Ričardas JAKUTIS
Internetas, sukurtas kaip karinis įrankis, kurį užsakė JAV gynybos ministerija, tapo komercijos, žinių ir laisvalaikio šerdimi. Aišku, pasipiktinimo internetu yra. Labiausiai piktinasi turbūt tie, kurie nelabai supranta, kas jis yra. Iš tiesų pats internetas čia apskritai niekuo dėtas. Tai tik langas į pasaulį, o langas net norėdamas nelemia vaizdo, kuris pro jį matomas. Internete matomas ne vienas vaizdas, o milijonai. Tai fantastiškai veiksminga priemonė, pavyzdžiui, labai naudinga kultūros sklaidai. Prisijungę prie kabelinės televizijos tinklo galime matyti dešimtis kanalų, tačiau peržvelgę juos tik viename kitame rasime gerą filmą, turiningą diskusiją ar kultūros naujienas. Internete mums atsiveria visas pasaulis.
Yra tik riba tarp normalaus ir žalingo naudojimosi internetu. Ši riba, sako, sunkiai apčiuopiama, bet pastebėti ją galima, ypač kalbant apie interneto komentarus ir komentatorius. Skirtingai nuo antikinių Atėnų, nebereikia susirinkti aikštėje tam, kad galėtum diskutuoti pamatiniais valstybės ir politinės bendruomenės klausimais. Spaudos ir žurnalistikos epochoje (XIX-XX a., ypač XXI a. pirmaisiais metais) agora, viešoji erdvė ir politinės bendruomenės susirinkimo aikštė, persikėlė į spaudą, o interneto ir televizijos eroje ji tapo virtuali.
Internete pateikti tekstai turi šleifą – juos lydinčius komentarus. Komentarai sudaro galimybę tekstui gyventi, o komentarų autoriai tokiu būdu diskutuoja su teksto autoriumi. Diskusija yra gerai, nes autorius gauna unikalią grįžtamojo ryšio galimybę, gali tiesiogiai iš karto sužinoti skaitytojų atsiliepimus, jų vertinimą. Be to, komentaruose kristalizuojasi nuomonės, formuojasi pažiūros ir t. t. Bet tai iliuzija. Kiekvienas matėme pamiškėje primėtytų plastikinių butelių ir kitokių šiukšlių. Bent man dauguma komentarų asocijuojasi būtent su jomis. O dar tas "šveplavimas" – lietuviškų raidžių nenaudojimas (tik 40 proc. lietuvių internete "nešvepluoja"). Mus gerokai lenkia latviai (Latvijoje "nešvepluojančiųjų" 78 proc.), o su estais (98 proc. "nešvepluojančiųjų") nėra nė ko lygintis. Kai žmonės neturi ką pasakyti, tai ir drebia purvą. Ankstesnis etapas buvo užrašai ant tualeto sienų. Vienas interneto dienraščių paskelbė optimistinį sinoptikų pranešimą "Savaitė bus šilta". Reikia tik džiaugtis. Bet paskaitykime šio pranešimo komentarus. Jų nėra daug, tačiau jų patosas išties iškalbingas: gal 20 procentų komentuotojų replikavo teigiamai arba neutraliai, o kiti – neigiamai. Taip pat ir necenzūriškai. Gera prognozė daugumą straipsnelio skaitytojų sunervino, ko gero, nė kiek ne mažiau, nei ji būtų buvusi bloga.
Interneto komentarai dažnai būna pikti, subjektyvūs, įžeidinėjamas autorius arba komentatoriai tiesiog šnekasi tarpusavyje pamiršę, ką komentavo. Ne vienas pastebi, kad čia galima užčiuopti ištisą socialinių sentimentų ir aistrų paletę - kerštą, anoniminius gandus, norą pažeminti, puolimą iš desperacijos, kad su autoriumi, kurio negali pakęsti dėl jo pažiūrų ar veiklos, niekada nepajėgtum diskutuoti garbingai ir atvirai - auditorijoje, spaudoje, prisistatęs, o ne apgailėtinai besislepiantis ir besimaskuojantis. Galėtų koks nors psichologas ar net psichiatras perskaityti vadinamuosius "komentarus" internetiniuose puslapiuose ir pabandyti paaiškinti, kodėl iš jų liejasi niekuo nepaaiškinamas anoniminis purvas bei keiksmažodžiai. Apmaudu - norėtųsi, jog vyktų normali diskusija, kuri galėtų būti naudinga visiems skaitantiems internetinius komentarus bei padėtų autoriams pamatyti jo nepastebėtus problemos aspektus. Tokių komentarų yra, bet, deja, jie paskęsta nepaaiškinamo pykčio bei vulgarumo jūroje.
