Ričardas JAKUTIS

Jei reikėtų rašyti tekstą apie lapkritį, pavadinčiau jį "Lapkritis be švenčių". Visi žinome - didesnių švenčių šį mėnesį nėra. Gal todėl niekas nepastebi Pasaulinės televizijos dienos lapkričio 21-ąją ir televizijos darbuotojų nepasveikina. Šiais metais ši diena taip pat praėjo tyliai. Be gėlių, sveikinimo šūksnių, šampano taurių. Tiesa, galima rasti pasiteisinimą, jog televizijos žmonės, kaip ir visi žurnalistai, sveikinami gegužės 7-ąją – Spaudos atgavimo dieną, bet Pasaulinės televizijos dienos nederėtų pamiršti, juolab kad ji lapkričio 21-ąją simboliškai sutampa su dar viena švente - Pasauline sveikinimosi diena. Pastaroji šventė minima nuo 1973 metų. Ją švęsti paskatino du broliai amerikiečiai Maiklas ir Brajenas Makkomak, kovojantys prieš šaltąjį šalių karą. 1973 m. rudenį broliai netyčia susitiko Nebraskoje ir taip apsidžiaugė susitikimu, kad nutarė savo džiaugsmu pasidalyti su kitais. Jie išsiuntė laiškus draugams ir pažįstamiems į visus pasaulio kampelius. Jų siunčiamuose laiškuose nebuvo jokių idėjinių užuominų. Tai buvo tiesiog sveikinimai, linkėjimai ir prašymas perduoti sveikinimus dar bent dešimčiai žmonių. Galiausiai jų idėją palaikė JAV ir kitos valstybės. Taigi lapkričio 21-ąją siūloma išsiųsti kuo daugiau sveikinimų visiems savo draugams ir pažįstamiems.

Bet grįžkime prie Pasaulinės televizijos dienos. Vaikiško pasakojimo veikėjas Karlsonas nustebo išvydęs "kalbančią dėžę": "O kur jos kūnas, kojos?" Vaikams tai tik sukelia juoką, nes Karlsonas, skirtingai nuo jų, nežino, kas yra televizorius. Pažvelkime į televiziją, kuri kažkada atrodė didžiulis stebuklas. Buvo net tokių, kurie televiziją laikė "velnio daiktu".

Pavartęs knygas apie televiziją išrinkau keletą, mano galva, svarbiausių datų iš televizijos istorijos: 1923 m. Vladimiras Zvorykinas (rusų kilmės amerikietis) išrado ikonoskopo kamerą ir kineskopo vamzdį, kurie naudojami televizoriuje, 1926 m. škotas J. Bairdas pademonstravo elektromechaninę televizijos sistemą, 1927 m. 21 metų amerikiečių inžinierius P. T. Farnsworthas sukūrė pirmąją jau visiškai elektroninę televizijos sistemą, 1929 m. Londone atidaryta pirmoji televizijos studija, 1931 m. elektroninės televizijos transliacijos pradėtos Los Andžele ir Maskvoje, 1937 m. BBC pradėjo reguliariai transliuoti televizijos programas, 1938 m. firma "Du Mont" pradėjo prekiauti pirmuoju buitiniu elektroniniu televizoriumi, 1950 m. pradėtos spalvotos televizijos transliacijos, 1957 m. televizija pradėta transliuoti Lietuvoje, 1975 m. Lietuvoje pradėtos spalvotos televizijos transliacijos.

Kas ką formuoja – žmonės televiziją ar pastaroji savo žiūrovus? Užtikau statistikos rinkėjų pateikiamų duomenų, jog dauguma televizijos žiūrovų mąsto, kad televizijos transliuoja šlamštą, bando išpūsti skandalus, visai nesiekia vykdyti bent menkiausios tobulinančios, prusinančios misijos. Bulvarinių televizijos laidų kūrėjai aiškina, kad jie rodo tokias laidas, kokių nori liaudis. Girdi, televizijos viską pateikia taip, kad žiūrovui nereikėtų galvoti, jog jis galėtų tik ilsėtis įsijungęs televizorių kaip foną. Apie kūrybą televizijų darbuotojai pamiršta. Jurijus Smoriginas televizijos laidoje "Šok su manimi" ragina: "Nepataikaukite publikai!" Bet pats pataikauja. Rosita Čivilytė apie Radži dainavimą kalba kaip apie kičą ir tuoj su juo dainuoja duetu jo dainą. Be to, niekaip nesuprantu, kam reikėjo mūsų Martynui Levickiui dalyvauti "Lietuvos talentuose". Jis tikrai talentas, bet juk laida - ne to formato. Anot vertinimo komisijos nario M. Mikutavičiaus, tai įrodo vien tai, kad iš kitų matavimų pasaulio atklydęs, su gėlytėmis ir mirusia meile šokantis Virginijus surinko daugiau žiūrovų balsų už Martyną.

