Natalija SOBUTAITĖ

Martina, Marie ir Linda – trys merginos, atliekančios EVS praktiką Šiauliuose. EVS - tai Europos jaunimo savanorių organizacija, suteikianti galimybę įgyti patirties ir realizuoti save. Marie ir Linda į Šiaulius atvyko rugsėjį ir ketina čia pasilikti iki gegužės pabaigos. Martina – italė, praktiką pradėjusi sausį - Lietuvoje liks iki liepos.

Martina, Marie, Linda, dalyvaujančios Europos savanorių organizacijos projekte, baigusios mokyklą nebuvo apsisprendusios, kur toliau norėtų studijuoti, todėl pasirinko savanorių darbą. Asmeninio archyvo nuotr.

Kodėl nusprendėte įsitraukti į EVS veiklą?

Martina: Norėjau pagyventi užsienyje, pamatyti kitokią kultūrą, pailsėti nuo Varese - mažo miestelio šalia Milano, kuriame gyvenu, bei itališko mentaliteto.

Marie: Baigusi mokyklą nežinojau, ką noriu studijuoti, man reikėjo laiko apsispręsti, todėl nusprendžiau dalyvauti EVS programoje.

Linda: Aš taip pat nežinojau, ką studijuoti bei norėjau išvykti į užsienį. Taip atsiradau Lietuvoje.

Kodėl pasirinkote Lietuvą?

Linda: Aš pasirinkau projektą. Prieš EVS niekada negalvojau apie kelionę į Lietuvą.

Marie: Atsitiktinai sužinojau apie projektą, nusprendžiau pabandyti ir buvau atrinkta. Pamaniau, kodėl gi ne.

Martina: Taip pat nutiko ir man.

Papasakokite apie savo projektą išsamiau.

Marie: Mes dirbame radijo stotyje, rengiame laidas. Taip pat dalyvaujame mokyklos gyvenime, pavyzdžiui, kartais padedame vokiečių kalbos pamokose.

Linda: Organizavome tarptautinį vakarą - sausio pabaigoje vyko renginys "10 in 1", kuriame savo šalis pristatė skirtingų tautybių atstovai, šiuo metu esantys Šiaulių Didždvario gimnazijoje. Tiesą sakant, ketinu sieti ateitį su žiniasklaida, todėl radijas man - puiki praktika.

Martina: Aš myliu muziką, ji - mano gyvenimas. Radijas man buvo idealus pasirinkimas.

Ar programa pateisino jūsų lūkesčius?

Martina: Ne, nelabai. Tikėjausi, kad mano darbas bus techniškesnis ir labiau susijęs su muzika.

Linda: Tai vyko taip seniai... Aš žinojau, kad mano darbas bus susijęs su tekstų rašymų ir jų įrašymu.

Marie: Prieš atvykdama aš nieko nežinojau nei apie tai, ką turėsiu daryti, nei apie Lietuvą, todėl ko nors tikėtis buvo sunku. Tačiau aš patenkinta tuo, ką darau. Kol kas vis dar nežinau, ką studijuosiu grįžusi, dabar tiesiog ilsiuosi. Turime daug laisvo laiko, galime pakeliauti ir susipažinti su naujais žmonėmis.

Ar būdamos svečioje šalyje pasiilgstate šeimos?

Marie: Žinoma. Iš pradžių buvo keista, tai pirmas kartas, kai palieku šeimą tokį ilgą laiką. Dabar aš jau pripratau ir laukiu, kol susitiksime.

Linda: Juk egzistuoja "Skype", susisiekti galima internetu. Tėvai aplankė mane gruodžio pradžioje, kito vizito tikiuosi sulaukti per Velykas.

Kaip sekasi gyventi Lietuvoje? Kokie įspūdžiai?

Marie: Atsipalaidavusi šalis. Man patinka, kad atstumai nėra dideli ir galime aplankyti kitus EVS savanorius, kurių Lietuvoje yra apie septyniasdešimt.

Linda: Lietuviai - pašėlę vairuotojai! Jie važiuoja gana greitai ir arti vienas kito.

Marie: Pasiseka, jei jie sustoja užsidegus raudonai šviesai. Vokietijoje tai nėra įprasta, mes paklūstame taisyklėms.

Martina: Pastebėjau didžiulį skirtumą tarp jaunimo ir pagyvenusių žmonių. Pensininkai gyvena tikrai skurdžiai.

