Ričardas JAKUTIS
Pramoginių laidų mėgėjai šeštadieniais vakarais po 18.45 val. žinių sprendžia dilemą, ką žiūrėti: LNK rodomus "Žvaigždžių duetus" ar TV3 "Chorų karus". "Žvaigždžių duetai" prasidėjo savaite anksčiau, "Chorų karai", atrodo, žaismingesni, tad kol kas lygiosios. Kai rudens sezoną šeštadienio vakarais varžėsi "Muzikos akademija" ir "Šok su manimi", laimėjo pastaroji laida. "Muzikos akademija" išsigando konkurentės, pabėgo į penktadienį, bet ant kojų, deja, nebeatsistojo. Tiesa, tokios pat varžytuvės šį sezoną vyksta ir trečiadieniais, kai varžosi tuo pat metu rodomos "Abipus sienos" ir "Akistata". Lenktyniauja ir "3-ias butas" su "Baru "Pas Violą", galima rasti ir dar panašių laidų.
Nesivaržo tik laidos apie kultūrą. Nes tokių beveik nebėra. Pagrindinė LTV kultūros laida "Durys atsidaro" vis trumpėja. Kultūros ministerijos puslapyje neseniai vyko apklausa dėl Roberto Antinio, Mindaugo Navako ir Vlado Urbanavičiaus pagal VEKS programą sukurtų skulptūrų. Ministerijos atstovai klausė, ką daryti su šiais meno kūriniais, pateikdami du atsakymų variantus: išsaugoti arba nugriauti ir utilizuoti. Kalbėdami apie meno kūrinius, šiuolaikiniai kultūros valdytojai leidžia sau pritaikyti žodį "utilizuoti", tarsi kalbėtų apie alkoholį ar cigaretes! Tai rodo, kad visuomenės sąmonėje požiūris į kultūros dalykus nuo sovietinių laikų labai mažai pasikeitė. Beje, tai aktualu ir Šiauliuose, kai prisimeni plenerų "Kontrapunktas" metu iš metalo atliekų sukurtų skulptūrų likimą.
Jei apie televizijos laidas, tai žmogaus psichika tampa vis didesne televizijos įkaite ir prieš keliolika metų psichiatrijos ligoninėse vyravę "napoleonai", "hitleriai" ir panašūs personažai, manau, dabar užleido vietą TV herojams. Dabar gajus teiginys, kad televizijos rodo tai, ką nori žiūrėti dauguma, o dauguma žiūri tai, ką rodo televizijos. Įdomu tai, kad ši padėtis tenkina visus ir nieko čia pakeisi. Ar žinote, kas Lietuvoje didžiausios žvaigždės? Krepšininkai? Politikai? Dainininkai? Jokiu būdu! Didžiausios žvaigždės Lietuvoje yra... verslininkai! Jie dažniausiai šmėžuoja TV ekranuose, jie dainuoja ir šoka, TV žurnalistams, o drauge ir visai Lietuvai aprodinėja savo būstą, nori, kad būtų parodytos visos jų šeimos šventės, pradedant gimtadieniu ir baigiant vestuvėmis bei nėštumais ir gimdymais. Štai laida "Gyvenimas yra gražus" pasakoja nuo tilto numesto šuns Pipiro ir kitų žiaurių poelgių su gyvūnais istorijas (atkreipkite dėmesį į laidos pavadinimą ir į temą). Arūno Valinsko fraze "Rūta Mikelkevičiūtė buvo mano meilužė" anonsuojama laida "Valanda su Rūta", visi puola žiūrėti, o pasirodo, kad šis sakinys buvo tik reklaminis triukas. Keisti tie televizijos žiūrovai, o juk metams bėgant žmogus turėtų susidėlioti prioritetus.
Praeitų metų pabaigoje portalas openspace.ru surengė apklausą - siekė išsiaiškinti, kas yra įtakingiausias dabartinės Rusijos intelektualas. Apklausos rengėjai tvirtina, jog rezultatai nebuvo netikėti. Nugalėjo Viktoras Pelevinas, rašytojas iškilęs literatūros, o ne televizijos dėka (ekrane jis retai šmėžuoja). Pas mus tai būtų neįmanoma. Viską daro tik televizija. Blėsta ir Justino Marcinkevičiaus pripažinimas, kuris anuomet išgarsėjo tiesiogiai literatūros dėka, o šiandien, netapęs televizijos veidu, liks pamirštas, kaip gerai berašytų. Koks populiariausias ekonomistas? Gitanas Nausėda. Iškilęs ne analitinių straipsnių ekonominiuose žurnaluose dėka, nes rašo jis labai mažai, bet savo rodymusi TV ekrane. Susidaro įspūdis, kad iš istorikų irgi tik vieną Alfredą Bumblauską teturime.
