Ką tik įsi­vieš­pa­ta­vo Dra­ko­nas. Tai at­si­ti­ko ne pa­pras­tais, o ke­lia­mai­siais me­tais, ku­rie žmo­nių vi­sa­da lai­ko­mi iš­skir­ti­niais, nes rei­ka­lau­ja ypa­tin­go at­sa­kin­gu­mo žen­giant kiek­vie­ną žings­nį – kaip tik ke­lia­mai­siais me­tais klo­ja­mas pa­ma­tas bū­si­mam ket­ve­rių me­tų pe­rio­dui. Ma­no­ma, kad šis dvy­li­kos mė­ne­sių lai­ko­tar­pis yra ypa­tin­gas, nes pa­pil­do­ma 366-oji die­na iš­krei­pia įpras­tą rea­ly­bę. Be­je, mū­sų Sei­mo rin­ki­mai vyks­ta ke­lia­mai­siais me­tais. Gal to­dėl re­zul­ta­tai ir bū­na „pro ša­lį“?..

Eva HEINSBROEK nuotr.

Su ke­lia­mai­siais me­tais su­si­jusi dau­gy­bė prie­ta­rų. Jie ke­lia bai­mę ir ža­di­na smal­su­mą, aud­ri­na vaiz­duo­tę ir dau­ge­liui aso­ci­juo­ja­si su „juo­duo­ju penk­ta­die­niu“. Tie­sa, kai ku­rie žmo­nės, at­virkš­čiai, įsi­ti­ki­nę, kad bū­tent toks neei­li­nis laik­me­tis yra

pa­ts lai­min­giau­sias. Tad kas gi tei­sus? Žvilg­te­lė­ki­me į vi­siems mums ži­no­mus prie­ta­rus.

Pir­ma­sis prie­ta­ras: ke­lia­mai­siais me­tais ne­ga­li­ma tuok­tis

Ma­no­ma, kad san­tuo­ka, įre­gist­ruo­ta šiuo lai­ko­tar­piu, ne­bus lai­min­ga – ar­ba iširs, ar­ba ku­ris nors iš su­tuok­ti­nių anks­ti taps naš­liu, ar­ba jau­na­ve­džiai pra­stai su­tars ir ne­tru­kus po ves­tu­vių su­lau­žys duo­tą iš­ti­ki­my­bės pa­ža­dą.

Iš tie­sų jo­kių sta­tis­ti­nių duo­me­nų, pa­tvir­ti­nan­čių pa­na­šius tei­gi­nius, nė­ra. Ke­lia­mų­jų me­tų san­tuo­kos išy­ra ne daž­niau ir ne re­čiau nei su­da­ry­tos „nor­ma­liu“ lai­ku. Šiam prie­ta­rui ga­li­ma prieš­pas­ta­ty­ti „lai­min­gas“ san­tuo­kos da­tas – 2007-07-07, 2008-08-08, 2009-09-09 ir pan. Kiek po­rų sie­kė įre­gist­ruo­ti sa­vo san­ty­kius bū­tent tuo lai­ku! Ne­ma­žai šių šei­mų jau iši­ro, ly­giai kaip ir tų, ku­rie tuo­kė­si ki­to­mis tų me­tų die­no­mis. Tie­sa, dau­gy­bė jau­nuo­lių, ku­rie ne­sky­rė di­des­nio dė­me­sio san­tuo­kos da­tai, gy­ve­na lai­min­gai ir skir­tis ne­si­ren­gia. Tai­gi, jei ne­su­da­ro­mas in­di­vi­dua­lus po­ros ho­ros­ko­pas, į pa­na­šius „pa­lan­kius“ ir „ne­pa­lan­kius“ me­tus bei die­nas ga­li­ma ne­kreip­ti dė­me­sio.

Ant­ra­sis prie­ta­ras: to­kiais me­tais itin rūs­tau­ja gam­ta

Dau­ge­lis yra įsi­ti­ki­nę, kad šiuo pail­gin­tu dvy­li­kos mė­ne­sių lai­ko­tar­piu įvyks­ta kur kas dau­giau sti­chi­nių ne­lai­mių ne­gu įpras­tai. Ir vėl kal­ti prie­ta­rai: ne vie­nam smal­suo­liui ne­rū­pi nie­kas ki­ta, tik įžvelg­ti dės­nin­gu­mą ko­kio­je nors ne­gan­do­je. Žvilg­te­lė­ki­me į 2011-uo­sius – me­tai ne ke­lia­mie­ji, o kiek gam­ti­nių ka­tak­liz­mų pa­sau­ly­je įvy­ko! Vien tik varg­šai ja­po­nai kiek pri­si­ken­tė­jo. Tie­sa, ir se­no­vės ma­jai, pa­tys to neį­tar­da­mi, įne­šė į prie­ta­rų tau­pyk­lę sa­vo in­dė­lį – apo­ka­lip­sė pa­gal ma­jų ka­len­do­rių kaip tik pra­na­šau­ja­ma šie­met, t. y. ke­lia­mai­siais me­tais.

Tre­čia­sis prie­ta­ras: lau­kia įvai­rios rū­šies ka­tast­ro­fos ir tra­ge­di­jos

Kai ku­rie so­cio­lo­gai spe­cia­liai pa­tei­kia ty­ri­mų re­zul­ta­tus, skel­bian­čius, kiek lėk­tu­vų yra nu­kri­tę šiais die­na il­ges­niais me­tais, kiek bū­ta te­ro­ro iš­puo­lių, kiek įvy­ko tarp­tau­ti­nio mas­to ne­lai­mių. 1812-ųjų ka­ras su Na­po­leo­nu ki­lo kaip tik ke­lia­muo­ju lai­ko­tar­piu, bet Ant­ra­sis pa­sau­li­nis, nu­si­ne­šęs kur kas dau­giau gy­vy­bių, mū­sų ša­lį už­klu­po 1941-ai­siais, ku­riais įpras­tai bu­vo 365 die­nos, ly­giai kaip ir 2001-ai­siais, rug­sė­jo 11-osios tra­ge­di­jos me­tais. Pa­na­šių pa­ly­gi­ni­mų ga­li­ma pa­teik­ti gau­sy­bę, iš­va­da vie­nin­te­lė – tra­ge­di­jos ir bė­dos nuo me­tų il­gio truk­mės ne­prik­lau­so.

Ket­vir­ta­sis prie­ta­ras: ne­pa­tar­ti­na im­tis nau­jo­vių

Ma­no­ma, kad šiais me­tais ne­de­rė­tų pra­dė­ti or­ga­ni­zuo­ti vers­lo, nau­jo na­mo sta­ty­bos, in­ves­tuo­ti pi­ni­gų, įsi­gy­ti stam­bes­nių pir­ki­nių. Ast­ro­lo­gi­niu po­žiū­riu šis prie­ta­ras pa­si­tei­si­na, nes ke­lia­mie­ji pra­de­da ket­ve­rių me­tų cik­lą, tai­gi, jei jūs iš pra­džių ženg­si­te ne itin at­sa­kin­gą žings­nį, jū­sų su­ma­ny­mai ga­li pa­pras­čiau­siai žlug­ti, drau­ge su­kel­da­mi ir dau­gy­bę ki­tų ne­pa­to­gu­mų: pi­ni­gų sty­gių, svei­ka­tos pro­ble­mas ner­vi­niu pa­grin­du, konflik­tus su ap­lin­ki­niais dėl pa­da­ry­tos klai­dos ir t. t. Ir vi­sos šios pro­ble­mos tę­sis iki ki­tų ke­lia­mų­jų me­tų. To­dėl kaip tik į šį prie­ta­rą ver­ta įsi­klau­sy­ti ir „sep­ty­nis kar­tus at­ma­tuo­ti“ prieš „nu­ker­pant“. De­rė­tų ap­skai­čiuo­ti vi­sas ga­li­mas ri­zi­kas, ieš­ko­ti tiks­lių at­si­trau­ki­mo ke­lių ir nu­ma­ty­ti, kaip iš­tai­sy­ti pa­da­ry­tą klai­dą ir išei­ti iš su­dė­tin­gos si­tua­ci­jos pa­ti­riant ma­žiau­sius nuo­sto­lius. Be­je, pa­na­šių veiks­mų rei­kia im­tis ne tik ke­lia­mai­siais me­tais.

Penk­ta­sis prie­ta­ras: ne­ga­li­ma nie­ko keis­ti

Sa­ko­ma, kad bet ko­kios per­mai­nos šiuo lai­ko­tar­piu yra ne­pers­pek­ty­vios, kar­tais – ne­tgi pra­žū­tin­gos. Prie­ta­rai ne­siū­lo pe­rei­ti į nau­ją dar­bą, per­si­kel­ti į ki­tą gy­ve­na­mą­ją vie­tą, ne­tgi rink­tis ki­to­kią plau­kų spal­vą. Ži­no­ma, jo­kiu bū­du ne­de­ra skir­tis ar keis­ti par­tne­rį.

Ofi­cia­laus pa­grin­do šiam prie­ta­rui vėl­gi nė­ra. Jei­gu jū­sų ne­ten­ki­na da­bar­ti­nis at­ly­gi­ni­mas, o jums siū­lo­mas nau­jas, įdo­mus ir ge­rai ap­mo­ka­mas dar­bas, ne­gi jūs at­si­sa­ky­si­te, rem­da­mie­si tuo, kad pa­siū­ly­mas gau­tas ke­lia­mai­siais me­tais? Var­gu. O to­les­nių įvy­kių vys­ty­ma­sis pri­klau­sys tik nuo jū­sų pa­ties pro­fe­sio­na­lu­mo ir tik tru­pu­tį – nuo sėk­mės.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė

Nors ir ne­leng­va pa­ti­kė­ti, ba­na­nai lai­ko­mi se­niau­siais žmo­nių au­gi­na­mais vai­siais. Apie juos už­si­me­na­ma VI a. pr. Kr. bu­dis­tų rank­raš­čiuo­se. Lo­ty­niš­kas ba­na­nų pa­va­di­ni­mas mu­sa pa­ra­di­sia­ca sie­ja­mas su se­no­sio­mis is­to­ri­jo­mis apie tai, ko­kį vaid­me­nį ba­na­nai at­li­ko Pra­ras­ta­ja­me ro­ju­je. Ne vel­tui Šri Lan­kos gy­ven­to­jai ti­ki, kad žal­tys Ie­vą su­gun­dęs ne obuo­liu, o ba­na­nu. In­di­jos jo­gai šiuos vai­sius lai­ko ko­ne pa­grin­di­niu sa­vo mais­tu – ba­na­nai la­bai stip­ri­na or­ga­niz­mą, pa­de­da ner­vų sis­te­mai, su­ža­di­na pro­ti­nes ga­lias. Tai ne­syk pa­tvir­ti­no jau mū­sų lai­kais moks­li­nin­kų at­lik­ti ty­ri­mai.

Elzbieta DZIEDZIC nuotr.

Tru­pu­tis is­to­ri­jos

Ba­na­nų tė­vy­nė – Piet­ry­čių Azi­ja (Ki­ni­ja, In­di­ja, Tai­lan­das). Kar­tais klai­din­gai ma­no­ma, jog jie ki­lę iš Vi­du­rio ir Pie­tų Ame­ri­kos. Pap­ras­čiau­siai šie kraš­tai yra di­džiau­si ba­na­nų eks­por­tuo­to­jai.

Šių vai­sių ke­lio­nė į ki­tas ša­lis bu­vo il­ga ir su­dė­tin­ga. Iš eu­ro­pie­čių pir­mie­ji su ba­na­nais su­si­dū­rė Alek­sand­ro Ma­ke­do­nie­čio žy­gio į In­di­ją da­ly­viai 327 m. pr. Kr. Bent taip liu­di­ja ra­šy­ti­niai šal­ti­niai. Maž­daug apie 650-uo­sius mū­sų eros me­tus ara­bai ba­na­nų at­ga­be­no į Ar­ti­muo­sius Ry­tus, iš kur jie pa­pli­to po Ry­tų Af­ri­ką, po to pa­sie­kė va­ka­ri­nį jos kran­tą, dar vė­liau – Ka­na­rų sa­las, Ka­ri­bus ir Vi­du­rio bei Pie­tų Ame­ri­ką.

Yra iš­li­kę ap­ra­šy­mų, kaip pir­mą­syk ba­na­nai im­ti par­da­vi­nė­ti JAV, Fi­la­del­fi­jo­je. Tai bu­vo 1876 m. per Nep­rik­lau­so­my­bės die­ną. Ba­na­nas tuo me­tu kai­na­vo de­šimt cen­tų, t. y. tiek, kiek pu­sant­ro lit­ro pie­no. Dau­ge­lis į šią eg­zo­tiš­ką nau­jo­vę žvel­gė įta­riai, tik pa­tys drą­siau­si at­sar­giai ra­ga­vo. Ma­tyt, sko­nis pa­ti­ko, nes kuo to­liau, tuo la­biau gau­sė­jo pir­kė­jų. Da­bar vie­nas sva­ras (450 g) ba­na­nų JAV kai­nuo­ja nuo 49 iki 59 cen­tų, pri­klau­so­mai nuo to, ar ba­na­nams išau­gin­ti ne­sti­go van­dens.

Iš eu­ro­pie­čių ba­na­nų sko­nį pir­mie­ji iš­ban­dė vo­kie­čiai. Tos ša­lies uos­tuo­se šie vai­siai pir­mą­syk pa­si­ro­dė 1892 m. Net­ru­kus jie iš­pli­to po Eu­ro­pą.

Ne me­dis, o žo­lė

Nors ba­na­nai užau­ga iki 10-15 met­rų aukš­čio, o jų stie­bo skers­muo sie­kia net met­rą, vis dėl­to šie au­ga­lai ne­lai­ko­mi me­džiais. Tai vi­so la­bo dau­gia­me­tė žo­lė. Ji itin mėgs­ta sau­lę, drėg­ną mo­lio bei smė­lio dir­vą ir dau­giau­sia vai­sių užau­gi­na, kai oro tem­pe­ra­tū­ra sie­kia apie 27 laips­nius. Ge­rai pri­žiū­ri­mas ba­na­nas su­bran­di­na nuo šim­to iki ke­tu­rių šim­tų vai­sių. Ke­kės nu­ker­ta­mos, kol vai­siai dar bū­na ža­li. Kai jos nu­ker­ta­mos, ant­že­mi­nė au­ga­lo da­lis nu­džiū­va, o iš šak­nias­tie­bio pra­si­ka­la nau­ji ūg­liai. Tie­sa, vie­ti­niai gy­ven­to­jai var­to­ja ne tik ba­na­nų vai­sius. Jų la­pai, kar­tais sie­kian­tys 3-4 met­rus, tin­ka ir gy­vu­liams šer­ti, ir sto­gams deng­ti.

Nuo to mo­men­to, kai plan­ta­ci­jo­se nu­ker­ta­mos vai­sių ke­kės, ima tik­sė­ti laik­ro­dis. Jis „už­suk­tas“ 28 die­noms. Ba­na­nų ke­lio­nė į Eu­ro­pą pa­pras­tai už­trun­ka po­rą sa­vai­čių.

At­vy­kę į sa­vo pa­skir­ties vie­tą, šie vai­siai sep­ty­nias die­nas dar bū­na lai­ko­mi spe­cia­lio­se pa­tal­po­se, kur tem­pe­ra­tū­ra sie­kia 13-19 laips­nių, nu­sta­ty­tas tam tik­ras drėg­mės ir oro cir­ku­lia­ci­jos re­ži­mas. San­dė­lia­vi­mo pa­tal­pos pri­pil­do­mos me­ti­le­no du­jų, pa­de­dan­čių vai­siams su­nok­ti. Tai­gi į lai­vus ba­na­nų ke­kės pa­krau­na­mos dar ža­lios, nes pri­no­ku­sios neat­lai­ky­tų ke­lio­nės.

Kai ba­na­nų ža­lu­ma virs­ta gel­to­niu, juo­se esan­tis krak­mo­las jau bū­na pa­vir­tęs cuk­ru­mi. Pri­no­ku­sia­me ba­na­ne yra apie 3 pro­c. krak­mo­lo ir apie 20 pro­c. cuk­raus, o ža­lia­me – at­virkš­čiai.

