Ričardas JAKUTIS

Kaip ir kasmet, metams baigiantis amerikiečių žurnalas "Forbes" paskelbė 100 įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą. Reikėjo tikėtis, jog jame pirmą vietą užima galingiausiu pasaulio žmogumi vadinamas JAV prezidentas Barackas Obama. Į įtakingiausių pasaulio žmonių penketą pateko ir Kinijos prezidentas Hu Jintao, Rusijos premjeras Vladimiras Putinas, JAV federalinės rezervų sistemos vadovas Benas Bernanke ir "Google" įkūrėjai Sergey Brinas bei Larry Page'as. Įtakingiausiųjų dešimtuką užbaigia kompanijos "Microsoft" galva Billas Gatesas.

Lietuvoje šiais metais irgi labai paprasta – populiariausia ir įtakingiausia visi vieningai pripažįsta mūsų prezidentę Dalią Grybauskaitę. Bet prasidėjusiame Kalėdų ir Naujųjų metų šventiniame šurmulyje norisi linksmesnės nuotaikos, tad jei jau kalbėti apie įtakinguosius ir populiariuosius, tai visai apie kitus. Būtent apie personažus. Parinkau štai tokį sąrašėlį.

Pirmiausia, be abejo, Kalėdų Senelis. Pasinaudodamas nuo IV amžiaus pasakojamomis legendomis apie dosnųjį šv. Mikalojų, šį personažą sukūrė "Coca-cola" reklamų dailininkas Haddonas H. Sundblomas. Atributai - raudona apranga, maišas, ilga barzda, lazda, rogės. Šiaurės ašigalyje gyvenantis senukas apie save primena - kasmet vis anksčiau - artėjant Kalėdoms. Neseniai jį vadinome Seniu Šalčiu ir mokykliniuose karnavaluose laukėme pasirodančio su Snieguole. Dabar, sotindamiesi vakarietiškosios kultūros simboliais, įtikime, kad neatsiejama Kalėdų Senelio įvaizdžio dalis yra ne tik elnių kinkinio traukiamos rogės, bet ir nedidukas "Coca-cola" buteliukas. Prisiminiau skaitytą istoriją, kaip žurnalui "Times" vienas berniukas parašė laišką. Berniukas pasakojo, kad jo tėvai labai giria šį žurnalą, todėl jis irgi juo pasitiki ir žinodamas, kad žurnalas rašo tik tiesą, klausia jo, ar tikrai egzistuoja Kalėdų Senelis. Žurnalas padėkojo berniukui už pasitikėjimą ir atsakė, jog Kalėdų Senelis tikrai egzistuoja.

Po Kalėdų Senelio gal pradėkime nuo trijų muškietininkų, kuriuos aprašo Aleksandras Diuma. Klasikinio nuotykių romano "Trys muškietininkai" veiksmas vyksta Prancūzijoje, karaliaus Liudviko XIII laikais (1610-1643). Šio romano veikėjai Atas, Portas, Aramis ir d’Artanjanas – legendiniai herojai, tebežavintys mus ir šiandien. D’Artanjanas, gudrus gaskonas, vis sukantis pirštu ūsą, pasipūtęs stipruolis Portas, didžiūnas romantikas Atas, santūrusis, vis slepiantis savo religingumą ir meilės nuotykius Aramis – keturi draugai, atkakliai ir su didžiausiu įkarščiu ginantys Prancūzijos reikalus. Savo žygdarbius jie atlieka nuostabiai lengvai. Jie lekia nesustodami, nugali visas kliūtis taip smagiai, kad ir mums įkvepia ryžto. Keturių draugų liepsninga valia, aristokratiška melancholija, galantiška ir rafinuota elegancija – lyg senų laikų Prancūzija. Diuma veikėjų, kuriuos špaga suvedė krūvon anksčiau nei muškietininko apsiaustas, kilnios širdys, ryžtas, drąsa ir išmonė priverčia mus juos pamilti.

