs, kont­ro­liuo­ti kiek­vie­ną sa­vo žo­dį. Tie­sa, no­ri ne­no­ri, at­sar­gūs ir­gi su­klys. Toks jau gy­ve­ni­mo dės­nis – mo­te­ris pa­žin­ti sun­ku. Jos nė­ra kvai­los – vi­sa­da at­pa­žįs­ta vy­rą, ku­ris no­ri tik per­mie­go­ti. Vy­rai pei­kia žmo­nas, jog šios nie­ko ne­da­ro, kad neat­si­bos­tų, pra­ran­da ge­bė­ji­mą bū­ti gei­džia­mos, nors pa­tys tam­pa tar­tum bal­das na­muo­se. Neiš­ti­ki­mi par­tne­riams, be abe­jo, bū­na ir vy­rai, ir mo­te­rys. Mo­te­rų nuo­mo­ne, vy­rai trum­pa­lai­kius mei­lės nuo­ty­kius pa­ti­ria daž­niau ne­gu jos, tik tuo ne­si­gi­ria. Mei­lės nuo­ty­kiais ban­do pa­si­di­džiuo­ti tik komp­lek­suo­ti vy­rai, ta­čiau ne­slėp­da­mi mei­lu­žių var­dų ga­lu­ti­nai su­si­ga­di­na sa­vo įvaiz­dį. Be to, jei­gu bent ką nors blo­go vy­ras pa­sa­kys apie bu­vu­sią sa­vo mo­te­rį, jį gir­din­čioms taps aiš­ku, kad tą pa­tį jis ga­li pa­sa­ky­ti ir apie jas, jei nau­jie­ji san­ty­kiai nu­trūks. Vy­rai, nie­kad ne­sa­ky­ki­te mo­te­riai: „Gry­baus­kai­tė“, „Ku­bi­lius“, „Sod­ra“, „mo­kes­čiai“, „Sei­mas“, „pen­si­nin­kai“, „nu kaip?“ Nors kal­bė­da­mas apie mo­ters vie­tą pa­sau­ly­je, ne vie­nas vy­ras lin­kęs pri­tar­ti im­pe­ra­to­riaus Vil­hel­mo II „trims K“: „Kin­der, Küche, Kir­che“, tai yra „vai­kai, vir­tu­vė, baž­ny­čia“.

Ko­vo 4-ąją Lie­tu­vos glo­bė­jo Šv. Ka­zi­mie­ro die­na. Šv. Ka­zi­mie­ras (1458-1484) bu­vo Len­ki­jos prin­cas, tre­čia­sis Len­ki­jos ka­ra­liaus Ka­zi­mie­ro IV sū­nus. Kai prin­cui bu­vo try­li­ka, tė­vas jį, ly­di­mą di­de­lės ka­rių ar­mi­jos, iš­siun­tė į Veng­ri­ją, nes veng­rų di­duo­me­nė pa­gei­da­vo, kad Ka­zi­mie­ras užim­tų jų ka­ra­liaus vie­tą. Jis gy­ve­no vien­gun­giš­ką, die­vo­bai­min­gą, as­ke­tiš­ką gy­ve­ni­mą ir mi­rė su­lau­kęs 26 me­tų nuo tu­ber­ku­lio­zės, pa­lai­do­tas Vil­niu­je. Apie jį ne­tru­kus pra­dė­jo sklis­ti ste­buk­lin­gi pa­sa­ko­ji­mai, gan­dai, kad jis gy­dąs ser­gan­čiuo­sius ne­pa­gy­do­mo­mis li­go­mis. Tie­sa, Šv. Ka­zi­mie­ro die­na da­bar bū­tų ma­žai ži­no­ma, jei ne Ka­ziu­ko mu­gė.

Yra ir sa­vo­tiš­kų šven­čių, pa­vyz­džiui, sau­sio 26-oji – Mui­ti­nin­kų die­na. Apie mui­ti­nin­kus, ma­no gal­va, ge­riau­siai by­lo­ja toks fak­tas: kol dar bu­vo sie­na tarp Lie­tu­vos ir Len­ki­jos, Laz­di­jų gy­ven­to­jai kas mė­ne­sį par­duo­tu­vė­se iš­leis­da­vo 2000 li­tų, o, pa­vyz­džiu, Jo­na­vos – 800.

Va­sa­rio 11-oji – Li­go­nių die­na. Keis­ta – ne­jau švę­si ir links­min­sies, jei esi li­go­nis? O ir kaip svei­kin­ti li­go­nius – svei­ki­nu, kad ser­gi? Ko­vo 14-oji die­na yra π (pi) šven­tė. Ši die­na taip va­di­na­ma, nes ma­te­ma­ti­ko­je π reikš­mė ly­gi 3,14 (suap­va­lin­ta iki dvie­jų skait­me­nų po kab­le­lio). Skai­čius π reiš­kia ap­skri­ti­mo il­gio ir skers­mens san­ty­kį. Įvai­rių ša­lių mo­kyk­lo­se šią die­ną ren­gia­mi ma­te­ma­ti­kų va­ka­rė­liai. Ypač kvie­čia­ma švęs­ti 1 val. 59 min. dėl to­li­mes­nių skai­čių po kab­le­lio – 3,14159. Be­je, 1879 m. ko­vo 14 d. gi­mė ir gar­sus moks­li­nin­kas Al­ber­tas Einš­tei­nas. Ko­vo 21 d. dau­ge­ly­je Eu­ro­pos ša­lių mi­ni­ma Tarp­tau­ti­nė mie­go die­na. Bent aš ma­ny­čiau, kad to­kią die­ną ver­tė­tų mi­nė­ti, pa­vyz­džiui, lapk­ri­čio mė­ne­sį, o ne pra­si­dė­jus pa­va­sa­riui, kai die­nos spar­čiai il­gė­ja, sau­lė vis daž­niau ir il­giau džiu­gi­na. Daug aiš­kiau, kai su­ži­nai, kad šią die­ną re­mia far­ma­ci­jos bend­ro­vė „Sa­no­fi-Synt­he­la­bo“ – šiuo­lai­ki­nių mig­do­mų­jų pre­pa­ra­tų ga­my­bos ly­de­rė pa­sau­ly­je. Ko­vo 22-oji – Van­dens die­na. Apie mi­li­jar­dą žmo­nių pa­sau­ly­je ne­tu­ri tie­sio­gi­nio priė­ji­mo prie van­dens, o apie 2,6 mi­li­jar­do – pa­pras­čiau­sių sa­ni­ta­ri­nių są­ly­gų, o mes tik bur­ba­me – van­duo brangs­ta.

Ir tik da­bar priar­tė­si­me prie Ve­ly­kų. Štai koks ke­lias, o sa­kė­te, kad Ka­lė­dos, Nau­jie­ji ir iš­kart Ve­ly­kos. Ve­ly­kos šven­čia­mos pir­mą­jį sek­ma­die­nį po pir­mo­sios pa­va­sa­ri­nės (ko­vo 21 d.) mė­nu­lio pil­na­ties. Šie­met jos ba­lan­džio 8 d.

Kai kas ga­li pa­si­gin­čy­ti, jog no­ri­me per­ne­lyg daug šven­čių. Su­tin­ku, kad nuo jų ga­li­ma pa­varg­ti. Bet ga­li­ma ir pail­sė­ti.

Ko­dėl da­bar nei iš šio, nei iš to mie­ži­nė ko­šė, kai pre­ky­bos cent­rai pil­ni vi­so­kių bliz­gu­čių, pra­šmat­ny­bių ir ku­li­na­ri­nių kny­gų, pa­ta­rian­čių, kaip iš­si­vir­ti, iš­si­kep­ti, pa­si­ruoš­ti už­jū­rio ska­nės­tų, ku­rių pa­va­di­ni­mai skam­ba įmant­riai lyg bur­ta­žo­džiai?

Oi, ger­bia­mie­ji, ne­si­pur­ty­ki­te, mie­ži­nei ko­šei pa­tei­sin­ti yra net ke­le­tas prie­žas­čių. Pir­ma – kruo­pas val­gy­ti svei­ka. At­si­me­na­te mi­ty­bos pi­ra­mi­dę? Jos pa­grin­das – kruo­pos! Ver­tin­giau­sios yra tos, nuo ku­rių ne­nuš­li­fuo­tos luo­be­lės su vi­so­mis gė­ry­bė­mis. Mie­žio grū­das tie­siog su­skal­dy­tas ir pa­tiek­tas su vi­sa ląs­te­lie­na bei mi­ne­ra­li­nė­mis me­džia­go­mis: mag­niu, fos­fo­ru, ka­liu, kal­ciu. Ne vel­tui jos va­di­na­mos mi­ty­bos lo­biu. Per­li­nės kruo­pos taip pat ga­mi­na­mos iš mie­žių, ta­čiau šiuo at­ve­ju grū­do pa­vir­šius yra nu­šli­fuo­tas. Jo­se šiek tiek ma­žiau mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų, ge­ro­kai ma­žiau ląs­te­lie­nos. Ge­ro­kai il­ges­nis ir vi­ri­mo lai­kas. O ląs­te­lie­na ge­ra tuo, kad „nei­na į kū­ną“ – pra­čiuo­žia mū­sų or­ga­niz­mu kaip švei­čia­mie­ji mil­te­liai, bent šiek tiek ap­kuop­da­mi mus iš vi­daus.

Ki­tas svar­bus da­ly­kas – mie­ži­nės kruo­pos yra pi­gios. Kaip jums šis mo­ty­vas? Ak­tua­lus? Kaž­ku­rį va­ka­rą ne­ty­čia nu­klau­siau per te­le­vi­zo­rių dis­ku­si­ją – kaip žmo­nės iš­gy­ve­na iš mi­ni­ma­lios al­gos, jei ji ma­žes­nė už skur­do ri­bą? Bu­vo ten ke­lios „kal­ban­čios gal­vos“, ku­rių nuo­mo­ne, žmo­nės tik ap­si­me­ta ne­pa­si­tu­rin­čiais, kad gau­tų pa­šal­pų, o iš tie­sų vi­si ką nors slap­ta dir­ba ir slap­ta už­dir­ba. Ak, po­nai iš žė­rin­čio Vil­niaus, pa­sa­ky­čiau aš jums, bet ne­tu­riu įpro­čio gin­čy­tis su te­le­vi­zo­riu­mi. Ir ap­skri­tai da­bar aš apie mie­ži­nes kruo­pas ra­šau, o ne „svie­tą ly­gi­nu“.

Tre­čia – mie­ži­nės kruo­pos yra ska­nios! O tai svar­biau­sia.

Kruo­pos iš­ver­da grei­tai. Jos ga­lė­tų „pri­nok­ti“ net už­pil­tos ver­dan­čiu van­de­niu, jei puo­das ge­rai iš­lai­ky­tų ši­lu­mą, pa­vyz­džiui, su­vy­nio­tas į ant­klo­dę ar įdė­tas į se­no­viš­kos kros­nies or­kai­tę. Aš ne­vy­nio­ju puo­do į pa­ta­lus, o su­bė­ru­si kruo­pas į pa­sū­dy­tą ver­dan­tį van­de­nį lei­džiu ke­le­tą mi­nu­čių pa­vir­ti ant ne­di­de­lės ug­nies, kol jos su­ge­ria van­de­nį, o pa­skui bent 10 mi­nu­čių dar nea­ti­den­giu dang­čio. Dvi da­lys van­dens, vie­na da­lis kruo­pų – toks yra „ba­zi­nis“ ko­šės re­cep­tas, ku­ris pa­skui gar­di­na­mas vi­so­kiais bū­dais.

Tra­di­ci­nis bū­das: smul­kiai su­pjaus­ty­ti la­ši­nu­kai pa­spir­gi­na­mi kep­tu­vė­je, o at­si­ra­du­siuo­se rie­ba­luo­se pa­ke­pi­na­mi svo­gū­nai. Vis­kas už­pi­la­ma ant iš­vir­tos ko­šės ir iš­mai­šo­ma. Se­nes­nė­se kny­go­se ra­šo, kad ko­šė už­ku­la­ma spir­gais. Pap­ras­ta, gar­du, lie­tu­viš­ka. Sa­ko­te, at­si­bo­dę? Ta­da pa­ban­dy­ki­te taip: pa­ke­pi­nę spir­gu­čius ir svo­gū­nus, už­dė­ki­te ke­lis šaukš­tus grie­ti­nės ir už­kai­tin­ki­te. Tik nau­do­ki­te nor­ma­lią grie­ti­nę, o ne lie­sas jos imi­ta­ci­jas.

Ga­li­ma spir­gin­ti ne la­ši­nu­kus, o mal­tą kiau­lie­ną. Iš pra­džių rei­kės į kep­tu­vę įpil­ti šla­ke­lį alie­jaus ar­ba svies­to, o pa­skui rie­ba­lų at­si­ras iš mė­sos. Vi­są lai­ką, kol ke­pa, ją rei­kia pa­mai­šy­ti, kad mė­sa bū­tų tru­pi­nu­kais, o ne su­kib­tų į kot­le­tą. Svo­gū­ną rei­kia su­pjaus­ty­ti itin smul­kiai ir su­dė­ti į kep­tu­vę kar­tu su mė­sa. Įber­ti drus­kos, pi­pi­rų. Kai iš­keps, už­dė­ti grie­ti­nės ir už­kai­tin­ti. Bus la­bai so­tus pa­da­žas.

Ga­li­ma ir ve­ge­ta­riš­kai: svo­gū­nus rei­kia pa­ke­pin­ti svies­te ar­ba alie­ju­je, su­dė­ti su­pjaus­ty­tus pie­vag­ry­bius ir vis­ką kar­tu trum­pai pa­kai­tin­ti, o pa­skui jais už­kul­ti ko­šę ar­ba įdė­jus grie­ti­nės pa­da­ry­ti pa­da­žą. Pie­vag­ry­bių ne­bū­ti­na il­gai kep­ti, o jei nau­do­ja­me ki­to­kius gry­bus, tai juos rei­kia prieš tai ap­vir­ti ir nu­sunk­ti.

Ki­tas iš­ban­dy­tas re­cep­tas: alie­ju­je iš pra­džių rei­kia pa­ke­pin­ti svo­gū­nus, pa­skui – stam­biai su­tar­kuo­tas bul­ves, ku­rias rei­kia ke­pin­ti vi­są lai­ką mai­šant, kad ne­su­lip­tų. Pas­kui įmai­šy­ti į iš­vir­tą mie­ži­nę ko­šę ir ke­lias mi­nu­tes pa­lik­ti „su­si­drau­gau­ti“. San­ty­kis maž­daug toks: vie­na da­lis tar­kuo­tų bul­vių, dvi da­lys ko­šės. Grie­ti­nės už­si­dė­ti val­gant (čia jau leis­ti­na ir lie­ses­nė).

Mie­ži­nė ko­šė, be­je, la­bai ge­rai pri­si­tai­ko prie skir­tin­gų šei­mos na­rių sko­nių. Iš­ver­da­me puo­de „ba­zi­nę“ ko­šę, be jo­kių prie­dų, o ypa­tin­gą­jį sko­nį su­tei­kia­me tuo­met, kai ji bū­na iš­dė­lio­ta į du­be­nė­lius. Vie­nam – pa­da­žas su gry­bu­kais, ki­tam – šaukš­tas ba­zi­li­kų pes­to pa­da­žo (pui­kiai tin­ka!), tre­čiam – že­mės rie­šu­tų svies­to, vi­siems ki­tiems – tie­siog svies­to, ir te­gu kiek­vie­nas val­go sa­vo ir dėl sko­nio ne­si­gin­či­ja.

O dar ga­li­ma iš­si­vir­ti Ka­lė­do­mis kve­pian­čios mie­ži­nės ko­šės su im­bie­ro šak­ni­mi, apel­si­no žie­ve­le, ci­na­mo­nu ir gvaz­di­kė­liais. Ar­ba su aguo­no­mis. Įdo­mu tai, kad pra­dė­jus vir­ti kve­pia mie­ži­nė­mis kruo­py­tė­mis, o be­bai­giant – aguo­no­mis.

Mie­ži­nė ko­šė – gar­du ir svei­ka. O ką da­ry­ti, jei koks nors na­mi­nis ba­jo­ras pra­dės bur­bė­ti, kad to­kias kruo­pas jo bo­bu­tė vir­da­vo par­šiu­kams? Ogi pa­tiek­ti jam ko­šę lėkš­tu­tė­je paauk­suo­tais kraš­te­liais! Į svei­ka­tą!

Li­ja

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Sa­ko­ma, kad mū­sų eros me­tai pra­dė­ti skai­čiuo­ti nuo Kris­taus gi­mi­mo.  Da­bar moks­li­nin­kai tei­gia, kad Jė­zus Kris­tus gi­męs sep­ty­ne­riais me­tais anks­čiau. Evan­ge­li­jo­je pa­gal Ma­tą pa­sa­ko­ja­ma, kad Jė­zus gi­mė pa­si­ro­džius Bet­lie­jaus žvaigž­dei (Mt 2,2). Vi­sais lai­kais moks­li­nin­kai ban­dė ap­skai­čiuo­ti jos pa­si­ro­dy­mo lai­ką. Nors evan­ge­li­jos ir ne­nu­ro­do tiks­lios Jė­zaus gi­mi­mo da­tos, ji bū­ti­nai tu­ri su­tap­ti su pir­muo­ju šio dan­gaus fe­no­me­no pa­si­ro­dy­mu.

Jau vo­kie­čių ast­ro­no­mas Johannes’as Kep­le­ris (1571-1630) pa­skai­čia­vo, kad šį evan­ge­li­jų ap­ra­šy­tą reiš­ki­nį ga­li ati­tik­ti daug­kar­ti­nis Sa­tur­no ir Ju­pi­te­rio pla­ne­tų suar­tė­ji­mas 7 m. „prieš Kris­tų“. Ka­dan­gi Jė­zus ne­ga­lė­jo bū­ti atė­jęs į šį pa­sau­lį sep­ty­ne­ri me­tai „prieš sa­vo gi­mi­mą“, kaž­kas tu­rė­jo su­klys­ti. Tai bu­vo vie­nuo­lis, var­du Dio­ny­zas Ma­ža­sis, gy­ve­nęs Ro­mo­je nuo 500 iki 545 m. Pas­ta­ra­sis įve­dė ka­len­do­riaus skai­čia­vi­mą „pa­gal Kris­taus gi­mi­mą“, be to, ap­si­ri­ko ke­le­riais me­tais. Nuo to lai­ko gy­ve­na­me pa­sau­ly­je su arit­me­ti­kos klai­da. Var­gu ar kei­si­me sa­vo ka­len­do­rius, ne­tgi jei vis dau­giau ty­ri­nė­to­jų pa­tvir­tins ir pa­tiks­lins Kep­le­rio moks­li­nes iš­va­das. Tik teo­lo­gai ir is­to­ri­kai mėgs­ta pa­juo­kau­ti: „Mes ži­no­me, kad Jė­zus bu­vo nu­kry­žiuo­tas, bet ar jis iš tik­rų­jų gi­mė?“ Tie­sa, ši klai­da mums tu­rė­tų bū­ti ir šiek tiek džiu­gi, nes jei ma­jų ka­len­do­riai tei­gia, kad pa­sau­lio pa­bai­ga bus 2012 m. gruo­džio 22 d., ši da­ta mums ne­be­bai­si – ji jau bu­vo 2005 m.

Iki Kū­čių ir Ka­lė­dų li­ko dvi sa­vai­tės. Pa­gal se­ną­jį Ju­li­jaus ka­len­do­rių, ku­rį į Lie­tu­vą XVIII a. pa­bai­go­je vėl bu­vo su­grą­ži­nu­si ru­sų val­džia, Ka­lė­dos ati­tik­da­vo gruo­džio 13-osios da­tą. Tai šv. Liu­ci­jos var­da­die­nis, ši die­na tra­di­ciš­kai va­di­na­ma Švie­sos die­na. Įdo­mu, kad nuo jos va­ka­rai ne­beil­gė­ja – sau­lė lei­džia­si tuo pa­čiu me­tu. Die­na vis dėl­to ke­lio­mis mi­nu­tė­mis trum­pė­ja iki sau­lėg­rį­žos, bet to­dėl, kad ry­tą ji dar „pra­mie­ga“ – pa­te­ka ke­lio­mis mi­nu­tė­mis vė­liau. So­viet­me­čiu Ka­lė­das pa­tar­ti­na bu­vo švęs­ti drau­ge su Nau­jai­siais me­tais. Nors jei­gu tie­siai švie­siai, tai jos tie­siog bu­vo drau­džia­mos. Vis­kas bu­vo da­ro­ma, kad mes nie­ko ne­ži­no­tu­me apie bib­li­nius iš­min­čius – Kas­pa­rą, Bal­ta­za­rą ir Mer­ke­lį. No­rė­ta, kad pa­sta­ro­jo var­das aso­ci­juo­tų­si tik su sta­lo įran­kiais. Bet Ka­lė­dų iš­gy­ven­din­ti ne­pa­vy­ko – gruo­džio 24-ąją, Kū­čių va­ka­rą, ga­li­ma sa­ky­ti, vi­sos lie­tu­vių šei­mos rink­da­vo­si prie gal kuk­laus, bet šven­ti­nio sta­lo. Tie­sa, ra­dau pa­ra­šy­ta, kad anks­čiau se­nie­ji egip­tie­čiai Ka­lė­das šven­tė per Ve­ly­kas ir iš­kil­mėms pjau­da­vo šven­tą­jį jau­tį Apį. O pa­sak kaž­ku­rio ang­lų moks­li­nin­ko, ro­mė­nų vi­kin­gai per Ka­lė­das val­gy­da­vo lo­kio le­te­ną su iš pi­pi­rų pa­da­ry­tu pa­da­žu. Mū­sų fi­lo­lo­gas A. Viš­te­lis-Viš­te­liaus­kas iš­ve­džio­ja, kad Ka­lė­das pir­mie­ji pra­dė­jo švęs­ti lie­tu­viai, dar te­be­gy­ven­da­mi ro­ju­je. Esą lie­tu­vis Ado­mas tvė­ręs ro­ju­je tvo­rą, kad va­gys neiš­vog­tų obuo­lių nuo Ge­ro ir Pik­to Pa­ži­ni­mo Me­džio. Tuo tiks­lu prieš Ka­lė­das jis įka­lęs pa­sku­ti­nį kuo­lą ir da­vęs po­niai Ie­vai obuo­lį per Ka­lė­das. Kai tik Ie­va pa­ste­bė­da­vu­si Ado­mą ka­lant kuo­lus, ji ži­no­ju­si, kad jau Ka­lė­dos (nuo žo­džio „kuo­las“). Da­bar Lie­tu­vo­je li­ko 11 mė­ne­sių ir Ka­lė­dos.

Tie­sa, ne vie­nas, pa­skai­tęs šį teks­tą, ga­li pa­sa­ky­ti, kad au­to­rius klys­ta, nes vi­siems ži­no­ma, kad ne Ado­mas Ie­vai pa­da­vė obuo­lį, bet Ie­va jį su­gun­dė šiuo vai­siu­mi. Vis dėl­to pa­sta­ruo­ju me­tu im­ta įro­di­nė­ti, kad dėl pir­mo­sios nuo­dė­mės kal­tas Ado­mas, nes bū­tent jis pa­ro­dęs Ie­vai so­dą. Ką da­ry­si, vy­rai vi­sa­da tu­ri bū­ti kal­čiau­si. Fe­mi­niz­mo lai­kais gy­ve­na­me.

Ar ži­no­te, ka­da Lie­tu­va ir jos gy­ven­to­jai iš­gy­ve­no ge­riau­sius lai­kus? Įp­ras­ti­nių at­sa­ky­mų yra bent ke­le­tas – LDK iki Jo­gai­lai­čių val­dy­mo, di­džia­vy­rių lai­kais, kai lie­tu­viai pu­sei Eu­ro­pos krė­tę į kai­lį, tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je, kur lie­tu­viai ži­no­ję, kas yra Tė­vy­nė ir kaip ją rei­kia gerb­ti, kai ku­riems gy­ven­to­jams at­ro­do, jog ta­ry­bi­nė­je Lie­tu­vo­je, ku­rio­je gy­ve­no­me be di­de­lių so­cia­li­nių ar eko­no­mi­nių rū­pes­čių. O ko­kie vi­si bu­vo­me drau­giš­ki, ar­ti­mi ka­lan­tis pir­mie­siems At­gi­mi­mo dai­gams. Ko­kie bu­vo jaus­mai! Kai­mo žmo­gus net kar­ves ei­da­vo melž­ti ne­ši­nas lie­tu­viš­ka vė­lia­vė­le. Auk­so am­žius vi­suo­met yra praei­ty­je.

Da­bar mū­sų ap­lin­ko­je daž­niau­siai skam­ban­tis žo­dis – „kri­zė“. Vi­si, skre­bi­nan­tys plunks­ną ar kom­piu­te­rio kla­via­tū­rą, apie ją ra­šė, ra­šo ir, at­ro­do, ra­šys. Jei anks­tė­liau daž­nas teks­tų pa­va­di­ni­mas bū­da­vo „Dar kar­tą apie mei­lę“, „Dar kar­tą apie lai­mę“, „Dar kar­tą apie gro­žį“, „Dar kar­tą apie šven­tes“ ir t. t., tai XXI am­žiaus vie­nuo­lik­tų­jų me­tų pa­bai­go­je ten­ka ra­šy­ti „Dar kar­tą apie kri­zę“, nes kri­zės te­ma dis­ku­si­jo­se ar net mo­no­lo­guo­se (nors kai kal­bie­si pa­ts su sa­vi­mi, tai tik­rai kri­zė) tam­pa neiš­se­mia­ma. At­ro­do, vi­si plau­kia­me „Ti­ta­ni­ku“ ir ži­no­me – val­čių neuž­teks. Ką apie kri­zę ma­no „Goog­le“ paieš­ka? Pas­ta­rų­jų ke­lių mė­ne­sių skai­čiai to­kie – maž­daug 784 000 re­zul­ta­tų už­klau­sai „kri­zė“. Pa­ly­gin­ki­te – maž­daug 18 700 re­zul­ta­tų už­klau­sai „kles­tė­ji­mas“.

Pa­vyks ar ne­pa­vyks iš­bris­ti iš kri­zės? Rei­kia ti­kė­ti, kad pa­vyks, nes vi­sa­da pa­vyks­ta, tik kaip grei­tai? Sa­ko, kri­zės spren­di­mų sce­na­ri­jų yra ke­le­tas, bet rea­liau­sias – at­skris ufo­nau­tai ir mus iš­gel­bės. Ga­li­me „an­tik­ri­zi­nį“ pla­ną su­si­kur­ti ir pa­tys, pa­vyz­džiui, neiš­ger­ti bu­te­lio ir ne­su­rū­ky­ti pa­ke­lio ci­ga­re­čių. Su­tau­py­tu­me 15 ar net 50 li­tų, pri­klau­so­mai nuo to, ko­kį gė­ri­mą ge­ria­me ir ko­kias ci­ga­re­tes rū­ko­me. Be to, ry­tą ne­skau­dės gal­vos, ne­troš­kins, jau­si­mės žva­lūs. Pri­va­lu­mų kri­zė­je ga­li­me ras­ti daug, nors ir tai, kad neap­sik­rau­si­me niek­nie­kiais, at­si­kra­ty­si­me ant­svo­rio, kvė­puo­si­me gai­ves­niu oru, nes va­ži­nės ma­žiau au­to­mo­bi­lių, to­dėl daž­niau vaikš­čio­si­me pės­čio­mis, žmo­nės ims dau­giau bend­rau­ti, at­si­ras šil­tes­nių jaus­mų, mo­te­rys te­kės iš mei­lės... Kri­zė – su­si­mąs­ty­mas, kad am­ži­nai ne­gy­ven­si­me. Kri­zė – gy­ve­ni­mo pa­mo­kos, už ku­rias šiaip jau rei­kė­tų daug mo­kė­ti, o da­bar jas gau­ni dy­kai. Esant kri­zei pa­si­reiš­kia pro­tin­gie­ji, ki­tu at­ve­ju jiems sun­kiau bū­tų at­si­skleis­ti.

Nuo­tai­kai pa­skaid­rin­ti ieš­kau links­mų aki­mir­kų. Įsi­jun­giu „Mez­zo“ ir klau­sau­si Vie­nos sim­fo­ni­nio or­kest­ro. Pri­si­mi­niau vai­kys­tė­je ma­ty­tą ani­ma­ci­nį fil­mą, ku­ria­me sim­fo­ni­nį or­kest­rą su­da­rė gy­vu­liai ir žvė­rys. „Ką gi toks or­kest­ras pa­gros?“ – pa­klaus ne­sup­ran­tan­tys hu­mo­ro. „Ko­dėl ne­pag­ros? Ga­li net vi­sai pui­kiai pa­gro­ti, jei pir­ma­sis smui­kas – žy­das“, – ga­li­ma to­kiam at­sa­ky­ti.

Kri­zė kri­ze, bet ar­tė­jant Ka­lė­doms apie do­va­nas rei­kia pa­gal­vo­ti. Kiek iš­ga­li­me. Vy­rams kaip vy­rams, bet vai­kams ir mo­te­rims ka­lė­di­nės do­va­nos tik­rai pri­klau­so. Ne­se­niai per­skai­čiau prieš­ka­lė­di­nį mo­ters skun­dą. „Vėl teks Ka­lė­das ir Nau­juo­sius me­tus su­tik­ti su bu­te­liu vy­no vie­noj ran­koj, o vib­ra­to­riu­mi – ki­toj“, – vaiz­din­gai, bet liūd­nai pra­ma­to ra­šan­čio­ji. Ne­ga­li bū­ti, kad mo­te­ris ne­tu­rė­tų vy­ro, ku­ris pri­va­lo jai įteik­ti do­va­ną. O jei­gu jis ne­sup­ran­ta, tai rei­kia šiek tiek aša­rų ir is­te­ri­jos. Gy­ve­ni­me juk rei­kia vi­sai ne­daug – nau­jo no­ro. O do­va­no­ti ga­li­ma vis­ką. Vie­no­je šei­mo­je gir­dė­jau ber­niu­ką pra­šan­tį tė­vų ke­lių li­tų, nes ke­ti­nąs pirk­ti do­va­ną kai­my­nų mer­gai­tei. Tė­vams pa­klau­sus, ką pirks, šis at­sa­kė: „Vė­duok­lę.“

Kur pra­si­de­da Ka­lė­dos? Pra­si­de­da jos „Ak­ro­po­ly­je“ ar ki­tuo­se pre­ky­bos cent­ruo­se – iš me­ta­li­nių konst­ruk­ci­jų su­ręs­tuo­se pa­sta­tuo­se. Ten, kur vien tik au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lės uži­ma ke­lis hek­ta­rus. Vos įžen­gi vi­dun, iš­kart re­gi – ap­lin­kui žė­ri įvai­rių spal­vų ir for­mų plas­ti­ki­nės puoš­me­nos. Gra­žu, bet tik miš­ku ne­kve­pia. Ne bė­da, čia pat ga­li nu­si­pirk­ti rek­la­muo­ja­mą fla­ko­nė­lį ir pa­purkš­ti ant dirb­ti­nių ša­kų tru­pu­tė­lį na­tū­ra­laus pu­šų kva­po aro­ma­to. Ką da­ry­si – gy­ve­na­me lai­ko­tar­piu, kai net ku­ni­gas, pra­dė­da­mas šv. Mi­šias, sa­ko: „Bro­liai ir se­se­rys, pra­dė­ki­me šias šv. Mi­šias žo­džiais – ar vi­si iš­si­jun­gė­te mo­bi­liuo­sius te­le­fo­nus?“

Ar su­pras mus mū­sų vai­kai, kai pa­sa­ko­si­me apie di­din­gą­jį Atė­nų ak­ro­po­lį? Tą pa­tį, kur bu­vo skel­bia­ma Del­fų iš­min­tis ir bu­vo iš­ta­ra: „Pa­žink sa­ve.“ O štai pre­ky­bos cent­ro pa­skir­tis yra pa­siū­ly­ti pre­kių gau­są su šū­kiu: „Var­tok!“ Bet taip jau yra, kad per šven­tes vi­si tam­pa­me dos­nes­ni ir jaut­res­ni. Tad gal ne­ver­ta veng­ti Ka­lė­dų šū­kio: „Do­va­nok ir bū­si ap­do­va­no­tas!“ Tik išė­ję iš pre­ky­bos cent­ro su pil­nu mai­šu pir­ki­nių ži­no­me, kad mū­sų na­mų neap­len­kė lai­mė, nors su­vo­kia­me, kad kvai­la, kai mū­sų vi­suo­me­nė­je per daug ak­cen­tuo­ja­ma ma­te­ria­lio­ji do­va­nų pu­sė.

Ge­ra tu­rė­ti daug drau­gų. Bet tik tol, kol jiems ne­rei­kia pirk­ti do­va­nų. Štai, jei tu­ri 20 ar dau­giau drau­gų, tau rei­kia nu­pirk­ti tiek do­va­nų, kad tap­si nu­si­va­riu­siu nuo ko­jų pa­niu­rė­liu. Tie­sa, jei jau ma­lie­si po par­duo­tu­ves, nu­si­pirk ką nors ir sau. Dėl vi­sa ko, jei­gu nie­kas nie­ko tau ne­do­va­nos. Bet ti­kėk – ši­to ne­tu­rė­tų bū­ti. Jei­gu yra kraš­tų, kur do­va­nos ne­tei­kia­mos, kur nė­ra to­kios tra­di­ci­jos, tai Lie­tu­va to­kiems re­gio­nams ne­prik­lau­so. Tai ga­li­ma spręs­ti pa­gal po­pie­riaus ar kas­pi­nų do­va­noms su­nau­do­ji­mą.

Be do­va­nų, to­kiu me­tu ypač po­pu­lia­rios įvai­rios pra­na­šys­tės. Ast­ro­lo­gai ir vi­so­kie pra­na­šau­to­jai su­tei­kia mums ge­res­nio gy­ve­ni­mo vil­tį. Jie pra­na­šau­ja, kad Lie­tu­va bus vie­na sau­giau­sių vie­tų Že­mė­je. Ne­bus čia že­mės dre­bė­ji­mų, nors jie pra­si­de­da ir ten, kur anks­čiau ne­bu­vo. Anot ast­ro­lo­gų, lie­tu­viai – ga­na švie­sios kar­mos tau­ta, Lie­tu­va – ga­na šven­ta vie­ta. Sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kad mū­sų ša­lis bū­tų įtrauk­ta į ka­rą ar už­grob­ta, iš­trau­kiant ją iš bend­ro pa­sau­li­nio kon­teks­to. Lau­kia­ma ir di­des­nių per­mai­nų. Tei­gia­ma, kad per ar­ti­miau­sius pen­ke­rius me­tus mū­sų lau­kia pen­kios nau­jo­vės: sau­lės ener­gi­ja bus ver­čia­ma į elekt­rą (sau­lės ba­te­ri­jų bus ga­li­ma įmai­šy­ti net į sie­nų da­žus), nar­šy­ti in­ter­ne­te pa­kaks tik bal­so, par­duo­tu­vė­se veiks „skait­me­ni­niai pa­gal­bi­nin­kai“ (pir­kė­jas aki­mirks­niu su­ži­nos, kur ras­ti pa­gei­dau­ja­mą pre­kę), gy­dy­to­jai ga­lės iš anks­to nu­ma­ty­ti li­gas ir už­kirs­ti joms ke­lią, o nau­jos tech­no­lo­gi­jos net leis pa­di­din­ti žmo­gaus at­min­ties ga­li­my­bes.

Koks bu­vo šio teks­to tiks­las? Ogi tie­siog pa­si­džiaug­ti su mie­lais skai­ty­to­jais ar­tė­jan­čio­mis šven­tė­mis, ras­ti kas­die­ny­bė­je švie­ses­nių aki­mir­kų ir pra­neš­ti, kad pa­sau­lio pa­bai­gos da­tą lai­min­gai per­šo­ko­me.

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Ar­tė­jant Kū­čioms ir Ka­lė­doms, be to, eko­no­mi­kos sunk­me­čiu tuš­tė­jant pi­ni­gi­nėms ir vy­rau­jant pe­si­mis­ti­nei nuo­tai­kai, itin suak­ty­vė­ja įvai­rūs bū­rė­jai, ast­ro­lo­gai ar ki­to­kio plau­ko ša­ma­nai – pra­si­de­da vai­vų, pal­mi­rų, ni­jo­lių, an­ge­lių, gau­den­tų, leo­pol­dų me­tas. Gal­būt na­tū­ra­lu, kad bė­dų spau­džia­mas žmo­gus vis la­biau ti­ki­si ste­buk­lo, ma­žiau pa­si­kliau­ja sa­vo jė­go­mis ir vi­lia­si, kad žvaigž­dės jam pa­ro­dys tik­rą­jį ke­lią.

Lo­giš­ka, kad vi­si ast­ro­lo­gai vie­nin­gai pra­na­šau­ja, jog teks dar la­biau su­si­verž­ti dir­žus, nei svei­ka­tos ap­sau­gos, nei švie­ti­mo sis­te­ma ne­su­lauks ge­res­nių lai­kų, me­tų pa­bai­go­je jau­si­mės niū­riai, rei­kės ne­ma­žai pa­stan­gų, kad iš­lik­tu­me op­ti­mis­tiš­ki, ne­nus­to­tu­me ti­kė­ti. Žo­džiu, da­bar­ti­nį laik­me­tį ast­ro­lo­gai pra­na­šau­ja itin įtemp­tą, o no­rint pri­si­vi­lio­ti sėk­mę esą rei­kia ne­pa­mirš­ti, kad li­ki­mas šyp­so­si tik gra­žios sie­los, ak­ty­vioms, ini­cia­ty­vioms as­me­ny­bėms, sa­va­ran­kiš­kiems, stip­riems žmo­nėms. Tą pa­tį pra­na­šau­čiau ir aš. At­ro­do, ne­sun­ku bū­ti pra­na­šu.

Ast­ro­lo­gai, pra­na­šai ir bū­rė­jai, sa­ko, kad jau 2008 me­tais įspė­ję apie di­de­les per­mai­nas Lie­tu­vo­je ir ap­skri­tai pa­sau­ly­je, apie fi­nan­si­nę kri­zę, gam­tos ka­tak­liz­mus, ypač blo­gą kri­mi­no­ge­ni­nę si­tua­ci­ją, ra­gi­nę gy­ven­ti tau­piai, ne­plės­ti vers­lo, ne­pri­siim­ti di­de­lių fi­nan­si­nių įsi­pa­rei­go­ji­mų. Ta­čiau nie­kas jų ne­klau­sė. O rei­kė­jo įsi­klau­sy­ti, ne­žiū­rė­ti į tas pro­gno­zes skep­tiš­kai – keis­ti mąs­ty­mą ir at­si­gręž­ti į dva­si­nes ver­ty­bes. To­dėl keis­ta at­ro­do ne­se­niai spau­do­je re­gė­ta ži­nu­tė, kad ast­ro­lo­gė krem­ta­si paė­mu­si kre­di­tą būs­tui ir ne­be­pa­jė­gian­ti jo grą­žin­ti. Kar­tą ka­vi­nu­kė­je, gurkš­no­da­mas ka­vą, ga­na nei­gia­mas sa­vo min­tis apie ast­ro­lo­gi­ją iš­dės­čiau vie­nai šios pro­fe­si­jos at­sto­vių. Ji taip su­py­ko, kad tėš­kė ant sta­lo du li­tus už sa­vo ka­vą ir lėk­te iš­lė­kė iš ka­vi­nės. Prieš tai ji gy­rė­si, kad vis­ką ži­nan­ti ir vis­ką pra­ma­tan­ti, bet net ne­ži­no­jo, kad ka­va to­je ka­vi­nė­je kai­nuo­ja tris li­tus.

Sa­ko, kny­gy­nuo­se dau­giau per­ka­ma įvai­rių ast­ro­lo­gi­nių ir pra­na­šys­čių kny­gų. Per­ka­mos ir kny­gos, ku­rio­se mo­ko­ma, kaip iš­gy­ven­ti. Tie­sa, jos per­ka­mos ne tik pas mus – ir Va­ka­rų pa­sau­ly­je. Ne­te­kę dar­bo ar pa­ja­mų, sunk­me­čiu griū­vant vers­lui, žmo­nės daž­niau pa­guo­dos ieš­ko pas ast­ro­lo­gus, bū­rė­jus ar bioe­ner­ge­ti­kus. Iš­ti­kus kri­zei, pa­gau­sė­ja ir gel­bė­to­jų. Įdo­mu, kad pa­dau­gė­jo sto­jan­čių­jų į ast­ro­lo­gų kur­sus. Se­nie­siems ast­ro­lo­gams ge­rai – ne tik pa­tys pra­na­šau­ja, bet ir ki­tus mo­ko. Štai spau­do­je už­ti­kau skel­bi­mų apie sa­vait­ga­liais vyks­tan­čius pa­sta­rų­jų ruo­ši­mo kur­sus, ku­rie trun­ka 10 mė­ne­sių, kai­na 2,5 tūkst. li­tų. Ver­ta mo­ky­tis, nes ho­ros­ko­po su­da­ry­mas pas ast­ro­lo­gus, sa­ko, kai­nuo­ja nuo 100 iki net 500 li­tų. Nė skai­čiuo­ti ne­rei­kia, kad iš­leis­ti moks­lui pi­ni­gai žai­biš­kai at­si­pirks.

Ko­kia se­niau­sia pro­fe­si­ja? Sa­ko­te, ži­no­te. O gal vis dėl­to klys­ta­te? La­bai rea­lu, kad tai ga­li bū­ti ir ast­ro­lo­gi­ja. Na, jei ne pa­ti se­niau­sia, tai bent vie­na se­niau­sių. Šu­me­rų ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se ap­tin­ka­ma, kad apie 4000 m. prieš mū­sų erą ji jau bu­vo su­si­for­ma­vu­si. Is­to­ri­niai šal­ti­niai tei­gia, kad 1800 m. prieš mū­sų erą pa­si­ro­dė pir­ma­sis žvaigž­džių są­ra­šas, 652 m. pr. m. e. – anks­čiau­siai iš­li­kęs ast­ro­lo­gi­nis die­no­raš­tis,  o 432 m. pr. m. e. už­fik­suo­tas pir­ma­sis ži­no­mas Zo­dia­ko ženk­lų pa­nau­do­ji­mas. Tai­gi aki­vaiz­du, kad ast­ro­lo­gi­jos moks­las – itin se­nas, jos tie­soms – ga­ly­bė me­tų. Šis moks­las plė­tė­si ir ki­to, vis ki­toms kar­toms aiš­ki­nan­tis nau­jus da­ly­kus.

Ką da­bar žmo­nės no­ri daž­niau­siai iš­girs­ti iš ast­ro­lo­gų? Ast­ro­lo­gai tei­gia, kad anks­čiau dau­gu­mą jų klien­tų do­min­da­vo šir­dies rei­ka­lai, o da­bar daž­niau klau­sia­ma, kaip iš­veng­ti rū­pes­čių dėl to­les­nės veik­los ar ne­pra­ras­ti dar­bo vie­tos. Ko­dėl dau­ge­lis ne­kant­rau­da­mi lau­kia ast­ro­lo­gi­nių pro­gno­zių nau­ja­me laik­raš­čio ar žur­na­lo nu­me­ry­je? Gir­dė­jau ne­ti­kė­tą at­sa­ky­mą – to­dėl, kad ast­ro­lo­gi­nės pro­gno­zės ar­ba pra­na­šys­tės pa­si­tvir­ti­na. Taip at­si­tin­ka to­dėl, kad jos yra mig­lo­tos, bend­ro po­bū­džio, to­dėl bet kas jas ga­li pri­si­tai­ky­ti. Štai dar prieš­ka­ri­nė­je pra­na­šys­čių kny­ge­lė­je ra­dau to­kius aiš­ki­ni­mus: „Jūs mėgs­ta­te šio­kias to­kias įvai­ro­ves gy­ve­ni­me, tam tik­rą per­mai­nų laips­nį ir ima­te nuo­bo­džiau­ti, jei jus slo­pi­na įvai­riais su­var­žy­mais ir griež­to­mis tai­syk­lė­mis.“ O štai ne vie­nam gal gir­dė­ta is­to­ri­ja, kaip 1960 m. pran­cū­zų psi­cho­lo­gas laik­raš­čiuo­se iš­spaus­di­no rek­la­mą, kad tei­kia ast­ro­lo­go pa­slau­gas. Ga­vęs šim­tus už­sa­ky­mų, sa­vo klien­tams iš­siun­tė tą pa­tį ho­ros­ko­pą, su­da­ry­tą iš ne­konk­re­čių fra­zių. Ir ką gi – dau­giau nei po­ra šim­tų klien­tų at­siun­tė jam dė­kin­gu­mo laiš­kus už ste­bė­ti­nai tiks­lų, meist­riš­kai pa­ruoš­tą ho­ros­ko­pą...

Apie ast­ro­lo­gi­nių pra­ma­ty­mų tei­sin­gu­mą by­lo­ja nors ir štai toks pa­ste­bė­ji­mas-anek­do­tas: „Jei žmo­na ne­spė­ja ry­tą vy­rui į lo­vą at­neš­ti ka­vos, vis­kas pra­si­de­da nuo alaus.“ Ar­ba ast­ro­lo­gi­nė pra­na­šys­tė mo­te­riai: „Jei išė­jai iš na­mų ne­pa­si­da­žiu­si, su­tik­si kaip nie­kad daug pa­žįs­ta­mų.“

Šiaip jau iš ast­ro­lo­gi­nių prie­lai­dų ga­li sek­ti bet kas: ir tie­sa, ir ne­tie­sa, iš es­mės – nie­kas. Ar pa­ste­bė­jo­te di­de­lių ne­su­ta­pi­mų tarp vie­nos ar ki­tos ast­ro­lo­gi­nės pro­gno­zės, su­da­ry­tos pa­gal tą pa­čią da­tą? To­dėl jo­kio skir­tu­mo, ar ho­ros­ko­pas bus su­da­ry­tas kruopš­čiai brai­žant kos­mog­ra­mas, ar tie­siog „nu­ka­bin­tas nuo lu­bų“. Vis tiek jis da­lį per­skai­čiu­sių­jų nu­ste­bins pa­tai­ky­mu „kaip pirš­tu į akį“, da­liai pa­si­ro­dys, kad ne­pa­tai­ky­ta ar kad pa­tai­ky­ta iš da­lies. Ap­ta­kios šio li­te­ra­tū­ri­nio žan­ro fra­zės, nu­glu­din­tos per tūks­tant­me­tę is­to­ri­ją, dar ge­riau už Bib­li­ją pa­si­duo­da di­de­lio mas­to in­terp­re­ta­ci­joms. Ką įdė­si – tą ir ra­si. Bet jei­gu yra žmo­nių, ku­riems to rei­kia, te­gul tie ho­ros­ko­pai eg­zis­tuo­ja. Ast­ro­lo­gas, kaip ir juok­da­rys, vi­sais lai­kais bu­vo bū­ti­nas rū­mų at­ri­bu­tas. Ast­ro­lo­gi­ja – pra­mo­gų rū­šis. „Ne­pa­tai­kiu­sių“ pra­na­šų, kaip ir ki­tų šar­la­ta­nų, at­ve­ju var­to­to­jų tei­sių ap­sau­gos tar­ny­ba nie­kuo ne­ga­lės pa­gel­bė­ti. Kal­tin­ti ast­ro­lo­gą už ne­ko­ky­biš­kai su­teik­tą „pa­slau­gą“ to­ly­gu kal­tin­ti nu­si­dai­na­vu­sią po­p-dai­ni­nin­kę.

Iš tie­sų, kol „var­to­to­jas“ į ho­ros­ko­pą žiū­ri kaip į die­nos anek­do­tą ar sen­ten­ci­ją, tol jo­kio kri­mi­na­lo nė­ra. Nė­ra ap­ga­vi­ko, nė­ra au­kos – yra tik pra­sta dai­ni­nin­kė ir pra­stai iš­la­vin­tą au­sį tu­rin­tis klau­sy­to­jas. Kri­mi­na­las pra­si­de­da, kai „var­to­to­jas“ į ho­ros­ko­pą pra­de­da žiū­rė­ti rim­tai, kaip į gy­ve­ni­mo kel­ro­dį, šiau­dą, už ku­rio baig­ti­nė bū­ty­bė ban­do grieb­tis eg­zis­ten­ci­nio siau­bo (ku­ris ga­li iš­tik­ti ir ele­men­ta­rio­se ap­si­spren­di­mo si­tua­ci­jo­se, ir ne­lai­mių, grės­mių at­ve­ju) aki­vaiz­do­je. Ga­li­ma tik įsi­vaiz­duo­ti, ko­kios pa­sek­mės gre­sia žmo­gui, ku­ris pa­si­rin­ko ar pa­li­ko gy­ve­ni­mo par­tne­rį, pa­si­ry­žo pa­keis­ti dar­bą ar in­ves­tuo­ti be­si­va­do­vau­da­mas ho­ros­ko­pu – ne įsi­gi­li­nęs į tik­ras ap­lin­ky­bes ar pa­si­ta­ręs su ati­tin­ka­mų sri­čių spe­cia­lis­tais ir pa­da­ręs iš­va­das, o „bet kaip“. Ne­re­ko­men­duo­ja­ma kliau­tis ast­ro­lo­gų pro­gno­zė­mis prii­mant į dar­bą nau­ją dar­buo­to­ją ar tvar­kant pa­na­šius rei­ka­lus, jau ge­riau pa­pra­šy­ti re­ko­men­da­ci­jų ir dip­lo­mo, nes, jau mi­nė­jau, iš klai­din­gų prie­lai­dų se­ka bet kas. Ar ast­ro­lo­gai at­sa­kin­gi už su­luo­šin­tus gy­ve­ni­mus? Ne. Juk iš juok­da­rio at­sa­ko­my­bės ne­rei­ka­lau­ja­ma.

Ar ho­ros­ko­pai ska­ti­na ką nors gy­ve­ni­me keis­ti? Sep­ty­nis kar­tus iš­te­kė­ju­sios gar­sios ak­to­rės žur­na­lis­tai pa­klau­sė, ar, jei bū­tų ga­li­ma pa­kar­to­ti gy­ve­ni­mą, ji vėl te­kė­tų už tų pa­čių vy­rų. Ak­to­rė at­sa­kė, kad taip, tik ki­ta ei­lės tvar­ka.

Tai ne­jau nie­ko ne­ga­li­ma ti­kė­tis iš ast­ro­lo­go? Ga­li­ma, pa­vyz­džiui, po­kal­bio, na, kaip su psi­cho­lo­gu ar psi­choa­na­li­ti­ku, tie­sa, už pi­ni­gus. Dau­giau mo­kė­si – pro­gno­zė bus ge­res­nė. Tik gy­ve­ni­me rei­kia ži­no­ti se­ną tie­są – atei­tis pri­deng­ta nuo žmo­gaus akių.

In­ter­viu me­tu daž­nai iš­girs­ti klau­si­mą „Kaip elg­tu­mė­tės, jei­gu bū­tų leis­ta gy­ven­ti iš nau­jo?“ Ma­no gal­va, tai vie­nas kvai­liau­sių klau­si­mų. Kaip elg­čiaus? Ogi taip pat. Kar­to­čiau tas pa­čias klai­das ir vis­ką da­ry­čiau taip pat, kaip ir da­riau. To­dėl, kad tai ma­no gy­ve­ni­mas. Ir jei­gu dar klaus­tų, kaip pa­va­din­čiau sa­vo gy­ve­ni­mą, neat­sa­ky­čiau, kad tai dra­ma ar tra­ge­di­ja, aiš­ku, ne­pa­va­din­čiau jo ir ko­me­di­ja, sa­ky­čiau – tri­le­ris.