Ne tik vai­siai, bet ir dar­žo­vės

Mū­sų pre­ky­vie­tė­se daž­niau­siai ma­to­me gel­to­nus ba­na­nus, pri­klau­san­čius vai­sių ka­te­go­ri­jai. Juos ga­li­ma val­gy­ti ža­lius, kep­ti ar troš­kin­ti. Ta­čiau esa­ma ir ki­to­kių ba­na­nų, ku­rie lai­ko­mi dar­žo­vė­mis. Jie ne­val­go­mi ža­li, nes yra la­bai plau­šė­ti ir ne­ska­nūs, o vir­ti, kep­ti ar ki­to­kiu bū­du ter­miš­kai ap­do­ro­ti – ska­nu­mė­lis!

Da­bar­ti­niai mū­sų mė­gia­mi ba­na­nai bū­tent ir ki­lę iš tų se­nų­jų dar­žo­vi­nių. Pas­ta­rie­ji yra ge­ro­kai di­des­ni už vai­si­nius, jų il­gis ga­li siek­ti net pu­sant­ro met­ro. Tai tik­ra Die­vo do­va­na pu­siau­jo gy­ven­to­jams, kur ba­das ir skur­das – nuo­la­ti­niai pa­ly­do­vai. Af­ri­kos ša­ly­se iš to­kių ba­na­nų ga­mi­na­mas alus „po­mbė“, o Fi­li­pi­nuo­se – ac­tas.

Se­niau In­do­ne­zi­jo­je ir Ma­la­jų pu­sia­sa­ly­je ba­nan­me­džiai bu­vo ver­tin­ga sta­ty­bi­nė ir teks­ti­lės me­džia­ga. Tuo­met au­gin­tų ba­na­nų vai­siai tu­rė­jo di­de­lius tvir­tus kau­liu­kus. Bū­tent iš tų ba­na­nų yra ki­lu­sios da­bar­ti­nės jų at­mai­nos. Kai bu­vo pa­ste­bė­ta, jog kai ku­rie ba­na­nai užau­gi­na vai­sius be kau­liu­kų, juos im­ta dau­gin­ti ve­ge­ta­ty­vi­niu bū­du, nu­pjau­nant ir so­di­nant nau­jus ūg­lius. Ki­tos to­kių ba­na­nų kar­tos ge­ne­ti­niu po­žiū­riu bu­vo iden­tiš­kos. Vie­na ver­tus, tai bu­vo ge­rai, bet už­puo­lus ko­kiems nors pa­ra­zi­tams ar li­goms nu­ken­tė­da­vo dau­gy­bė au­ga­lų, nes ne­be­bu­vo in­di­vi­dų įvai­ro­vės, pa­si­žy­min­čios skir­tin­gu at­spa­ru­mu. Taip at­si­ti­ko ir ge­rai ži­no­mai ba­na­nų at­mai­nai „Gros Mi­chel“. Kai maž­daug prieš 60 me­tų pa­si­ro­dė gry­be­lis, va­di­na­mo­ji Pa­na­mos li­ga, „Gros Mi­chel“ plan­ta­ci­jos iš­ny­ko be­veik vi­sur. Jas pa­kei­tė ki­ta ba­na­nų veis­lė – „Ca­ven­dich“, ta­čiau ir­gi neil­gai – kol neuž­puo­lė ki­ti pa­ra­zi­tai.

Ba­na­nus kryž­mi­nant ir nau­do­jant che­mi­nes prie­mo­nes, nai­ki­nan­čias pa­ra­zi­tus, abiems ba­na­nų at­mai­noms pa­vy­ko su­teik­ti at­spa­ru­mo, to­dėl da­bar pa­sau­lio rin­ko­je vėl ka­ra­liau­ja „Ca­ven­dich“ Ir „Gros Mi­chel“.

Pre­ky­ba tei­kia mil­ži­niš­ką pel­ną

Rim­tos pre­ky­bos ba­na­nais pa­grin­dai bu­vo pa­dė­ti 1871 m. Bū­tent ta­da Niu­jor­ko vers­li­nin­kas Mi­no­ras Kei­tas ėmė­si ties­ti ge­le­žin­ke­lio li­ni­ją per Kos­ta Ri­ką, no­rė­da­mas pre­kių srau­tams su­jung­ti Ra­mų­jį ir At­lan­to van­de­ny­nus. Po dve­jų sun­kaus dar­bo me­tų pa­vy­ko pa­klo­ti tik 42 km bė­gių. Su­dė­tin­gos są­ly­gos siur­bė lė­šas, tro­pi­kų li­gos žu­dė dar­bi­nin­kus.

Ne­be­tu­rė­da­mas pi­ni­gų dar­bams, M. Kei­tas krei­pė­si į Kos­ta Ri­kos val­džią, pra­šy­da­mas lei­di­mo už­veis­ti ba­na­nų plan­ta­ci­jas. Iki tol šie au­ga­lai čia ne­bu­vo au­gi­na­mi. Net­ru­kus paaiš­kė­jo, kad spren­di­mas bu­vo ge­nia­lus. Grei­tais bur­lai­viais M. Kei­tas ėmė vež­ti ba­na­nus į JAV ir už­si­dir­bo ne­men­ką pel­ną. Tai lei­do tęs­ti ge­le­žin­ke­lio sta­ty­bos dar­bus, ir jis ne­tru­kus su­jun­gė abu van­de­ny­nus.

1899 m. ba­na­nų ga­be­ni­mą ir pre­ky­bą jais už­val­dė Bos­to­no fi­nan­si­nin­kai. Bū­tent ta­da įkurta gar­sio­ji fir­ma „Uni­ted Fruit Com­pa­ny“, ku­ri vė­liau mo­no­po­li­za­vo vai­sių pre­ky­bą ir ta­po tik­ro­ji dau­ge­lio Vi­du­rio ir Pie­tų Ame­ri­kos ša­lių šei­mi­nin­kė – sa­vo nuo­žiū­ra ver­tė iš val­džios ar sta­tė val­džion ba­na­nų res­pub­li­kų dik­ta­to­rius. Iki Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro fir­mos įta­ka drie­kė­si nuo Ja­mai­kos, Ku­bos, Hon­dū­ro per Gva­te­ma­lą ir Ni­ka­rag­vą iki Kos­ta Ri­kos, Pa­na­mos, Ko­lum­bi­jos.

Tarp la­biau­siai per­ka­mų že­mės ūkio pro­duk­tų ba­na­nai uži­ma ket­vir­tą vie­tą – po ry­žių, ja­vų ir pie­no. Pre­ky­ba jais duo­da mil­ži­niš­ką pel­ną, ma­tyt, to­dėl šie vai­siai yra gar­sių ko­rup­ci­jos skan­da­lų ir net „ba­na­ni­nių“ ka­rų svar­biau­si vei­kian­tie­ji as­me­nys.

Pa­sal­din­ki­me sa­vo gy­ve­ni­mą...

Ba­na­nai – pui­kus an­ti­dep­re­san­tas ir ge­ros nuo­tai­kos sti­mu­lia­to­rius, tai­gi no­rė­da­mi dar­ga­no­tu oru bū­ti links­mi ir žva­lūs nu­si­lup­ki­me vie­ną ki­tą vai­sių. Juo­se yra se­ro­to­ni­no – me­džia­gos, su­tei­kian­čios op­ti­miz­mo, to­ni­zuo­jan­čios or­ga­niz­mą. Pa­tar­ti­na ba­na­nus val­gy­ti no­rint iš­veng­ti hi­per­to­ni­jos, ate­rosk­le­ro­zės, ke­pe­nų li­gų. Jie ap­rū­pi­na bū­ti­na ener­gi­ja ner­vų sis­te­mą, ma­ži­na krau­jos­pū­dį, ra­mi­na pa­daž­nė­ju­sį šir­dies pla­ki­mą, stip­ri­na šir­dies rau­me­nis ir at­ku­ria ka­lio ba­lan­są or­ga­niz­me. Apsk­ri­tai šie vai­siai yra re­kor­di­nin­kai pa­gal ka­lio kie­kį – šis mik­roe­le­men­tas la­bai rei­ka­lin­gas nor­ma­liai šir­dies, krau­ja­gys­lių, rau­me­nų, ke­pe­nų, inks­tų, gal­vos sme­ge­nų veik­lai, stip­ri­na kau­lus ir dan­tis. Ba­na­nai pa­si­žy­mi ir leng­vu šla­pi­mą ska­ti­nan­čiu po­vei­kiu, to­dėl itin tin­ka prieš­menst­rua­ci­nės įtam­pos su­kel­tiems kū­no pa­brin­ki­mams su­ma­žin­ti.

Šiuo­se vai­siuo­se – pui­kus pa­pras­tų­jų ir su­dė­ti­nių ang­lia­van­de­nių san­ty­kis. Jie pui­kiai pri­so­ti­na or­ga­niz­mą gliu­ko­zės ir ge­rai nu­mal­ši­na al­kio jaus­mą.

Ge­riau­sia ba­na­nus val­gy­ti, kai skran­dis tuš­čias, dar ge­riau, jei jie bus vie­nin­te­lis pa­tie­ka­las, pa­vyz­džiui, per pus­ry­čius ar va­ka­rie­nę. Ba­na­nus tin­ka už­si­ger­ti pie­nu.

Tik ne per daug

Die­tų spe­cia­lis­tai tvir­ti­na, kad ba­na­nai ne­la­bai tin­ka de­ser­tui, nes jie „ne­su­ta­ria“ su mil­ti­niais pa­tie­ka­lais, pra­mo­ni­niu bū­du ga­min­tu cuk­ru­mi ir daug rūgš­čių tu­rin­čiais vai­siais. Apsk­ri­tai jų rei­kė­tų at­si­sa­ky­ti no­rint nu­mes­ti svo­rio, nes vie­na­me švie­žia­me vai­siu­je yra iki 150 ki­lo­ka­lo­ri­jų, o 100 gra­mų džio­vin­tų – net 230. Ka­dan­gi ba­na­nai di­di­na cuk­raus kie­kį krau­jy­je, ne­pa­tar­ti­na jų var­to­ti ser­gant dia­be­tu. Šia­me pro­duk­te yra ir  ti­ra­mi­no me­džia­gos, tai su­trau­kian­čios, tai iš­ple­čian­čios jai jaut­rių žmo­nių krau­ja­gys­les, tai­gi itin at­sar­giai juos tu­rė­tų var­to­ti daž­nai mig­re­nos ka­muo­ja­mi žmo­nės.

Per di­de­lis ba­na­nų kie­kis ken­kia šir­džiai. Af­ri­kos, Bra­zi­li­jos, Ko­lum­bi­jos, Pie­tų In­di­jos gy­ven­to­jai, mais­tui var­to­jan­tys gau­sy­bę šių vai­sių (vir­tų, kep­tų, troš­kin­tų, džio­vin­tų), daž­nai ser­ga sun­kia šir­dies li­ga – en­do­mio­kar­dia­li­ne fib­ro­ze.

Virš­ki­na­mi ba­na­nai pra­de­da rūg­ti, tai­gi virš­ki­ni­mo sis­te­mo­je su­si­kau­pia du­jų. Kuo jie sal­des­ni, tuo du­jų dau­giau.

Ga­li­ma ir gy­dy­tis

Ba­na­nus itin tin­ka var­to­ti ser­gant se­zo­ni­nė­mis per­ša­li­mo li­go­mis. Nu­lup­ki­te ke­tu­ris ba­na­nus, per­pjau­ki­te juos išil­gai ir per­pus, už­pil­ki­te ke­liais šaukš­tais cit­ri­nos sul­čių, už­bars­ty­ki­te val­go­muo­ju šaukš­tu cuk­raus, ci­na­mo­nu, mig­do­lo rie­šu­tais. Kiek­vie­ną skil­te­lę su­vy­nio­ki­te į fo­li­ją ir maž­daug de­šimt mi­nu­čių kep­ki­te karš­to­je or­kai­tė­je. Iš­kep­tą ir su­trin­tą ba­na­ną pa­tar­ti­na var­to­ti ka­muo­jant ko­su­liui.

Jei jū­sų bur­no­je ar ant lie­žu­vio at­si­ra­do skaus­min­gų žaiz­de­lių, pa­tar­ti­na il­gai kram­ty­ti ba­na­no ga­ba­lė­lį.

Nuo se­no ba­na­nų ty­rė ži­no­ma kaip kos­me­ti­nė prie­mo­nė. Sut­rin­ki­te vai­sių. Jei jū­sų oda sau­sa ar nor­ma­li, į šią ko­šę įpil­ki­te šaukš­te­lį pie­no, jei­gu rie­bi – šaukš­te­lį cit­ri­nos sul­čių. Už­tep­ki­te ant vei­do ir pa­lai­ky­ki­te ket­vir­tį va­lan­dos. Po to nu­plau­ki­te iš pra­džių šil­tu, vė­liau – vė­siu van­de­niu.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė

Žmo­nių skirs­ty­mas į „pe­lė­das“ ir „vie­ver­sius“  – ne są­ly­gi­nis da­ly­kas, o moks­li­nis fak­tas. Sa­vo bio­lo­gi­nių rit­mų lai­ky­ma­sis – svar­bus dva­si­nės ir psi­chi­nės svei­ka­tos fak­to­rius. Ne­pai­sy­ti jų, va­di­na­si, su­lauk­ti ne­ma­lo­nių pa­sek­mių. Tie­sa, pri­vers­ti­nio dis­kom­for­to, kai „pe­lė­doms“ ten­ka gy­ven­ti „vie­ver­sių“ re­ži­mu ar at­virkš­čiai, pa­da­ri­nius ga­li­ma su­ma­žin­ti.

„Pe­lė­dos“ leng­vai ga­li gy­ven­ti nak­ti­nį gy­ve­ni­mą, o „vie­ver­siams“ po ke­lių nak­ti­nė­ji­mų rei­kia ge­rai pail­sė­ti. Krystyna WOJCIECHOWSKA nuotr.

Pa­gal bio­lo­gi­nių rit­mų ti­pą apie 40 pro­c. žmo­nių yra „pe­lė­dos“, 25 pro­c. – „vie­ver­siai“, ki­ti 30-35 pro­c. – „ba­lan­džiai“,

t. y. arit­mi­kai, mo­kan­tys mie­go­ti, kai ga­li­ma, ir dirb­ti, kai rei­kia. Pa­keis­ti to pra­ktiš­kai neį­ma­no­ma – bio­lo­gi­niai rit­mai yra nu­lem­ti ge­ne­ti­kos ir be­veik ne­pa­si­duo­da ko­re­guo­ja­mi.

„Vie­ver­siai“ – ne­konflik­tiš­ki, ne­re­tai ne­pa­si­ti­kin­tys sa­vi­mi, mėgs­tan­tys ra­mią ap­lin­ką, daž­nai už­si­da­rę žmo­nės. Dar­bo re­ži­mo ar­ba gy­ve­ni­mo sti­liaus pa­kei­ti­mas jiems – skaus­min­gas pro­ce­sas, nes yra ga­na kon­ser­va­ty­vūs. Lin­kę į en­dok­ri­ni­nes ir šir­dies bei krau­ja­gys­lių li­gas, dia­be­tą, po­dag­rą ir reu­ma­tiz­mą, už­tat slo­gą, gri­pą ir ki­tas per­ša­li­mo li­gas įvei­kia grei­tai.

„Pe­lė­dos“ leng­viau žvel­gia į ne­sėk­mes, ma­žiau pa­ni­kuo­ja ir ne­bi­jo iš­gy­ve­ni­mų. Ats­pa­res­nės stre­sui, nors ir lin­ku­sios sirg­ti ga­ly­be li­gų. Išs­ki­ria 1,5 kar­to dau­giau hor­mo­nų ne­gu „vie­ver­siai“, ta­čiau do­pin­gas, ku­rio dė­ka jos ga­li gy­ven­ti nak­ti­nį gy­ve­ni­mą, ne­lie­ka be pėd­sa­kų – la­biau ser­ga­ma skran­džio opo­mis ir hi­per­to­ni­ja. Vy­rus „pe­lė­das“ in­fark­tai iš­tin­ka va­ka­re, tie­sa, du kar­tus daž­niau ne­gu „vie­ver­sius“.

„Pe­lė­dų“ šei­mo­se „vie­ver­sių“ gims­ta re­čiau, o štai „vie­ver­sių“ šei­mo­se – at­virkš­čiai. Kai ku­rie moks­li­nin­kai ma­no, kad „pe­lė­dos“ ar „vie­ver­sio“ gi­mi­mas pri­klau­so nuo me­tų lai­ko, kai vys­tė­si vai­sius. Jei­gu pir­mie­ji trys nėš­tu­mo mė­ne­siai praė­jo žie­mą, gims „pe­lė­da“, jei­gu va­sa­rą – „vie­ver­sys“.

