Ričardas JAKUTIS

Šventės baigėsi. Pinigų stygius ne vieną privertė jas praleisti namie prie televizoriaus. Iš to, ką mums siūlė žiūrėti rengiantieji televizijos programas, buvo galima suprasti, kuo jie mus laiko. Jie mano, kad mes ištisus metus plušame tik tam, kad Naujųjų išvakarėse dar kartą išgirstume tų pačių estrados dainininkų tas pačias dainas (moteris dainuoja: "Atleisk man!", vyras dainuoja: "Atleisk jai!") ir pasižiūrėtume gal ketvirtą kartą (o "Likimo ironija, arba Po pirties" - 34-tą kartą, nes filmas susuktas 1975-aisiais) rodomus filmus. Net gerumo laidos buvo su siaubingu kičo prieskoniu. Nors keisti ir mūsų norai. Pavyzdžiui, pageidaujame Naujųjų išvakarėse būtinai pamatyti kenčiančią ir mirštančią moterį, (turiu galvoje "Traviatą"). Net įvardijame, jog tokios lietuviškos tradicijos, o kai keletą metų Naujųjų išvakarėse televizijos "Traviatos" nerodė, rašėme ir skambinome į jas piktindamiesi – kaip mes be naujametės mirštančios Violetos? Atrodo, niekas daugiau pasaulyje Naujųjų išvakarėse liūdnosios "Traviatos" nerodo. Manau, jei tokią dieną mums reikėtų rinktis ne pasaulinę klasiką, o ką nors lietuviško, rinktumėmės, be abejo, "Pilėnus".

Lietuviams Kalėdos ir Naujieji metai prie televizoriaus tas pats kaip ir tos šventės prie stalo - daug riebaus, nesveiko maisto. Ir nors suprantame, jog toks maistas kenkia, vis tiek kasmet tokį stalą ruošiame. Tinkamiausias tam apibūdinti posakis: "Pasaulis kvailėja, o mes kvailėjame kartu su juo." Keletą dienų pasinerti į nusaldintą televizijos erdvę irgi yra išbandymas net stiprių nervų žmonėms. Stebiesi lietuvių tauta, kad ji, be galo muzikali ir kantri, drauge yra stipri ir atspari, mat vis dėlto išklauso tuos mūsų estradininkus (tiksliau, popsininkus), nes jei nesiklausytų ir nežiūrėtų, tų koncertų juk niekas nerodytų. Nors čia būtų galima pagalvoti ir apie tingius televizijų laidų kūrėjus, kurie, rodydami žmonėms šlamštą, teigia, kad būtent tai žmonės ir nori matyti... Ar menininkai nėra tos pačios visuomenės dalis? Matyt, esame pasipūtusių saviveiklininkų tauta ir dar kaip visi žmonės mėgstame kasmet žiūrėti tą patį.

LNK Naujųjų išvakares pradėjo laida "Valanda su Rūta", kur apie šeimų tvirtybę patirtimi dalijosi keturios poros (dvi iš jų pirmąsias savo puses palikusios ir susituokusios ar besiruošiančios tai daryti antrą kartą). Lenkų televizijos pokalbiams apie šeimą ir moralę kviestųsi kunigą, lietuvių pasikvietė Nataliją ir Deivydą Zvonkus. Toliau sekė "M-1" – jau 20 metų!" Apie angelus dainavo Deivydas Zvonkus. Kadangi ištisai visos laidos nemačiau, nes perjunginėjau kanalus, Natalijos Zvonkės nepastebėjau, bet, be abejo, ji turėjo būti. Ir jeigu jau ne dainavo ar ką pakalbėjo, tai bent operatoriai ją turėjo kelioliką kartų parodyti sėdinčią studijoje. Pačiam vakarui LNK pateikė muilo operą "Žydrasis žiburėlis 2010. Laisvas ir nepriklausomas kurortas". Savotiškiausiai Druskininkuose, sveikatos ir poilsio centre "Grand SPA Lietuva", kur buvo filmuota ši laida, bent man atrodė tigru perrengtas LNK kriminalistas ir dainorėlis Giedrius Leškevičius bei didžioji pasaulio teisuolė Rūta Grinevičiūtė. Aišku, neapsieita be Natalijos Zvonkės. Jei čia pagrindinis vaidmuo teko. TV3 Naujųjų išvakarėms susuko filmuką "Palikimas. Kareivio giminės istorija". Marijono Mikutavičiaus, Edmundo Kučinsko, Vilijos Pilibaitytės-Mios ir kitų žvaigždūnų personažai susirenka švęsti Naujųjų ir dalytis senolio palikimo. Ir vėl - kaip be Zvonkės! Ir vėl pagrindinis vaidmuo. Šventiniu vakaru su TV3 serialų aktoriais 22:55 tikėtasi susigrąžinti žiūrovą iš LNK. Nors tie serialai ir labai populiarūs, pati laida buvo nuobodžių nuobodžiausia ir bandę išlipti iš LNK pramogų traukinio žiūrovai, manau, nedelsdami vėl į jį įšoko. O kad galima išsiversti be Zvonkės, įrodė LTV ir, keista, BTV. Gal todėl vienas kritikas taikliai išrėžė - aukštuomenė LNK ir TV3 nežiūrėjo. Snobai rinkosi LTV arba BTV. Visuomeniniame kanale karaliavo "Triumfo arka", o itin taupus kanalas BTV muzikos gurmanus pradžiugino Kauno valstybinio muzikinio teatro "Traviata". Tiesa, šią Džiuzepės Verdžio operą rodė ir LTV2, tad minėti mazochistiniai ir nekrofiliniai lietuvių norai buvo su kaupu patenkinti. O kad tokie norai lietuviams artimi, liudijo ir kitos laidos, pavyzdžiui, pirmojo šių metų sekmadienio LNK "Sveikatos ABC" suvaidinta scena. Pas gydytoją ateina ligonis. Gydytoja į jį kreipiasi: "Džiaugiuosi, kad atėjote." Abejoju ar didelis džiaugsmas yra sirgti ir lankytis pas gydytojus.

