Ričardas JAKUTIS

Sakome: "Ruduo." Liūdna? Jeigu ne, pridėkite prie šio sakinio vieną žodį: "Lietuviškas ruduo." Taps liūdniau. Galiu pasiūlyti ir anketą "Ar jau ruduo?": 1. Taip, nes atšalo orai. 2. Taip, nes trumpesnės dienos. 3. Taip, nes studentai sugužėjo į miestus. 4. Taip, nes užpuolė depresija. 5. Ne, man dar vis vasara. Ar daug atsiras besirenkančiųjų penktąjį punktą?

Ruduo - tai jau toks laikas, kad gali užsidegti kambary kiek tik nori lempų, įsijungti radiją, TV ar internetą, skaityti arba rašyti, bet melancholiškos rudens nuotaikos nenuvysi. Vis dažniau lyja, mažiau saulės, daugiau depresijos, dangus pilkas it avies kailis. Neatrodo, kad artimiausiu metu šviesos sulauksime daugiau ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Krizė. Nori imti tiek, bet tau gali duoti tik šitiek. Pats premjeras sakė, kad nusirisime į 2006-ųjų lygį, o juk 2006-aisiais buvo visai nieko gyvenimas. Nors, aišku, pats kritimas iš devintojo aukšto į šeštąjį nėra malonus. Be to, mums labiau gresia ne kiaulių gripas, o politikų kiaulystės. Neseniai girdėtas anekdotas:

Skrenda Krizė virš Amerikos, žvalgosi: "Va, gerai čia prasinešiau..."

Skrenda Krizė virš Afrikos, žvalgosi: "Čia neverta net pradėt..."

Skrenda Krizė virš Europos: "Va, čia irgi gerai prasinešiau..."

Skrenda virš Lietuvos: "Va, tai tau... O kas čia prasinešė???"

Sako, žodis "pietūs" greitai pas mus reikš jau ne maistą, bet tik paros laiką. Vis dėlto, kaip bebūtų keista, skaičiau, kad "Maisto banko" apklausa parodė, jog dauguma lietuvių, nepaisant krizės, maisto prisiperka daugiau, nei gali suvalgyti. Taip elgiasi net ir mažas pajamas gaunantys gyventojai. Kone kasdien maistą išmeta apie 2 proc. respondentų, kas keletą dienų – 13,5 proc., kartą per savaitę – 32 proc., kas dvi savaites – 23 proc. Kuo didesniame mieste žmogus gyvena, kuo daugiau uždirba ir kuo aukštesnis jo išsilavinimas, tuo daugiau maisto jis išmeta.

O kaip kitose šalyse? Vidutinė JAV šeima kasmet išmeta apie 14 proc. nusipirkto maisto. Jo vertė vienam namų ūkiui – 590 dolerių. Taigi amerikiečiai per metus išmeta 45,5 mln. tonų maisto, kurio vertė apie 75 mlrd. dolerių. 84 proc. britų mano, kad neišmeta maisto, tačiau patikrinus konteinerius paaiškėjo, kad kiekvienas jų per metus išmeta vidutiniškai 88 kg. Įdomu, kad Didžiojoje Britanijoje vyresni žmonės išmeta panašiai tiek pat, kiek jaunesni.

Taigi Lietuvos duomenys apie maisto išmetimą nedaug skiriasi nuo kitų šalių. Pensijos - mažiausios, atlyginimai - mažiausi, o maisto išmetame beveik kaip ir turčiai. Nors kyla ir klausimas – gal tas "Maisto bankas" Amerikos lietuvius apklausė per jų atostogas Lietuvoje? Pažiūrėjau kibire prieš nešdamas į šiukšlių konteinerį – jokio maisto.

Dar viena apklausa. Tyrimų bendrovės "GfK CR Baltic" visuomenės nuomonės apklausos duomenimis, didžiausias Lietuvos gyventojų noras – turėti pinigų ir kito turto. Gero gyvenimo troškimą, kaip didžiausią svajonę, puoselėja 30 proc. Lietuvos gyventojų. Tuo metu sveikatą, kaip didžiausią pageidavimą, pasirinko 23 proc. apklaustųjų.