Marie: Parduotuvėse kartais tenka susidurti su pagyvenusiais žmonėmis, tuomet susišnekėti būna praktiškai neįmanoma. Belieka bendrauti ženklais, nes mano lietuvių kalbos žinios kol kas nėra geros. Su jaunimu problemų nekyla, jis puikiai šneka angliškai, kartais - net vokiškai.

Ką manote apie Šiaulius?

Martina: Čia tikrai gražu. Laukiu, kol pamatysiu miestą sniegui ištirpus. Mums patinka, kad visur galima nueiti pėsčiomis. Jei tik nebūtų šalta, būtų nuostabu.

Marie: Šiauliai mažesni nei mano gimtasis miestas, tačiau dėl mažesnio dydžio čia nėra didelių kamščių ir streso.

Linda: Mes aplankėme kelis naktinius klubus ir pastebėjome, kad rasti vietą, kurioje neskambėtų elektroninė muzika, gana sudėtinga. Aš nesu jos mėgėja, todėl naktiniame gyvenime nepastebėjau nieko ypatingo.

Martina: Esu pratusi prie didelių pasilinksminimo vietų ir daugybės žmonių. Čia aš pasigedau ne tik to, bet ir užsienietiškos muzikos. Klubuose skamba labai daug lietuviškos muzikos.

Marie: Tačiau jei esi su gera kompanija, muzika tampa nebesvarbi.

Spėjote susipažinti su naujais žmonėmis?

Marie: Su daugybe. Prieš atvykdama čia pažinojau tik Lindą, tačiau ir su ja susipažinome likus trim dienom iki atvykimo, EVS seminare.

Linda: Dauguma jų atvykę iš kitur, kaip ir mes. Iš Prancūzijos, Ispanijos, Italijos...

Marie: Susipažinome su merginomis iš Kurtuvėnų, dalyvaujančiomis kitoje programoje. Tarp lietuvių neradome tiek daug draugų ir nesame tokie artimi.

Martina: Manau, kad 20–30 metų žmonės ir studentai yra labai draugiški. Tuo tarpu mokykloje į mane žiūri kaip į pašalinę. Tačiau apskritai žmonės nori bendrauti.

Marie: Kartais jie labai nustemba, kai pasakau, jog nešneku lietuviškai.

Linda: O jie tiesiog šneka toliau, nors aš nesuprantu nė žodžio.

Kuo Lietuva skiriasi nuo jūsų šalies?

Martina: Oru bei maistu. Lietuviškas maistas man patinka. Lietuviai itin mėgsta pomidorų padažą ir valgo jį su viskuo. Man tai gana neįprasta.

Marie: Man labai patinka varškės sūreliai, Vokietijoje neturime nieko panašaus. Taip pat supratau, kad lietuvių kalba yra labai sudėtinga. Atvykusios tris mėnesius lankėme lietuvių kalbos kursus, tačiau mokame tik pagrindinius žodžius, pavyzdžiui "ačiū" ar "labas". Manau, tai pati sudėtingiausia kalba, kokią kada nors mokiausi.

Alvydas JANUŠEVIČIUS, www.etaplius.lt

Šiaulietis Donatas Brikas jau keletą metų domisi sėkmės technologijomis. Jei nori būti savo laimės kalviu, tenka daug ko išmokti, atsikratyti senų nuostatų, pažinti save. Galų gale – išmokti skaičiuoti pinigus.

Donatas Brikas prisipažįsta, kad jam kartais nusvyra rankos, tačiau visada žino, kad nesėkmingi periodai - laikini. Autoriaus nuotr.

Paukštis ir grūdai

Kas yra sėkmės technologijos? "Apie jas pagalvojau prieš kelerius metus, kai nusprendžiau atidėti dalį pinigų kelionėms. Mėgstu keliones, tačiau jos ištuština kišenes. Kai atidedi pinigų kas mėnesį, rodos, išvyksti nemokamai", - teigia pašnekovas.

Jaunas sėkmės ieškotojas sėkmę ir norą tobulėti lygina su paukščiu, kurį nori palesinti. Jei jam mesi grūdus – paukštis nuskris. Jei pabersi ir atsitrauksi – paukštis pats suras grūdus. Akivaizdu, kad kiekvieno žmogaus tobulėjimas yra jo asmeninis reikalas, o tobulėjimo būdai – nesuskaičiuojami.