Tiesa, anot tų pačių statistikos rinkėjų, yra žmonių, kurie abejoja televizijos visagalybe manydami, jog dažniausiai televizija gyvuoja, kalba ir dainuoja sau, o žmonės, vadinami jos žiūrovais, gyvena sau, ir kad šie du pasauliai tik retsykiais susitinka vienas kito fone.

Kalbant apie dabartines televizijos laidas, tai juose Otelo klausimą "Ar jau meldeis prieš miegą, Dezdemona?" pakeitė Luiso Alberto klausimas Marijanai, ar ji jau prisiminė, kur pametė judviejų kūdikį ir kas yra jo tikrasis tėvas. Nors neseniai supratau, koks yra esminis lietuvių ir Vakarų televizijų skirtumas. Bulvarinės Vakarų televizijos, negailėdamos detalių, rodo įvairių kunigaikštyčių vestuves, o lietuviai tokiomis kunigaikštytėmis paverčia politikų ar banditų dukras ir žavisi jų puotomis. Galima tik pasiteisinti, jog lietuviai niekad neturėjo savo aristokratų. Tai liudija ir "Lietuvos perlų" šauniausios damos rinkimai ("Čia turgus" – pripažįsta pačios dalyvės matydamos, kuo virsta visas projektas, ar damos pirkinių krepšelį papildydamos alumi). Bet už "Lietuvos perlus" daug blogiau atrodo kitose laidose vis besikartojantys bebalsių dainininkių nusirenginėjimai ar beveidės laidos vedėjos skyrybos. Tai taip dažna, kad net žiūrovų vaizduotės, deja, nebegali įaudrinti. Tada prireikia maniakiško Audrės Kudabienės, Kristupo Krivicko ar Virginijaus Gaivenio laidų personažo.

Televizija talkina renkant geriausių knygų penketą. Kokios knygos gali pretenduoti į geriausiosios titulą, išrenka literatūros žmonės. Jei televizija sūlytų penketą rinkti tautai, jis atrodytų taip: 1. J. Varanauskienės "Pinigų medis"; 2. E. Umbrasaitės "Vienos krūties istorija"; 3. J. Baltrukonytės "Džordana Butkutė. Prarastas rojus"; 4. K. Zeiter "Radži. Likimas nepajėgė manęs nuskriausti"; 5. "Nuo ančiuko ligi gulbės" (jungtinis autorių kolektyvas). O kodėl ne?

Labiausiai ydinga, manau, yra tai, kad televizijos laidų kūrėjai, kaip ir televizijos žiūrovai, pradeda aiškinti, girdi, dėl skonio nesiginčijama. Bet juk skonis turi būti ugdomas. Jei dėl skonio nesiginčijama, tai dėl jo nebuvimo – irgi. Jau pats paaiškinimas "dėl skonio nesiginčijama" yra blogas skonis. Sovietmečiu išugdytas mūsų skonis atsiskleidžia mūrelių architektūroje, plastmasinėse gėlėse, amžinai žaliuose sintetiniuose kilimuose ant artimųjų kapų, Svarovskio kristalais nusagstytuose automobiliuose ir, ką darysi, daugelyje televizijoje laidų. Nors štai viena pažįstama man aiškino, jog jos skonis toks, ir nieko nepadarysi. Ji išvardijo, jog jos populiariausios dainos: "Boney M" "Sunny", "The Jacksons" "Lets Dance, Lets Shout", "Baccara" "Yes Sir, I Can Boogie", "Andrea True Connection" "More, More More", "Labelle" "Lady Marmalade", "The Weather Girls" "It's Raining Men", Raffaella Carrà "A far l'amore comincia tu", mėgiamiausias kino filmas - "Ir velnias dėvi "Pradą", knygos - Joanne Harris "Šokoladas" ir Murakami romanai. Pagalvojau, o kas gali neleisti ar peikti tokį skonį, juolab kad jis nėra prastas – aštuntojo dešimtmečio disko ir tiek. Vyresnio amžiaus žmogaus skonis būtų vėl kitoks. Gal jis išskirtų Frenko Sinatros repertuaro dainas "Mano kelias" ar "Keleiviai naktyje", gal Tomo Džonso "Dilailą", o gal ką nors iš italų ar ispanų estrados ("Amigos para sempre"), jo mėgiami kino filmai būtų švelnus prancūziškas F. Lėjaus "Vyras ir moteris" ar holivudiškas, dar anuomečio, ne taip sugedusio Holivudo, S. Kramerio "Palaimink žvėris ir vaikus", knygos: Dž. Selindžerio "Rugiuose prie bedugnės", H. Hesės "Stepių vilkas". O kiek grupės "AC/DC" fanų, kurie turi visus jų koncertų įrašus ir mėgaujasi kiekviena jų daina bei džiaugiasi, kad jie vis dar kuria gerą roką. Juk sunku rasti tokią grupę, kuri gyvuotų beveik 40 metų ir būtų mėgiama ir jaunimo, ir jų tėvų. Tiesa, daugelis negali apsispręsti, kuris iš "AC/DC" vokalistų labiau patinka - vakarėlių liūtas tatuiruotasis Bonas Skotas ar šiek tiek ramesnį gyvenimą propaguojantis Bryanas Johnsonas?