Jei­gu „pe­lė­da“ gy­ve­na „vie­ver­sio“ rit­mu

„Vie­ver­siams“ nu­bus­ti ir at­si­kel­ti – vie­ni juo­kai. Tik nu­bu­dę jie ga­li kib­ti į dar­bą ar­ba im­tis ruo­šos. Jie lin­kę iš ry­to įsi­jung­ti te­le­vi­zo­rių, pa­lįs­ti po šal­tu du­šu, mankš­tin­tis. Vi­sa tai dar la­biau to­ni­zuo­ja ir taip anks­ty­vai veik­lai pa­si­ren­gu­sį or­ga­niz­mą. Nu­bun­da „vie­ver­siai“ be ža­din­tu­vo ir iš­si­ruo­šia į dar­bą ne­pa­ma­lo­nin­da­mi sa­vęs ka­va, to­dėl pa­ta­ri­mai, kaip tin­ka­mai nu­bus­ti, la­biau skir­ti „pe­lė­doms“ – bū­tent toms, ku­rios, užuo­t mie­go­ju­sios iki pu­siau­die­nio, pri­vers­tos kas­dien anks­ti kel­tis.

„Pe­lė­doms“ pa­leng­vin­ti nu­bu­di­mo pro­ce­są ga­li­ma pa­pras­tai – su­grįž­ti rea­ly­bėn ga­li pa­dė­ti „švel­nus“ ža­din­tu­vas, skam­ban­tis ne gre­ta, o gre­ti­ma­me kam­ba­ry­je. Ja­po­nai ap­skri­tai iš­ra­do ža­din­tu­vą, ku­ris rei­kia­mu me­tu pa­sklei­džia ko­kį nors gė­lės aro­ma­tą – pa­ma­žu stip­rė­jan­tis kva­pas pa­ža­di­na grei­čiau ne­gu au­sį rė­žian­tis sig­na­las.

Švel­niai nu­bus­ti ga­li pa­dė­ti ir mu­zi­kos gro­tu­vas, pus­va­lan­dį ne­gar­siai gro­jan­tis jū­sų pa­si­rink­tą me­lo­di­ją. Vie­nin­te­lė są­ly­ga – ne­lik­ti lo­vo­je „dar mi­nu­tė­lę“, o ne­del­siant pa­lįs­ti po kont­ras­ti­niu du­šu, pa­si­čiu­pus ener­gi­nį gė­ri­mą (šaukš­tas me­daus ir pu­sė stik­li­nės cit­ri­nos sul­čių stik­li­nei ver­dan­čio van­dens).

Po van­dens pro­ce­dū­rų – puo­de­lis ka­vos (jei­gu ją ge­ria­te) ir stik­li­nė greipf­ru­tų sul­čių. Nau­din­ga įtrauk­ti į nu­bu­di­mo pro­ce­są aro­ma­tus, pvz., pu­šų kva­pas pa­ša­li­na ry­ti­nį stre­są, apel­si­no – pa­ge­ri­na sme­ge­nų krau­jo­ta­ką.

Tas pa­čias pro­ce­dū­ras, pra­dė­da­mi du­šu, ga­li at­lik­ti „vie­ver­siai“, kai ten­ka dirb­ti vė­lai.

Me­niu

Ry­tais „pe­lė­dų“ lau­kia dar vie­nas stre­sas – bū­ti­ny­bė pus­ry­čiau­ti. Pus­ry­čių tu­ri­nys aki­vaiz­džiai de­monst­ruo­ja jų pri­klau­so­my­bę ati­tin­ka­mam ti­pui. „Vie­ver­siai“ pir­me­ny­bę tei­kia avi­ži­nei ar ki­to­kiai ko­šei, kiau­ši­nie­nei, sū­riui, deš­re­lėms. „Pe­lė­dų“ lėkš­tės at­ro­do kur kas kuk­liau: vai­siai, jo­gur­tas su dribs­niais, ban­de­lės, bly­ne­lis. „Pe­lė­dos“ ne­ga­li pra­ry­ti nė kąs­ne­lio, prieš tai neat­si­pei­kė­ju­sios.

Ry­ti­nes gast­ro­no­mi­nes aist­ras ga­li­ma pa­grįs­ti moks­liš­kai. „Pe­lė­dų“ skran­džiai nu­bun­da tik praė­jus po­rai va­lan­dų at­si­kė­lus. Ener­gin­gie­ji „vie­ver­siai“ jau nuo anks­taus ry­to pa­si­ren­gę bet ko­kiems gast­ro­no­mi­niams žyg­dar­biams.

Ką val­gy­ti „pe­lė­doms“? Nu­bu­du­sioms joms re­ko­men­duo­ja­ma iš­ger­ti stik­li­nę mi­ne­ra­li­nio van­dens, kad „pa­ža­din­tų“ skran­dį ir iš­va­duo­tų jį nuo per nak­tį su­si­kau­pu­sių šla­kų. Ga­li­ma iš­ger­ti ir stik­li­nę greipf­ru­tų ar obuo­lių sul­čių ar­ba su­val­gy­ti vai­sių sa­lo­tų, nes bet ko­kio pa­vi­da­lo vai­siai sti­mu­liuo­ja skran­džio sul­čių iš­si­sky­ri­mą. „Pe­lė­doms“ tin­ka ka­va, tik ne tir­pi. Pus­ry­čiams – jo­kių bal­ty­mų. Ge­riau rink­tis rūgš­taus pie­no pro­duk­tus, pvz., jo­gur­tą su kvie­čių ge­ma­lais ar ku­ku­rū­zų dribs­niais. Po 2-3 va­lan­dų pus­ry­čius ga­li­ma pa­kar­to­ti – val­gy­ti vai­sių, ke­pi­nių, šo­ko­la­do, me­daus, at­si­ger­ti ka­vos. Pie­tums tiks jau bal­ty­mi­niai pro­duk­tai, ypač mė­sa. Nuo 17 iki 19 val. – ža­lia ar­ba­ta su džio­vin­tais vai­siais. Va­ka­rie­nei tin­ka bal­ty­mi­nis mais­tas, ypač re­ko­men­duo­ti­na žu­vis su dar­žo­vė­mis, sū­ris. Nak­ti­nio žva­lu­mo me­tu ga­li­ma pa­stip­rin­ti or­ga­niz­mą ang­lia­van­de­niais: le­dais, šo­ko­la­du.

„Pe­lė­doms“ ry­tą rei­kia vi­ta­mi­no A, kad ge­riau ma­ty­tų, nes dar­bo­vie­tė­se tam­siuo­ju me­tų lai­ku pa­pras­tai ten­ka įsi­jung­ti dirb­ti­nę švie­są, ku­ri var­gi­na akis. Kū­no žva­lu­mui bū­ti­nas vi­ta­mi­nas C, o dar­bin­gu­mui pa­di­din­ti ir me­džia­gų apy­kai­tai pa­grei­tin­ti – B gru­pės vi­ta­mi­nai. Ge­ra prie­mo­nė bū­ti žva­liam – žen­še­nis, o štai kal­cio ir mag­nio pre­pa­ra­tus pra­var­tu iš­ger­ti li­kus pus­va­lan­džiui iki mie­go – jie pa­dės ne­si­kan­kin­ti dėl įsiaud­ri­nu­sios ner­vų sis­te­mos.

Ką val­gy­ti „vie­ver­siams“? Jei­gu jie nuo pat anks­taus ry­to ge­ria ka­vą, ji grei­tai įaud­ri­na or­ga­niz­mą, ta­čiau nuo ka­vos taip pat spar­čiai pa­vargs­ta­ma ir su­ma­žė­ja dar­bin­gu­mas. Ge­riau iš­ger­ti ža­lio­sios ar­ba­tos – ji to­ni­zuo­ja, bet neį­tem­pia ner­vų sis­te­mos. Pus­ry­čiams tin­ka sū­ris, varš­kė, kiau­ši­nie­nė (ge­riau iš put­pe­lių kiau­ši­nių, nes viš­tų kiau­ši­nių bal­ty­muo­se esa­ma daug avi­di­no – me­džia­gos, pa­blo­gi­nan­čios odos būk­lę). Ant­rie­ji pus­ry­čiai ga­li bū­ti gau­sūs ang­lia­van­de­nių, tiks bet ko­kia ko­šė. Pie­tus „vie­ver­siams“ ge­riau val­gy­ti 13-14 val. Ga­li­ma val­gy­ti vis­ką. Va­ka­rie­nei re­ko­men­duo­ti­ni ang­lia­van­de­niai, pvz., kruo­pų ko­šė su dar­žo­vė­mis, iš sal­du­my­nų – šo­ko­la­das ar­ba me­dus. Prie­žas­čių, ko­dėl rei­kia val­gy­ti ang­lia­van­de­nių gau­sų mais­tą, yra dvi – bal­ty­mai il­gai virš­ki­na­mi, o ang­lia­van­de­niai pa­de­da ga­min­ti se­ro­to­ni­ną, pa­de­dan­tį už­mig­ti. Juk jums jau grei­tai į lo­vą!

„Vie­ver­siams“ ry­tą re­ko­men­duo­ja­ma gerti kal­cio, mag­nio pre­pa­ra­tų ir vi­ta­mi­no C, kad ga­lė­tų ra­cio­na­liai pa­skirs­ty­ti jė­gas die­nai. Po pie­tų tik­tų eleu­te­ro­ko­ko pre­pa­ra­tai. B gru­pės vi­ta­mi­nai re­ko­men­duo­ti­ni po va­ka­rie­nės.

Spor­tas

„Pe­lė­doms“ ge­riau ry­tą ne­spor­tuo­ti – nau­da iš to­kių pra­ti­mų abe­jo­ti­na. Ge­riau pa­bė­gio­ti pu­siau­die­nį, ta­čiau op­ti­ma­liau­sias lai­kas spor­tuo­ti – nuo 19 iki 23 val. Bū­tent tuo me­tu ga­li­ma pa­siek­ti pa­gei­dau­ja­mų re­zul­ta­tų, no­rint pa­ko­re­guo­ti fi­gū­rą ar at­si­kra­ty­ti ant­svo­rio.

„Vie­ver­siams“ ge­riau tre­ni­ruo­tis ry­tą, bū­tent to­dėl jie yra pir­mie­ji spor­to klu­bų lan­ky­to­jai. Die­ną jiems re­ko­men­duo­ja­mi jė­gos pra­ti­mai, va­ka­re – plau­kio­ji­mas ar pa­si­vaikš­čio­ji­mas.

Apie pra­ras­tą lai­ką

Dau­ge­lis moks­li­nin­kų ma­no, kad lai­kas pa­ro­mis su­skirs­ty­tas ne­tei­sin­gai. Rea­liai as­me­ni­nė žmo­gaus pa­ra ga­li truk­ti ir 24, ir 28, ir ne­tgi 30 va­lan­dų. 60 pro­c. žmo­nių bio­lo­gi­nė pa­ra yra il­ges­nė už vi­suo­ti­nai priim­tą ly­giai vie­na va­lan­da, t. y. sie­kia 25 val.

Se­zo­ni­nės ma­ni­pu­lia­ci­jos lai­ku tik su­ke­lia pai­nia­vos. Kai tik mes pa­su­ka­me laik­ro­džių ro­dyk­les va­lan­da at­gal, „pe­lė­doms“ pa­leng­vė­ja. Už­tat „vie­ver­siams“, įpra­tu­siems kel­tis anks­ti, žie­mos lai­kas yra ne­pa­to­gus. Tie­sa, svei­kiems žmo­nėms laik­ro­džio ro­dyk­lių su­ki­nė­ji­mas ne­su­ke­lia pro­ble­mų – or­ga­niz­mas pri­si­tai­ko prie nau­jo gra­fi­ko be rim­tes­nių pa­sek­mių per 2-3 pa­ras.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė

Eve­li­na MA­ŽEI­KIE­NĖ

Li­kus šiek tiek dau­giau nei sa­vai­tei iki te­le­vi­zi­jos pro­jek­to „Cho­rų ka­rai“, Šiau­lių stu­den­tiš­ka­sis „Sau­lės“ cho­ras ruo­šia­si kiek įma­ny­da­mas. Dai­na­vi­mo re­pe­ti­ci­jos il­gė­ja iki ke­tu­rių va­lan­dų per die­ną, šo­kių pa­mo­kos trun­ka apie dvi va­lan­das. Vi­sa tai – dar ne ri­ba! Kol kas vi­si cho­ris­tai džiaugs­min­gai lau­kia pro­jek­to pra­džios, ta­čiau kaip bus to­liau, pa­ro­dys lai­kas.

	„Sau­lės“ cho­re kol kas ra­mu. Di­des­nė kon­ku­ren­ci­ja tik tarp at­sar­gi­nių cho­ris­tų. Egi­di­jaus GED­MI­NO nuo­tr.

Au­gan­ti kon­ku­ren­ci­ja

Gru­pė „Ki­ta­va“ jau ant­rus me­tus bu­vo kvie­čia­ma da­ly­vau­ti te­le­vi­zi­jos pro­jek­te „Cho­rų ka­rai“, kol pa­ga­liau pa­si­ry­žo avan­tiū­rai, dėl ku­rios kol kas ne­si­gai­li.

„Šiau­liuo­se yra pui­kiai dai­nuo­jan­čių žmo­nių, ne­si­ti­kė­jo­me, kad su­si­rinks tiek daug stip­rių bal­sų sa­vi­nin­kų. At­rink­ti bu­vo tik­rai la­bai sun­ku, ta­čiau iš­rin­ko­me 16 bal­sin­giau­sių jau­nuo­lių ir dar aš­tuo­nis at­sar­gi­nius, kad esant rei­ka­lui ga­lė­tų pa­keis­ti pa­grin­di­nius cho­ris­tus“, – tei­gė „Ki­ta­vos“ so­lis­tė Ra­sa Stoš­ku­vie­nė.

Šiau­lių stu­den­tiš­ko­jo „Sau­lės“ cho­ro ge­ne­ro­lė tei­gia, kad yra la­bai pa­ten­kin­ta cho­ris­tais, nes vi­si la­bai no­riai lan­ko re­pe­ti­ci­jas, at­sa­kin­gai žiū­ri į pro­jek­tą. Kaip ir kiek­vie­no­je kom­pa­ni­jo­je, cho­re yra ly­de­rių, ta­čiau di­de­lės kon­ku­ren­ci­jos dar nė­ra.

„Vi­si la­bai sten­gia­si, nes cho­ris­tų yra daug ir jie su­pran­ta, kad vie­ną ga­li­ma pa­keis­ti ki­tu, ta­čiau „ava­ri­jų“ dar nie­kas neuž­sa­ki­nė­ja“, – juo­kia­si R. Stoš­ku­vie­nė. Di­des­nė kon­ku­ren­ci­ja jau­čia­ma tarp at­sar­gi­nių, nes jei pa­grin­di­niam cho­ris­tui kas nors nu­tik­tų, jį pa­keis­tų vie­nas iš aš­tuo­nių, tad tu­ri bū­ti ge­riau­sias, jei no­ri pa­tek­ti į sce­ną.

Na­mų dar­bų ne­trūks­ta

Anot „Sau­lės“ cho­ro va­dy­bi­nin­ko Kęs­tu­čio Stoš­kaus, šiam stu­den­tiš­kam cho­rui rei­kia bend­ro va­ka­rė­lio, kad su­si­bend­rau­tų. Dar ne vi­si at­si­me­na vie­ni ki­tų var­dus, vie­nas yra drą­ses­nis, ki­tas san­tū­res­nis, tad jau­ni­mui dar rei­kia bend­ru­mo. Pa­sak cho­ro ge­ne­ro­lės, kol kas ak­ty­ves­ni ir cha­riz­ma­tiš­kes­ni yra vai­ki­nai, nors daž­niau­siai bū­na at­virkš­čiai. Ta­čiau vi­si jau­nuo­liai tu­ri sa­vo nuo­mo­nę, ne­bi­jo jos iš­reikš­ti. Ka­dan­gi dar yra pa­ti pra­džia, vis­kas ga­li kar­di­na­liai pa­si­keis­ti.