Donatas iš pradžių važinėjo į Vilnių – lankė įvairius seminarus. Vėliau pagalvojo – kodėl jis turi trenktis į kitą Lietuvos galą? Gal ir Šiauliuose yra žmonių, norinčių tobulėti? Taip Donatas įkūrė Saviugdos mokyklą. Organizuoja asmenybės tobulėjimo seminarus, kalbėjimo meno užsiėmimus, apie "Silva" ir kitus savęs valdymo metodus. Apie organizuojamus susitikimus su lektoriais Donatas informuoja savo svetainėje www.saviugdosmokykla.lt .

Smegenų plovimas?

Donatas dažnai sulaukia kaltinimų, kad jo organizuojami seminarai – tik smegenų plovimas. Jis niekada neskuba to neigti. "Žmonėms smegenys plaunamos visada. Tačiau mes galime pasirinkti, kuo jas plauti – televizijos šou ar tobulėjimo kursais. Plaunamos smegenys gali tapti skaidresnės, o gali ir susijaukti", - svarsto seminarų organizatorius.

Jaunuolis prisipažįsta, kad jam kartais nusvyra rankos, tačiau visada žino, kad nesėkmingi periodai - laikini. "Stengiuosi būti vertas savo tikslo", - pabrėžia Donatas, prisimindamas garsią frazę iš filmo "Terminatorius". Robotas iš ateities mokėjo psichologijos pradžiamokslį ir žinojo, jog pyktis – geriau nei neviltis. Žmoguje visada slypi nematomų jėgų, kurios prikelia gyvenimui net sunkiausiais laikais.

Bendraminčių klubas

Donatas yra subūręs bendraminčių klubą, kuriame aptarinėja lankytus seminarus. Bando pritaikyti naujas žinias savo gyvenime. Neseniai su draugais sutarė į kiekvieną žmogų kreiptis vardu. Įsivaizduokite, kaip pasikeičia kasininkės darbas, kai į ją pirkėjas kreipiasi vardu. Juk kiekviena turi prisisegusi kortelę su vardu. Taip pat pasikeičia ir pažįstamų žmonių bendravimas, kai vienas kitą vadina nesutrumpintais ar neiškraipytais vardais.

Pašnekovas prisiminė dar vieną situaciją, kurioje tiesiogiai padėjo seminarai, tiksliau, emocijų valdymo treniruotės: "Neatsargiai sukau iš kiemo. Vienas vairuotojas sumėtė savo automobilį, kad neatsitrenktų į mane. Netrukus jis prisigretino prie manęs ir burnodamas vertė sustoti. Pradariau langą ir įtūžusiam vairuotojui padėkojau. Pagyriau, kad jis geras vairuotojas ir išgelbėjo mane nuo tokios nelaimės. Beliko tik paspausti ranką."

Asta LAURECKAITĖ

"Šiuo metu atlieku bausmę Panevėžio pataisos namuose. Mano du vaikai auga globos namuose. Su vaikais bendrauju laiškais, bet pamatyti juos neturiu galimybės, todėl kreipiuosi į Jus. Padėkite pamatyti savo vaikučius. Būčiau labai dėkinga, labai ilgiuosi savo vaikų", - tokius laiškus jau trečius metus gauna Alma Javtokienė, Šiaulių vicemerė.

Direktoriaus pavaduotoja Regina Stankuvienė vaikus išveda susitikti su mamomis.

Jie jaudina ir verčia tikėti kalinčių moterų nuoširdumu. Kasmet ponia Alma susirenka Šiaulių ir aplinkinių rajonų vaikų globos namų auklėtinių būrelį ir patraukia į Panevėžio moterų kalėjimą. Paskutinį kartą važiuota gegužę. Padažnėję kalinčių mamų laiškai į kelionę paragina besibaigiant vasariui.

Gaila, kad Šiaulių kūdikių namų auklėtinė su mama nesusitiks – mergaitė susirgo. Pataisos namuose apgyvendinta nepilnametė šiaulietė Raimonda (vardai pakeisti) labai norėjo pasimatyti su seserimi. Deja, pastaroji sanatorijoje. Tačiau kitas jos noras išpildomas – pas ją važiuoja socialinė pedagogė Jolanta Mankuvienė. Radviliškyje ekipažą papildo keturi vaikai – septynmetė Evelina su trimečiu broliuku ir du broliukai – šešerių Povilas ir ketverių Benas, lydimi logopedės-specialiosios pedagogės Alės Puzarienės. Vaikai ramūs, džiaugiasi kelione.

