Ričardas Jakutis
Be ko lietuviai neapsieina? Atsakymas trumpas – be krepšinio ir be televizoriaus. Finišavo muzikiniai TV konkursai "Gero ūpo!", "Žvaigždžių duetai", "Lietuvos balsai", "Talentų ringas". Prasideda vasariniai "Kitas!", "Meilės trikampis" ir kt. Kokia buvo televizinė pavasario pabaiga? Atkreipiau dėmesį į vieno tūlo aiškinimą, jog jis tokio žemo lygio laidų, kaip serialas "Nekviesta meilė", nežiūrįs. Tiesa, po tokio paaiškinimo jis iškart papasakojo keletą serialo scenų. Pagalvojau - tai iš kur jam žinoti, jei nežiūri? Pasisakome prieš ištisą pramogų karuselę, teigiame pasiilgę rimtų laidų, bet "Eurovizija" vis tiek populiaresnė net už prezidento rinkimus. Nors vienas gegužės šeštadienis, sekmadienis ir pirmadienis per tris viena paskui kitą sekančias dienas lietuviams dovanojo visą jų pomėgių puokštę: "Euroviziją", prezidento rinkimus ir lemiamas LKL finalo rungtynes. Kadangi mes esame daininga tauta, politikai ir krepšinio treneriai, tai gavome viską.
Tiesa, žiūrimos ir transliacijos iš Seimo. Pagalvojau, jog būtų teisinga, kad naujų įstatymų Seime siūlytojai pasakytų, ką jų pasiūlymas duos. Po kiek laiko pažiūrėti, ar tie pasiūlymai pasiteisino. Jei ne, daugiau tiems politikams nieko siūlyti neleisti, kad nebūtų problemų.
Žinių ir kitos laidos gausiai rodė už Dalią Grybauskaitę balsavusius piliečius. Įsiklausęs į jų pasirinkimo motyvus, išgirsti aiškiai skambantį tvirtos rankos ilgesį. Kažkas leptelėjo, jog tauta ilgisi tvirtos rankos, nes lietuviai yra slapti mazochistai. Jie nenustygsta vietoje: arba nori ką nors mušti, arba patys nori būti mušami, siekia būti įskaudinti. Jie pajunta palaimą kentėdami ir garbina savo kančią. Kenčiame ir jaučiamės didingi. Nors vadintis drąsia tauta irgi norime. Nedelsdami duodame išgėrusiam NATO lakūnui į snukį. Rūtos Grinevičiūtės ar Audrės Kudabienės laidų personažai įkūnija specifinį lietuvišką blogį. O kodėl lietuviai negalėtų prisistatyti Europai ar pasauliui kaip smalsi, mokslo žinių siekianti tauta?
Vieni rinkimai baigėsi, laukia kiti. Diskusijų laidoje per LTV kalba kandidatai į Europos Parlamentą. Nesigėdydami pučia muilo burbulus į akis, kokius Lietuvai jie ten Briuselyje nuveiks darbus, kad visiems mums čia būtų gyventi geriau.
Visgi nesitikėjau, kad tiek naujo mano gyvenimui gali duoti skaitmeninė televizija. Tobulas vaizdas ir daugybė filmų kanalų. Gegužė ypač buvo gausi puikių filmų. Visų nė neišvardysi. Tai ir "Telma ir Luiza", "Vagys kaip mes", "Švytėjimas", "Pinigai dviem", "Kaip nudėti kaimynų šunį", "Šokėja tamsoje", "Talentingasis misteris Riplis", "Informatorius", "Pricių šeimos garbė"... Visai neseniai perskaičiau naują Aleksandros Marininos romaną. Vyras – kariškis, žmona – beprotė. Jis žino, kad jinai jį nužudys, jeigu jis jos nenužudys. Jis – profesionalas... Dėl to gyvena, gelbsti ją ir gelbstisi pats. Labai kenčia. Tiesiog "Pricių šeimos garbės" siužetas. O šiaip stabtelėsiu tik ties keliais kino filmais. Išskirsiu rumunų šedevrą "4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos". Jo režisierius Cristianas Mungiu, dar nesulaukęs 40-ies, pripažįstamas kaip turintis stulbinamą talentą, puikiai suprantantis ir valdantis kino kalbą. Filmas apie abortą, nors režisierius nekalba apie patį abortą kaip aktą, jo padarinius ir pan., bet stengiasi parodyti individo vietą tame žiauriame pasaulyje (veiksmas vyksta 1987-ųjų sovietinėje Rumunijoje, diktatoriaus N. Ceauşescu valdymo pabaigoje), kuriame žmogus, kaip žmogus, apskritai neturėtų egzistuoti. Žiūrint šį filmą, laikas tarsi išsitempia, pailgėja, pasislenka. C. Mungiu kalba apie dalykus, kurie tada, 1987-aisiais, buvo nutylimi, išgyvenami individualiai, o ne kolektyve. Kamera