Po re­pe­ti­ci­jų cho­ris­tai, grį­žę na­mo, dar at­lie­ka įvai­rias už­duo­tis. Tie, ku­riems sun­kiau se­ka­si šo­kių re­pe­ti­ci­jo­se, žings­ne­lius to­bu­li­na na­mie, o tie, ku­riems sun­kiau se­ka­si dai­nuo­ti, taip pat mo­ko­si pa­pil­do­mai. Kū­ri­nių par­ti­tū­ros nė­ra leng­vos, rit­mi­ka yra su­dė­tin­ga, tad kiek­vie­nas dar to­bu­li­na­si lais­vu lai­ku.

Pa­leng­va cho­ras ruo­šia­si atei­čiai, nes jau yra ži­no­mos lai­dų te­mos. R. Stoš­ku­vie­nė tei­gia, kad kaip tik­ram stu­den­tui, taip ir Šiau­lių stu­den­tiš­kam „Sau­lės“ cho­rui trūks pa­sku­ti­nės nak­ties, nors kol kas vis­kas vyks­ta pa­gal pla­ną.

Jus­tė GAU­DINS­KAI­TĖ

Vi­si mėgs­ta pa­tie­ka­lus pa­ska­nin­ti įvai­riais prie­sko­niais. Vis la­biau po­pu­lia­rė­ja ašt­rus Ry­tų mais­tas, ta­čiau tur­kiš­ki, in­diš­ki ar ki­ti pa­na­šūs pa­tie­ka­lai su tam tik­ro re­gio­no prie­sko­niais nė­ra pri­tai­ky­ti mū­sų skran­džiui. Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės gy­dy­to­ja die­to­lo­gė Re­gi­na Ga­lu­baus­kie­nė siū­lo per daug ne­si­ža­vė­ti Ry­tų eg­zo­ti­ka, o at­si­gręž­ti į lie­tu­viš­ką vir­tu­vę su lie­tu­viš­kais pa­gar­dais.

	Zsuzsanna KILIAN nuotr.

Ne­dir­gin­ki­me sa­vo skran­džio

Azi­jos kraš­tų žmo­nės pri­pra­tę prie ašt­raus mais­to. Jie taip mai­ti­na­si nuo ma­žens. Mes, lie­tu­viai, gi­mė­me kraš­te, kur mais­tas nuo se­no bu­vo švel­nus, ne­re­tai – ir per rie­bus.

„Prie ašt­rių prie­sko­nių mū­sų fer­men­ti­nės or­ga­niz­mo sis­te­mos nė­ra pri­si­tai­kiu­sios, to­dėl ga­li jų ne­to­le­ruo­ti“, – tei­gia spe­cia­lis­tė R. Ga­lu­baus­kie­nė. Skran­džio opa­li­gė, tul­žies pūs­lės ak­men­li­gė, žar­ny­no ko­li­tai – šios li­gos ga­li paū­mė­ti, daž­nai mė­gau­jan­tis to­kiais pa­tie­ka­lais.

Anot R. Ga­lu­baus­kie­nės, lie­tu­viai tu­ri daug sa­vo kraš­to sa­va­me dar­že užau­gin­tų prie­sko­nių, ku­rie yra švel­nūs ir ku­rių su­dė­tis yra ver­tin­ga. Jie mais­tui ga­li su­teik­ti ne tik ma­lo­nų sko­nį, bet ir tu­rė­ti gy­do­mų­jų ga­lių. „Ne­re­ko­men­duo­čiau pirk­ti ne­ži­no­mų prie­sko­nių ar jų mi­ši­nių, ku­rių su­dė­tis nė­ra aiš­ki, – tei­gia gy­dy­to­ja. – Sa­vų prie­sko­nių – pet­ra­žo­lių, pi­pir­nių, mai­rū­nų, čiob­re­lių – ga­li­ma už­siau­gin­ti net ant pa­lan­gės, lau­kuo­se pri­si­rink­ti kmy­nų, čiob­re­lių.“

Ne tik mais­to pa­gar­dai

„Ver­tin­gos vi­sos pet­ra­žo­lės da­lys – sėk­los, la­pai, šak­nys“, – tei­gia mi­ty­bos spe­cia­lis­tė. Au­ga­lo sėk­lo­se yra ete­ri­nio alie­jaus, šak­ny­se ir la­puo­se – vi­ta­mi­no C, A ir mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų. La­pai tin­ka pa­tie­ka­lams pa­ska­nin­ti. Pet­ra­žo­lė ža­di­na ape­ti­tą, ge­ri­na virš­ki­ni­mą. Iš sėk­lų da­ro­mas nuo­vi­ras var­to­ja­mas kaip šla­pi­mo iš­sky­ri­mą ska­ti­nan­ti prie­mo­nė ser­gant van­de­ne, inks­tų ir šla­pi­mo pūs­lės ak­men­li­ge. Ga­li­ma var­to­ti ir au­ga­lo sul­tis.

Kra­pai nau­do­ja­mi ža­li ir džio­vin­ti – jų ga­li­ma dė­ti į sriu­bas, pa­da­žus, sa­lo­tas, miš­rai­nes, pa­gar­din­ti mė­są. Anot gy­dy­to­jos, kra­pai yra pui­ki po­li­vi­ta­mi­ni­nė dar­žo­vė, ku­rio­je daug vi­ta­mi­no C, ka­ro­ti­no, B gru­pės vi­ta­mi­nų, fla­vo­noi­dų (an­tiok­si­dan­tų), mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų – ka­lio, kal­cio, fos­fo­ro, mag­nio, ge­le­žies. Tin­ka ir ser­gant ma­žak­rau­jys­te, nu­si­lpu­siems žmo­nėms. Nau­do­ja­mi kon­ser­vuo­jant. Sėk­lų ir džio­vin­tų la­pų nuo­vi­rai ple­čia krau­ja­gys­les, ma­ži­na ar­te­ri­nį krau­jos­pū­dį, ska­ti­na tul­žies ir šla­pi­mo iš­si­sky­ri­mą, ma­ži­na vi­du­rių pū­ti­mą, pa­de­da ko­vo­ti su bak­te­ri­jo­mis. Tin­ka esant ne­mi­gai, var­to­ja­mi už­kie­tė­jus vi­du­riams, he­mo­ro­jaus pro­fi­lak­ti­kai.

Kmy­nų sėk­los nau­do­ja­mos duo­nai ir kon­di­te­ri­jos ga­mi­niams aro­ma­ti­zuo­ti, jo­mis pa­gar­di­na­mos sriu­bos, žu­vis, švie­žios dar­žo­vių sa­lo­tos, mė­sos pa­tie­ka­lai. Tin­ka prie rie­bios kiau­lie­nos, an­tie­nos, žą­sie­nos, de­da­ma į  sū­rį, varš­kę. Kmy­nų ar­ba­ta ge­ri­na ape­ti­tą ir virš­ki­ni­mą, gelbs­ti esant tul­žies pūs­lės ir inks­tų ak­men­li­gei, nu­si­lpus re­gė­ji­mui, mal­ši­na žar­ny­no dieg­lius.

Gels­vė nau­do­ja­ma švie­žia ir džio­vin­ta. Jos sko­nis pri­me­na sa­lie­rus. Au­ga­le yra ete­ri­nio alie­jaus, vi­ta­mi­no C. Tin­ka sriu­bai pa­ska­nin­ti, pa­brė­žia mė­sos sko­nį. Die­ti­nė­je vir­tu­vė­je ga­li pa­keis­ti drus­ką. Var­to­ja­ma ma­ri­nuo­jant, sū­dant. Ar­ba­ta ska­ti­na šla­pi­mą, pa­de­da esant su­tri­ku­siai skran­džio veik­lai ar virš­ki­ni­mui.

Švie­ži ar džio­vin­ti čiob­re­lių la­pai nau­do­ja­mi kiau­lie­nos, avie­nos, žą­sie­nos, an­tie­nos pa­tie­ka­lams ir tirš­toms sriu­boms pa­gar­din­ti. Pa­sak gy­dy­to­jos, ete­ri­niai au­ga­lo alie­jai ge­rai de­zin­fe­kuo­ja, vei­kia an­ti­sep­tiš­kai, var­to­ja­mi bur­nos ryk­lės glei­vi­nės de­zin­fek­ci­jai, rū­gi­mui žar­ny­ne ma­žin­ti ser­gant me­teo­riz­mu – pu­čiant vi­du­riams. Čiob­re­liuo­se yra fla­vo­noi­dų ir mi­ne­ra­li­nių drus­kų. Jų ar­ba­ta leng­vi­na ko­su­lio prie­puo­lius, nau­do­ja­ma ser­gant bron­chi­tu. Čiob­re­lių ant­pi­las ra­mi­na ir mal­ši­na skaus­mą, jo ge­ria­ma nuo ne­mi­gos, gal­vos skaus­mo, siū­lo­ma esant ra­di­ku­li­tui ir neu­ral­gi­joms.

Mai­rū­nas ska­ti­na skran­džio sul­čių iš­si­sky­ri­mą, to­dėl kar­tu su čes­na­kais ir svo­gū­nais juo pa­ska­ni­na­mi rie­būs pa­tie­ka­lai, dar­žo­vės, sriu­bos ir sa­lo­tos. Mai­rū­no ar­ba­ta nau­do­ja­ma per­ša­li­mui, slo­gai, gal­vos skaus­mui bei svai­gi­mui gy­dy­ti.

Ža­li vais­ti­nės me­li­sos la­pai tin­ka sa­lo­toms, pa­da­žams, žu­vies, paukš­tie­nos, gry­bų pa­tie­ka­lams pa­gar­din­ti. Ga­li­ma var­to­ti vie­toj cit­ri­nų žie­ve­lių. Ra­mi­na ner­vus, tei­gia­mai vei­kia skran­džio sul­čių sek­re­ci­ją, ma­ži­na cho­les­te­ro­lį, di­di­na tul­žies iš­si­sky­ri­mą.

Sa­lie­rai ypač tin­ka var­to­ti pa­gy­ve­nu­siems žmo­nėms, nes ge­ri­na van­dens ir drus­kų apy­kai­tą or­ga­niz­me. Var­to­ti pa­tar­ti­na ant­svo­rio tu­rin­tiems, ser­gan­tiems neu­ro­zė­mis, inks­tų li­go­mis žmo­nėms ar esant skaus­min­goms menst­rua­ci­joms. Ge­ri­na ape­ti­tą, ma­ži­na vi­du­rių pū­ti­mą.

Švie­ži ka­lend­ros la­pai var­to­ja­mi sa­lo­toms ir pa­da­žams, sėk­los – po­mi­do­rų pa­stai, dar­žo­vių pa­tie­ka­lams, sriu­boms, obuo­lių py­ra­gui pa­gar­din­ti. Kaip ir kmy­nai, ka­lend­ra nau­do­ja­ma duo­nai ir me­duo­liams pa­ska­nin­ti. Ska­ti­na virš­ki­ni­mą, mal­ši­na žar­ny­no dieg­lius, ra­mi­na ner­vų sis­te­mą. Sėk­los kram­to­mos ar var­to­ja­mos ar­ba­tai.

Švie­ži ar džio­vin­ti ba­zi­li­ko la­pai tin­ka sa­lo­toms, sriu­boms, dar­žo­vėms, mė­sos ir žu­vies pa­tie­ka­lams pa­ska­nin­ti. Ža­lių la­pų ant­pi­las yra vi­du­rius lais­vi­nan­ti prie­mo­nė.

Lau­ro la­pai tin­ka sriu­bai, mė­sos keps­niams ir dar­žo­vių pa­tie­ka­lams pa­ska­nin­ti. Jie nau­do­ja­mi ma­ri­nuo­jant, kon­ser­vuo­jant mė­są, dar­žo­ves, gry­bus, pa­da­žams. Tai ne­pa­kei­čia­mas gar­ny­rų ir sul­ti­nių prie­sko­nis. Pa­si­žy­mi ape­ti­tą ge­ri­nan­čio­mis ir skys­čius iš or­ga­niz­mo ša­li­nan­čio­mis sa­vy­bė­mis. Ar­ba­ta mal­ši­na skran­džio, inks­tų skaus­mus.

Ne­rei­kė­tų pa­mirš­ti ir gau­siai mū­sų nau­do­ja­mų svo­gū­nų bei čes­na­kų. Jų tik­riau­siai ras­tu­me kiek­vie­nuo­se na­muo­se. Nau­do­ja­mi ža­li, kep­ti, vir­ti. Čes­na­kas de­zin­fe­kuo­ja, vei­kia an­ti­mik­ro­biš­kai, tin­ka per­ša­lus. Nu­kenks­mi­na or­ga­niz­me esan­čius nuo­dus, ska­ti­na sun­kių­jų me­ta­lų iš­si­sky­ri­mą, tu­ri sie­ros, vi­ta­mi­no A, B ir C, stip­ri­na imu­ni­nę sis­te­mą.

Ro­ber­ta SAU­DAR­GY­TĖ

Pra­bė­gus šven­čių ma­ra­to­nui, pre­ky­bos cent­rų dar­buo­to­jams pa­leng­vė­ja. Priešš­ven­ti­niu pe­rio­du vi­si links­mi, ieš­ko do­va­nė­lių, pra­mo­gau­ja, bend­rau­ja, o pre­ky­bos cent­rų ko­lek­ty­vui ten­ka iki vė­lu­mos dirb­ti. Sa­vai­me su­pran­ta­ma, vi­si no­ri aukš­tos ko­ky­bės ap­tar­na­vi­mo ir ge­rų emo­ci­jų, ta­čiau pre­ky­bi­nin­kai daž­niau­siai bū­na iš­se­kę ir pik­ti. Par­da­vė­ja Ir­ma tei­gia: „Ta­da ne­be­gal­vo­ji, kaip ma­lo­niau ap­tar­nau­ti klien­tą. Gal­vo­ji tik apie tai, ka­da grį­ši na­mo į ta­vęs lau­kian­čią šei­mą.“

Šven­tės ke­lia pyk­tį

Pre­ky­bos cent­ro dar­buo­to­ja Ir­ma pa­sa­ko­ja: „Šven­ti­nių nuo­tai­kų ne­be­lie­ka. Nei lau­ki­mo džiaugs­mo. Vis­kas tam­pa ba­na­lu ir nu­val­kio­ta. Atg­ra­sios tam­pa

ne­tgi ka­lė­di­nės dai­nos, me­lo­di­jos, ku­rios pre­ky­bos cent­re skam­ba iš­ti­są mė­ne­sį nuo ry­to iki va­ka­ro. Šven­tės il­gai­niui ima kel­ti pyk­tį, nes per il­gai už­si­tę­su­si dirb­ti­nė po­mpas­ti­ka nie­ko bend­ro ne­tu­ri su Ka­lė­dų dva­sia.“

Per šven­tes il­gai ne­su­lauk­da­mi na­miš­kių, jų ar­ti­mie­ji liū­di, keiks­no­ja darb­da­vius, pre­ky­bos cent­rų tai­syk­les ir ad­mi­nist­ra­ci­ją – juk na­tū­ra­lu, kad to­mis die­no­mis šei­mos na­riai no­ri bū­ti kar­tu.

Tai­syk­lių ne­pa­kei­si

Pre­ky­bos cent­re dir­ban­ti mer­gi­na sa­ko, kad jos darb­da­viai šiuo at­žvil­giu yra to­le­ran­tiš­ki ir su­pra­tin­gi – jei­gu tik bū­tų ga­li­my­bė, leis­tų šven­ti­nė­mis die­no­mis ne­dirb­ti. Ta­čiau di­džių­jų pre­ky­bos cent­rų tai­syk­lės vi­siems vie­no­dos, par­duo­tu­vės tu­ri bū­ti už­da­ry­tos ir ati­da­ry­tos nu­sta­ty­tu lai­ku, be jo­kių išim­čių. Per šven­tes taip pat rei­kia dirb­ti, nes pre­ky­bos cent­rai orien­tuo­ja­si į lan­ky­to­jų po­rei­kius ir pa­to­gu­mą. „Šven­ti­niu lai­ko­tar­piu su darb­da­viu pa­si­skirs­tė­me dar­bo lai­ką, to­dėl, lai­mė, ne vi­sos šven­tės praė­jo dar­be“, – pa­si­džiau­gė Ir­ma.

Priešš­ven­ti­nis lai­ko­tar­pis pre­ky­bos cent­rams bu­vo sėk­min­gas, ta­čiau per pa­čias Ka­lė­das ir tar­puš­ven­čiu žmo­nių su­ma­žė­jo. Anot Ir­mos, to pa­pras­tai ne­pa­jun­ta tik mais­to pre­kių par­duo­tu­vės. Dar­bas vi­siš­kai su­sto­jo ir pre­ky­bos cent­ruo­se įsi­kū­ru­sių pa­slau­gų sek­to­riu­je. „Nau­jų­jų me­tų iš­va­ka­rė­se dirb­ti iš­vis ne­tiks­lin­ga“, – nu­si­vy­lu­si ma­no mer­gi­na.