Yra toks skurdus kraštas Transilvanija, kurią iš krizės ištraukė Frankenšteino Drakula. Į Drakulos pilį iš viso pasaulio plūsta tūkstančių tūkstančiai aštrių pojūčių mėgėjų ir palieka ten savo pinigus. Lietuvai Holivudas sukūrė nė kiek ne mažiau spalvingą personažą lietuvį – žmogėdrą Hanibalą Lekterį. Todėl labai patiko rašytojo Liudviko Jakimavičiaus pasiūlymas (tiesa, tokių siūlymų būta ir anksčiau), girdi, užuot pasinaudoję likimo dovana, kad turime tokį spalvingą herojų, ir sėmę iš dangaus byrančius milijonus, mes, neišmanėliai, ėmėme vograuti spaudoje, kad tokia kūryba mus įžeidžia ir kad naudos negavome nė sudilusio skatiko. Tiesiog privalėjome šį neeilinį kultūrinį faktą priderinti prie Tūkstantmečio projekto, Valdovų rūmus pervadinti Hanibalo Lekterio pilimi, atitinkamai apipavidalinti interjerą, tada milijonai būtų ėmę plaukti į skylėtą valstybės ir kultūros biudžetą.
Galėtume ironiškai šiurpinti pasaulį Hanibalu, bet šiurpiname patys save įvairiausiais mūsų padangėje įvykstančiais dalykais. Visi prisimenate metų sandūroje įvykius Veisiejuose ir straipsnius spaudoje bei televizijų laidas: "Sekmadienį prietemoje į Veisiejų miestelį įsisukusi mirtis, ežere pasiglemžusi tris gyvybes, nenustojo siautėti visiškai sutemus", "Įsisiautusi mirtis nusinešė keturias gyvybes". "Nelaimė tykojo ežero viduryje". Mirties, kaip likimo, samprata atsiskleidė ir pranešimų antraštėse "Skaudūs likimai", "Nelaimė Veisiejuose", "Ežeras pasiglemžė tris gyvybes", "Juoda lemtis kirto du kartus". Panašiai aiškino kai kurie įvykio liudininkai: "Pro Veisiejus praskrido mirties angelas", "Šią šeimą kažkas nusižiūrėjo". Ir netgi pareigūnai: "Praktiškai šis ežeras kasmet pasiima po auką." Kaltė suverčiama ežerui, ledui, mirties angelui, likimui, bet ne atsakomybės stygiui. Skaičiau apie sąvoką "skurdo kultūra", kurią pirmą kartą pavartojo amerikiečių antropologas Oskaras Levisas, XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje tyrinėjęs kasdienį Puerto Riko ir Meksikos lūšnynų gyvenimą. Pasak O. Leviso, skurdo kultūra – tai tam tikras elgesio modelis, kuriam būdingas stiprus fatalizmo jausmas, netikėjimas, kad gyvenime ką nors galima pakeisti savo jėgomis, tikėjimas, kad pasaulis yra valdomas galingųjų, kurie sąmoningai siekia pakenkti "paprastiems žmonėms", žemas pasitikėjimo kitais žmonėmis ir valstybe laipsnis, atsisakymas burtis į bendruomenes, izoliacijos ir beprasmybės pojūtis, gyvenimas "šia diena".
Išgirdęs, kad vakarą žadu praleisti prie televizoriaus, bičiulis sugėdino: "Kam jau kam, bet tau tai netiktų, nueitum verčiau į teatrą." Paklausiau. Sausio 20-osios vakarą Šiauliuose svečiavosi seni bičiuliai – Klaipėdos dramos teatras. Atvyko su vieno garsiausių pasaulyje šiuolaikinių dramaturgų, Prancūzų akademijos teatro premijos laureato, filosofo, Švietimo epochos minčių skleidėjo, šmaikščių teatrinių dialogų meistro Erico Emmanuelio Schmitto spektakliu-elegija "Oskaras ir ponia Rožė".
Klaipėdiečiai į Šiaulius atvežė tik vieną spektaklį, rodė jį tik vieną vakarą (dėl lėšų viešbučiams stygiaus dabar taip visi elgiasi), todėl prisiminiau teatrų gastroles, vykdavusias prieš du ar tris dešimtmečius ar anksčiau. Gastrolės tuomet trukdavo savaitę ar net dvi, teatrai atveždavo visus naujausius savo spektaklius. Miesto teatro mėgėjams tos dienos virsdavo tikra meno švente. Aktoriams, manau, irgi, nes jie gyvendavo viešbučiuose ir jei vietos teatras gastrolių kur kitur nebūdavo išvykęs, po spektaklių aktoriai vieni su kitais pabendraudavo. "Zemseišenai" viešbučio kambariuose vykdavo iki paryčių. Bet ką darysi: šiandien - tai ne vakar, o rytoj - tai ne šiandien.