statiška, daug stambių planų, todėl filmas laviruoja ties vaidybinio ir dokumentinio kino riba. Kameros nebylumas, "ramumas" viską perteikia kaip natūralų vyksmą, lyg mums, žiūrovams, neturėtų dėl nieko skaudėti, bet mums skauda. Filme neskamba muzika. Dėl to taip įtaigiai perteikiama kasdienė slogi nuotaika, tik tokiu būdu gali pajusti tą "paprastą" baimę ir suvaržymus, kuriuos patiria pagrindinė herojė Otilija. Jausmai išgryninti įtampos, nesaugumo, baugumo, yra kertinė filmo ypatybė. Viena įdomiausių scenų – gal 10-ies minučių statiškas Otilijos vaikino Adi mamos gimtadienio epizodas. Į gimtadienį mergina buvo prižadėjusi ateiti. Tuo metu Otilijos draugė Gabita guli viena viešbučio kambaryje po atlikto aborto. Švenčiama prie stalo. Kamera "apglėbia" nemažai svečių, viduryje – filmo herojė. Vykstant tipiškam sovietinės šeimynėlės pokalbiui, kuris sudaro kontrastą filmo tėkmei ir ritmikai, žiūrovas jaučia Otilijos norą pabėgti iš ten ir grįžti pas draugę. Kontrastas išties įspūdingas: linksmi, įkaušę, kažką beprasmiškai kalbantys žmonės ir įsitempusi, sutrikusi, susijaudinusi mergina. Režisieriui svarbus ir socialinis bei politinis filmo kontekstas, aplinkos, kaip fono, sureikšminimas. Galima teigti, jog visi šiame filme turi savo vietą: ir nublukę namo laiptai, ir neveikiantis autobusas, ir nemandagi viešbučio administratorė, ir paniurę Adi tėvų draugai.
Dar norėtųsi paminėti Roberto Altmano 1975 m. filmą "Nešvilis". Beveik tris valandas trunkantis filmas pasakoja apie muzikos festivalį – didžiausią JAV kantri muzikos šventę. Robertas Altmanas (1925-2006) - vienas garsiausių nepriklausomų ir, ko gero, pats neholivudiškiausias amerikiečių režisierius, visą gyvenimą šaipęsis iš Holivudo stereotipų, parodijavęs jo siužetus ir analizavęs jo mitus. "Nešvilis" - vienas svarbiausių Altmano filmų. Filme nėra įprasto siužeto. Jo dramaturginė struktūra - 24 lygiaverčiai personažai, kurių istorijos lygiagrečiai rutuliojasi penkias dienas - paveikė visą kiną ir tapo svarbiu modernaus kino lūžiu. Filmas - savotiškas tautos, kolektyvinio savo laikų didvyrio, siekiančio valdžios ir populiarumo, portretas. Šios Amerikos mozaikos herojai - pramogų verslo žmonės ir politikai: kantri ikona Hamiltonas, jo proteguojama žvaigždutė Barbara Džin, roko žvaigždė Tomas ir jo žmona, nuo vyro pabėgusi namų šeimininkė, svajojanti apie žvaigždės karjerą, naktinio klubo šeimininkė, prisimenanti "visus Kennedy berniukus", kandidatas į prezidentus, BBC komentatorius ir daugybė kitų. Visiems jiems būdinga tuštybė, apsimetinėjimas, siekis nugvelbti sau kuo daugiau pinigų, šlovės, susižavėjimo. "Nešvilis" buvo kurtas JAV dviejų šimtų metų jubiliejui paminėti, todėl jo alegoriškumas nekelia abejonių. Filmas sujungia dvi svarbias siužeto linijas - muzikos festivalį ir rinkimų kampaniją, t. y. meną ir politiką, prabyla apie šiuolaikines šalies vertybes.
Tiesa, jei dieną dar šiaip taip galima ištverti reklamos intarpus žiūrint filmus, tai vėlų vakarą ar naktį šie intarpai nervinti nervina. Naktį atsibunda alkoholio reklama, o aš pagalvojau – ar yra bereikalingesnis dalykas už degtinės reklamą?
Visą gegužę rusų žiniasklaida aptarinėjo naują, t. y. spalvotą kultinio serialo "Septyniolika pavasario akimirkų" versiją. Rusijos televizijos vadovai nusprendė serialą nuspalvinti, tačiau tai sukėlė didžiulį pasipriešinimą: Sankt Peterburgo komunistai net nusprendė teisme pareikalauti moralinės žalos atlyginimo už sužalotą "šviesų Štirlico įvaizdį". Užtat savo pasitenkinimo neslepia rusų skustagalviai: nacių kostiumai ir simbolika filme švyti ryškiai. Manau, kad spalva filmui apie Štirlicą nei padėjo, nei pakenkė, nors nespalvotas variantas, žinoma, mielesnis.