Dar­bo lai­kas pri­klau­so nuo ad­mi­nist­ra­ci­jos

Darb­da­viai, pa­sak Ir­mos, šiuo at­ve­ju ne­daug le­mia. Jie mo­ka nuo­mos mo­kes­tį pre­ky­bos cent­rų ad­mi­nist­ra­ci­jai, o ši jau ku­ria sa­vas tai­syk­les, pa­vyz­džiui, pre­ky­bos ir pa­slau­gų cent­re „Til­žė“ gruo­džio 25-oji bu­vo lais­va die­na, dirb­ti ne­rei­kė­jo ir sau­sio 1-ąją. Ta­čiau ir Kū­čių va­ka­rą, ir ant­rą­ją Ka­lė­dų die­ną bei Nau­jų­jų me­tų iš­va­ka­rė­se dirb­ti rei­kia, tie­sa, va­lan­da ar dviem trum­piau.

„Gal ka­vi­nės, bou­lin­gai, ki­no teat­rai jun­ta nau­dą, nes juo­se lais­vas die­nas žmo­nės lei­džia pra­mo­gau­da­mi su šei­ma ar drau­gais, ta­čiau ki­tur di­des­nio pel­no ne­bū­na. Užk­lys­ta vie­nas ki­tas žmo­gus, vis dar ieš­kan­tis do­va­nė­lės, ir vis­kas“, – apie šven­ti­nio dar­bo rit­mą pa­sa­ko­ja par­da­vė­ja.

Pre­ky­bos cent­rai Da­ni­jo­je

Anot dve­jus me­tus Da­ni­jo­je gy­ve­nan­čios Jus­ti­nos, šio­je ša­ly­je par­duo­tu­vių dar­bo lai­kas vi­sai ki­toks nei Lie­tu­vo­je. Iš­vy­ku­si į Da­ni­ją ji bu­vo nu­ste­bin­ta, nes Nau­jų­jų me­tų die­ną ar per Ka­lė­das par­duo­tu­vės ne­dir­ba iš­vis.

„Vi­si pir­kė­jai ži­no, kad toks dar­bo lai­kas, to­dėl nie­kas ne­si­skun­džia ir ap­si­per­ka anks­čiau, tad ne­ky­la jo­kių pro­ble­mų“, – tei­gia mer­gi­na.

Jus­ti­na pa­sa­ko­ja, kad Da­ni­jo­je dau­giau­sia per­ka­ma sa­vai­tę prieš šven­tes, kai vyks­ta di­džiau­si iš­par­da­vi­mai.

Nuo­mo­nė – dvi­ly­pė

„Ne­siim­čiau ver­tin­ti eko­no­mi­niu ar ki­to­kiu po­žiū­riu, ar rei­kė­tų su­trum­pin­ti dar­bo va­lan­das per šven­tes, at­si­žvel­giant į dar­buo­to­jų po­rei­kius, bet žmo­giš­ku po­žiū­riu tai at­ro­dy­tų tiks­lin­ga“, – tei­gia psi­cho­lo­gė-psi­cho­te­ra­peu­tė Lo­re­ta Die­liau­tie­nė.

Anot jos, vi­si tu­ri­me tei­sę į šven­tę, poil­sį. Jai la­biau priim­ti­na at­ro­do kai ku­rių Eu­ro­pos ša­lių tvar­ka, kai pre­ky­bos cent­rai ne­dir­ba per šven­tes,

ne­tgi sa­vait­ga­liais, ir vi­si kuo pui­kiau­siai pri­si­tai­ko, ap­si­rū­pi­na rei­kia­mo­mis pre­kė­mis iš anks­to.

Tie­sa, yra ir ki­ta me­da­lio pu­sė. Anot L. Die­liau­tie­nės, jai te­ko už­kal­bin­ti per šven­tes dir­ban­čias mo­te­ris pre­ky­bos cent­re ir paaiš­kė­jo, kad jos suin­te­re­suo­tos už­dirb­ti dau­giau, to­dėl ne­gai­li au­ko­ti šven­ti­nių va­lan­dų.

Sku­bė­da­mi pra­ran­da­me ver­ty­bes

„Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad liūd­na, jei nuo­lat bėg­da­mi, sku­bė­da­mi, vai­ky­da­mie­si pel­nin­ges­nio gy­ve­ni­mo, neiš­gy­ve­na­me šven­tės, ne­pa­jau­čia­me jos, ne­mo­ka­me su­sto­ti, at­si­sa­ko­me es­mi­nių žmo­giš­kų ver­ty­bių. Tai ke­lia nuo­la­ti­nę įtam­pą, stre­są“, – min­ti­mis da­li­jo­si psi­cho­lo­gė-psi­cho­te­ra­peu­tė.

L. Die­liau­tie­nės tei­gi­mu, žmo­gui rei­ka­lin­gas ba­lan­sas tarp dar­bo ir poil­sio. Jam bū­ti­na at­si­pa­lai­duo­ti, švęs­ti, vi­sa­ver­čiai bend­rau­ti – ne tik iš pra­gma­tiš­kų ar da­ly­ki­nių pa­ska­tų. Tei­gia­mos emo­ci­jos, ver­ty­bių puo­se­lė­ji­mas pa­de­da pa­tir­ti vi­di­nę pu­siaus­vy­rą, jaus­tis svei­kai ir emo­ciš­kai, ir fi­ziš­kai.

Pa­žei­di­mų ma­žė­ja

Vals­ty­bi­nės dar­bo ins­pek­ci­jos Šiau­lių sky­riaus ve­dė­jas Ze­no­nas Gri­guo­la tei­gia, kad pa­žei­di­mų ar nu­si­skun­di­mų šie­met dėl dar­bo lai­ko ne­bu­vo už­fik­suo­ta, nie­kas ne­si­skun­dė.

Z. Gri­guo­los tei­gi­mu, yra bū­ti­ny­bė dirb­ti par­duo­tu­vėms, ku­rio­se pre­kiau­ja­ma mais­to pro­duk­tais, ta­čiau ten, kur pre­kiau­ja­ma pra­mo­ni­nė­mis pre­kė­mis, tiks­lo dirb­ti nė­ra.

„Yra Vy­riau­sy­bės nu­ta­ri­mai, tei­sės ak­tai, ku­riais nu­sta­ty­ta, kad yra ga­li­my­bė dirb­ti per šven­tes, to­dėl įmo­nių va­do­vai pa­tys ren­ka­si dar­bo lai­ką ir de­ri­na jį su dar­buo­to­jais. Ži­no­ma, tai ne­ga­lio­ja spe­cia­lio­sioms tar­ny­boms – po­li­ci­jai, gais­ri­nei ar li­go­ni­nei, ku­rios pri­va­lo dirb­ti iš­ti­sus me­tus, ne­svar­bu, ar šven­ti­nės, ar dar­bo die­nos“, – sa­ko Z. Gri­guo­la.

Nau­jie­ji me­tai – šei­mos šven­tė. Šei­mos gal­va iš­ne­ša į kie­mą iš­pur­ty­ti ki­li­mus, šei­mi­nin­kė pjaus­to sa­lo­tas, vai­kai ener­gin­gai ma­tuo­ja­si kar­na­va­li­nius kos­tiu­mus. Vi­siems ge­rai, vi­si lai­min­gi!

In­ter­ne­te tik ir te­kal­ba­ma apie bū­si­mas Nau­jų­jų me­tų su­tik­tu­ves. Par­duo­tu­vės sku­biai skel­bia nau­ja­me­tes ak­ci­jas, o pa­sku­ti­nę se­nų­jų me­tų die­ną pri­vers­ti bū­ti dar­be tik ir ty­ko kuo anks­čiau iš­spruk­ti na­mo. Vi­si džiaugs­min­gai svars­to, ką dar nu­pirk­ti šven­ti­niam sta­lui, kuo pa­si­puoš­ti ir ką da­ry­ti, kad ry­tą or­ga­niz­mas ne­strei­kuo­tų…

O jei ne­si­jau­čia­te lai­min­gi? Jums pa­gel­bės vi­sa­ga­lė rek­la­ma, šven­ti­niu lai­ko­tar­piu ata­kuo­jan­ti iš vi­sur: per te­le­vi­zi­ją, ra­di­ją, laik­raš­čius. Be­ga­ly­bė lai­mės re­cep­tų – te­rei­kia įsi­gy­ti ste­buk­lin­gą kep­tu­vę, čiu­ži­nį, puo­dų rin­ki­nį – ir džiaugs­mas ga­ran­tuo­tas. Da­bar lai­mė ly­gi var­to­ji­mui ir kuo gau­siau. Bet šį­syk ne apie tai.

Esa­ma žmo­nių, ku­riems nuo vi­sos šios nau­ja­me­tės su­maiš­ties blo­ga. To­kių, ku­riems šven­ti­nės die­nos virs­ta tra­ge­di­ja. Tai vie­ni­ši žmo­nės. Nie­ka­da jie taip ryš­kiai ne­pa­jun­ta vie­nat­vės kaip per Nau­juo­sius. Nie­ka­da psi­cho­lo­gi­nės pro­ble­mos, ar­ti­mo žmo­gaus il­ge­sys ir nos­tal­gi­ja ne­žei­džia sie­los taip stip­riai kaip tuo lai­ku.

Re­mian­tis vie­no ne­prik­lau­so­mo ty­ri­mų cent­ro duo­me­ni­mis, Nau­juo­sius me­tus vie­niši su­tin­ka be­veik 5 pro­c. lie­tu­vių. Ką gi da­ry­ti, jei­gu jūs – vie­ni iš jų? Jei­gu ne­tu­ri­te šei­mos, o drau­gai pri­mir­šo? Kaip elg­tis, jei­gu my­li­mas žmo­gus jus pa­li­ko ir pui­kiai ži­no­te, kad kvie­čian­ti pa­žįs­ta­mų­jų kom­pa­ni­ja jus er­zins? Ko grieb­tis, jei­gu gi­mi­nai­čiai gy­ve­na per­ne­lyg to­li, o įky­rūs kai­my­nų kvie­ti­mai ma­žai do­mi­na?

Šiuo at­ve­ju svar­biau­sia ne­nu­si­min­ti. Nau­jų­jų me­tų šven­tė – tai vi­so la­bo nak­tis iš gruo­džio 31-osios į sau­sio 1-ąją. Ir psi­cho­lo­gai ti­ki­na, kad šiai nak­čiai ne­rei­kė­tų teik­ti tiek daug ne­pel­ny­to sva­ru­mo.

Jei­gu jūs kaž­kaip „ne taip“ šią nak­tį pra­lei­si­te – nie­ko bai­saus. Jei­gu at­švę­si­te Nau­jų­jų su­ti­ki­mą vie­ni – taip pat ne bė­da. At­virkš­čiai – nau­ja­me­tė vie­nat­vė tu­ri ne­ma­žai pri­va­lu­mų, nes:

• jums ne­rei­kės su nie­kuo da­lin­tis te­le­vi­zo­riaus val­dy­mo pul­te­lio ir įro­di­nė­ti, kad šven­ti­nis kon­cer­tas, de­monst­ruo­ja­mas per na­cio­na­li­nės te­le­vi­zi­jos ka­na­lą, yra daug ge­res­nis ne­gu per CNN ro­do­mi už­sie­nio est­ra­dos hi­tai;

• jū­sų iš­tar­tas tos­tas ne­bus pa­ly­dė­tas krei­vo­ka kie­no nors šyp­se­na;

• jums ne­bus gė­da, jei­gu pri­snū­si­te pre­zi­den­tei svei­ki­nant tau­tą;

• rei­kės plau­ti ma­žiau in­dų;

• nie­kas jums ne­pa­sa­kys: „Ne­jau­gi bent šį­va­kar ne­ga­lė­jai pa­do­riau ap­si­reng­ti?“;

• ga­lė­si­te už­si­kel­ti ko­jas ant sta­lo;

• jei­gu gau­si­te do­va­ną, ji tik­rai jums pa­tiks;

• bū­si­te pa­ts reikš­min­giau­sias žmo­gus šio­je šven­tė­je.

Be to, yra dau­gy­bė bū­dų sa­ve nu­džiu­gin­ti. Jei­gu mėgs­ta­te ekst­re­ma­lius po­jū­čius, ga­li­te vie­nas (-a) nuei­ti į nak­ti­nį klu­bą ar į cent­ri­nę mies­to aikš­tę. Ant­ra, ga­li­te pa­pras­čiau­siai išei­ti į kie­mą ir pri­si­jung­ti prie ko­kios nors links­mos kom­pa­ni­jos, kur vi­si la­bai links­mi, bet vie­nas ki­tą men­kai pa­žįs­ta. Tre­čia – pa­da­ry­si­te ko­kį nors ge­rą dar­bą, pa­vyz­džiui, nuei­si­te ir pa­svei­kin­si­te vie­ni­šą se­nu­tę kai­my­nę. O jei­gu tu­ri­te kom­piu­te­rį, pa­ts Die­vas lieps jums įlįs­ti į in­ter­ne­tą ir im­ti bend­rau­ti su „ne­lai­mės drau­gais“. Apie vi­so­kias keis­te­ny­bes, pa­ke­lian­čias nuo­tai­ką (tar­kim, mau­dy­mą­si vi­dur­nak­tį aro­ma­ti­nė­je vo­nio­je, mirk­sint gre­ta žva­ki­dė­je de­gan­čioms žva­kėms ir su tau­re šam­pa­no ran­ko­je; sa­vo šu­ne­lio pa­puo­ši­mą kau­ke ir kt.), ap­skri­tai nu­ty­lė­si­me…

O jei­gu rim­tai – pa­si­nau­do­ki­te šia nau­ja­me­te nak­ti­mi, kad pa­bū­tu­mė­te su sa­vo min­ti­mis ir su­ri­kiuo­tu­mė­te jaus­mus. La­bai ga­li bū­ti, kad ki­tą­met jūs jau ne­tu­rė­si­te to­kios pui­kios ga­li­my­bės.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė

Ast­ro­lo­gai pra­na­šau­ja, kad ki­tą­met si­tua­ci­ją pa­pras­tai pa­lan­kes­ne link­me krei­pian­tis Ju­pi­te­ris ne kar­tą pa­teks į Juo­do­jo mė­nu­lio gniauž­tus ir tais lai­ko­tar­piais ne­be­teiks dva­si­nės švie­sos bei iš­min­ties. Tai­gi pri­reiks ge­ro­kai di­des­nių pa­stan­gų, dau­giau va­lios, kad iš­sau­go­tu­me gė­rį, mo­ra­lu­mą ir ap­si­gin­tu­me nuo chao­so, ap­vers­tų ver­ty­bių. Su­maiš­ties, so­cia­li­nių ne­ra­mu­mų, sti­chi­nių ne­lai­mių, rim­tų ava­ri­jų, kri­zių, stai­gių po­ky­čių me­tas mū­sų pla­ne­to­je pra­si­dė­jo per­nai pa­va­sa­rį, kai Ura­nas pra­dė­jo nau­ją cik­lą Zo­dia­ko ke­liu. Pa­ti gam­ta pra­dė­jo maiš­tau­ti ir žmo­nės pri­vers­ti aki­vaiz­džiau pa­ma­ty­ti, pa­tir­ti il­ga­me­čių sa­vo poel­gių, ne­pa­so­ti­na­mo go­du­mo ir dėl jo pa­da­ry­tų klai­dų pa­sek­mes. Ra­mių, sau­gių, sta­bi­lių me­tų ti­kė­tis ne­ver­ta. Spar­čiai di­dės eko­lo­gi­nės pro­ble­mos, stip­rės ža­lin­ga kos­mi­nė ra­dia­ci­ja, neiš­ven­gia­mos sti­chi­nės ne­lai­mės, stam­bių sis­te­mų ir struk­tū­rų by­rė­ji­mas, eko­no­mi­nės kri­zės bei gy­ven­to­jų ne­pa­si­ten­ki­ni­mas, su­si­prie­ši­ni­mas įvai­riais ly­giais.

Sa­vait­raš­tis „Šiau­liai plius“ pa­si­do­mė­jo, ko­kius me­tus pra­na­šau­ja bio­rit­mo­lo­gas Igo­ris Byč­ko­vas ir bū­rė­ja An­ge­lė Rei­me­rie­nė.