Dar trys sa­vai­tės iki Ka­lė­dų, bet ga­li at­ro­dy­ti, kad šven­tės jau pra­si­dė­ju­sios. Įžieb­tos eg­lu­tės, žmo­nės vie­ni ki­tus svei­ki­na, kei­čia­si do­va­nė­lė­mis. Ar ge­rai, ar blo­gai, kad taip anks­ti pra­de­da­mos švęs­ti Ka­lė­dos? Ga­lin­ga anks­taus šven­ti­mo ša­li­nin­kų ar­mi­ja tvir­ti­na, jog ge­rai, kad švęs­ti pra­de­da­me anks­ti. Ir taip gy­ve­ni­mas liūd­nas, die­nos su­si­trau­ku­sios – tei­gia jie. Baž­ny­čia to­kiai anks­ty­vai šven­ti­mo pra­džiai gal ir ne­la­bai no­rė­tų pri­tar­ti. Ke­tu­rias sa­vai­tes prieš Ka­lė­das trun­kan­tis ad­ven­tas – su­si­kau­pi­mo, rim­ties, ap­mąs­ty­mų lai­ko­tar­pis lau­kiant Iš­ga­ny­to­jo atė­ji­mo. O šven­ti­mas pra­si­de­da vė­ly­vą gruo­džio 24-osios va­ka­rą. Kai ku­rie, nors ir ne­di­de­li Baž­ny­čios ša­li­nin­kai, taip pat tvir­ti­na, kad, pra­dė­jęs anks­ti švęs­ti, su­lau­kęs tik­rų Ka­lė­dų ne­be­tu­ri ką veik­ti. Iš­ties keis­ta. Kai rei­kia rim­ties, su­si­kau­pi­mo, me­di­ta­ci­jų – šven­čia­me, o kai rei­kia švęs­ti – liū­di­me ir nuo­bo­džiau­ja­me. Iki šven­čių su­de­gi­na­mos vi­sos žva­kės. Pa­čioms šven­tėms ten­ka pirk­ti nau­jas ar ap­siei­ti vi­sai be jų. Bet ti­ki­te ho­ros­ko­pais ar ne­ti­ki­te, Ka­lė­das, nea­be­jo­ju, vi­si pa­va­din­si­te lan­go į švie­są at­vė­ri­mu.

Pa­bai­go­je apie tai, jog ma­žai kam ži­no­ma, kad pa­sku­ti­nė me­tų die­na, gruo­džio 31-oji, va­di­na­ma Blo­gų min­čių at­si­kra­ty­mo die­na, nes įžen­giant į Nau­juo­sius vi­są blo­gį rei­kia pa­lik­ti, kad jis ne­sek­tų iš pa­skos. Lie­tu­vo­je bu­vo pa­pro­tys pri­riš­tą kel­mą per­temp­ti per kai­mą, kad jis su­ger­tų vi­są blo­gį, o po to su­de­gin­ti. Šiuo prie­ta­ru no­rė­tų­si ti­kė­ti.

 Ri­čar­das JA­KU­TIS

Iš TV ek­ra­nų din­go lai­da „Dar pa­žiū­rė­sim“, se­ria­las „Sal­di nuo­dė­mė“ ne­be­ro­do­mas va­ka­rais pa­to­giu lai­ku, o nu­kel­tas į šeš­ta­die­nio pa­va­ka­rę ir ro­do­ma ke­le­tą se­ri­jų iš­kart, kad grei­čiau pra­su­kus, nes ką da­ry­ti, kai jis jau su­kur­tas... Vie­nin­te­lė prie­žas­tis – pra­sti rei­tin­gai.

Iš TV ek­ra­nų din­go lai­da „Dar pa­žiū­rė­sim“, se­ria­las „Sal­di nuo­dė­mė“ ne­be­ro­do­mas va­ka­rais pa­to­giu lai­ku, o nu­kel­tas į šeš­ta­die­nio pa­va­ka­rę ir ro­do­ma ke­le­tą se­ri­jų iš­kart, kad grei­čiau pra­su­kus, nes ką da­ry­ti, kai jis jau su­kur­tas... Vie­nin­te­lė prie­žas­tis – pra­sti rei­tin­gai.

Kas for­muo­ja rei­tin­gus? Ko­kie žmo­nės? Ko­dėl vis dėl­to jie? Ko­dėl te­le­met­rų ma­tuok­liai  neįs­ta­ty­ti, pa­vyz­džiui, į Mo­des­to Pit­rė­no, Gin­ta­ro Rin­ke­vi­čiaus, Vik­to­ro Ge­ru­lai­čio ar bent Jur­gos Še­dui­ky­tės ar And­riaus Ma­mon­to­vo (juo la­biau, kad pa­sta­ra­sis pa­ts pra­šo­si to­kio ma­tuok­lio) te­le­vi­zo­rius? Pa­si­ro­do, taip nu­ma­to tarp­tau­ti­nė me­to­di­ka – ty­ri­mų pa­grin­dų pa­grin­das. Ty­ri­mų agen­tū­ra tvir­ti­na, kad jų me­to­di­ka pa­grįs­ta so­cio­lo­gi­jos moks­lu ir sis­te­mos kri­ti­kus tuoj ap­kal­ti­na šio abe­jo­ti­no moks­lo neiš­ma­ny­mu. Gir­di, vi­so­se ša­ly­se yra at­lie­ka­mi to­kie pat TV met­rų ty­ri­mai ir Lie­tu­va nė­ra iš­skir­ti­nis kraš­tas.

Ži­nia, ty­ri­mai vyks­ta taip: paaiš­kė­ja, pa­vyz­džiui, kad 10 pro­c. žmo­nių, ku­rių te­le­vi­zo­riuo­se įtai­sy­ti te­le­met­rų ma­tuok­liai, žiū­rė­jo tam tik­rą lai­dą, tuo­met ma­no­ma, kad tą pa­čią lai­dą žiū­rė­jo 10 pro­c. Lie­tu­vos gy­ven­to­jų. Su­tin­ka­ma, kad eg­zis­tuo­ja tam tik­ra pa­klai­da, bet, esą, ji ne­di­de­lė. Skai­čiau, kad Lie­tu­vo­je te­le­met­rai su­mon­tuo­ti 1005-iuo­se at­si­tik­ti­nai pa­rink­tų žmo­nių te­le­vi­zo­riuo­se ir tai lei­džia da­ry­ti iš­va­das apie vi­są Lie­tu­vą, ku­rio­je gy­ve­na 3 mln. gy­ven­to­jų. Tei­gia­ma, kad gau­tų re­zul­ta­tų tiks­lu­mas yra 95 pro­c. ir to­kio tiks­lu­mo vi­siems rei­tin­gų ty­rė­jams pa­kan­ka. Bet tuoj per­ša­si ki­ta min­tis – pa­skai­čiuo­ji, jog te­le­vi­zi­jai no­rint gau­ti 10 pro­c. rei­tin­gą rei­kia, kad 100 te­le­vi­zo­rių su te­le­met­rais ro­dy­tų tą ka­na­lą.

Lie­tu­va – ne­gan­dos už­griū­ta ša­lis, kur žmo­nės iš­gy­ve­na per mė­ne­sį už 400, 600, ge­res­niu at­ve­ju – 800 li­tų. Kai taip su­verž­ti dir­žai, no­ri­si ne rim­tų, o kvai­lai links­mi­nan­čių lai­dų, kad kas­die­ny­bę pa­mirš­tum. Taip gy­ve­nan­čių ša­ly­je – per 80 pro­c., tad lo­giš­kai mąs­tant tiek pro­cen­tų te­le­met­rų ma­tuok­lių yra to­kių res­pon­den­tų te­le­vi­zo­riuo­se. Su­sik­los­to juo­kin­ga si­tua­ci­ja – vers­lui pa­tei­kia­mi duo­me­nys, ką TV žiū­ri žmo­nės, ne­per­kan­tys (tiks­liau, ne­ga­lin­tys įpirk­ti) jo rek­la­muo­ja­mų pre­kių. O sa­ko­ma, kad rei­tin­gai – tai va­liu­ta.

Jei te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vų elg­se­nos ty­ri­mo prie­mo­nės – te­le­met­rai – bū­tų įdieg­tos ne at­si­tik­ti­nių, o kruopš­čiai at­rink­tų res­pon­den­tų te­le­vi­zo­riuo­se, ar mū­sų te­le­vi­zi­jos tap­tų in­te­lek­tua­les­nės? Yra ir ki­ta pro­ble­ma. Ras­ti te­le­met­rų apa­ra­tų tu­rė­to­jus nė­ra leng­va, bet įma­no­ma. Tur­tin­gos te­le­vi­zi­jos ras. Tai­gi te­le­vi­zi­ja pra­ran­da sa­vo pir­mi­nę už­duo­tį – ji virs­ta pre­ke. Pa­vyz­džiui, ke­tu­rios lai­dos – „Pas­ku­ti­nė ins­tan­ci­ja“, „Prieš sro­vę“, „Api­bus sie­nos“, „Akis­ta­ta“ – ro­do tą pa­tį. Vi­sos jos šiuo me­tu pui­kuo­ja­si TV rei­tin­gų len­te­lių vir­šū­nė­je. Jo­mis se­ka gal šiek tiek ma­žiau po­pu­lia­rios „Lie­tu­vos žy­nių“ ty­ri­mas“ ir „Ypa­tin­gas at­ve­jis“. Tos lai­dos – apie skan­da­lus. Kas pa­lai­ko skan­da­lus ir kam jie rei­ka­lin­gi? Vie­nas ar ki­tas skan­da­las na­tū­ra­liai nu­slūgs ta­da, kai spau­da nu­stos apie jį ra­šy­ti, o te­le­vi­zi­ja – ro­dy­ti. Nors pa­sta­ruo­ju me­tu pe­no emo­ci­joms duo­da mo­kes­čių sis­te­mos pa­ra­dok­sai ir vis­ko bran­gi­mas, bet žmo­nėms kur kas įdo­mes­nė kie­no nors sky­ry­bų ar ko­kia sek­so is­to­ri­ja (nie­kaip ne­sup­ran­tu, ko­dėl nu­spren­du­sie­ji skir­tis ei­na į te­le­vi­zi­ją pa­si­da­ly­ti at­ra­di­mais ar ne­tek­ti­mi). Te­le­vi­zi­jų vis dar es­ka­luo­ja­ma pe­do­fi­li­jos te­ma ne­pri­me­na ban­dy­mų su­ras­ti tie­są. Iš tie­sų at­kak­liai tar­pu­sa­vy­je kon­ku­ruo­jan­čios TV lai­dos tik ieš­ko bū­dų, kaip vie­nai ki­tą pra­lenk­ti, pa­ro­dy­ti vis­ką ki­taip ir to­kiu bū­du pail­gin­ti te­mos eksp­loa­ta­vi­mą.

Tie­sa, kai ka­da to­kios pa­stan­gos at­ro­do juo­kin­gai, pa­vyz­džiui, pa­žin­čių lai­da „Būk ma­no mei­le!“ To­kių ar pa­na­šių lai­dų bū­ta ne vie­nos. Dau­ge­lio jų net pa­va­di­ni­mai iš gal­vos iš­ga­ra­vę. To­kių lai­dų kū­ri­mas ver­čia pa­gal­vo­ti, kad kur ki­tur be­su­tik­si sa­vo gy­ve­ni­mo mei­lę, jei ne te­le­vi­zi­jos stu­di­jo­je. O štai „Kvie­čiu šok­ti“ ban­do pa­trauk­ti net pen­kio­mis as­me­ny­bė­mis: ne­prog­no­zuo­ja­ma Ie­va Ši­mu­kaus­kie­ne, pa­pras­tu­mu spin­du­liuo­jan­čia Eri­ka Vi­tuls­kie­ne, Bal­za­ko am­žiaus mo­te­rų (net ir kai ku­rių vy­rų!) nu­my­lė­ti­niu Vy­te­niu Pau­liu­kai­čiu ir šau­niais vy­ru­kais, ku­rie šio šou ger­bė­joms yra tar­si jų vai­kai ar anū­kai, Ro­lan­du Vil­kon­čiu­mi ir And­riu­mi But­ku­mi. Vis­kas aiš­ku, gal tik su Eri­ka šiek tiek su­dė­tin­giau. Taip, ji pa­pras­tu­tė, nei­dea­lių for­mų, iš­te­kė­ju­si už ne­prie­kaiš­tin­gos re­pu­ta­ci­jos Me­rū­no, jų san­tuo­ki­nis gy­ve­ni­mas kiek­vie­nam tu­rė­tų bū­ti pa­vyz­džiu, bet, ki­ta ver­tus, tai ir­gi ga­li pa­kiš­ti ko­ją – juk Eri­ka atė­mė Me­rū­ną iš apie jį sva­jo­jan­čių mer­gi­nų (kaip Kris­ti­na bu­vo atė­mu­si Bra­zaus­ką ir dau­ge­lis mo­te­rų ėmė pa­sta­ro­jo ne­be­ver­tin­ti). Šok­da­mas tam­pi dau­giau ži­no­mas nei ge­rai dirb­da­mas tie­sio­gi­nį dar­bą. Aiš­ku, šo­kiuo­se lai­mės ta te­le­vi­zi­ja, ku­rios pa­kvies­ti šo­kė­jai bus skan­da­lin­ges­ni. „2 mi­nu­tes šlo­vės“ at­ro­do ir­gi ap­lenks „Lie­tu­vos ta­len­tai“, nes pir­ma­sis šou ne­be­tu­ri Il­jos – ber­niu­ko bal­tais dra­bu­žiais, nors ieš­ko­ma, kas jį pa­keis­tų.

Be abe­jo, tie, apie ku­riuos ro­do­ma, ga­li bū­ti po­kvai­liai, bet lai­dų ve­dė­jams rei­kė­tų tu­rė­ti bent šio­kią to­kią kom­pe­ten­de­lio moks­lo ne­rei­kia, lai­dos ve­dė­jos mai­vy­ma­sis ir rai­ty­ma­sis lyg lo­vo­je nie­ko neat­per­ka. „7 me­no die­nų“ TV ap­žval­gi­nin­kas Jo­nas Ūbis taik­liai pa­ste­bė­jo, kad di­džiau­sia lie­tu­viš­kų po­li­ti­nių lai­dų pro­ble­ma yra jų ve­dė­jai, neim­po­nuo­jan­tys nei iš­si­la­vi­ni­mu, nei kul­tū­ra, nei ne­prik­lau­so­mu cha­rak­te­riu ir pri­me­nan­tys tuos pa­čius po­li­ti­kus, ku­riuos kal­bi­na ar ban­do iš­pro­vo­kuo­ti. Štai sim­pa­ti­zuo­jan­tis soc­de­mams ve­dan­ty­sis nie­kad ne­nus­lėps nea­py­kan­tos val­dan­čia­jai koa­li­ci­jai. Po­li­ti­nių lai­dų ve­dė­jai mū­sų te­le­vi­zi­jo­se nie­kuo ne­si­ski­ria nuo pra­mo­gi­nių lai­dų ve­dė­jų, iš­sky­rus vie­ną ki­tą išim­tį, pa­vyz­džiui, su­si­do­mė­ję mie­lai klau­so­mės vy­riau­sio pa­sau­ly­je lai­dų ve­dė­jo Al­gi­man­to Če­kuo­lio, bend­ra­me kal­bė­to­jų fo­ne net tin­ka aro­gan­tiš­ka vis tam­siais kos­tiu­mė­liais vil­kin­čios Ri­tos Mi­liū­tės kal­bė­ji­mo ma­nie­ra.

Po­pu­lia­rios ir lai­dos apie įvai­rius mis­ti­nius reiš­ki­nius, bur­tus, ste­buk­lus, re­gė­ji­mus, nors, ma­no gal­va, tai liu­di­ja apie ne­svei­ką suau­gu­sių­jų po­lin­kį, žmo­gaus vys­ty­mo­si su­tri­ki­mus ir jo rai­dos pa­to­lo­gi­ją. Vi­si pa­ste­bė­jo­me, kad no­rė­da­mas pa­kliū­ti į TV tu­ri ar­ba ką nors pa­vog­ti, ar­ba nu­žu­dy­ti, o jei­gu prin­ci­pai ne­lei­džia, yra išei­tis – nu­si­šne­kė­ti.

Paž­vel­gęs į šeš­ta­die­nio ar sek­ma­die­nio ry­to te­le­vi­zi­jų pro­gra­mas vie­na­reikš­miš­kai su­pran­ti, kad sun­kiai dir­bęs pen­kias die­nas, sa­vait­ga­lio ry­tą įsi­jun­gęs te­le­vi­zo­rių, pus­ry­čiau­si su pa­čio­mis neį­do­miau­sio­mis, ko­kios tik ga­li bū­ti, lai­do­mis. Ne­si­baigs ban­dy­mai tau įsiū­ly­ti „ne­pap­ras­to pa­to­gu­mo“ pri­pu­čia­mą fo­te­lį, kaž­ko­kį čiu­ži­nį, pa­ta­li­nę, ste­buk­lin­gą elekt­ro­ni­nį prie­tai­są ant­svo­riui grei­tai nu­mes­ti, stu­bu­rui iš­tie­sin­ti ir dar ką nors. Šven­ti­nį sek­ma­die­nio ry­tą te­le­vi­zi­jos ne­lei­džia ma­lo­niai il­sė­tis, bet ban­do įti­kin­ti, kad esi li­go­nis („Svei­ka­tos ABC“, „Svei­kas žmo­gus“, „Svei­ka­tos ko­das“, „Na­mų dak­ta­ras“...). To­kių die­nų ry­tais pa­si­se­ka tik ta­da, jei tau ne­sve­ti­mas že­mės ūkis („Kai­mo aka­de­mi­ja“, „Gim­to­ji že­mė“, „Gi­rių ho­ri­zon­tai“...). Tie­sa, jau se­no­kai BTV šeš­ta­die­niais ry­tais ro­do lai­dą „Šeš­ta­die­nio ry­tas“, o sek­ma­die­niais – „Sek­ma­die­nio ry­tas“. Lai­dų ve­dė­ja, „Auk­si­nio lie­žu­vio“ tu­rė­to­ja As­ta Sta­šai­ty­tė-Ma­sals­kie­nė ne­la­bai su­si­do­ro­ja su šio­mis lai­do­mis. Daž­nai ji dau­giau kal­ba nei lai­dos sve­čiai ir su­si­da­ro įspū­dis, kad pa­ti ve­dė­ja čia svar­biau­sia (vėl ta pa­ti te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­jų pro­ble­ma). Tie­sa, šiek tiek gai­vos su­tei­kė LTV „Ry­to su­kti­nis“ su Zi­ta Kel­mic­kai­te, nes ir rek­la­muo­ta, kad ši lai­da „ne­kliu­dys jums ger­ti ry­ti­nės ka­vos, bet pa­ža­dins net ir di­džiau­sius niurgz­lius, ne­no­riai iš­si­ri­tu­sius iš jau­kių pa­ta­lų“. Dar yra lai­da „Du­rys at­si­da­ro“, skir­ta kul­tū­rai. Su­si­mąs­čiau, ar kul­tū­ri­nėms lai­doms mū­sų te­le­vi­zi­jos ski­ria bent 2 pro­c. ete­rio lai­ko.

Ką žiū­ro­vai pa­gei­dau­ja ma­ty­ti, nu­sta­to­ma pa­gal rei­tin­gus, su­prask – ob­jek­ty­viai. Tie­sa, rei­tin­gai pa­ro­do tai, kas ren­ka­ma­si iš tu­ri­mos pa­siū­los, o ne iš to, ko iš­ties no­ri­ma. Įsi­mi­nė eseis­to Kęs­to Kir­tik­lio pa­šmaikš­ta­vi­mas, kad žmo­gus, atė­jęs į par­duo­tu­vę nu­si­pirk­ti jo­gur­to ir jo ne­ra­dęs, ta­čiau, ra­dęs rūg­pie­nio ir ke­fy­ro, pa­si­rin­ko pa­sta­rą­jį, nes la­biau mėgs­ta ke­fy­rą.

Ne­me­luo­ju – pri­si­pa­žįs­tu, kad be ki­tų sa­vo ydų tu­riu ir ydą žiū­rė­ti te­le­vi­zo­rių. Ir žiū­riu jį kaip kiek­vie­nas sta­tis­ti­nis lie­tu­vis, tai yra be­veik ke­tu­rias va­lan­das per pa­rą. Kaip ir dau­ge­lis, dau­gu­mą te­le­vi­zi­jos lai­dų kei­kiu ir ste­biuo­si, kaip jos at­si­du­ria žiū­ri­miau­sių len­te­lė­se. Arit­me­ti­ka pa­pras­ta: 8 va­lan­dos mie­gui, 8 va­lan­dos dar­bui, va­lan­da nu­va­žiuo­ti į dar­bą ir grįž­ti na­mo, va­lan­da bū­ti­niau­siai as­me­ni­nei hi­gie­nai, va­lan­da pa­val­gy­ti. Lie­ka 5 lais­vos va­lan­dos. Tai reiš­kia, kad sta­tis­ti­nis Eu­ro­pos pi­lie­tis net 80 pro­c. lais­va­lai­kio paau­ko­ja te­le­vi­zi­jai ir pa­si­lie­ka tik vie­ną va­lan­dą gy­ven­ti.

Skai­čiau, kad ne­tru­kus kny­gy­nų gre­tas pa­pil­dys bu­vu­sio VP de­šim­tu­ko da­ly­vio Ig­no Staš­ke­vi­čiaus pri­žiū­ri­mas kny­gy­nas „So­fok­lis“. Pa­gal­vo­jau, kad jei­gu jau to­kio ly­gio vers­li­nin­kas pra­de­da už­siim­ti kny­gų pre­ky­ba, de­jo­nės dėl kny­gos mir­ties tik­rai yra anks­ty­vos.

Vis dėl­to da­bar po­pu­lia­ri me­ta­fo­ra apie pa­mirš­tų kny­gų ka­pi­nes, o ra­šy­to­jai skun­džia­si, kad jie su­da­ro di­džiau­sią be­dar­bių da­lį po vi­siš­kų be­raš­čių. Bū­tent abi šios gru­pės – raš­tin­giau­sių ir vi­siš­kų be­raš­čių – su­da­ro ir di­džią­ją sa­vi­žu­džių da­lį. Lie­tu­vių kom­po­zi­to­rių kū­ri­niai liūd­ni, dai­li­nin­kų dro­bės – tam­sios, skulp­tū­ros – ge­din­čios, o jei­gu prie vi­so to grau­din­go­mis ba­la­dė­mis, be­si­guos­da­mi sa­vo da­lia bei ne­lai­mė­mis, dar pri­si­jun­gia ir ra­šy­to­jai... Jiems ne­va­lia bū­ti ne­lai­min­giems. Ra­šy­mas juk yra ne­si­bai­gian­tis sap­nas, fan­ta­zi­jų erd­vė. Nors teks­to ei­lu­tės ho­ri­zon­ta­lios ir jun­gia vie­ną taš­ką su ki­tu ar net žmo­gų su žmo­gu­mi, sa­ko­ma, kad raš­tu iš­sa­ky­tas lai­kas – ver­ti­ka­lus. Va­di­na­si, jis tu­rė­tų ir­gi bū­ti jung­tis to, kas yra že­mai, su tuo, kas yra aukš­tai.

Bai­gian­tis ru­de­niui, skai­ty­mo me­tui, nes sa­ko­ma, kad šiuo me­tų lai­ku žmo­nės dau­giau­sia skai­to, no­ri­si Ta­vęs, ger­bia­mas skai­ty­to­jau, pa­klaus­ti: „Ką, tams­ta, jau spė­jai šį ru­de­nį per­skai­ty­ti?“ Ar ėmė­me dau­giau skai­ty­ti? Nors šiais lai­kais kny­gų ti­ra­žas ir kai­na, pa­ly­gin­ti su so­viet­me­čiu, ski­ria­si ke­lias­de­šimt kar­tų, kny­gų lei­dė­jai yra įsi­ti­ki­nę, kad tik da­bar for­muo­ja­si tik­ras skai­ty­to­jų bū­rys. Juk ir XVI-XIX a. di­de­lė kny­ga ne­re­tai kai­nuo­da­vo tiek pat, kiek ark­lys ar ke­le­tas kar­vių. Anuo­met, fo­tog­ra­fuo­da­mie­si su kny­ga ran­ko­se, kai ku­rie žmo­nės no­rė­jo pa­si­ro­dy­ti, kad yra iš­si­la­vi­nę, o ne be­raš­čiai. Bi­čiu­lis, pri­va­taus kny­gy­no Kau­ne sa­vi­nin­kas Vid­man­tas Sta­niu­lis pa­juo­ka­vo, jog da­bar sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kad kaž­kas ki­tiems do­va­no­tų nuo­trau­ką, ku­rio­je bū­tų mei­liai ap­si­ka­bi­nęs ar glau­džiąs prie sa­vęs kom­piu­te­rį.

Kny­gy­nai pri­si­tai­ko. Da­bar jie at­ro­do kaip ir bet ku­ris mo­der­naus pre­ky­bos cent­ro sky­rius. Len­ty­nos lūž­ta nuo ryš­kia-s­pal­vių pre­kių, akį rė­žia už­ra­šai su „ypa­tin­gais“ pa­siū­ly­mais. Ma­to­miau­sio­je kny­gy­no vie­to­je – per­ka­miau­si pro­duk­tai – TOP-10. Sa­vai­tę ar ke­lias pa­bu­vu­sios ta­me TOP-10 sky­re­ly­je, kny­gos ke­liau­ja to­lė­liau – į pri­grūs­tas len­ty­nas. Yra sky­re­lis „Nu­kai­no­tos kny­gos“. Gai­la, kad jis pa­nei­gia nuo­mo­nę, jog kny­gos neį­kai­no­ja­mos. „Žo­lė yra tik žo­lė,/ žmo­gus – tik žmo­gus,/ o kny­ga – tik kny­ga“, – ne­pa­me­nu, koks poe­tas taip ra­šė. Tad ko­dėl skai­to­me? Ogi to­dėl, kad kny­ga ge­riau­siai at­sa­ko į klau­si­mą „Kas aš esu?“ Apie kny­gą kaip te­ra­pi­jos prie­mo­nę kal­ba­me vi­siš­kai rim­tai. Jau iš­ti­sus de­šimt­me­čius gy­dant neu­ro­zes sėk­min­gai nau­do­ja­ma va­di­na­mo­ji bib­lio­te­ra­pi­ja, kai pa­cien­tui siū­lo­ma skai­ty­ti tam tik­ras kny­gas. Jos ga­li tie­siog da­ry­ti ste­buk­lus iš­ti­kus eg­zis­ten­ci­nei kri­zei, nes nė­ra skir­tos pa­sy­viai var­to­ti. Ką skai­ty­ti, rei­kia ap­si­spręs­ti. Kny­gos ne­ga­li­te tie­siog įjung­ti ir iš­jung­ti kaip ra­di­jo ar te­le­vi­zo­riaus. Skai­ty­da­mi ret­kar­čiais tu­ri­te ir stab­te­lė­ti, kad pa­gal­vo­tu­mė­te.

„Kaž­kas, ma­tyt, ap­šmei­žė Jo­ze­fą K., nes, ne­pa­da­ręs nie­ko blo­ga, jis bu­vo vie­ną ry­tą areš­tuo­tas“, – ma­nau, dau­ge­liui šis pir­ma­sis F. Kaf­kos ro­ma­no „Pro­ce­sas“ sa­ki­nys ta­po vie­nu įspū­din­giau­sių ir nuo­sta­biau­sių sa­ki­nių pa­sau­lio li­te­ra­tū­ro­je. Vie­na­me sa­ki­ny­je – vi­sas gy­ve­ni­mas. Ki­tas toks sa­ki­nys – Meist­ro žo­džiai iš Mi­chai­lo Bul­ga­ko­vo ro­ma­no „Meist­ras ir Mar­ga­ri­ta“: „Jau­nys­tė­je no­rė­jau ap­ke­liau­ti vi­są že­mės ru­tu­lį. Ma­tyt, ne­lem­ta.“

Bir­že­lio 16-ąją Dub­li­nas ir ai­rių ra­šy­to­jo Džeim­so Džoi­so ger­bė­jai šven­čia Blu­mo die­ną (Blooms­day). Šven­tės pa­va­di­ni­mas ki­lo iš Dž. Džoi­so ro­ma­no „Uli­sas“ vei­kė­jo Leo­pol­do Blu­mo var­do. Ro­ma­ne ap­ra­šo­ma Blu­mo odi­sė­ja po Dub­li­ną trun­ka die­ną – nuo 1904 me­tų birželio16 die­nos 8-os va­lan­dos ry­to iki 1904 me­tų bir­že­lio 17 die­nos 3.15 va­lan­dos nak­ties. Šven­tės me­tu vaikš­to­ma L. Blu­mo ke­liais, skai­to­mos ro­ma­no iš­trau­kos, ren­gia­mi įvai­rūs pa­si­ro­dy­mai ir ins­ce­ni­za­ci­jos.

Šių­me­tis spa­lis kny­gos mė­gė­jams ypač įsi­min­ti­nas. Ras­ti du rank­raš­čiai, ku­rie, ma­ny­ta, bu­vo din­gę: Va­ti­ka­no bib­lio­te­ko­je ras­tas fi­lo­so­fo Spi­no­zos vei­ka­las „Eti­ka“, o Jei­lio uni­ver­si­te­to re­tų kny­gų ir rank­raš­čių bib­lio­te­ka iš pri­va­taus ko­lek­ci­nin­ko įsi­gi­jo No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­to, JAV dra­ma­tur­go Ju­dži­no O‘Ni­lo pje­sę „Eg­zor­ciz­mas“. Is­to­ri­ja by­lo­ja, kad dra­ma­tur­gas vi­sus šios pje­sės rank­raš­čius su­de­gi­no, bet, pa­si­ro­do, vie­nas per ste­buk­lą iš­li­ko.

Mo­kyk­li­niais me­tais bu­vo pri­va­lo­mi už­kla­si­nio skai­ty­mo są­siu­vi­niai, ku­riuo­se rei­kė­da­vo ap­ra­šy­ti per­skai­ty­tų kny­gų siu­že­tą ir įspū­džius. Ne­ži­nau, ar to­kie są­siu­vi­niai dar eg­zis­tuo­ja, bet tik šian­dien su­pra­tau jų svar­bą, nes tik iš kny­gų su­ži­nai, kad bū­ta di­džių­jų mei­lių, ne­bū­ti­nai kaip Ro­meo ir Džiul­je­tos, bet, pa­vyz­džiui, Ju­li­jos, te­kan­čios už ne­pa­gy­do­mai ser­gan­čio Jo­no Bi­liū­no ir pa­ski­rian­čios sa­vo gy­ve­ni­mą jam slau­gy­ti... Pers­kai­tai tai ir ar ga­li pa­neig­ti, kad vi­so to ir da­bar nė­ra ar­ba bent kad to ne­ga­li bū­ti?

Ki­ta šio teks­to te­ma – die­no­raš­čiai. Juk ma­lo­nu ne tik skai­ty­ti, bet ir pa­čiam ra­šy­ti. Ir jei di­džiu­lio ro­ma­no „ne­su­kal­tu­me“, jo pus­la­piuo­se pui­kiai ir pra­smin­gai ga­li­me iš­si­lie­ti.

Gal ir ne­ma­din­ga, pri­si­pa­žin­siu, mėgs­tu ra­šy­ti die­no­raš­tį ir ža­viuo­si vi­sais, ku­rie jį dar ra­šo. Ru­duo – tin­ka­miau­sias me­tas die­no­raš­čiams. Bū­tent ru­de­nį daž­niau pa­mąs­to­me apie gy­ve­ni­mą ir mums ima at­ro­dy­ti, kad gy­ve­na­me ne taip. Be to, ra­šan­tie­ji die­no­raš­čius daž­niau­siai juos bai­gia ru­de­nį.

Ar daug da­bar ra­šan­čių­jų die­no­raš­čius? Kas pa­sa­kys? Sta­tis­ti­ka ne­ve­da­ma. O juk ma­lo­nu bū­tų po 50, 20, pa­ga­liau po pen­ke­rių ar net po me­tų at­si­vers­ti sa­vo­jo die­no­raš­čio pus­la­pius ir pa­skęs­ti pri­si­mi­ni­muo­se. Sa­ko­te, kad die­no­raš­čiui ra­šy­ti jums trūks­ta kū­ry­biš­ku­mo? Kū­ry­ba, ži­nia, yra kū­ry­ba, bet pa­svars­ty­ki­me štai ką – tuoj pra­si­dės žie­ma ir jei­gu jūs dar ato­sto­gų įspū­džių neuž­si­ra­šė­te, jau net šian­dien ne vis­ką be­pri­si­me­na­te. O kas bus po pus­me­čio, me­tų, ke­le­rių me­tų? Žiū­rė­si­te į nuo­trau­kas ir ne­bep­ri­si­min­si­te, kas jo­se. Ne­rei­kia ieš­ko­ti ge­riau­sių die­no­raš­ti­nio me­no pa­vyz­džių. Tiems, ku­rie pa­si­guo­džia no­rin­tys ra­šy­ti, bet ne­drįs­ta, pa­ta­riu iš­drą­sė­ti ir pa­ban­dy­ti.

Ką ga­li ži­no­ti, kas iš tų no­rų ga­li iš­si­ru­tu­lio­ti. Kai Pi­ka­so pa­klau­sė, kas lė­mė jo pa­veiks­lų po­pu­lia­ru­mą, jis at­sa­kė: „Ma­no dal­to­niz­mas, žvai­ru­mas, Par­kin­so­no li­ga, šven­to Vi­to šo­kis ir pa­gi­rių sind­ro­mas.“ Juk kas tie ra­šy­to­jai? Kuo jie ki­to­kie? Su­ži­no­jau, kad Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gą da­bar vie­ni­ja per 350 na­rių. Pa­gal sta­tis­ti­nį pa­si­skirs­ty­mą 11 iš jų tu­rė­tų bū­ti gė­jai, trys les­bie­tės, du bi­sek­sua­lūs as­me­nys ir 1,5 trans­sek­sua­lo. Aiš­ku, ra­šy­to­jai tu­ri bū­ti skirs­to­mi ne pa­gal tai. Ir šiaip pa­sau­ly­je, sa­ko, yra žmo­nės ir ra­šy­to­jai. Žmo­nės žu­do ra­šy­to­jus, nors ra­šy­to­jai, bū­na, ir­gi žu­do žmo­nes. Ma­no gal­va, ra­šy­to­jai yra tie, ku­rie ži­no, kaip pra­lenk­ti ar at­suk­ti lai­ką. Ko­dėl ski­ria­si šei­mos? Vi­saip aiš­ki­na­ma, bet pa­mirš­ta­ma vie­na – lai­ko ne­su­ta­pi­mai. Štai žmo­nai no­ri­si šne­kė­ti, o vy­rui pa­bū­ti ra­my­bė­je ir t. t. Mai­ro­nis ei­lė­raš­ty­je „Poe­tui mi­rus“ ra­šė: „Iš­vil­kę žmo­gų akyse/ Prieš so­čią, žio­vau­nan­čią mi­nią,/ Pre­kiau­ja gy­va jo dvasia/ Ir ro­do per­pjo­vę krū­ti­nę.“ Nors ne­se­niai mi­ręs Ru­si­jos kontr­kul­tū­ros ly­de­ris Je­go­ras Le­to­vas tei­gė: „Nė vie­nam me­ni­nin­kui ne­pa­vyks tiks­liau, stip­riau ir vaiz­din­giau iš­reikš­ti mus su­pan­čio pa­sau­lio ab­sur­dą, koš­ma­rą ir žais­min­gu­mą, ne­gu tai at­lie­ka pa­ts gy­ve­ni­mas.“ Tad ra­šy­ki­te, ką ma­to­te, ir tiek. Te­bū­nie tai su­bjek­ty­vus ap­lin­kos fik­sa­vi­mas.

Ar pa­ste­bė­jo­te, kad di­džių­jų ra­šy­to­jų die­no­raš­čiai jų au­to­rius pa­ro­do ne tik kaip ra­šy­to­jus, bet ir lei­džia į juos pa­žvelg­ti kaip į pa­pras­tus žmo­nes, mė­gu­sius ap­ra­ši­nė­ti įvai­rius įvy­kius, įspū­džius apie su­tik­tus žmo­nes, ne­tgi sap­nus, jau ne­kal­bant apie pa­mąs­ty­mus ir pa­sva­jo­ji­mus. Jūs tuoj pri­si­me­na­te ne­se­niai lie­tu­viš­kai pa­si­ro­džiu­sius F. Kaf­kos die­no­raš­čius, o gal Jus­ti­ną Mar­cin­ke­vi­čių („Die­no­raš­čiai be da­tų“) ar A. Ny­kos-Ni­liū­no die­no­raš­čių tri­to­mį, o man mie­la at­si­vers­ti J. Vai­čiū­nai­tės, S. Lom­sar­gy­tės-Pu­kie­nės ar A. M. Sluc­kai­tės-Ju­ra­šie­nės bė­gan­čių die­nų ir įspū­džių ap­ra­šy­mus, pa­si­žy­min­čius re­tes­niais pri­si­mi­ni­mais ir mo­te­riš­ku įsi­jau­ti­mu.

Di­džiau­sią dė­me­sį be­veik vi­si ski­ria die­no­raš­čio pa­bai­gai, yra jį vi­są per­ra­šan­čių­jų, be­si­tei­si­nan­čių, kad pa­si­kei­tė žiū­ros į įvy­kius taš­kas. Toks jau gy­ve­ni­mas, kad nuo praei­ties blo­gy­bių no­ri­si at­si­ri­bo­ti. Štai jūs šį mė­ne­sį ap­si­lan­kė­te ka­pi­nė­se. Ke­lių hek­ta­rų plo­te – iš­ti­sas mi­ru­sių­jų mies­tas, išau­gęs ša­lia gy­vų­jų mies­to. At­sis­ky­ri­mo ka­ra­lys­tė. Var­dai, da­tos. Anks­ty­va mir­tis su­kre­čia, ver­čia klaus­ti „ko­dėl?“ Nors į klau­si­mą „ko­dėl aš?“ mir­tis vi­sa­da ga­li at­šau­ti at­sa­ky­mu: „O ko­dėl gi ne?“ Vi­si mes ten­link ei­na­me. Net­gi tu­rė­tu­me tar­ti – ži­nau, kad man ne­li­ko daug lai­ko. O jei­gu to lai­ko bus skir­ta dau­giau, tai tik ačiū Die­vui ir li­ki­mui. Įsi­mi­nė Šven­čiau­sio­sios Tre­jy­bės pa­va­di­ni­mas tri­jų L rai­džių žo­džiais: lais­vė, lai­mė, lem­tis.

Kar­tą drau­gas ma­nęs klau­sė: „Ką da­ry­tum su­ži­no­jęs, kad gy­ven­ti tau li­ku­si va­lan­da?“ Il­gai ne­gal­vo­jau ir trum­pai aiš­kiai at­sa­kiau: „Kuo grei­čiau pri­si­ger­čiau.“ Tuo­met jis klau­si­nė­jo to­liau: „O ką da­ry­tum, jei gy­ven­ti bū­tų li­ku­si die­na?“ At­sa­kiau, kad ger­čiau vi­są die­ną. Ta­da dar pra­tę­sė: „O jei sa­vai­tė ar net mė­nuo?“ At­sa­kiau: „Ke­liau­čiau po gra­žiau­sias pa­sau­lio vie­tas, skai­ty­čiau kny­gas ir ger­čiau.“

Tik tie, ku­rie ra­šo die­no­raš­tį, ga­li pa­sa­ky­ti: „Ne vis­kas pa­sau­ly taip juo­da...“

Die­no­raš­tį bai­gia­me in­tui­ty­viai pa­ju­tę, kad jau lai­kas baig­ti. Su­vo­kia­te, kad to­liau ra­šy­ti ne­bė­ra bū­ti­na. Taip yra to­dėl, kad jūs pa­si­kei­tė­te. Kar­tais pa­pras­čiau­siai ap­si­spren­džia­te – aš tu­riu už­baig­ti šį die­no­raš­tį iki tam tik­ros die­nos. Jo pa­bai­gą ga­li­ma ati­to­lin­ti įse­gant pa­pil­do­mų la­pų, bet ver­čiau to ne­da­ry­ti – ne­rei­kia bi­jo­ti die­no­raš­čio pa­bai­gos, ypač jei jis bai­gia­si bai­gian­tis me­tams. Pap­ras­čiau­siai rei­kia pra­dė­ti nau­ją die­no­raš­čio są­siu­vi­nį.

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Jei po tik­rų­jų mū­sų na­mų dar­bas yra ant­rie­ji na­mai, tai ka­vi­nės ir res­to­ra­nai, sa­ko, yra tre­tie­ji. Juo­se, be ska­naus mais­to, ti­ki­mės jau­ku­mo, ši­lu­mos, pa­tek­ti į ypa­tin­gą at­mos­fe­rą. Juk gur­ma­nams rei­ka­lin­gas ne tik iš­skir­ti­nis mais­tas, bet ir ati­tin­ka­ma ap­lin­ka bei fo­nas. Gal ir ge­rai, kad mai­tin­da­ma­sis ka­vi­nė­se ar res­to­ra­nuo­se ne­sus­to­rė­si. Pa­pie­tau­ji, o po pu­sant­ros va­lan­dos vėl no­ri val­gy­ti. Vi­sad tu­ri jaus­tis šiek tiek al­ka­nas. Jei ne­si­jau­ti – žen­gi sto­rė­ji­mo link. Už­marš­ty lai­kai, kai val­gė­me tik tam, kad pa­si­stip­rin­tu­me. Da­bar mais­tą ren­ka­mės, ieš­ko­me jo ko­ky­biš­ko, ge­ro sko­nio. Štai ko­dėl Bod­le­ras dėl švie­žio svies­to ry­tais trenk­da­vo­si į ki­tą Pa­ry­žiaus ga­lą.

Ka­vi­nę Ha­va­no­je, ku­rio­je lai­ką lei­do ir kok­tei­lius siurb­čio­jo gar­su­sis ra­šy­to­jas Er­nes­tas He­ming­vė­jus, iki šiol lan­ko dau­gy­bė ke­liau­to­jų. Jie mie­lai įsi­tai­so prie to pa­ties sta­le­lio, prie ku­rio mėg­da­vo sė­dė­ti ra­šy­to­jas, ir ra­gau­ja jo mėg­tų gė­ri­mų. Pran­cū­zi­jo­je gau­su ka­vi­nių, ku­rios ne­pa­si­kei­tė nuo ta­da, kai jo­se lan­kė­si Pab­las Pi­ka­so, Po­lis Se­za­nas, Vin­cen­tas Van Go­gas. Vil­nius gar­sė­ja „Ne­rin­gos“ ka­vi­ne, nors šiaip jau ša­ly­je se­nas tra­di­ci­jas puo­se­lė­jan­čių ka­vi­nių nė­ra daug. Ar Šiau­liuo­se yra sa­vo dva­sią tu­rin­čių ka­vi­nių? Ne­daug be­li­ko pri­si­me­nan­čių­jų mies­to ka­vi­nes, jų klien­tus, įvy­kius jo­se – links­mus ir ne­la­bai. Ka­vi­nių mu­zi­kan­tai ga­na anks­ti mirš­ta, sun­ku ras­ti ir ki­tų dar­buo­to­jų. Li­ko tik nos­tal­gi­ja.

Ma­no at­min­tis pra­si­de­da nuo „Bal­ti­jos“. Tie­sa, mies­te dar yra me­nan­čių tar­pu­ka­rio ka­vi­nę „Milš­tein“, Vil­niaus g. 134, ku­rio­je va­ka­rus leis­da­vo Po­ten­ci­ja Pin­kaus­kai­tė, Ele­na Bin­do­kai­tė, Ga­li­na Jac­ke­vi­čiū­tė, Juo­zas Zu­bė­nas ir ki­ti ano me­to gar­sūs šiau­lie­čiai. Yra me­nan­čių­jų ir pir­mą­ją „Bal­ti­ją“ prie­šais „Va­le­ri­jo­no“ vais­ti­nę, ku­ri 1956-ai­siais su­de­gė. Vis dėl­to dau­gu­ma, ma­nau, pri­si­me­na“Bal­ti­ją“, ku­ri po tos su­de­gu­sios bu­vo įkur­ta sta­to­mos uni­ver­sa­li­nės par­duo­tu­vės pa­sta­te Vil­niaus ir Dva­ro gat­vių san­kry­žo­je (tą pa­sta­tą vis dar daž­nai pa­va­di­na­me „Bal­ti­ja“).

Pri­si­me­nu nai­lo­ni­nes per­ma­to­mas užuo­lai­das ir au­to­ma­tą pir­ma­ja­me aukš­te, į ku­rį, įme­tus mo­ne­tą, vei­das bū­da­vo api­purš­kia­mas ode­ko­lo­nu. Iš­kil­min­gi pla­tūs laip­tai į ant­ra­me aukš­te esan­čią sa­lę. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad sa­lės bu­vo net dvi – kai­rė­je ir de­ši­nė­je. Vi­du­ry­je bu­vo sce­na mu­zi­kan­tams ir šo­kių aikš­te­lė, to­dėl mu­zi­kan­tus ir šo­kan­čiuo­sius re­gė­da­vo esan­tie­ji ir vie­no­je, ir ki­to­je sa­lė­je. Šio­kia­die­niais veik­da­vo tik vie­na sa­lė – Vil­niaus gat­vės pu­sė­je, per šven­tes – abi, t. y. ir to­ji su lan­gais į Dva­ro (tuo­met M. Mel­ni­kai­tės) gat­vę. Pa­ky­li laip­tais į „Bal­ti­jos“ res­to­ra­no sa­lę, dai­ni­nin­kas trau­kia dai­ną apie snau­džian­tį se­ną ma­lū­ną prie ke­lio, me­niu aiš­kus, nes vi­sur be­veik vie­no­das, kai­nos – taip pat. Res­to­ra­no dar­buo­to­jų pa­ga­min­ta raus­va ar gels­va gai­va su stik­li­nio ąso­čio pa­vir­šiu­je plau­kio­jan­čiais ke­liais cit­ri­nos grie­ži­nė­liais. Kai pa­tie­kiant ant­rą­jį pa­tie­ka­lą prie gar­ny­ro ėmė pri­dė­ti dvi juo­das aly­vuo­ges, be­veik nie­kas jų ne­lies­da­vo. Nors pa­me­nu, kad  anuo­met šiau­lie­čiai tvir­tin­da­vo, jog iš vi­sų mies­to ka­vi­nių ir res­to­ra­nų „Bal­ti­jo­je“ yra ska­niau­sia. „Ki­je­vo kot­le­tai“ ir „Bal­ti­ja“ bu­vo neats­ki­ria­mi žo­džiai. Tie­sa, jo­je pir­mą kar­tą su­ži­no­jau, kas yra viš­čiu­kai „ta­ba­ka“.

„Bal­ti­jo­je“ ga­lė­da­vai pa­ste­bė­ti ir se­niau­sios pro­fe­si­jos at­sto­vių. Ypač ją bu­vo pa­mė­gę Šiau­liuo­se tar­nau­jan­tys so­vie­ti­niai ka­ri­nin­kai, nors jų bū­da­vo vi­sur (ak tie Zok­niai!). Kar­tą ma­čiau, kaip il­gap­lau­kis jau­nuo­lis kaž­ko ne­pa­ti­ko ka­ri­nin­kui. „Ja te­bia v Af­ga­nis­tan otp­rav­liu!“ („Iš­sių­siu ta­ve į Af­ga­nis­ta­ną!“) – šau­kė jis. Pa­si­tai­ky­da­vo ir jaut­rių ka­ri­nin­kų – ma­čiau, kaip vie­nas pa­pra­šė mu­zi­kan­tų, kad šie ką nors at­lik­tų ru­siš­kai, pa­sta­rie­ji ži­no­jo Edi­tos Pje­chos dai­ną, ku­rios klau­sy­da­ma­sis ka­ri­nin­kas grau­džiai ver­kė.

Du­ri­nin­kas, rū­bi­nin­kas, ad­mi­nist­ra­to­rius, pa­da­vė­jai vil­kė­jo juo­dais kos­tiu­mais (pa­da­vė­jos – juo­dais sa­ra­fa­nais su bal­ta pri­juos­te) ir bū­da­vo pa­si­tem­pę. Skir­tin­gai nei mies­to alu­dė­se, vie­no­je ku­rių bi­čiu­liai pa­sa­ko­jo re­gė­ję pa­da­vė­ją, ku­ris, ne­šda­mas už­sa­ky­mą, par­puo­lė su pa­dėk­lu ir... už­mi­go. Iš dai­ni­nin­kų il­giau­siai „Bal­ti­jo­je“ dai­na­vo be­rods Jur­gis Žu­kaus­kas. Čia sa­vo kar­je­rą pra­dė­jo ir Si­mo­nas Dons­ko­vas, ku­ris tuo me­tu mo­kė­si pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te ir no­rė­jo pri­si­dur­ti prie sti­pen­di­jos. Dai­na­vo čia ir Vi­ta­li­ja Ka­tuns­ky­tė, ku­rios pa­var­dę anuo­met re­tas ži­no­jo, o dėl jos sto­to va­din­da­vo iš­kil­min­gai – po­nia Vi­ta­li­ja. Il­gai res­to­ra­no est­ra­di­niam an­samb­liui va­do­va­vo iš Kau­no grį­žęs gar­sių­jų „Ker­tu­kų“ įkū­rė­jas Ge­di­mi­nas Jur­gi­las. Tuo­met šio an­samb­lio ly­gis tik­rai bu­vo ne­pras­tas.

„Bal­ti­jos“ po­pu­lia­ru­mas šiek tiek pri­ge­so 1973 m., kai Šiau­liuo­se du­ris at­vė­rė pir­mas nak­ti­nis ba­ras „Ge­lu­va“. Vil­niu­je, Kau­ne ir Klai­pė­do­je nak­ti­niai ba­rai jau vei­kė (Vil­niu­je gar­sė­jo net trys – „Dai­na­va“, „Šal­ti­nė­lis“, „Er­fur­tas“, Kau­ne – „Or­bi­ta“, vė­liau dar „Pa­si­ma­ty­mas“, Klai­pė­do­je ir­gi trys – „Ne­rin­ga“, „Re­ga­ta“, „Me­ri­dia­nas“), tad ideo­lo­gai lei­do to­kį ati­da­ry­ti ir dar­bi­nin­kų mies­te. Gar­sios cho­reog­ra­fės Al­do­nos Iva­naus­kie­nės dė­ka šiau­lie­čių šo­kė­jai tarp ki­tų Lie­tu­vos nak­ti­nių ba­rų šo­kė­jų at­ro­dė be­maž ge­riau­siai.

Bu­vo dar Šiau­liuo­se „Jau­nys­tė“, „Du­by­sa“, „Že­mai­tis“, „In­ga“, „Sau­lu­tė“, res­to­ra­nas ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je. Sta­tant pie­ti­nį mies­to ra­jo­ną, at­si­ra­do „Mil­da“, bet „Bal­ti­ja“ tu­rė­jo sa­vo au­rą. Gai­la, kad ji neiš­li­ko iki mū­sų die­nų, ma­nau, ir da­bar tai bū­tų po­pu­lia­rus res­to­ra­nas, ypač trau­kian­tis pen­kias­de­šimt­me­čių-še­šias­de­šimt­me­čių kar­tą.

Da­bar net su­mi­nė­ti vi­sų mies­to ka­vi­nių pa­va­di­ni­mus rei­kia lai­ko. Yra įdo­mių da­ly­kų, ža­di­nan­čių anų die­nų pri­si­mi­ni­mus. Štai res­to­ra­nas „To­mas“ įsi­kū­rė bu­vu­sia­me Šiau­lių me­lio­ra­ci­jos val­dy­bos ūkio pa­sta­te bei pa­čių „To­mo“ sa­vi­nin­kų pri­sta­ty­ta­me prie­sta­te. Kai lan­kiau­si šio­je ka­vi­nė­je, pri­si­mi­niau, kad ten, kur da­bar ba­ras, bu­vo su­dė­tos dau­gia­kau­šių eks­ka­va­to­rių de­ta­lės. Šiek tiek ne­ti­kė­ta ir kai ei­nant gat­ve stai­ga virš gal­vos su­siū­buo­ja rau­do­nas ži­ban­tis ki­niš­kas bum­bu­las. Ne­ma­lo­niai nu­tei­kia įvai­rios puoš­me­nos res­to­ra­nų vi­du­je, ku­rių kil­mės ša­lis – Tur­ki­jos tur­gus. Be­ne įdo­miau­sias gal­vo­sū­kis val­gia­raš­ty­je – kuo ski­ria­si ce­pe­li­nai nuo didž­ku­ku­lių? Pa­si­ro­do, ce­pe­li­nai bū­na tik su mė­sa, o didž­ku­ku­liai – tik su varš­ke. Ne­ti­kė­tas se­man­ti­nis spren­di­mas.