Save gerbiantys žmonės sako jokių komentarų nerašantys, juo labiau jų neskaitantys. Suprantu, skaitai – esi pažemintas, bet neskaitai – nežinai tautos kolektyvinės pasąmonės, jos patologijos. Parašyk straipsnį apie Iraką, Iraną, Kiniją, komentarų daug nesulauksi. Bet štai į bet kokią Rusijos valdžios kritiką atsiras daugybė piktai reaguojančiųjų, ką bekalbėti apie straipsnius apie Lietuvos problemas, Seimą, Vyriausybę, Vytautą Landsbergį, krizę, sunkmetį. Bičiulis pasakojo, jog kai jis parašo didesnį straipsnį, apie tai pasako ar parašo kai kuriems savo pažįstamiems ir pasiūlo pakomentuoti. Bet beveik niekas nekomentuoja. Paklaustas kodėl, bičiulis išgirsta daug atsakymų: jie niekada nekomentuoja, jiems paprasčiausiai nekilo tokia mintis, tingėjo, jie geriau pasakytų savo nuomonę asmeniškai, jie nenori atsistoti šalia pamazgų pylėjų, jie nenori lįsti į jau susiformavusias komentuotojų grupes, jei negali pasakyti ko nors reikšmingo, tai geriau nieko nesakyti, ir t. t. Bet tokia tyla nėra gerai. Ir ne vien todėl, kad ji sudaro dirvą agresyviesiems komentatoriams plėtotis. Ji sunki ir rašančiajam, nes tyla tarsi parodo, kad straipsnis niekam neįdomus. Juk nesunku ką nors perskaičius bent parašyti, ar patiko, ar įdomu, ar pritariate. Juk bet kuriam kuriančiam žmogui labai svarbu kontaktas ir palaikymas. Todėl jei norime palaikyti gerus dalykus, geriau būkime visuomeniški.
O iš kur atsiranda blogieji komentatoriai? Koks tai žmonių tipas? Įsivaizduoju, jog komentatorius jaučiasi pakišantis straipsnio autoriui kiaulę ir pajuntąs pasitenkinimą. Juk niekas niekada nesugaus! Kritiškas, piktas komentuotojas toks pritvinkęs skaudulių, kad vis keršytų nežinia kam ir dėl ko. Tiesa, yra ir kitas kritiškumo motyvas - nevisavertiškumo jausmas. Juk kai nuvertini kitą, pats tampi tarsi vertesnis. Ir dar vienas neadekvatumo šaltinis – komentuotojas supranta rašantįjį pagal savo paties sugedimo lygį, kaip, pavyzdžiui, prastas mokinys yra įsitikinęs, kad mokytoju gali dirbti tik niekur nepritampantis nevykėlis.
Beveik kiekviena interneto svetainė perspėja apie turimą teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi. Tačiau susidaro įspūdis, kad svetainių tvarkytojai kalbos darkymo nepaiso arba komentarų apskritai neskaito. Pagal LR baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 1 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kuris viešais pareiškimais žodžiu, raštu ar panaudodamas visuomenės informavimo priemonę tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Pagal LR baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 2 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kuris viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba finansavo ar kitaip materialiai rėmė tokią veiklą.
Daugelyje šalių į internetinius komentarus niekas nekreipia dėmesio. Suprask, nesubrendėlių reikalas ir tiek.
Skaičiau, kad 2008 metais Lietuvoje iškelta 21 byla dėl įžeidžiančių komentarų. O šių metų birželį Estijos aukščiausiasis teismas nutarė, kad vietiniai internetiniai portalai yra atsakingi ne tik už skelbiamas naujienas, bet ir už lankytojų komentarus. Teismo nuomone, interneto portalas turi neleisti skelbti panašaus pobūdžio komentarų, o jei jie vis dėlto būna paskelbti, juos privalu kuo greičiau pašalinti. Savo sprendimą teismas argumentavo tuo, kad komentarai yra integrali straipsnio turinio dalis.