Bio­rit­mo­lo­gas Igo­ris Byč­ko­vas: „Van­de­nio epo­cha skir­ta nau­jai są­mo­nei, iš­min­čiai for­muo­tis. Įgi­ję iš­min­ties, mes tap­si­me stip­res­ni psi­cho­lo­giš­kai, kū­ry­biš­kes­ni, su­kur­si­me nau­jas tech­no­lo­gi­jas, ne­be­ka­riau­si­me ir ne­konflik­tuo­si­me.“ Autorės nuotr.

Svar­biau­sia 2012-ai­siais – my­lė­ti ar­ti­mą sa­vo

Gruo­džio vi­du­ry­je Šiau­liuo­se sve­čia­vę­sis Lat­vi­jos me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­ras, kar­dio­lo­gas, Ry­tų me­di­ci­nos ži­no­vas ir bio­rit­mo­lo­gas Igo­ris Byč­ko­vas sa­ko, kad 2012-ai­siais įženg­si­me į eta­pą, ku­rio me­tu vy­raus žie­mai bū­din­gas ener­gi­jos ti­pas. Šie­met gy­va­vo ru­dens ener­gi­ja, to­dėl pa­sau­lį krė­tė įvai­rios kri­zės ir bau­gi­no gam­tos sti­chi­jos. Ki­tą­met ge­riau­sia su­sto­ti ir at­si­gręž­ti į sa­ve. Žie­mos ener­gi­ja bus nu­kreip­ta į žmo­gaus vi­di­nį pa­sau­lį, teks tap­ti psi­cho­lo­gu sau ir ki­tiems, o svar­biau­sia – pri­si­min­ti, kad rei­kia my­lė­ti ar­ti­mą sa­vo. Kas tam prie­šin­sis, su­strei­kuos svei­ka­ta ir grės ne­lai­mės.

Kai­ta neiš­ven­gia­ma

Bio­rit­mai – tai kiek­vie­nam žmo­gui sa­vi­ta or­ga­niz­mo pro­ti­nių, emo­ci­nių ir fi­zi­nių po­jū­čių kai­ta. Jie, kar­to­da­mie­si vie­no­dais in­ter­va­lais, ly­di mus vi­są gy­ve­ni­mą. Tai sa­vo­tiš­ka or­ga­niz­mo sau­gos sis­te­ma, ne­lei­džian­ti per­varg­ti ir iš­sek­ti. Sa­ko­ma, kad nuo ati­tin­ka­mų bio­rit­mų fa­zės pri­klau­so mū­sų ge­bė­ji­mas mąs­ty­ti, su­vok­ti gau­tą in­for­ma­ci­ją, pri­si­tai­ky­ti, at­lik­ti vie­ną ar ki­tą dar­bą.
Igo­ris Byč­ko­vas sa­ko, kad kiek­vie­ną vei­kia va­lan­dos, mė­ne­sio, me­tų ir net Van­de­nio epo­chos bio­rit­mai. Tei­gia­ma, kad Van­de­nio epo­cha pra­si­dė­jo 2000-ai­siais, bet, pa­sak pa­šne­ko­vo, iš tik­ro ji pra­si­dė­jo praė­ju­sio tūks­tant­me­čio vi­du­ry­je.
Kiek­vie­nas žmo­gus taip pat tu­ri sa­vo bio­rit­mų pro­gra­mą. Ji kin­ta kas še­še­rius me­tus. „Tai lo­giš­ka, nes mes – gam­tos vai­kai. Jei gam­to­je vis­kas cik­liš­kai vyks­ta, bū­na pa­va­sa­ris, va­sa­ra, ru­duo, žie­ma, taip ir žmo­gui bū­na bū­din­gi to­kie pat pe­rio­dai. Po va­sa­ros nea­tei­na žie­ma, tai­gi ir kiek­vie­nas žmo­gus iš­gy­ve­na tuos pa­čius lai­ko­tar­pius – jam bū­na ir ak­ty­vu­mo, ir ap­mąs­ty­mų pe­rio­dai“, – sa­ko I. Byč­ko­vas.
Gam­to­je bio­rit­mai kei­čia­si kas dvi va­lan­das, juos kei­čia ir Sau­lės ak­ty­vu­mas. Pa­sak spe­cia­lis­to, mes to ne­ma­to­me, ta­čiau jau­čia­me. Juk nuo­lat kin­ta žmo­gaus nuo­tai­ka, dar­bin­gu­mas. „Da­bar žmo­nes itin vei­kia stip­rūs Van­de­nio epo­chos bio­rit­mai. Ji tę­sis per du tūks­tan­čius me­tų ir svar­biau­sia žmo­ni­jos už­duo­tis – adap­tuo­tis prie nau­jos eros ener­gi­jos. Ki­nai gam­tos dės­nius ste­bė­jo ir pri­tai­kė sa­vas tai­syk­les. Lao Dzė yra pa­sa­kęs, kad tas, ku­ris ati­duos prio­ri­te­tus kam nors vie­nam, pra­ras vis­ką. Gam­to­je vi­sos sa­vy­bės ir lai­kai yra vie­no­dai svar­būs, ne­rei­kia nė vie­no lai­ko­tar­pio lai­ky­ti svar­bes­niu, o ki­to ig­no­ruo­ti“, – sa­ko bio­rit­mo­lo­gas.

Kas mū­sų lau­kia 2012 me­tais?

Pa­sak A. Byč­ko­vo, ki­tą­met vi­sus veiks žie­mos ener­gi­ja. Lai­ko­tar­pis yra su­si­jęs su kvė­pa­vi­mo sis­te­ma ir cent­ri­ne ner­vų sis­te­ma. „Gam­tos bio­rit­mas veiks mū­sų sme­ge­nis ati­tin­ka­mu daž­niu, ta­čiau me­tų bio­rit­mai la­biau­siai veiks žmo­gaus vi­daus pa­sau­lį, o ne ska­tins jo ak­ty­vu­mą ir dar­bin­gu­mą. Me­tų bio­rit­mų ener­gi­ja bran­dins kiek­vie­no dva­sin­gu­mą, są­mo­nin­gu­mą ir cent­ri­nę ner­vų sis­te­mą bei ska­tins kiek­vie­ną tap­ti psi­cho­lo­gu sau, ki­tiems, mo­kys vi­sa­ver­čiai bend­rau­ti, su­pras­ti vie­ni ki­tus. Tai tu­ri bū­ti svar­biau­sias da­ly­kas ki­tą­met“, – tei­gia pa­šne­ko­vas.A. Byč­ko­vo tei­gi­mu, praė­ju­sie­ji me­tai bu­vo itin konflik­tiš­ki, gąs­di­no fi­nan­si­nė kri­zė, ka­tast­ro­fos, že­mės dre­bė­ji­mai. „Jei žmo­nės nei­gia­mą ener­gi­ją „nu­temps“ į ki­tus me­tus, sirgs, blo­gai jau­sis, juos iš­tiks ner­vi­niai prie­puo­liai. Rei­kia ieš­ko­ti komp­ro­mi­sų, nie­ko neį­ro­di­nė­ti – tai bus be­pras­miš­ka. Ki­tą­met vi­sa­ta har­mo­ni­zuos šių me­tų ener­gi­ją. Jei žmo­gus bus nu­si­tei­kęs drau­giš­kai, tai­kiai, my­lės ki­tus, tai taps pa­ts ra­mes­nis. Jei ne, ta­da gam­ta jam at­si­ly­gins – nu­blokš lyg jū­ros ban­ga“, – aiš­ki­na jis.
2013 me­tai bus vi­siš­kai ki­to­kie. Že­mę veiks pa­va­sa­rio bio­rit­mas, tad ims vy­rau­ti ak­ty­vi­nan­ti ener­gi­ja. Pa­sak I. Byč­ko­vo, 2013-ai­siais pro­gno­zuo­ja­mi gam­tos pa­si­kei­ti­mai, bus svar­bus žmo­nių per­si­kė­li­mas iš vie­nos vie­tos į ki­tą. „La­bai svar­bu psi­cho­lo­giš­kai pa­si­reng­ti kiek­vie­nam lai­ko­tar­piui ir su­vok­ti, kas ir ko­dėl vyks­ta. Ne­ver­ta eik­vo­ti ener­gi­jos be­pras­miams da­ly­kams. Štai, žmo­gų ima veik­ti žie­mos bio­rit­mai, o jis to ne­pai­so. No­rė­da­mas at­sta­ty­ti na­tū­ra­liai atė­ju­sį ra­my­bės pe­rio­dą, jis ima bė­gio­ti pas gy­dy­to­jus, dirb­ti­nai ak­ty­vin­ti sa­ve, spor­tuo­ti. To ne­ver­ta da­ry­ti – rei­kia su­vok­ti, kad jį vei­kia žie­mos bio­rit­mai ir šiuo me­tu skir­tas lai­kas pa­mąs­ty­ti. Yra lai­kas mė­ty­ti ak­me­nis, yra lai­kas juos rink­ti“, – ko­men­tuo­ja gy­dy­to­jas.
Kalbino Oksana Laurutytė

Ki­tą­met – sau­go­tis ug­nies ir pa­mil­ti Že­mę

Pap­ra­šy­ta nu­sa­ky­ti Šiau­lių atei­tį, iš­me­tu­si Ta­ro kor­tas bū­rė­ja An­ge­lė Rei­me­rie­nė at­si­dūs­ta – biu­dže­tas bus kiau­ras, o jei mies­to val­džią į sa­vo ran­kas no­rės paim­ti mo­te­ris, nie­ko ge­ro ne­bus. „Mies­tui išei­ti iš su­dė­tin­gos fi­nan­si­nės si­tua­ci­jos įma­no­ma, bet val­džios vy­rai pa­si­klys tarp vi­sų ga­li­my­bių, kri­ti­ka juos stab­dys, to­dėl jo­kių po­zi­ty­vių žings­nių ne­bus ženg­ta“, – pra­na­šau­ja bū­rė­ja.

Ko­dėl Lie­tu­vo­je ma­žai ura­ga­nų ir ne­bū­na ga­lin­gų po­tvy­nių? Pa­sak A. Rei­me­rie­nės, lie­tu­viai – že­mę my­lin­tys žmo­nės, to­dėl kad ir to­liau taip bū­tų, rei­kia ska­tin­ti žem­dir­bys­tę, ko­lek­ty­vi­nių so­dų plėt­rą. „Že­mė – gy­va. Ji rea­guo­ja, „krau­juo­ja“. Jei tu ją my­li, ji ta­ve pa­ken­čia ir „ne­šio­ja“. Že­mės dre­bė­ji­mai vyks­ta ten, kur daug žmo­nių nea­py­kan­tos, kur daug ka­riau­ja­ma. Ji no­ri nu­mes­ti nuo sa­vęs tuos, ku­rie jai ken­kia. Ant že­mės ne­tgi nu­si­spjau­ti nuo­dė­mė – tar­si ma­mai spjau­ti į akis. Nors mes ir itin sku­ban­tys žmo­nės, tai rei­kia pri­si­min­ti“, – sa­ko bū­rė­ja.
„Kai žiū­riu se­niems žmo­nėms į ran­kas, ste­biu ryš­kias že­mės li­ni­jas. Ast­ro­lo­gai gąs­di­na žmo­nes, kad ki­tą­met bus daug sti­chi­nių ne­lai­mų, bet ar taip bus, pri­klau­so nuo pa­čių žmo­nių. La­bai di­de­lis pa­vo­jus ki­tą­met yra ug­nis. Atei­da­mas Van­de­ni­nis dra­ko­nas spjau­do­si ug­ni­mi. Tai reiš­kia, kad ga­li kil­ti daug gais­rų“, – sa­ko mo­te­ris.
Pa­sak pa­šne­ko­vės, ka­rai ky­la, nes nė­ra pu­siaus­vy­ros. Žmo­nių yra per daug, jų tu­ri lik­ti tiek, kiek rei­kia, juk vi­sų neį­ma­no­ma iš­mai­tin­ti. „Ki­tą­met tu­ri­me su­stip­rin­ti mo­te­riš­ką, mo­ti­niš­ką pra­dą, ant­raip gau­si­me nuo Že­mės niuk­są“, – sa­ko ji.
Da­bar vi­si žmo­nės pyks­ta kaip vel­niai, ant val­džios riau­mo­ja, dras­ko­si gi­mi­nės dėl že­mės ga­ba­lė­lio. „Net­gi no­rė­da­mi su­liek­nė­ti mes su­ku­ria­me bai­sią pro­gra­mą – mais­to nea­py­kan­tą. Ne­to­li­mo­je atei­ty­je to mais­to rei­kės su ži­bu­riu ieš­ko­ti. Jo bus neį­ma­no­ma val­gy­ti, jis pa­ts bėgs nuo mū­sų. Bus tiek ma­žai mais­to, kad už ki­log­ra­mą pi­ni­gų te­ga­lė­si nu­si­pirk­ti 100 gra­mų mais­to. In­dė­nai sa­ko, kad kai bus nu­šau­tas pa­sku­ti­nis paukš­tis, brie­dis gi­rio­je ir pa­gau­ta pa­sku­ti­nė žu­vis, su­pra­si­me, kad pi­ni­gai yra ne­val­go­mi. Bū­ki­me ge­res­ni ir pa­sau­lis mums bus ge­res­nis. Žmo­nėms at­ro­do, kad tik Lie­tu­vos val­džia blo­ga. Vi­sur val­džia yra blo­ga. Pa­dė­ki­me vie­nas ki­tam ir bū­ki­me kar­tu, ta­da vis­kas pa­si­keis“, – sa­ko bū­rė­ja.
Val­džia no­ri su­telk­ti vie­no­se ran­ko­se kuo dau­giau tur­to. Kri­zę, anot bū­rė­jos, su­kė­lė vi­sa­tos pro­tas, ta­čiau žmo­nės ne­pa­si­mo­ko, ne­pa­de­da vie­nas ki­tam, to­liau kau­pia tur­tus, o pa­dė­ti ki­tiems – die­viš­ka ir kil­nu.
Pa­sak A. Rei­me­rie­nės, da­bar la­biau­siai ken­čia tie, ku­rie ki­tiems daug blo­go pa­da­rė. Ki­tą­met teks at­sa­ky­ti už pa­da­ry­tą blo­gį, ku­rį pa­da­rei ki­tam la­bai ne­se­niai. Jau­ni­mas ne­no­ri tuok­tis, tei­si­na­si taip da­ran­tys, kad gau­tų pa­šal­pų, leng­va­tų. „To­kie žmo­nės pa­tirs fi­nan­si­nių nuo­sto­lių, nes da­bar ban­do pa­si­nau­do­ti si­tua­ci­ja. Jei pi­ni­gai ver­tin­ges­ni už mei­lės įtei­si­ni­mą, žmo­nės iš­si­skirs. Ne­si­seks ir tiems, ku­rie ki­tus lai­ko kvai­les­niais, nie­ki­na. Ne­lai­mės lau­kia ir tų, ku­riems ki­ti pa­vy­di, to­dėl ge­riau ne­de­monst­ruo­ti sa­vo tur­tų, pa­sie­ki­mų, ne­si­gir­ti sa­vo mei­le ir šlo­ve, ypač per te­le­vi­zo­rių, spau­do­je“, – pa­ta­ria pa­šne­ko­vė.
Ko ki­tą­met ga­li ti­kė­tis Šiau­liai? Pa­sak A. Rei­me­rie­nės, įsi­vaiz­duo­ki­me, kad Šiau­liai – di­de­lė šei­ma, ku­ri ėmė, pa­si­sko­li­no pi­ni­gų, iš­kė­lė di­de­lę puo­tą, kad bū­tų links­ma. „Pra­sis­ko­li­nu­siems dar sko­lin­tis? Or­ga­ni­zuo­ki­te to­kius ren­gi­nius, kur ma­žai iš­lai­dų. Pas­kelb­ki­te ren­gi­nį, o žmo­nės pa­tys at­vyks ir pa­ro­dys, ką mo­ka kur­ti, ga­min­ti“, – sa­ko ji.
Ne­pa­tin­ka bū­rė­jai ir mies­to skulp­tū­ros. „Pri­da­rė mies­te tų skar­di­nių pa­bai­siu­kų. Tie ašt­rūs kam­pai – lyg iš­si­žio­ję vel­niai. Ne­ge­rą ener­gi­ją jie sklei­džia. Kam tos „gro­žy­bės“? Vie­ną ge­rą skulp­tū­rą pa­da­ry­ki­te – vi­si pa­si­džiaugs. Jei ne­mo­ka­mai „skar­das“ ga­vo mies­tas, tai jau bū­ki­te ge­ri, nuim­ki­te. Tos „gro­žy­bės“ tik pir­tims puoš­ti, jos tin­ka tik ten, kur ug­nis de­ga“, – sa­ko ji.
Anot A. Rei­me­rie­nės, kor­tos ro­do, kad Šiau­lių lau­kia nuo­sto­liai, ryt­die­na yra neaiš­ki ir ne­ma­ty­ti pro­duk­ty­vios atei­ties. „Yra ga­li­my­bių, bet jų tiek daug, kad po­li­ti­kai jo­se su­si­pai­nios ir nie­kur ne­be­nueis. Mies­to va­do­vams teks su­ras­ti neįp­ras­tą išei­tį, tik ta­da ateis ra­my­bė ir pa­si­ti­kė­ji­mas, ypač emo­ci­nis. La­bai re­ko­men­duo­ja­ma iš­kiš­ti no­sį į ki­tas ša­lis. Siųs­ti val­di­nin­kus į ko­man­di­ruo­tes, už­megz­ti nau­din­gų ry­šių, o ne pra­mo­gau­ti“, – sa­ko ji.
Mies­to val­džią kan­kins daug min­čių, to­dėl pro­tas pra­ras nuo­vo­ką. „Su­dė­ki­te pi­ni­gus į bend­rą ka­ti­lą ir nau­do­ki­te juos ten, kur la­biau­siai rei­kia, o ne ten, kur bu­vo se­niau su­pla­nuo­ta“, – pa­ta­ria ji.
Kor­tos ro­do, kad ki­tą­met val­džia ne­ras išei­ties iš su­dė­tin­gos si­tua­ci­jos. Net ga­li bū­ti pa­keis­ta mies­to val­džia, bet ta kai­ta bus be­pras­mė, kaip A. Kry­lo­vo pa­sa­kė­čio­je: „Gal mu­zi­ka ki­taip skam­bės, jei sė­si­me iš ei­lės.“
Kalbino Oksana Laurutytė
 