Vis dėl­to kai pa­klau­si mies­te­lė­nų, kur jie pa­siū­ly­tų sve­čiams ska­niai pa­pie­tau­ti, šie il­gai gal­vo­ja. Ir daž­nai nie­ko neat­sa­ko. Jei ką nors ir pa­siū­lo, tai tris ke­tu­rias vie­tas, bi­jo­da­mi įsi­pa­rei­go­ti ar su­klys­ti. Ma­no pa­ta­ri­mas – rink­tis ka­vi­nes, kur pa­da­vė­jos ne il­ga­ko­jės jau­nik­lės, o bar­me­nas – jau žils­te­lė­jęs. Ka­vi­nių sa­vi­nin­kai gal­vo­ja pa­pras­tai – lai­ba­ko­jės pa­da­vė­jos tu­ri at­sto­ti mais­to ruo­ši­mo trū­ku­mus. An­tis, žą­sis, avie­na ir dar daug kas pa­te­ko į Šiau­lių res­to­ra­nų „Rau­do­ną­ją kny­gą“. Žu­vies pa­tie­ka­lų asor­ti­men­tas by­lo­ja, kad Šiau­liai to­lo­kai nuo jū­ros ar ko­kių nors ki­tų van­dens tel­ki­nių. Pa­tie­ka­lų pa­si­rin­ki­mas – ga­na nuo­bo­dus ir vie­no­das. Die­nos sriu­ba (jos va­ka­rais pa­pras­tai ne­be­bū­na), dar­žo­vių sa­lo­tos su trim ing­re­dien­tais ir pri­mi­ty­vus ant­ra­sis pa­tie­ka­las. Aiš­ku, vi­sur ra­si kep­tos duo­nos, ku­rią kar­tais pa­kei­čia už­kan­dė­lė prie alaus, bet vos ją pa­ma­čius grau­du pa­si­da­ro – ke­li kiau­lių au­sų lo­pi­nė­liai, sū­rio laz­de­lės, kai ka­da – sau­je­lė traš­ku­čių ar rie­šu­tų. Dėl ka­vos, tai jos apa­ra­tas nie­ka­da ne­tu­rė­tų bū­ti iš­jung­tas, o do­za­to­riai vi­sa­da įdė­ti į apa­ra­tą. Jei­gu dai­liai iš­šveis­ti do­za­to­riai „il­si­si“ ant apa­ra­to, ge­riau ei­ti į ki­tą ka­vi­nę. Be to, jei­gu bar­me­nas puo­de­lio ieš­ko kur nors spin­te­lė­je, o ne len­ty­nė­lė­je ant ka­vos apa­ra­to, va­di­na­si, puo­de­lis bus šal­tas ir ka­va per ke­lias se­kun­des ir­gi atauš. Jei­gu ka­vos ma­lū­nė­lis anks­ti ry­tą pil­nas, ver­ta pa­klaus­ti, ka­da ka­va bu­vo su­mal­ta. Jei­gu su­mal­ta va­ka­re, ge­ros ka­vos paieš­kas ver­čiau ir­gi tęs­ti ki­to­je vie­to­je, nes maž­daug po va­lan­dos 50 pro­c. su­mal­tos ka­vos aro­ma­to iš­ga­ruo­ja. Te­ko ma­ty­ti ir to­kį vaiz­dą – bar­me­nė be­si­bjau­rė­da­ma iš do­za­to­riaus iš­kra­tė ka­vos tirš­čius, ku­rių pu­sė, ži­no­ma, ja­me lie­ko. Ver­ta ste­bė­ti ir tai, kaip iš­bė­ga ka­va iš apa­ra­to do­za­to­riaus – jei per ke­lias se­kun­des, va­di­na­si, bus tik pa­juo­din­tas van­de­nė­lis. Ka­va tu­ri sunk­tis lė­tai, lyg ne­no­ro­mis, maž­daug 25-30 se­kun­džių. Ki­tas pa­pras­tas, bet įdo­mus ka­vos ko­ky­bės tes­tas – ste­bė­ti, kaip grimz­ta cuk­rus. Jei­gu grimz­ta lė­tai, o kre­mo kon­sis­ten­ci­jos pu­ta iš­lie­ka net iš­mai­šius cuk­rų, va­di­na­si, vis­kas ge­rai. Tirš­ta pu­ta pa­ro­do, kad ka­va pa­ruoš­ta tin­ka­mai.

Pa­ga­liau res­to­ra­ną pa­si­rin­ko­te. Priei­na pa­da­vė­jas. Ar mū­sų pa­da­vė­jai ži­no, ku­riam klien­tui iš sė­din­čių­jų prie sta­le­lio skir­ti dau­giau­sia dė­me­sio? To pa­klaus­ti vie­ni at­sa­ko, kad mo­te­rims, ki­ti – kad vy­riau­siems. Di­džiau­sią dė­me­sį pa­da­vė­jas tu­rė­tų skir­ti tam, ku­ris ap­mo­kės są­skai­tą. Aiš­ku, prieš tai jis tu­rė­tų su­vok­ti, ku­ris iš klien­tų jis bus, bet tai jau jo su­ma­nu­mo sri­tis.

Ga­liu su­lauk­ti prie­kaiš­tų, kad pa­sa­ko­ti apie ka­vi­nes, kai už lan­go kri­zė, nė­ra pa­ts ge­riau­sias me­tas. Vis pri­si­me­nu is­to­ri­ją, kaip bi­čiu­lis, šiaip jau ne­ven­gęs ka­vi­nių, kar­tą tvir­tai nu­spren­dė – ne ten ma­no na­mai. Bet pro ka­vi­nes praei­ti juk rei­kia. Ėjo, knie­tė­jo už­suk­ti, bet su­kau­pė va­lios jė­gas ir praė­jo pro ša­lį. Tuo bū­tų ga­li­ma is­to­ri­ją ir baig­ti, tik su­ki­lo vė­jas ir nu­pū­tė jam nuo gal­vos skry­bė­lę at­gal prie ka­vi­nės du­rų.

Dar tū­las ga­li pa­klaus­ti, ko­dėl toks il­gas teks­to pa­va­di­ni­mas. Ma­nau, kad pa­va­di­ni­mu ga­li­ma pa­trauk­ti skai­ty­to­ją. Jei­gu šias ei­lu­tes jūs dar skai­to­te, va­di­na­si, pa­va­di­ni­mas šį kar­tą man pa­vy­ko.

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Ra­šy­ti apie au­to­mo­bi­lius ru­de­nį, kai dau­ge­lis grei­tai juos sta­tys žie­mos poil­siui, gal nė­ra pa­ts tin­ka­miau­sias lai­kas, be to, ir die­na be au­to­mo­bi­lio jau praė­ju­si, bet kai lapk­ri­čio 1-ąją prie ka­pi­nių ne­ra­do­me vie­tos sa­vo trans­por­to prie­mo­nei, te­ma tik­rai ak­tua­li.

Lie­tu­va, žvel­giant į au­to­mo­bi­lių kie­kį vie­nam gy­ven­to­jui, yra

23-io­je vie­to­je.  Mo­na­kas, ant­ra nuo ga­lo pa­gal dy­dį pa­sau­lio vals­ty­bė, šia­me są­ra­še yra pir­mo­ji, pa­lik­da­ma ant­ro­je vie­to­je JAV. Iš­si­vys­čiu­sio­se ša­ly­se, ku­rio­se gy­ve­na 20 pro­c. pa­sau­lio žmo­nių, yra 80 pro­c. au­to­mo­bi­lių.

Sta­tis­ti­nio lie­tu­vio vai­ruo­to­jo įsi­ti­ki­ni­mas - au­to­mo­bi­lis tu­ri bū­ti ne­bran­gus. Lie­tu­vos sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­to duo­me­ni­mis, mū­sų kraš­te dau­giau­sia už­re­gist­ruo­ja­ma 10-15 me­tų se­nu­mo au­to­mo­bi­lių. Ant­ro­je vie­to­je - 5-10 me­tų se­nu­mo trans­por­to prie­mo­nės, tik tre­čio­je - vi­siš­kai nau­ji ar bent nese­nes­ni nei pen­ke­rių me­tų au­to­mo­bi­liai. Pa­gal šiuos skai­čius vis dar la­biau esa­me pa­na­šūs į be­si­vys­tan­čias ša­lis, ku­rių ke­liais va­ži­nė­ja daug iš ki­tų ša­lių im­por­tuo­tų se­nų au­to­mo­bi­lių.

Keis­tai ša­lia vi­so ši­to at­ro­do nuo­mo­nė, kad au­to­mo­bi­lis yra įvaiz­džio da­lis. Nes­var­bu, kad pa­ja­mos ga­li leis­ti nu­si­pirk­ti nau­ją vi­du­ti­nės kla­sės au­to­mo­bi­lį, Lie­tu­vo­je vis tiek daž­niau per­ka­mi pra­ban­ges­ni, ta­čiau se­nes­ni au­to­mo­bi­liai. Ką da­ry­si, moks­li­nin­kai jau se­niai įro­dė, kad so­cia­li­nis sta­tu­sas yra vie­nas pa­grin­di­nių lai­mės šal­ti­nių. Tai­gi, kal­bant apie au­to­mo­bi­lius, bū­ti­na pirk­ti ge­res­nį au­to­mo­bi­lį, nei vai­ruo­ja kai­my­nas, drau­gas, pa­žįs­ta­mas ar gi­mi­nai­tis. Tie­sa, tai ga­lio­ja ne tik Lie­tu­vos vai­ruo­to­jams. Vi­sa tai žmo­giš­ka ir bū­din­ga di­džia­jai da­liai pa­sau­lio žmo­nių.

Ame­ri­kie­tis fi­lo­so­fas Hen­ris Da­vi­das To­re kny­go­je „Vol­de­nas“ pa­sa­ko­ja apie sa­vo pa­si­rin­ki­mą gy­ven­ti gam­to­je ir apie tai, kad pa­pras­tas gy­ve­ni­mas žmo­gui su­tei­kia kur kas dau­giau lais­vės nei dar­bu už­dirb­ti pi­ni­gai. Ži­no­da­mi jo no­rą ke­liau­ti vi­si klau­sia, ko­dėl jam neuž­si­dir­bus šiek tiek pi­ni­gų, ne­sė­dus į trau­ki­nį ir neap­lan­kius, pa­vyz­džiui, Fitz­bur­go? To­re siū­lo pa­mąs­ty­ti, ku­ris ten at­vyk­tų pir­mas. Ats­tu­mas yra 30 my­lių. Bi­lie­tas kai­nuo­ja tiek, kiek vi­sas die­nos už­dar­bis. „Jei išei­čiau anks­ti ry­tą, Fitz­bur­ge bū­čiau va­ka­rop, o tu dar te­be­dirb­tum, mė­gin­da­mas už­si­dirb­ti trau­ki­nio bi­lie­tui, ir at­vyk­ti ga­lė­tum tik ki­tos die­nos ry­tą“, - paaiš­ki­na fi­lo­so­fas.

Kaip tai at­ro­dy­tų da­bar, kai kiek­vie­nas, pa­si­rin­kęs ju­dė­ti sa­vo grei­čiu, yra pa­smerk­tas pra­ras­ti vi­sas mo­der­naus gy­ve­ni­mo ga­li­my­bes? Au­to­mo­bi­liai žmo­gui ne­pa­lie­ka jo­kių ga­li­my­bių ju­dė­ti sa­vo nor­ma­liu grei­čiu, nes vi­sos erd­vės yra or­ga­ni­zuo­ja­mos taip, kad bū­tų pa­to­gios ra­tuo­tie­siems. Mi­tų grio­vė­jai vi­sa tai lin­kę pa­neig­ti, nes, anot jų, au­to­mo­bi­lis nė­ra grei­tes­nis už dvi­ra­tį. Štai va­žiuo­ja­te au­to­mo­bi­liu, o ša­lia dvi­ra­čių ta­ku mi­na dvi­ra­ti­nin­kas. Jūs jį ap­len­kia­te, bet ne­tru­kus pa­ten­ka­te į au­to­mo­bi­lių kamš­tį ir dvi­ra­ti­nin­kas ap­len­kia jus. Taip kar­to­ja­si ke­le­tą kar­tų, kol dvi­ra­ti­nin­ko ne­be­pa­si­ve­ja­te. Bet ką čia kal­bė­ti apie dvi­ra­ti­nin­kus, jei to­kia pat is­to­ri­ja nu­tin­ka su ša­li­gat­viu ei­nan­čiais pės­čiai­siais.

Ir dar. Pas­kai­čiuo­ki­me. Tar­ki­me, jūs per­ka­te au­to­mo­bi­lį už 10 tūkst. li­tų. Na, tu­riu ome­ny, dar pa­do­rų, ga­lin­tį va­žiuo­ti. Ar­ba jūs au­to­mo­bi­lio ne­per­ka­te - va­ži­nė­ja­te tak­si. Kiek jums kai­nuo­ja tak­si? Bū­na die­nų, kai jūs vi­sai tak­si pa­slau­go­mis ne­si­nau­do­ja­te, bū­na, kad su­mo­ka­te 20 ar 50 li­tų, gal net 300, jei vyks­ta­te į ki­tą mies­tą. Keis­ta, kad 200 li­tų, iš­leis­ti tak­si, jums daug, o tiek pat mo­kė­ti už ben­zi­ną - nor­ma­lu. Kaip be­bū­tų, net jei ir daž­nai tin­gi­te paė­jė­ti pės­čio­mis, 10 tūkst. per me­tus tak­si ne­su­mo­kė­si­te. Bet te­bū­nie taip, kad per me­tus jūs pra­va­ži­nė­jo­te to­kią pat su­mą, kiek kai­na­vo au­to­mo­bi­lis. To­liau - ku­ras, drau­di­mas, at­sar­gi­nės da­lys, at­ly­gis au­to­mo­bi­lių meist­rams, sto­vė­ji­mo aikš­te­lių mo­kes­čiai... Vos ne 10 tūkst. per me­tus vėl rei­kės. Bet juk tiek jums kai­nuo­ja va­ži­nė­ji­mas tak­si. Ką dar lai­mi­te va­ži­nė­da­mi tak­si? Iš­ven­gia­te gal­vos skaus­mo, kur pa­sta­ty­ti au­to­mo­bi­lį, įtam­pos vai­ruo­jant, ava­ri­jų ti­ki­my­bės, ne­ži­no­ji­mo, kaip grįž­ti na­mo iš­len­kus tau­re­lę... Tie­sa, šie ma­no pa­mąs­ty­mai tin­ka tik Šiau­liams ir ki­tiems pa­na­šaus dydžio mies­tams, o Vil­niu­je, kur tak­si kai­nos yra žvė­riš­kos, vis­kas gal ir ki­taip.

Ne­tu­rin­čių­jų au­to­mo­bi­lių nė­ra daug. At­vy­ko drau­gas iš Vil­niaus. Mies­to gat­vė­se pa­ma­tęs au­to­mo­bi­lius nu­ste­bo: „Ge­rais au­to­mo­bi­liais šiau­lie­čiai va­ži­nė­ja. Yra ir to­kių, ku­rių net Vil­niu­je re­tai iš­vy­si. Va­di­na­si, vers­las mies­te kles­ti, mies­tas nė­ra mi­ręs.“ Drau­go iš­va­dos man, Šiau­lių pa­trio­tui, pa­ti­ko, aiš­ku, ne­sa­kiau, kad dau­ge­lis to­kių au­to­mo­bi­lių sa­vi­nin­kų juo­se su­mon­ta­vę du­jų įran­gą. Štai ko­kių min­čių apie žmo­nes ga­li kel­ti ma­ši­nos.

Kai Lie­tu­vo­je pra­si­dė­jo At­gi­mi­mas ir at­si­ra­do ma­fio­zų, vie­nas sos­ti­nės ma­fi­jos va­dų įsi­gi­jo pra­šmat­nų au­to­mo­bi­lį. Par­ve­ža jį tas au­to­mo­bi­lis na­mo, ap­sau­gi­niai ly­di, pa­ky­la į sa­vo bu­tą blo­ki­nio na­mo penk­ta­me aukš­te... Tik vė­liau pa­si­sta­tė na­mą. Bet pra­dė­jo nuo au­to­mo­bi­lio.

Au­to­mo­bi­lis yra pui­kus bū­das vi­siems pra­neš­ti apie sa­ve. Juk ma­tė­me net Sva­rovs­kio kris­ta­lais nu­sags­ty­tą au­to­mo­bi­lį. Bet ge­riau­siai dė­me­siui į sa­ve at­kreip­ti pa­si­tar­nau­ja kab­rio­le­tai. Štai merg­va­ka­riams la­biau­siai tin­ka ryš­kūs, sim­bo­li­zuo­jan­tys pa­sku­ti­nių lais­vės die­nų džiaugs­mą. Ves­tu­vi­niai kab­rio­le­tai tu­ri bū­ti bal­ti ar­ba la­bai bal­ti. Bū­ti­na, kad vyks­tan­tys jais ves­tu­vi­nin­kai ret­kar­čiais su­sto­tų, iš­lip­tų ir ša­lia su­sto­ję ger­tų pra­ban­gų šam­pa­ną, nes jei­gu tai da­ry­si kab­rio­le­to vi­du­je, ga­li ne vi­si pa­gal­vo­ti, kad šam­pa­nas šio­se ves­tu­vė­se lie­ja­si lais­vai. Juk sa­ko­ma, kad pra­ban­ga, de­monst­ruo­ja­ma per ves­tu­ves, jau­nai šei­mai lems dar di­des­nius tur­tus.

Au­to­mo­bi­lį rink­da­mie­si lai­do­tu­vėms, jam ski­ria­me ma­žiau dė­me­sio. Ir be rei­ka­lo. Dar pa­gal­vo­jau - ko­dėl nė­ra au­to­mo­bi­lių sky­ry­boms? Juk ga­lė­tų bū­ti kab­rio­le­tų, siū­lan­čių links­mas sky­ry­bas. Pa­ga­liau juk bliz­gan­tys au­to­mo­bi­lių rat­lan­kiai at­per­ka gy­ve­ni­mo gro­žio sto­ką.

Lie­tu­viai vai­ruo­to­jai – sa­vi­ti. Va­žiuo­ji už­mies­čio ke­liu. Prieš-p­rie­ša at­va­žiuo­jan­tys ži­bin­tų mirk­te­lė­ji­mu įspė­ja apie bu­din­čius ke­lių pa­tru­lius. Pers­pė­ta­sis kils­te­li ran­ką pa­dė­ko­da­mas. Ko­kia pa­gar­ba, rū­pes­tis, pa­gal­vo­ji. O mies­te nie­kas ta­vęs neį­leis į ki­tą eis­mo juos­tą, „pyp­sens“, jei už­si­de­gus ža­liai švie­so­fo­ro švie­sai iš­kart ne­pa­ju­dė­si... Kur dings­ta so­li­da­ru­mas, pa­gar­ba?

So­cio­lo­gai, skai­čiau, pa­gal ava­ri­jų gau­są iš­siaiš­ki­no, kad vi­du­ti­nis vai­ruo­to­jas ame­ri­kie­tis ar bri­tas sa­vo gy­vy­bę ver­ti­na maž­daug še­šis kar­tus la­biau ne­gu pi­ni­gus, ku­riuos ga­lė­tų už­dirb­ti iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos. Pa­si­ro­do, re­mian­tis šiais duo­me­ni­mis, ga­li­ma su­skai­čiuo­ti, kad Liuk­sem­bur­go gy­ven­to­jo gy­vy­bė kai­nuo­ja 5 mln. JAV do­le­rių, Jung­ti­nių Vals­ti­jų – 2,6 mln., Šve­di­jos – 2,4 mln., Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos – 2,3 mln., Por­tu­ga­li­jos – 1 mln., o ta­dži­ko – 13,3 tūkst. JAV do­le­rių. Lie­tu­vio, pa­skai­čia­vau, – 2,25 mln. li­tų ar­ba 900 tūkst. do­le­rių. Tik ne­ži­nau, ar šis ma­no re­zul­ta­tas tei­sin­gas, nes skai­čiuo­ti bu­vo ga­na su­dė­tin­ga. Skai­čiuo­da­mas su­gai­šau dau­giau lai­ko nei vi­sam šiam teks­tui pa­ra­šy­ti.

Taip pat yra pa­skai­čiuo­ta, kad kai 1987 m. Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se bu­vo pa­di­din­tas leis­ti­nas grei­tis, ava­ri­jų pa­dau­gė­jo 35 pro­cen­tais. Paaiš­kė­jo, kad 125 tūks­tan­čiams su­tau­py­tų dar­bo lai­ko va­lan­dų te­ko vie­na mir­tis ke­ly­je. Vi­du­ti­nė dar­bo va­lan­dos kai­na 1987-1992 m. bu­vo apie 12 do­le­rių, va­di­na­si, žmo­gaus gy­vy­bę tuo lai­ko­tar­piu bu­vo ga­li­ma įkai­no­ti 1,54 mln. do­le­rių. O štai re­mian­tis ti­ki­my­bių teo­ri­ja ir ri­zi­kos įver­ti­ni­mu, jei­gu jūs pa­si­ren­gęs pa­pil­do­mai su­mo­kė­ti 100 do­le­rių už oro pa­gal­vės įren­gi­mą au­to­mo­bi­ly­je ir įver­ti­na­te, kad ti­ki­my­bė, jog ji iš­gel­bės jums gy­vy­bę, yra 1:100 000, sa­vo gy­vy­bę ver­ti­na­te 10 mln. do­le­rių. Jei­gu da­ry­tu­me prie­lai­dą, kad ti­ki­my­bė žū­ti po ra­tais, kai sie­kiant su­tau­py­ti mi­nu­tę de­gant rau­do­nai švie­sai bė­ga­ma per gat­vę, apy­tik­riai yra to­kia pat. Va­di­na­si, vi­du­ti­nis pės­čia­sis sa­vo gy­vy­bę ver­ti­na maž­daug 7 tūkst. do­le­rių.

Ar sap­nuo­ja­te au­to­mo­bi­lius? Sa­ko, už­kie­tė­ję vai­ruo­to­jai juos daž­nai sap­nuo­ja. Pa­si­ro­do, sap­ne re­gė­ti au­to­mo­bi­lį reiš­kia ke­lio­nes, li­ki­mo per­mai­nas, svar­bias nau­jie­nas, su­si­ti­ki­mus su ar­ti­mais drau­gais. Va­žiuo­ti au­to­mo­bi­liu – rei­ka­lai kles­tės, pa­si­seks. Ge­rai pri­žiū­rė­ta, grei­tai va­žiuo­jan­ti ma­ši­na – ak­ty­vus, sėk­min­gas pro­fe­si­nis ir as­me­ni­nis gy­ve­ni­mas. Per grei­tai va­žiuo­jan­tis au­to­mo­bi­lis – leng­va­bū­diš­ku­mas ir pa­vir­šu­ti­niš­ku­mas. Su­ge­dęs  – ne­sėk­mės. Ap­leis­tas, ne­pri­žiū­rė­tas, ne­tin­ka­mas va­žiuo­ti – lau­kian­čios kliū­tys bei ne­pa­si­se­ki­mai. Vis­kas lo­giš­ka, pa­pras­ta ir aiš­ku. Gal tik nu­ste­bi­no, kad su­sap­nuo­tas ug­nia­ge­sių au­to­mo­bi­lis reiš­kia ga­li­my­bę pra­lob­ti.

Pa­bai­go­je – šiek tiek ne­ma­lo­nes­nė te­ma apie ma­ši­nų va­gys­tes. Ži­nia, va­gia­mi tik ver­tin­gi daik­tai, tad va­gys jas prie to­kių pri­ski­ria. Tuo tar­si ir rei­kė­tų pa­si­džiaug­ti. Ka­lė­ji­me au­to­mo­bi­lių va­gys – aukš­čiau­sia kas­ta. Jie net aiš­ki­na nie­ko blo­go ne­da­rą (čia ne­kal­bu apie va­gian­čius mag­ne­to­las iš ma­ši­nų), nes tas, iš ku­rio pa­va­gia­mas pra­ban­gus au­to­mo­bi­lis, tuoj įsi­gis nau­ją, o kad ke­le­tą die­nų ir pa­vaikš­čios pės­čias, tai jam bus tik į svei­ka­tą.

Ir links­mes­nė is­to­ri­ja. Tu­rė­jau ka­dai­se sos­ti­nė­je drau­gą. Pui­ki bu­vo ir jo žmo­na, ir gy­ve­no jie pa­si­tu­rin­čiai, ir, at­ro­do, vis­kas gy­ve­ni­me jiems se­kė­si. Bet ėmė tas ma­no bi­čiu­lis drau­gau­ti su jau­nes­ne už sa­ve mo­te­ri­mi. Man, drau­gui, pa­si­pa­sa­ko­jo, jog jei­gu už­trun­ka pas tą mo­te­rį, žmo­nai aiš­ki­na, kad tai­sė au­to­mo­bi­lį. Kar­tą jo žmo­na man pa­si­skun­dė: „Ži­nai, Ri­čar­dai, juk mes vis­ko tu­rim, bet tas ma­no vy­ras taip pri­si­ri­šęs prie sa­vo au­to­mo­bi­lio. Jis se­nas, daž­nai gen­da, pui­kiau­siai ga­lė­tu­me nu­si­pirk­ti nau­ją, bet vy­ras tą duo­da meist­rams pa­tai­sy­ti. Ne­ga­na to, sto­vi ša­lia to sa­vo au­to­mo­bi­lio, žiū­ri, kad meist­rai ge­rai jį su­tai­sy­tų, pa­ts su meist­rais ge­ria ir grįž­ta na­mo tik pa­ry­čiais.“ Ką aš ga­lė­jau drau­go žmo­nai pa­sa­ky­ti? Ne­bent pa­guos­ti: „Sup­ras­kit, po­nia, daik­tai, daik­tai...“ O tie „au­to­mo­bi­lio tai­sy­mai“ bai­gė­si drau­gui tuo, kad jis ga­liau­siai įklim­po su ta jau­na mer­gi­na ir ją ve­dė. Po kiek lai­ko pa­skam­bi­nu kar­tą drau­gui į na­mus, at­si­lie­pia jo jau­no­ji žmo­na, aš klau­siu jos, ar vy­ras na­muo­se. „Nė­ra, – at­sa­ko ji. – Au­to­mo­bi­lį tai­so.“ Tik tik­ri vy­rai ma­ne su­pras, kaip pa­gar­biai aš tuo­met pa­mąs­čiau apie tą sa­vo drau­gą. Iki šiol ver­ti­nu jį to­dėl, kad sa­vo mei­lu­žei jis ne­pa­sa­ko­jo, kaip tei­si­no­si žmo­nai, bū­da­mas su ja.

Po­li­ci­nin­kas su­stab­do grei­tį vir­ši­ju­sį vai­ruo­to­ją. Ski­ria bau­dą, duo­da vai­ruo­to­jui kvi­tą ir ta­ria:

- Šį kvi­tą iš­sau­go­ki­te.

- O kam man jis?

- Kai su­rink­si­te 10 to­kių, ga­lė­si­te gau­ti dvi­ra­tį.

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Vi­sų šven­tų­jų die­na, Vė­li­nės ska­ti­na ra­šy­ti apie nuo­dė­mes. Juk ne­si­no­ri išei­ti ten per­ne­lyg daug gy­ve­ni­me pri­si­šiukš­li­nus. En­cik­lo­pe­di­jo­se ir „Vi­ki­pe­di­jo­je“ ieš­ko­da­mas nuo­dė­mės api­brė­ži­mo, už­ti­kau to­kį la­bai trum­pu­tį: nuo­dė­mė – ne­tin­ka­mas veiks­mas, nu­si­dė­ji­mas. Pa­si­ro­do, žo­dis „nuo­dė­mė“ kil­di­na­mas iš grai­kų žo­džio „ha­mar­tia“, ku­ris reiš­kia „ne­pa­tai­ky­mą į tiks­lą“. Už­ti­kau ir to­kius „nuo­dė­mės“ išaiš­ki­ni­mus: tei­sės pa­žei­di­mas, smerk­ti­ni veiks­mai, rim­tas trū­ku­mas.

Nuo­dė­min­gie­ji vi­sad ryš­kes­ni nei šven­tie­ji. Štai spa­lio mė­ne­sio nuo­dė­min­ga­sis – Sau­lius Sto­ma. Šio mė­ne­sio 10 d. Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos apie jį pa­sa­ko­jo 17.20, 17.40, 18.20, 18.45, 19.10, 20.30 (iš­kart trys ka­na­lai), 21.00, 21.30, 21.55 ir 22.25 val. Ki­tą ry­tą 11 val. tam va­lan­dą sky­rė Lie­tu­vos ra­di­jas ir te­le­vi­zi­ja, ku­ri šią va­lan­dą ski­ria svar­biau­sioms ša­lies pro­ble­moms, va­ka­rop vėl vi­sas lai­dų ma­ra­to­nas su Aud­rės Ku­da­bie­nės „Sro­vė­mis“ bei pe­liu­kais Sūrs­kiu ir Mau­ze­riu.

Kas kal­tas dėl mū­sų nuo­dė­mių? Ap­lin­ka? Žmo­nės no­ri bū­ti lai­min­gi, ta­čiau ne­pa­ten­kin­ti jų že­miš­kie­ji po­rei­kiai ska­ti­na nu­si­ženg­ti. Ydos ge­riau ma­ty­ti skur­de (kai žmo­nėms trūks­ta net mais­to) ir tur­te (kai ne­be­ži­nai, ko dar no­rė­ti).

Ra­šant apie nuo­dė­mes, no­ri ne­no­ri žvilgs­nis kryps­tą į De­šimt Die­vo įsa­ky­mų, juo­lab kad nuo­dė­mė, anot Bib­li­jos, ir yra tų įsa­ky­mų ne­si­lai­ky­mas. Bib­li­jo­je žo­dis „nuo­dė­mė“ var­to­ja­mas šim­tus kar­tų, pra­de­dant Ie­vos ir Ado­mo nuo­puo­liu. Tie­sa, gal nuo­dė­mių ir De­šim­ties Die­vo įsa­ky­mų te­mo­mis man ne­la­bai de­ra ra­šy­ti, nes šio­je sri­ty­je ver­tė­tų pa­si­klau­sy­ti ma­žiau nuo­dė­min­ges­nio, bet pa­mąs­tęs, kad nuo­dė­min­gas daug ką sa­vaip ir įdo­miai pa­ste­bi, ry­žau­si.

Ro­mos ka­ta­li­kų baž­ny­čios ka­te­kiz­me pa­tei­kia­mus De­šimt Die­vo įsa­ky­mų vi­si ži­no­me. Žy­dai tų įsa­ky­mų tu­ri 613. 248 yra pri­va­lo­mi, 365 – drau­džia­mie­ji. Skai­čius 365 ati­tin­ka me­tų die­nas, o skai­čius 248 – žmo­gaus or­ga­niz­mui bū­ti­nus or­ga­nus. Ži­no­mi ir sep­ty­ni No­jaus įsa­ky­mai: ne­stab­mel­džiauk, ne­žu­dyk, ne­vok, neišt­vir­kauk, ne­pikt­žo­džiauk, ne­val­gyk gy­vū­no mė­sos, kol jis dar gy­vas (šis įsa­ky­mas ver­ti­na­mas kaip bend­ras drau­di­mas bū­ti žiau­riam gy­vū­nų at­žvil­giu), lai­ky­kis įsta­ty­mų (lie­pi­mas su­kur­ti efek­ty­viai vei­kian­čią teis­mų sis­te­mą). Siū­lo­ma 9-ąjį ir 10-ąjį įsa­ky­mus su­jung­ti: „Ne­geisk sve­ti­mo.“ Ta­da lik­tų de­vy­ni įsa­ky­mai (kaip par­duo­tu­vė­je 9,99). Ir dau­giau pa­siū­ly­mų at­si­ran­da. Vie­ni jų gal šiek tiek ir ver­ti dė­me­sio, ki­ti juo­kin­gi. Vi­sų čia ir neiš­var­dy­si.

Pri­si­mi­niau len­kų re­ži­sie­riaus Kšyš­to­fo Kies­lovs­kio fil­mų cik­lą „De­ka­lo­gas“. 2012-ai­siais su­kaks 25-eri me­tai, kai pa­gal De­šimt Die­vo įsa­ky­mų bu­vo su­kur­ta de­šimt fil­mų, ku­rie su­kė­lė di­džiu­lį at­gar­sį ne tik tuo­me­tė­je Len­ki­jo­je, bet ir dau­ge­ly­je so­vie­ti­nių ša­lių. Ką reiš­kia de­šimt pa­pras­tų sa­ki­nių, De­šimt Die­vo įsa­ky­mų? K. Kies­lovs­kis at­sa­ko: „Mes tu­rė­tu­me elg­tis pa­gal šias pa­ma­ti­nes ver­ty­bes, ku­rios tik­riau­siai eg­zis­tuo­ja. Gal­būt tai ir yra Die­vas. Jei jau­čia­me, jog eg­zis­tuo­ja kas nors pa­na­šaus į Die­vą, ta­da tu­ri­me gy­ven­ti, lyg ži­no­tu­me, kad Die­vas yra ir ko nors iš mū­sų rei­ka­lau­ja. Jis rei­ka­lau­ja mei­lės, ti­kė­ji­mo, vil­ties.“ Fil­mų cik­le re­ži­sie­riui svar­biau­sia mei­lė. Jam ji – vie­nuo­lik­ta­sis Die­vo įsa­ky­mas. Pa­ti­ko tai, kad re­ži­sie­rius sten­gė­si ne­bū­ti di­dak­tiš­kas ir ne­si­sten­gė sa­ky­ti, jog jei­gu elg­sie­s vie­naip ir ki­taip, tau bus at­ly­gin­ta ši­taip. Ne­ga­li­ma ne­su­tik­ti, kad svar­biau­sias da­ly­kas gy­ve­ni­me – klaus­ti, nes kiek­vie­nas klau­si­mas ar­ti­na mus prie tie­sos.

Mes ta­po­me per­ne­lyg egois­tiš­ki, per­ne­lyg įsi­my­lė­ję sa­ve ir sa­vo po­rei­kius, o vi­sa ki­ta pa­si­da­rė tik mū­sų gy­ve­ni­mo fo­nas. „De­ka­lo­go“ kū­rė­jai su­tel­kia veiks­mą į di­de­lį dau­gia­bu­čių ra­jo­ną su tūks­tan­čiu pa­na­šių lan­gų. Be abe­jo, to­kie ra­jo­nai at­ro­do ga­na bai­siai. Ta­čiau už kiek­vie­no iš šių lan­gų gy­ve­na žmo­nės. „De­ka­lo­go“ per­so­na­žai el­gia­si kaip ir ki­tuo­se fil­muo­se, iš­sky­rus tai, kad čia la­biau su­si­kon­cent­ruo­ta į tai, kas vyks­ta jų vi­du­je. Re­ži­sie­rius pri­si­pa­žįs­ta vaiz­da­vęs žmo­nes, ku­rie su­grįž­ta na­mo, už­si­da­ro du­ris ir lie­ka sau.

Įsi­mi­nė K. Kies­lovs­kio pa­pa­sa­ko­ta is­to­ri­ja, kaip kar­tą Ber­ly­no gat­vė­je jis su­ti­ko mo­te­rį, ku­ri jį pa­ži­no ir pra­vir­ko. Tuo­met bu­vo pra­dė­tas ro­dy­ti ir rek­la­muo­ti „Trum­pas fil­mas apie mei­lę“. Mo­te­riai bu­vo pen­kias­de­šimt. Ji re­ži­sie­riui nuo­šir­džiai pa­dė­ko­jo ir pa­pa­sa­ko­jo, kad dau­ge­lį me­tų konflik­ta­vo su sa­vo duk­te­ri­mi. Jos tar­pu­sa­vy ne­si­kal­bė­jo, nors gy­ve­no vie­na­me bu­te. Duk­te­riai ta­da bu­vo de­vy­nio­li­ka. Mo­te­ris sa­kė, kad ne­si­kal­bė­jo su duk­te­ri­mi pen­ke­rius še­še­rius me­tus, iš­sky­rus in­for­ma­ty­vaus po­bū­džio pra­ne­ši­mus apie tai, kur pa­dė­tas rak­tas, kad na­mie nė­ra svies­to ar­ba ka­da su­grįš. Iš­va­ka­rė­se jos abi bu­vo nuė­ju­sios į šį fil­mą, ir duk­ra pir­mą kar­tą per vi­sus tuos me­tus pa­bu­čia­vo mo­ti­ną. Re­ži­sie­rius sa­ko, kad gal ryt jos vėl vai­dy­sis ir po ke­lių die­nų ši iš­ky­la joms jau nie­ko ne­be­reikš. Bet jei jos pa­si­ju­to ge­riau nors pen­kias mi­nu­tes ar­ba bent jau jei vy­res­nė mo­te­ris taip pa­si­ju­to, tai to ir pa­ka­ko. Ver­ta kur­ti fil­mą dėl šių pen­kių mi­nu­čių.

Jei jau­ti pa­siel­gęs blo­gai, va­di­na­si, ži­nai, kad ga­lė­jai pa­sielg­ti ge­rai. Va­gys pro­fe­sio­na­lai pa­vog­tais daik­tais per­ne­lyg ne­si­džiau­gia, nes su­vo­kia, kad jie įgy­ti ne­tei­sė­tai, to­dėl sten­gia­si jais kuo grei­čiau at­si­kra­ty­ti, pa­vyz­džiui, sku­ba ati­duo­ti per­par­da­vi­nė­to­jams. Nu­si­kal­tė­lių ko­dek­sas by­lo­ja, kad „ne­šva­rių pi­ni­gų“ ne­ga­li­ma au­ko­ti baž­ny­čiai, o pro­sti­tu­tės, sa­ko, mais­tą vai­kams sten­gia­si pirk­ti už be­dar­bės pa­šal­pą, o ne už sa­vo ama­tu už­dirb­tus pi­ni­gus.

„Man vis­kas at­si­bo­do“, – dau­ge­lis sa­ko. Jei var­gi­na ru­ti­na ir jo­kie pa­si­sė­dė­ji­mai su drau­gais, kon­cer­tai, sau­nos ne­be­pa­de­da, psi­cho­lo­gai pa­ta­ria su­si­kur­ti lai­ki­nų sun­ku­mų. Sa­vai­tę pės­čias nuei­ki­te į dar­bą, pa­va­žiuo­ki­te vie­šuo­ju trans­por­tu – ko­kį ma­lo­nu­mą pa­tir­si­te vė­liau vėl sė­dęs prie sa­vos ma­ši­nos vai­ro! Gy­ve­ni­mas per trum­pas, kad pa­si­ner­tu­me į dep­re­si­ją. Ne­rei­kia gal­vo­ti, kad bū­si­mi įvy­kiai bus ge­ri ar­ba blo­gi, nes tu ne­ži­nai, kaip kas ga­lop pa­si­suks. Gal tai, kas at­ro­do blo­ga, at­vers nau­jas ga­li­my­bes, o tai, kas at­ro­do ge­ra, vė­liau ką nors su­žlug­dys. Rei­kia taip su­pla­nuo­ti lai­ką, kad tie­siog ne­tu­rė­tum ka­da liū­dė­ti: gul­tis rei­kia vė­lai, kel­tis – anks­ti. Jei at­si­ran­da bent men­kiau­sių blo­gos nuo­tai­kos po­žy­mių, dė­me­sį rei­kia nu­kreip­ti į ką nors ki­ta, kad ją pa­kel­tum.

Bi­čiu­liai įkal­bė­jo už­si­re­gist­ruo­ti „Fa­ce­book‘e“. Pra­dė­jau gau­ti ži­nu­tes: „Su ta­vi­mi no­ri drau­gau­ti...“ Na, jei no­ri, tai no­ri. Nus­pau­džiu, kad no­riu ir aš. Ne­jau įžei­si žmo­gų, dar pa­gal­vos, kad di­džiuo­juos. Pra­dė­jo plauk­ti įvai­ri in­for­ma­ci­ja, siū­ly­mai pa­ra­šy­ti ant kaž­ko­kios „sie­nos“ ir t. t. Tar­si rei­kė­tų, bet no­ro ir po­trau­kio tam jo­kio. Ar ne­pa­pil­dau to­kiu sa­vo ne­veik­lu­mu ir abe­jin­gu­mu nuo­dė­mių? Gal, nors tai vie­na ma­žiau­sių ma­no gy­ve­ni­mo nuo­dė­mių.

Ne­se­niai gar­bin­go am­žiaus link ar­tė­jan­tis tur­tin­gas bi­čiu­lis, pra­dė­jęs drau­gau­ti su jau­na mer­gi­na, pa­klau­sė ma­nęs, ar ga­li­ma kaip nors su­pras­ti, ar ji jį my­li, ar drau­gau­ja tik dėl pi­ni­gų. Pa­siū­liau bi­čiu­liui nu­si­ves­ti mer­gi­ną į res­to­ra­ną ir so­čiai pra­šmat­niais val­giais pa­vai­šin­ti. „Jei mer­gi­na gė­di­ja­si ar tei­sin­gai lai­ko sta­lo įran­kius, jei val­go ma­žais kąs­ne­liais ir tik ne kar­tą pa­ra­gin­ta, tu jai pa­tin­ki, – paaiš­ki­nau, – o jei kem­ša į nie­ką ne­kreip­da­ma dė­me­sio, tau ji abe­jin­ga.“

Skai­ty­to­jai ga­li pa­klaus­ti, kuo ši is­to­ri­ja su­si­ju­si su nuo­dė­me. Ne­pa­mi­nė­jau, kad šis bi­čiu­lis ve­dęs, bet jei apie įsa­ky­mą „Ne­pa­leis­tu­vauk“, tai pri­si­mi­niau dar Kau­ne stu­di­juo­jant gir­dė­tą is­to­ri­ją, ku­rią daž­nai mėgs­tu pa­pa­sa­ko­ti, juo­lab kad kaž­ka­da ta is­to­ri­ja lai­ki­no­jo­je sos­ti­nė­je bu­vo itin po­pu­lia­ri. Dau­ge­lis net įvar­dy­da­vo jos he­ro­jus. Ra­šy­to­jas Ka­zys Sa­ja yra ją pa­nau­do­jęs vie­na­me sa­vo ap­sa­ky­mų.

Su­si­bi­čiu­lia­vo vy­riš­kis su sa­vo kai­my­ne. Ka­dan­gi bu­vo pa­ke­liui, tai į dar­bą ar iš dar­bo ją pa­vež­da­vo ir t. t. Pa­ga­liau kar­tą su­gal­vo­jo su ja su­grie­šy­ti, juo­lab kad jau­tė­si, jog kai­my­nė to no­ri. Kur? So­viet­me­čio lai­kai, vieš­bu­čio sa­vam mies­te neuž­si­sa­ky­si. Vyk­ti į ki­tą mies­tą? Bet vie­na­me kam­ba­ry­je ap­gy­ven­din­da­vo tik vy­rą ir žmo­ną. Be to, he­ro­jus bu­vo ga­na ži­no­mas, tad bai­min­ta­si – o jei kas nors pa­ste­bės? Su­ta­rė pa­pras­tai – ga­ra­že. Įsi­so­di­no vy­riš­kis gat­vė­je kai­my­nę į au­to­mo­bi­lį, at­va­žia­vo į ga­ra­žą, bet čia jį ėmė kan­kin­ti są­ži­nė – du de­šimt­me­čiai su žmo­na gy­ven­ti, vis­kas klo­jo­si pui­kiai, gal ne­tik­tų taip elg­tis? Vėl­gi vel­niu kas gun­dė – vi­si dar­bo ir šiaip drau­gai taip el­gia­si, kuo tu blo­ges­nis? Rei­kia – nu­ta­rė vy­riš­kis, bet pa­gal­vo­jo, kad są­ži­nei nu­ra­min­ti rei­kė­tų prieš tai ko­kią bren­džio tau­re­lę ar šam­pa­no tau­rę iš­lenk­ti. Ir prieš mo­te­rį ne­pa­to­gu taip iš­kart. O pa­si­rū­pi­nęs ne­bu­vo. Iš­sa­kė sa­vo min­tis kai­my­nei ir pa­pra­šė: „Tu čia pa­būk, o aš nu­bėg­siu į ki­to­je gat­vės pu­sė­je esan­čią par­duo­tu­vę.“ Įjun­gė au­to­mo­bi­ly­je mag­ne­to­lą, dėl vi­sa ko už­ra­ki­no ga­ra­žą ir – bėg­te į par­duo­tu­vę. Per tą sku­bė­ji­mą ir su­si­jau­di­ni­mą bėg­da­mas per gat­vę ne­pas­te­bė­jo au­to­mo­bi­lio ir... pra­bu­do li­go­ni­nė­je.

Žmo­na nak­tį pra­si­kan­ki­no lauk­da­ma vy­ro. Anks­tų ry­tą ei­na žiū­rė­ti į ga­ra­žą. Gir­di, kaž­kas vi­du­je šau­kia ir du­ris iš vi­daus dau­žo. „Kai­my­ne, ką tu čia vei­ki?“ – klau­sia ji, at­pa­ži­nu­si vi­du­je esan­čio­sios bal­są.

To­kia ta is­to­ri­ja. Bet leng­viau­sia mo­ra­li­zuo­ti. O kai rei­kia rink­tis ir nu­spręs­ti, ko­kiu ke­liu pa­suk­ti... Net ir pa­čiai Lie­tu­vai, iš­ma­nan­tys vers­li­nin­kai bei ban­ki­nin­kai sa­ko, kaip ir pa­sa­ko­je yra trys ke­liai. Ei­si tie­siai – nie­ko ne­su­tik­si, pa­suk­si į de­ši­nę – var­ge­lį pa­ma­ty­si, ei­si į kai­rę – bė­da drau­gėn pa­si­pra­šys. Ko­kia di­džiau­sia nuo­dė­mė, ku­rios rei­kė­tų at­si­sa­ky­ti mū­sų Sei­mo na­riams? Sa­ky­si­te, kad „Ne­vok“. Ma­no gal­va, vis dėl­to „Ne­tark Die­vo var­do be rei­ka­lo“.

Sa­ko, kad jei­gu žiū­rė­tu­me tik iš moks­li­nio taš­ko, ga­lė­tu­me teig­ti, jog vi­sų žmo­giš­kų­jų nuo­dė­mių šal­ti­nis yra mū­sų or­ga­niz­me vyks­tan­čios che­mi­nės reak­ci­jos. Tuo­met ar įma­no­ma ne­nu­si­dė­ti? Nep­ri­si­me­nu, kur skai­čiau, kad kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri sa­vo­tiš­ką są­mo­nės ža­din­tu­vą, ku­ris vei­kia kaip laik­ro­dis ir siun­čia mums sig­na­lus. Bū­tent šis vi­di­nis ža­din­tu­vas su­da­ri­nė­ja mums tvar­ka­raš­tį, pa­gal ku­rį tu­rė­tų gy­ven­ti mū­sų or­ga­niz­mas. Be to, kiek­vie­nas žmo­gus ren­ka­si ap­lin­ką pa­gal sa­vo su­for­muo­tą ver­ty­bių sis­te­mą. Svar­biau­sia – jei ga­li­me iš­veng­ti nuo­dė­mių, pa­si­sten­ki­me jų iš­veng­ti, nes nuo­dė­mės ar­ti­na pa­sau­lio pa­bai­gą. Ame­ri­kie­čiai net iš­lei­do at­min­ti­nę, kaip elg­tis jai pra­si­dė­jus. Vie­nas iš punk­tų – „Ne­var­to­ti al­ko­ho­lio“. Ir paaiš­ki­ni­mas – „Al­ko­ho­lis ga­li su­kel­ti prie­šin­gą reak­ci­ją“. O šiaip gy­ve­ni­me nė­ra pa­pras­ta ir leng­va. Be­rods Mar­kas Tve­nas yra pa­sa­kęs: „Spa­lis ir lapk­ri­tis yra du pa­vo­jin­giau­si mė­ne­siai pre­ky­bai bir­žo­je. Ki­ti pa­vo­jin­gi mė­ne­siai: sau­sis, va­sa­ris, ko­vas, ba­lan­dis, ge­gu­žė, bir­že­lis, lie­pa, rugp­jū­tis, rug­sė­jis ir gruo­dis.“

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Iš Lon­do­no pra­ne­ša, kad mies­te jau gau­su žai­ža­ruo­jan­čių rek­la­mų – pra­si­dė­jo ka­lė­di­niai iš­par­da­vi­mai. Lie­tu­viai šiek tiek san­tū­res­ni – tik po Vė­li­nių pra­si­de­da ka­lė­di­nis bu­mas.

Po­pu­lia­ri TV lai­da, šne­ki­na­mas gar­bin­gas žmo­gus, bet lai­dos ve­dė­jas stai­ga ima ir vis­ką nu­trau­kia: „O da­bar rek­la­ma.“ Rek­la­ma da­bar mus ly­di vos ne kas žings­nį: pa­ke­lė­se, ant pa­sta­tų sie­nų, rek­la­mi­niai la­pe­liai įbru­ka­mi į ran­kas gat­vė­je, krū­vas jų ran­di pa­što dė­žu­tė­je, laik­raš­čiuo­se jai skir­ti pus­la­piai...

Žmo­gus yra var­to­to­jas ir sun­ku čia ką pa­keis­ti. Jį ža­vi iš­mo­nin­gai įreng­tos pre­ky­bos cent­rų vit­ri­nos. Dau­ge­lis, pe­rė­ję pre­ky­bos ga­le­ri­jas, pa­si­jun­ta tar­si pa­te­kę į lai­min­gų­jų pa­sau­lį, į že­miš­ką­jį ro­jų. Pri­si­mi­nus šv. To­mą, ku­ris sa­kė, kad ne­tur­tas yra per­tek­liaus ne­tu­rė­ji­mas, o skur­das – bū­ti­nų da­ly­kų sto­ka, ga­li­ma sa­ky­ti, kad var­to­to­jų vi­suo­me­nė­je vi­si esa­me be­tur­čiai – bū­ti­nai ko nors sto­ko­ja­me, nes vis­ko yra per daug.

Daik­tai yra skir­ti iš­mes­ti. Jie grei­tai tam­pa ne­be­ma­din­gi, jų vie­tą iš kar­to uži­ma ki­ti, ir taip tę­sia­si be ga­lo. Kas sa­vai­tę ar net kas­dien te­le­vi­zi­jo­je ar ži­niask­lai­do­je šven­čia­mas nau­jo daik­to ap­si­reiš­ki­mas. Rek­la­ma – di­džio­ji ap­ga­vys­tė, ap­do­va­no­jan­ti daik­tą dirb­ti­niu mei­lu­mu ir be pa­lio­vos pa­tai­kau­jan­ti žmo­gaus už­gai­doms. Gie­do­jo gie­do­jo žmo­gus Tau­ti­nę gies­mę, pa­ki­liai skie­me­na­vo žo­dį „Lie-tu-va“ ir žiū­ri, kad at­si­dū­rė pre­ky­bos cent­ro vi­du­ry­je.

Kiek be­bū­tų dis­ku­si­jų apie rek­la­mos etiš­ku­mą, bent da­le­lė me­lo jo­je vi­sa­dos bus. Be abe­jo, že­mės su­pir­ki­nė­to­jų rek­la­ma pa­rem­ta min­ti­mi „Grieb­ki­te že­mę! Die­vas dau­giau jos ne­su­kurs“, bet šiaip jau par­duo­ti pre­kę, pa­kvies­ti žiū­ro­vų į ren­gi­nį ir t. t. yra me­nas. Rek­la­ma ga­li bū­ti ma­lo­ni, pa­trauk­li (pa­ti rek­la­ma yra re­gi­nys) ir ga­li bū­ti ne­sko­nin­ga, įky­ri. Šiau­liai, de­ja, dau­ge­lio nuo­mo­ne, ne­pa­si­žy­mi pa­trauk­lia rek­la­ma. „O kas čia ką pirks?!“ – at­sa­kys tū­las.

Jei rei­kė­tų kur­ti rek­la­mą, pa­siū­ly­čiau, pa­vyz­džiui, to­kią. Užei­na žmo­gus į par­duo­tu­vę, o ten par­da­vė­jai už nu­ga­ros ant sie­nos di­de­lė­mis rai­dė­mis už­ra­šas: „Ne­žiū­rė­kit į lu­bas!“ Vi­si tuoj žiū­rės į lu­bas. Ant jų – už­ra­šas apie siū­lo­mas pre­kes. Rek­la­ma dar neiš­nau­do­ju­si daug plo­tų, pa­vyz­džiui, pa­ke­lė­se be­si­ga­nan­čioms kar­vėms ant šo­nų.

Iš vi­sų re­gė­tų ir gir­dė­tų skel­bi­mų įsi­mi­niau res­to­ra­no ži­nu­tę, pra­ne­šan­čią, kad lan­ky­to­jas, čia pa­li­kęs pi­ni­gi­nę su di­de­le su­ma pi­ni­gų, yra kvie­čia­mas at­vyk­ti jos at­siim­ti. Gal taip bu­vo, bet jei­gu ne, nes tai la­biau ti­kė­ti­na, ste­bi­na to res­to­ra­no rek­la­mos kū­rė­jų iš­ra­din­gu­mas. Rea­lu, kad ne vie­nas pa­no­rės ap­si­lan­ky­ti res­to­ra­ne, kur toks są­ži­nin­gas ko­lek­ty­vas.