Toliau sektų Robinas Hudas. Autorius - liaudis. Vėliau Robinas Hudas tapo daugelio knygų, spektaklių ir filmų personažu. Atributai - lankas su strėlėmis. Iki šiol diskutuojama, ar toks varguolių užtarėjas kada nors egzistavo iš tikrųjų, nors jokių tai patvirtinančių dokumentų nėra. Įvardytas banditu Robinas Hudas tapo vargšų ir sostą iš uzurpatorių besistengiančio atsiimti karaliaus Ričardo Liūtaširdžio gynėju. Robinas - kilnusis karališkosios malonės maištininkas! Karūnai ištikimi, bet iš įpročio ant valdžios burbantys praktiškieji britai susikūrė šį valdžiai lojalaus maištininko simbolį. O savo mylimais herojais britai noriai ir sumaniai dalijasi su likusiu pasauliu. Be to, kiekviena šalis pagal Robino Hudo pavyzdį susikūrė savo svieto lygintojus (Lietuvoje – Tadas Blinda).

Yra legenda, kad XV a. pab. - XVI a. pr. Vokietijoje gyveno alchemikas Johannas Georgas Faustas. Jis esą yra prisipažinęs, kad savo sielą pardavė velniui. Remiantis legendomis apipintu jo gyvenimu, sukurta nemažai kūrinių, garsiausiu iš jų tapo Johanno Wolfgango Goethe's drama "Faustas". Ir šiais laikais ji yra labiausiai su šiuo personažu siejamas kūrinys. Faustas padarė tai, ką dauguma žmonių yra linkę daryti. Tikslas - čia ir dabar išgyventi visavertį pasitenkinimą - įprasmina daugumos žmonių gyvenimą. Gausi daktaro Fausto ir šėtono Mefistofelio santykį aptarianti literatūra įvardija tai, kas gali slypėti už kiekvieno greitą laimę siūlančio sandorio: laikinai, tačiau čia ir dabar (!) gauti visą pasaulį ir kartu prarasti save amžinai.

Don Žuanas ir Kazanova. Kazanova gyveno 1725-1798 m. Autorius Giacomo Girolamo Casanova. Jis pats susikūrė legendinio moterų suvedžiotojo portretą, tačiau jo pavardė tapo sumanaus, dėmesingo, bet nepastovaus meilužio sinonimu. Įdomu, ką atsakytų skaitytojas, paklaustas, kuo skiriasi Kazanova nuo Don Žuano? Matyt, dauguma atsakytų, kad niekuo nesiskiria. O skirtumas iš tiesų yra didelis. Don Žuanas yra legenda, o Kazanova - istorija. Tačiau, nors ir yra šis vis dėlto esminis skirtumas, ir vienas, ir kitas vardas tapo bendrinės kalbos epitetais, reiškiančiais vieną ir tą patį, būtent - meistrišką moterų gundytoją ir sugulovą. Istorija ar legenda - visai nesvarbu. Svarbu, kokią svarbią visuomenei tikrovę šie vardai nurodo.

Negalime pamiršti Šerloko Holmso. Pirmoji knyga apie jį pasirodė 1887 m. Autorius Arthuras Conanas Doyle'is. Atributai - medžiotojo kepuraitė ir klasikinės formos pypkė. Jis, puikiai žinote, - seklys. Už pirmąjį apsakymą, kuriame Conanas Doyle'is pristatė Šerloką Holmsą, autorius gavo 25 svarus. Pats įžymusis seklys nepritekliumi nesiskundė - už išspręstas bylas jis gaudavo itin brangių dovanų ar net ir 12 tūkst. svarų atlygį. Vis dėlto, naudodamasi personažo populiarumu, nepalyginti daugiau nuo XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio, kai Šerloką Holmsą scenoje pirmą kartą suvaidino Williamas Gillette'as, uždirba pramogų industrija. Kokios Šerloko Holmso išpopuliarėjimo priežastys? Girdėjau svarstant, girdi, visuomenė yra "gerųjų" žmonių pasaulis, kuris nuolatos patiria neįvardintų "blogiečių" grėsmę. "Gerieji" gyvybiškai trokšta gėrio prieš blogį pergalės. Tad gerieji žmonės ir pamatė, kad Holmso įžvalgus protas ir asmenybė yra pergalės prieš blogio pasaulį garantas.