2012-ie­ji – Juo­do­jo van­de­ni­nio dra­ko­no me­tai. Ką reiš­kia dra­ko­no sim­bo­lis ir su kuo jis sie­ja­mas skir­tin­go­se kul­tū­ro­se? Kaip dra­ko­no sim­bo­lis pa­si­reikš ki­tą­met?

Sim­bo­li­ka mi­tuo­se

Dra­ko­nas bu­vo 1940, 1952, 1964, 1976, 1988 ir 2000 me­tų sim­bo­liu. Jis pe­rims sa­vo tei­ses nuo ki­tų me­tų sau­sio 23-io­sios ir val­dys iki 2013-ųjų va­sa­rio 9-osios.

Dra­ko­nas – mi­ti­nė bū­ty­bė, pa­pras­tai vaiz­duo­ja­ma di­de­lės stip­rios gy­va­tės ar ko­kios nors ki­tos rep­ti­li­jos pa­vi­da­lu. Šiam ženk­lui pri­ski­ria­mos ste­buk­lin­gos dva­si­nės sa­vy­bės. Žo­dis „dra­ko­nas“ yra ki­lęs iš grai­kiš­ko žo­džio „dra­kon­tos“, reiš­kian­čio gy­va­tę, jū­ros žu­vį.

Mi­tuo­se pa­sa­ko­ja­ma apie tai, kad dra­ko­nai su­kū­rė pa­sau­lį ir kad jie daž­niau­siai pri­me­na pir­mykš­tes žiau­rias bū­ty­bes, ku­rias nu­ga­lė­ti ga­li tik die­vai. Vė­liau dra­ko­nų var­žo­vais ta­po kar­žy­giai did­vy­riai – nu­ga­lė­ti šias bū­ty­bes pa­sa­ko­se ir le­gen­do­se ta­po le­mia­mu iš­ban­dy­mu he­ro­jams, ku­rie tai pa­da­rę ras­da­vo lo­bį ar iš­va­duo­da­vo įka­lin­tą ka­ra­lai­tę. Šia pra­sme dra­ko­nas vaiz­duo­ja­mas kaip lau­ki­nio žvė­riš­ko įnir­šio sim­bo­lis, ku­rį su­tram­dy­ti ga­li tik dis­cip­li­nuo­ta jė­ga.

Krikš­čio­niš­ka sim­bo­li­ka įžvel­gia dra­ko­ne Liu­ci­fe­rį, ku­rį ar­kan­ge­las My­ko­las nu­bloš­kė į pra­ga­ro ug­nį, to­dėl jie daž­nai su­si­ję su ug­ni­mi ir vaiz­duo­ja­mi kvė­puo­jan­tys lieps­na ar­ba lai­ko­mi įsi­vy­ra­vu­sio chao­so su­kė­lė­jais, ku­riuos ga­li­ma su­nai­kin­ti tik di­de­lė­mis dva­si­nė­mis ir fi­zi­nė­mis ga­lio­mis.

An­ti­kos lai­kų šal­ti­niai dra­ko­ną trak­tuo­ja kaip chao­są – tvar­kin­go pa­sau­lio an­ti­po­dą.

Bu­diz­mo le­gen­do­se daug kal­ba­ma apie dra­ko­nus, dao­siz­mo teo­ri­jos ir­gi ku­pi­nos pa­sa­ko­ji­mų apie šių spar­nuo­tų bū­ty­bių veiks­mus. Dra­ko­nai čia – spar­nuo­tos gy­va­tės. Jų sim­bo­ly­je su­si­pi­na gy­vū­nai, įkū­ni­jan­tys du pa­sau­lius – vir­šu­ti­nį (paukš­tis) ir že­mu­ti­nį (gy­va­tė).

Dra­ko­nas yra šven­tų­jų – Kle­men­to, Jur­gio, Mar­ga­ri­tos, Mar­tos, Sam­so­no, Sil­vest­ro, Kei­no ir apaš­ta­lo Pi­ly­po – sim­bo­lis.

Egip­tie­čiai juos lai­kė Ozi­rio, mi­ru­sių­jų die­vo, emb­le­ma. Apo­pą, tam­sos ir chao­so dra­ko­ną, kas­ryt nu­ga­li Sau­lės die­vas Ra.

Grai­kų kul­tū­ro­je dra­ko­nas – He­rak­lio, pa­bai­sų nu­ga­lė­to­jo, at­ri­bu­tas.

Dra­ko­nai vaiz­duo­ja­mi įkin­ky­ti į ro­mė­nų vai­sin­gu­mo dei­vės Ce­re­ros ve­žė­čias.

Žy­dai šias bū­ty­bes lai­ko ap­si­lei­di­mo sim­bo­liu ir dy­ku­mų gy­ven­to­jais.

Ja­po­ni­jo­je dra­ko­nas su trim na­gais ant le­te­nų sim­bo­li­zuo­ja Mi­ka­do – im­pe­ra­to­riš­ką­ją ir dva­si­nę val­džią.

Lai­mės ir tur­to sim­bo­lis

Skir­tin­gai nei Va­ka­ruo­se, Ry­tų Azi­jo­je į dra­ko­ną daž­niau­siai žvel­gia­ma kaip į lai­mės sim­bo­lį. Šios fan­tas­ti­nės bū­ty­bės ki­nų mi­to­lo­gi­jo­je įkū­ni­ja vy­riš­ką­jį pra­dą, pir­mi­nį ele­men­tą „jan“, drau­ge su fe­nik­su, įkū­ni­jan­čiu mo­te­riš­ką­jį pra­dą „jin“. Dra­ko­no at­vaiz­das tar­nau­ja kaip im­pe­ra­to­riaus sim­bo­lis, o fe­nik­so – im­pe­ra­to­rie­nės.

Apsk­ri­tai dra­ko­nams di­de­lė dva­si­nė reikš­mė tei­kia­ma vi­so pa­sau­lio re­li­gi­jo­se ir kul­tū­ro­se. Dau­ge­ly­je jų sa­ko­ma, jog dra­ko­nai kur kas iš­min­tin­ges­ni už žmo­nes. Be to, jie pa­si­žy­mi ant­gam­ti­nė­mis sa­vy­bė­mis, ge­ba val­dy­ti upes, lie­tų, šu­li­nių van­de­nį.

Vi­du­ram­žių sim­bo­li­ko­je dra­ko­nai bu­vo iš­da­vys­tės ir neiš­ti­ki­my­bės, pyk­čio ir pa­vy­do sim­bo­liai. Apsk­ri­tai jie sim­bo­li­za­vo di­de­lį blo­gį. Bet dar daž­niau jie bū­da­vo sie­ja­mi su ne­prik­lau­so­my­be, ly­de­ria­vi­mu ir jė­ga.

Ka­dan­gi dra­ko­nas Ry­tuo­se lai­ko­mas ga­lin­gu tur­tų sau­go­to­ju, va­di­na­si, su juo sie­ja­mas kles­tė­ji­mas ir ne­si­bai­gian­ti sėk­mė.

Ma­no­ma, kad na­muo­se ar biu­re jis sa­vo „kos­mi­niu al­sa­vi­mu“ su­tei­kia sėk­mės vi­so­se gy­ve­ni­miš­ko­se sfe­ro­se. Tai­gi jo at­vaiz­dą ga­li­ma įkur­din­ti vi­suo­se na­mų kam­pe­liuo­se. Ta­čiau la­biau­siai dra­ko­no ga­lia pa­si­reiš­kia ry­ti­nė­je pu­sė­je, ypač jei jis bus ža­lios spal­vos, tar­kim, iš­pjau­tas iš pusb­ran­gio ža­lio ak­mens.

Ne­pai­sant to, kad dra­ko­ną ga­li­ma įkur­din­ti bet ku­ria­me na­mų sek­to­riu­je, bū­ti­na at­si­žvelg­ti į jo su­de­ri­na­mu­mą su konk­re­taus sek­to­riaus sti­chi­ja. Piet­va­ka­riuo­se ir šiau­rės ry­tų pu­sė­je pra­vers kriš­to­li­nės, po­rce­lia­ni­nės ar ke­ra­mi­nės fi­gū­rė­lės, o ry­tuo­se ir piet­ry­čiuo­se tiks me­di­nis dro­ži­nė­tas dra­ko­nas. Ki­to­se pu­sė­se ver­ta pa­mąs­ty­ti apie pa­veiks­lus su jo at­vaiz­du.

Dra­ko­ną ga­li­ma įkur­din­ti sve­tai­nė­je ar val­go­ma­ja­me, bet ne mie­ga­ma­ja­me, nes jis ne­lin­kęs do­va­no­ti ra­my­bę ir poil­sį. Bend­ro­jo nau­do­ji­mo pa­tal­po­se, iš­sky­rus vo­nią, tua­le­tą ir vir­tu­vę, jis su­teiks stip­rios „jan“ ener­gi­jos na­mams. Šiuo tiks­lu ga­li pa­si­tar­nau­ti po­rce­lia­ni­niai ar ke­ra­mi­niai in­dai, pa­puoš­ti dra­ko­nais.

Jei­gu nu­spren­dė­te įsi­gy­ti pa­veiks­lą ar sta­tu­lė­lę su dra­ko­no at­vaiz­du, at­min­ki­te, kad jis ne­tu­rė­tų bū­ti per­ne­lyg di­de­lis tai pa­tal­pai, nes už­goš pa­ties na­mo ener­ge­ti­ką. Jei­gu abe­jo­ja­te, ver­tė­tų pa­rink­ti ma­žes­nį jo at­vaiz­dą. Dra­ko­nas tu­rė­tų bū­ti maž­daug akių ly­gy­je ir nie­ka­da ne­tup­dy­ki­te jo per aukš­tai, nes to­kiu at­ve­ju jis pri­da­rys ža­los.

Nuo se­nų lai­kų ki­nai su­tin­ka Nau­juo­sius me­tus ri­tua­li­niais dra­ko­no šo­kiais, kad bū­tų su­stip­rin­ta jo „jan“ ener­gi­ja ir su­teik­tų sėk­mės vi­siems me­tams.

Ženk­las – Dra­ko­nas

Dra­ko­nas – ženk­las, do­va­no­jan­tis žmo­gui tur­tą, har­mo­ni­ją, il­gaam­žiš­ku­mą, ta­čiau tai ne­ga­ran­tuo­ja ra­maus ir leng­vo, ne­rū­pes­tin­go gy­ve­ni­mo. Jis žvil­ga vi­so­mis vai­vo­rykš­tės spal­vo­mis, bet nea­ki­na: dos­niai do­va­no­ja­mos gė­ry­bės – tik iliu­zi­ja. Ši keis­ta bū­ty­bė ir eg­zis­tuo­ja, ir neeg­zis­tuo­ja kar­tu. Gi­męs kaip fan­ta­zi­ja, ga­lin­gas ir stip­rus, jis lei­džia iš nas­rų ug­nį, bet ir pa­ts su­de­ga per šven­tę, o iš pe­le­nų, tar­si fe­nik­sas, gims­ta nau­jas.

Van­de­ni­nis dra­ko­nas – drau­giš­kas, su juo leng­va bend­rau­ti. Jis re­tai iš­lei­džia sėk­mę iš ran­kų, pa­si­žy­mi di­de­le kant­ry­be, lin­kęs ge­riau pa­lauk­ti re­zul­ta­tų, ne­gu rei­ka­lau­ti jų ne­del­siant. Vie­nin­te­lis da­ly­kas, truk­dan­tis po šiuo ženk­lu gi­mu­siam žmo­gui, yra ten­den­ci­ja šo­ki­nė­ti nuo vie­no da­ly­ko prie ki­to, nuo vie­nos sfe­ros prie ki­tos. Jam sun­ko­ka su­kon­cent­ruo­ti dė­me­sį į vie­ną konk­re­tų tiks­lą.

Ne­sut­ram­do­mas en­tu­zias­tas Dra­ko­nas yra gi­męs po sėk­mės ženk­lu. Tai ryš­ki neei­li­nė as­me­ny­bė. Šio ženk­lo at­sto­vo cha­rak­te­ris gy­vas, iš­di­dus, sa­vi­mi pa­si­ti­kin­tis, gar­bėt­roš­kiš­kas, at­kak­lus, ta­čiau drau­ge ir in­te­li­gen­tiš­kas, di­džiad­va­siš­kas, ne­smulk­me­niš­kas, ne­veid­mai­niš­kas. Dau­ge­lis Dra­ko­nų pa­si­žy­mi aukš­tu in­te­lek­tu ir yra ly­di­mi sėk­mės vi­so­se sfe­ro­se.

Bend­rau­da­mas Dra­ko­nas yra ka­te­go­riš­kas, ne­pa­si­žy­mi di­de­liu dip­lo­ma­tiš­ku­mu, ta­čiau la­bai pa­tik­lus (bet ne nai­vus). Ne­pai­sant per­ne­lyg di­de­lio reik­lu­mo ki­tiems, tu­ri daug drau­gų, nes ati­duo­da jis ge­ro­kai dau­giau. Šis žmo­gus vi­sa­da yra dė­me­sio cent­re, jo pa­žiū­ros la­bai ver­ti­na­mos, nes jis vi­sa­da pa­si­žy­mi ori­gi­na­lia nuo­mo­ne kiek­vie­nu klau­si­mu.

Mi­ti­nio gy­vū­no po­lin­kiai

2012-ųjų sim­bo­liui pa­tin­ka bū­ti drau­gi­jo­je. Jis mėgs­ta pa­ro­do­mą­ją pra­ban­gą, ta­čiau pri­klau­so pa­žei­džia­moms bū­ty­bėms, ne­su­ge­ban­čioms pri­pa­žin­ti sa­vo silp­ny­bių. Ži­no­ma, jis ban­do su­vok­ti sa­vo klai­das, ta­čiau tai jam tik­rai ne­leng­vai se­ka­si. Tai ro­man­ti­kas, ku­riam pa­tin­ka ieš­ko­ti mei­lės ir prie­rai­šu­mo ob­jek­tų. Ge­ba stip­riai my­lė­ti. La­biau­siai tin­kan­tys jam par­tne­riai – Bež­džio­nė ir Žiur­kė.