Rek­la­muo­ja­mas daik­tas ap­do­va­no­ja­mas fan­tas­ti­nė­mis sa­vy­bė­mis: „Pa­ge­rins Jū­sų sa­vi­jau­tą“, „Už­tik­rins sėk­mę“. Rek­la­muo­to­jai per­pra­to ir lie­tu­vių su­si­rū­pi­ni­mą dėl eko­lo­gi­jos. Po­pu­lia­ru skelb­ti, kad mais­to pro­duk­tas yra be kon­ser­van­tų ar ki­tų kenks­min­gų prie­dų. Štai rū­ky­tų deš­rų ga­min­to­jai skel­bia ne­de­dan­tys nit­ra­tų, vie­toj ku­rių de­da ar­bat­žo­lių. De­ja, iš­mir­ky­tų nit­ra­tuo­se. Užuot pro­duk­tą pa­da­rę ge­res­nį, pre­ki­jai ver­čiau in­ves­tuo­ja į rek­la­mą. Ant liek­ni­na­mų­jų apa­ra­tų re­gi­me už­ra­šus: „Nau­do­da­mi lai­ky­ki­tės die­tos, in­ten­sy­viai spor­tuo­ki­te.“ Aiš­ku, kad lai­kan­tis die­tos ir in­ten­sy­viai spor­tuo­jant svo­ris kris. Va­ka­rie­čiai ma­žiau ti­ki rek­la­ma nei mū­siš­kiai. Ypač mū­sų se­nes­ni žmo­nės yra įpra­tę, kad už juos gal­vo­tų vals­ty­bė. Va­ka­rų vi­suo­me­nė­je ma­no­ma, kad už sa­vo svei­ka­tą pir­miau­sia at­sa­ko žmo­gus. Skai­čiau liek­ni­na­mų­jų šor­tų rek­la­mą, esą jie „stip­ri­na tarp­vie­tės rau­me­nis, to­dėl ge­rė­ja in­ty­mus gy­ve­ni­mas“, o svei­ka­ti­na­ma­sis dir­žas „grą­ži­na rau­me­nis, saus­gys­les, są­na­rius ir vi­daus or­ga­nus į ana­to­mi­nę pa­dė­tį“. Žvel­giant į vi­so­kias ak­ci­jas ar nu­kai­no­ji­mus, ding­te­li pa­mo­kan­ti min­tis: pi­giai pirk­si – il­gai verk­si. Gir­dė­jau tei­giant, kad ak­ci­jų pre­kių ko­ky­bė pra­stes­nė. Gal ir taip, nes ar įma­no­ma pa­ga­min­ti ge­rą deš­rą, ku­rios ki­log­ra­mas kai­nuo­tų 6,99 Lt.

Jei žmo­gus tu­ri pi­ni­gų, reiš­kia, jam trūks­ta vaiz­duo­tės, o ta­da pa­gal­bon atei­na rek­la­ma. O at­vi­ro me­lo ge­ro­se rek­la­mo­se ir ne­bū­na. Siū­lo­ma – nau­dok to­kį ir to­kį šam­pū­ną, ta­da ta­vo plau­kai „at­ro­dys“ svei­ki. Ne­me­luo­ja­ma – juk ne­ra­šo­ma, kad plau­kai „taps“ svei­ki. Taip jau bū­na, kad kuo ge­res­nį vi­su­rei­gį nu­si­pirk­si, tuo to­liau teks ei­ti ieš­ko­ti trak­to­riaus. Ge­ra rek­la­ma pa­sie­kia sa­vo. Gy­dy­to­jas gi­ne­ko­lo­gas, rek­la­mos pri­vi­lio­tas į strip­ti­zo ba­rą, vė­liau gai­li­si: „Ge­riau bū­čiau li­kęs dar­be.“ Nors Vil­niu­je yra ka­vi­nu­kė, ku­ri rek­la­muo­ja­si: „Šil­tas alus, nie­kam ti­kęs mais­tas, blo­gas ap­tar­na­vi­mas.“ Keis­ta, kad no­ri­si užei­ti.

Įky­ri rek­la­ma da­ro prie­šin­gą įspū­dį. Kai ateis­tai sa­kė, kad Die­vo nė­ra, vi­si juo ti­kė­jo.

Pa­ga­liau iš­leis­ta nau­ja Dei­lo Kar­ne­gio kny­ga „Kaip at­si­kra­ty­ti drau­gų, įgy­tų pa­de­dant ma­no pir­ma­jai kny­gai“. Svars­čiau, koks klau­si­mas mus la­biau­siai ne­ra­mi­na. Il­gai mąs­čiau, kol nu­spren­džiau, kad tai klau­si­mas: „Ar tei­sin­gai aš pa­si­rin­kau?“

Mes vi­si kas­dien ką nors ren­ka­mės. Pre­kių – par­duo­tu­vė­je, gy­dy­to­ją, kir­pė­ją, au­to­mo­bi­lio meist­rą,  jei iš­ga­li­me – di­zai­ne­rius ir t. t. Ką be­pa­si­rink­tu­me, kai­my­nai ar bend­ra­dar­biai, at­ro­do, vi­sad tai pa­da­ro ge­riau. Tai­gi ne tik na­rius į Sei­mą rink­da­mi klys­ta­me. Juk prieš dvi­de­šimt vie­ne­rius me­tus vis­kas bu­vo pa­pras­čiau. Par­duo­tu­vė­se ne ką ga­lė­da­vai ras­ti ir džiaug­da­vais tuo, ką gau­da­vai, gy­dy­to­jų, au­to­mo­bi­lių meist­rų ne­la­bai ir bu­vo iš ko rink­tis, tad ir­gi ap­si­ri­bo­da­vai tuo, kur pa­kliū­da­vai ar kas pas ta­ve į na­mus at­vyk­da­vo, o su po­li­ti­kų rin­ki­mais bu­vo vis­kas aiš­ku ir pa­pras­ta. O pa­ma­tę pil­nas par­duo­tu­ves gė­ry­bių žmo­nės iš­vy­do tai, ko jie pa­tys nie­ka­da ne­su­ge­bės įsi­gy­ti, bet tai gal­būt su­ge­bės įsi­gy­ti ki­ti. Taip ky­la pa­vy­das. Bi­čiu­lis tvir­ti­na, kas mo­ka rink­tis ir, pa­vyz­džiui, nie­kad ne­si­rinks per­ne­lyg gra­žios žmo­nos. Anot jo, kas iš to gro­žio, jei mo­te­ris pri­klau­so tau, o gro­žis – vi­siems.

Jau XIX a. vi­du­ry­je Ame­ri­ko­je pro­tin­gos gal­vos su­pra­to ma­žo asor­ti­men­to par­duo­tu­vių trū­ku­mus, to­dėl ėmė kur­ti uni­ver­sa­li­nes par­duo­tu­ves, ku­rio­se pre­kia­vo mais­to ir na­mų apy­vo­kos pre­kė­mis. O tre­čia­ja­me XX a. de­šimt­me­ty­je pra­dė­ti sta­ty­ti pir­mie­ji pre­ky­bos cent­rai. Juo­se pre­kių asor­ti­men­tas bu­vo dar di­des­nis. Tai­gi da­bar di­de­lio dė­me­sio su­lau­kian­tys pre­ky­bos gi­gan­tai tu­ri sa­vo ne­trum­pą is­to­ri­ją. Lie­tu­vo­je pir­mie­ji cent­rai iš­dy­go dau­giau nei prieš dvi­de­šimt me­tų. Da­bar Lie­tu­va pa­gal pre­ky­bos cent­rų plėt­rą pra­no­ko ES vi­dur­kį (Šiau­liai pra­no­ko Lie­tu­vos vi­dur­kį). Di­die­ji pre­ky­bos cent­rai apy­var­tą per me­tus skai­čiuo­ja mi­li­jo­nais. Mil­ži­niš­kas pel­nas lei­džia spar­čiai didinti jų skai­čių.

At­si­ra­do iš­ti­sas pir­ki­mo komp­lek­sas: par­duo­tu­vės, dir­ban­čios 24 val. per pa­rą 7 die­nas per sa­vai­tę, pir­ki­mą ska­ti­nan­ti mu­zi­ka jo­se, įdo­mus vit­ri­nų pa­puo­ši­mas, ska­ti­nan­tis ap­si­lan­ky­ti par­duo­tu­vė­je, psi­cho­lo­gi­nės kai­nos (Eu­ro­pos ša­ly­se – 0,99; 0,19, Azi­jos – tam tik­ri „lai­mės“ skai­čiai, pa­vyz­džiui, skai­čių kom­bi­na­ci­ja 28 reiš­kia tą pa­tį, kaip ir hie­rog­li­fai „leng­vi pi­ni­gai“, 1 – „gar­bė“, 9 – „il­gaam­žiš­ku­mas“, 4, prie­šin­gai,  – „mir­tis“), par­da­vi­mo se­zo­niš­ku­mas (ka­lė­di­nės, ve­ly­ki­nės, me­tų lai­kų, moks­lo me­tų pra­džios kai­nos).

Pir­ki­mo ma­nia­kas pa­klaus – kuo blo­gas pir­ki­mas, jei­gu išė­jo­te iš pre­ky­bos cent­ro lai­min­gi? Ir grį­žę na­mo tu­ri­te dvi ga­li­my­bes: to­liau džiaug­tis gy­ve­ni­mu ma­tuo­da­mie­si nau­jus dra­bu­žius ar­ba su­siė­mę už gal­vos at­si­sės­ti tarp vi­sų tų gė­ry­bių ir at­si­duo­ti są­ži­nės grau­ža­čiai. Kas ge­riau?

Yra psi­cho­lo­gų, tei­gian­čių pir­ki­mo nau­dą (kir­ba min­tis, ar tik ne di­die­ji pre­ky­bos tink­lai jiems su­mo­kė­jo už to­kius tei­gi­nius!). To­ji nau­da, anot jų, tai pa­stan­gos dar dau­giau už­si­dirb­ti. „Pir­ki­te ir bū­si­te am­ži­nai jau­nos!“ – tei­gia kai ku­rie ame­ri­kie­čių psi­cho­lo­gai, pa­tei­kian­tys sa­vo ty­ri­mų re­zul­ta­tus: 1. Mo­te­rys, ku­rios vaikš­čio­jo po par­duo­tu­ves 17 val. per sa­vai­tę ar dau­giau ir ap­si­lan­ky­mo me­tu iš­leis­da­vo dau­giau nei 200 do­le­rių, pa­si­ro­dė be­san­čios liek­nes­nės, stip­res­nės ir kur kas svei­kes­nės už mo­te­ris, ku­rios pirk­da­vo re­čiau ir iš­leis­da­vo ma­žiau pi­ni­gų. 2. Už­kie­tė­ju­sių par­duo­tu­vių lan­ky­to­jų vei­duo­se ma­žiau raukš­lių, jos trykš­ta ener­gi­ja ir jau­čia­si kur kas jau­nes­nės, nei yra iš tik­rų­jų. 3. Di­džio­ji da­lis mėgs­tan­čių pirk­ti yra la­bai pa­si­ti­kin­čios sa­vi­mi ir re­tai ken­čia nuo dep­re­si­jos.

Stok­hol­mo moks­li­nin­kai taip pat at­li­ko ty­ri­mus – ap­klau­sė par­duo­tu­vių lan­ky­to­jus. Štai ką nu­sta­tė šve­dai: 1. Mo­te­rys, per­kan­čios sau dra­bu­žių, jau­čia­si ge­riau už tas, ku­rios per­ka vir­tu­vės reik­me­nis ar bui­ties pre­kes. 2. Mo­te­rų, ke­lis kar­tus per sa­vai­tę per­bė­gan­čių per par­duo­tu­ves, nuo­tai­ka bū­na ge­res­nė nei tų, ku­rios iš­trūks­ta į par­duo­tu­ves kar­tą per sa­vai­tę. 3. Mė­gė­jos pri­si­pirk­ti ko nors ir kuo dau­giau pra­len­kia sa­vo kuk­les­nes drau­ges sa­vi­gar­bos po­žiū­riu.

„Sėk­mės mo­ky­to­jai“   su­ku­ria sa­vo mo­ki­niams  iliu­zi­jų pa­sau­lį, o pa­tys gy­ve­na rea­lia­me gy­ve­ni­me už tų pa­čių mo­ki­nių  pi­ni­gus. Ar nie­kad ne­su­si­mąs­tė­te, ko­dėl pra­na­šai neiš­lo­šia lo­te­ri­jo­se?

Jei gal­vo­ja­te tik apie pir­ki­nius, ras­ki­te ko­kį nors ki­tą už­siė­mi­mą, pa­vyz­džiui, ak­ty­viai da­ly­vau­ki­te rin­ki­muo­se: gin­čy­ki­tės, įro­di­nė­ki­te sa­vo nuo­mo­nę, dis­ku­tuo­ki­te, bal­suo­ki­te ir ra­gin­ki­te ki­tus tai da­ry­ti (bal­suo­ti yra sma­gu, svei­ka ir vis dar ori­gi­na­lu). Ki­ta ver­tus, rei­kia džiaug­tis, kad ser­ga­te tik pir­ki­mo ma­ni­ja. Iš­lai­du­mas nė­ra bai­si li­ga, pa­ly­gin­ti su šykš­tu­mu. Pir­mą­jį at­ve­jį dar ga­li­ma re­gu­liuo­ti, o ant­ra­sis ne­pa­si­duo­da jo­kiai įta­kai. Ar­bat­žo­les ga­li­ma už­pli­ky­ti sep­ty­nis kar­tus. Aš­tun­tą­jį mai­še­lis iš­plau­kia į pa­vir­šių, kad ga­lė­tų pa­si­žiū­rė­ti, iš kur at­si­ra­do toks šykš­tuo­lis!

Bet bai­ki­me rek­la­mo­mis. Links­mes­nė­mis: „Vie­ni­šas vy­riš­kis par­duo­da par­ke­tą“, „Liek­na mer­gi­na ieš­ko auk­lės dar­bo“, „Gy­dau nuo už­si­tę­su­sio gir­ta­vi­mo. Ne­pa­vy­kus pri­si­jun­giu“, „Par­duo­da­mos mi­ni kiau­li­dės“... Rek­la­mai rei­kia ža­ve­sio, ne­ti­kė­tu­mo: „Jei­gu už lan­go ly­ja, o ji nea­tė­jo ir jums liūd­na, ne­nu­si­min­ki­te. Ar­ba lie­tus liau­sis, ar­ba aš atei­siu. Ma­no tel. ...“

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Blo­gų nau­jie­nų per pa­sta­ruo­sius ke­lis mė­ne­sius dau­giau nei per me­tus ar net ke­le­tą me­tų, nes, sa­ko, ant­ro­ji pa­sau­li­nės kri­zės ban­ga – jau ne­be spė­lio­nių ob­jek­tas, o rea­ly­bė. Ar pa­gal­vo­jo­me, kad ga­lė­tų taip pra­dė­ti šlu­buo­ti JAV eko­no­mi­ka, jog be­veik kas de­šim­tas ame­ri­kie­tis ne­tu­ri dar­bo, pra­mo­nės už­sa­ky­mų ma­žė­ja, ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to rin­ka mer­di, ką jau be­kal­bė­ti apie Eu­ro­pą. Prob­le­mos Grai­ki­jo­je, po to Is­pa­ni­ja, Ita­li­ja, sa­vų bė­dų tu­ri ir pran­cū­zai... Vo­kie­ti­ja juk ne­su­ge­bės iš­trauk­ti už au­sų vi­so že­my­no. Prem­je­ras A. Ku­bi­lius, tie­sa, tei­gia, kad „esa­me pa­si­ruo­šę nau­joms fi­nan­sų ne­gan­doms“, bet ti­ki tuo, at­ro­do, jis vie­nin­te­lis. Na, gal dar I. Ši­mo­ny­tė. Nors pa­sta­ro­ji karš­čiau­siu mo­men­tu iš­si­su­ka: „Aš to ne­sa­kiau.“ Ar su­ge­bė­ta su­ma­žin­ti iš­lai­das biu­rok­ra­ti­jai? Kur tau! Val­di­nin­kai už mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gus bū­riais kaip nie­kad in­ten­sy­viai skrai­do po vi­są pa­sau­lį, pa­siek­da­mi net to­kius to­li­mus kam­pe­lius kaip Nau­jo­ji Ze­lan­di­ja, Ma­lai­zi­ja, In­do­ne­zi­ja, Ko­rė­ja, JAV ir Ja­po­ni­ja. Sei­mo na­riai, jei­gu nie­ko dau­giau ne­pa­jė­gia, tai bent at­su­ka čiau­pą ir de­šim­tis ku­bų van­dens iš­lei­džia (tar­pu­var­tės min­tis – dė­jo­me mes ant tau­tos).

Kas ar­tė­jant rin­ki­mams Vy­riau­sy­bei be­lie­ka? Tik vie­na iš dvie­jų – ar­ba pri­pa­žin­ti rea­lią pa­dė­tį, ar­ba me­luo­ti, kad vis­kas ge­rai, ir pa­si­sko­lin­ti dar ke­le­tą mi­li­jar­dų eu­rų. „Gy­vie­nims ge­riej“, – kaž­ka­da sa­kė mi­nist­ras pir­mi­nin­kas Ge­di­mi­nas Vag­no­rius. Da­bar tai pa­kar­to­ja And­rius Ku­bi­lius, ta­čiau ne taip iš­raiš­kin­gai.

Kai Lie­tu­va 1918 m. pa­skel­bė ne­prik­lau­so­my­bę, ša­lis po tru­pu­tį at­si­ga­vo, nes ją val­dė vals­ty­bės pa­trio­tai. Įsi­vy­rau­jan­tį nor­ma­lų gy­ve­ni­mą ir lai­mė­ji­mus grei­tai bu­vo ga­li­ma iš­vys­ti. Mū­sų tau­ta ir to me­to Vy­riau­sy­bė tu­rė­jo kuo di­džiuo­tis ir džiaug­tis: Lie­tu­va tu­rė­jo tvir­tą na­cio­na­li­nę va­liu­tą, vals­ty­bės ban­kuo­se bu­vo su­kaup­ta ne­ma­ža gry­no auk­so at­sar­ga, 1930 m. Kau­ne Vy­tau­to Di­džio­jo ju­bi­lie­jui su­reng­ta pa­ro­da pa­ro­dė mil­ži­niš­ką Lie­tu­vos pro­gre­są. Da­bar vis­kas at­virkš­čiai – per du de­šimt­me­čius vals­ty­bė nu­skur­din­ta, pra­sko­lin­ta, emig­ra­ci­ja siau­bin­ga (sa­ko, ar­tė­ja­me prie įspū­din­go skai­čiaus – mi­li­jo­no – tiek žmo­nių grei­tai bus pa­li­kę Lie­tu­vą), pra­mo­nės ne­bė­ra. Ir vien to­dėl, kad val­džio­je dau­gy­bė sa­va­nau­džių, ku­riems tik as­me­ni­nė nau­da rū­pi. Mū­sų Sei­mas ir Vy­riau­sy­bė nuo prieš­ka­rio ski­ria­si tar­si die­na nuo nak­ties. Ta­da vals­ty­bę kū­rė­me, da­bar ją nai­ki­na­me. Ir nie­kas ne­pa­ti­kės da­bar­ti­nių ša­lies va­do­vų aiš­ki­ni­mais, kad stip­riai vals­ty­bei su­kur­ti da­bar ne­pa­lan­kios są­ly­gos. Te­gul pa­sklai­do is­to­ri­jos va­do­vė­lius – ir 1918-ai­siais nie­kas ge­ro­vės ant lėkš­tu­tės ne­pa­tei­kė. Ji už­dirb­ta kru­vi­nu są­ži­nin­gu pra­kai­tu.

Tai ne ma­no min­tys. Apie tai daug kas kal­ba ir ra­šo. Įdo­mu, kad taip kal­ba net pa­tys Sei­mo, Vy­riau­sy­bės na­riai, po­li­ti­kai ir ki­ti val­di­nin­kai, ta­čiau prie­šin­gai el­gia­si. Pri­si­mi­niau fra­zę, ku­ri skam­ba maž­daug taip: „Per vi­są gy­ve­ni­mą pa­si­tai­ko ko­kie 3-4 at­ve­jai, kai ga­li tap­ti did­vy­riu, o per vi­są kas­die­ny­bę svar­biau­sia ne­tap­ti parazitu…“

Ne­no­riu bū­ti juo­du pra­na­šu, bet kaž­ko­dėl gal­vo­ju, kad esa­me iš­skir­ti­nė kar­ta – ta, ku­ri su­lauks pa­sau­lio pa­bai­gos. Aiš­ku, vaiz­de­lis tu­rė­tų bū­ti ne­koks, ki­ta ver­tus – neei­li­nis įvy­kis. Na, jei­gu jau mes ne­su­lauk­si­me, tai mū­sų vai­kai tik­rai su­lauks. Taip jau su­si­klos­tė, kad iš­stu­di­ja­vau bib­li­nę apo­ka­lip­sę, per­skai­čiau Mi­kal­dos, Nost­ra­da­mo ir ki­tų ma­žiau gar­sių ora­ku­lų pra­na­šys­tes. Vi­si ženk­lai ro­do – pa­sau­lio pa­bai­ga vi­sai čia pat. Net­gi ne­nus­teb­čiau, jei eg­zis­tuo­ti mums bū­tų li­kę tru­pu­tė­lį dau­giau ne­gu me­tai, t. y. iki gar­sio­sios 2012-ųjų gruo­džio 22-osios.

Di­die­ji teo­lo­gai aiš­ki­na, kad „kri­zė“ yra bib­li­nė ka­te­go­ri­ja, reiš­kian­ti „teis­mą“. Anot jų, jau an­ti­ki­nė­je kul­tū­ro­je kri­ze bu­vo lai­ko­ma nuo­mo­nė ar spren­di­mas, įvar­di­jan­tis gė­rį ir blo­gį, tie­są ir ne­tei­sy­bę, ne­kal­tu­mą ir kal­tę. Žmo­gų ar tau­tą kri­zė iš­tik­da­vo akis­ta­to­je su tei­sin­gu­mu, o jos baig­tis pri­klau­sė nuo to, ar tam tik­ri poel­giai bu­vo pri­pa­žin­ti do­ri, ar – ne. Krikš­čio­nys ir da­bar kri­zę api­bū­di­na kaip kri­ti­nį „lū­žio taš­ką“, nu­le­mian­tį gy­ve­ni­mą ar­ba mir­tį, pa­vyz­džiui, li­gos at­ve­ju.

Ko­dėl kri­zė vie­nus bau­džia, o ki­tus – ne? Iš krikš­čio­niš­ko­jo moks­lo iš­plau­kia, jog jei­gu at­pil­das už kiek­vie­ną nuo­dė­mę atei­tų iš kar­to, ne­lik­tų ko teis­ti pa­sku­ti­nio teis­mo me­tu. Ki­ta ver­tus, jei­gu nė vie­na nuo­dė­mė ne­su­si­lauk­tų die­viš­ko teis­mo da­bar, pa­da­ry­tu­me iš­va­dą, kad ap­skri­tai nė­ra Die­vo ap­vaiz­dos. Že­miš­kos kri­zės yra tik am­ži­ny­bės teis­mo at­švai­tai. Jė­zaus pa­sa­ko­ji­mai mo­ko, kad iki am­ži­ny­bės teis­mo mes dar ga­li­me at­gai­lau­ti, pa­si­mo­ky­ti, pa­si­keis­ti.

Kri­zę iš­gy­ven­ti pa­de­da iro­ni­ja. Ji at­si­ran­da, kai žo­dis ar pa­sa­ky­mas per­ke­lia­mas į ne­ti­kė­tą ar prie­šin­gų reikš­mių ap­lin­ką ir kont­ras­to bū­du api­bū­di­na daik­tą ar reiš­ki­nį. Ji nu­sle­pia net fi­gū­ros trū­ku­mus ir dar daug ką, tad su­ge­bės nu­slėp­ti ir kri­zę. Iro­ni­ja ver­čia kri­zė­je ieš­ko­ti ko nors links­mo. Pa­vyz­džiui, tri­jų kam­ba­rių bu­te – ke­tu­ri te­le­vi­zo­riai (ket­vir­tas vir­tu­vė­je). Vi­si jie įjung­ti. Gy­ve­na trys žmo­nės. Sus­ve­ti­mė­ję. Kri­zės me­tu to­kia­me bu­te pa­kak­tų vie­no te­le­vi­zo­riaus. Kiek elekt­ros ener­gi­jos bū­tų su­tau­py­ta. Žmo­nės, ša­lia su­sė­dę, žiū­rė­da­mi ir ko­men­tuo­da­mi tą pa­čią lai­dą, tap­tų ar­ti­mes­ni. Tie­sa, esu ma­tęs te­le­vi­zo­rių tua­le­te. Tai dar pa­tei­sin­čiau. Kai te­le­vi­zi­jos mums siū­lo to­kias lai­das, kur jas be­žiū­rė­ti? O štai sve­tai­nė­je du žur­na­li­niai sta­le­liai, abu ki­to­kio sti­liaus. Šei­mi­nin­kai aiš­ki­na, kad ant­ra­sis la­bai pa­ti­kęs, to­dėl jį pir­kę, bet ne­jau pir­mą­jį iš­me­si. Esu ma­tęs ir dvi so­fas, pen­kis fo­te­lius vie­na­me kam­ba­ry­je. Vi­si ir­gi skir­tin­go sti­liaus. Mie­ga­ma­ja­me net ke­lios spin­tos ir, rei­kia ma­ny­ti, vi­sos ko nors pri­kimš­tos. Jau­tie­si tar­si spin­tų par­duo­tu­vė­je. Ne­se­niai lan­kiau­si jau­nos šei­mos bu­te. Sve­tai­nė­je – di­džiu­lė sek­ci­ja (bal­das toks), pri­kimš­ta kriš­to­lo. Pa­kar­to­siu – jau­nos šei­mos bu­te.

Kri­zė pa­tuš­tins ir na­mų šal­dy­tu­vus. At­ve­ri šal­dy­tu­vo du­re­les po šeš­tos va­ka­ro, ten tuš­čia, ir ei­ni mie­go­ti ne­val­gęs. Daž­nai mū­sų bu­tuo­se net po ke­lis šal­dy­tu­vus. Kam tas ant­ras rei­ka­lin­gas?! Gy­dy­to­jas man pa­ta­rė po šeš­tos va­lan­dos va­ka­ro ne­bea­ti­da­ry­ti šal­dy­tu­vo du­re­lių. Aš tei­si­nuo­si, kad tik no­riu pa­si­žiū­rė­ti, ar nie­kas ne­din­gę. Ar ne­bu­vo tau, mie­las skai­ty­to­jau, taip, kad nu­si­per­ki ko­kį nors daik­tą, o vė­liau grau­žies, gir­di, kam man jo rei­kė­jo, kur jį pa­dė­ti, juk ne vie­ną pa­na­šų jau tu­riu? Kri­zės me­tu pirk­si tik tai, kas rei­ka­lin­giau­sia, ir jo­kia grau­ža­tis ne­be­kan­kins. Daž­na bė­da – be­ga­lė vi­so­kių fla­ko­nė­lių, tū­te­lių, bu­te­liu­kų vo­nios kam­ba­ry­je. Vie­ni be­veik pil­ni, ki­tuo­se skys­čio vos ant dug­no li­kę. Nus­te­bi­no to­kių da­ly­kų gau­sa vien­gun­gio bi­čiu­lio bu­te. Šei­mi­nin­ko bū­ta at­vi­ro – jis tei­si­no­si esąs gė­jus. Tie­sa, apie sa­vo orien­ta­ci­ją jis drą­siai aiš­kin­da­vo kiek­vie­no­je kom­pa­ni­jo­je. Kar­tą man tas at­si­bo­do ir įsi­ki­šau: „Koks tu gė­jus, jei ta­vo na­gai be ma­ni­kiū­ro.“ Ga­liau­siai, kas man, šiek tiek su­si­ju­siam su me­nu, pa­tin­ka, tai kad įstai­gos prieš šven­tes ne­be­suk­rapš­tys pen­kių tūks­tan­čių li­tų mu­zi­kan­tams už­sa­ky­ti. Ir jo­kia čia bė­da. Ar ką nors pra­ra­si­me? Nes­ko­nin­go po­pso kra­ti­nį. To­kiems mu­zi­kan­tams nė li­to ne­ga­li­ma skir­ti, kad jie pa­ga­liau iš­nyk­tų iš mū­sų pa­dan­gės ir ne­be­ga­din­tų klau­sos bei sko­nio.

Nors ir kri­zė, lie­tu­viai vis tiek to­liau pui­kuo­ja­si sa­vo tur­tais, rei­kia ar ne­rei­kia. O štai Ang­li­jos baž­ny­čia iš­pla­ti­no mal­dą dar­bą dėl fi­nan­sų kri­zės pra­ran­dan­tiems bri­tams. „Iš­girsk ma­ne šau­kian­tį su­mi­ši­me, pa­dėk man aiš­kiai gal­vo­ti ir nu­ra­mink ma­no sie­lą“, – siū­lo­ma mels­tis. Skai­čiau, kad nuo 1929 me­tų, kai pa­sau­ly­je pra­si­dė­jo pir­mo­ji vi­suo­ti­nė fi­nan­sų kri­zė, žmo­ni­ja iš­gy­ve­no dar 13 sunk­me­čių. Vie­ni tru­ko vos me­tus ir stip­riai pa­veik­da­vo tik ke­lias vals­ty­bes, ki­ti su­trik­dy­da­vo dau­ge­lio ša­lių eko­no­mi­ką. So­viet­me­čiu bu­vo sten­gia­ma­si, kad gy­ven­to­jai kri­zės ne­pa­jus­tų. Bal­to­sios bu­te­lis par­duo­tu­vė­je so­viet­me­čiu kai­na­vo 4,12 ar 3,62 rub­lio, šam­pa­nas – 3,17. Da­bar po­pu­lia­rios dis­ku­si­jos, ku­rie lai­kai ge­res­ni – „anie“ ar da­bar­ti­niai. Tams­ta kei­ki po­li­ti­kus, bet ar bu­vai nuė­jęs bal­suo­ti už ki­tus, ku­rie tau at­ro­do bū­tų bu­vę ver­tes­ni? Ar ne­ver­tė­tų įves­ti štai to­kią tvar­ką – pra­šot pa­šal­pų, pa­žiū­rė­si­me, ar da­ly­va­vo­te rin­ki­muo­se. Jei­gu jums ne­rū­pi vals­ty­bė, ko­dėl jūs vals­ty­bei tu­rė­tu­mėt rū­pė­ti? Ar tau­pant ga­li­ma iš­kep­ti ska­nias ban­de­les? Ne­ži­nau, bet ži­nau tik tiek, kad ką į teš­lą įdė­si, tą ir ra­si.

At­rak­cio­nai iš Pa­lan­gos iš­va­žia­vo, lan­ky­to­jai li­ko. Kiek­vie­nas žvilgs­nis į veid­ro­dį liū­di­na. Liū­de­sio ne­pas­kan­din­si, jis mo­ka plauk­ti. Jei jums at­si­svei­ki­nus ir išė­jus mo­te­ris pra­links­mė­ja, reiš­kia, ji ži­no daug apie jus. Fe­mi­nis­čių kom­pa­ni­jo­je kal­bą mėgs­tu pra­dė­ti to­kiu krei­pi­niu: „Ger­bia­mos da­mos ir vi­si tie, ku­rie jū­sų ne­ver­ti...“ Bri­tų moks­li­nin­kai įro­dė, kad tik­ra­sis mo­ters gro­žio eta­lo­nas vy­rams yra ty­lus bal­sas. Švel­ni, sklan­di kal­ba, tei­gia moks­li­nin­kai, ap­klau­sę dau­giau nei 50 tūkst. vy­rų, jiems yra di­džiau­sias ma­sa­las. Kuo ma­lo­nes­nis ir ra­mes­nis bal­sas, tuo gra­žes­nė vy­rui at­ro­do mo­te­ris. Tie­sa, vy­rams rei­kia ži­no­ti, kad mo­te­ris pri­klau­sys tam vy­rui, ku­ris jos pro­ble­mas iš­spręs ir ne­su­kurs nau­jų. Toks jau tas gy­ve­ni­mas ir nie­ko čia ne­pa­kei­si. Va­sa­rą karš­ta, žie­mą šal­ta. O ru­de­nį? Ru­de­nį krin­ta la­pai. Šuns šei­mi­nin­kas tu­ri bū­ti tu. Jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma leis­ti, kad šei­mi­nin­ku jaus­tų­si jis. O jei­gu jau taip at­si­tin­ka, rei­kia paim­ti šu­nį už pa­kar­pos, pa­kel­ti ir pa­pur­ty­ti. Kai ne­be­jaus že­mės po ko­jo­mis, pa­kibs erd­vė­je, su­pras, kas yra kas. Prie­ta­ruo­se ir pra­na­šys­tė­se rei­kia ieš­ko­ti tik po­zi­ty­vių da­ly­kų, pa­vyz­džiui, jei į stik­li­nę įkri­to mu­sė, ži­no­ki­te, kad pra­tur­tė­si­te. Ir pa­bai­go­je įdo­mus fak­tas, kad mū­sų pla­ne­to­je

7 mi­li­jar­dų gy­ven­to­jų skai­čiaus ri­ba tu­rė­tų bū­ti per­kop­ta maž­daug per He­lo­vi­ną. Ar ne sim­bo­liš­ka?

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Jei tek­tų kal­bė­ti apie ap­ran­gą, grei­čiau­siai jū­sų po­kal­bis vyk­tų apie kos­tiu­mus, kos­tiu­mė­lius, su­knu­tes, švar­ke­lius, si­jo­nus. O man ki­lo no­ras iš­klo­ti teks­tą apie pi­ža­mas. Rū­bą, ku­ris bu­vo šiek tiek pri­mirš­tas, iš­li­kęs tik li­go­ni­nė­se, bet da­bar, at­ro­do, vėl be­grįž­tąs į mū­sų poil­sio kam­ba­rius ir mie­ga­muo­sius.

Pa­me­nu, jei so­viet­me­čiu vė­lų va­ka­rą ar anks­tų ry­tą pa­bels­da­vai kam nors į du­ris, o už­si­mie­go­jęs šei­mi­nin­kas, ne­spė­jęs įsi­spir­ti į kel­nes – tik su „mai­ke“ ir „triu­si­kais“, at­ve­rdavo tau du­ris, su­pras­da­vai – prieš ta­ve pa­pras­tas pro­le­ta­ria­to at­sto­vas. O jei du­ris tuo­met at­ver­da­vo žmo­gus su pi­ža­ma, ir ne bet ko­kia, o, tar­ki­me, iš bliz­gan­čio šil­ko, aiš­ku – prieš ta­ve in­te­li­gen­tas, kū­rė­jas, švie­su­lys.

Šan­cha­jaus ir ki­tų pra­ban­gių Ry­tų mies­tų gy­ven­to­jai net va­sa­rą vaikš­to gat­vė­mis vil­kė­da­mi pi­ža­mas. Ban­džiau pa­si­gi­lin­ti į to prie­žas­tis. Vie­na jų – kom­for­tas. Vaikš­tant po svi­li­nan­čia sau­le, no­ri­si vil­kė­ti ką nors pa­to­gaus. Ry­tų pa­sau­ly­je dė­vė­ti pi­ža­mą dar ir ma­da. Be abe­jo, rei­kia ma­ny­ti, kad gat­vė­mis vaikš­to­ma vil­kint ne tą pa­čią pi­ža­mą, su ku­ria mie­ga­ma.

Va­ka­rų pa­sau­lio žvaigž­dės ir­gi pa­mė­go pi­ža­mas. He­le­nai Bon­ham Car­ter ji – kas­die­nis dra­bu­žis. Vil­kė­da­ma ryš­kių spal­vų pi­ža­mą ak­to­rė trau­kia pa­si­vaikš­čio­ti su šei­ma Lon­do­no gat­vė­mis, va­žiuo­ja dvi­ra­čiu į tur­gų dar­žo­vių. Dėl ne­prie­kaiš­tin­go sti­liaus ne kar­tą pa­gir­ta Sien­na Mil­ler, at­ro­do, kar­tais pa­vargs­ta nuo to­kio įvaiz­džio ir puo­la prie pa­to­gios pi­ža­mos. Be­je, ir ją ap­si­ren­gu­si ak­to­rė yra itin ža­vi ir iš­lai­ko jai bū­din­gą bo­he­miš­ką sti­lių. Kai ne­tu­ri nuo­tai­kos, bu­vu­si Ju­de Law žmo­na Sa­die Frost pi­ža­mos ne­nu­si­vel­ka vi­są die­ną. Taip vil­kė­da­ma to­li nei­na, bet ka­vos nu­si­pirk­ti va­žiuo­ja. Daž­nai šį ap­da­rą vil­kin­čias įžy­my­bes ga­li­ma pa­gau­ti oro uos­te.

Bet pa­ti svar­biau­sia pi­ža­mų ma­dos prie­žas­tis, sa­ko, yra sta­tu­sas. Pa­si­ro­do, vaikš­ti­nė­da­mi su pi­ža­mo­mis pa­tys įta­kin­giau­si Šan­cha­jaus ar ki­tų Ry­tų mies­tų žmo­nės de­monst­ruo­ja, kad jiems ne­rei­kia ei­ti į dar­bą. Taip jau at­si­ti­ko, kad vys­tan­tis hie­rar­chi­nei vi­suo­me­nės struk­tū­rai net pi­ža­ma ta­po žmo­gaus sta­tu­so at­spin­džiu.

Pi­ža­ma (iš per­sų kal­bos žo­džio „payia­ma“ – „ko­jų dra­bu­žis“) – leng­vas mie­ga­ma­sis dra­bu­žis, pa­pras­tai su­si­de­dan­tis iš dvie­jų da­lių (kel­nių ir pa­lai­di­nės). Pra­dė­ta ją dė­vė­ti Ry­tų ša­ly­se, o Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ko­lo­nis­tams už­val­džius In­di­ją XVII a. vi­du­ry­je pi­ža­ma pa­sie­kė ir Eu­ro­pą. Iki pat vi­du­ram­žių vy­rai mie­go­jo nuo­gi, ir tik teks­ti­lės pro­gre­sas su­kū­rė jiems nak­ti­nius marš­ki­nius, pa­siū­tus iš sun­kios dro­bės ar li­no (kar­tu su jais at­si­ra­do ir nak­ti­nės ke­pu­rai­tės, iki pat XVIII am­žiaus pa­bai­gos ne­šio­tos na­muo­se ir die­ną, kai džen­tel­me­nas nu­siim­da­vo pe­ru­ką). Tie­sa, mū­vė­ti kel­nes ei­nant gul­ti Va­ka­rų Eu­ro­pos vi­suo­me­nei ku­rį lai­ką at­ro­dė per­ne­lyg bar­ba­riš­ka, bet tai tru­ko neil­gai.

Il­gai­niui pi­ža­ma džen­tel­me­nams ta­po tar­pi­niu dra­bu­žiu tarp va­ka­ri­nių rū­bų ir nak­ti­nių marš­ki­nių. Ji de­monst­ra­vo tvar­kin­gu­mą ir drau­ge at­si­pa­lai­da­vi­mą. Vil­kint pi­ža­mą, ga­li­ma rū­ky­ti ci­ga­rą, ger­ti kon­ja­ką ir skai­ty­ti kny­gą bib­lio­te­ko­je. Su ja ne­tgi ga­li­ma nu­snūs­ti ant so­fos ir pa­bu­dus jaus­tis pa­to­giai, ne­tgi pa­si­tik­ti va­ka­ro iš­šū­kius – gal ko­kia nors sva­jo­nių mo­te­ris pa­si­bels į du­ris. Mo­te­rys sa­ko, kad pi­ža­ma yra tai, kas joms ant vy­ro pa­tin­ka, nes tuo­met, anot jų, vy­ras at­ro­do ki­taip. Mo­te­rys dar sa­ko, jog vy­rus at­pa­žin­si iš barz­dos ir iš apa­ti­nių. Pa­ti­kė­ki­te, mie­li vy­rai, nie­ka­da ne­ži­nai, ka­da ir kam rei­kės pa­da­ry­ti įspū­dį, ir jei ne­su­ge­bė­si­te to pa­da­ry­ti mie­ga­ma­ja­me, tai kur ta­da?

Jei dar apie sta­tu­są, se­no­vė­je dva­riš­kių ap­ran­ga bu­vo siu­va­ma at­si­žvel­giant į he­ral­di­kos spal­vas ir mo­ty­vus, to­dėl pa­gal rū­bą bu­vo ga­li­ma ne­sun­kiai at­skir­ti val­do­vą, dva­riš­kį ar žmo­gaus gi­mi­nę bei kil­mės ša­lį. At­ro­do, re­tas ta­ve su pi­ža­ma pa­ma­tys, tad kam to rei­kia, ta­čiau juk ma­lo­niau pa­čiam – ne­pa­mirš­ti, ko­kį sta­tu­są esi pa­sie­kęs. Žmo­gus, vi­suo­me­nė­je at­lie­kan­tis tam tik­rą vaid­me­nį, tu­ri ati­tik­ti to vaid­mens vi­zua­li­nį ste­reo­ti­pą. Kas jau kas, bet bent eli­tas tu­ri sa­ve iš­reikš­ti iš­vaiz­da. Bet ar dė­vi mū­sų po­li­ti­kai pi­ža­mas? Abe­jo­ju. Pa­gal jų veiks­mus vi­si jie su „triu­si­kais“.

Iš pra­džių pi­ža­mos bu­vo po­pu­lia­rios tik tarp vy­rų, vė­liau jas pra­dė­jo vil­kė­ti ir mo­te­rys. Pir­miau­sia jas ap­si­vil­ko fe­mi­nis­tės, be to, kiek­vie­na mo­te­ris ju­to, kad lais­vai kren­tan­ti pi­ža­ma yra kur kas pa­to­ges­nė už bet ku­riuos nak­ti­nius marš­ki­nius, ku­rie šiaip ar taip pra­dė­jo at­ro­dy­ti ar­cha­jiš­kai.

XX a. šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je vy­rai lio­vė­si vil­kė­ję pi­ža­mas, nes jos ta­po bur­žua­zi­jos at­ri­bu­tu. Sep­tin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je vy­rai jas iš­vis lio­vė­si ne­šio­ję, to­dėl pi­ža­mos li­ko tik pen­si­nin­kų ir li­go­nių dra­bu­žiu.

Da­bar ga­li­me vėl pa­si­džiaug­ti, kad ne­bė­ra „kie­tai“ ei­ti į lo­vą vil­kint vien kel­nai­tes ir nu­trin­tus marš­ki­nė­lius. Pi­ža­ma – tai daug lais­vės. Perf­ra­zuo­jant po­pu­lia­rios kny­gos ir ki­no fil­mo pa­va­di­ni­mą ga­li­ma tar­ti, kad ir vel­nias dė­vi pi­ža­mą.

Kai vaikš­to­te ry­tą po na­mus, ei­na­te pa­tik­rin­ti pa­što dė­žu­tės ar džiau­gia­tės vais­kiu ryt­me­čiu bal­ko­ne, nie­ko nė­ra oriau, kaip tai da­ry­ti vil­kint pi­ža­mą. Pus­ry­čiau­jan­čio džen­tel­me­no vaiz­das vil­kint pi­ža­mą taip pat at­ro­do vi­sai ki­taip, nei vil­kint ne­pa­to­gų cha­la­tą ar vien apa­ti­nius. Nep­ri­tar­čiau per­ne­lyg spal­vin­gai pi­ža­mai, nes ji – so­li­di ap­ran­ga (bet tai ma­no su­bjek­ty­vi nuo­mo­nė). Pi­ža­mą vil­kė­ki­te be apa­ti­nių dra­bu­žių, nes tam ji ir yra pri­tai­ky­ta. Ga­lų ga­le kom­for­tas svar­biau­sia, nes juk nei­na­te mie­go­ti ap­si­tū­lo­ję iki au­sų? Prie pi­ža­mos rei­kia ir ge­rų šle­pe­čių, ku­rias de­ra avė­ti ir­gi tik ba­so­mis.

Ma­dos spe­cia­lis­tai pa­ta­ria, kad pa­do­ri pi­ža­ma tu­ri bū­ti med­vil­ni­nė (blo­giau­siu at­ve­ju – fla­ne­li­nė), nors Stat­ke­vi­čius ar Pet­ruš­ke­vi­čius, aiš­ku, siū­lys šil­ki­nę ar­ba pa­siū­tą iš sa­ti­no. At­si­ras tvir­ti­nan­čių, kad tai pa­siū­ly­mas tiems, ku­rie ne­tu­ri kur dė­ti pi­ni­gų, bet svar­biau­sia – at­si­spir­ki­te pa­gun­dai pirk­ti sin­te­ti­nę pi­ža­mą iš po­lies­te­rio ar lyk­ros.

Skai­čiau, kad pa­gal tai, ko­kią pi­ža­mą ap­si­vil­kęs mie­ga­te, ga­li­ma api­bū­din­ti, koks esa­te, ko­kiam žmo­nių ti­pui pri­klau­so­te.

Jei mie­ga­te ap­si­vil­kę fla­ne­li­nę pi­ža­mą, jūs esa­te drau­giš­ki, nuo­šir­dūs, ju­mis ga­li­ma pa­si­kliau­ti, mie­lai pa­dė­si­te vi­siems drau­gams, gi­mi­nai­čiams, bi­čiu­liams, net ir pa­ža­din­ti vi­du­ry nak­ties. Jums pa­tin­ka pra­mo­gos, leng­vai bend­rau­ja­te su ap­lin­ki­niais.

Jei mie­ga­te ap­si­vil­kę med­vil­ni­nę pi­ža­mą, esa­te jaus­min­gi, leng­vai pa­si­duo­dan­tys nau­jiems įspū­džiams, nuo­lat gy­ve­ni­me ieš­kan­tys ro­man­ti­kos. Jums svar­bi ap­lin­ki­nių nuo­mo­nė, sten­gia­tės veng­ti be­rei­ka­lin­gų aist­rų ir stul­bi­na­mų nuo­ty­kių – jums la­biau prie šir­dies sta­bi­lu­mas ir tvir­tas pa­grin­das po ko­jo­mis.

O jei vil­ki­te šil­ki­nę pi­ža­mą, iš pri­gim­ties esa­te gun­dy­to­jai ir vi­lio­to­jai. Jūs aist­rin­gos, bet tvir­tos as­me­ny­bės – ži­no­te, ko no­ri­te iš gy­ve­ni­mo, ir bea­to­dai­riš­kai sie­kia­te tiks­lo. Pa­si­ti­ki­te sa­vi­mi, bet daž­nai sle­pia­te tik­ruo­sius jaus­mus ir jo­kiu bū­du neatsk­lei­džia­te silp­ny­bių.

Jei jū­sų pi­ža­ma su pie­ši­nu­ku, jūs rū­pi­na­tės šei­mos ži­di­niu, ieš­ko­te ši­lu­mos ir jau­ku­mo, la­biau už vis­ką gy­ve­ni­me jums rei­kia pa­si­ti­kė­ji­mo, tvir­tu­mo, san­ty­kių pa­sto­vu­mo. Esa­te žo­džio žmo­gus, ne­si­švais­to­te tuš­čiais pa­ža­dais, su­vo­kia­te pa­rei­gas ir sten­gia­tės jas tin­ka­mai at­lik­ti.

Mie­gan­tys Ie­vos ir Ado­mo kos­tiu­mais yra val­din­gi, nuo nie­ko ne­prik­lau­so­mi, ran­dan­tys išei­tį iš bet ko­kios pa­dė­ties. Mąs­to­te ori­gi­na­liai, esa­te kū­ry­bin­ga as­me­ny­bė su tur­tin­gu vi­di­niu pa­sau­liu, ven­gia­te stan­dar­tų, ap­lin­ki­niai jus lai­ko eks­cent­riš­kais. Jūs ga­li­te ne­dve­jo­ję mes­ti iš­šū­kį li­ki­mui, nes iš­ra­din­gai, grei­tai ir ori­gi­na­liai mąs­to­te, vi­sa­da ra­si­te vi­di­nių jė­gų įveik­ti bet ko­kias kliū­tis. La­biau už vis­ką ne­mėgs­ta­te veid­mai­nys­čių ir int­ri­gų.

Tie­sa, mie­gan­tiems be pi­ža­mos nė­ra ko apie pi­ža­mas skai­ty­ti.

Bet kas at­sa­kys, ar ge­riau mie­go­ti su pi­ža­ma, ar – nuo­giems. Hi­gie­nis­tai at­sa­ko – su pi­ža­ma. Šil­ta oda pa­de­da su­lė­tin­ti krau­jo cir­ku­lia­ci­ją, at­vė­si­na vi­di­nę jū­sų tem­pe­ra­tū­rą ir pa­de­da gi­liau mie­go­ti. Jū­sų kū­nas per nak­tį pe­rei­na ke­lis su­ši­li­mo ar at­si­vė­si­ni­mo cik­lus, to­dėl pa­si­rū­pin­ki­te, kad pi­ža­ma ir lo­vos pa­ta­ly­nė bū­tų itin pa­to­gios.

Ir dar – jei­gu vy­ras ne­si­vel­ka pi­ža­mos, o mie­ga su trum­pi­kė­mis, jis yra ti­piš­kas na­mi­sė­da. To­kiam vy­rui vi­sai ne­rū­pi ap­lin­ki­nių nuo­mo­nė, jis į sa­vo min­tis ga­li bū­ti pa­ni­ręs taip gi­liai, kad nė ne­pas­te­bės, kas gy­ve­na ša­lia. Toks vy­ras neiš­sis­ki­ria su­bti­lu­mu ir jaut­ru­mu, tad sen­ti­men­tų ir ro­man­ti­kos iš jo ge­riau nė ne­si­ti­kė­ti.

Pi­ža­mas vy­rai daž­niau­siai įsi­gy­ja tuo­met, kai gau­na ne­blo­gai ap­mo­ka­mą dar­bą ir iš­moks­ta taik­liai pa­si­rink­ti vy­ną prie val­go­mo pa­tie­ka­lo, o kon­ja­ko ne­beuž­kan­da la­ši­niais. Gai­la, kad daug yra ir ne­tin­ka­mų pi­ža­mų. Ne­vy­ku­sios – tai nu­vy­tu­sio vy­riš­kio sim­bo­lis. To­kios daž­niau­siai per­ka­mos pre­kyb­cent­riuo­se. Jos pi­gios, kon­ser­va­ty­vaus di­zai­no, daž­niau­siai mė­ly­nos ar ža­lios spal­vos su dry­že­liais. O jei­gu vy­riš­kis pa­pras­tą pi­ža­mą pa­kei­čia „Hu­go Boss“ ga­mi­niu, reiš­kia, jis no­ri su­si­grą­žin­ti sa­vo aist­rin­go ir lais­vo vy­ro sta­tu­są. De­ja, to­kios pi­ža­mos ga­li bū­ti ir „neiš­ti­ki­my­bės pi­ža­mo­mis“. O jei ta­vo mer­gi­na sten­gia­si pa­si­sa­vin­ti ir dė­vė­ti ta­vą­ją pi­ža­mą, vie­na ver­tus, tai ga­li pra­dė­ti ner­vin­ti, ki­ta ver­tus, jau­di­na.

Jei­gu apie links­mas is­to­ri­jas, su­si­ju­sias su pi­ža­ma, tai pri­si­mi­niau šiau­lie­čio dai­li­nin­ko Kor­ne­li­jaus Užuo­to pa­sa­ko­tą is­to­ri­ją, kaip gu­lan­tis į li­go­ni­nę prii­ma­ma­ja­me jo pa­klau­sė, ar tu­ri tre­nin­gus. Jis tu­rė­jo pi­ža­mą ir nie­kaip ne­sup­ra­to, kam tie tre­nin­gai.

Pi­ža­mų rek­la­mų jau daug. Ma­lo­nu skai­ty­ti, pa­vyz­džiui, to­kią: „Sek­sua­lūs nak­ti­nu­kai nu­si­bo­do? Rin­ki­tės sek­sua­lią pi­ža­mą! Sub­ti­liai per­re­gi­ma pi­ža­my­tė su­da­ry­ta iš šor­tu­kų, marš­ki­nė­lių plo­no­mis pet­ne­šė­lė­mis ir per­re­gi­mo cha­la­tė­lio. Pa­siū­ta iš plo­no ka­ka­vos spal­vos tiu­lio ir nė­ri­nių. Marš­ki­nė­liai po krū­ti­ne pa­rauk­ti, to­dėl pa­ryš­ki­nan­tys krū­ti­nę.“

Ką pa­sa­ky­ti pa­bai­go­je? Pas­ku­ti­nis teks­to sa­ki­nys tu­rė­tų bū­ti skir­tas mo­te­rims. Kal­bant apie pi­ža­mas ga­li­ma kons­ta­tuo­ti, kad ge­ros mer­gi­nos mie­ga su pi­ža­ma, blo­gos – nuo­gos, pro­tin­gos – at­si­žvelg­da­mos į si­tua­ci­ją.