Be prezidento rinkimų ir "Eurovizijos", gegužę negalima nepastebėti liberalcentristų lyderio Artūro Zuoko pasiūlymo 100 litų bauda nubausti politikus, vartojančius žodį "krizė". A. Zuokas teigė siūlantis įsteigti baudos fondą, į kurį politikai ar valstybės tarnautojai, pavartoję žodžius "krizė" ir "sunkmetis", turėtų pervesti po 100 litų. Iš šio fondo pinigai būtų pervedami į biudžetą. Liberalcentristų lyderis siūlo žodį "krizė" keisti "iššūkiu".
Televizija kartojo "Operaciją Y ir kitus Šuriko nuotykius". Kažkuris kino kritikas tokius filmus (komedijas) pavadino atgaiva ir vaistais sielai. Ims ir atsiras tabletė "Šurikas".
Linksmos istorijos visad maloniai nuteikia. Neseniai šiauliečiai dailininkai ir aktoriai prisiminė tokią istoriją. Leido man ją aprašyti, tik, suprantama, neminint pavardžių. O buvo tai dar sovietmečiu. Laiką jie linksmai leido pas vieną dailininką dailininkų name šalia senųjų kapinių. Buvo karštos vasaros dienos vakaras, irgi gana šiltas. Sumanė, jog vertėtų išsimaudyti už kapinių esančiame ežere. Tik, žinia, ežero pakrantės nešvarios, nėra kaip įbristi. Dailininko dirbtuvėje puikavosi baidarė, kurią šis į didžiules patalpas buvo įsinešęs, gal norėjo aplopyti, gal - perdažyti. Kilo mintis baidare nuplaukti į ežero vidurį, ten švariau, iššokti, paplaukioti ir vėl atgal į baidarę. Viskas būtų gerai, bet svečiai, negalvoję, kad teks ežere pasimaudyti, neturėjo tam jokios aprangos, o suprato, kad dėvimi kelnaitės sušlaps, kaip toliau sėdėsi, nejaukiai šlapias vakarą tęsi. Menininkai - laisvi žmonės, nusprendė - maudysis nuogi. Bet ant kranto drabužėlių nepaliksi, dar kas nors pasisavins, jau tuomet būdavo, kad vyrai ten atklysdavo buteliuką išlenkti, vaikigaliai pašėlti. Nutarė drabužius palikti šeimininko dirbtuvėje ir be jų iki ežero nueiti – per kapines kelias juk netolimas. Tarė ir padarė: baidarę užsidėjo ant pečių ir traukia per kapines visi Ievos ir Adomo kostiumais. Gal dėlto, kad jau vakarėjo, nieko nesutiko. Bet scenelę galime įsivaizduoti. O kiek simbolių: kaip tėvai pagimdė, kapinės tarsi sako, jog ant pečių nešamas karstas, bet ne – tai baidarė, o laivas – vilties, išsigelbėjimo simbolis! Sakau, kad tai pirmas meninis performansas Šiaulių mieste. Dalyvavusieji su tuo sutinka, tik sako, jog tuomet dar nežinoję, kad tai performansas.
Pavasarį baigė "Poezijos pavasaris". Prieš kelias dešimtis metų aidėjusių "Poezijos pavasarių" liudininkai pastebi, kad šventė netenka tikrosios savo paskirties, kad poezijos šventėje dalyvaujančių menininkų kūryba tampa nesuprantama paprastiems žmonėms, kad dingo laikai, kai laisva kėdė salėje buvo įžeidimas kūrėjui. Tačiau poetai pripažįsta – dabartinis "Poezijos pavasaris" – profesionalesnis. Prisiminta, jog totalitarinėje visuomenėje viešasis gyvenimas buvo suvaržytas, įrėmintas, o per poeziją žmonės galėdavę išgirsti laisvesnį žodį. Publika suprasdavo menkiausias užuominas – toks būdavo publikos ir literato solidarumas. Dabar nebėra tokio žaidimo. Gyvenimą tvarko visokie rinkos dalykai, pinigai. Anksčiau buvo vienoki varžtai, dabar – kitokie. Ką darysi.
Prancūzų komedijoje "Visada norėjau būti gangsteriu" penki pagyvenę vyrai užsuka į pakelės kavinę. Jiems patinka jaunutė padavėja ir jie pradeda ją "kadrinti". Ši nusišypso išgirdusi jų liaupses ir irgi juos pagiria: "Jūs tokie malonūs, panašūs į mano senelį."
Geros vasaros! Kaip bebūtų, vasara televiziją nugali 1:0.