Bet norisi pažvelgti į reikalą ir iš kitos pusės. Juk pyktis ir įžeidimai yra svarbūs bei reikalingi mąstymui. Pykčio išsiliejimas internetiniuose komentaruose - gerokai geriau nei sudaužytas telefonas automatas ar iškultas parduotuvės vitrinos stiklas. Dažniausiai nieko gero neperskaitau ir komentaruose apie save. Nepykstu ir džiaugiuosi, kad skaito. Ne vienas rašantysis teisingai pastebėjo, jog jei norėtų vien argumentuotų, išmąstytų atsakymų, rašytų akademiniams žurnalams. Ten būtų kokie septyni skaitytojai (įskaitant jį patį, redaktorių ir korektorių). O šališki, agresyvūs, be kompromisų išdėstyti komentarai ir nuomonės – tradicinė visų laisvo pasaulio leidinių "vinis". Visi redaktoriai žino, kad jie skaitytojų pritraukia daugiausia. Dalis skaito mėgiamus komentarų rašytojus, nes sutinka su jų mintimis ir ieško savo pačių įsitikinimams pritarimo, kiti nekantriai skuba prie nemėgiamos pavardės ("negerbiamam autoriui"), kad perskaitytų labiausiai nekenčiamas ir nepriimtinas mintis dar kartą bei patvirtintų sau, kur jie yra, ką myli, o ko - ne. Supriešinimas ir pyktis turi prasmę ir svarbią funkciją. Šalčio ar alkio jausmas – nemalonus ir neigiamas, bet reikalingas. Jis padeda nuspręsti ir pasirinkti.
Kiek girdėjome pakvietimų diskutuoti kultūringai, viena televizijos laida net buvo vadinama ne pagal tai, kas joje yra, o pagal tai, ko ten nebūna: "Be pykčio." Nenoras pripažinti pykčio ir neigiamų emocijų yra tolygus nenorui, kad kažkur būtų įrengtas sąvartynas. Tačiau be atliekų galima apsieiti tik tuomet, kai nieko negaminama. Eseistas Andrius Užkalnis, savo esė vis prisimenantis sovietmetį ir jį lyginantis su šiuo laikmečiu, pastebi, kad bandymas įtikti visiems, nenuliūdinti nė vieno – tai sovietinio dviveidiškumo reliktas. Stoji į komjaunimą, bet valgai Kūčias. Paskui stoji į partiją, bet tuokiesi bažnyčioje. Dirbi kolūkyje, bet pinigai iš jautuko, auginamo prie namų, ir agurkų, palaistytų vogtu amoniako vandeniu. Daugybė pasisakančiųjų už sočius vilkus ir sveikas avis (tiems, kurie atsimena – "Lietuvos suverenitetą TSRS sudėtyje", kaip sakydavo vienas tuometis partijos sekretorius). Visiems gerai. Kam tų konfliktų? Daug kas net per rinkimus geba pasirinkti aukso vidurį, atiduodami balsus už juokais kandidatuojantį aktorių-kaliausę, girdi, nebus mano balso nei tiems, nei kitiems, visi jie melagiai. Aukso vidurys – dažnai lyg užrakintas automobilis. Nedyla, degalų nenaudoja, į avariją nepatenka. Bet niekur ir nenuveža.
Statistiškai pati populiariausia veikla internete - el. pašto tikrinimas ir laiškų rašymas, antroje vietoje tvirtai karaliauja žinių bei naujienų skaitymas. Įvairiausios informacijos paieška - irgi stipri dingstis naršyti internete: orų prognozės, laisvalaikis, švietimas, turizmas, sveikata ir medicina patenka tarp didžiausio susidomėjimo sulaukiančių temų. Beveik 50 proc. apklaustųjų teigė reguliariai perkantys įvairiose el. parduotuvėse. Keista, kad net 47 proc. interneto vartotojų nuolat lankosi valdžios institucijų tinklapiuose. Taigi komentuotojai tarp populiariausių interneto vartotojų nepatenka. Nors būna, kad po kai kurių straipsnių lietuviškuose portaluose komentarų skaičius perkopia ir tūkstantį.
Ar yra protingų komentarų? Yra. Gaila, kad nedaug. Pastarieji komentarai labai įdomūs autoriui, padeda tobulėti, pamatyti kitus požiūrio kampus. Kartais verta pamatyti ir tai, jog jau "nusirašei į pievas". Kartais pasitaiko iš tiesų visiškai realybę iškreipiančių, kitus kaltinančių straipsnių, tuomet net labai kritiški komentarai yra adekvatūs. Bet dažniau vis dėlto paskaičius komentarus apima siaubas ir liūdesys - iš kur žmonėse tiek kančios, piktumo ir nesusivokimo realybėje? Aišku, komentuotojai – tai dar ne visi žmonės, bet jie mums primena, kad realybė, deja, nėra tokia tobula, kokią ją norėtume matyti.