Perskaičiau ir dar vieną įdomią žinią. Pasirodo, Ventspilį nuo krizės išgelbėjo lietuviai. Tokiomis antraštėmis neseniai sumirgėjo latvių spauda. Visą praėjusią vasarą lietuviai plūste plūdo į šį kaimyninės šalies uostamiestį ir išleido ten milijonus. Skaičiuojama, kad lietuviai vos 43 tūkst. gyventojų turinčiame Ventspilyje per tris vasaros mėnesius paliko 1,5 mln. latų – 7,3 mln. litų. Latviai tuoj prisitaikė. Keliaujant per kaimyninę šalį, akis užkliūva už reklamos "Broliukams lietuviams – pigiau". Ventspilio turizmo informacijos centro duomenimis, lietuviai sudaro 63 proc. visų kurorte apsilankiusių svečių. Antroje vietoje – vokiečiai (10 proc.), trečioje – estai (7 proc.), ketvirtoje – rusai (3 proc.), paskutiniai – suomiai (2 proc.). Kiek teko kalbėtis su šiauliečiais verslininkais, irgi sužinojau, kad ne vienas jų vyko atostogauti į Ventspilį ar Papę.

O kas gražesnio rudenį? Ar galima tokiu laiku būti linksmam?

Prieš keletą metų vieną naktį Šiuolaikinio meno centre šešias valandas buvo rodomas popmeno pradininko Endžio Varholo filmas "Miegas". Siužetas labai paprastas - žmogus miega. Ištisas šešias valandas ekrane - tik miegančiojo veidas. Nedaug pasaulyje yra iki pat galo šį filmą mačiusių žmonių. Vilniuje iki paryčių ištraukę jo gerbėjai skirstėsi nė kiek nesupykę.

Įdomi šio rudens žinutė, jog gražiausi lietuviški vardai – Mindaugas ir Milda. Taip nusprendė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos interneto svetainės lankytojai, rinkę gražiausią lietuvišką vardą. Tačiau vyriški baltiški vardai dabar vaikams duodami retai – kur kas populiaresni nelietuviškos kilmės Matai, Lukai ir Nojai. Lietuviškais baltiškais vardais dažniau krikštijamos mergaitės – jas populiaru pavadinti Gabijomis, Austėjomis, Ugnėmis ir Godomis.

Rudeniškas mintis, sako, galima nuvyti, pavyzdžiui, įnikus į madų pasaulį. Nereikia net parduotuvių, užtenka pasirausti spintoje, rasti primirštus rūbus ir nuotaika iškart bus kita. Raskime dryžuotų drabužių, kurie dabar ypač madingi. Šį rudenį dryžuotus megztinius, marškinius, palaidines, sukneles jau vilki ne tik modeliai, žurnalistai bei redaktoriai, bet jau ir paprasti mados gerbėjai. Itin greitai tikra tendencija tapę ir prancūzišką marinizmo stilių primenantys dryžiai dažniausiai buvo derinami su pačiais netikėčiausiais raštais bei stiliais: kamufliažo spalvomis, dideliais elegantiškais šalikais, odiniais švarkeliais, klasikinėmis rankinėmiS...

Bet mados madomis, o dažnai pagalvoji globaliau, pavyzdžiui, kaip norėtųsi gyventi šalyje, kur žmogus galėtų jaustis oriai. Kur į valdžią išrinktieji atstovautų visų interesams. O pabandytų neatstovauti, pabandytų, kaip Lietuvos Seimo nariai, puikybe ir tautos niekinimu spinduliuoti, tai tuoj būtų pakeisti kitais.