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Kar­tais ke­lios ei­lė­raš­čio ei­lu­tės ga­li api­bū­din­ti vi­są gy­ve­ni­mą. Štai vis pri­si­me­nu jau­no poe­to, Vil­niaus Užu­pio res­pub­li­kos pre­zi­den­to Ro­mo Li­lei­ko ei­lė­raš­čio pa­bai­gą: „Bai­kit, vy­rai, ne­są­mo­nes, / prie jū­ros ma­no tė­vy­nė.“ Ma­nau, taik­les­nio api­bū­di­ni­mo da­bar­ti­niam Lie­tu­vos po­li­ti­kų el­ge­siui ne­su­gal­vo­si.

„Laip­tų ga­le­ri­jo­je“ pa­va­sa­rį lan­kę­sis poe­tas Gin­ta­ras Pa­tac­kas pa­do­va­no­jo nau­jau­sią sa­vo ei­lė­raš­čių rin­ki­nį „Išs­ky­rus pa­si­ma­ty­mą prie pa­što“, ku­rio ke­tu­rei­liuo­se už­ko­duo­tos nos­tal­giš­kos min­tys: „Čio­nai tik­rai kaž­ko yra / tik­rai yra nors nie­ko ne­si­ma­to / gi­laus skaid­raus kaip są­ži­nė ty­ra – / per­nykš­čių me­tų vė­jo aro­ma­to.“

Paš­maikš­tau­ti lin­kęs ir Vy­tau­tas Lands­ber­gis: „At­siun­tė Bal­ti­ja ūžian­čią ei­lę – / ką dar prie jos pri­dė­jus? / Vie­ną žu­vėd­rą, / Ke­tu­ris vė­jus? – / ša la la, ma­no mei­le.“

Gy­ve­ni­mą ga­li api­bū­din­ti ir dai­nos pa­va­di­ni­mai, pa­vyz­džiui, liū­de­sį – „Išp­lauks, ma­no lai­vas iš­plauks“, ar vil­tį – „Pas kiek­vie­ną kaž­ka­da atei­na me­tas“. Aiš­ku, šie api­bū­di­ni­mai bus su­pran­ta­mi tik tiems, ku­rie tu­ri hu­mo­ro jaus­mą. Hu­mo­ro jaus­mo te­ma man vis ne­duo­da ra­my­bės. Apie šį jaus­mą kal­ba­ma la­bai trum­pai – ar­ba jis yra, ar­ba jo nė­ra. Ga­li ap­si­mes­ti esąs pro­tin­gas, bet ne­ga­li ap­si­mes­ti esąs są­mo­jin­gas. Ne­tu­rin­tie­ji hu­mo­ro jaus­mo jau­čia­si ne­pa­to­giai. Tai žmo­nės, ku­rie pa­tys su­si­ku­ria dep­re­si­ją. „Jo ge­ras hu­mo­ro jaus­mas“ – pa­ts di­džiau­sias žmo­gaus įver­ti­ni­mas. Jei­gu iš žmo­gaus atim­tas hu­mo­ro jaus­mas, va­di­na­si, bu­vo už ką. Nors ne­ma­nau, kad yra daug to jaus­mo ne­tu­rin­čių­jų, tik kai ku­rių jis ki­toks nei mū­sų.

Juo­kas yra uni­ver­sa­lus, ta­čiau hu­mo­ras – in­di­vi­dua­lus. Pa­vyz­džių, iš ko ga­li­me pa­si­juok­ti, yra be­ga­lė, tad jei juo­kia­mės, su hu­mo­ru vis­kas ge­rai. Moks­li­nin­kai hu­mo­ro jaus­mą api­bū­di­na kaip su­dė­tin­gą vi­di­nį ta­len­tą ar­ba psi­chi­nį ge­bė­ji­mą. Yra be ga­lo daug teo­ri­jų, ban­dan­čių paaiš­kin­ti, ko­dėl žmo­nės juo­kia­si, ta­čiau nė­ra vi­suo­ti­nai priim­to su­ta­ri­mo, ko­dėl vie­na ar ki­ta si­tua­ci­ja yra juo­kin­ga. Jei tė­vai juo­kau­ja, pa­duo­da­mi tuš­čią sal­dai­nio po­pie­rė­lį, ar­ba juo­kia­si, kai žmo­gus ve­ja­si vė­jo nu­plėš­tą ke­pu­rę, ne­ga­li­ma ti­kė­tis, kad jų vai­kai tu­rės hu­mo­ro jaus­mą. Dar Ge­tė yra pa­sa­kęs, kad nie­kas taip ne­pa­ro­do žmo­gaus cha­rak­te­rio, kaip tai, iš ko jis juo­kia­si. O jei­gu žmo­gus ne­tu­ri hu­mo­ro jaus­mo, jis tu­ri tu­rė­ti jaus­mą, kad ne­tu­ri hu­mo­ro jaus­mo.

Pas­ta­ro­jo tu­rė­ji­mo ar ne­tu­rė­ji­mo tes­tas, ma­nau, tu­rė­tų bū­ti toks – ar ga­li­te juo­kin­gai per­pa­sa­ko­ti pa­sku­ti­nį gir­dė­tą anek­do­tą? O kaip rea­guo­ja­te į drau­gų po­kštus bei ne­pik­tus pa­si­šai­py­mus, nu­kreip­tus į jus? Ar at­krei­pia­te dė­me­sį į laik­raš­čiuo­se ar žur­na­luo­se spaus­di­na­mas hu­mo­res­kas ar ka­ri­ka­tū­ras? Ar ge­ba­te juok­tis ne tik iš ki­tų, bet ir pa­ts iš sa­vęs? Jei į šiuos klau­si­mus at­sa­kė­te tei­gia­mai, ti­kė­ti­na, kad jums ne­sve­ti­mas hu­mo­ro jaus­mas. Ne­tu­rin­tiems jo, gir­dė­jau, siū­lo­ma pa­ty­lė­ti ir vis­kas esą bus ge­rai. Nes tik tu­rin­tys hu­mo­ro jaus­mą su­pran­ta, kad be­pras­miš­ka gir­ti sa­ve, jei no­ri­te at­ro­dy­ti ge­res­nis ki­to žmo­gaus aky­se. Rei­kia gir­ti jį. Taip pat pa­si­ti­kė­ti rei­kia tik tais, ku­rie rei­ka­lams pa­šli­jus pra­ras tiek pat kiek ir jūs.

„Esu la­bai vie­ni­šas“, – pa­si­skun­dė bi­čiu­lis. „Gal val­gai daug čes­na­kų?“ – pa­klau­siau jo. No­rė­jau links­mai bi­čiu­lį pa­guos­ti, bet jis to ne­sup­ra­to.

Hu­mo­ro jaus­mas ir iro­ni­ja pa­de­da iš­gy­ven­ti sun­kius pe­rio­dus, tad šiuo me­tu tai la­bai rei­ka­lin­ga. Tie­sa, ži­nau tei­gian­čių, kad iro­ni­ja yra tik ge­bė­ji­mas pa­gir­ti žmo­gų taip, kad jis įsi­žeis­tų il­gam. Juo la­biau, ga­li at­si­ras­ti prieš­ta­rau­jan­čių ir tei­gian­čių, kad iro­ni­ja kri­zės me­tais yra švent­va­giš­ka. Nors ir, pa­vyz­džiui, toks tei­gi­nys, gir­di, val­džia se­niai su­pra­to, kad leng­viau­sia paim­ti pi­ni­gus iš varg­šų, nes nors pi­ni­gų jie tu­ri ir la­bai ma­žai, bet pa­čių varg­šų už­tai yra daug...

Prieš ke­le­tą me­tų bi­čiu­lis pa­veiks­lų ko­lek­ci­nin­kas iš Olan­di­jos pa­no­ro ap­si­lan­ky­ti Uk­rai­no­je ir su­ži­no­jęs, kad aš ten tu­riu drau­gų ir šiek tiek tą kraš­tą pa­žįs­tu, pa­kvie­tė drau­ge pa­ke­liau­ti ir jam ke­lio­nė­je pa­gel­bė­ti. Ap­si­lan­kė­me lie­tu­vio, ve­du­sio uk­rai­nie­tę, šei­mo­je. Jau pir­mą mū­sų vieš­na­gės va­ka­rą su­si­tik­ti su mu­mis su­si­rin­ko ir to lie­tu­vio žmo­nos tė­vai, ki­ti gi­mi­nės, kai­my­nai. Svei­ki­nan­tis paaiš­kė­jo, kad tarp jų daug šach­ti­nin­kų. Su­sė­dus prie sta­lo vi­siems bu­vo įpil­tos pil­nos stik­li­nės „bal­to­sios“. Ma­no ke­lio­nės drau­gas pra­dė­jo aiš­kin­ti, jog tiek daug jis neiš­gers ir pa­ga­liau ko­dėl tu­rė­tų tiek daug ger­ti. Šei­mi­nin­kai at­sa­kė, gir­di, pas juos to­kios tra­di­ci­jos – pir­ma stik­li­nė vi­sa­da skli­di­na, o vie­nas pri­dū­rė: „Iš­gerk, šach­ti­nin­ku bū­si.“

Sve­čias iš Olan­di­jos ėmė rim­tu vei­du po­rin­ti, jog jis yra vers­li­nin­kas ir nors šach­ti­nin­ko pro­fe­si­ją ger­biąs, bet tap­ti jam juo jau per vė­lu. Tuo­met pa­ma­niau, kad tai, ką mums ge­ro da­vė so­vie­ti­nė oku­pa­ci­ja, yra iro­ni­jos ir hu­mo­ro jaus­mas. So­viet­me­čiu vi­si su­pra­to­me, kad įkliu­vo­me. Sup­ra­to tai net CK sek­re­to­riai.

Nors lie­tu­viš­ka­me hu­mo­ro jaus­me esa­ma bend­rų at­pa­ži­ni­mo kri­te­ri­jų, kar­tais lie­tu­viš­ką šmaikš­tu­mą su­pran­ta tik pa­ts jo kū­rė­jas – lie­tu­vis. Lie­tu­vio, tei­gian­čio „O kas ga­lė­tų pa­neig­ti?..“, tik­riau­siai ne­sup­ras­tų nei ame­ri­kie­tis, nei ja­po­nas. O mū­siš­kiai sun­kiai su­voks iro­niš­ką po­sa­kį „Tik ne­siū­buok val­ties!“, nors tai daž­nas po­sa­kis po­li­ti­ko­je, be abe­jo, tų ša­lių, kur vi­si gy­ve­na pui­kiai, eko­no­mi­nės pro­ble­mos ne­kan­ki­na ir taip to­liau. Mū­sų pa­dan­gė­je vis­kas prie­šin­gai – val­tį rei­kia siū­buo­ti. „Ve­lio­nis mo­kė­jo vi­sus pra­juo­kin­ti“, – ang­lai ra­šo ne­kro­lo­ge.

Ang­lų hu­mo­ras ypač sa­vi­tas. Gir­dė­jau to­kį ang­liš­ką anek­do­tą. Pak­vie­tus sve­čius paaiš­kė­ja, kad vi­si ne­tilps me­nė­je. Anks­čiau at­vy­kę klau­sia šei­mi­nin­ko, kaip jis iš­si­suks. „Ku­rie ne­tilps me­nė­je, liks ko­ri­do­riu­je“, – at­sa­ko šis. Ang­lai, iš­gir­dę šį anek­do­tą, juo­kia­si už pil­vų su­siė­mę. Man ne­la­bai ir jau­ku. Ban­dau su­vok­ti. Gal aris­tok­ra­tiš­ko­je Ang­li­jo­je eti­ke­tas yra vi­sų svar­biau­sia ir nie­kad ne­bū­na, kad sve­čiai ne­tilp­tų me­nė­je ir lik­tų ko­ri­do­riu­je? O gal iš tik­ro kam nors teks lik­ti ko­ri­do­riu­je ir tai la­bai juo­kin­ga, nes nie­kad taip ne­bu­vę.

Ang­lai ang­lais, bet ne­tei­sūs tei­gian­tys, kad lie­tu­viai ne­tu­ri hu­mo­ro jaus­mo ar ne­sup­ran­ta iro­ni­jos. Pa­vyz­džiui, ar ne iro­niš­ka XIX a. pra­džios poe­tiš­ka lie­tu­vio for­mu­luo­tė: „Lie­tu­vis yra tas, ku­ris ti­ki lais­ve ir lai­ko­si sta­tu­to.“ Links­mai nu­si­tei­ku­siam tau­tie­čiui ne­de­rė­tų išgy­ven­ti ir dėl šį mė­ne­sį pa­si­bai­gu­sio Eu­ro­pos krep­ši­nio čem­pio­na­to re­zul­ta­tų. Švie­siu pro­tu pa­gal­vo­jus, juk tik­rai iš­ko­vo­jo­me vie­tą pa­gal sa­vo jė­gas, nei dau­giau, nei ma­žiau. Žūt­būt lai­mė­ti čem­pio­na­tą bū­tų bu­vę nee­tiš­ka. Mes juk bu­vo­me šei­mi­nin­kai. Kaip at­ro­dy­tų, jei­gu su­si­ren­ka sve­čiai, bet prie sta­lo puo­la šei­mi­nin­kai ir vis­ką iš­ge­ria bei su­val­go.

Jau se­no­kai, bet ga­na vy­ku­siai gy­ve­ni­miš­ką lie­tu­viš­ko hu­mo­ro pa­vyz­dį pa­tei­kė Vy­tau­tė Ži­lins­kai­tė hu­mo­res­ko­je „Užuo­jau­ta“. Jo­je su­si­jau­di­nu­si mo­te­ris skam­bi­na pa­žįs­ta­mam ir iš­gir­du­si jo bal­są klau­sia, ar čia jis. Vy­riš­kis pa­ti­ki­na, jog tik­rai jis. Skam­bi­nan­čio­ji paaiš­ki­na per­skai­čiu­si jo var­dą ir pa­var­dę užuo­jau­tų sky­re­ly­je ir pa­ma­niu­si – ne­gi jis, ne­gi jau? Vy­riš­kis dar ban­do džiaug­tis: „Kaip gir­di, ne aš.“ Ta­čiau jo bi­čiu­lė pri­si­me­na, jog jis skųs­da­vę­sis svei­ka­ta, šir­dies veik­la bu­vo su­tri­ku­si, hi­per­to­ni­ja ka­ma­vo ir t. t.

Lie­tu­viš­ki TV žiū­rė­ji­mo ypa­tu­mai ir­gi tu­ri sa­vų „prie­sko­nių“. Ma­nau, vi­siems te­ko gir­dė­ti grau­dų pa­sa­ko­ji­mą apie ame­ri­kie­čio vieš­na­gę lie­tu­vių na­muo­se. Pa­sig­lė­bes­čia­vo, su­sė­do prie sta­lo. Ame­ri­ko­nas sė­di, ne­šne­ka. Po pau­zės šei­mi­nin­kai klau­sia, ko­dėl jis ty­li. Sve­čias nu­ste­bo – kaip­gi aš kal­bė­siu, juk jūs žiū­ri­te te­le­vi­zo­rių? O juk pas lie­tu­vius te­le­vi­zo­rius – tar­si šei­mos ži­di­nys, ku­ris tu­ri kū­ren­tis nuo­lat. Vi­si už­siė­mę kuo nors ki­tu, bet tik pa­mė­gink iš­jung­ti te­le­vi­zo­rių, tuoj vi­si su­kils – ko­dėl ši­taip, kas tai pa­da­rė? Įsi­vaiz­duo­ju klau­si­mą TV lai­do­je „Ar lau­kė­te ru­dens?“ Pa­teik­ti ir du at­sa­ky­mai: „Taip“, „Ne“. Ži­nu­tės kai­na 1 Lt.

Kar­tą va­ka­rie­čiams pa­ban­džiau iro­niš­kai pa­pa­sa­ko­ti apie lie­tu­vių val­džias. Gai­la, at­ro­do, min­ties jie ne­pa­ga­vo. Pa­sa­ko­jau, jog ko­mu­nis­tų val­džia bu­vo ge­riau. Kas tuo­met iš­kil­da­vo, prie val­džios vai­ro bū­da­vo vi­są gy­ve­ni­mą. Žmo­gui juk rei­kia tu­rė­ti sa­vo būs­tą, ko­kių nors daik­tų ja­me, au­to­mo­bi­lį, dra­bu­žių, jei įma­no­ma – pa­dė­ti vai­kams, gi­mi­nėms. Kai na­mą pa­si­sta­tai, vi­sa ki­ta įsi­gy­ji, vai­kus, gi­mi­nes ap­rū­pi­ni, ką to­liau da­ry­ti? Tuo­met imi są­ži­nin­gai dirb­ti Lie­tu­vai. O da­bar? Kol pa­si­sta­tai na­mą, kol vis­ką su­kau­pi, kol pa­si­rū­pi­ni vai­kais, gi­mi­nė­mis, žiū­rėk – ir ta­vo ka­den­ci­ja val­džio­je pa­si­bai­gu­si. Dirb­ti Lie­tu­vai ne­be­lie­ka lai­ko. Po ta­vęs atei­na ki­ti, ku­rie dar ne­tu­ri vi­sų tų tur­tų, ir vis­kas iš pra­džių. Tei­sin­giau – ta pa­ti val­džia vi­są gy­ve­ni­mą. Kai žmo­gus jau vis­ką tu­ri, ko­dėl jo vie­ton tu­ri atei­ti dar nie­ko ne­tu­rin­tis? Tie­sa, ir po­rei­kiai anuo­met bu­vo kuk­les­ni, nes plės­tis ne­ga­lė­jai: na­mas ne dau­giau 130 kvad­ra­ti­nių met­rų, bu­tas tik vie­nas, au­to­mo­bi­lis tik vie­nas, kai­li­nių ir­gi kaž­kiek ne­tu­rė­si...

Gal hu­mo­ro jaus­mą tu­ri tik tie, ku­rie gy­ve­ni­me nė­ra pa­ty­rę sun­kių iš­ban­dy­mų, ne­tek­čių, pra­ra­di­mų? Gal jų gy­ve­ni­mas bu­vo „ro­žė­mis klo­tas“? Anaip­tol. Di­džiau­si hu­mo­ro jaus­mo sa­vi­nin­kai ga­li bū­ti pa­ty­rę ge­ro­kai dau­giau skau­džių iš­gy­ve­ni­mų už di­džiau­sius pe­si­mis­tus. Nors šiaip tu­rin­tys hu­mo­ro jaus­mą gy­ve­na tur­tin­gą gy­ve­ni­mą, to­dėl tu­ri ant­svo­rio bei pra­stą at­min­tį. Pras­tą at­min­tį to­dėl, kad ką su­ži­no­me links­mo­mis aki­mir­ko­mis, grei­tai iš­ga­ruo­ja iš gal­vos, o įvy­kiai liūd­no­mis va­lan­do­mis il­gai įsi­me­na.

Šian­dien jūs no­ri­te il­giau pa­mie­go­ti, nei­ti į dar­bą, pail­sė­ti. Ar ga­li tam pa­gel­bė­ti hu­mo­ro jaus­mas? Ga­li. Paim­ki­te „Sti­lių“ ar pa­na­šų žur­na­lą, ras­ki­te re­por­ta­žą iš vie­no ar ki­to aukš­tuo­me­nės po­bū­vio, re­por­ta­že ras­ki­te sa­vo nuo­trau­ką ar bent pa­var­dę. Ne­ra­do­te? Tai kel­ki­tės ir pir­myn į dar­bą!

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Vie­nos di­džiau­sių šiuo­lai­ki­nio ro­ko žvaigž­džių Bria­no Hug­ho War­ne­rio-Ma­ri­lyn Man­so­no hi­te „Rock Is Dead“ yra to­kie žo­džiai: „God is in the TV.“ Ar te­le­vi­zi­ja yra die­vas? Taip jau su­si­klos­tė – no­ri ne­no­ri, te­le­vi­zo­rių žiū­ri. Šiaip jau jį tu­rė­tų įsi­jung­ti žmo­gus, no­rin­tis gau­ti dau­giau in­for­ma­ci­jos ar­ba sma­giai pra­leis­ti lai­ką. Ar taip ir yra?

„Te­le­vi­zi­ja ne­tu­ri švie­sios atei­ties, nes žmo­nėms grei­tai at­si­bos jo­je ro­dy­tis...“, „Nė­ra nė vie­nos prie­žas­ties, dėl ku­rios žmo­nės ga­lė­tų no­rė­ti tu­rė­ti te­le­vi­zo­rių sa­vo na­muo­se“, – taip apie te­le­vi­zi­ją 1957 me­tais (įdo­mus su­ta­pi­mas, kad bū­tent tais me­tais Lie­tu­vo­je pra­dė­tos ro­dy­ti te­le­vi­zi­jos lai­dos) yra pa­sa­kęs vie­nas jos kū­rė­jų Ke­nas Ol­so­nas.

Jis la­bai kly­do. Nuo pat pra­džių žmo­nės te­le­vi­zo­rių ger­bė. „Dė­že kvai­liui“ pa­sta­ra­sis pra­min­tas ne taip jau se­niai. Pa­sa­ko­ja­ma, kad vos tik pra­si­dė­jus te­le­vi­zi­jos trans­lia­ci­joms žmo­nės prieš įjung­da­mi te­le­vi­zo­rių pa­si­puoš­da­vo, nes jiems at­ro­dė, kad dik­to­rius ir­gi juos ma­to. Gal ir nai­vi, bet gra­ži to­kia pa­gar­ba, nes juk iš ek­ra­no bu­vo kal­ba­ma apie gro­žį, gė­rį, me­ną. Da­bar, kai žiū­ro­vams ro­do­ma špy­ga ar nuo­gas už­pa­ka­lis, pa­gar­bos nė­ra ko ti­kė­tis.

Kri­ti­kuo­ti te­le­vi­zo­riaus žiū­rė­ji­mą ir žiū­rin­čiuo­sius ta­po ma­din­ga. Aiš­ku, da­ry­ti tai TV pro­gra­mas skel­bian­čia­me sa­vait­raš­ty­je gal ir nė­ra iš­min­tin­ga. Kai kas jau net bi­jo pri­si­pa­žin­ti, kad te­le­vi­zo­rių žiū­ri. Bet jei­gu ta­vo na­muo­se sto­vi di­džiu­lis plaz­mi­nis te­le­vi­zo­rius, o tu jo ne­žiū­ri, tai pa­do­va­nok jį se­ne­lių ar­ba vai­kų na­mams.

Vis dėl­to sta­tis­ti­ka by­lo­ja, kad lie­tu­viai vi­du­ti­niš­kai pra­sė­di prie te­le­vi­zo­riaus ke­tu­rias va­lan­das per pa­rą (tie­sa, tiek pat lai­ko prie ma­žų­jų ek­ra­nų pra­lei­džia ir ki­tų Va­ka­rų pa­sau­lio ša­lių gy­ven­to­jai). Tai dau­giau, nei ten­ka bet ku­riam ki­tam veiks­mui, iš­sky­rus dar­bą ir mie­gą. To­kiu in­ten­sy­vu­mu žiū­rė­da­mas te­le­vi­zo­rių vi­są gy­ve­ni­mą, 75 me­tų žmo­gus prie te­le­vi­zo­riaus bū­tų pra­lei­dęs net de­vy­ne­rius gy­ve­ni­mo me­tus. O apie „ne­žiū­rin­čius“ štai to­kia is­to­ri­ja. Tū­las aiš­ki­no, kad ne­tu­ri ir ne­žiū­ri te­le­vi­zo­riaus. Sus­kam­bo jo mo­bi­lusis. Bu­vo ga­li­ma su­pras­ti, kad na­miš­kiai jo klau­sia, kur pa­dė­jęs kaž­ko­kį daik­tą. „Pa­li­kau ant sta­le­lio prie te­le­vi­zo­riaus“, - at­sa­kė šis.

Kaip at­ro­do lie­tu­viš­ko­sios te­le­vi­zi­jos gur­ma­no sa­vai­tė?

Pir­ma­die­nis. Pra­si­de­da sa­vai­ti­nis ke­tu­rių die­nų se­ria­lų ma­ra­to­nas. Ar rink­tis „Nai­sių va­sa­rą“, ar „Sal­džią nuo­dė­mę“, ar „Mo­te­rys me­luo­ja ge­riau“? Tie­sa, ga­li­ma žiū­rė­ti ir vi­sus šiuos se­ria­lus, nes jie ro­do­mi skir­tin­gu lai­ku. Yra tei­gian­čių, kad se­ria­lai - men­ka­ver­tis pro­duk­tas, ku­rį žiū­rė­ti gė­da. Gir­di, se­ria­lų gau­sa te­leek­ra­nuo­se - tai tar­si „Ma­xi­ma“, pri­kimš­ta ki­niš­kų pre­kių. „Svei­ki at­vy­kę į E620 ir E621 pa­sau­lį!“ – ga­lė­tų bū­ti šū­kis prie pre­ky­bos cent­rų du­rų. O koks tu­rė­tų bū­ti anon­suo­jant TV pro­gra­mas? Tie­sa, to­kios min­tys ne­ga­lio­ja šiau­lie­čiams, nes jie paaiš­ki­na, kad žiū­ri se­ria­lus iš pa­trio­tiš­ku­mo – no­ri pa­ma­ty­ti vai­di­nan­čius gim­to­jo mies­to teat­ro ak­to­rius.

Ne­pa­mirš­ki­me, kad yra ir ne­lie­tu­viš­kų se­ria­lų. Vy­rai pri­si­pa­žįs­ta, kad se­ria­lų me­tu te­le­vi­zo­rių ati­duo­da mo­te­rims. Sa­ko, se­ria­lus žiū­ri tik vie­ni­šės. Bet jei šei­mos mo­te­ris va­lan­dų va­lan­das pri­glun­da prie te­le­vi­zo­riaus se­ria­lų me­tu, ma­nau, kad ne vis­kas to­je šei­mo­je ge­rai. Vy­rui čia rei­kė­tų su­ne­rim­ti, kad kaž­ką jis da­ro ne taip. Nors ga­li bū­ti ir prie­šin­gai – se­ria­lus žiū­ri tos mo­te­rys, ku­rių šei­mo­je vy­rau­ja ra­my­bė. Žo­džiu, vy­rui sun­ku su­pras­ti mo­te­rų ir se­ria­lų san­ty­kį, o jei vy­riš­kio lais­va­lai­kis - se­ria­lai, tai aiš­ku, kad jis tik­rai vien­gun­gis. Vis­kas lyg ir ge­rai, ta­čiau rei­kia ne­pa­mirš­ti, kad žmo­nos mo­ka gy­dy­ti, o ne­ve­dę gy­do­si po­lik­li­ni­ko­se ir mirš­ta anks­čiau.

Na­cio­na­li­nis trans­liuo­to­jas sa­vai­tę pra­de­da do­ku­men­ti­nio ki­no va­ka­rais. Svei­kin­ti­na, nors dau­ge­lis to­kiu me­tu žiū­rės „Mo­te­rys me­luo­ja ge­riau“. Se­nas anek­do­tas apie se­ria­lus, tiks­liau, apie kaž­ka­da il­gai il­gai ro­dy­tą „San­tą Bar­ba­rą“.

Mo­te­ris skun­džia­si:

- Iš­va­žiuo­siu iš Lie­tu­vos, čia nė­ra jo­kių per­spek­ty­vų.

- O kur va­žiuo­si?

- Į San­tą Bar­ba­rą - vi­sus pa­žįs­tu.

Ant­ra­die­nis. Jei se­ria­lai jau pa­si­rink­ti, tai dėl ki­tų lai­dų vis dar neaiš­ku. Ka­na­lų pul­te­lis tam­pa tar­si gink­las, ku­ris vi­sad tu­ri bū­ti ran­ko­se. Ką šį va­ka­rą rink­tis? Dis­ku­si­jų lai­dą „Ką ma­nai?“, po­kal­bių - „Ne­ga­liu ty­lė­ti“, pub­li­cis­ti­kos lai­das „24 va­lan­dos“, „Prieš sro­vę“, gy­ve­ni­mo bū­do lai­dą „Neiš­gal­vo­ti gy­ve­ni­mai“, pa­žin­čių šou „Būk ma­no mei­le“, in­fo­šou „KK2“, „Su­per

L. T.“, hu­mo­ro lai­das „Dvi­ra­čio šou“, „Dar pa­žiū­rė­sim“, „Nau­jie­no­ša­na“, o kur dar kri­mi­na­lų mė­gė­jams skir­ta „Abi­pus sie­nos“?.. Ne­pa­mirš­ki­me, kad tę­sia­mi se­ria­lai.

Tre­čia­die­nis. Pa­si­rin­ki­mo pro­ble­mos tę­sia­si. Po­li­ti­nių de­ba­tų lai­da „Tei­sė ži­no­ti“ (tie­sa, de­ba­tų lai­dos vir­to be­pras­miais pa­šne­ke­siais), kri­mi­na­lų fa­nai šį­va­kar ypač pa­ma­lo­ni­na­mi: „FTB“, „Fa­rai“, „Akis­ta­ta“... Žiū­rė­da­mas TV kri­mi­na­li­nes lai­das, pri­si­mi­niau ang­lų kla­si­ką Char­le­są Dic­ken­są, ku­ris, kar­tą lan­ky­da­ma­sis Ro­mo­je, ta­po neįp­ras­to ir šiur­paus įvy­kio liu­di­nin­ku – ma­tė, kaip bu­vo gil­jo­ti­nuo­tas žmo­gus. Ra­šy­to­jas pa­pa­sa­ko­jo, kaip gra­žiai nuau­gęs jau­nuo­lis ba­sas už­li­po ant eša­fo­to pa­si­tik­ti mir­ties. Gil­jo­ti­nos – įtai­so, dar 1792-ai­siais su­gal­vo­to Pran­cū­zi­jos gy­dy­to­jo Gil­jo­te­no ir tu­rė­ju­sio įkū­ny­ti ly­gy­bę ir ne­skaus­min­gą mir­tį, – kir­tis pa­si­ro­dė žai­biš­kas, aki­mirks­niu at­sky­rė gal­vą nuo kū­no. Ch. Dic­ken­sas de­ta­liai su pa­si­dy­gė­ji­mu ap­ra­šė mir­ties baus­mę, pa­bai­go­je iš­kal­bin­gai vis­ką api­bend­rin­da­mas: „Tai bu­vo bjau­rus, ne­rū­pes­tin­gas ak­tas, šleikš­tus re­gi­nys, tik­ra sker­dyk­la.“

Ket­vir­ta­die­nis. Tam­pa aki­vaiz­du, kad mū­sų te­le­vi­zi­jo­se chro­niš­kai stin­ga as­me­ny­bių. Tei­sin­gai kaž­kas kons­ta­ta­vo, jog kas ga­li bū­ti ab­sur­diš­kiau už pro­vin­ci­jos vi­du­ti­ny­bę, pa­ti­kė­ju­sią, kad yra žvaigž­dė. Nors ar ver­ta pyk­ti, jei mū­sų te­le­vi­zi­jų žmo­nės pa­tys sau gra­žūs, pro­tin­gi ir juo­kin­gi? O pa­bo­dus di­džio­sioms TV ne­pa­mirš­ki­me, kad tu­ri­me sa­vą­ją „S plius“.

Penk­ta­die­nis. Pra­si­de­da sa­vait­ga­lis ir, kaip sa­vait­ga­liais tu­ri bū­ti, pra­mo­gi­nės lai­dos. Et­nog­ra­fi­nė va­ka­ro­nė „Duo­kim ga­ro!“ Va­ka­ro­nė tai va­ka­ro­nė, bet kuo čia dė­ta et­no­kul­tū­ra, kai skam­ba šla­ge­riai, pa­rem­ti prieš­ka­rio ir ka­ro me­tų vo­kiš­kų me­lo­di­jų ele­men­tais. Pri­si­mi­niau Si­gi­tą Pa­ruls­kį ir jo ta te­ma iro­niš­kai nos­tal­giš­kus pa­svars­ty­mus bei anų ir šių lai­kų pa­ly­gi­ni­mus: „Jei­gu kas nors už­trauk­da­vo „Skin­siu rau­do­ną ro­žę“ ar­ba „Sto­vi ma­lū­nas prie ke­lio“, to­kiems ti­pams tuoj pat bū­da­vo už­čiau­pia­ma bur­na. O to­kių mu­zi­kos silp­nap­ro­čių kaip „Del­fi­nai“, „B‘Avarija“, „Gel­to­na“, „Ža­lia“ ar „Rau­do­na“ ap­skri­tai ne­bū­da­vo, nes žmo­nės tu­rė­jo sko­nio pa­do­ru­mo, ir vi­so­kios ka­pe­los „Duo­kim ga­ro!“ ar „Grok, Jur­ge­li“ at­si­ra­do tik­tai XXI am­žiu­je dėl nie­kin­gos po­stmo­der­niz­mo įta­kos ir ka­pi­ta­lis­ti­nių gri­ma­sų.“

Šeš­ta­die­nis. Be ko da­bar lie­tu­viai neap­siei­na? At­sa­ky­mas trum­pas – be dai­nų ir šo­kių. Ga­li­ma per­fra­zuo­ti A. Če­cho­vą ir tar­ti, jog jei ant lie­tu­vio sie­nos ka­bo šau­tu­vas, va­ka­re jis dai­nuos ir šoks. Lie­tu­viai ka­ted­ro­je pa­si­klau­so pa­moks­lo apie prie­ta­rų ža­lą, o išė­ję iš jos su­ka­si ant ma­giš­ko­sios ply­te­lės. Ne­jau esa­me tik te­le­vi­zi­jų šou da­ly­viai? Sa­vait­ga­lis – šou­me­nų die­nos (nors ir ki­tos die­nos mū­sų te­le­vi­zi­jo­se jų). Iš kur ki­lo šis žo­dis? Ry­tą pa­gi­rin­gas Ber­nar­das Šo žiū­rė­jo žiū­rė­jo į veid­ro­dį ir pri­si­mi­nė: „Šou­men.“ Šią links­mą is­to­ri­ją pri­si­mi­niau žiū­rė­da­mas šo­kių kon­kur­sus „Kvie­čiu šok­ti“ ir „Šok su ma­ni­mi“.

„Šok gė­ręs, šok ne­gė­ręs, šok mer­gič­ką nu­si­tvė­ręs“, – sa­ko, tai lie­tu­vių liau­dies dai­na. Abe­jo­čiau, ar šiuos pri­mi­ty­vius kup­le­tus de­ra liau­dies dai­noms pri­skir­ti, bet šie žo­džiai, ste­bint šeš­ta­die­ni­nes TV pro­gra­mas, pa­si­tei­si­na. Po pir­mų­jų to­kių TV šo­kių kon­kur­sų in­ter­ne­te per­skai­čiau ko­men­ta­rą, ku­ria­me pir­mu sa­ki­niu pa­brė­žia­ma, jog vos tik pra­si­dė­jo šou, ko­men­ta­to­rė (kaž­ko­dėl ma­nau, jog tai mo­te­ris) iš­kart iš­jun­gė te­le­vi­zo­rių, nes to­kių ne­są­mo­nių ne­no­rin­ti žiū­rė­ti. To­liau ji api­bū­di­na vi­sus šo­ku­siuo­sius. Bri­tų šou „Strict­ly Co­me Dan­cing“ pa­grin­du su­kur­ti ana­lo­giš­ki kon­kur­sai šiuo me­tu su­ka­si dau­giau nei tri­jo­se de­šim­ty­se ša­lių, o 2006-2007 me­tais pa­sau­ly­je ne­bu­vo po­pu­lia­res­nio TV pro­jek­to. Da­ni­jo­je prieš po­rą me­tų ja­me da­ly­va­vo ir tuo­me­čio prem­je­ro, da­bar­ti­nio NA­TO va­do­vo An­der­so Fog­ho Ras­mus­se­no žmo­na. Kaip mo­ka­me, taip se­ka­me la­biau pa­ty­ru­siais. Kol ek­ra­nus vėl pa­sieks nau­jų pro­jek­tų ma­da. O kol kas žiū­ri­me šo­kius per TV3, at­si­bos­ta – įjun­gia­me LNK, po kiek lai­ko vėl grįž­ta­me į TV3. Taip be ga­lo. Juk ir an­tis spren­džia, kad ki­to­je kūd­ros pu­sė­je van­duo šva­res­nis.

Sek­ma­die­nis. Te­le­vi­zi­jos svei­ki­ni­mo kon­cer­tus pri­skir­čiau ge­ru­mo ak­ci­jų lai­doms. Juk jie pa­da­ro lai­min­gus tuos, ku­riuos svei­ki­na, po to ir tuos, ku­rie svei­ki­na, pa­ga­liau pa­ma­lo­ni­na ir pa­čius at­li­kė­jus (Ta­ra­so­vus, Po­vi­lai­tį, Ku­čins­ką, juo la­biau Pur­vi­nį), kad bū­tent jų bal­so žmo­nės pa­siil­gę. Čia ga­li at­ras­ti ir ne­ti­kė­tų da­ly­kų. Nus­te­bi­no Sta­sys Po­vi­lai­tis, dai­nuo­jan­tis apie su­de­gin­tus til­tus – pir­mą­kart ma­čiau, kad jis dai­nuo­tų ne­si­kra­ty­da­mas. O žiū­rė­da­mas no­rin­čių­jų bū­ti ta­len­tais kon­kur­sus pa­gal­vo­jau, kad gal per daug mes iš te­le­vi­zi­jų rei­ka­lau­ja­me, juk jos ne­ga­li bū­ti aukš­to­sios kul­tū­ros tvir­to­vės. Ne to­kia jų pa­skir­tis. JAV vyks­tan­čios ak­ci­jos „Sa­vai­tė be te­le­vi­zo­riaus“ nie­ko ge­ro ne­duo­da, tik su­ke­lia abs­ti­nen­ti­nį sind­ro­mą, t. y. su­sier­zi­ni­mą ir ag­re­si­ją.

Vėl pir­ma­die­nis. Bai­siau­sia, kad nie­kas ne­pa­si­keis.

Ką skai­ty­ti, pa­si­rink­ti sun­kiau, daž­nai klau­sia­me pa­ta­ri­mo, o ką žiū­rė­ti – re­tas pa­klaus. O ver­tė­tų. Nors kas pa­sa­kys. Nė­ra tei­sin­ga vien tik peik­ti tai, ką ro­do te­le­vi­zi­jos. Be to, ar aš ga­liu bū­ti tas pei­kė­jas. Gal tei­sin­giau­siai yra pa­sa­kęs Bar­tas Simp­so­nas: „Pa­li­ki­me or­ga­nų transp­lan­ta­ci­ją spe­cia­lis­tams.“ Nors siū­lau su­ra­šy­ti vi­sas žiū­ri­mas lai­das, po to vie­nos ar ki­tos jų at­si­sa­ky­ti at­ran­kos prin­ci­pu. Žiū­rė­ti rei­kia tai, kas pa­de­da gy­ven­ti, o jei ne – su­si­tai­ky­ti su gy­ve­ni­mu.

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Sa­ko, kad mū­sų mies­to die­nos pra­de­da ru­de­nį. Šiais me­tais tos die­nos bu­vo anks­čiau, va­di­na­si, ir ru­duo pra­si­dė­jo anks­čiau. Kaip at­ro­do mies­tas va­sa­rą ir kaip – ru­de­nį? Kaž­ku­ris poe­tas apie mies­tus yra pa­sa­kęs, kad jie ku­pi­ni trum­pa­lai­kių jaus­mų, sku­bo­tų gla­mo­nių, verks­min­gų per­šu­lių – lai­ki­na, lai­ki­na, lai­ki­na... Nors grei­čiau tai poe­tės žo­džiai. Mo­te­rys vis­ką jaut­riau pa­ste­bi.

Ru­de­nį rei­kė­tų reng­tis švie­ses­niais dra­bu­žiais, ta­čiau trum­pė­jant die­noms, kai švie­sos pe­rio­das vis trum­pes­nis, ima do­mi­nuo­ti tam­sa, žmo­nės daž­niau ren­ka­si ir tam­sią ap­ran­gą. Pri­si­me­nu sa­vo vai­kys­tės drau­gą, ku­ris vil­kė­jo tik tam­sius kos­tiu­mus. Jis tvir­ti­no, kad tik taip vy­ras at­ro­do so­li­džiai. Vil­kė­da­mas tam­sų, tvar­kin­gai iš­ly­gin­tą kos­tiu­mą jis atei­da­vo į eg­za­mi­nus, ir ne­ži­nau, ar to­dėl, ar – ne, bū­da­vo įver­tin­tas ge­rais pa­žy­miais. Vil­kė­da­mas to­kius kos­tiu­mus drau­gas pra­dė­jo in­ži­nie­riaus kar­je­rą ir grei­tai pa­sie­kė ga­myk­los sky­riaus vir­ši­nin­ko kė­dę. Da­bar jis vers­li­nin­kas. Ir to­liau iš­si­ski­ria ele­gan­tiš­kais tam­siais kos­tiu­mais. Vers­las, sa­ko, se­ka­si.

Pri­si­mi­nęs tą drau­gą pa­gal­vo­jau, kad ir tam­su­sis me­tų pe­rio­das tu­rė­tų pa­si­žy­mė­ti so­li­du­mu, bū­ti kaž­koks pa­ky­lė­tas. Svar­biau­sia to­kiu me­tu ne­bes­ku­bė­ti, at­si­pūs­ti, ap­gal­vo­ti, kas per me­tus nu­veik­ta. Nes­ku­bė­ji­mas – štai kas svar­biau­sia grei­to tem­po pa­sau­ly­je. Sku­bi gat­ve ir net ne­pas­te­bi pa­sta­tų ar­chi­tek­tū­ros, iš­le­ki už mies­to, bet ne­pa­si­džiau­gi lau­kų, miš­kų gro­žiu. Net val­gydamas nie­ko ne­jau­ti. Nes­ka­nau­ji.

Jei da­bar rei­kė­tų rink­ti po­pu­lia­riau­sius Lie­tu­vos žmo­nes, ma­nau, dau­ge­lis siū­ly­tų po­pdai­ni­nin­kus, ki­tų sri­čių me­ni­nin­kus, spor­ti­nin­kus ir, ti­kiu, orų pra­ne­šė­jus. Va­sa­rą, kai orai ga­li lem­ti ta­vo ato­sto­gų sėk­mę, orų pra­ne­šė­jai itin po­pu­lia­rūs. Ma­ga apie orus ži­no­ti ir ru­de­nį. Vi­sos te­le­vi­zi­jos bei spau­dos lei­di­niai ži­no, kad juos žiū­rės ir skai­tys, jei bus skel­bia­ma orų pro­gno­zė.

Va­sa­ros pra­džio­je tie pra­ne­šė­jai pa­sa­kė, kad mū­sų lau­kia per­mai­nin­gi orai: karš­tos die­nos, po jų lie­tūs, vėl karš­tos die­nos, stai­gūs vė­saus ir vėl karš­to oro pro­ver­žiai. Taip ir bu­vo. To­dėl pa­mąs­čiau, kad pui­kus už­siė­mi­mas pra­ne­ši­nė­ti orus. Ta­vęs vi­si klau­so­si, o jei­gu įvyks­ta tai, ką pro­gno­za­vai, tam­pi po­pu­lia­rus, ta­ve ap­gau­bia moks­li­nin­ko ir pra­na­šo au­reo­le. Bet juk da­bar, kai orus nu­ma­ty­ti pa­de­da kos­mi­niai pa­ly­do­vai, su­rink­tą me­džia­gą ap­do­ro­ja kom­piu­te­riai, ap­si­rin­ka­ma re­tai. Nek­lys­da­mas ga­li kal­bė­ti ma­žiau­siai apie sa­vai­tės orus. Tai ne anks­čiau, kai, anot hu­mo­ris­tės Vy­tau­tės Ži­lins­kai­tės, per­skai­čius žo­džius „oro biu­ras“, vaiz­duo­tė pieš­da­vo ore ka­ban­tį biu­rą ar­ba biu­rą, pri­pil­dy­tą oro – to­kio, ko­kį jis nu­ma­tė, bet ko­kio pi­lie­čiai ne­ma­tė ir ne­ma­tys. Oro biu­ras aso­ci­juo­da­vo­si su ora­to­riais, ku­rie be pa­lio­vos ką nors ža­dė­da­vo. Sup­ran­ta­ma, kad ši aso­cia­ci­ja bū­da­vo ypač stip­ri, kai orų pra­ne­šė­jai aiš­kin­da­vo apie spin­din­čią skais­čią sau­lę, o už lan­go re­gė­da­vai šlapd­ri­bą.

Lie­tu­viui orai vi­sa­da blo­gi. Žie­mą men­kiau­sia pū­ga, o va­sa­rą pa­pras­tu­tė liū­tis – jau na­cio­na­li­nė tra­ge­di­ja. Bur­no­jan­tiems ant orų lie­tu­viams šie at­ker­ši­ja. Ar pa­ste­bė­jo­te, kad vos dau­giau mū­sų su­gu­ža į tą pa­čią vie­tą, ten at­sku­ba ir lie­tus, pa­vyz­džiui, Dai­nų šven­tė, Var­nių bliu­zo fes­ti­va­lis ir t. t.

Sa­ko, pla­ne­tų iš­si­dės­ty­mas ir­gi vei­kia orus. Pa­si­ro­do, pla­ne­tos nė­ra drau­giš­kos, o kai jos iš­si­dės­to vie­no­je li­ni­jo­je – lauk ka­tak­liz­mų. Jei res­to­ra­ne prie to pa­ties sta­le­lio bū­tų su­so­din­ti ke­tu­ri vie­nas prieš ki­tą nu­si­tei­kę žmo­nės, ga­li kil­ti net muš­ty­nės.

Skai­čiau, kad bū­ti pra­na­šu lem­ta ne vi­siems. Štai Kū­čių nak­tį gy­vu­lius kal­bant gir­di tik daug ken­tė­ję, są­ži­nin­gi žmo­nės. Ar ast­ro­lo­gai klys­ta? Šie at­sa­ko iš­min­tin­gai: „Ast­ro­lo­gai klys­ta, ast­ro­lo­gi­ja – ne“ (pri­si­mink ne­klys­tan­čią par­ti­ją). Kur tu su­kly­si, jei pa­tei­ki štai to­kį ho­ros­ko­pą: „Įvy­kių ku­pi­na sa­vai­tė. Tu­rė­ki­te pro­to ir pa­si­rin­ki­te tai, kas svar­biau­sia. Vi­sur vis tiek ne­spė­si­te. Ne­siū­ly­ki­te sa­vo pa­gal­bos, jei­gu pa­tys sto­ko­ja­te lai­ko. Už­mirš­ki­te dar­bo ne­ma­lo­nu­mus ir sa­vait­ga­lį pra­leis­ki­te links­mų drau­gų kom­pa­ni­jo­je.“

Vai­ruo­to­jas po ava­ri­jos ast­ro­lo­gams skun­dė­si, kad nė vie­nas ho­ros­ko­pas apie pa­vo­jus ke­liuo­se jam ne­pra­na­ša­vo, ir štai tau... Ar ga­li bū­ti, kad ava­ri­ja bū­tų ne­nu­ma­ty­ta? Ma­niau, kad ast­ro­lo­gai at­sa­kys, jog ga­li. Ta­čiau šie ma­no nuo­sta­bai ėmė sun­kin­ti sa­vo pa­dė­tį ir sa­ky­ti, kad ne­ga­li, kad kaž­ko­kie ženk­lai tu­rė­ję bū­ti. Ir su­ra­do. Pa­si­ro­do, vai­ruo­to­jui bu­vo pra­na­šau­ja­ma ne­sėk­min­ga sa­vai­tė mei­lė­je. Iš­ties – prieš ke­lio­nę jis su­si­py­ko su žmo­na. Štai jums ir pa­sek­mė – trium­fuo­ja ast­ro­lo­gai. Net Švei­kas kaž­ka­da sa­kė: „Dar nie­kad taip ne­bu­vo, kad ko nors ne­bū­tų.“

Kam rū­pi pra­na­šys­tės, tu­rė­tų tu­rė­ti „Mi­kal­dos, Sa­bi­jos ka­ra­lie­nės, pra­na­šys­tes“ – kny­gą, ku­ri bu­vo jau mū­sų se­no­lių be­stse­le­ris, ir vė­liau pla­ti­na­mą vi­so­kiuo­se „jo­mar­kuo­se“ ar „kro­me­liuo­se“, me­tų me­tus ke­lia­vu­sią iš ran­kų į ran­kas. „Bai­saus teis­mo die­na ateis po di­džių­jų at­mai­nų. Praė­jus dviem tūks­tan­čiams me­tų po Me­si­jo nu­kry­žia­vi­mo, ateis vie­nas ka­ra­lius iš Sau­lė­ly­džio, ar­ba Va­ka­rų ša­lies, už­ka­riaus vi­sas šven­tas vie­tas ir at­vers pa­go­nis į tik­rą ti­kė­ji­mą. Ta­da žmo­nės, di­de­lė­je pra­ban­go­je gy­ven­da­mi, vėl taps blo­gi, da­rys pik­tus dar­bus ir ti­kės ne­tik­rais pra­na­šais“, – ra­šo Mi­kal­da. Tie­sa, pa­ti Mi­kal­da – ne ko­kia nors iš­gal­vo­ta bū­ty­bė. Bib­li­jo­je mi­ni­ma, kad ji bu­vo su­si­ti­ku­si su ka­ra­liu­mi Sa­lia­mo­nu, ku­ris pa­si­žy­mė­jo ašt­riu pro­tu ir pra­ma­ty­mais. Net bai­su čia ra­šy­ti, bet dau­ge­lis reiš­ki­nių, ku­riuos Sa­bi­jos ka­ra­lie­nė įvar­di­ja kaip pa­sau­lio pa­bai­gos ženk­lus, jau re­gi­mi.

Vie­nas pra­na­šas iš Ba­va­ri­jos nu­ma­tė, kad kaž­kur prie Bo­de­no eže­ro ne­to­li Švei­ca­ri­jos sie­nos yra nuo­ša­li vie­ta ir esą tik ten, nie­kur ki­tur, ga­li­ma per­gy­ven­ti vi­sas ka­tast­ro­fas. Įsi­vaiz­duo­ju, kaip džiau­gia­si ten gy­ve­nan­tie­ji ar­ba įsi­gi­ju­sie­ji ko­kią nors pa­sto­gę ato­sto­goms pra­leis­ti. O gal ko­kiam nors pra­na­šau­to­jo drau­gui tie­siog ten rei­kė­jo par­duo­ti so­dy­bą? Ir vi­sa pa­slap­tis bei pra­na­šys­tė! Pri­si­me­nu is­to­ri­ją, kaip vie­nas ekst­ra­sen­sas gy­rė­si ga­lin­tis žiū­rė­da­mas te­le­vi­zo­rių už­hip­no­ti­zuo­ti tie­sio­giai ži­nias skai­tan­tį pra­ne­šė­ją ir tas iš­tars jo no­ri­mus žo­džius. Su daug kuo su­si­de­rė­jo, su­ta­rė, ko­kius žo­džius pra­ne­šė­jas tu­rės pa­sa­ky­ti, ir lau­kia. Tie­sio­gi­nis ete­ris, ži­nios pra­si­dė­jo, vi­si su­si­kau­pę, ekst­ra­sen­sas ran­ko­mis mo­juo­ja ir pra­ne­šė­jas tik­rai ima ir iš­ta­ria su­tar­tus žo­džius. Vi­si svei­ki­na ekst­ra­sen­są, o tas su­si­ren­ka iš­loš­tus pi­ni­gus ir iš­bė­ga da­ly­tis su pra­ne­šė­ju...

Ko­dėl vis pri­si­me­nu Vy­tau­tę Ži­lins­kai­tę? Ogi šios sa­ty­ri­kės prieš ke­tu­rias­de­šimt me­tų pa­ra­šy­tos hu­mo­res­kos – įdo­mios ir ak­tua­lios net da­bar. Re­tai taip bū­na. Jau prieš ke­tu­ris de­šimt­me­čius sa­ty­ri­kė pro­gno­za­vo, kad ateis lai­kas, kai žmo­gus įmins orus bent sa­vai­tę prie­kin. O dar to­li­mes­nė­je atei­ty­je bus taip, kad kas ko­kio oro pa­no­rės, to­kį ir tu­rės, te­rei­kės pa­spaus­ti spe­cia­lų myg­tu­ką. Bet štai vie­nam pri­reiks šil­tes­nio oro, ki­tam – šal­tes­nio, dar ki­tas bū­ti­nai už­si­no­rės žai­bų bei gai­vaus ozo­no po jų ir t. t. Žmo­nės su­si­peš. Ka­dai­se žmo­nės ne­pa­si­da­ly­da­vo gro­biu, vė­liau – že­me, dar vė­liau – bend­ra vir­tu­ve, po to – dar kar­tą že­me, kol ga­liau­siai ne­pa­si­da­lys oru.