Nepilnametės ir močiutės

Jolanta ima pasakoti apie savo patirtį bendraujant su Raimonda. Mergaitės mamai nusižudžius, ji pateko į globos namus. Greitai ją ėmėsi globoti tvarkinga šeima. Prasidėjus paauglystei, Raimonda ėmė nebeklausyti globėjų, bėgti iš namų, išgėrinėti, susidėjo su įtartina kompanija. Socialinė pedagogė kartu su globėja bandė įtikinti mergaitę elgtis tinkamai, bet tai negelbėjo. Galop ji apkaltino savo globėją išprievartavimu. Vykęs ikiteisminis tyrimas įtarimų nepatvirtino. Mergaitė grįžo į globos namus. Tačiau pabėgimai, išgėrinėjimai, valkatavimas tęsėsi. Kartą Raimondos ieškojo ilgokai, kol atėjo informacija iš Talino, kad rasta nuo narkotikų apsvaigusi po miestą klaidžiojanti nepilnametė iš Lietuvos. Tai buvo Raimonda. Tuomet nemalonumų lavina užklupo ir globos namų darbuotojus.

"Toje mergaitėje gyvena tarsi du žmonės. Išgėrusi ji tampa agresyvi, nesukalbama. Mes smarkiai susipykdavome. Tačiau praėjus laikui ji atsiprašydavo, glausdavosi, norėdavo kalbėtis. Vakarienei gavusi porą meduolių, vieną nešdavo man parodydama, kad aš esu jai artima. Sunkus buvo metas. Ji prisidirbdavo ir naktimis, ir poilsio dienomis. Palikdavau savo šeimą, namus ir važiuodavau", - prisimena socialinė pedagogė.

Dabar mergaitė nuteista 3,5 metų bausmės pataisos namuose. Devyni mėnesiai, praleisti tardymo izoliatoriuose, įskaičiuoti į bausmės laiką. Už ką? Šešiolikmetė keršijo draugei, kuri neva susidėjo su jos vaikinu, ir organizavo jos išprievartavimą. "Netikusi draugė" buvo įviliota į butą, kuriame buvo kelias dienas prievartauta.

Panevėžio pataisos namų direktoriaus pavaduotoja Regina Stankuvienė labai apsidžiaugė pamačiusi Jolantą. Šioje įstaigoje Raimonda - nuo vasario pradžios.

"Mes su ja dar tik susipažįstame. Labai norėtume, kad ji turėtų kokį nors žmogų laisvėje, kuris ją palaikytų", - sako pavaduotoja ir pripažįsta, kad naujokės elgesys jau kelia problemų.

Kartu su Raimonda kali dar trys nepilnametės. Visos iš globos namų. Jų patalpos visiškai atskirtos nuo kalinčių suaugusiųjų. Kai užeiname pas nepilnametes, Raimonda apsiašarojusi puola Jolantai į glėbį. Kitos dvi noriai bendrauja. Viena jų po poros mėnesių jau pati taps mama ir persikels į mamų su vaikais skyrių. Čia auga aštuoni pataisos namuose gimę mažyliai.

Merginų akys geros, atrodo, nuoširdžios. Jos žada daugiau čia nepakliūti. O kali už dažnas vagystes, plėšimą. Kai išeis į laisvę, grįš į globos namus.

Kitas direktoriaus pavaduotojas šiaulietis Ovidijus Burkauskas prisipažįsta, kad jos nesunkiai jį įtikina nebūtais dalykais. Tokios, atrodo, nuoširdžios. Tačiau Reginos Stankuvienės taip lengvai "nenupirksi"... Ji prisimena, jog neseniai buvo savaitė, kai įstaigoje nebuvo nė vienos nepilnametės. Bet taip būdavo reti. Naujos gyventojos sugalvojo ir sudaužė televizorius, kompiuterius, muzikos centrus. Ko nespėjo sugadinti, prižiūrėtojai išnešė. Dabar jos skundžiasi, kad nuobodoka. Maistu patenkintos. Viena tik padejavo, kad per kelis mėnesius priaugo net devynis kilogramus.

Paliekame nepilnametes su jų pažadais keisti savo gyvenimą. Pavaduotoja pasiūlo aplankyti močiučių kamerą. Augusių moterų gyvenamoji patalpa išpuošta lentynėlėmis su gėlėmis, primegzta rausvų servetėlių, rankdarbių. Atrodo, trūksta tik anūkų... Prekiavo narkotikais, apgaudinėdamos senus žmones išviliojo iš jų pinigus – pensinio amžiaus kalinčių moterų nuodėmes vardija įstaigos vadovai.