Bet taip nėra ir gal todėl dabar kaip niekad populiarūs visokie astrologiniai, dvasinių praktikų ir patarimų leidiniai. Apie būrėjus, alchemikus, žuvėdras ir t. t. Štai Aleksandro Solženicyno apysaka "Vėžininkų korpusas" (vertė Marius Norkūnas ir Nida Norkūnienė, "Žara", 2009 m.) yra visiška priešingybė tokių knygų grupei. Lietuvoje ji pasirodė pačiu laiku – per patį ekonominės krizės piką. Žmonės kariasi, barasi, keikia valdžią, laisvę - visuotinė panika. Atrodo, kad jei neuždirbsi keliais šimtais daugiau, tai išvis neverta gyventi. Be to, geriau pagalvojus, krizė parodo, ant kokių apgailėtinų vertybių yra pastatytas daugelio mūsų gyvenimas. Literatūros kritikai pastebi, jog krizė, kaip vėžys, aprašomas Nobelio premijos laureato ir amžino tremtinio A. Solženicyno apysakoje, leidžia pervertinti vertybes ir patikrinti, kuo žmonės gyvena. Tiesa, "Vėžininkų korpuse" aprašoma istorija nėra originali. Aleksandras Solženicynas paprasčiausiai pasakoja apie gyvenimą. Jokių fantastinių kodų, neatrastų lobių, burtų, vampyrų – nieko, kas būdinga šiuolaikinei populiariai literatūrai. Pasakojimas apie vėžininkų gyvenimus. Vėžio graužiami ligoniai jau nesako: "Mirsiu kada nors" arba "Džiaukimės gyvenimu ir negalvokim apie liūdnus dalykus". Tiesiog mirštant gražiausias yra gyvenimas. Gyvenimas tampa svarbiausias.

Vieta: Geteborgas (Švedija). Draugų namas. Pirmas aukštas: svetainė, virtuvė, sandėliukas, tualetas, vonia ir sauna. Antras aukštas: holas, trys miegamieji, tualetas ir vonia. Gyventojai: keturių asmenų šeima. Plotas: 120 m². Namo ypatybės: pro langus atsiveria vaizdas į sodą, šviesios sienos ir grindys, erdvės taupumas ir funkcionalumas, klasika koja kojon žengia su modernu.

Ką norėjau tuo namo nupasakojimu pasakyti? Kad gera gali būti ir rudenį. Ir nebūtinai kur nors užsienyje, gera gali būti ir Lietuvoje. Nors šiaip ruduo - vienišių metas. Neseniai regėjau štai tokį modernų eilėraštį:

1, 2.

3, 4.

5, 6.

7, 8.

9, 10.

11, 12.

13.

Ar atspėsite, kaip šis eilėraštis vadinasi? Manau, ne. O vadinasi "Vienatvė". Regis, paskutinis skaičius "13" lemia tokį pavadinimą.

O šiaip rudenį norisi prisėsti ir padiskutuoti apie gyvenimo prasmę, pafilosofuoti. O. de Balzakas yra prasitaręs, kad moterys gelbstisi nuojauta, o vyrai – asmenine patirtimi. Kažkuris iš irgi didelių romanistų nuvainikavo šią nuomonę. Jis parodė, kiek klaidų padaro moterys, pasikliaudamos nuojauta.

Baigti tekstą, be abejo, norisi kokia nors optimistine gaidele. Pagalvojau, jog ruduo jau baigiasi, tuoj žiema, tuoj Kalėdos, Naujieji metai, o po jų, žiūrėk, greitai ir pavasaris. Nors nepagrįstas optimizmas nėra gerai. Berods Markas Tvenas yra pasakęs: "Lapkritis yra vienas pavojingiausių mėnesių prekybai biržoje. Kiti pavojingi mėnesiai: sausis, vasaris, kovas, balandis, gegužė, birželis, liepa, rugpjūtis, rugsėjis, spalis ir gruodis. Be to, reikia nepamiršti, kad pinigai moka kalbėti. Tiesa, yra problema - jie moka pasakyti tik "viso gero!" O pačioje pabaigoje palinkėjimas, ką gali linkėti tik draugas draugui: "Linkiu tau grožio, proto ir pinigų. Visa kitka pats turi."