Įdomu, jog ketvirtoje ar net penktoje (kai atsirado "Lietuvos rytas") vietoje skelbiamas BTV kanalas šiais metais pasižymėjo skoningu paprastumu ("Grožio ieškok paprastume") ir nostalgija, pritraukiančia prie ekranų pagyvenusius žiūrovus, kurių daugiausia (jaunimas turi diskotekas, o keturiasdešimt perkopusiems jau sunkiau rasti kur nueiti). Kad ir Henriko Vaitiekūno laida "To dar nebuvo", rodyta prieš "Traviatą". Nebuvo čia kvailų šūkavimų, maivymosi, popso, o fotomenininkas Romualdas Rakauskas, Romo Kalantos laikų jaunuolis, tyliai ramiai papasakojo apie gyvenimą ir meninę fotografiją tada ir dabar. Nors šiaip jau ši H. Vaitiekūno laida - apie viską ir apie nieką. Tiesa, skaitantieji mano tekstus supras, jog man tokios laidos artimos.

Net per Naujuosius TV laidos sugebėjo viską, kas rodoma, sumelodraminti, paversti vulgarybe ir kiču. Atrodo, patirties buvo semiamasi iš eilinėmis dienomis rodomų Audrės Kudabienės ar kitų televizijos laidų vedėjų intonacijų, kurios, akcentuodamos savo pasakojamų ir, tiesą sakant, siaubingai banalių, lėkštų istorijų melodramiškumą, pasijunta tikros kūrėjos. Televizijos laidoje apie savo antrosios pusės kelius ir klystkelius (per vestuves primušė pusseserę) atvirauja garsi mados dizainerė, o laidos vedėja giriasi, kad jos laida "skatina delikatumą ir kultūrą".

Tad nors lietuviui patriotui to tarsi ir netiktų daryti, ne vienas persikėlė į Rusijos televizijų kanalus. Aišku, buvo tokių kurie žiūrėjo, pavyzdžiui, "Mezzo", kuris transliavo puikų džiazą. Gerbių juos. Žiūrintiems rusų programas teko konstatuoti, kad, deja, kaip bebūtų mums skaudu, jos buvo galva aukščiau už lietuviškąsias. Mačiusieji "Likimo ironiją, arba Po pirties" (kas to nematęs?) galėjo išvysti filmo tęsinį "Likimo ironija, arba Laimingų Naujųjų!", begalę spalvingų, be jokių pauzių vykstančių koncertų ir rusų humoristus. Pastarieji su kaupu pasiteisino, nes norėjosi subtilesnio, o ne paties pigiausio lietuviškame ekrane ("Juokis") matomo humoro. Įsiminiau Michailo Zadornovo pasakotą anekdotinę istoriją, kaip jis apsilankė Paryžiaus "Disneilende" ir grožėjosi pasakų veikėjų paradu, šalia stovėjusi mama paragino dešmtmetį sūnų nesižvalgyti į šalis, o žiūrėti, koks įdomus paradas. "Gėjų paradas gražesnis", - atšovė berniukas. Dar Michailas Zadornovas pasakojo, kad sovietmečiu jis mažai koncertavo buvusioje sąjungoje, o vos ne kas mėnesį vykdavo gastrolių į užsienį. Kodėl juo taip buvo pasitikima? Humoristas paaiškino, jog išvykstančiuose Sovietų Sąjungos humoristų kolektyvuose būtinai turėdavo būti bent vienas rusas. Vykusiai jis pasišaipė ir iš prekybos centrų akcijų: "Perkantiems du butelius degtinės dovanų pridedamas peilis." Pralinksmino istorija apie japoną, skridusį rusų avialinijomis į kažkurį Sibiro miestą. Vienu metu lėktuvas staiga krito žemyn, ėmė svirti į vieną ir kitą pusę priartėjo visai netoli žemės. Ištiktas šoko japonas net pradėjo kaip mokėjo melstis. Bet vėl netikėtai lėktuvas šovė į viršų, išsilygino ir toliau normaliai skrido, o salonu praeinantis laivo vadas garsiai paklausė: "Ar matėt, kokios keistos ožkos ganosi?" Pagyvenusiųjų prie televizorių kartai tai mieli, o gal ir ne visai mieli anų laikų prisiminimai. Pavyzdžiui, aš vėl prisiminiau, kaip kartą skridau iš Tbilisio į Maskvą stovėdamas. Stovėjau lėktuvo salone net ne aš vienas, tik tada dar nežinojau, kad toks reisas vadinasi "paskutinės minutės skrydis".