Čia paminėjau, ką mėgsta ne pirmą dešimtį atšventę. Šiuolaikinio jaunimo pomėgiai visai kiti. Taip yra ir kitaip negali būti. Nesvarbu, kada sukurta muzika, pastatytas kino filmas, parašyta knyga, svarbu, ar tai geri kūriniai, ar, deja, ne.

Televizijų programose kas savaitę išsirenku geriausią kino filmą – savaitės topą. Jei praeitą savaitę man tai buvo "Boratas. Kaip šaunusis Kazachstano žurnalistas Amerikoj patirtį graibstė", tai šią savaitę - šį vakarą per LTV2 rodoma režisieriaus Milošo Formano "Gaisrininkų puota". Taip, to režisieriaus, kuris sukūrė "Skrydį virš gegutės lizdo", "Plaukus", "Regtaimą", "Amadėjų", "Valmoną". Tik "Gaisrininkų puota" sukurta 1967-aisiais, kai Milošas Formanas dar gyveno Čekoslovakijoje (1968-ųjų įvykiai privertė kūrėją palikti šią šalį). Filmo turinys tarsi paprastas - švęsti kažkokių savo kone šimtamečio sergančio kolegos nuopelnų gausiai susirenka ugniagesiai. Viskas baigiasi gaisru, kuriam ugniagesiai nėra pasirengę. Režisieriui pavyko sukurti politinę demoralizuotos visuomenės metaforą, menkos žmogaus prigimties karikatūrą. Ekrane matomoje šventėje viskas kaip "pas žmones" – vyksta net gražuolės rinkimai. Stebiesi, kad prieš keturis dešimtmečius sukurtas filmas aktualus ir dabar. Žiūri ir regi šių dienų gyvenimą. Tarsi dabartinė mūsų valdančiųjų puota maro metu. Formanas, nepabūgęs kritikuoti nacionalinio charakterio, už viską atsiėmė su kaupu: prodiuseris Carlo Ponti atsisakė filmo, pavadinęs jį iš "mažojo žmogaus" besityčiojančiu paskviliu, filme vaidinę aktoriai mėgėjai buvo pasipiktinę. Padėjo kino žmonių solidarumas - Francois Truffaut su draugais išpirko filmą.

Jei nuo M. Formano kino kūrinio vėl šoktelėti prie mūsų gyvenimo, tai jį taikliausiai apibūdina peliukai Sūrskis ir Mauzeris, pasakodami apie namą, kur darbo neturi visa laiptinė. Kas vakarą pas kurį nors renkamasi, pilstuko išgeriama, domino pamušama. Formuojasi bendruomenė. O dar tas keistas mąstymas. Pavyzdžiui, Lietuvoje pritaikomas pasaulyje iki šiol negirdėtas neregėtas ekonomikos dėsnis: sunkmetį galima įveikti tik mažiau dirbant. Arba kitos Lietuvos ekonomikos keistenybes: pas mus mineralinis vanduo brangesnis už pieną, grūdais kūrenti pigiau nei medienos drožlėmis ir t. t. Bet ypač keista, kai pabrėžiama, jog pensininkai turi gyventi oriai. Viena aišku – pigiam skoniui pataikaujanti televizija tikrai greitai nežlugs. Klausimas "kas ką" išlieka ir, atrodo, greitai bus priskiriamas prie amžinų klausimų.