Blo­gai tai, kad kai bus tiks­liai pra­ne­ša­mi bū­si­mi orai, iš­nyks po­kal­biai apie orą, ku­rie bu­vo dip­lo­ma­ti­nio bend­ra­vi­mo va­rik­lis. „Žmo­nės stab­te­li. Pa­sis­vei­ki­na. Pat­ryp­čio­ja. Pa­žiop­čio­ja. Ir nuei­na kas sau. Nuei­na, nu­si­neš­da­mi kar­tė­lį, nu­si­vy­li­mą su­si­ti­ki­mu, neuž­si­mez­gu­siu po­kal­biu, įtar­ti­nu ki­to mik­čio­ji­mu („kaž­ką sle­pia užan­ty­je, gy­va­tė!“). Ki­tą kar­tą jie­du jau ne­be­sus­tos šnek­te­lė­ti, o pra­lėks vie­nas pro ki­tą kaip vėt­ra“, – liūd­nai pro­gno­za­vo sa­ty­ri­kė.

Bet pa­li­ki­me nuo­ša­ly pra­na­šys­tes ir grįž­ki­me prie ru­dens te­mos. Daug šven­čių va­sa­rą, daug – pa­va­sa­rį, gal ne­la­bai daug žie­mą, bet la­bai reikš­min­gų (Ka­lė­dos, Nau­jie­ji me­tai), o ru­de­nį šven­čių ma­žiau­siai. Bet juk tu­rė­tų bū­ti at­virkš­čiai – tam­siam, vė­juo­tam ir drėg­nam, dep­re­si­ją ska­ti­nan­čiam me­tui tik­tų bent ke­lios links­mes­nės die­nos.

Ar­ti­miau­sios di­des­nės šven­tės – Mo­ky­to­jų ir An­ge­lų sar­gų die­nos. Bet šias šven­tes vis už­go­žia min­tys ir po­kal­biai apie men­kus mo­ky­to­jų ir po­li­ci­nin­kų at­ly­gi­ni­mus. Be to, An­ge­lų sar­gų die­na taip po­mpas­tiš­kai ne­šven­čia­ma, kaip so­viet­me­čiu Mi­li­ci­jos die­na, ku­ri bū­da­vo svar­bes­nė už Nau­juo­sius.

Lapk­ri­čio 1-oji – Vi­sų šven­tų­jų die­na, 2-oji – Vė­li­nės. Šven­tų­jų mums ne­la­bai rei­kia (nu­si­dė­jė­lių die­na bū­tų po­pu­lia­res­nė), tad ją tie­siog per­šo­ka­me, ne­tgi iš­brau­kia­me, ir lapk­ri­čio 1-oji mums – Vė­li­nės. Rim­ti lie­tu­viai tra­di­ciš­kai su­vo­kia, kad mi­ru­sių­jų pa­ger­bi­mo die­na skir­ta ne links­my­bėms, na, o jau­ni­mė­lis šven­čia He­lo­vi­ną, ku­ris dau­ge­lio ne­pa­si­ten­ki­ni­mui yra be­maž links­miau­sia ru­dens šven­tė.

Po to Ka­lė­dos ir Nau­jie­ji me­tai. Ir vis­kas. Šven­čių ne­bu­vi­mas ru­de­nį yra aki­vaiz­dus kaž­ko trū­ku­mas, ypač vy­res­nie­siems, ku­rie pri­si­me­na Spa­li­nes lapk­ri­čio 7-ąją.

Ki­tą­met ru­de­nį bus links­miau – rin­ki­mai į Sei­mą. Rin­ki­mai – ir­gi šven­tė. De­rė­tų su­tik­ti. „Ne­lai­kyk ske­le­to spin­to­je!“ – sa­ko ame­ri­kie­čiai. Pri­si­me­nu anks­tes­nių rin­ki­mų vaiz­de­lius. Štai te­le­vi­zi­jos de­ba­tuo­se kal­ban­ti Ka­zi­mie­ra Pruns­kie­nė ir už jos vi­są lai­dą pra­sė­dė­ju­si, ža­lią vė­lia­vė­lę su par­ti­jos nu­me­riu pra­lai­kiu­si ak­to­rė Vai­va Mai­ne­ly­tė (gra­žio­ji Bal­ta­ra­gio Jur­ga)? O kan­di­da­tas miš­kuo­se prie Ei­šiš­kių, ant me­džių iš­kli­ja­vęs sa­vo nuo­trau­kas? Taik­lu: šian­dien – gry­bau­to­jai, ry­toj – rin­kė­jai. Ar­ba ki­tas kan­di­da­tas, pub­li­kuo­jan­tis sa­ve vos gi­mu­sį? Ant pil­vo gu­lin­tis ir be­si­šyp­san­tis vai­kiu­kas pli­ku už­pa­ka­liu juk toks ar­ti­mas mums, juk ir mes to­kie bu­vo­me. Rin­ki­mai – sun­kus rei­ka­las. Ras­ti žmo­gų, ku­rį my­lė­tum ir ku­ris pa­mil­tų ta­ve, – šan­sai men­ki.

O šiaip jau ru­de­nį no­ri­si pri­sės­ti ir pa­dis­ku­tuo­ti apie gy­ve­ni­mo pra­smę, pa­fi­lo­so­fuo­ti ir, aiš­ku, ne­pa­mirš­ti hu­mo­ro. Juk tik mū­sų vy­rai juo­kia­si iš mo­ters, vai­ruo­jan­čios au­to­mo­bi­lį, sė­dė­da­mi tro­lei­bu­se, ku­rį vai­ruo­ja mo­te­ris. O jei apie pra­na­šys­tes, apie ku­rias kal­bė­ta teks­to pra­džio­je, tai pi­ni­gi­nė­je tu­rė­ki­te „lai­min­gą­ją mo­ne­tą“ – to­kia ga­li tap­ti pir­mo at­ly­gi­ni­mo mo­ne­ta ar gau­ta iš ge­ro žmo­gaus, li­ku­si po ge­ro san­dė­rio ir kt. Jos ne­ga­li­ma iš­leis­ti, ne­šio­ki­tės kaip tur­tus pri­trau­kian­tį ta­lis­ma­ną.

Emi­ro Kus­tu­ri­cos ki­no fil­mo „Gy­ve­ni­mas – tai ste­buk­las“ he­ro­jai vie­nas ki­to klau­sia:

- Ar tu ma­tei ki­no fil­mą „Ma­ma Chua­ni­ta“?

- Ne.

- Va­di­na­si, tu nie­ko ne­ma­tei!

O kan­di­da­tas miš­kuo­se prie Ei­šiš­kių, ant me­džių iš­kli­ja­vęs sa­vo nuo­trau­kas? Taik­lu: šian­dien – gry­bau­to­jai, ry­toj – rin­kė­jai. Ar­ba ki­tas kan­di­da­tas, pub­li­kuo­jan­tis sa­ve vos gi­mu­sį? Ant pil­vo gu­lin­tis ir be­si­šyp­san­tis vai­kiu­kas pli­ku už­pa­ka­liu juk toks ar­ti­mas mums, juk ir mes to­kie bu­vo­me. Rin­ki­mai – sun­kus rei­ka­las. Ras­ti žmo­gų, ku­rį my­lė­tum ir ku­ris pa­mil­tų ta­ve,- šan­sai men­ki.

Kas da­bar pa­sa­kys, ka­da pir­mą kar­tą žmo­gus už­si­dė­jo ke­pu­rę. Juk jau be­ždžio­nės nuo ke­pi­nan­čios sau­lės ir mer­kian­čio lie­taus den­gė­si kuo di­des­niu me­džio la­pu. Is­to­ri­kai pri­pa­žįs­ta, kad gal­vos ap­dan­ga­las bu­vo pir­mo­ji pir­mykš­čių žmo­nių ap­ran­gos de­ta­lė. Be­veik tik­ra, jog ke­pu­rės at­si­ra­do pir­miau ne­gu ba­tai. Jas re­gi­me ant Egip­te ras­tų žmo­nių skulp­tū­rų gal­vų, se­no­vės Ki­ni­jos pie­ši­niuo­se ar an­ti­ki­nės Grai­ki­jos ir Ro­mos mo­ne­to­se. Pa­gal ke­pu­rę ga­lė­jai at­skir­ti, ko­kią hie­rar­chi­jos vie­tą ją ne­šio­jan­tis uži­ma.

Ru­de­niui vis įsi­bė­gė­jant, teks­tas apie ke­pu­res, ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, yra kaip tik.

Skai­čiau, kad lais­vie­ji ro­mė­nai ant pa­kau­šio ne­šio­jo ne­di­de­lę ke­pu­rai­tę, ku­ri iš­lais­vin­tam ver­gui bu­vo įtei­kia­ma la­bai iš­kil­min­gai, nes tai bu­vo tik­ro pi­lie­čio ženk­las. Ga­na grei­tai bu­vo su­vok­ta, kad gal­vos ap­dan­ga­las – ir pui­ki gy­ny­bi­nė prie­mo­nė nuo ak­me­nų ar ki­to­kių gink­lų. Taip at­si­ra­do me­ta­li­niai šal­mai. Pras­čio­kai ne­šio­jo ke­pu­res, kad pa­slėp­tų sa­vo utė­lė­tą gal­vą. Tiems, ku­rie gė­di­jo­si pli­ki­mo, ji ir­gi pra­vers­da­vo. At­si­ra­do ir gra­žių tra­di­ci­jų, pa­vyz­džiui, nu­siim­ti ke­pu­rę prieš mo­te­rį, o pa­gar­bos ges­tas ka­riuo­me­nė­je pri­de­dant ran­ką prie ke­pu­rės yra ki­lęs ne nuo ri­te­rio šal­mo ant­vei­džio pa­kė­li­mo. Šis ges­tas at­si­ra­do kur kas vė­liau – XVI a. – dėl Ang­li­jos džen­tel­me­nų ke­lia­mos prie akių ran­kos su­si­ti­kus su ka­ra­lie­ne Elž­bie­ta, at­seit „esu apa­kin­tas Jū­sų gro­žio“.

Ke­pu­rė ta­po ir sta­tu­so sim­bo­liu, ir ma­dos rei­ka­lu, kei­tė­si jos iš­vaiz­da. Vi­du­ram­žiais ke­pu­rių, tie­sa, ir ba­tų, gro­žio su­vo­ki­mas bu­vo keis­tas – ma­ny­ta, kad kuo tur­tin­ges­nis ar kil­min­ges­nis žmo­gus, tuo aukš­tes­nė tu­ri bū­ti jo ke­pu­rė ir il­ges­nės ba­tų no­sys. Pri­si­min­ki­me ke­pu­rę ku­ni­gaikš­čiui Vy­tau­tui ant gal­vos Ma­tei­kos pa­veiks­le „Žal­gi­rio mū­šis“, ku­rią pa­veiks­le iš­kart pa­ste­bi. Iš da­lies aist­ra aukš­toms ke­pu­rėms ga­li bū­ti paaiš­ki­na­ma ga­li­my­be įpirk­ti daug kai­lių, taip pat bu­vo ma­no­ma, kad aukš­tes­nė ge­riau ap­sau­go gal­vą, jei griū­na­ma nuo ark­lio, be to, kiek­vie­nas žmo­gus no­rė­jo tie­siog bū­ti aukš­tes­nis, to­dėl prie ke­pu­rės bu­vo se­ga­ma net po­vo plunks­nų. XV a. pa­bai­go­je ke­pu­rių aukš­tį im­ta ri­bo­ti, kad jos ne­bū­tų aukš­tes­nės už ka­ra­liaus ka­rū­ną (ka­rū­nos, tie­sa, at­si­ra­do ir­gi iš ke­pu­rių), nors vė­liau at­si­ra­dę ci­lind­rai (ar po jų – ka­ti­liu­kai) ir­gi bu­vo ga­na aukš­ti. Ci­lind­rus su­gal­vo­ta ga­min­ti su­plo­ja­mus – kur ne­ga­li bū­ti su aukš­ta ke­pu­re, ją su­ma­ži­ni, o rei­ka­lui esant, pa­vyz­džiui, teat­re, su­plo­ji į bly­ną. Tie­sa, ci­lind­rai daž­nai nu­lėk­da­vo nuo gal­vų (pa­vyz­džiui, nu­pūs­da­vo vė­jas), to­dėl at­si­ra­do skry­bė­lės.

So­viet­me­čiu ke­pu­res var­gu ar ga­li­ma va­din­ti ma­din­gais ak­se­sua­rais – kas­met bu­vo pa­si­ten­ki­na­ma vie­no­dais mo­de­liais. Nie­ko nuo­sta­baus bu­vo pa­ma­ty­ti ta­me pa­čia­me au­to­bu­se ke­le­tą vie­no­dų eg­zemp­lio­rių. Ieš­kan­tys ori­gi­na­lu­mo ten­ki­no­si siu­vė­jų pa­slau­go­mis, bet daž­niau­siai mez­gė­si šil­tas, ga­na san­tū­rių spal­vų ke­pu­rai­tes. Ma­žai kas tu­rė­jo drą­sos iš­si­skir­ti iš pil­kos ma­sės neįp­ras­tu ap­ran­gos sti­liu­mi, net jei ir lei­do ga­li­my­bės. Jau­ni­mas šal­tu oru vaikš­čio­jo „pli­ka“ gal­va. Paaug­liai, tik išė­ję iš na­mų su ma­mos už­maukš­lin­ta „gė­dą už­trau­kian­čia“ ke­pu­re, kol nie­kas ne­pa­ma­tė, mik­liai slė­pė ją užan­ty­je ar kup­ri­nė­je. Po per­tvar­kos par­duo­tu­ves ir tur­gus už­plū­dus va­ka­rie­tiš­kam im­por­tui, pa­si­ro­džius ma­dų žur­na­lams, šiuo­lai­kiš­kiems fil­mams ir t. t., toks iš­kreip­tas gal­vos ap­dan­ga­lų gro­žio su­vo­ki­mas din­go. Skry­bė­lės, ke­pu­rės, kaip itin reikš­min­gos ap­ran­gos da­lys, pa­pil­do ne tik mu­zi­kos žvaigž­dės ar po­li­ti­ko žmo­nos, bet ir ei­li­nio žmo­gaus gar­de­ro­bą. Ori­gi­na­lūs, drą­sūs, prie ap­ran­gos sti­liaus de­ran­tys gal­vos ap­dan­ga­lai pa­de­da su­kur­ti sa­vi­tą sti­lių, pa­de­monst­ruo­ti iš­la­vin­tą sko­nį. Bet ku­riuo me­tų lai­ku bet ku­rio­je vie­to­je ke­pu­rė ar skry­bė­lė ga­li bū­ti svar­biau­sias es­te­ti­nis ap­ran­gos ak­cen­tas.

Jei­gu apie bu­vi­mą be ke­pu­rės, tai iki XX a. pra­džios bū­ti be ko­kio nors gal­vos ap­dan­ga­lo bu­vo tie­siog ne­pa­do­ru, bet po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro pra­dė­jo ras­tis no­ras bū­ti be ke­pu­rės. Nors iš di­džių­jų tik JAV pre­zi­den­tas Džo­nas Ke­ne­dis pra­dė­jo ro­dy­tis vienp­lau­kis.

Ar ka­da nors skry­bė­lės grįš į ma­dą? Šiais lai­kais vy­rams jas at­sto­ja beis­bo­lo ke­pu­rai­tės ar ki­ti pa­to­gūs gal­vos ap­dan­ga­lai. Skry­bė­les dar ga­li­ma iš­vys­ti sen­jo­rams džia­zo at­li­kė­jams ant gal­vos, aiš­ku, ir kau­bo­jams. Tai vie­ni, tai ki­ti ma­dos na­mai pa­ban­do grą­žin­ti vy­riš­kas skry­bė­les į ma­dą, de­ja, ne­sėk­min­gai.

Teks­te apie gal­vos ap­dan­ga­lus ne­ga­li­ma ne­pa­mi­nė­ti pa­na­mos, ki­lu­sios (su­ži­no­jęs vėl nu­ste­bau) ne iš Pa­na­mos, bet iš Ek­va­do­ro. Pla­čiak­raš­tė skry­bė­lė – smar­kaus žmo­gaus ženk­las. Bū­tent iš pa­na­mos at­si­ra­do kau­bo­jiš­ka skry­bė­lė. O štai dėl beis­bo­lo ke­pu­rai­čių at­si­ra­di­mo nie­kas ne­suk­lys. Be­re­tė, ku­rios pa­va­di­ni­mas ki­lęs nuo lo­ty­niš­ko žo­džio „bir­re­tum“, reiš­kian­čio „ke­pu­rė“, yra ne pran­cū­ziš­kas, kaip įpras­ta ma­ny­ti, o tra­di­ci­nis Kas­ti­li­jos (Is­pa­ni­ja) vals­tie­čio gal­vos ap­dan­ga­las.

Vi­sų ke­pu­rių ti­pų neiš­var­dy­si, tuoj tek­tų kal­bė­ti apie at­ski­rus ti­pus, ne­šio­ja­mus ko­kios nors tau­ty­bės ar pro­fe­si­jos žmo­nių, pa­vyz­džiui, žy­diš­kos šli­kės ar jar­mul­kos (heb­ra­jų kal­ba va­di­na­ma „ki­pa“, ji­diš – „jar­mul­ka“, reiš­kia „die­vo­bai­min­gas“), ku­rios yra ženk­las, kad virš tos gal­vos – Vi­sa­ga­lis.

Vi­si ži­no­me pa­sa­ko­ji­mą, o gal anek­do­tą, kaip kaž­kur pa­ma­tę Le­ni­no skulp­tū­rą be ke­pu­rės ideo­lo­gai lie­pė skulp­to­riui ją va­dui ant gal­vos iš­kal­ti, ir tik vė­liau bu­vo pa­ste­bė­ta, kad ke­pu­rę Vla­di­mi­ras Il­ji­čius lai­ko ran­ko­je. Grei­čiau­siai tai anek­do­tas, bet štai Lie­tu­vo­je toks at­ve­jis tik­rai bu­vo, ano me­to mū­sų CK dar­buo­to­jai dar jį pri­si­me­na. Vil­niu­je ap­si­lan­kė aukš­tas gar­bin­gas SSKP CK sve­čias iš Mask­vos. Jam iš­vyks­tant vie­ti­niai pa­dlai­žiai Vil­niaus oro uos­te su­si­bū­rė apie sve­čią nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti. Tuo­me­tės „Tie­sos“ bu­din­tis re­dak­to­rius su­tri­ko pa­ma­tęs nuo­trau­ką – vi­si Lie­tu­vos ko­mu­nis­tai sto­vė­jo už­si­dė­ję skry­bė­les, tik sve­čias bu­vo vienp­lau­kis – toks di­so­nan­sas kaž­kaip neįp­ras­tai rė­žė lo­ja­liam skai­ty­to­jui akį. Šiek tiek pa­si­blaš­kius bu­vo ras­ta išei­tis – laik­raš­čio dai­li­nin­kas tie­siog nuo­trau­ko­je pri­pie­šė skry­bė­lę sve­čiui ir to­kia re­tu­šuo­ta fo­tog­ra­fi­ja, ati­tin­kan­ti laik­me­čio mo­ra­li­nius stan­dar­tus, bu­vo iš­spaus­din­ta pir­ma­ja­me ki­tos die­nos nu­me­rio pus­la­py­je. Tik ta­da bu­vo pa­ste­bė­ta, kad skry­bė­lė­tas sve­čias skry­bė­lę lai­ko ran­ko­je... Žo­džiu, so­vie­ti­nės val­džios vy­rai Ame­ri­kos pre­zi­den­to Džo­no Ke­ne­džio pa­vyz­džiu ne­se­kė, tad skry­bė­lės dar il­gai pui­ka­vo­si jiems ant gal­vos.

Keis­ta, kad so­vie­ti­niuo­se kraš­tuo­se ke­pu­rės itin įsi­ga­lė­ju­sios. Vy­res­nie­ji dar pri­si­me­na iš tar­nys­tės so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je, ką reiš­kia „go­lov­noj ubor“ (rus. gal­vos ap­dan­ga­las). Koks ka­rei­vis be jo?! Gal taip ir tu­ri bū­ti – vi­si tik su ke­pu­rė­mis. Ką ap­ran­gos par­duo­tu­vė­se pir­miau­sia ren­ka­mės? Kos­tiu­mą, su­knu­tę, marš­ki­nius, pa­lai­di­nę, kak­la­raiš­tį, ne­tgi ran­ki­nę, se­gę, apy­ran­kę ar ki­tą smulk­me­ną ir tik vė­liau – ke­pu­rę.

Kar­tais su ke­pu­rė­mis at­si­tin­ka įdo­mių is­to­ri­jų. Štai gam­tos ser­gė­to­jai pa­siun­tė pe­ti­ci­ją Ang­li­jos ka­ra­lie­nei rei­ka­lau­da­mi nuim­ti Jos Di­de­ny­bės gre­na­die­riams aukš­tas meš­ki­nes ke­pu­res, su­nai­kin­ti jas ir nie­kuo­met dau­giau ne­žu­dy­ti Ka­na­dos meš­kų. Pa­ti ka­ra­lie­nė Elž­bie­ta meš­kos ke­pu­rės ne­dė­vi, nes tei­kia pir­me­ny­bę dai­les­niems gal­vos ap­dan­ga­lams. Jos Di­de­ny­bė nu­spren­dė, kad gre­na­die­rių ke­pu­rės – ne jos kom­pe­ten­ci­ja, ir šią pro­ble­mą pa­li­ko spręs­ti... pa­tiems gre­na­die­riams. Šie at­sa­kė, kad jie pa­tys sto­ja už gam­tos ap­sau­gą ir ži­no, kad meš­kų spe­cia­liai dėl ke­pu­rių nie­kas se­niai ne­be­žu­do. Ka­na­do­je kas­met su­nai­ki­na­ma iki 25 tūks­tan­čių juo­dų­jų meš­kų eko­lo­gi­niam ba­lan­sui pa­lai­ky­ti. Iš jų tik 150 kai­lių nu­per­ka bri­tų ka­riuo­me­nė.

Ką apie ke­pu­res kal­ba sap­ni­nin­kai, t. y. ką reiš­kia, jei sap­nuo­ja­si ke­pu­rė? Pa­si­ro­do, ma­ty­ti sap­ne ke­pu­rę reiš­kia, kad te­sė­si sa­vo pa­ža­dus, ta­čiau to­kie sap­nai ga­li reikš­ti ir ne­ma­lo­nu­mus dar­be. Sap­nuo­si se­ną ke­pu­rę – bū­si įver­tin­tas, nau­ją – ne­si­seks. Žo­džiu, anot sap­nų, se­na ke­pu­rė yra ver­tin­ges­nė.

Ir ma­dų kū­rė­jai, ir gy­dy­to­jai tei­gia, kad ke­pu­rės šal­to­mis žie­mo­mis veng­ti ne tik ne­svei­ka, bet ir ne­ma­din­ga, ir siū­lo ieš­ko­ti gal­vos ap­dan­ga­lų, ku­rie bū­tų sma­gių spal­vų. Ne­rei­kė­tų veng­ti ir šmaikš­čių de­ta­lių – raiš­te­lių, bur­bu­lų, kai­lio de­ta­lių, siu­vi­nė­ji­mų ir pa­na­šiai. Ji tu­rė­tų bū­ti ne tik šil­ta, bet ir kel­ti šyp­se­ną tau bei praei­viams. Juk žie­mą taip trūks­ta vi­ta­mi­no C.

Af­ri­kie­čiai pa­sa­ko­ja, kad gy­ve­nę du neišs­ki­ria­mi drau­gai. Kar­tą jiems be­si­šne­ku­čiuo­jant ke­lio vi­du­ry­je tarp jų praė­jo mo­te­ris su ke­pu­re, ku­rios vie­na pu­sė bu­vo ža­lia, ki­ta – rau­do­na. Ji ne­li­ko ne­pas­te­bė­ta mū­sų drau­gų – abu ėmė ap­ta­ri­nė­ti, ko­kia gra­ži bu­vu­si to­ji mo­te­ris ir jos ke­pu­rė. „Ža­lia kaip veš­li žo­lė po lie­taus“, – sa­kė vie­nas. „Rau­do­na kaip švie­žias krau­jas“, – tvir­ti­no ki­tas. „Bet, mie­liau­sias pa­sau­ly­je ma­no drau­ge, pa­ti­kėk ma­nim, ji bu­vo ža­lia“, – neat­ly­žo pir­ma­sis. „Bran­ges­nis už vis­ką pa­sau­ly­je ma­no drau­ge, ji tik­rai bu­vo rau­do­na“, – prieš­ta­ra­vo ant­ra­sis. Tvir­ti­ni­mai da­rė­si vis at­kak­les­ni: „Ne, ža­lia“ – „Ži­no­ma, kad rau­do­na“, – kol vir­to gin­ču, ga­liau­siai iš­sky­ru­siu du pa­čius ge­riau­sius pa­sau­ly­je drau­gus.

Vis­kas gy­ve­ni­me vyks­ta taip, kaip ir tu­ri vyk­ti. Dar kar­tą no­ri­si pa­kar­to­ti, kad pa­gal Jur­gį ir ke­pu­rė. Ne­pa­sa­ky­si, kad vis­kas nuo ke­pu­rės pri­klau­so, bet ir ne­pa­sa­ky­si, kad nuo jos nie­kas ne­prik­lau­so.

Ri­čar­das JA­KU­TIS
Pa­ly­di­me va­sa­rą. Šių­me­tės jos die­nos mė­tė it ame­ri­kie­tiš­ki kal­ne­liai. Ke­pi­no sau­lė, py­lė lie­tus... Ir net ne cik­liš­kai, o kaip pa­kliu­vo. „Iš kur dep­re­si­ja, jei va­sa­ra?“ – klau­sė­me pa­tys sa­vęs. Sa­ko, yra se­zo­ni­nės dep­re­si­jos, tad ir va­sa­ros dep­re­si­jos neiš­veng­si. Klau­si­mas tik – kiek il­gai ji už­si­tę­sia? Žmo­gus ne­no­ri bū­ti vie­nas, bet ir ne­no­ri bend­rau­ti, ne­no­ri ką nors veik­ti, bet ir ne­no­ri tin­gi­niau­ti. „Kaž­kas ap­gai­lė­ti­no... Taip, jūs ne­klys­ta­te, tai ma­no gy­ve­ni­mas“, – gir­dė­jau guo­džian­tis. Da­bar toks laik­me­tis, kad net šu­nys prie šiukš­lia­dė­žių nu­si­mi­nę.

Ar pa­ste­bė­jo­te, kaip mū­sų prem­je­ras kal­ba­si su mi­nist­rais? Kai jis kal­ba, nie­kas ne­prieš­ta­rau­ja, ne­klau­si­nė­ja. Gal jie vis­ką, ko pra­šo prem­je­ras, jau yra at­li­kę ir pro­ble­mų bei klau­si­mų nė­ra? O gal ži­no, kad vis tiek neat­liks? Tie­sa, ke­lis mė­ne­sius ga­lė­jo­me pail­sė­ti nuo prem­je­rų, sei­mū­nų, po­li­ti­kų, to­dėl šia­me teks­te no­ri­si kit­ko. Va­sa­ros nuo­tai­kos at­spin­džių.
Ką žmo­nės va­sa­rą skai­to? Ma­nau, ne­suk­ly­siu sa­ky­da­mas, kad Da­ri­ją Dan­co­vą, Sand­rą Brown, Kim Ed­wards. Iš lie­tu­vių, be abe­jo, Kris­ti­nos Sa­ba­liaus­kai­tės „Sil­va re­rum“ ant­rą­ją kny­gą. Sen­jo­rai skai­to F. Tau­ny­tę. Jau­ni­mas iš­var­di­jo, kad šiuo me­tu jų žvaigž­dė yra Stie­go Lars­so­no tri­lo­gi­ja „Mer­gi­na su dra­ko­no ta­tui­ruo­te“, „Mer­gi­na, ku­ri už­kliu­dė šir­šių liz­dą“ ir „Mer­gi­na, ku­ri žai­dė su ug­ni­mi“.
Kal­bė­da­mas apie da­bar­ti­nes te­le­vi­zi­jos lai­das, ap­si­džiau­gi Ju­ri­jaus Smo­ri­gi­no ra­gi­ni­mu te­le­vi­zi­jos šo­kių lai­do­je: „Ne­pa­tai­kau­ki­te pub­li­kai!“ Bet jis pa­ts tuoj ima pa­tai­kau­ti. Ro­si­ta Či­vi­ly­tė apie Ra­džio dai­na­vi­mą kal­ba kaip apie ki­čą ir tuoj su juo dai­nuo­ja due­tu. Be abe­jo, nau­ją­jį se­zo­ną ir vėl nie­kaip neap­siei­si­me be be­bal­sių dai­ni­nin­kių, nu­si­ren­gi­nė­ji­mų, is­to­ri­jų apie ple­bė­jų ves­tu­ves, sky­ry­bas, iki kok­tu­mo įky­rė­ju­sių VIP va­ka­rė­lių (vis pri­si­me­nu va­di­na­mą­jį VIP va­ka­rė­lį, kai bu­vo ge­ria­mas pa­ts pi­giau­sias vy­nas, nes juk pa­tie­kiant jį tau­rė­se nie­kas ne­su­si­gau­dys, ką ge­ria). Tie­sa, ži­nant, kad to­kios lai­dos žiū­ro­vų prie te­le­vi­zo­rių il­gai neuž­lai­kys, pri­reiks „Fa­rų“ bei krau­paus Kris­tu­po Kri­vic­ko bal­so.
Pak­ri­ti­kuo­ja­me te­le­vi­zi­jos pro­gra­mas, nes tai da­bar ma­din­ga, bet už­ne­ša­me te­le­vi­zo­rių į bet ku­rį aukš­tą ir žiū­ri­me. Kaip be te­le­vi­zo­riaus? Te­le­vi­zi­jos ger­bė­jas – tar­si mirš­tan­tis iš troš­ku­lio žmo­gus, ku­ris par­klum­pa ba­re ir su­šun­ka: „Šven­to­vė!“
Ne­žiū­rė­da­mas te­le­vi­zo­riaus, iš vei­do ne­be­pa­žin­si Sei­mo na­rių, ne­ži­no­si, kas pa­si­sa­vi­no mi­li­jo­ną, ką vei­kia di­džių vy­rų žmo­nos... Jums pa­pras­čiau­siai ims trūk­ti siu­že­to. Ža­vin­gų­jų da­mų ir uo­lių jų gar­bin­to­jų, aist­rin­gų mei­lės is­to­ri­jų, dra­mų ir pa­pras­čiau­sių tri­le­rių. „Ar jums truk­do dau­gia­se­ri­ji­niai fil­mai?“ – pa­klau­sė po­nia ir dar pri­dū­rė apie gra­žių, ty­rų jaus­mų ug­dy­mą. „Deg­ra­duo­si žiū­rė­da­ma tuos fil­mus“, – sa­ko vy­ras žmo­nai, ei­da­mas rū­ky­ti į bal­ko­ną. Kai ru­de­nį ar žie­mą žiū­rė­si­me „Nai­sių va­sa­rą“, il­gė­si­mės bu­vu­sios va­sa­ros. Fil­mo he­ro­jai at­ro­dys lai­min­gi, ta­čiau neil­gai, nes tuoj pa­si­pils ap­ga­vys­tės ir nu­si­vy­li­mai mei­le. Tiek to tą „Nai­sių va­sa­rą“, žiū­rė­da­mi į puoš­nes­nių se­ria­lų tur­tin­guo­sius po­nus ir po­nias, pa­si­džiaug­si­me re­gė­da­mi jų rez­ga­mas klas­tas bei juos iš­tin­kan­čius bank­ro­tus. Gir­dė­jau įdo­mią min­tį, kad dau­gia­se­ri­ji­niai fil­mai – te­ra­pi­jos pus­va­lan­dis. Be abe­jo, ši te­ra­pi­ja – kil­nes­nė už vi­sas aša­ri­ngas ge­ru­mo te­tų lai­das. Šiek tiek kan­čių ir šiek tiek spin­de­sio dar nie­kam ne­pa­ken­kė.
Vis gal­vo­jau, kad po­kal­bių šou ar pub­li­cis­ti­nės lai­dos vos pri­si­kal­bi­na lie­tu­vai­čius tap­ti lai­dų he­ro­jais, o pa­si­ro­do, kad vis­kas prie­šin­gai. Prog­ra­mų re­dak­to­riai pa­sa­ko­ja, jog vos at­si­gi­na nuo no­rin­čių­jų fil­muo­tis. Vie­no pra­de­dan­čio ak­to­riaus pa­klau­sė, ku­ris iš ma­ty­tų ek­ra­ne ak­to­rių jam la­biau­siai pa­ti­kęs. Pak­laus­ta­sis at­sa­kė: „Kai iš­jun­giau te­le­vi­zo­rių, ek­ra­ne pa­ma­čiau sa­vo vei­do at­spin­dį...“ O dėl sei­mū­nų vei­dų pri­mir­ši­mo – joks čia pra­ra­di­mas. In­dų ve­do­se pa­ra­šy­ta, kad kai pa­ri­jai (že­mo­ji kla­sė) stos prie val­džios, pa­sau­liui ateis ga­las. Ar ne­su­si­da­ro įspū­dis, kad prie val­džios atei­na vis dau­giau pa­ri­jų – žmo­nių iš nie­kur.
Bet no­ri­si grįž­ti prie kny­gų. Ma­no šios va­sa­ros kny­ga – Mak­so Fri­šo „Mon­tau­kas“, pir­mą kar­tą lie­tu­viš­kai pa­si­ro­džiu­si pui­kaus švei­ca­rų au­to­riaus apy­sa­ka. Kas ne­ži­no M. Fri­šo pje­sių „Biog­ra­fi­ja: vai­di­ni­mas“, „By­der­ma­nas ir pa­de­gė­jai“, „An­do­ra“, „San­ta Kru­sas“, ro­ma­nų „Šti­le­ris“, „Ho­mo Fa­ber“, „Tar­kim, aš Gan­ten­bai­nas“ ir kt.
„Mon­tau­ko“ rė­mai tar­si ne­su­dė­tin­gi – sa­vait­ga­lis, poil­sis, mei­lės is­to­ri­ja, bet au­to­rius čia pa­tei­kia ir as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo fak­tų bei sa­vo ap­mąs­ty­mų apie dar­bą, kū­ry­bą, se­nat­vę. Tai ne tik idė­ji­nė, bet ir chro­no­lo­gi­nė anks­tes­nės šio Švei­ca­ri­jos li­te­ra­tū­ros gran­do kū­ry­bos tą­sa. Ra­šy­to­jas sa­kė, kad tai bū­siąs pa­sku­ti­nis jo kū­ri­nys. Taip neį­vy­ko, bet dėl to ga­li­ma tik pa­si­džiaug­ti. Anks­tes­niuo­se kū­ri­niuo­se M. Fri­šui rū­pė­jo žmo­gaus ta­pa­ty­bės, gy­ve­ni­mo va­rian­tiš­ku­mo pro­ble­mos, „Mon­tau­ke“ – jau sa­vo pa­ties bū­ties au­ten­tiš­ku­mas. Ra­šy­to­jas pri­pa­žįs­ta, kad vi­są lai­ką „vie­šuo­me­nei tei­kė is­to­ri­jas“, o „nu­ty­lė­jo sa­vo gy­ve­ni­mą“ (p. 120). Sa­vait­ga­lį in­dė­niš­ką pa­va­di­ni­mą Mon­tau­kas iš­sau­go­ju­sio­je vie­to­vė­je Long Ai­lan­do sa­lo­je he­ro­jus (ne­sle­pia­ma, kad tai jis pa­ts – Mak­sas Fri­šas) lei­džia su mo­te­ri­mi Li­na, bet iš at­min­ties iš­ky­la ir tai, kas bu­vo iš­gy­ven­ta su ki­to­mis mo­te­ri­mis – bu­vu­sio­mis dviem žmo­no­mis, aust­rų poe­te In­ge­bor­ga Bach­mann, žy­dų kil­mės su­ža­dė­ti­ne Ke­te.
Po­rei­kis pa­tir­ti da­bar­tį per mo­te­rį – dau­ge­lio ra­šy­to­jų troš­ki­mas. Kar­tais vis­kas pa­pras­čiau ne­gu pa­pras­ta: „Ga­li­ma bū­tų ei­ti su­si­ki­bus ran­ko­mis, kad abu tilp­tų po skė­čiu“ (p. 118). Ra­šy­to­jas spren­džia am­ži­ną pro­ble­mą: „Bėg­ti nuo jos ar pas ją?“ (p. 130). Be abe­jo, Mak­sas Fri­šas – tai gau­sy­bė užuo­mi­nų, įspū­džių, iš­gy­ve­ni­mų. Tie­sa, jei anks­tes­niuo­se au­to­riaus kū­ri­niuo­se daug klau­si­mų, nuo­sta­bos ir nė vie­no aiš­kaus at­sa­ky­mo, tai „Mon­tau­kas“ jau aiš­kiau ap­rė­pia ap­lin­ką ir he­ro­jaus bū­se­ną.
Kny­gą no­ri­si pri­si­min­ti ir to­dėl, kad šią va­sa­rą su­ka­ko 50 me­tų nuo skau­džios da­tos – vie­no ryš­kiau­sių XX a. pir­mo­sios pu­sės as­me­ny­bių, vie­no įdo­miau­sių ame­ri­kie­čių rea­lis­tų ro­man­ti­kų Er­nes­to He­ming­vė­jaus sa­vi­žu­dy­bės. Jis XX am­žiui su­grą­ži­no ame­ri­kie­čių ro­man­ti­kų tra­di­ci­jas. Šian­dien žo­dis „ro­man­ti­kas“ pri­mirš­tas, to­dėl mie­lai nu­ste­bi­no spau­do­je už­tik­ta ži­nu­tė, kad štai du kar­tus per me­tus Bil­las Ga­te­sas su­si­pla­nuo­ja sa­vai­tę trun­kan­čias „skai­ty­mo ato­sto­gas“, ku­rių me­tu skai­to spau­dą ir kny­gas. „Skai­ty­mo ato­sto­gos“ ypač iš­po­pu­lia­rė­jo Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, kur už­si­ra­šęs į Lon­do­ne įsi­kū­ru­sią Gy­ve­ni­mo mo­kyk­lą as­muo gau­na siū­lo­mų kny­gų są­ra­šą. Jis su­da­ro­mas po spe­cia­lių bib­lio­te­ra­peu­tų kon­sul­ta­ci­jų. O kad ko­kia nors mū­sų kai­mo tu­riz­mo so­dy­ba siū­ly­tų „skai­ty­mo ato­sto­gas“, gir­dė­ti dar ne­te­ko.
Įst­ri­go M. Fri­šo ro­ma­no „Tar­kim, aš Gan­ten­bai­nas“ ei­lu­tės: „Kiek­vie­nas žmo­gus anks­čiau ar vė­liau su­si­ku­ria is­to­ri­ją, ku­rią lai­ko sa­vo gy­ve­ni­mu, ar­ba net dau­gy­bę is­to­ri­jų“, „Praei­tis – jau ne­be pa­slap­tis, da­bar­tis – ny­ki, nes ji vis la­biau dė­vi­si die­na po die­nos, o atei­tis yra se­nė­ji­mas... Ir di­džiau­sias, pa­ts sun­ku­sis me­nas yra me­nas gy­ven­ti.“ Gy­ve­ni­me bū­na keis­tų da­ly­kų. Bi­čiu­lis pa­sa­ko­ja sap­na­vęs, kad vaikš­to po Keip­tau­ną, nors ten nie­kad nė­ra bu­vęs. Kai in­ter­ne­te per­žvel­gė to mies­to nuo­trau­kas – vis­kas kaip sap­ne. Iš kur tai? Pri­si­mi­niau ani­ma­ci­nia­me se­ria­le „Pie­tų par­kas“ skam­bė­ju­sios dai­ne­lės pa­raf­ra­zę – „Bla­me Aust­ria, be­cau­se it‘s not a real count­ry any­way“ (angl. „Kal­tink Aust­ri­ją, nes ji vis tiek nė­ra tik­ra ša­lis“). Nors tą pa­tį, de­ja, ga­li­ma pa­dai­nuo­ti ir apie Lie­tu­vą.
O jei apie sap­nus, tai ne­se­niai sap­na­vau ra­ga­no­sį. Be­rods pir­mą kar­tą sap­ne re­gė­jau šį gy­vū­ną. Bė­gau nuo jo. Jis vi­jo­si. Sap­nas nu­trū­ko. Pa­bu­dęs pa­gal­vo­jau, kad ra­ga­no­sis blo­gai ma­to, bet tai ne jo pro­ble­ma. Ir dar pa­gal­vo­jau, jog jei­gu jau sap­ne re­gi gy­vū­nus, ku­rių net gy­ve­ni­me re­tai iš­vy­si, nie­ko ge­ro ne­si­ti­kėk. Pa­sau­lio pa­bai­gą pra­na­šau­ja glo­ba­li­nis at­ši­li­mas, ra­dia­ci­jos, mu­ta­ci­jos ir ki­to­kios „aci­jos“. Pra­na­šys­čių kny­gu­tė­se pa­ra­šy­ta, kad vie­nas iš pa­sau­lio pa­bai­gos ženk­lų – žy­dai pra­dės spor­tuo­ti. Prie to­kių keis­tų pa­sau­lio pa­bai­gos ženk­lų ver­tė­tų pri­skir­ti ir nei šio­kius, nei to­kius sap­nus.

Bet gy­ve­ni­mo ra­tas su­ka­si. Vėl ru­duo, grei­tai ir žie­ma. Su­si­ras­ki­te spin­to­je gra­žiau­sias sa­vo pirš­ti­nes (gal tu­ri­te megz­tas, spal­vin­gų raš­tų) ir su­pra­si­te, kad vi­sais me­tų lai­kais ga­li bū­ti gra­žu. Ži­no­ki­te, nu­si­pir­kus lo­te­ri­jos bi­lie­tą, ga­li­my­bė lai­mė­ti lo­te­ri­jo­je šiek tiek pa­di­dė­ja.
Žy­dų jau­nuo­lis guo­džia­si ra­bi­nui:
- Drau­gau­ju su dviem mer­gi­no­mis: vie­na iš tur­tin­gos šei­mos, ki­ta – ne. Pas­ta­rą­ją la­biau my­liu, bet kai pa­gal­vo­ju, iš ko rei­kės gy­ven­ti, ma­nau ves­ti tur­tin­gą­ją.
- Taip ir pa­da­ryk, – pa­ska­ti­na ra­bi­nas.
Po mė­ne­sio jau­nuo­lis vėl ap­lan­ko ra­bi­ną ir pa­sa­ko­ja tą pa­čią is­to­ri­ją:
- Drau­gau­ju su dviem mer­gi­no­mis: vie­na iš tur­tin­gos šei­mos, ki­ta – ne. Pas­ta­rą­ją la­biau my­liu. Sup­ran­tu, ver­tė­tų ves­ti tur­tin­gą­ją, ta­čiau kai pa­gal­vo­ju, kad mei­lė svar­biau, ma­nau ves­ti ne­tur­tin­gą­ją.
- Ge­rai, da­ryk, kaip gal­vo­ji, – pa­ta­ria ra­bi­nas.
Po mė­ne­sio jau­nuo­lis tre­čią kar­tą ap­lan­ko ra­bi­ną ir vėl pra­de­da pa­sa­ko­ti tą pa­čią is­to­ri­ją.
- O tu į ka­ta­li­ky­bę pe­rei­ti ne­gal­vo­ji? – per­trau­kia jį ra­bi­nas.

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Gy­ve­ni­me esa­me pa­me­tę ne vie­ną daik­tą. Pa­li­ko­me juos trau­ki­niuo­se, au­to­bu­suo­se, tak­si, ka­vi­nė­se ir t. t. Yra la­bai daug vie­tų, kur ga­li­ma pa­mirš­ti daik­tus. Ne­sup­ran­tu tų, ku­rie ne­pa­me­ta. Man at­ro­do, kad tai blo­gi žmo­nės. Įsi­vaiz­duo­ki­me, kiek rei­kia skir­ti jė­gų gal­vo­ji­mui, jog štai atė­jau į ka­vi­nę su skė­čiu ir išei­da­mas bū­ti­nai tu­riu jį pa­siim­ti. Taip ir nu­gy­ven­si­me  gy­ve­ni­mą vis su­kda­mi gal­vas, kad  kur ko nors ne­pa­lik­tu­mė­me. To­dėl toks teks­to pa­va­di­ni­mas.

Va­sa­rą daik­tai pa­me­ta­mi daž­niau ne­gu žie­mą. Pa­vyz­džiui, išei­ni žie­mą be ke­pu­rės, šal­tu­kas kan­da au­sis ir tuoj pri­si­me­ni – pa­li­kai ke­pu­rę. Sa­ko, jog daik­tai daž­niau pa­me­ta­mi per lais­va­die­nius, o ypač il­gų­jų sa­vait­ga­lių me­tu (dė­me­sio: toks ant no­sies!). Ki­ti prieš­ta­rau­ja – daž­niau pa­me­ta­ma dar­bo die­no­mis.
Bent man, žmo­nės pa­me­tan­tys daik­tus yra mie­li, ver­ti pa­gar­bos. Tai by­lo­ja apie jų ne­pri­si­ri­ši­mą prie daik­tų. Ne­kal­bu apie tuos, ku­rie, kaip liau­dis sa­ko, pa­me­ta sa­vo žmo­ną, vai­kus ir t. t. Kal­bu tik apie pa­me­tan­čius daik­tus.
Ne­ži­nau, ar yra daž­niau­siai pa­me­ta­mų daik­tų są­ra­šas, bet, ma­ny­čiau, jog pir­mo­je vie­to­je bū­tų skė­čiai, po to – ran­ki­nės, pirš­ti­nės, ke­pu­rės, ša­li­kai, ska­re­lės, įvai­riau­si seg­tu­vai, po­rtfe­liai, rak­tai, mo­bi­lie­ji te­le­fo­nai, par­ke­riai (daž­niau­siai tu­ši­nu­kai). Grei­čiau­siai pa­sta­rie­ji pa­me­ta­mi dėl jų smul­ku­mo ir men­kos ver­tės.  Są­ra­šą bū­tų ga­li­ma tęs­ti be ga­lo.
Daik­tus pa­me­ta tik veik­lūs žmo­nės (in­te­lek­tua­lai), ku­rių gal­vo­se sklei­džia­si įvai­riau­sios moks­li­nės ar kū­ry­bi­nės idė­jos. Ką ge­ro ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie nie­ko ne­pa­me­tan­tį po­li­ti­ką, tar­ki­me, Sei­mo na­rį? Va­di­na­si, jis gal­vo­ja tik apie tai, kaip ko­kio daik­to ne­pa­me­tus. O ka­da spė­ja pa­gal­vo­ti apie tuos, ku­riais tu­rė­tų rū­pin­tis?
Pa­me­tan­čius daik­tus žmo­nes ir­gi ga­li­ma skirs­ty­ti į ke­lias gru­pes. Vie­ni ne­pra­ran­da so­li­du­mo, ty­liai, oriai pra­si­ta­ria apie pa­mes­tus daik­tus (kuo daik­tai ver­tin­ges­ni ir bran­ges­ni – tuo dau­giau oru­mo). Ki­ti – mur­mek­liai. Niurz­gia pa­me­tę bet ko­kią smulk­me­ną ir net ki­tus kal­ti­na: „Jei jis ne­bū­tų ma­nęs už­kal­bi­nęs, ne­bū­čiau pa­mir­šęs“.
Nuo­bo­du bend­rau­ti su daik­tų ne­pa­me­tan­čiais. Jo­kių anek­do­tų, nos­tal­giš­kų daik­to din­gi­mo is­to­ri­jų ir links­mų pa­sa­ko­ji­mų apie jų at­si­ra­di­mą neį­ti­ki­miau­siuo­se kam­pe­liuo­se. Be to, ieš­ko­da­mi vie­no pa­mes­to daik­to, ran­da­me ir ki­tą, anks­čiau pa­mes­tą.
Iš po­ri­nių daik­tų (pirš­ti­nės, aus­ka­rai...) bū­na, kad pa­me­ta­mas vie­nas, o bū­na – abu. Ge­riau­sia, jei jie mus ap­lei­džia kar­tu. Li­kęs daik­tas tam­pa ne­be­mie­las. O jei po­ri­niai daik­tai pa­si­me­tė kar­tu – reiš­kia, kad jie vie­nas be ki­to ne­ga­lė­jo ir pyk­ti dėl to ne­ga­li­ma.
Bū­na, kad daik­tai pa­si­me­ta su­py­kę ant šei­mi­nin­ko. Pa­vyz­džiui, kai šei­mi­nin­kas pa­si­ge­ria, daik­tai mie­liau lie­ka ba­re, tak­si, kur gat­vės pa­ša­ly nei to­liau bend­rau­ja su gir­tu sa­vi­nin­ku.
Tarp žmo­gaus ir daik­tų yra tar­pas skir­tas, kad ja­me ding­tų tai, kas ne­rei­ka­lin­ga. O ką da­ry­ti su la­bai mėgs­ta­mais daik­tais? Rei­kia ap­si­mes­ti, kad jie tau vi­sai ne­rū­pi, o nau­do­jie­si tik to­dėl, kad toks gy­ve­ni­mas. Mes per­ne­lyg ap­si­kro­vę daik­tais, to­dėl bū­tų ge­rai ką nors pa­mes­ti. Gai­la, kad ne­ga­li­me pa­mes­ti bu­te gu­lin­čių ne­rei­ka­lin­gų ob­jek­tų.
Prieš­kam­ba­ris. Jei­gu jis ir taip ma­žas, tai vi­so­kios spin­te­lės, dė­žės ar­ba di­de­lė spin­ta, da­ro jį dar ma­žes­nį. O ne­tvar­kin­gai su­ka­bin­ti dra­bu­žiai, iš­mė­ty­ti ba­tai, ke­pu­rės, pirš­ti­nės, ša­li­kai ant len­ty­nų kar­tais ga­di­na nuo­tai­ką.
Vir­tu­vė. Gal jo­je kaip ir prieš­kam­ba­ry­je, nuo spin­te­lių, sta­le­lių, kė­džių ir įvai­riau­sių bui­ti­nių ra­kan­dų gau­sos sun­ku ap­si­suk­ti? Perž­vel­ki­me, ko­kie daik­tai čia tik­rai rei­ka­lin­gi, be ku­rių neap­siei­tu­me ir drau­ge pa­mąs­ty­ki­me, ar ma­žiau rei­ka­lin­gų daik­tų ne­ver­tė­tų at­si­sa­ky­ti.
Šal­dy­tu­vas, ži­no­ma, rei­ka­lin­gas. Bet kas ja­me pri­kiš­ta? Paž­vel­gęs į vi­dų ga­li spręs­ti apie šei­mi­nin­kus. Vie­na iš svar­bes­nių tai­syk­lių – pro­duk­tus, ku­rių ga­lio­ji­mo lai­kas bai­gia­si, rei­kia stum­ti ne kuo to­liau, bet trauk­ti ar­čiau, kad juos grei­čiau su­var­to­tu­me ar­ba iš­mes­tu­me. Tik ku­rių ga­lų tiek pri­si­pirk­ti, kad ten­ka iš­mes­ti?!
Apie ne­šva­rius in­dus kriauk­lė­je ne­kal­bė­siu.
Sve­tai­nė. Čia ir­gi rei­kia tai­ky­ti rei­ka­lin­gų ir ne­rei­ka­lin­gų daik­tų tai­syk­lę. Tar­ki­me, esu ma­tęs du sve­tai­nės sta­le­lius. „Vie­ną jau anks­čiau tu­rė­jo­me, vė­liau nu­si­pir­ko­me nau­jes­nio mo­de­lio, bet ne­jau­gi se­ną iš­me­si“, – aiš­ki­no šei­mi­nin­kai.
Sve­tai­nė­je iš­mė­ty­ti daik­tai dar la­biau rė­žia akį ne­gu vir­tu­vė­je. Daik­tai, čia „at­ke­lia­vę“ iš ki­tų kam­ba­rių, tu­ri ten „grįž­ti“. Sve­čia­vau­si jau­nos šei­mos bu­te. Sve­tai­nė­je di­džiu­lė sek­ci­ja (bal­das toks) pri­grūs­ta kriš­to­lo ir ki­to­kių in­dų, tau­rių, tau­re­lių, kad, at­ro­do, vi­są kuo­pą pa­val­gy­din­tum ir pa­gir­dy­tum. Dar kar­tą pri­me­nu – jau­nos šei­mos bu­te.