Tos laisvos ir nuobodžios dienos, tos televizijos programos mumyse net ėmė žadinti norą dirbti, juolab, kad ir nedarbas baugina. Nuo ryto iki vakaro prasėdėjęs prieš televizoriaus ekraną supranti, kokia bausmė yra nedirbti. Pagal Šventąjį Raštą darbo poreikis žmogui yra veikiau Dievo bausmė už nuodėmę: "Savo veido prakaite tu valgysi duoną, iki nesugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas, nes dulkė esi ir dulke vėl virsi." Tačiau dabar šią bausmę įprasta vertinti kaip kone didžiausią vertybę ir laimę. Anot klasikų, darbas – vergo dalia. Juk įgyti reikiamą išprusimą, turėti tinkamą kultūrinį akiratį teikia galimybę tik laisvalaikis. Tas pats ir kalbant apie politikus. Kultūrinė erudicija ir politinė išmintis nebręsta prie darbo staklių.

Bet viskas tapo priešingai – per tas laisvas dienas nepasiilsi ir tampi piktas. Dar piktesnis už "Iki" kasininkę, kurią pakeitė kompiuterinė kasa. Piktesnis už kaimyną, kuris pavydi geresnio automobilio. Piktesnis už "Šiaulių" krepšinio klubo fanus po eilinio jų komandos pralaimėjimo. Piktesnis už ateistą, kuris vis bijo, kad Dievas ims ir iš už kokio nors kampo išlys. Piktesnis už narkomaną, negaunantį dozės ir kad nusiramintų dainuojantį Zvonkaus sukurtas dainas. Prisiminiau net anekdotą, kuriame pasakojama, kad susitinka dvi moterys: viena pikta, kita linksma. Klausiama - kuri iš jų dirba "Maximoje"?

Antikinė mitologija pasakoja apie Frigijos karalių Midą, kuris paprašė Dioniso malonės, kad viskas, ką karalius palies, pavirstų auksu. Tačiau auksu pavirsdavo valgis ir gėrimas - taip karalius buvo nubaustas už godumą, kuris, apsišvietusių graikų požiūriu, buvo būdingas barbarams.

Ir visdėlto pirmojo metų sekmadienio naktį (sausio 3 d. 23 val 15 min) prie televizorių galėjo atsisėsti tikrojo kino ištroškę žmonės, nes LNK rodė Alano Parkerio filmą "Pink Floyd. Siena" (1982) pagal garsiosios anglų roko grupės "Pink Floyd" albumą (The Wall) - pasakojimą apie berniuką Pinką, kurį išauklėjo valdinga motina ir kuris tapo roko žvaigžde, susiejo "Pink Floyd" muziką bei jos lyderio Rogerio Waterso istoriją, siužetą apie nuo savęs bėgantį žmogų ir narkotines vizijas. "Siena" - herojaus psichologinės izoliacijos metafora. Tiesa, televizijų naujametėse programose buvo ir dar keletas geresnių kino filmų: "Misterio Riplio sugrįžimas", "Boitono pakrantės našlių klubas", "Orų pranešėjas", "Geri vyrukai"...

Prasidėjus Naujiems metams, iš mūsų televizijų imi laukti geresnių programų, naujų, įdomesnių laidų, tačiau kai perskaitai anonsus ir sužinai, kokios laidos ir apie ką bus, rankos nusvyra, regi, jog laukti beviltiška. Belieka žiūrėti "Dar pažiūrėsim". Nors apie televizijos programas galima pasakyti tą patį ką ir apie mūsų tariamus žodžius, nes remiantis tyrimais, atliktais Kembridžo universitete, mums nesvarbu, kokia tvarka rdaiės idšėlitoos žoždiouse, savrubs yra tik veians vineitnleis dlayaks, kad pimorji ir pasuktiėns ždoižo riaėds btūų riekaiomje veiotje. Vsios ktios glai būti bet kaip. Mes spursaime ždoį be prbolmeų. Taip yra tik tėodl, kad žmaogus ptroas nseakito atksiari kikevineos riaėds, bet sakito vsią ždoį iš krtao.