Klaipėdos dramos teatras visad buvo sau aukštai pasikėlęs meninę scenos kartelę. Sovietmečiu jį buvo galima vadinti netgi disidentiniu teatru. Visi stebėdavosi, kaip tas režisierius Povilas Gaidys sugeba prastumti scenon tokius legendinius spektaklius kaip A. Kopkovo "Dramblys", M. Kulišo "Amžinas maištas", V. Merežkos "Proletarinės laimės malūnas". Pamenu, nepatikėjau, kad teatrui pavyks žiūrovus patraukti E. Olbio pjese "Kas bijo Virdžinijos Vulf?", kur reikalingi labai profesionalūs aktoriai. Klydau. Aktoriai vaidino nepriekaištingai.
Šiauliečiams parodyto spektaklio "Oskaras ir ponia Rožė" tema - krikščioniškai didaktinė, reikalaujanti jautrumo ir subtilumo, grasinanti nuslydimu į kičinį "saldumą". Tai vaiko, sergančio nepagydoma liga, dvylikos paskutinių gyvenimo dienų istorija. Prisimeni Jaunimo teatre režisieriaus Jono Vaitkaus panašia tema statytą Briano Clarko pjesę "Palaukit, kieno čia gyvenimas?" su Nijole Narmontaite ar Arūno Matelio filmą "Prieš parskrendant į Žemę". Klaipėdiečiai scenoje pasakoja skaudžią, bet kartu ir šviesiai skaidrią istoriją. Pasakoja profesionaliai, autoriaus tekste nenubraukdami nė vieno taško nuo "i" ir tas žodžio teatro atgimimas pasiteisina. Džiugiai nustebino pagrindinių aktorių tandemas. Oi turi dar parako aktorė Elena Gaigalaitė (ponia Rožė). Prisimeni jos močiutę Kuraž ar Vasą Železniovą ir regi – geras aktorius visad yra geras aktorius. Tvirtai scenon įžengė ir Donatas Švitrėnas (Oskaras). Jei neklystu, tai režisieriaus Povilo Gaidžio atradimas, kaip ir beveik visi jaunieji, o kiti jau ir viduriniosios kartos šio teatro aktoriai.
Prisipažinsiu, suabejojau gal tik viena scena – kryžiaus su Nukryžiuotuoju scenon nusileidimu. Tarsi pernelyg tiesmukiška, nors tuoj pagalvojau, jog Andrew Lloydo Webberio ir Timo Rice'o roko operos "Jesus Christ Superstar" pirmame su autoriais suderintame spektaklyje panaši scena irgi yra. Ir niekas nesakė, kad ji banali. Jokių pretenzijų, manau, šiai scenai neturėtų ir žiūrovų matytas vienas šviesesnių Šiaulių kunigų bei grupelė praprususių davatkėlių.
Žinia, neturint pinigų, su scenografija daug "nepasišakosi". Bet spektaklio dailininkas Artūras Šimonis minimaliomis priemonės sukuria, atrodo, paprastą, bet sielą skaidrinantį reginį (pasirodo, dažnai grožio reikia ieškoti paprastume). Pagiriamą žodį derėtų tarti ir spektaklio kompozitoriui Benhardui Calzonui. Pasirodo, klausytojams daugiau iš šlagerių žinomą kūrėją ("Savi krantai") Aukščiausias, kaip ir daugelį jo tėvynainių, apdovanojo talentu kurti miuziklus ar muziką spektakliams bei kino filmams. Skaityti spektaklio programėlėje Benhardo Calzono pavardę ir matyti scenoje Donatą Švitrėną šiauliečiams buvo itin malonu, nes abu menininkai kilę iš mūsų miesto. Apsilankymu teatre likau patenkintas - vakaras praėjo nenuobodžiai. Nelabai ir svarbu, kas nugalės – "Žvaigždžių duetai" ar "Chorų karai".
O baigsiu tekstą kaip visad anekdotu. Žiema, tad žiemišku.
Piktas lokys valkiojasi po mišką. Tai medį nuverčia, tai kokį nors žvėrelį išgąsdina. Susitinka kiškį. Tas klausia:
– Meški, pats viduržiemis, kodėl nemiegi ir kodėl esi toks piktas?
– Rugsėjį kavos prisigėriau!