Mie­ga­ma­sis. Įvai­riau­si kos­me­ti­kos bu­te­liu­kai (juk tai ne vo­nios kam­ba­rys), kny­gų krū­vos (nors la­bai my­li­me kny­gas, bet ne­jau­gi tiek skai­to­te vie­nu me­tu prieš mie­gą, gi per­skai­ty­tas kny­gas de­rė­tų grą­žin­ti į kny­gų len­ty­nas), iš­mė­ty­ti dra­bu­žiai šią poil­sio oa­zę pa­ver­čia la­bai ne­jau­kia. Ne­rei­ka­lin­gi mie­ga­mo­jo daik­tai „kvė­puo­ja“ kam­ba­rio orą, nors ir bū­tų pa­slėp­ti po lo­va.Vo­nia. Svar­biau­sia lai­ku iš­mes­ti tuš­čius šam­pū­nų ir ki­tus fla­ko­nė­lius, dan­tų pa­stų tū­be­les, nu­si­šė­ru­sius dan­tų še­pe­tu­kus ir kt.
Gal pa­ste­bė­jo­te, kad vi­sai ne­blo­gai iš­si­mie­ga­te vieš­bu­ty­je. Sa­ky­si­te – to­dėl, kad jei­gu mie­ga­te vieš­bu­ty­je, va­di­na­si, jog esa­te ke­lio­nė­je, tai yra pa­var­gęs.  Ma­nau, ir dėl to, kad vieš­bu­čio kam­ba­ry­je nė­ra ne­rei­ka­lin­gų daik­tų.
Aš jo­kiu bū­du ne už to­kį bu­tą, ku­ria­me tik ža­liu­zės, švies­tu­vai, be­gar­sės slan­kio­ja­mos konst­ruk­ci­jos, grin­dų la­mi­na­tas ir lu­bų plas­ti­kas, dirb­ti­nė gė­lė-me­de­lis, kom­piu­te­ris. To­kia­me bu­te pa­si­jus­tu­me sve­čiu. Kvai­la, kai vi­si mū­sų res­to­ra­nai, kaip su­si­ta­rę sa­vo lan­ky­to­jams de­monst­ruo­ja me­di­nius ra­tus, gel­das, ko­čė­lus... Tai gra­žu, ro­man­tiš­ka. Bet kai vi­sur tas pa­ts...
Ats­ki­rai no­rė­čiau pa­kal­bė­ti apie mo­bi­liuo­sius te­le­fo­nus, ku­rie ir­gi ne­re­tai pa­me­ta­mi. Kaip iš­gy­ve­na­me jį pa­me­tę, o ne­pa­gal­vo­ja­me, kad be te­le­fo­no pui­kiau­siai ga­li­ma iš­si­vers­ti. Pa­mąs­ty­ki­me – ar ne per daž­nai jie skam­ba? Ar ne­ga­di­na mū­sų ner­vų, ar lei­džia pail­sė­ti?
Žings­niuo­ja­me bul­va­ru. Kaž­kur su­skam­ba mo­bi­lu­sis te­le­fo­nas. Net pen­ki praei­viai iš­si­trau­kia sa­vo apa­ra­tus pa­žiū­rė­ti, ar tai ne jų. Vaikš­tai po pre­ky­bos cent­rą ir re­gi –  vie­no­je ran­ko­je pir­ki­nių krep­šys, ki­ta prie au­sies spau­džia mo­bi­lų­jį ar­ba di­džiuo­ja­si į au­sį įsi­ki­šę au­si­nę su mik­ro­fo­nu. Ro­do­si, kad ne par­duo­tu­vė­je esi, o biu­re, kur spren­džia­mi nea­ti­dė­lio­ti­ni rei­ka­lai. Skam­ba te­le­fo­nai ir spek­tak­lių ar kon­cer­tų me­tu, bet  gal kiek re­čiau, nes sa­lė­se (ypač dra­mos ar ope­ros) yra in­te­li­gen­tų, ku­rie su­vo­kia, kad to­kio­je vie­to­je te­le­fo­nas tu­ri bū­ti iš­jung­tas. Ki­no teat­rų sa­lė­se te­le­fo­nų be­veik nie­kas neiš­jun­gi­nė­ja. Skam­ba te­le­fo­nai ir prie mi­ru­sio­jo kars­to, ir baž­ny­čio­je. Gir­dė­jau is­to­ri­ją, jog net pa­šar­vo­to ve­lio­nio švar­ke te­le­fo­nas su­skam­bė­jęs. Neį­ti­kė­ti­na. Juk kos­tiu­mas mi­ru­sia­jam tu­rė­jo bū­ti per­vilk­tas. Nors vis­ko ga­li bū­ti, kai ap­lin­kui tiek mo­bi­lių­jų. Gir­dė­jau ki­tą is­to­ri­ją, jog šuo mo­bi­lų­jį pra­ri­jęs. Sa­ko, la­biau­siai pa­ts gy­vū­nė­lis iš­si­gąs­da­vo, kai pil­ve šis im­da­vo skam­bė­ti.
Paž­vel­gęs į sta­tis­ti­ką nu­stem­bi, jog Lie­tu­vo­je dau­giau mo­bi­lių­jų klien­tų ne­gu pa­čių gy­ven­to­jų. Ma­čiau ka­vi­nė­je: sė­di ke­tu­rie­se prie sta­le­lio, ant kurio še­ši mo­bi­lie­ji apa­ra­tai. Tu­riu drau­gų, ku­rie jų ne­tu­ri. Ne­tu­ri – ir yra lai­min­gi. Pa­žįs­tu net jo ne­tu­rin­tį vers­li­nin­ką. Rei­ka­lus tvar­ko ir apie skam­bu­čius jam pra­ne­ša sek­re­to­rė, jei ma­to, kad rei­kia, jis per­skam­bi­na. Ne­pa­sa­ky­si, kad vers­las jam ne­si­sek­tų. Kiek ži­nau to­kių, ku­rie sa­vait­ga­liais iš­jun­gia te­le­fo­nus.
Yra ša­lių, kur dau­giau dvi­ra­čių ne­gu žmo­nių. Ar šių ša­lių žmo­nės nė­ra svei­kes­ni už tų, kur dau­giau mo­bi­lių­jų? Skai­čiau, kad jei­gu į stik­lai­nį įdė­si­me du mo­bi­liuo­sius te­le­fo­nus, o jų vi­du­ry­je kiau­ši­nį, ir į tuos mo­bi­liuo­sius skam­bin­si­me, kiau­ši­nis gan greit iš­virs. Juk kaž­ką kal­ban­tį mo­bi­liuo­ju ne­se­niai nu­tren­kė žai­bas.
Bet grįž­ki­me prie pa­mes­tų daik­tų. Ats­ki­ra te­ma – kaip jų ieš­ko­ti. Aiš­ku, ieš­ko­ti rei­kia ten, kur daik­tas daž­niau­siai bū­na. Pag­rin­di­nis pa­ta­ri­mas: nu­si­ra­min­ki­te, gal­vo­ki­te lo­giš­kai, ieš­ko­mą plo­tą da­lin­ki­te vis į ma­žes­nes zo­nas. Ne­ga­li­ma ieš­ko­ti ak­lai. Su­si­da­ry­ki­te kam­ba­rių są­ra­šą, po to vie­tų juo­se są­ra­šą. Ne­pa­mirš­ki­me ir ne bu­to zo­nų – ga­ra­žų, au­to­mo­bi­lių, kie­mo pa­vė­si­nių... Jei daik­tas ga­li bū­ti pa­mes­tas ant grin­dų, siū­ly­čiau jas ne­ty­ri­nė­ti iš vir­šaus, bet ant jų at­si­gul­ti, kad akys bū­tų grin­dų ly­gy­je. Ne­ran­da­te? Duo­ki­te jo at­si­ra­di­mui lai­ko. Pa­ga­liau – įsi­gy­ki­te nau­ją daik­tą, tuo­met, kai se­na­sis at­si­ras, bus ne­be­rei­ka­lin­gas ir taip nu­baus­tas už pa­si­me­ti­mą.
Ne­si­džiauk ra­dęs, ne­verk pa­me­tęs. Daik­tai pa­me­ta­mi net kos­mo­se. Pa­vyz­džiui, ar ži­no­jot, kad ja­me kaip pa­ly­do­vas ap­link Že­mę skrai­do fo­toa­pa­ra­tas? Ast­ro­nau­tai yra pa­me­tę varž­tų, dan­tų še­pe­tu­ką, rep­les, men­te­lę ke­pa­miems bly­nams ap­vers­ti, pirš­ti­nę ir tu­ši­nu­ką.
Pa­bai­go­je ne­bus anek­do­to ar links­mes­nės is­to­ri­jos. Tie­siog siū­lau pri­si­min­ti is­to­ri­ją, kai pa­me­tė­te ko­kį nors daik­tą. Pri­si­mi­nė­te? Links­ma? Ne­gai­la pa­mes­to daik­to? Jei­gu taip, va­di­na­si, jūs ge­ras žmo­gus.

Ričardas JAKUTIS

Rugpjūčio mėnesį retas bepastebi švento Roko šventę. Lietuvoje jis buvo itin garbinamas nuo seno, o bažnytiniame kalendoriuje prisimenamas rugpjūčio 16 d. Galvodamas apie Šv. Roką, prisiminiau istoriją apie jo šunį, kuris sergančiam šeimininkui nešiojo maistą, išlaižydavo žaizdas. Ši istorija ir sąlygojo temą apie gyvūnus.

Augintiniai mūsų namuose, zoologijos sodai, žirgynai, delfinariumai, cirkai, gyvūnėliai spalvingose knygučių vaikams iliustracijose, pliušiniai žaisliukai vaikų kambariuose, maži drambliukai ir kitokie suvenyrai mūsų namų lentynose, televizijos laidos skirtos gyvūnijos pasauliui...

Šie pavyzdžiai rodo žmogaus troškimą bendrauti su kitomis gyvomis būtybėmis. Senovėje žmonės gyvūnus sudievindavo - dabar juos sužmogina. "Tarp gyvūnų jaučiuosi geriau, negu tarp žmonių", - girdėjau ne vieną sakant. Kiti antrina, jog su niekuo taip atvirai neįmanoma pasišnekėti, kaip su gyvunėliu.

Ryšys su gyvūnais atsirado prieš 2,6 mln. metų, tada, kai žmonės tapo nebe medžiojamieji, o patys pradėjo medžioti grobį. Mokslininkai teigia, kad poreikis bendrauti ir informuoti vienas kitą apie grobuonių elgesį 200 tūkst. metų prieš mūsų erą žmones priartino prie tam tikrų simbolių bei kalbos išradimo. Kitas labai svarbus žmonijos evoliucijos šuolis įvyko prieš 40 tūkst. metų žmonėms prijaukinus laukinius gyvūnus.

Pastaruoju metu mūsų kultūroje vis dažniau iškyla santykio su gyvūnais problema. Paprastai arba tvirtai pasisakoma už gyvūnų teises, arba jos yra griežtai paneigiamos, nors šūkis "Gražinkite šuniui būdą!" daugeliui atsibodęs.

Pradėdamas šį rašinį turiu pripažinti, kad nemėgstu gyvūnų. Bent mano namuose jie nepageidaujami. Tiesa, mano namai – tai mažas butelis. Net apie žvejybą jame vaizdžiai nepakalbėsi, o gyvūnams čia būtų tikra kankynė. Aišku, nesu aš ir koks Mao, kuris savo valdymo metais liepė išnaikinti visus šunis kaip smulkiaburžuazinę atgyveną. Tad, norėdamas būti teisingas pridursiu, kad nelinkiu gyvūnams nieko blogo.

Gyvūnų mylėtojai, kurie aiškina, kad rodo didžiulę meilę vedžiodami ir lepindami augintinius, o toji meilė skatina mylėti aplinkinius (suprask, - ir žmones) ir daryti gerus darbus, nėra visiškai teisūs. Jie juk galėtų per triukšmingas gatves vedžioti akluosius. Keistai man atrodė ir matytas piketuotojas prieš žvėrelių žudymą: vienoje rankoje plakatas su tekstu prieš žvėrių žudymą maistui ar odos gaminiams, kailiams, kitoje – čeburekas su mėsa, kurį grūdo į burną.

Nors ir nemėgstu gyvūnų, visgi suprantu tuos, kurie juos mėgsta. Suprantu jų humoro jausmą ir tikėjimą gražiu pasauliu. Nesvetima man ir kaimo veterinaro kasdienybė, gyvulių ligos, nerimas, šaltą ir ūkanotą naktį skubant pas besiveršiuojančią karvę ar neviltis, matant nepagydomai sergantį šunį. Visa tai apibūdinčiau vienu žodžiu – "šiluma". Nors mane, kaip ir daugelį, linksmina, kai suaugę piliečiai kreipiasi į vokiečių aviganius pagarbiu tonu, tarsi kalbėtųsi su viršininku arba su kokiu garbingu dvasininku (netgi ne su eiliniu kunigėliu, bet su vyskupu ar net kardinolu). Mano draugas savo katiną vadina Van Gogu. Teko girdėti gyvūnus vadinant žinomų politikų vardais. Be abejo, fantazijai čia ribų nėra. Sako, kad šeimininkai renkasi į save panašius gyvūnus arba ilgainiui su jais supanašėja. Pritariu. Tik nelabai sutinku, kad gyvūno vardas jį apibūdina. Pavyzdžiui, minėtas katinas Van Gogas vaikšto pasipūtęs, prie stalo turi nuolatinę vietą ir nedrįsk jos užimti. Žodžiu, jis visiškai nepanašus į visą gyvenimą vargusį tapytoją.

Dėl vardų, tai ypač pasisekė karvėms, kurios nešioja gėlių, moterų, net mėnesių ar metų laikų vardus, pavyzdžiui, Rūta, Liepa, Vasara. Katinai dažnai praminami vyriškais vardais: Mykolas, Jokūbas, Antanas. Žinau netgi Kazimierą, kuris siaubingu elgesiu ir ištvirkimu mūsų tautos šventojo nė iš tolo neprimena.

Tiesa, yra daug padoriai besielgiančių gyvūnų. Tikriausiai prisimenate istoriją apie katiną, kuris mėgo vaikščioti vienas. Užklydęs į pirmykščių žmonių urvą jis užsitarnavo šeimininkės palankumą, nes nuramino verkiantį kūdikį.

Pacituosiu popiežiaus Benedikto XVI neseniai išsakytas mintis: "Gyvūnai taip pat yra Dievo kūriniai... Be jokių abejonių, toks elgesys su gyvais sutvėrimais, kaip kad, žąsų šėrimas per prievartą, siekiant kuo labiau padidinti jų kepenis, ar vištų auginimas taip jas sugrūdant, kad iš jų belieka paukščių karikatūros, toks gyvų sutvėrimų sumenkinimas iki tiesiog prekės, prieštarauja Biblijoje aprašomam žmogaus ir pasaulio santykiui."

Sovietiniu laikotarpiu per tikybos egzaminą vienas kunigas vaikų mėgdavo klausti, ar žvėreliai turi sielą. Atsakymas turėdavo būti neigiamas, nes sielą turi tik žmogus. Pasimokę katekizmo vaikai dažniausiai atsakydavo teisingai. Kunigas dar mėgdavo pajuokauti: "O ar lėktuvas turi sielą?" Vaikai nesuklysdavo. Bet štai į klausimą "Ar komunistas turi sielą?", - atsakydavo, jog neturi. Aišku, tada kunigas paaiškindavo, kad sielą turi kiekvienas žmogus, nepriklausomai profesijos ar įsitikinimų. Nors yra bandančių teigti, kad ir gyvūnai turi sielą.

Skaičiau apie marijampoliečių šeimą, trijų kambarių bute laikančią net penkis augintinius: naminį šešką (fretką) Maksą, šinšilą Baksę, rusų mėlynųjų veislės katę Pumą, anglų biglių veislės šunį Arą ir žiurkėną Deilą. Buvo ir laboratorinė žiurkė, tačiau jos likimą nusprendė Maksas, kuris, kartą nužiūrėjęs tinkamą momentą, apvertė narvą ir su laboratorine žiurke atliko "nenatūralios atrankos eksperimentą"... Televizijos projekte "Chorų karai" šeima palaikė ne gimtosios Marijampolės mėlynąjį, o Kauno šampaninį chorą todėl, kad šie laimėtus pinigus žadėjo paskirti zoologijos sodui.

Draugų šeima laiko beždžionėlę, kuri kiekvienam svečiui bruka pagalį ir siūlo jį traukti. Ji įsikimba į vieną pagalio pusę, tu - į kitą ir prasideda dvikova. Beždžionėlė yra neįtikėtinai stipri ir dažniausiai laimi. Tada tampi mieliausiu jos draugu. Jei pagalį ištrauki tu, gyvūnėlis labai supyksta ir taip trenkia per petį, kad smūgį prisimeni kelias dienas smūgį.

Kita istorija iš kalėjimo. Kaliniai prigaudė pelių ir, prabadę skylutes stebėjimui, suleido į dėžę. Pelių niekas nemaitino, tai po kurio laiko jos pradėjo viena kitą ėsti. Liko dvi. Suka jos dėžėje ratus ir viena kitą stebi. Pagaliau viena kiek prarado budrumą ir kita ją puolė. Pelę nugalėtoją kaliniai ėmė maitinti ir vadinti "Mūsų pelytė".

Skaičiau, kad ypač didelis dėmesys gyvūnams ir jų teisėms skiriamas Šveicarijoje. Tačiau praėjusiais metais šveicarai referendume nepritarė siūlymui, kad skriaudžiamus gyvūnus gintų skirti advokatai. Referendumą inicijavo Šveicarijos gyvūnų gynėjų grupė ir jei siūlymams būtų pritarta, visi kantonai teisinių procesų metu gyvūnams privalėtų paskirti advokatą. Tiesa, Ciuricho kantone dėl netinkamo elgesio su gyvūnais susijusiose bylose gyvūnų teisinis atstovavimas būtinas nuo 1992 metų, tačiau gyvūnų politika būtų pasiekusi kitą lygmenį, jei balsuotojų valia, tai būtų tapę norma visose 25 šalies kantonuose.

Šveicarijos įstatymuose daug dėmesio skiriama gyvūnų teisėms. 2008 metais peržiūrėtuose teisės aktuose numatyta, kad žmonės, norintys atsikratyti žuvyte, negali jos gyvos nuleisti į tualetą. Ji turi būti apsvaiginta, numarinta ir tik tada jos galima atsikratyti. Įstatymai taip pat draudžia namuose palikti vienus bendrauti mėgstančias banguotąsias papūgėles ir žiurkėnus. Net avys ir ožkos su savo bičiuliais turi turėti bent jau "regimąjį kontaktą".

Įsiminė gyvūnų globos draugijos šūkis: "Šuo įsigyjamas visam gyvenimui, ne vien Kalėdų šventei". Meilė gyvūnams mūsų krašte per daug supoetinama. Lietuviai pamiršo savo praktiškumą, kad katė buvo reikalinga pelėms gaudyti, šuo, pririštas grandine prie būdos – sargauti, paršelis – suvalgyti. Dėl paršelio, atrodo, niekas nepasikeitė.

Pabaigoje prisiminkime, kad Niujorke seniai rengiamos mados savaitės šunims ir katėms. Pradėtos jos rengti ir Maskvoje. Restoranai, kuriuose galite maitintis drauge su savo gyvūnėliu nėra retenybė. Atsirado ir kino teatrų, kur žiūrėti filmą galite įeiti su augintiniu. Nestebina viešbučiai, kuriuose išvykdami šeimininkai gali palikti šunis, kates ir net kitus gyvūnėlius. Yra tokių viešbučių, kuriuose žmonės ir jų augintiniai gali ilsėtis drauge arba siūloma rinktis kambarius su ten gyvenančiu gyvūnėliu. Daug kur rasite kambarių su akvariumais. Japonijoje yra kavinė, kurios lankytojus pasitinka daugiau kaip 20 laimingų, išpuoselėtų skirtingo charakterio kačių, su kuriomis galima bendrauti. Lydint ekskursijas į Krokuvą, dažnai stojame poilsiui tokiame kaimelyje Ostrov Mazovetski. Automobilių stovėjimo aikštelėje gyvena šuo, kuris meilikauja visiems atvykusiems. Be abejo, iš jų gauna skanėstų, o kitą kartą, atvykus tiems patiems žmonėms, juos atpažįsta arba bent jau apsimeta, kad atpažįsta. Autobusai toje aikštelėje stoja - šalia esanti kavinė klesti.

Gyvūnai gali padėti išgyventi krizę. Neturite darbo – pradėkite siūti šunims švarkelius ar megzti jiems megztukus. Sako, paklausa didžiulė.

Pabaigoje pasakysiu, kad jeigu tikrai esate vienišas, negalite susirasti draugų iš žmonių būrio, laikykit šunį, katę ar kokį nors kitą gyvūną. Išgyvens jie jūsų butelyje, pakęs ir jus. Juk turi mus, žmones, kas nors kęsti. Prisiminiau anglikonų giesmės posmelį: "Visa, kas gyva ir judru,/ Visa, kas tik gražu pasauly,/ Kas nuostabu ir išmintinga,/ Sukūrė Viešpats iš miglų". Gal ir teisūs tie, kurie teigia, kad iš karvės šiknos galima pasimokyti daugiau negu iš kokios nors enciklopedijos.

Ričardas JAKUTIS

Šiais žodžiais savo gyvenimą baigė daugybės senovinių radijo šou programų bei muilo operų autorius Charlesas J. Gussmanas. Žiniasklaida buvo tai, dėl ko Ch. J. Gussmanas gyveno, ir gyvenimą jis pabaigė visai kaip daugelį šou programų – skirdamas dėmesio kažkam, kas pasirūpino lėšomis projektui įgyvendinti. Liūdnokas pavyzdys, bet net ir taip gimsta anekdotai.

Neseniai į rankas pakliuvo prieš keturiasdešimt metų išleistas Vytautės Žilinskaitės humoreskų rinkinėlis, kuriame užtikau pasakojimą apie šeimos narių, giminaičių ir draugų susibūrimus virtuvėje. Taip taip, jeigu jūs – pokario vaikas, prisiminkite, kad tuo metu Šiauliuose, kaip ir visur kitur, reikšmingiausia vieta buvo jūsų pačių ar jūsų draugų virtuvė. Ankšta, prastai apšviesta, užtat šilta ir jauki. Anot V. Žilinskaitės, ji buvo tarsi intelektualaus gyvenimo šventykla. Čia virdavo aistringos diskusijos apie egzistencijos tikslą, užtikdavai tapatybės problemų iškamuotus asmenis, čia, toli nuo viskuo besidominčių ausų, išgirsdavai naujausią politinį anekdotą.

Kaip anuomet ilgėjomės žodžio laisvės. Tiesa, džiaugėmės, kad bent turime minties laisvę. Skaitėme A. de Sent-Egziuperi, kuris buvo pasakęs, kad minties laisvė ir yra vienintelė tikra laisvė. Jos niekas ir anuomet negalėjo uždrausti. Minties laisvei visada tereikia žmogaus noro mąstyti.

Virtuvė būdavo ta salelė, kurioje, be minties laisvės, buvo galima sutikti ir žodžio laisvę. Aišku, svarbiausi žodžiai būdavo tariami labai tyliai, visi svečiai sėdėdavo aplink stalelį susispaudę ir surėmę galvas.

Prisimenu "Amerikos balso" radijo laidas iš Vašingtono, nors mes, jauni, labiau linkdavome prie radijo imtuvų, kai ateidavo muzikinių laidų iš Liuksemburgo laikas. Girgždesys, traškesys, ne viską galėdavai girdėti – Šiaulių miesto parko dešinėje stovėję aukšti trukdymo bokštai primindavo save, bet nuo to dar labiau sustiprėdavo noras daugiau išgirsti ir sužinoti.

Dažnai tokių sueigų metu šviesos nedegdavo (būdavo, kad ji pati dingdavo), o pokalbis vykdavo prie žvakės. Išlikę, kad žmogus, kuris savo namuose turi žvakidę su žvake, yra mūsų laikmečio aušrininkas, stumiantis mūsų kultūrą į priekį. Dabar vos atsisėdame prie stalelio kavinėje ar restorane, padavėja bemat uždega jo centre žvakę. O jeigu ji pamiršta, tai padarome patys. Nes koks pokalbis ir pasibuvimas be žvakės?!

Jei dar apie mąstymo laisvę, tai, kaip bebūtų keista, dabar žmogus mąsto vis mažiau. "Jūs nusipelnėte laisvės nuo mąstymo!" – šaukia TV ekranai ir skambios laikraščių antraštės. Štai jums pramogos, skandalai, įžymybių gyvenimo užkulisiai – viskas, ko jums reikia...

Kai su bičiuliu pasidalijau prisiminimais, kad pirmuosius susėdusius virtuvėje prie žvakės būtų galima pavadinti disidentais, jis šiek tiek pasiginčijo, girdi, pirmieji pokalbiams prie žvakės burdavosi prekybininkai – laikmečio, kai parduotuvėse daug ko trūko, elitas. Ir kalbama buvo apie vakuotų žirnelių stiklainius, ikrų dėžutes, kavos pakelius... Vieni su kitais sutardavo, kas paliks porą kilogramų karšto rūkymo strimelių, o kas – madingo audeklo gabalą.

Po tokios įžangos prisipažinsiu, kad sugalvojau parašyti komentarą apie anekdotus. Be to, vasara prašosi lengvų tekstų. Būtent virtuvėje prie žvakės geriausius anekdotus anuomet ir išgirsdavom. Dabar anekdotus girdime kur pakliūva. Vyksta net jų pasakotojų konkursai. Tik garbingu žodžiu "disidentas" anekdotų pasakotojo jau nepavadinsi.

Graikiškai "anekdotos" – neišleistas, slaptas. Internete, žodynuose, enciklopedijose užtikau net keletą jo apibrėžimų. Tiksliausias galbūt būtų šis: "Glaustas sakytinio pasakojimo kūrinys, kuriame komiškai vaizduojamas vienas įvykis ar herojaus poelgis. Juokiamasi iš žmogaus ydų, nepagrįstų pretenzijų, valdžios veiksmų." Pirmasis anekdotas, sako, sukurtas V a. viduryje Bizantijos istoriko ir rašytojo Propijaus, kuris pajuokė imperatorių Justinianą Pirmąjį ir jo žmoną Teodorą. Tiesa, sako, kad humoras atsirado seniai seniai prieš mūsų erą. Vienas pirmykštis žmogus kitam pakišo koją, tas pargriuvo ir tą palaimą, kuri visus aplinkinius stebėtojus tuo metu užvaldė, kažkas pavadino humoru. Lietuvoje anekdotai pirmiausia atsirado tautosakoje ir plito kaip atskiras žanras. Jie dažniausiai išjuokdavo žmogaus ydas – tinginystę, godumą, melą, kvailumą. Prieš karą Lietuvoje suklestėjo ir politinis anekdotas. Sovietmečiu jis irgi buvo gyvas, bet jam jau reikėjo slaptumo.

Girdėjau Seimo narį į žurnalistės klausimą, kiek jis turi vaikų, atsakantį: "Vieną vaiką ir dukrą." Taip mūsų išrinktasis supranta humorą. Liūdna. Pasirodo, yra ir apgailėtinas humoro jausmas. Jeigu teatre aktoriai vis kartoja, kad jų vieta bufete, ir šie juokai linksmina net patį režisierių, tai tokio režisieriaus vieta, mano nuomone, bilietų kasoje. Humoro jausmo turėjimą ar neturėjimą geriausiai nusako anekdotų supratimas, ypač – jų pasakojimas, tai yra kokius anekdotus pasakoji. Turima kraitelė – tavo humoro jausmo balas. Yra gerų anekdotų, yra ir nevykusių. Jų nesinori nei prisiminti, nei pakartoti. Sako, nešvankūs juokai - iš žilos senovės. Nesutikčiau. Toje senovėje net tokio tipo kultūra buvo. Pavyzdžiui, Petriukas su Jonuku stebisi, kodėl jų tėvelių lova naktimis traška. Kartą patyliukais palenda po ja. Kai lova pradeda linguoti ir traškėti, kad, atrodo, tuoj įlūš, vyresnysis Petriukas sako Jonukui: "Lendam iš čia. Kol jie vieną vaiką padarys, du užmuš."

Iš Dievo gavome tris dalykus: gamtą, meilę ir humoro jausmą. Humoras (humor) lotynų kalboje reiškia "drėgmė", "skystis". "Gariūnų laikotarpiu mūsų šalyje išties didelių galių įgijo Chamo kultūra, kurios bazinis žanras - nešvankus lėkštas anekdotas. Tačiau, žinome iš Biblijos, Nojus turėjo tris sūnus. Kiti du broliai nepanoro klausytis nešvankių juokelių, sudraudė Chamą ir pridengė tėvo nuogybę, grąžindami autoritetą ir patriarchui, ir jo išpažintoms vertybėms. Vienas Chamas niekada neįstengs sugriauti pasaulio. Jam reikia, kad prie jo prisidėtų bent vienas iš dviejų brolių. Kol taip nėra, nėra ko pulti į neviltį. Esu įsitikinusi, kad tie du broliai prieš Chamo kultūrą atsilaikė ir mūsų šalyje. Tai džiugina ir teikia vilties. Matau, kaip žmonės vėl palengva grįžta vienas prie kito, prie savo kultūros, prie dėmesio savo kalbai, savo istorijai, mentalitetui", - netikėtai optimistiškai mąsto mokslininkė, lietuvių literatūros profesorė Viktorija Daujotytė.

Protingas žmogus dėl anekdotų apie jį nesupyks, nes tai lengvas humoras, ironija ir nebūtinai tikri dalykai, gal tik panašūs. Jei supyksi, bus dar kvailiau, nes gali išgirsti, kad tai buvo ne apie tave, bet "jeigu kaliošai tiko, nešiok". Nepyksta dėl anekdotų apie juos nei žydai, nei estai, nei rusai... Pyksta ir net baudžia už anekdotus tik politinės sistemos, iškovojusios valdžią neteisėtais būdais. Nors, sako, net Stalinas iš anekdotų apie jį slapta užsidaręs juokdavosi.

Subtiliausi, mano galva, žydiški anekdotai. Tauta, kuri moka iš savęs pasijuokti, – verta pagarbos. Tai pirmiausia byloja, kad tauta sveika. Kai žydelio paklausė, kodėl pasaulyje daug automobilių gamyklų, kurios laikosi ant žydų kapitalo, o Izraelyje tokios nė vienos, šis, kaip toje tautoje priimta, atsakė klausimu: "O kur mums dar važiuoti?" Štai tėvai nupirko vaikams kačiuką. "Pavadinkim jį Izi!" – nusprendžia vaikai. Tėvai atkalbinėja: "Netinka, Izi juk žmogaus vardas. Pavadinkit jį geriau Alioša". Paklausk žydų, kodėl jie į klausimą atsako klausimu. "Ar negalima?" – atsakys jie. O štai vienas žydas giria savo rabiną, teigia, kad kiekvieną šeštadienį šis kalbasi su pranašu Eliju iš ano pasaulio. "O gal tavo rabinas melagis?" - suabejojo pašnekovas. "Kaip tai melagis? - užsirūstino šis. - Jeigu jis būtų melagis, tai pranašas Elijas nesikalbėtų su juo."

Lietuviams prikaišiojama (dažniausiai tai daro patys lietuviai), kad jie per mažai juokiasi. Gal ir taip, nors nepasakysi, kad anekdotų mes stokojame. Oi kiek daug mums tinkančių.

Prie gatvės kampo stovi varganas vyriškis ir prašo išmaldos. Vienas iš einančiųjų pro šalį atpažįsta elgetą, paspaudžia jam ranką sakydamas: "Labas, Jonai! Mes iki šiol negalime atsižavėti, kaip tu drąsiai išrėžei šefui tiesą į akis!"

Anekdotams labai svarbu laikas ir vieta, pavyzdžiui, gyvūnėlių mylėtojų draugijoje labai tiktų toks anekdotas: Liūtas ėda kažkokį žvėrelį. Pro šalį prabėgdamas kitas liūtas klausia: "Iš kur mėsos gavai?" "Pati atėjo", - atsako ėdantysis.

Kaip elgtis, irgi galima pasimokyti iš anekdotų.

Kai restorane atneša meniu, taupus vyriškis kreipiasi į damą: "Na, ką užsisakysi, mano storuliuke?"

Prekybos centre nereikia imti vežimėlio, o neštis krepšelį, nes tuomet žinosime, kiek panešime namo.

Jeigu reikėtų išsirinkti patį mėgiamiausią anekdotą, vargų ar galėčiau. Ar galima išsirinkti labiausiai patikusią knygą, muzikos kūrinį, kino filmą, spektaklį, dailininko paveikslą? Taip ir su anekdotais, nors geriau pagalvojus galbūt būtų šis:

Kalniečiai nuo seno garsėja ilgaamžiais. Kartą grupė žurnalistų iš įvairių pasaulio šalių su kameromis, fotoaparatais ir diktofonais nutarė išsiaiškinti ilgaamžiškumo paslaptis ir apsilankė kalnuose. Prie vienos trobelės sėdėjo šimtametis senelis. Jį ir užkalbino.

– Kokia Jūsų ilgaamžiškumo paslaptis? Gal Jūs niekada negėrėte? Gal niekuomet nerūkėte? Gal Jūs taupėte energiją ir niekada nesimylėjote? – klausia žurnalistai.

– Visą gyvenimą gėriau skaniausią vyną, mėgavausi kvapniu tabaku, turiu dvylika žmonų ir būrį vaikų, - atsakė senelis.

– Hm... – sutriko, bet nenustygo žurnalistai. – Vis dėlto kokia ta ilgaamžiškumo paslaptis?

– Gerai, aš jums pasakysiu, – linktelėjo galvą ilgaamžis. – Aš niekada gyvenime nesiginčiju.

– Negali būti?! – sušuko nustebę žurnalistai.

– Negali – tai negali...

Ričardas JAKUTIS

Būna, kad atsiguli, bet užmigti negali. Ką daryti? Ogi daug ką, pavyzdžiui, išsitraukti iš lentynos kokią nors knygą (o gal jau esi ją pasidėjęs šalia lovos), žiūrėti seną, bet gerą filmą (jei neturi namų kino, įsijunk televizorių, vis tiek koks nors kanalas ką nors įdomaus rodo). Jei ir tai netinka, gali keltis sutvarkyti spintos ar šiaip užsiimti kokiu nors darbeliu namuose. Gali parašyti draugui laišką. Ypač primirštam, jis bus nustebintas.

Žodžiu, ilgais nemigos vakarais ar net naktimis yra kuo užsiminti, tačiau aš tokiu atveju toliau guliu ir paskęstu mintyse. Neskaičiuoju avių, nepiešiu pirštu ant miegamojo lubų tariamų piešinių, nes ne rytas, tamsu ir to nepadarysi, bet mąstau. Kažkurį vakarą svarsčiau, kodėl žmonės meluoja. Juk visi žinome dešimt Dievo įsakymų. Taip pat žinome, kad jų reikia laikytis. Be abejo, kas nuginčys, kad nereikia paisyti įsakymų "Gerbk savo tėvą ir motiną", "Nežudyk", "Nevok", "Nepaleistuvauk" ir kt. Tiesa, koks nors aistrų vergas gal ir gali pasiginčyti dėl draudimo paleistuvauti, bet štai bent sovietmečiu vogti iš valdžios, kuri darbo žmogų išnaudojo, tarsi buvo galima. Bet mąstau ne apie tai, o apie draudimą "Nemeluok". Dėl šio draudimo gal daugiausia ginčijamasi kontrargumentuojant pasiteisinant "šventu melu" ir pan.

Meluoti ar nemeluoti? – štai kur klausimas. Manau, kad niekas nemėgsta, kai meluojama į akis. Tačiau TV šou laidos mielai žiūrimos, o apsimelavusių politikų reitingai aukšti.

Nemokantiems meluoti nėra lengva. Žmonės yra smalsūs ir jeigu jiems leisite, jie su malonumu aptars, su kuo ir kaip gyvenate bei kitus dalykus apie jus. Jeigu į jų klausimus visad atsakinėsite nuoširdžiai, jie išpeš iš jūsų viską, kas įmanoma, o komentuos jau savaip. Mus nuo mažų dienų mokė - meluoti negražu! Šito ir patys mokome savo vaikus. Bet argi nebūna situacijų, kai esame priversti atsakyti gudriai – šiek tiek iškreipdami tiesą?

Senovės Egipto papiruse prieš 3000 metų aprašytas apsimetėlio elgesys: "Jis neatsako į klausimus, išsisukinėja, tauškia niekus, trina didįjį kojos pirštą į grindis, krūpčioja, brauko plaukų šaknis pirštais." Homeras aprašo, kaip Odisėjas, vengdamas dalyvauti Trojos kare ir apsimesdamas bepročiu, aria jūros krantą pasikinkęs jautį bei arklį ir sėja druską. Homeras aprašo Odisėjo demaskavimą: padėjus prieš arklą Odisėjo kūdikį Telemachą, Odisėjas nebeapsimetinėjo, bet patraukė sūnų nuo arklo išsiduodamas, kad simuliuoja.

Melas – senas kaip žmonija. Lietuviai jį nuo seno įvairiais vardais vadina: iš lubų (piršto) laužti, pasakas sekti, miglą ar dūmus į akis pūsti (leisti), akis dumti, akis muilinti, lapais braukti, makaluoti, riesti, prasimanyti...

Melavimas Lietuvoje turi labai senas tradicijas, bet dabar išsiskleidė pačiomis negražiausiomis savo formomis. Kuo aukštesnes pareigas užima vienas ar kitas Lietuvos pilietis, tuo labiau išvystytas jo poreikis meluoti. Štai paklausykime, ką kalba Seimo narys, policijos sulaikytas neblaivus vairuojantis automobilį: "Aš nekaltas, čia politinis susidorojimas..." Tai išvertus į žmonių kalbą reiškia – pagavo, prigirdė, įsodino į automobilį, įrėmė pistoleto vamzdį į smilkinį ir prigrasino – važiuok... Kitas pavyzdys. Prieš rinkimus politikai žarsto pažadus savo rinkėjams, žada įvairių gėrybių – didelių atlyginimų, lengvatų, išasfaltuotų gatvių ir pan. Vėlgi išvertus šiuos pažadus į žmonių kalbą, ko gero, reikštų – žmogau, padėk man susitvarkyti savo gyvenimą ir visus reikalus.

Atrodo, jau nėra vietos, kur būtų nemeluojama. Melo gausu ne tik cirko triukuose, bet ir reklamose, madose, kariniuose paraduose, autobiografijose ir daug kur kitur. Tai – perukai, įdegio kremai, vitaminai vyrams, ilgai negendantys produktai... Tiesa, iš reklamų galime pasimokyti, kaip reikia meluojant apsidrausti. Nesuklysi panaudojęs frazę "ko gero"… Po jos gali sekti visiškai bet koks tekstas. "Tai, ko gero, geriausia skalbyklė pasaulyje!" Kitas teiginys: "Iki 100 procentų." Kiek procentų bebūtų, tai vis tiek bus iki 100. Gal trisdešimt, o gal tik trys... "Ši dantų pasta panaikina iki 100 procentų apnašų..."

Didžiausia melagė – žinių laida. Meluojame net bažnyčioje. Ten tai darome tobuliausiai, nes meluojame ne sau, o savo melui. Girdėjau net apie kursus, kuriuose mokoma melavimo, ir kad yra tam tikrų psichologinių programų, kuriose dėstoma, kaip įtikti vienam ar kitam pašnekovui, paveikti ar įtikinti žmones. Išrinkti politikai klysta įsitikinę, kad jais pasitikėjo. Nieko panašaus. Net balsuodami žmonės meluoja, verčiau pasakytų tiesą – nėra už ką balsuoti.

Aplink tiek melo, kad pasaulis jame paskendęs. Balandžio 1-oji yra visai puiki šventė – žaidžiamas melas, nors kartais atrodo, kad ši diena trunka ištisus metus. Kita tiesa ta, kad jei pasaulis nustotų meluoti, jis žūtų, nes žmonės vienas kitą išpjautų. 99 procentai žmonių prisipažįsta melavę, o 1 procentas meluoja, kad niekada nemelavo. O kaip nemeluoti, kai gyveni pasaulyje, kuriame nuolat neapleidžia jausmas, kad pernelyg mažai uždirbi. Meluoti, sako, verčia ir beviltiška padėtis, nes išėjimas iš jos yra ten pat, kur ir įėjimas.

Sakyti tiesą reikia drąsos. Keistai atrodo žmogus, sakantis viską, ką galvoja. Tokių niekas nemėgsta, vadina stačiokais. Pamėginkite įsivaizduoti, kaip jaustumėtės turėdama tik tiesą sakantį draugą.

Ieškote darbo. Jei sakysite tik tiesą, niekada jo nerasite. Be šiokio tokio tiesos iškraipymo šiame pasaulyje neįmanoma išgyventi, todėl net sakoma, kad nemeluoja tik tas, kas neturi proto ir fantazijos. Evoliucionuodamas žmogus išlavino ir viena, ir kita. Psichologai pataria: "Jei negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį į ją."

Bevartydamas interneto statistikos puslapius užtikau, kad vidutiniškai žmogus meluoja keturis kartus per dieną. Pamąsčiau, kad ne taip jau daug. Radau ir kad tai daroma net du šimtus kartų. Štai koks mūsų gyvenimo tyrinėtojų išvadų nesutapimas! Tiesa, priežastis, kodėl tai daroma, visur nurodoma ta pati – norėjimas išvengti konflikto. Dažniausiai meluojama, kai reikia pasakyti savo amžių arba apie priklausomybę nuo alkoholio. Nustebau, kad daugiau meluoja vyrai. Tai irgi visur vieningai pripažįstama. Vyrai ir žmonas dažniau apgaudinėja, nors neatsilieka ir šios, tik jos meluoja geriau.

Meluojama, kai nepasitikima savimi. Nusiperka moteris gėlių, o sako, kad jos nuo slapto gerbėjo. Jis su pasitenkinimu pasakoja, koks yra nepamainomas darbuotojas ir kaip jį vertina kolegos. Abu fantazuoja, nes nemano, kad gali būti mylimi tokie, kokie yra. Dar meluojama, nes bijoma priekaištų. Ji brangios suknelės atsiradimą aiškina išpardavimu, jis užsisėdėjimą bare – alinančiais viršvalandžiais.

Ir trečia, meluojama, kai norima apsaugoti kito jausmus, o dažniausiai – savo ramybę. Ji, užmezgusi romaną, vis dėlto nori išsaugoti šeimą, o turtingas vyras – materialinį stabilumą. Dvigubo gyvenimo problemą neretai išsprendžia laikas, o dažniausiai – viską matantys kolegos, kaimynai ar draugai.

Michailas Žvaneckis yra pasakęs genialią frazę: "Visą gyvenimą ji tau sakys, kad myli. Tu tikėsi tuo, niekada nesužinojęs tiesos nugyvensi laimingą gyvenimą." Skaičiau apie neseniai atliktą tyrimą, kuriame moterys ir vyrai buvo klausiami, kiek sekso partnerių jie turėjo. Moterys - visos apklaustosios buvo dvidešimt kelerių metų - prisipažindavo vidutiniškai suartėjusios su septyniais mylimaisiais. Vyrai teigė pelnę daugmaž tris keturias dešimtis pergalių. Galai nesueina.

Praeityje moterys visada teigė nemiegojusios nė su vienu partneriu ir piktai reaguodavo į tokį klausimą. Vėliau, prieš tris dešimtmečius ar anksčiau, jos jau pradėjo atsakinėti, jog su trim, na, gal keturiais. Dabar, partnerių padaugėjo iki septynių.

Dėl tokio galų nesuėjimo galimi trys atsakymai. Pirmas: visi sako tiesą, bet apklausos atlikėjams nepavyko pakalbinti asmenų, lemiančių statistines anomalijas. Kitaip sakant, dešimties reprezentacinės grupės atstovių atsakymai turėtų skambėti daugmaž taip: 7, 7, 7, 7, 7, 439, 7, 7, 7, 7. Tokiu atveju anomalijos kaltininkė yra dama Nr. 6. Lygiai taip pat galėjo atsitikti, kad apklausėjai nesusitiko su vyrais, neturėjusiais nė vienos partnerės. Galbūt tokie tipai sprunka susigėdę, kai tik pamato socialinių mokslų praktikantę.

Kitas paaiškinimas remtųsi vadinamuoju Klintono incidentu, kai abi pusės skirtingai žiūri į santykius. Moteris sako, kad turėjo septynis seksualinius partnerius, bet į šį skaičių neįtraukia dėmesio neverto, nevykusio ar neplanuoto kelių minučių akto, kuris visiškai ištrintas iš atminties. Tuo metu vyriškiai įskaito visus atvejus.

Bet labiausiai tikėtina tai, kad abi pusės meluoja nemirksėdamos ir pateikia tokius atsakymus, kokių, jų manymu, ir laukiama. Vyrai mėgsta girtis, o moterys bijo užsitraukti nepagarbą. Moterys suvokia, kad šiais laikais atsakymas "nė su vienu" skamba prastai, be to, yra priimta, kad "septyni" yra geras skaičius. Šiek tiek patirties ir jokio palaidumo.

Vyrai, ypač tarp kolegų, stengiasi likti orūs, šiek tiek, be abejo, pasigirti, o tam labai tinka atsakymas yra "apie trisdešimt". Didinti šį skaičių iki, tarkime, šešių šimtų gal ir norisi, bet žinai, kad niekas nepatikės. Skaičiau, kad rašytojas George'as Simenonas teigė permiegojęs su 10 tūkst. moterų. Be abejo, tai buvo didžiausias jo laimėjimas fantastinės literatūros srityje.

Po 20 metų toks pat tyrimas nustatys didesnius skaičius, bet proporcijos bus tokios pat. Tarkime, moterys sakys "dvidešimt", o vyrai tuomet "aštuoniasdešimt". Ir šie skaičiai augs iki Paskutiniojo teismo dienos...

Buvo tokia lietuvių liaudies pasaka apie Petriuką, o gal Joniuką, kuris buvo labai didelis melagis ir periodiškai porą kartų per savaitę šaukdavo kieme atsistojęs, kad atbėgo vilkas ir aveles pjauna. Kai šeimos vyrai, "čierkas" ir duoną metę, su šakėm atbėgdavo vilko dobti, Petriukas ar Joniukas susiėmęs už pilvo net žviegdavo iš juoko, kaip šauniai juos apgavęs. Bet anksčiau ar vėliau iš tiesų atsėlino vilkas, Petriukas ar Joniukas šaukės šeimos vyrų, anie jau nebetikėjo ir toliau "čierkas tvarkė". Suėdė vilkas aveles, suėdė Petriuką ar Joniuką ir ramiai nuvinguriavo savo keliais.

Prieš rinkimus politikai žarsto pažadus savo rinkėjams, žada įvairių gėrybių – didelių atlyginimų, lengvatų, išasfaltuotų gatvių ir pan. Išvertus šiuos pažadus į žmonių kalbą, ko gero, reikštų – žmogau, padėk man susitvarkyti savo gyvenimą ir visus reikalus.

Ričardas JAKUTIS

Vis ko nors laukiame. Štai laukėme vasaros, o jau vidurvasaris. Vieni sako, kad šiemet vasara gera, kiti burnoja, girdi, nevykusi, bet, nori nenori, ji atkeliavo – toks jau gamtos ratas. O kaip su krize? Juk jos pabaigos irgi laukėme? Sulaukėme, ar ne? Keista, kad niekas negali tiksliai atsakyti.

Žiūrint į Graikiją, Portugaliją, naujus Amerikos bankų skandalus, darosi neramu, kad krizė gali užsitęsti ir ilgiau. Girdime kalbas apie euro nepatikimumą. O juk taip tikėjome ir neabejojome pastarojo idėja.

Kiek kartų nuo 2008-ųjų pabaigos girdėjome žodį "krizė"? Nesuskaičiuosi. Kiekvienas žodis turi vienokį ar kitokį poveikį, tačiau vieni žodžiai yra stipresni, kiti - silpnesni. "Krizė" – stiprus. Tarsi simbolis. Išlikimo simbolis. Jei žvėrys lekia į šiaurę, tai gali reikšti, kad pietuose potvynis arba gaisras. Jei visi bėga, turėtų kilti nenumaldomas noras bėgti drauge.

Kai 2009-aisiais Nobelio ekonomikos premijos laureato Paulo Krugmano buvo paklausta, kada pasaulyje baigsis ši ekonominė krizė, įžymus amerikietis gūžtelėjo pečiais: "Aš ne Dievas, kad tai žinočiau." Dar girdėjau pamąstymų, jog ir pasaulio šachmatų čempionai nežino, kokia padėtis šachmatų lentoje bus po 24 ėjimų. Iš tiesų tai sunkus galvosūkis netgi genijams.

Mūsų finansų ministrė, premjeras, o dabar jau ir prezidentė sako, jog krizė baigėsi. Tarsi viskas aišku. Bet štai išeini į gatvę, o ten žmonės guodžiasi, jog viskas brangsta, atlyginimai nedidėja, žodžiu, krizės pabaigos dar nematyti. Įdomiausiai elgiasi bankai. Vienu atveju jie aiškina, kad krizė baigėsi, kitu – kad tęsiasi. Priklausomai nuo to, kaip jiems reikia ir kiek naudos jie vienaip ar kitaip sakydami turi. Superdemagogija – tada, kai mokesčių inspektorius įrodinėja mokesčių mokėtojui, kad sumokėti mokesčiai yra geriau už naują namą vaizdingoje vietovėje. Mano galva, krizė baigsis, kai žmonės patikės, kad ji baigėsi.

Gyvas posakis: "Įsikalbėti ligą". Kalbi kalbi, kol tikrai susergi. Gal taip pat ir su krize? Kodėl ji atėjo? Jau esu minėjęs, kad pasklaidė krizė "Stiliaus" tipo žurnalus, pažiūrėjo televizijos laidas apie verslininkų ir jų žmonų gyvenimą, reprezentacinius vakarėlius ir nutarė – laikas ateiti. Anglijos bažnyčia išplatino maldą dėl finansų krizės darbą prarandantiems britams. "Išgirsk mane šaukiantį sumišime, padėk man aiškiai galvoti ir nuramink mano sielą", - siūloma melstis.

Skaičiau, kad nuo 1929 metų, kai pasaulyje prasidėjo pirmoji visuotinė finansų krizė, žmonija išgyveno dar 13 sunkmečių. Vieni truko vos metus ir stipriai paveikdavo tik kelias valstybes, kiti sutrikdydavo daugelio šalių ekonomiką. Sovietmečiu buvo stengiamasi, kad gyventojai to nepajustų, pavyzdžiui, ar pajutome 1982 metais? Tiesa, kaip ją reikėjo pajusti, jei krizė buvo pusę amžiaus? Krizė krizėje nelabai ir jaučiama. O kas laukia dabar?

"Krizė" – labai taikliai sugalvotas apibrėžimas: nesunku ištarti, lengvai įsisavinamas bet kurioje kalboje, smegenys greitai pripranta prie šio termino. Žodis primena burtažodį "abra kadabra", nes skirtas tarsi įbauginti, įtikinti, kad žmogus neturi kito pasirinkimo, tik džiaugtis tuo, ką turi dabar (nesvarbu, kad viskas brangsta, atlyginimai maži, o darbo nėra), nes jei bandys ką nors keisti, tai "krizė" suvalgys jį gyvą.

Kodėl krizė vienus baudžia, o kitus - ne? Krikščionys atsako, kad jeigu atpildas už kiekvieną nuodėmę būtų iš karto, neliktų ko teisti paskutinio teismo metu. Kita vertus, jeigu nė viena nuodėmė nesusilauktų dieviško teismo dabar, padarytume išvadą, kad apskritai nėra Dievo apvaizdos. Žemiški sunkumai yra tik amžinybės teismo atšvaitai. Jėzaus pasakojimai moko, kad iki amžinybės teismo mes dar galime atgailauti, pasimokyti, pasikeisti.

Dažnai tenka girdėti ir nuomonę, kad dabar pasaulį ištikusi krizė - ne pasaulio pabaiga, priešingai - naujo, geresnio, švaresnio pasaulio pradžia. Pasaulio be beprotiško pelno vaikymosi, be nekontroliuojamų bankų ir bankininkų spekuliacijų, su didesne atida moralės principams ir etikai... Būtų gražu, jei tikrovė negriautų ir šios iliuzijos. Iš to, ką matome tikrovėje, krizė, kaip ir laisvoji rinka, pati savaime nėra joks gėris ar gėrio pradžia, greičiau - didinamasis stiklas, išryškinantis dabarties visuomenę graužiantį ekonominį ir moralinį vėžį. Kiek bespoksotume pro tą didinamąjį stiklą, negerovės savaime nenyksta, kai nėra tvirtos visuomeninės ir politinės valios toms negerovėms šalinti. Prisiminkime, kokias didžiausias Lietuvos blogybes nurodydavo Briuselio ekspertai dar tuomet, kai Lietuva maudėsi ekonominės gerovės vandenyse. Ogi išpūstą valstybės valdymo aparatą ir didžiulę socialinę atskirtį, kuri susidarė dėl nepamatuotai didelių iš biudžeto mokamų įvairaus plauko vadovų, viršininkų bei kai kurių "specialistų" ir nepadoriai mažų "eilinių" piliečių atlyginimų, taip pat dėl vienų mažiausių Europos Sąjungoje (kol į ją nebuvo priimtos kai kurios Balkanų šalys) pensijų.