Mažo kvailelio, leitenanto tarno Šveiko su nekaltomis ir geromis mėlynomis akimis, kitaip tariant batsiuvio iš Prahos Královské Vinohrady personažą Jaroslavas Hašekas savo romane "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare" pavertė monumentalia satyrine figūra, kuri iškyla, gyvena ir veikia, pasakoja ir plepa kaip paprastas XX a. pradžios žmogelis iš Prahos gatvės. Ne mažiau legendinį, nepamirštamą šio veikėjo portretą 1922 m. iš naujo nupiešė Jozefas Lada, kuris tapo dvasiniu Šveiko tėvu: naujo, kariaujančio Šveiko, o ne to kadaise buvusio kvailelio gudruolio, kareivio iš taikių kareiviškų nuotykių. Jaroslavo Hašeko ir Jozefo Lados bendras kūrinys Šveikas, iš pradžių buvęs tik "kuopos ryšininku", vėliau tapo plačiai žinomu šauniuoju kareiviu, įkūnijančiu simbolinę, žemišką ir plebėjišką priešingybę.

Jamesas Bondas – jau naujesnių laikų kūrinys, sukurtas 1952 m. Iano Flemingo. Atributai - automobilis, merginos, "Martini" kokteilis. Novelių ir apsakymų personažas Jamesas Bondas, dar žinomas kaip agentas 007, labiausiai išgarsėjo kaip filmų herojus. Iki šiol sukurtas 22 oficialūs Jameso Bondo filmai, kurių paskutinis uždirbo 5,86 mlrd. JAV dolerių. Personažas – tikras vyras, o tikras vyras yra ne tik tvirtas ir gražus. Jis mažakalbis, savo geležine valia vykdantis teisingumą. Viename asmenyje jis yra šimtametės karalystės slaptasis karys ir šiuolaikiškas patrauklus vyras, nenugalimas pasaulio užkariautojas ir kartu moters grožio pažeidžiamas vyras. Jis - tiesiog Bondas, Jamesas Bondas. Nebrandžios amerikietiškos svajonės fikcijos - Terminatorius, Rembo ir pan. - tėra visiškas niekas prieš tikrąjį jo didenybės džentelmeną. Likusi pasaulio dalis taip pat tai supranta.

Barbė - gana nesenas kūrinys. Atributai - auskarai, akiniai nuo saulės. Pirmoji Barbė buvo manekenė, vėliau ji pakeitė daugiau nei 70 profesijų. Medinius rėmelius gaminančios įmonės "Mattel" savininkai Ruth ir Elliotas Handleriai 1958-aisiais užpatentavo lėlę Barbę, kurios įkvėpėja tapo jų dukra Barbara. Tėvai pastebėjo, kad mergaitė ir jos draugės mieliau žaidžia su į suaugusiuosius, o ne į kūdikius panašiomis lėlėmis. Barbė pakeitė mergaičių suvokimą ir atstovavo tuo metu itin revoliucingoms idėjoms: nepriklausoma, tėvų, vaikų ir vyro nevaržoma rafinuota moteris. Įdomu, ką pasakytų ikoninių marijų, renesansinių madonų, barokinių gracijų meistrai, pamatę lėlę Barbę? Matyt, ją pavadintų baidyklės arba ligonės iškamša. Nejaugi ši lėlė iš tikrųjų tapo šiuolaikinio moteriškumo simboliu? Barbinių "ikonų" pardavimo geografija, rinkodaros agresija ir užmojai yra platūs. Tačiau sveikas protas ir Europos kultūroje vis dėlto dar vyraujanti grožio samprata negali susitaikyti su tokiu amerikietiškos svajos paminklu.

Keista pasaulio personažų istorija – nuo apskritaskruosčio geraširdžio, dovanas dalijančio senuko iki dvasinio skurdo grožio pasaulyje. Bet metai keičia metus ir susimąstai, koks naujas personažas bus įrašytas į populiariausių pasaulyje sąrašą. Sunkus klausimas, bet, be abejo, toks personažas atsiras. Liaudis ima tikėti visokiausiais antgamtiniais reiškiniais, tad gal tai bus koks nors burtininkas ar bent pranašas. Haris Poteris, mano galva, dar toks laikinas, netvirtas personažas. Koks nors iškilesnis turėtų atsirasti – XXI amžiaus Frankenšteinas. O kol kas turime Kalėdų Senelį ir juo pasidžiaukime, nes visiems jis geras bei reikalingas – ir mažiems, ir dideliems.