Močiučių kamera išpuošta rankdarbiais, gėlėmis. Atrodo, trūksta tik anūkų... Autorės nuotr.

Vedybos ir socialinis statusas

Panevėžio pataisos namuose kali 280 moterų. Devynios iš jų atlieka areštą (iki 90 parų), jų izoliacija intensyvesnė.

"Apie 100 iš jų – narkomanės, tiek pat turi psichopatinių problemų, 65 – priklausomos nuo alkoholio", – pristato "kontingentą" Regina Stankuvienė.

Trys laukiasi kūdikio. Pasirodo, įstaiga privalo nuvežti kalines į susitikimus su savo vyrais, kalinčiais kitose įstaigose, tik moteris turi susimokėti už kelionę. Po tokių pasimatymų kartais moterys pasijaučia besilaukiančios... Dažnai čia moterys skiriasi su savo vyrais, vėl teka, keičia pavardę. Aukščiausias rangas – ištekėti už įkalintųjų iki gyvos galvos. Tokios moters statusas pataisos namuose ūgteli.

Vadovai pasakoja, jog vyksta intensyvi pogrindinė prekyba. Viskas parduodama (kartais net vyrai), keičiama į cigaretes.

Moterims siūloma profesinė reabilitacija – gali rinktis kirpėjos, siuvėjos arba virėjos amatą. Ypač populiari kirpykla. Surenkamos apie 30 moterų grupės, apie 25 iš jų kursus baigia. Užeiname į kirpyklą. Skurdžioje patalpoje stovi medinės aptriušusios kėdės, veidrodžiai, šukos, keletas įrankių. Moterys viena kitai daro šukuosenas.

Eidami pro šalį prasilenkiame su smulkiu, sportiniu kostiumu apsirengusiu, beveik plikai galvą nusiskutusiu žmogumi. Jis žemu vyrišku balsu pasisveikina. Nustembame – ar čia yra ir vyrų?

"Tai moteris, mūsų gyventoja", - paaiškina pavaduotoja.

"Mano mamai reikia kito darbo"

Užeiname į pasimatymų kambarį. Čia dvi jaunos simpatiškos mamos džiaugiasi mūsų atvežtais vaikais. Mažoji Evelina pareiškia, kad ji niekur su mumis nebevažiuos, liks čia su mama.

Moterys dėkoja Almai Javtokienei už galimybę susitikti su savo mažyliais.

"Kiek rašėme visur, prašėme, niekas mūsų neišgirdo. Tada pavaduotoja pasiūlė rašyti jums", - pasakoja kalinčios mamos.

"Taigi čia mūsų vaikas", - aikteli pavaduotoja, pažinusi vieną mažylį. Pasirodo, jis pataisos namuose augo iki vienerių metų. Mama buvo paleista į laisvę. Tačiau po kiek laiko nusikalto ir grįžo į įkalinimo įstaigą vėl. Tada jos abu berniukai atsidūrė globos namuose.

"Mes neribojame vaikų susitikimų su mamomis. Direktorius socialiniams ryšiams palaikyti savo nuožiūra gali suteikti papildomų pasimatymų. Tačiau vaikus retai kas atveža", - pasakoja pavaduotoja.

Mamos vaišina vaikus kukliomis vaišėmis, dovanoja žaisliukų, megztų kojinių.

Galimi ir dviejų dienų ilgalaikiai pasimatymai. Tam įrengtose patalpose čia galima gaminti maistą, koridoriuje stovi televizorius. Dvi dienas čia kartais gyvena pas mamas atvykę vaikai.

Mūsų vizitas baigiasi. Iš pasimatymo atvedami vaikai. Evelina liūdna.

"Man neleido pasilikti, išvarė", - piktai pareiškia. Vaikai triukšmingi, suirzę. Evelina paklausia, kur jos mamos darbas. Jai parodo į pataisos namus.

"Ne, čia kalėjimas, - nesutinka. - Mano mamai reikia naujo darbo."

Trupusį pamąsčiusi prikimba prie kito berniuko.

"Tavo mama niekada neišeis iš to kalėjimo. Ji čia visą laiką gyvens, miegos. O mano mama išeis", - tvirtai ištaria mergaitė. Ji dar nežino, jog mama pasilieka raudonų plytų grotuotame name todėl, kad atėmė gyvybę jos tėčiui...