Krizės atsiranda iš mūsų egoizmo, kai pradedame pernelyg daug vartoti. Paklauskime sėkmės žmonių, kodėl jie taip gražiai atrodo, kodėl jiems sekasi. Sulauksime atsakymo, kad jie tik dešimt dienų per metus valgo tai, ką nori, ir tiek pat dienų daro tai, ką nori. Kitomis dienomis maitinasi, kaip liepia dietologai, ir elgiasi pagal griežtas gyvenimo ir elgesio taisykles. "Daiktų ir pinigų kaupimas kaip savaiminis tikslas yra pražūtingas. Niekada nesu matęs, kad paskui katafalką per laidotuvių ceremoniją važiuotų vilkikas su visais velionio daiktais", - tai ištrauka iš elektroniniu būdu platinamo ilgo laiško, raginančio krizės akivaizdoje atsisukti į tikrąsias vertybes. Visa gamta, išskyrus žmogų, suvartoja tik tiek, kiek būtina egzistavimui palaikyti. Tam, kad pasaulyje būtų pusiausvyra, mes turime sėkmę ir nesėkmę, tai, kas juoda ir balta, teigiama ir neigiama, privalumus ir trūkumus. Be žmogaus ego, visos gamtos jėgos išlaiko pusiausvyrą, sudarydamos vieną bendrą sistemą, ir tik žmogus trikdo jų harmoniją. Gamtoje viskas tarpusavyje susiję ir siekia išlaikyti tą pusiausvyrą, tiek vidinę, tiek su aplinka. Vidiniams ryšiams iširus, viskas ima žlugti.

Išminčiai sako, kad kiekviename blogyje yra ir gero. Krizėje - taip pat. Tai ne paradoksas, bet paprasčiausia realybė. Girdėjau ekonomistų pamąstymų, kad sunkmetis padės apsivalyti nuo vos vegetuojančių įmonių, neduodančių nieko gero nei rinkai, nei jų darbuotojams. Kitoms įmonėms krizė yra puiki galimybė susiimti ir susitvarkyti taip, kad ne tik nekiltų pavojaus išlikti, bet netgi dar labiau sustiprėtų. Psichologai sako, kad savižudybių mažiau būtent sunkmečiu, o ne tuomet, kai žmonės visko pertekę ir nebežino, ko norėti. Krizės metu mažiau ir pavydo, nes tuomet svarbu pačiam išgyventi, o ne rūpintis, kaip kiti gyvena. Dėl emigracijos irgi nevertėtų krimstis. Juk paskutinio surašymo rezultatai byloja, kad net jei Lietuvoje liktų vos 100 tautiečių, vis tiek čia mūsų bus trys milijonai.

Atrodytų, kad pasiturintiems krizę išgyventi yra lengviau, vargšams – sunkiau. Abejočiau. Koks skirtumas, ar tu neturi duonos kepalo, ar Svarovskio kristalų. Nelaimingi abu taip pat.

Jeigu velnią reikėtų kaip nors pavadinti, manau, vienas tinkamas vardas būtų "krizė". Bet ar šis velnias iš tiesų toks baisus? Ar begaliniai pokalbiai apie sunkmetį nepadidina panikos lygio du ar net tris kartus, nes baimės akys didelės? Krizė juk kelia reikalavimą ką nors daryti kitaip, ieškoti išlikimo būdų. Tačiau pažeidžiami žmonės, kurie sunkiau atlaiko permainas, jos metu elgiasi destruktyviau bei chaotiškiau. Tiesa, kuo labiau visa keičiasi, tuo labiau viskas lieka kaip buvę. Dar sako, kad krizes reikia išgyventi kūrybiškai. Žodžiu, kūrybos žmonėms krizės neturėtų būti sunkios. Jeigu taip nėra, tai koks tu kūrėjas.

Jei pasaulinė finansų krizė buvo neišvengiama, tuomet gaila, kad ji prasidėjo tik 2008-ųjų pabaigoje, o ne 2005-aisiais. Daugybė jaunuolių nebūtų dešimtmečius pakliuvę į tokias paskolų pinkles.

Kaip atpažinti, kad sunkmetis dar nepasibaigė? Maniau, pavyzdžiui, pagal mobilųjį telefoną. Jeigu kuo arčiau savęs jį laikome, iš rankų nepaleidžiame - krizė nepasibaigusi. Įtampa, skambučio laukimas, negirdėsime, neatsiliepsime – pražūsime. Atsiliepsime – būsime išgelbėti, mums praneš džiugią naujieną. Pas mus krizė ir mes negalime gyventi be telefono, o Vakaruose žmonės ramūs, todėl ir mobiliuosius telefonus kur nors nukišę, neskuba, tingi atsiliepti.

Kaip pagelbėti krizę išgyvenančiam žmogui? Tai sunkiau, nei suteikti pagalbą kelyje. Psichologai moko: padėkite patekusiam į krizę, išklausykite – nepertraukdami, neprimesdami savo nuomonės, nerodydami pranašumo, susilaikykite nuo patarimų: "Nesinervink, praeis"; "Tau reikia pailsėti"; "Neimk į galvą." Tai visiškai netinka. Verčiau papasakokite apie panašius išgyvenimus, jei tokių patyrėte. Kiekvienam malonu žinoti, kad ir jums sunku kaip ir jam. Nebrukite ekstrasenso ar būrėjos paslaugų, neleiskite šarlatanams iš krizės užsidirbti. Krizės metais prie visokio plauko būrėjų bei pranašautojų durų žmonių padaugėja. Tai tik paikumas. Tegul ir buriantys iš kavos tirščių pajunta krizę, kaip ją pajuto sunkų darbą dirbantys žmonės. Negaliu suprasti, kaip galima klausyti nutukusio dietologo patarimų. Be to, nekiškite vaistų, nes vaistų nuo krizės nėra. Bereikalingai tik tabletės grauš skrandį. Vienintelis tinkamas vaistas – humoras, jei tokio turite. Nes šiaip jau gyvenime viskas yra taip, kaip ir turi būti. Tai patvirtina anekdotas:

Rojus. Šventas Petras ateina pas Dievą ir sako:

- Dieve, pas jus būrelis ateistų atėjo.

- Pasakyk jiems, kad manęs nėra.

O krizė baigsis rudenį, jeigu laukėte tokio sakinio. Bet tai parašęs suabejojau. Juo labiau, kai karštą vasaros dieną girdime šalčiu dvelkiančius perspėjimus apie šildymo kainas.

Atrodytų, kad pasiturintiems krizę išgyventi yra lengviau, vargšams – sunkiau. Abejočiau. Koks skirtumas, ar tu neturi duonos kepalo, ar Svarovskio kristalų. Nelaimingi abu taip pat.

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Pa­siž­val­gę, kiek daug vi­so­kių daik­tų pri­kaup­ta mū­sų bu­tuo­se, sa­vęs pa­klau­sia­me, kas kam tar­nau­ja – ar daik­tas žmo­gui, ar žmo­gus daik­tui? Ma­nau, kad žmo­ni­ja ga­lė­tų gy­ven­ti su kur kas ma­žiau daik­tų ir bū­tų tik ge­riau, nes ma­žiau bū­tų eik­vo­ja­ma gam­tos iš­tek­lių, nai­ki­nama ir ter­šia­ma, ma­žiau bū­tų ir rū­pes­čių.

So­viet­me­čiu daik­tų per­tek­lius bu­vo ver­ti­na­mas nei­gia­mai ir reiš­kė dva­si­nių ver­ty­bių iš­da­vys­tę, da­bar pui­ka­vi­ma­sis sa­vo tur­tais ta­po nor­ma. Nors so­viet­me­čiu ne­bu­vo ska­ti­na­mas daik­tų kau­pi­mas, bū­tent šis pe­rio­das ir pa­dik­ta­vo jų „san­dė­lia­vi­mą“, nes par­duo­tu­vė­se daug ko trūk­da­vo, to­dėl žmo­nės pirk­da­vo ką tik ras­da­vo, o tą pir­ki­mą va­di­no „juo­dai die­nai“. Jie grieb­da­vo „iš po pre­kys­ta­lių“ – taip bu­vo va­di­na­mas pa­lik­tų pa­žįs­ta­miems ar pre­kių per­mo­kant įsi­gi­ji­mas. Par­duo­tu­vių ve­dė­jos par­si­neš­da­vo de­fi­ci­ti­nių pre­kių na­mo ir vė­liau jas par­duo­da­vo. Nors dau­giau­sia tam bu­vo nau­do­ja­mi tre­tie­ji as­me­nys, jų na­muo­se bu­vo ne­le­ga­lios par­duo­tu­vė­lės, apie ku­rias ži­no­jo tik la­bai ne­gau­sus sa­vų žmo­nių ra­tas. Gir­dė­jau pro­tin­gą įžval­gą, jog kai liau­dis pik­ti­no­si tuš­čiais par­duo­tu­vių pre­kys­ta­liais, jai bu­vo leis­ta pa­ki­liai skie­me­nuo­ti žo­dį „Lie-tu-va“. Ji tai da­ry­da­vo ir pyk­tis at­slūg­da­vo, o tie, ku­rie leis­da­vo, ger­da­vo de­fi­ci­ti­nius gė­ri­mus, už­kąs­da­mi de­fi­ci­ti­niais mais­to pro­duk­tais ir gar­siai iš tų skie­me­nuo­to­jų juok­da­mie­si.

Jei­gu apie pir­ki­mus „iš po pre­kys­ta­lių“, tai pri­si­mi­niau kar­tą kny­gy­ne bū­tent „iš ten“ gau­tą kny­gą, per­si­sun­ku­sią žu­vies kva­pu. Sup­ra­tau, jog grei­čiau­siai kny­gy­no par­da­vė­jai jos drau­gė iš žu­vies par­duo­tu­vės mai­nais už kny­gas at­ne­šė de­fi­ci­ti­nės žu­vies, ku­rią ši bu­vo pa­dė­ju­si ant kny­gų.

Pri­si­me­nu ka­vos be nuo­sė­dų skar­di­nes dė­žu­tes „In­dian“, ku­rios par­duo­tu­vė­se (ten kar­tais prieš šven­tes tų dė­žu­čių „pa­duo­da­vo“) kai­nuo­da­vo 6 rub­lius, o „juo­do­jo­je rin­ko­je“ – 10. Vė­liau vi­si pra­dė­jo pirk­ti ka­vos pu­pe­les, ka­va­ma­les, to­dėl „In­dian“ jau ne­be­bu­vo de­fi­ci­tas. Pri­si­me­nu ir 140 gra­mų rau­do­nų­jų ik­rų dė­žu­tes, ku­rios kai­na­vo 4 rub­lius 20 ka­pei­kų, „juo­do­jo­je rin­ko­je“ – 8 rub­lius. Jei iš daik­tų, tai pir­miau­sia pri­si­me­nu itin di­de­lį de­fi­ci­tą – ru­mu­niš­kus sve­tai­nės bal­dų komp­lek­tus „D10“ ir „Re­ne­sans“, mie­ga­mo­jo bal­dų komp­lek­tą „Liud­vi­kas XIV“. Šiau­liuo­se jų net ma­ty­ti ne­te­ko (tie­sa, pas di­džiuo­sius ano me­to mies­to šu­lus aš ir ne­si­lan­ky­da­vau), bet ma­čiau ke­liuo­se Kau­no na­muo­se. Net pa­ts Jo­si­fas Kob­zo­nas, jei na­muo­se duo­da­vo in­ter­viu te­le­vi­zi­jai, sė­dė­da­vo „Re­ne­sans“ komp­lek­to krės­le.

Vie­nas anuos me­tus su mei­le pri­si­me­nan­tis žmo­ge­lis pa­sa­ko­jo, kad anuo­me­tė „Dak­ta­riš­ka“ deš­ra bu­vu­si ge­res­nė už da­bar­ti­nę, jo­je bu­vę dau­giau mė­sos, o da­bar – ne­ži­nia ko. Ma­ny­čiau, kad tei­sin­ges­nis bu­vo ki­tas, ku­ris ir­gi pri­pa­ži­no, jog anks­čiau bu­vę ge­riau gy­ven­ti, ta­čiau jo ar­gu­men­tas bu­vo tiks­les­nis: „Ta­da man su mo­te­ri­mis ge­riau pa­vyk­da­vo.“

So­viet­me­čio pa­mi­nė­ji­mas pri­mi­nė lai­kus, kai anuo­me­tė no­menk­la­tū­ra mė­ga­vo­si pri­vi­le­gi­jo­mis. Spec. po­lik­li­ni­ka, spec. par­duo­tu­vė, spec. kir­pyk­la, spec. siu­vyk­la, spec. mais­to pa­ke­tas. Tuo­met gy­ve­nau Vil­niu­je, tai ten to­kia spec. pre­ky­ba mais­to pro­duk­tais vy­ko „Ta­li­no“ par­duo­tu­vė­je (Ge­di­mi­no, tuo­met Le­ni­no, pro­spek­to ga­le prie­šais da­bar­ti­nį Sei­mą, tuo­met Aukš­čiau­sią­ją Ta­ry­bą). Tie­sa, iš kie­mo pu­sės. Pri­va­žiuo­ji prie ram­pos su „Vol­ga“, su­si­krau­ni rū­ky­tas deš­ras, ik­rus, tau­riuo­sius gė­ri­mus ir kt. į ba­ga­ži­nę ir pro bro­mą vėl iš­len­di į Le­ni­no pro­spek­tą – atei­ties gat­vę, kaip kaž­ku­ris poe­tas pa­va­di­no. Ne­ži­nau, kur to­kia par­duo­tu­vė bu­vo Šiau­liuo­se. Gir­dė­jau, kad „Eg­lės“ kie­me. Ti­kė­ti­na, nes ir­gi pa­to­gu – ne­to­lie­se ir par­ti­jos ko­mi­te­tas, ir mies­to vyk­do­ma­sis. To­li ne­rei­kia va­žiuo­ti. Be to, pir­mai­siais Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo me­tais ne­pa­si­tu­rin­tiems už ta­lo­nus „Eg­lė­je“ bu­vo da­li­ja­mas mais­tas. Taip sa­kant, pa­tir­tis ir pa­pil­do­mi par­duo­tu­vės plo­tai bu­vo tin­ka­mai pa­nau­do­ti.
Bet štai kai vis­kas tu­rė­jo pa­si­keis­ti, nie­kas ne­pa­si­kei­tė. So­viet­me­čio kul­ti­nės dai­nos min­tys apie no­rą bū­ti sul­to­nu ir pa­sta­ro­jo ga­li­my­bes vis dar gy­vos ir ga­jos. Gal pri­si­me­na­te Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos su­suk­ta fil­mą „Kal­vio Ig­no­to tei­sy­bė“ pa­gal A. Gu­dai­čio-Gu­ze­vi­čiaus ro­ma­ną? Fil­me yra sce­na, kai dva­ro sa­vi­nin­kas su sve­čiais ruo­šia­si puo­tau­ti, bet tuo me­tu į rū­mus įsi­ver­žia kal­vis Ig­no­tas su sa­vo su­ki­lė­liais, iš­vai­ko po­nus iš me­nės ir mos­te­li sa­vo vy­rams ran­ka į vai­šė­mis nu­klo­ta sta­lą ra­gin­da­mas – da­bar mes prie jo sės­ki­me, atė­jo mū­sų ei­lė.
Ar ži­no­me, ko­kios pri­vi­le­gi­jos da­bar tai­ko­mos Lie­tu­vos iš­rink­tie­siems? Nie­kas jų nein­ven­to­ri­za­vo, ne­su­ra­šė, nie­kas ne­si­gi­ria, nein­for­muo­ja, o tu­rė­tų. Nors kam ap­skri­tai vi­si tie iš­skir­ti­nu­mai rei­ka­lin­gi? Gauk už dar­bą kiek pri­klau­so ir el­kis su sa­vo pa­ja­mo­mis kaip no­ri!
Ko­kios pri­vi­le­gi­jos da­bar pa­sie­kia mū­sų akis ir au­sis? Pa­sis­kai­tai apie to­kias, kaip an­tai poil­sio na­mai su do­tuo­ja­mo­mis kai­no­mis. Gin­da­mie­si val­di­nin­kai bū­ti­nai pa­sa­kys, kad poil­si­nė­se ren­gia se­mi­na­rus. Tai skys­to­kas ar­gu­men­tas, nes ne­bū­ti­na tu­rė­ti lėk­tu­vo, jei kar­tais ten­ka skris­ti. Ar­ba rep­re­zen­ta­ci­jai skir­tos lė­šos. Jei to­kios bū­tų ski­ria­mos va­do­vui pri­va­čia­me sek­to­riu­je, jos bū­tų ap­mo­kes­tin­tos. Iš­rink­tie­ji vi­siš­kai ne­reg­la­men­tuo­tai ga­li dis­po­nuo­ti šio­mis lė­šo­mis, pa­vyz­džiui, kos­tiu­mą įsi­gy­ti. Pus­vel­čiai būs­tai Sei­mo na­riams. Pa­žįs­ta­ma vil­nie­tė pa­sa­ko­jo, jog sten­gia­si gau­ti lei­di­mą į Sei­mą ne to­dėl, kad ten no­rė­tų su kuo nors su­si­tik­ti, bet Sei­mo val­gyk­lo­je pi­giai ir ska­niai pa­val­gy­ti. Skai­čiau, kad pri­vi­le­gi­jos kas­met mo­kes­čių mo­kė­to­jams kai­nuo­ja apie 200 mi­li­jo­nų li­tų.
Ne­tu­rė­ti dau­giau, ne­gu bū­ti­na, rei­kia neap­sa­ko­mos jė­gos. Bet atė­jo lai­kas, kai tau­pie­ji pa­ga­liau ga­li leng­viau at­si­kvėp­ti – tau­pu­mas tam­pa vis ma­din­ges­nis, da­bar jis yra ne šykš­tu­mo, o eko­lo­giš­ku­mo si­no­ni­mas. Aiš­ku, esa­me var­to­to­jų vi­suo­me­nė, to­dėl tau­py­mas mums nė­ra itin ma­lo­nus rei­ka­las. Lie­tu­va yra tarp ša­lių, pir­mau­jan­čių pa­gal pre­ky­bos plo­tą, ten­kan­tį vie­nam žmo­gui (Šiau­liai, re­gint, kiek mū­sų mies­te pre­ky­bos cent­rų, at­ro­do, pir­mau­ja ša­ly­je). Sek­ma­die­niais Va­ka­rų pa­sau­lio šei­mos su vai­kais ei­na į baž­ny­čią ar pa­si­vaikš­čio­ti po par­ką, lie­tu­viai – į pre­ky­bos cent­rą. Nors pa­sta­ruo­ju me­tu ga­li­ma pa­ste­bė­ti, kad mū­sų pre­ky­bos cent­rai sek­ma­die­niais tuš­tes­ni. Tai džiu­gi­na.
Da­bar fi­nan­sų ana­li­ti­kai ku­ria tau­py­mo tai­syk­les. Štai il­ga­me­tis kny­gų se­ri­jos apie tai, ką, kur ir kaip pirk­ti, re­dak­to­rius vo­kie­tis Hein­zas Vald­miu­le­ris pri­sta­to to­kių tai­syk­lių de­šim­tu­ką: kiek­vie­ną mė­ne­sį 10 pro­c. ati­dė­ti į „slap­tą“ są­skai­tą, ne­pirk­ti iš­si­mo­kė­ti­nai, su­ma­žin­ti fik­suo­tas iš­lai­das, ves­ti na­mų ūkio kny­gą, į par­duo­tu­vę ei­ti tik su pir­ki­nių są­ra­šu, mais­tą pirk­ti kar­tą per sa­vai­tę, ne­pa­si­duo­ti pre­ky­bi­nin­kų triu­kams, su­si­da­ry­ti iš­par­da­vi­mų ka­len­do­rių, at­si­sa­ky­ti spon­ta­niš­kų pir­ki­nių, pirk­ti tie­siai iš ga­min­to­jo.
Nor­ma­lia­me pa­sau­ly­je pui­kuo­tis ką tik įsi­gy­tu iš­skir­ti­niu au­to­mo­bi­liu ar ke­lias­de­šimt tūks­tan­čių li­tų kai­na­vu­siu pra­ban­giu laik­ro­džiu – nuo­dė­min­ga praei­tis. „Jei ga­vęs at­ly­gi­ni­mą pa­si­jun­ti tur­tin­gas – nie­ka­da ne­bū­si tur­tin­gas“, – ver­ta dė­me­sio min­tis. Svar­biau­sia – ga­vus at­ly­gi­ni­mą neuž­suk­ti į jo­kią par­duo­tu­vę. No­rint tau­py­ti, tie­siog rei­kia tau­py­ti. Ma­no gal­va, jo­kie gy­ve­ni­mo bū­do psi­cho­lo­gai čia ne­pa­dės. Sėk­mės „mo­ky­to­jai“ su­ku­ria sa­vo mo­ki­niams iliu­zi­jų pa­sau­lį, o pa­tys gy­ve­na rea­lia­me gy­ve­ni­me už sa­vo mo­ki­nių pi­ni­gus. Ar nie­kad ne­su­si­mąs­tė­te, ko­dėl pra­na­šai neiš­lo­šia lo­te­ri­jo­se? No­ri­te su­ži­no­ti, kaip už­dirb­ti mi­li­jo­ną per tre­jus me­tus? No­rint už­dirb­ti mi­li­jo­ną per tre­jus me­tus, rei­kia pra­dė­ti ves­ti se­mi­na­rų cik­lą „Kaip už­dirb­ti mi­li­jo­ną per tre­jus me­tus“.
Pi­ni­gais ap­te­ku­sių ir kai­rėn de­ši­nėn juos švais­tan­čių tur­tuo­lių įvaiz­dis – tik rin­ko­da­ros triu­kas, ska­ti­nan­tis pa­pras­tus žmo­ge­lius rink­tis pra­ban­gos pre­kes (čia ne­kal­bu apie mo­men­ti­nius mi­li­jo­nie­rius). Kuo dau­giau pi­ni­gų iš­lei­si, tuo ar­čiau mi­li­jo­nie­rių pa­si­ju­si? O tik­rie­ji tur­tuo­liai yra tau­pūs. Gy­ve­na iš pa­sto­vių pa­ja­mų, kruopš­čiai pla­nuo­ja biu­dže­tą, o sa­vo fi­nan­si­nę sėk­mę ma­tuo­ja ne pa­ja­mo­mis, o nuo­sa­vy­be. Mi­li­jo­nie­rių žmo­nos? Pa­si­ro­do, jos dar tau­pes­nės. Kar­tais net šykš­čios. Rink­da­mas šiam teks­tui me­džia­gą, už­ti­kau daug įdo­mių fak­tų. Pa­si­ro­do, pu­sė mi­li­jo­nie­rių nie­ka­da ne­mo­kė­jo dau­giau nei 399 do­le­rius už kos­tiu­mą, 140 do­le­rių už ba­tų po­rą, 235 do­le­rius už ran­ki­nį laik­ro­dį. 10 pro­c. mi­li­jo­nie­rių nie­ka­da sau ne­lei­do nu­si­pirk­ti kos­tiu­mo, kai­nuo­jan­čio dau­giau nei 195 do­le­rius. 50 pro­c. už sa­vo pa­sku­ti­nę ma­ši­ną ne­mo­kė­jo dau­giau nei 24 800 do­le­rių. Dau­gu­ma jų vai­ruo­ja to­li gra­žu ne pres­ti­ži­nes ma­ši­nas, o dau­giau nei treč­da­lis jau­čia po­trau­kį nau­do­toms trans­por­to prie­mo­nėms. Kla­si­ki­niai mi­li­jo­nie­riai re­tai per­ka nau­jus bal­dus, ver­čiau res­tau­ruo­ja se­nuo­sius. Jie nie­ka­da neuž­si­sa­ki­nė­ja pre­kių te­le­fo­nu, ati­duo­da tai­sy­ti ba­tus, nau­do­ja­si nuo­lai­dų ku­po­nais, ne­per­ka menk­nie­kių, o in­ves­tuo­ja į stam­bius ver­tin­gus pir­ki­nius. Ki­taip ta­riant, gy­ve­na pra­sčiau, nei jiems leis­tų ga­li­my­bės. Pa­vyz­džiui, gar­su­sis mi­li­jar­die­rius Do­nal­das Trum­pas ne­si­lan­ko kir­pyk­lo­je – jį ker­pa žmo­na Me­la­ni­ja. Jam at­ro­do ne­nor­ma­lu kas­kart už to­kią smulk­me­ną mo­kė­ti aš­tuo­nis do­le­rius.
Ką pa­bai­go­je pa­sa­ky­ti? Ala Pu­ga­čio­va yra paat­vi­ra­vu­si, jog kai ji dai­nuo­ja apie mi­li­jo­ną ro­žių, gal­von len­da min­tys apie mi­li­jo­ną do­le­rių. Sa­ko, nė­ra ne­gra­žių žmo­nių, yra tik ne­tur­tin­gi. Bet do­ram žmo­gui su to­kio­mis min­ti­mis de­rė­tų ne­su­tik­ti.

Ričardas JAKUTIS

Tikra tiesa - moteriškumas nublanksta prieš silikoną. Kadangi bent jau man moteris ir menas - kažkas viena, tokį pavadinimą pasirinkau tekstui apie meną ir kičą.

Kam priklauso menas? Nūdienos jaunėliai net nežinotų, kaip į tokį klausimą atsakyti, o sovietmečiu augusiems pirštųsi mintis – liaudžiai, juo labiau kad pastaruoju metu atsiranda šios minties atgaivintojų. Bet menininkai tam nepritars ir teigs, kad nuostata "menas priklauso liaudžiai" yra neteisinga. Menas liaudžiai niekada nepriklausė. Ir nereikėtų, girdi, nusileisti iki publikos lygio. Atlikėjų lygis visada turi būti aukštėlesnis už klausytojo, kad skatintų jį augti.

Kas yra geras menas, o kas ne – diskutuotinas dalykas. Bet kas yra menas, o kas nėra - ne taip jau ir sunku išsiaiškinti. Vertybės, tiesa, laikui bėgant kinta. Romantizmą keičia realizmas, klasiką keičia modernizmas, o pastarąjį paneigia postmodernizmas. Išlieka tik humanizmas, minties kultūra, derama moralė.

Tyrimai rodo, kad dailės parodos - mažiausiai visuomenę dominanti kultūros sritis. Viena priežasčių - dauguma žmonių galvoja, kad meno jie nesupranta. Prikalbinau keletą pažįstamų, niekuomet nesilankiusių parodose, jas aplankyti. Labiausiai nustebino jų vertinimai - net menotyrininkams vertėjo suklusti!

Pasakysite, jog kas čia ypatingo. Grįžę namo tie žmonės ir toliau žiūrės "Žvaigždžių duetus"... Bet nemanau, kad apsilankymas parodoje jiems nieko nebus palikęs. Aišku, pakritikuok dabar ką nors, kad šis nemoka derinti drabužių, kad pasikabino nevykusį paveikslą, kad klausosi prastos muzikos, bemat sulauksi atsakymo, girdi, dėl skonio nesiginčijama. Mano įsitikinimu, tai labai kvailas posakis, didžiausia nesąmonė, nes skonis yra arba jo nėra. Yra skonis, yra ir beskonybė, o neturintys skonio turi jį ugdyti bei lavinti. Skonio apibrėžimo, tiesa, niekur neradau, bet užtikau štai tokią mintį: "Terminai "geras skonis" ir "skoninga" naudojami siekiant apibūdinti estetiškai tobulus bei meniškai neperkrautus taikomojo meno kūrinius."

Ko reikia žmogui, kad jo būtų geras skonis? Manyčiau, kad tam reikalinga estetinė intuicija, logiškas ir pajėgus (bent jau normalus) protas, humoro jausmas ir drąsa. Štai jeigu jau prakalbome apie paveikslus, tai keista, kad mūsų namuose ir butuose jų dar nėra daug. Ar bijome suklysti, kad kas nors mūsų neapkaltintų skonio stoka, ar gailime pinigų? Greičiau – antra, nes dėl baimės suklysti juk yra nesunku paprašyti išmanančiojo dailę patarimo ir tai nėra gėda, nes niekas negimė išminčiumi, o piešimo pamokose buvome verčiami tik piešti. Ir niekas neaiškino apie jokią dailę, jos sroves, kryptis, dailininkus ir t. t. Dėl taupumo menui, tai jis ypač keistas tų, į kurių būstus pažvelgus akivaizdu, kad to neturėtų būti. Ar matėte pasaulyje viešbutį, kurio fojė ir kambariuose nebūtų paveikslų (kambariuose – bent po vieną)? Ar regėjote banką, solidesnę įstaigą, firmą be paveikslų ant sienų? Sovietmečiu paveikslais papuošdavo net ligoninių ar sanatorijų koridorius. Vis dar yra iš anų dienų išlikusių. Sveik, ilsėkis supamas meno. O dėl pinigų ir kainų – dailės kūriniai pas mus nėra brangūs. Aišku, jie brangs, kaip buvo su nekilnojamuoju turtu. Ir gana greitai, teigia ekonomistai. Užsieniečių namuose paveikslai ant sienų dažnai brangesni už patį namą. Kai sužinai, kad Jono Švažo paveikslas dabar kainuoja 40 tūkstančių litų, o Antano Gudaičio - 60 tūkstančių (kažkada jie kainavo atitinkamai 4 ir 6 tūkstančius, o 1970-aisiais - 40 ir 60 rublių, nors, tiesa, tuomet tai buvo pusė mėnesinio atlyginimo), atrodo, brangu, o jei geriau pamąstai, tai juk greitai šių dailininkų darbų rinkoje visai nebebus ir jų nenusipirksi nei dvigubai, nei trigubai brangiau. O namą ar butą visuomet nusipirksi. Žinau pavyzdį, kai prieš penkiolika metų už 600 litų buvo įsigytas nedidukas, bet senas (tapytas berods 1947 m.) įdomus dailininko Algirdo Petrulio peizažas. Dabar, kai senų A. Petrulio paveikslų sunkiai berasi, kolekcininkai paveikslo savininkams už jį siūlo 6000. Pasiūlys ir daugiau. Bet šiaip jau kalbėti apie meno rinką Lietuvoje dar yra sunku, nes ką gali pasakyti apie tai, kas neegzistuoja. "Ar kas nors perka tuos paveikslus?" – dailės salone pasiteiravo moteris. "Menininkai tikriausiai ir perka", - atsakė kita.

Aišku, kad įsigydamas Švažo, Gudaičio ar Petrulio paveikslų neprašausi, bet kadangi menininkų, tapančių paveikslus turint tikslą kuo greičiau pelningai juos parduoti, o dar tų, kurie save vadina menininkais, pakanka, nori nenori tenka grįžti prie kičo pavojaus. Kaip jį atskirti?

Manau, kad meno vertintojus galima suskirstyti į tris pagrindines grupes.

Pirmajai priklauso snobai. Jie dedasi išsilavinę ir intelektualūs, pagrindinis jų ginklas yra vaizduotė ir liežuvis. Pamatę darbą, kurio nesupranta, iškart jį priskiria šedevrui arba kičui. Be to, akivaizdus jų noras įtikti aplinkiniams (reikės – paveikslas patiks, reikės – nepatiks).

Antroji grupė yra meninių ambicijų turintys diletantai, kuriems viskas, kas "paslaptinga" ir "žavu", yra meno kūrinys. Tokių individų dėka galima ir plytą padaryti meno kūriniu. Labiausiai gaila, kad ši grupė nėra menka.

Trečiajai grupei priklausytų intelektualai - išsilavinę ir puikią vaizduotę turintys žmonės, mėgstantys žaisti interpretacijomis, bet visąlaik žinantys, kur dera sustoti - tik šie žmonės gali priversti tobulėti kūrėjus. Deja, jų balsai dažnai lieka neišgirsti, o meno pasaulį užkariauja popmenas ir antrosios grupės asmeninė nuomonė.

Ar įmanoma išgyventi be kičo? O gal menas be kičo neįmanomas? Kas liaudžiai padarys gyvenimą suprantamesnį, jei ne kičas, ir ką apie jį mano meno kritikai? Anot jų, pseudomeno vartojimo būdai yra du: įprastinis tradicinis ir ironiškas. Džiugu, kad atsiranda ne vienas, intuityviai jį jaučiantis. Ironiškai žiūrintieji į kičą (jaunieji videomeno, instaliacijų, performansų kūrėjai bei rengėjai) sąmojingai bei žaismingai visa tai apibūdina. Pasirodo, kad jis ne visada yra banalus dalykas ir net per kičą galima išsivaduoti iš kičo.

Šiauliečių negalima apkaltinti, kad vergauja kičui. Mieste, be vienos kitos išimties, neatsirado pseudoestrados atlikėjų ("broliukų", "sesučių", "žentų"...), teatro scenoje primityvokas spektaklis - irgi retas reiškinys, dailininkai kičui taip pat nelinkę atsiduoti... Gal todėl, kad estradoje lyderių pozicijas užėmę profesionalai (senieji šiauliečiai estradininkai sudarė pirmųjų šalies profesionalių estrados kolektyvų branduolį, dabar miestas gali pasipuikuoti "Vairu", "Joniu", G. Paškevičiumi, Klaipėdoje džiazą bestudijuojančiomis šiaulietėmis), teatrą kėlė N. Ogaj, A. Ragauskaitė, G. Padegimas, S. Varnas, V. V. Landsbergis, S. Račkys ir kiti režisieriai. O kai miesto dailininkai surengia parodas sostinėje, visi nuoširdžiai stebisi iš provincijos atvežtu menu (ir nereikėtų provincijos pavadinimo gėdytis).

Šiauliuose akies nerėžia ir kičinė pastatų architektūra ar restoranų, kavinių, barų interjeras. Beveik nerėžia. To nėra, nes ir įdomesnės architektūros pastatų ar interjero pavyzdžių nėra. Niekas drąsiai neeksperimentuoja, niekas nieko nedaro, tai ir klaidų neaptiksi. O pastatų - stiklo dėžių - visuose miestuose esama.

Negalima nesutikti su teiginiu, kad kičas dažniausiai gimsta iš pernelyg didelės prabangos ir gausos, o ne iš skurdo. Kokiam nors šiek tiek praturtėjusiajam atrodo, kad jo pastato durų angoje labai reikia antikinių (pseudoantikinių) kolonų, portikų ir kariatidės. O dažniausia kičo tema – pseudoistorinė architektūra. Smailūs individualių namų bokštai bokšteliai, gotikiniai langai ir t. t. Atitinkamas ir interjeras: milžiniškoje riterių atributika papuoštoje svetainėje – elektrinis židinys.

Šiais laikais kičo yra daugiau nei, sakykim, XIX amžiuje, kai susikūrė imitacinio meno samprata. Modernizmo laikais buvęs nurašytas pseudomenas dabar gali kompensuoti žmonių trūkumus ir tampa "laimės menu". Jei aukštasis menas bando žmogų priversti susimąstyti ir dažnai pasijusti nemaloniai, tai kičas tarsi sako - nusiramink, pailsėk, pasijusk jaukiai. Tiesa, jo kūrėjai (tik nežinau, ar žodis "kūrėjai" čia tinka) irgi yra dviejų rūšių: tie, kurie žino, kad daro kičą, ir tie, kurie to nežino. Kaip pavadinti pirmuosius, tarsi aišku, o kaip pavadinti antruosius, net nežinau.

Šiek tiek sunkiau, kai kalbama apie šiuolaikinį meną. Ar yra koks nors receptas, kaip suprasti šiuolaikinį meną? "Telieka pasikliauti savo sveika nuovoka, žiniomis ir sekti informaciją, domėtis tuo, kas vyksta aplink", – pataria Šiuolaikinio meno centro Vilniuje direktorius Kęstutis Kuizinas. Jis prisimena ŠMC meninį-socialinį projektą "24 valandos per parą": "Vieno prekybos centro tinkle buvo sudėti geltoni krepšeliai su gėlėmis. Jie buvo skirti vienišiems žmonėms susipažinti. Prekybos centre, užuot paėmęs įprastą krepšelį, žmogus paima geltoną su gėlėmis – tai ženklas, kad jis norėtų su kuo nors susipažinti ir draugauti. Apie tokį projektą, be abejo, galima ir nežinoti, bet jeigu žmogus sustoja ir atkreipia dėmesį į plakatus, suranda laiko perskaityti informaciją, jis tampa projekto dalyviu." Anot K. Kuizino, kai kurie šiuolaikinio meno kūriniai sąmoningai bando arba klaidinti, arba provokuoti žiūrovą, kad jį įvestų į tam tikrą pamąstymų lauką.

Tekstą norisi baigti anekdotu, bet anekdotų apie meną ir menininkus nėra daug. Šįkart - apie pasipūtėlius meno žinovus. Menininkai, belaukdami vieno savo kolegos, jį apšneka. Nutaria, kad prastas jis menininkas, bet čia gimsta šmaikšti mintis. Kadangi toks tokį traukia, tai pavėlavusysis įėjęs turėtų pirmiausiai pasisveikinti su tokiu pat menininku nevykėliu. Visi laukia. Lauktasis pasirodo, kilsteli į viršų ranką ir šūkteli:

- Labas, visi!

Ričardas JAKUTIS

Sulaukus ilgojo savaitgalio, kurį mums dovanoja Joninės, derėtų rašyti apie šventinį šėlsmą, linksmybes, trunkančias iki paryčių, ir tik jau ne apie susikaupimą sklaidant knygų puslapius. Tiesa, nežinia ar tokias Jonines įsivaizdavo šios šventės "kaltininkas" šv. Jonas. Dabar šis asketinį gyvenimo būdą propagavęs šventasis, manau, rausta iš gėdos ir slepiasi kur nors dangaus kamputy nuo kitų šventųjų matydamas, kaip žemėje per jo paminėjimo šventę kiaurą naktį žmonės šėlsta.

Ir dar sakysite, kad knygų skaitymo laikas – ruduo ir žiema, o vasara - tam labiausiai netinkamas metas. Nesutinku. Vasarą knyga yra atostogos per atostogas. "Vasarą knygos keliauja, jos išvedamos pasivaikščioti. Į jų puslapius pripusto paplūdimio smėlio, pribyra žiedų, lapelių ir pienių pūkų. Jos markstosi, ištraukiamos iš kuprinės už tūkstančio kilometrų nuo gimtosios lentynos ar knygyno. Dažnai jos ir paliekamos joms nežinomos šalies parke ant suoliuko laukti naujų šeimininkų. Jų vietą užima kitos, pirktos keisčiausiose vietose, rastos traukiniuose, dovanotos, o dabar ramiai gulinčios visai kitose platumose tarp smalsių senbuvių..." – pradedant atostogų metą portale Bernardinai.lt rašo poetas, eseistas ir knygų apžvalgininkas Marius Burokas. Net nežinau, ar kas nors kada nors gražiau yra pasakęs apie vasarą ir knygas.

Lietuviai visada gerbė knygą. Priimta, kad į žmogų su ja žvelgiame pagarbiai, skaitančiajam stengiamės netrukdyti. Net paplūdimyje pajauti pagarbą žmogui, besinešančiam knygą. Ką apie nuogą žmogų, tai yra tik su trumpikėmis, pasakysi? O rankose laikoma knyga viską apie jį pasako.

Pagal tai, ką atostogaudami skaito skirtingų šalių žmonės, galima spręsti apie tai, ką galvoja ištisos valstybės, teigia britų dienraštis "The Times". Vieni poilsiaudami nori pabėgti nuo tikrovės, kiti – pasiimti ją su savimi. Dar girdėjau teigiant, jog knygos, kurias skaito poilsiautojai, turint galvoje milijoną galimų pasirinkimų konkrečiu laikotarpiu, yra patikimiausias kultūros termometras. Anot "The Times", galima išskirti du motyvus, skatinančius žmones rinktis. Pirmasis – tvirtas ryžtas staiga atsiradusį laisvą laiką, kurio visada taip trūksta, paskirti "iš tikrųjų svarbiam" dalykui. Antrasis – visiška priešingybė - tai siekis kuo toliau nuo jo pabėgti.

Sėdėdamas mokyklos suole žavėjausi visais, valdančiais plunksną, laukdavau susitikimų su jais. Tiesa, iš sostinės į mokyklą atvykęs poetas šiek tiek plunksnos brolių autoritetą sumenkino, nes po susitikimo pasigėręs ėmė kibinti vienuoliktokes ir privėmė klasėje. Šiaip jau gebančius popieriuje išguldyti savo mintis gerbiau ir tebegerbiu.

Dabartiniai penkiasdešimtmečiai puikiai pamena tuos laikus, kai negalėdavo užmigti be knygos rankose, kai ją skaitydavo autobuse ar net prie pietų stalo šakute smeigdavo cepeliną, o akys būdavo nukreiptos į šalia lėkštės atverstą knygą, žurnalą ar išskleistą laikraštį. Gydytojai mėgo aiškinti, kad tokie skaitymai kenkia akims, o aš tiems skaitytojams jausdavau pagarbą.

Tikriausiai mano mąstymas klostytųsi kitaip, o mano užsiėmimai ir gyvenimas būtų kitoks, jeigu jaunystėje būčiau perskaitęs kai kurias knygas, nuo kurių dabar lūžta knygynų lentynos. Taip pat jis būtų kitoks, jei nebūčiau perskaitęs knygų, kurias perskaičiau.

Pirmoji mano sielos gelmes suvirpinusi knyga buvo Vilhelmo Haufo pasakos. Prisimenu "Špesarto smuklę" (taip knyga ir vadinosi), "Mažąjį Muką", "Nykštuką Nosį", "Šaltąją širdį" ir kitas šio vokiečių autoriaus pasakas. Knygą man padovanojo iš Kauno atvykusi teta. Ši tėvelio sesuo man ir buvo didelis autoritetas. Įdomiai pasakojo ir stebino tuo, kiek daug ji žino. Dabar suprantu, kad labai svarbu, kas tau vaikystėje paduoda knygą.

Po to sekė A. Diuma "Trys muškietininkai". Berniukai klasėje vadinomės romano herojų vardais. Man teko Porto vardas, nors labai norėjau vadintis... Ne, ne Artanjanu, norėjau vadintis Aramiu. Rafinuotas elgesys, pasaulio samprata, nes buvo jėzuitas, taiklūs špagos dūriai ir galantiškas asistavimas moterims.

Paauglystės metai prasidėjo su Dž. Selindžerio "Rugiuose prie bedugnės". Manau, visų kartų vaikai atpažįsta savyje šio romano pagrindinį herojų Houldeną. Ši knyga išaugino bitnikų ir hipių kartą. Tam tikrą laiką to meto jaunuoliams pasisekė įgyvendinti Houldeno svajonę - jie atsisakė dalyvauti suaugusiųjų gyvenime ir pasiliko vaikais.

Nuo to laiko ėmiau žymėtis ryškiausias Lietuvoje pasirodžiusias knygas. Kita knyga mano sąraše buvo Dž. Keruako romanas "Kelyje". Romano herojai dumia iš Niujorko į San Franciską, iš Meksikos į Naująjį Orleaną, jie šėlsta, klausosi džiazo, mylisi, filosofuoja, ieško atsipalaidavimo, naujų pojūčių ir tiesos. Didžiausias jų troškimas - nebūti daiktų vergais ir patirti tikrą gyvenimo džiaugsmą. Dž. Keruako "Kelyje" pasirodymą Lietuvoje galima pavadinti stebuklu. Jokio užsienio autoriaus vertimo bet kurioje sovietinėje respublikoje nebuvo galima pateikti anksčiau, nei rusų kalba. Šis pirmiau pasirodė lietuvių kalba. Nei mūsų kaimynai latviai, nei estai, nei lenkai šio romano savo kalba neturėjo, o mes jau skaitėme.

Kitas įvykis - Hermanno Hessės "Stepių vilkas". Kaip šis H. Hessės kūrinys mus pasiekė? Gal todėl, kad jame įžvelgtas pagrindinio herojaus gyvenimo prasmės ieškojimas, nes neieškantys anuomet buvo aktyviai smerkiami.

Pastebėjau, kad geros knygos anuomet pasirodydavo kas 5-7 metus. "Rugiuose prie bedugnės" – 1966 m., "Kelyje" – 1972 m., "Stepių vilkas" – 1979-aisiais. Tiesa, negalima sakyti, kad gerų knygų nebuvo. Buvo ir tokių, kurios keitė žmonių gyvenimą. Juk leido klasiką. Nors, deja, ne visą, pavyzdžiui, negalėjome perskaityti F. Dostojevskio "Demonų".

Labai mėgau teatrą, todėl pradžiugino 1973 metais pasirodžiusi XX a. pirmosios pusės didžiausių užsienio dramaturgų pjesių rinktinė: A. Strinbergo "Sapnas", A. Žari "Karalius Ūbas", L. Pirandelo "Šeši personažai ieško autoriaus", J. O‘ Nilo "Meilė po guobomis".

Ar knyga – daiktas, ar kas nors daugiau? Manyčiau, jeigu neskaitoma – tai daiktas, o perskaityta pranoksta daikto sąvoką. Apie knygą dabar sakoma "perkamiausia"... Anksčiau būdavo "vertingiausia", "geriausia"... Kokie dabar populiarūs žodžiai "TOP 10". Esame įsitikinę, kad niekada nesuklysime pirkdami knygą iš TOP skyriaus. O perkamiausių knygų dešimtukuose dabar pirmauja kulinarijos knygos. Atrodo, kad lietuviai - peralkusi tauta. Gal tik patenkinę alkio instinktą būsime pasiruošę pereiti prie intelektualinių leidinių ir skaitymo kultūros paieškos.

Girdėjau vykusį pastebėjimą, kad nemokėjimą skaityti paslėpti plytine knyga spalvotais paveiksliukais turi teisę tik tie žmonės, kurie tokias knygas gauna dovanų. O šiaip jau mokėjimas skaityti nėra susijęs tik su gebėjimu pažinti raides.

Knygą galima pasitelkti kaip terapijos priemonę. Austrų psichoterapeutas Viktoras Franklis teigia, kad jos ypač padeda įveikti laisvadienių ar nedarbo neurozę bei išėjimo į pensiją krizę. Anot psichoterapeuto, žmonėms, kurių rašomasis stalas nukrautas knygomis, tokios neurozės nebaisios, jie visad išlieka žvalaus ir veiklaus proto. Dar jis siūlo pereiti nuo pragyvenimo priemonių klausimo prie gyvenimo tikslo bei prasmės. Iš tiesų skaitymas skatina žmogų ne bėgti nuo savęs, nuo savo paties tuštumos, bet leidžia jam "grįžti prie savęs".

Manau, neteisinga išankstinė nuostata, kad vienas ar kitas skaitytojas tiesiog per kvailas skaityti vieną ar kitą knygą. Yra idiotų, tapusių idiotais tik todėl, kad koks nors psichiatras kartą palaikė juos idiotais. Viktoras Franklis gyvenimo moto siūlo rinktis J. V. Getės citatą: "Priimdami žmogų tokį, koks yra, padarome jį blogesnį. Priimdami tokį, koks turi būti, padarome tokį, koks jis gali tapti." Bet šiaip jau gyvenime geriau būti kvailam ir tylėti, nei prabilti ir išsklaidyti abejones.

Kaip gimsta knyga? Nors ir taip. 1942 m. majoras A. de Saint-Exupéry, atsargos lakūnas, nuobodžiavo emigracijoje Amerikoje. Kadangi buvo pripažintas netinkamu karo tarnybai, iš neturėjimo ką veikti nusprendė parašyti pasakaitę vaikams. O gal jį įkalbino leidėjas, kuris tikėjosi, kad tokia autoriaus piešiniais iliustruota knygelė pagyvins kalėdinę prekybą. Šiaip ar taip, pats to nenorėdamas, A. de Saint-Exupéry sukūrė tikrą šedevrą suaugusiesiems. JAV per metus dabar parduodama 100 000 šios knygos egzempliorių, Prancūzijoje - 300 000, o Vokietijoje - net 7 000 000! (Šie skaičiai šį tą pasako apie JAV). Kadangi "Mažasis princas" tapo vos ne Biblija, tai tūkstančiai literatūros kritikų, sociologų, psichologų, filosofų ir kultūrologų iki šiol aiškina, ką gi norėjo pasakyti tas nelaimingas oro pajėgų majoras.

Internete užtikau rusų detektyvų rašytojos Aleksandros Marininos puslapį www.marinina.ru. Atsiverskite - ant rašomojo stalo guli rašyti pradėta knyga, peleninėje smilksta cigaretė, o puodelyje garuoja kava. Nuostabus vaizdelis poilsiui.

Ričiardas JAKUTIS

Girdėjau šmaikštaujant (o gal norėta rimtai kalbėti), jog Jurgis Kairys po mūsų tiltais skrisdamas žemyn galva pademonstravo, kad tokia dabar yra Lietuva. Apsivertusi. Nemanyčiau. Ieškočiau švelnesnių žodžių, pavyzdžiui, pasvirusi. Ir apie žmones nesinorėtų tik blogai kalbėti. Yra juk ir puikių. Netgi pritarčiau nuomonei, kad žmonės yra geri, tik to neparodo.

Žingsniuojame bulvaru su iš Vilniaus atvykusiais draugais dailininkais. Vienos iš sektų liudytojai, pasisodinę ant suoliuko garbaus amžiaus senuką, bando jį atversti į "tikrąjį" tikėjimą. Dailininkai sako, kad ir sostinėje tokių daug. Kad jaunuoliai juodais kostiumas turi ką šnekinti - nieko nuostabaus. Keista, iš kur jie patys. Kartą teko šnektelėti. Jauti, kad jų išsilavinimas svyruoja tarp vidurinio ir nebaigto vidurinio. Šiaip mieli, mandagūs. Nepaklausi, kodėl tokios misijos imasi. Man jie net panašūs į televizijos "Klausimėlio" laidoje kalbinamus praeivius. "Siaubas ima, kai pažiūri "Klausimėlį", - dalijosi nuomone bičiulis inteligentas. O man tie "Klausimėlio" atsakinėtojai mieli. Juk galėtų nesileisti į jokias kalbas gatvėje, kokios šalys sudaro Beniliuksą ar kur išteka Nemunas. Turi tokią teisę. Bet nepraeina, sustoja, bando atsakyti. Vadinasi, jie nepraeis ir pro nelaimėn patekusį žmogų. Kas geriau - ar nekreipiantys dėmesio į nelaimės ištiktąjį, ar skubantys jam padėti, bet nežinantys, kokį plotą užima Australija ir kiek ten gyventojų?

Studijų laikais su lotynų kalbos dėstytoju diskutavau, kad italų kalba gražesnė už lotynų. Dėstytojas nesiginčijo, tik pajuokavo, kad dukra visad gražesnė už motiną. Tarp kitko, lietuvių kalba irgi labai graži. Nors sudėtinga. Mokytis sunki. Bičiulis, kuriam padėjau mokytis lietuviškai, žodį "akis" kilmininke linksniuodavo "akio" ir negalėdavo suprasti, kodėl yra kitaip.

"Dažnai geriausi vaistai yra... žmonės. Jie susargdina, bet jie geriausiai ir pagydo!" – nepamenu, kieno tarti šie protingi žodžiai. Vis mąstau – jeigu žmogui sunku, geriausia likti vienam, pabūti tyloje. Bet tiesa ir tai, kad kartais norisi išsipasakoti, pasiguosti.

"Tobulas pasaulis" – buvo toks režisieriaus Klinto Istvudo ar Clinto Eastwoodo (nežinau, kaip būtų teisingiau rašyti, nes pas mus be begalės įvairių problemų iškilusi ir rašybos) filmas. Knygų lentynose galime rasti ir tokio pat pavadinimo knygą. Tiesa, kino filmas ir knyga – atskiri kūriniai. Patricijos Šmit knygos pavadinimas "Tobulas pasaulis", nors joje - dvi knygos: "Tobulas pasaulis" ir "Fotoblyksnis saulėtą dieną". Jei filme veiksmas vyksta Užatlantės prerijose, tai knygoje (autorė – lietuvė) – Lietuvos provincijos lygumėlėse bei kalvynuose. Sutapimas, kad knygą ir filmą sieja ne tik tas pat pavadinimas, bet ir centrinė ašis, aplink kurią skrieja smalsus ir svajingas vaiko pasaulis. Abiem atvejais vaikai tampa didžiuoju moralės matu, kurio akivaizdoje atsiskleidžia gėrio ir blogio kova. Vaikas – tobulas pasaulis. Jau Platonas sakė, kad kiekvienas žmogus gimsta doras. O vėliau jau reikia už gėrį pakovoti.

Dabar žiūrėti rusų televizijų laidas tarsi nėra gerai. Bet vis pasižiūriu žaidimą "Kas? Kur? Kada?" Įdomūs klausimai,