Ričardas JAKUTIS

Kas vaikystėje nesvajojo būti aktoriumi, visiems žinomu, populiariu, tiesiog žvaigžde? Ar tos svajonės užaugus ir subrendus išnyko, ar - ne? Niekuo neįdomių piliečių, nusprendusių tapti televizijos žvaigždėmis, - daugiau, nei galima įsivaizduoti. Vieną rytą atsibundi garsus. Prie durų tavęs jau laukia limuzinas. Kirpėja teikia didelių nuolaidų, nes jai garbė tave kirpti - galės girtis klientams. Visi gražūs ir garsūs - tavo geri pažįstami. Fotografai kaulija pozuoti. Vakarėliuose visi tave pastebi, tavimi rūpinasi, maloniai bendrauja, siūlo geriausią vietą ir skaniausių kąsnelių.

Psichologai pripažįsta, kad šiuolaikinė visuomenė mano, girdi, populiarumas yra kažkas absoliutaus, nenuginčijamo – realybė, su kuria visi turi skaitytis, svarbiausia - į kurią visi turi orientuotis. Šiandien gyvename visuomenėje, kurioje būti negarsiam – negarbė, gal net gėda. Visi nori būti žvaigždėmis. O kas tai yra žvaigždė? Vikipedijoje radau paaiškinimus, kad žodis "žvaigždė" reiškia kelis dalykus: 1. šviesulys, dangaus kūnas, saulė iš toli; 2. daugiakampė figūra, turinti spindulius (smailius iškyšulius), žvaigždės formos simbolis; 3. ordinas ar kitoks apdovanojimo ženklas; 4. tam tikras supynimas pintinių pynime; 5. garsus savo nuopelnais žmogus (dainininkas, aktorius, sportininkas ir pan.); 6. dygiaodžių gyvūnų grupė; 7. atskyrio ženklas kariškių ir kitų pareigūnų antpečiuose, antsiuvuose ir panašiose uniformų dalyse; 8. viešbučių ir restoranų kokybės ženklas; 9. konjakų ir kai kurių brendžių kokybės ženklas.

Keista, kad dabar dažniausia žodžio "žvaigždė" reikšmė – garsus savo nuopelnais žmogus. Nors jeigu būtų garsus savo nuopelnais, tai nėra blogai. Dažniausiai garsus skandalais, kvailumu. Ir šviečiančios tokios žvaigždės atrodo tik pačios sau. Todėl esi priverstas nepatikliai žiūrėti į bet kokias populiarumo – arba pavadinkime jį šlove – rūšis, nes populiarumas dabar tapo neskoningumo sinonimu. Žmogus tampa garsus visai ne dėl to, kad pasižymi protu, intelektu, jausmais. Ne vienas klausiame, kaip jaučiasi žmogus, žurnalistui pasakojantis apie savo pilvo dienoraštį, padidintas krūtis ar n-tąsias skyrybas. Kodėl vieni be to nemato galimybės būti ekrane, o kiti išbūna zenite kelis dešimtmečius, nepraskleisdami namų užuolaidų? Kodėl iš būrio tų, kurie pateikia save anatomiškai, tik nedaugelis išlieka šiek tiek ilgiau nei vieną projektą? Jaunieji menininkai dažniausiai nepageidauja su niekuo šnekėtis, jie nori paprasčiausiai pasireikšti. Jie nesupranta, kad iš tikrųjų yra neįdomūs. Štai viena, kita, trečia jaunoji rašytoja kūriniuose ima ir maksimaliai išsako savo seksualinę patirtį. Joms atrodo, kad tai labai drąsu. Gal ir taip, jei nebūtų vieno "bet" - ši visų jų patirtis yra tokia pat.

Psichologai įžvalgiai teigia, jog yra priežastis, dėl kurios reikia su šypsena, bet ne paniekinamai žvelgti į bet kokį garsumą. Ta priežastis susijusi net ne su tuo, kaip tapai garsus. Ji susijusi su visai kitokiu aspektu – kas dabar apskritai yra populiarumas? Ar jis išvis nėra fikcija, turint galvoje visuomenę, kurioje esi žinomas? "Į sceną kyla ir į jus prabyla", - tarsi girdi konferansjė pristatymą. Imk ir pradėk pasakoti apie savo arba kito populiarumą. Tokios šnekos ir sukuria populiarumą. Suveikia elementarus įtaigos mechanizmas: jei žmogui nuolat kartojama, kad juoda yra balta, jis pamažu tuo patiki. Šiuo žmogaus gebėjimu ar silpnumu remiasi reklama. Tiesiog įkalama į galvą, kad tam tikras šampūnas yra labai geras, todėl jį reikia pirkti. Nors nėra jokios garantijos, kad šis šampūnas iš tiesų pats geriausias. Jis gali būti toks pat arba kur kas prastesnis negu jums nežinoma šampūno rūšis. Tai tik reiškia, kad šio šampūno gamintojai turi daugiau pinigų jo reklamai ir "įkalinėjimui". Tas pats mechanizmas veikia ir tada, kai kalbama apie garsius vardus. Tie vardai - "įkalti".

Gerai, jei populiarumas išsikovojamas gerais darbais (esi puikus menininkas, mokslininkas, sportininkas...). Bet jei priešingai – per garsias gyvenimo klaidas? Einu gatve su žymiu aktoriumi. "Žiūrėkit, Jakutis eina!" – pastebi praeiviai. Abu nusiminėme: aktorius - kad jo nepažįsta, aš – kad pažįsta. "Tai įžymus aktorius, - aiškinu. - Šekspyrą vaidina. Deja. Visiems įdomesnė neigiama informacija apie žmogų. Kaip toje istorijoje apie bjaurųjį ančiuką ir baltąsias gulbes. Visų žvilgsniai krypsta į bjaurųjį ančiuką, apie jį tekalbama, jis nuolatos dėmesio centre. Koks bjauriojo ančiuko ir baltųjų gulbių šeimininkų noras? Kad tik bjaurusis ančiukas nevirstų baltąja gulbe. O baltųjų gulbių noras? Tapti bjauriaisiais ančiukais.

Išnešu šiukšles. Atidarau konteinerį, o ten iš laikraščio puslapio man šypsosi Violeta ir Vilius Tarasovai. Neišdrįsau mesti šiukšlių jiems į veidus, todėl pasistengiau, kad maišas jų neužkabintų... Šiukšlių konteineris mane paskatino susimąstyti, kad jei pateksi į laikraštį ar žurnalą, tai pateksi ir į "tūlikus", į konteinerius, voliosies gatvėje, į tave vynios silkę ir panašiai.

Jeigu jau apie Violetą Riaubiškytę-Tarasovienę, tai neseniai viename žurnale skaičiau straipsnį apie jos atvykimą iš Klaipėdos vienam vakarui į Vilnių. Pasirodo, ji atvažiavo tranzuodama ir be makiažo. "Violeta yra puikus šiuolaikinės stiprios moters pavyzdys, įrodantis, kad atstumas kelionei - ne kliūtis. Džiaugiuosi tokiu jos poelgiu ir tikiu, kad jis įkvėps ir kitas moteris spjauti į mūsų visuomenėje gajus stereotipus ir taip pat važiuoti svečiuotis iš Klaipėdos į Vilnių", - žurnalo puslapiuose įvykį komentavo buvęs tranzuotojas Karolis Jachimavičius. O buvusi kretingiškė Anastasija Zemdliauskaitė paporino dar linksmiau: "Esu žemaitiškos kilmės žmogus, todėl šis žygis man iškart primena žemiečio Simono Daukanto kelionę į sostinę. Netikėtas, daukantiškas Violetos kuklumas ir nesirūpinimas išvaizda suteikė jos įvaizdžiui pogimdyminio pikantiškumo, o Lietuvos gyventojams - peno pamąstymams. Juk savaime kyla klausimai: kur mes lekiam, bėgam, skubame gyventi? Ar reikėtų gyventi taip, kad senatvėj nesigailėtum? Kodėl dangus mėlynas?" Žurnalas, atrodo, norėjo įteigti, kad 300 km per vakarą pirmyn, ir dar 300 km atgal yra nepalyginamai sensacingesnė naujiena net už Žiulo Verno herojaus 80 dienų kelionę aplink pasaulį. Net ir lietuvis, dalį kelio pėsčiomis iš Vokietijos parėjęs, čia nublanksta.

Atrodo, kad mes jau niekad nebesugrįšime į palaimingus kultūrai laikus, kai garsūs buvo tik vienetai - karaliai ir jiems artimi kunigaikščiai bei grafai. Visi kiti net nepamąstydavo, kad reikia tapti garsiems. Tiesa, ar tapsi garsiu, priklauso ir nuo auditorijos. Anuomet auditorija, kuriai kurti visi kūriniai, buvo išsilavinusi, kultūringa, gerai žinanti kultūros istoriją, mokanti kalbų. Skaičiau, kad dar XX a. pradžioje leidėjai ieškojo nežinomų, studijuojančių filosofų, siekdami iš jų gauti filosofijos rankraščių. Žinoma, ir XVIII ir XIX a., ir XX a. pradžioje gyveno autorių, rašančių paviršutiniškai, besistengiančių įtikti prastesniam skoniui. Lengvas skaitalas, mūsų masinės kultūros analogas, egzistavo ir tada. Esama pavyzdžių, kai vidutinių gabumų, tačiau populiaraus autoriaus pavardė kartais buvo garsesnė negu gilaus, tik ne tokio populiaraus. Vis dėlto tai nepaneigia tendencijos ir nesugriauna bendro vaizdo. Net lengvas skaitalas, lengva muzika tuo laikotarpiu pasižymėjo tam tikra gelme, bet negalėjo užgožti dėmesio centre esančios rimtosios kultūros. Pavyzdžiui, to meto tyrinėtojai pateikia lengvą Johano Štrauso muziką, tačiau ji nebuvo Liudviko van Bethoveno ar Nikola Paganinio muzikos konkurentė. Taip pat prisimenama, kad daugelis to meto iškilių asmenybių garsumą tiesiog ignoravo arba bandė ignoruoti, pavyzdžiui, Levas Tolstojus tyčia nesilankė salonuose, rengėsi valstiečio drabužiais, gyveno kaime.

Populiarumas yra įrankis. Kaip tu juo pasinaudosi? Tie, kuriems populiarumas yra ego tenkinimo priemonė, eina į niekur. Tad tegul eina. Populiarumas, atvirai pasakius, yra gera dovana. Populiarūs gali daryti įtaką, jų pavyzdžiu sekama. Populiarūs gali padėti tiems, kuriems reikia pagalbos, savo įtakos dėka priversti priimti sprendimus tuos, nuo kurių priklauso žmonių ir pasaulio gerovė. Pavyzdys - Bono. Savo populiarumą jis naudoja teisingai - lanko pasaulio lyderius, derasi, kad turtingos valstybės padėtų trečiojo pasaulio šalims, kad būtų imtasi dar didesnių priemonių prieš AIDS ir t. t. Tai – teisingas kelias. O visa kita, susiję su populiarumu, yra niekas, kaip tuščia puodynė - skamba gražiai, o viduje nieko nėra.

Klausausi Vytauto Kernagio atliekamų "Baltojo Nieko dainelių" Sigito Gedos tekstais. Abu Anapilin išėjo tais pačiais pernykščiais metais. Abu buvo populiarūs. Abu buvo paprasti, nesididžiavo.

Manau, kad populiarus turėtų būti tas žmogus, kuris yra kitiems mielas. Parinkau keletą patarimų, kaip reikėtų elgtis, kad patiktum kitiems ir sau: kasdien pasakyk komplimentą trim žmonėm, nors kartą per metus pasigrožėk saulėlydžiu, visada tvirtai paspausk tau ištiestą ranką, dažniau tark žodelius "Ačiū" ir "Prašau", dainuok, kai prausiesi duše, visada pirmas pasisveikink, pirk geras knygas, net jeigu jų ir neskaitai, kasdien valyk batus, išmok atskirti Mocarto, Šopeno ir Bethoveno muziką, įsigyk naujų draugų, bet saugok ir senus, mokėk saugoti paslaptį, gerbk savo vaikus (įeidamas į jų kambarį pasibelsk), jei pyksti, niekada neskubėk ką nors daryti, nevenk naujų minčių, vesk tik iš meilės, paskambink mamai...

Bet mažai beliko žmonių, kurie populiarumo siektų tik tiesioginiu darbu. Nueik į realybės šou ir tave kas nors pastebės. Gali neturėti balso, bet tapsi žvaigžde. Kalama į galvą, kad viskas pasiekiama ne darbu, o pasikliovus atsitiktinumu. Jaunuoliui sukuriama iliuzija, kad tai – tiesa. Ir jis tuo patiki. "Esu daininykė", – raštu į žurnalisto klausimus atsako gimstanti žvaigždė.

XXI a. pradžioje patys populiariausi žmonės nepasižymi ypatingais protiniais gebėjimais. Tai televizijos laidų vedėjai ir įvairiausių šou dalyviai, raumeningi sportininkai, rėksmingi politikai, krūtingos, bet ne visada talentingos kino aktorės. Lietuviškoms popžvaigždėms trūksta tokių draugų, kaip Saljeris... Be to, populiarumas, skirtingai nuo praėjusių epochų, neatsiranda pats savaime – jis kuriamas naudojant tam tikras technologijas, veikia ištisa populiarumo kūrimo pramonė. Senasis naivus pasaulis išnyko – gyvename ciniškame, kuriame viešpatauja reklama bei rinkodara. Dabartinis populiarumas, deja, dažniausiai byloja apie laisvės ir dvasingumo pabaigą. Tai tas pats, kaip nuogam atsistoti gatvės vidury, užsikabinti užrašą "Aš - lochas. Spjaudykit į mane". Tikroji laisvė įmanoma tik už populiarumo ribų. Tad pabaigoje keli žodžiai apie nepopuliarumą. Nepopuliarumas leidžia turėti daugiau privatumo. Nieko nėra smagiau, kai sėdi kavinėje ir džiaugiesi, kad tavęs niekas nepažįsta. Neslėpsiu, kad tuštybės viduje yra ir kad kartais norisi pelnyto pripažinimo. Antra vertus, tai suteikia ir išminties. Esu tikras, kad visos nesėkmės - tik į gera. Normalu eiti į svečius, kai tave kviečia, siaubinga eiti į svečius, kai tavęs nekviečia, bet užvis geriau – kai tave kviečia, o tu neini.

Naimanas su vienu savo pažįstamu žiūri televizorių. Rodo dailųjį čiuožimą.

– Įdomu, – sako pažįstamas, – ar taps Belousova ir Protopopovas šįkart pasaulio čempionais?

Naimanas staiga įsiunta:

– Jūs dėl Protopopovo nesijaudinkit! Jūs dėl savęs jaudinkitės!