Dra­ko­nas pa­si­žy­mi stip­ria svei­ka­ta, di­de­le gy­ve­ni­miš­ką­ja ener­gi­ja. Jis pa­si­ren­gęs dirb­ti iš­ti­są pa­rą, kad pa­siek­tų trokš­ta­mą tiks­lą, nors yra ga­na im­pul­sy­vus ir ne vi­sa­da įsi­vaiz­duo­ja as­me­ni­nių poel­gių pa­sek­mes.

Pa­si­žy­mi įvai­riais in­te­re­sais. Ja­me gy­va avan­tiū­ris­to ir nuo­ty­kių ieš­ko­to­jo dva­sia. Jei tu­rės pi­ni­gų, Dra­ko­nas nie­ka­da ne­pra­leis ga­li­my­bės pa­ke­liau­ti, ypač po ne­ži­no­mas vie­tas, o ne įpras­tais tu­ris­ti­niais marš­ru­tais.

Tai – ko­vo­to­jas ir nu­ga­lė­to­jas. Jam daug duo­ta, bet iš jo daug ir rei­ka­lau­ja­ma. Di­de­lis in­te­lek­tas ir pri­gim­ti­nis ta­len­tas lei­džia šio ženk­lo at­sto­vams pa­siek­ti gra­žių aukš­tu­mų kū­ry­bo­je ir kar­je­ro­je. Dra­ko­nas ne­mėgs­ta pa­šai­pos, at­leis­ti už ne­vy­ku­sį hu­mo­rą jis ga­li ne­bent Bež­džio­nei. San­tuo­ka su šio ženk­lo par­tne­riais ža­da lai­mę ir har­mo­ni­ją.

San­ty­kiuo­se su ap­lin­ki­niais Dra­ko­nas di­džiad­va­siš­kas, ge­ros šir­dies ir pla­čios sie­los. Tie­sa, kar­tais bū­na šiurkš­tus ir ne­su­si­val­dan­tis, ta­čiau mėgs­ta gir­ti ki­tus. Ne vel­tui jis daž­nai at­si­du­ria dė­me­sio cent­re, yra vi­sų my­li­mas, ger­bia­mas, juo ža­vi­ma­si, į jo nuo­mo­nę įsi­klau­so­ma. Stip­rios Dra­ko­no as­me­ny­bės bruo­žas yra sie­kis bū­ti ly­de­riu vi­so­se sri­ty­se.

Dra­ko­no me­tais yra gi­mę ak­to­riai Pat­ri­kas Svei­zis ir Dži­na Lo­lob­ri­dži­da, dai­ni­nin­kai To­mas Džon­sas ir Pla­ci­das Do­min­gas, spor­ti­nin­kai Pe­le ir Ar­vy­das Sa­bo­nis, po­li­ti­kai Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas, Eduar­das Še­vard­na­dzė, Če Ge­va­ra. Apsk­ri­tai sa­ko­ma, kad tie, ku­rie iš­vy­do pa­sau­lį po Dra­ko­no ženk­lu, gi­mė su „si­dab­ri­niu šaukš­tu bur­no­je“.

Kaip už­ka­riau­ti Dra­ko­no pa­lan­ku­mą

Rink­da­mie­si dra­bu­žius Nau­jų­jų me­tų va­ka­rė­liui, su­tei­ki­te pir­me­ny­bę juo­dų ir auk­si­nių spal­vų de­ri­niams. Ug­ni­mi be­si­spjau­dan­čiam Dra­ko­nui pa­tiks ir lieps­nin­ga rau­do­na, bet jei jums tai per­ne­lyg drą­si spal­va, ją pri­slo­pin­ki­te de­rin­da­mi su juo­da.

Ka­dan­gi ki­tų me­tų sim­bo­lis la­bai mėgs­ta van­de­nį, ga­li­te už­si­tik­rin­ti jo pa­lan­ku­mą, rink­da­mie­si „sro­ve­nan­čius“ au­di­nius ir bet ku­riuos jū­ri­nės sti­chi­jos at­spal­vius. Drą­siai eks­pe­ri­men­tuo­ki­te be­si­reng­da­mi, nes ba­na­lu­mo Dra­ko­nas ne­mėgs­ta. Pui­ki idė­ja mo­te­rims su­tik­ti Juo­do­jo dra­ko­no me­tus „un­di­nės“ si­lue­to su­kne­le, vy­rams – ap­si­vilk­ti žvy­ne­liais bliz­gan­tį švar­ką, pri­me­nan­tį gy­va­tės odą. Pui­kiai at­ro­dys ir rū­bai pla­čio­mis ran­ko­vė­mis, pri­me­nan­čio­mis pa­sa­kiš­kus spar­nus.

Dra­ko­nas die­vi­na pra­ban­gą, to­dėl bran­gūs pa­puo­ša­lai – bū­ti­na šios ste­buk­lin­gos nak­ties są­ly­ga. Jo­kios plast­ma­sės ir pi­gių bliz­gu­čių! Sėk­mę pri­trauk­ti pa­dės ju­ve­ly­ri­niai dra­ko­niu­ko, gy­va­tės ar drie­žo pa­vi­da­lo dir­bi­niai.

Ava­ly­nė tu­ri bliz­gė­ti! Dra­ko­nui pa­tin­ka bliz­ge­sys, tad pa­de­monst­ruo­ki­te sa­vo nea­be­jin­gu­mą jo ver­ty­bėms, ap­siau­da­mos bliz­gan­čius ba­tus – auk­si­nius ar si­dab­ri­nius. Vy­rams pa­tar­ti­na avė­ti la­ki­nius ba­tus.

Dra­ko­nas – emo­cin­gas ir ener­gin­gas, tai­gi jei jūs ir jū­sų sve­čiai ty­liai krams­nos sa­lo­tas prie­šais te­le­vi­zo­rių, jo pa­lan­ku­mo neuž­si­tar­nau­si­te! Va­ka­ras tu­ri bū­ti links­mas ir triukš­min­gas, mu­zi­ka – gar­si, o žai­di­mai – azar­tiš­ki.

Ape­ti­to sto­ka Dra­ko­nas ne­si­skun­džia, bet jo­kių kon­ser­vų ir pus­fab­ri­ka­čių! Vis­kas ga­mi­na­ma tik iš švie­žios mė­sos, bifš­tek­sas tu­ri bū­ti su krau­ju, o jau­tie­na – švel­niai raus­va vi­du­je!

Sta­las ser­vi­ruo­ja­mas ryš­kiai, o Juo­do­jo dra­ko­no me­tais gel­to­na spal­va pri­va­lo­ma. Tai ga­li bū­ti stal­tie­sė, in­dai ar bent jau ser­ve­tė­lės. Pa­tiks Van­de­ni­niam dra­ko­nui ir po­re­lė jū­ri­nių kriauk­le­lių – kaip pa­puo­ša­las.

Vis­kas pa­reng­ta? Lai­kas su­gal­vo­ti no­rą!

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Lai­ko­tar­pis iki Kū­čių ir šv. Ka­lė­dų lie­tu­viams nuo se­no bu­vo skir­tas nu­si­ra­min­ti, ap­va­ly­ti sa­vo kū­ną pa­snin­ku, o sie­lą – nuo pik­tų min­čių, ap­kal­bų ir ne­san­tai­kos. Dia­na Mar­ti­nai­tie­nė, Šiau­lių kul­tū­ros cent­ro Et­ni­nės kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­ja, sa­ko, kad prieš Kū­čias žmo­nės bū­ti­nai nu­si­praus­da­vo pir­ty­je, su­tvar­ky­da­vo na­mus, svar­biau­sia – at­si­pra­šy­da­vo tų, su ku­riais su­si­py­ko. „Nors ne­re­tai žmo­gui la­bai sun­ku nu­ga­lė­ti sa­vo iš­di­du­mą ir su­si­tai­ky­ti, prieš Kū­čias tai pa­da­ry­ti bū­ti­na, ant­raip ne­su­ta­ri­mų ra­tas su­ksis ir ki­tą­met“, – sa­ko ji.

Neišsp­ręs­tos pro­ble­mos ga­li nu­si­kel­ti į ki­tus me­tus

Kū­čių va­ka­ras tu­ri bū­ti ne nuo­var­gio, o mei­lės iš­raiš­ka, ta­čiau re­tai šiuo­lai­ki­nei šei­mi­nin­kei pa­vyks­ta prie sta­lo pri­sės­ti ne­pa­var­gu­siai ir nu­si­ra­mi­nu­siai. Juk rei­kia pa­ruoš­ti 12 pa­tie­ka­lų, su­tvar­ky­ti na­mus, pa­si­puoš­ti ir šei­my­nykš­čius pa­puoš­ti šven­ti­niais šva­riais rū­bais. D. Mar­ti­nai­tie­nė sa­ko, kad se­no­vė­je Kū­čias pa­si­tik­ti nu­si­ra­mi­nus bu­vo vi­siš­kai rea­lu, nes žie­mą esant trum­poms die­noms jo­kių sun­kių dar­bų ir ne­bu­vo ga­li­ma dirb­ti. Dau­ge­lis die­nas leis­da­vo ra­miai, ne­sku­bė­da­mi, ne­pa­varg­da­mi.

Gal­būt net pa­snin­kas ad­ven­to lai­ko­tar­piu iki Kū­čių bu­vo skir­tas ne tik kū­nui ap­va­ly­ti. Juk ne­pa­varg­da­mi žmo­nės tu­rė­jo ma­žiau val­gy­ti, tad stip­riau pa­si­stip­rin­ti ne­rei­kė­da­vę. Pas­nin­ko itin lai­ky­da­vo­si dzū­kai, ku­rie vi­sas ke­tu­rias ad­ven­to sa­vai­tes ne­val­gy­da­vo mė­sos, pie­no pro­duk­tų, kiau­ši­nių. Ma­no­ma, kad uo­liau pa­snin­kau­ti ver­tė mais­to sto­ka. Krikš­čio­niš­ka ne­žu­dy­mo idė­ja ne­bu­vo ak­cen­tuo­ja­ma – per ad­ven­tą šei­mos skers­da­vo kiau­lę, kad mė­sos bū­tų Ka­lė­dų šven­tėms.

Prie Kū­čių sta­lo rei­kė­da­vo sės­ti ne tik šva­ria sie­la ir kū­nu. Tra­di­ciš­kai rei­kė­da­vo grą­žin­ti vi­sas sko­las. Bu­vo ti­ki­ma, kad tos pro­ble­mos, ku­rių neišsp­rę­si iki Kū­čių, tę­sis vi­sus ki­tus me­tus.

Ant sta­lo šei­mi­nin­kės pa­dė­da­vo de­vy­nis, vė­les­niais lai­kais – 12 ve­ge­ta­riš­kų pa­tie­ka­lų. De­vy­nių pa­tie­ka­lų bū­ti­ny­bė sim­bo­li­za­vo mė­nu­lio ke­lio­nę, o dvy­li­ka at­si­ra­du­sių pa­tie­ka­lų – 12 mė­ne­sių, Jė­zaus Kris­taus apaš­ta­lų. Pa­tie­ka­lai bu­vo skir­ti tam, kad kiek­vie­ną mė­ne­sį lan­ky­tų sėk­mė, gau­sa, tur­tai, svei­ka­ta.

Dzū­kai ant sta­lo dau­giau pa­tiek­da­vo pa­tie­ka­lų su gry­bais, uo­go­mis, že­mai­čiams bū­ti­nas val­gis bu­vo „ci­bu­ly­nė“, ka­na­pių sėk­los, o aukš­tai­čiams – vir­ti­nu­kai, grū­dų pa­tie­ka­lai.

Bur­tai ir apei­gos

Su­sė­dę prie Kū­čių sta­lo dzū­kai kvies­da­vo vė­les – bu­vo ti­ki­ma, kad ir jos per Kū­čias ap­si­lan­ko. Pa­sak D. Mar­ti­nai­tie­nės, dėl šios prie­žas­ties ant sta­lo ne­bū­da­vo de­da­mi ašt­rūs įran­kiai – pei­liai ir ša­ku­tės, kad vė­lės ne­su­si­žeis­tų. Šei­my­nykš­čiai val­gy­da­vo šaukš­tais, o ei­da­mi mie­go­ti juos pa­lik­da­vo ap­vož­tus. Jei ry­tą kie­no nors šaukš­tas bu­vo ap­tik­tas at­vers­tas, reiš­kė, kad tas žmo­gus grei­tai mirs.

Al­ko­ho­lio per Kū­čias ne­bū­da­vo ge­ria­ma, tik la­bai ne­daug alaus – bu­vo pa­siun­čia­mas in­das ap­link sta­lą, kad vi­si gurkš­te­lė­tų. D. Mar­ti­nai­tie­nė sa­ko, kad li­nai, aguo­nos, ka­na­pės ir apy­niai – tai ne­pap­ras­ti au­ga­lai, nau­do­ti Kū­čių val­giams ruoš­ti. Šie au­ga­lai dėl sa­vo iš­skir­ti­nių sa­vy­bių bu­vę la­bai svar­būs mū­sų pro­tė­viams.

Šie­ną, ku­ris de­da­mas po Kū­čių sta­lo stal­tie­se, su­šer­da­vo gy­vu­liams ti­kint, kad ta­da jų ne­puls vil­kai, jie ne­nuk­lys nuo na­mų, bus vai­sin­gi ir t. t.

Po vai­šių, ku­rių me­tu rei­kia pa­ra­gau­ti vi­sų pa­tie­ka­lų, įpras­ta bu­vo žais­ti ir bur­ti. Pa­sak D. Mar­ti­nai­tie­nės, įpras­ti Kū­čių bur­tai – spė­ti, ar ki­tą­met su­kur­si šei­mą. Rei­kė­da­vo im­ti sau­ją kū­čiu­kų, rie­šu­tų, ap­ka­bin­ti tvo­rą. Jei daik­tų bus po­ri­nis skai­čius, reiš­kia, ve­si ar iš­te­kė­si.

Kū­čių va­ka­ro bur­tas – nu­si­suk­ti ir mes­ti ba­tą į du­ris. Jei ba­to no­sis at­si­suks į jas, reiš­kia, na­mus ki­tą­met pa­lik­si. „Mer­gi­nos dar bur­da­vo ant la­pe­lių už­ra­šy­da­mos 12 vy­rų var­dų ir pa­dė­da­mos po pa­gal­ve. Ry­tą trauk­da­vo. Tas vy­ras, ku­rio var­dą iš­trau­kei, tu­rė­tų bū­ti skir­ta­sis. Ki­tas bur­tas – va­ka­re sū­riai sau­sai pa­val­gius ir neat­si­gė­rus, ei­nant mie­go­ti ša­lia lo­vos rei­kia pa­sta­ty­ti van­dens du­be­nė­lį ir ant jo pa­dė­ti ko­kį nors pa­ga­liu­ką. Nak­tį su­sap­nuo­si jau­ni­kį, ku­ris ateis til­te­liu ir at­neš tau at­si­ger­ti“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

„Bluk­vil­kiai“ iš­va­lo kie­mus

Šv. Ka­lė­dų ry­tą vi­si ei­da­vo į baž­ny­čią ir die­ną įpras­tai leis­da­vo su šei­ma, so­čiai vai­šin­da­vo­si mė­sos val­giais, py­ra­gais. D. Mar­ti­nai­tie­nės tei­gi­mu, be­veik jo­kių ži­nių neiš­li­kę apie Ka­lė­dų pir­mos die­nos šven­ti­mą ikik­rikš­čio­niš­kais lai­kais. Šiuo me­tu jau nu­ny­ku­si tra­di­ci­ja – va­di­na­mų­jų „bluk­vil­kių“ vaikš­čio­ji­mai po kai­mus per Ka­lė­das. Vei­dus pri­den­gę kau­kė­mis (pa­na­šiai kaip per Už­ga­vė­nes) ke­li kai­mo vy­rai po kie­mus tam­py­da­vo rąs­tą (blu­kį). Apei­da­vo kiek­vie­ną kie­mą, svei­kin­da­vo vi­sus su šven­tė­mis, o pa­tys iš šei­mi­nin­kų gau­da­vo do­va­nų. Vė­liau kai­mo ga­le rąs­tą su­de­gin­da­vo. Apei­ga reikš­da­vo, kad su rąs­tu iš kie­mo iš­vel­ka­mos vi­sos bė­dos ir ne­lai­mės, o blu­kį su­de­gi­nant vi­sos blo­gy­bės pa­nai­ki­na­mos.

Svei­kin­ti su šv. Ka­lė­do­mis priim­ta iki Tri­jų ka­ra­lių. Tar­puš­ven­čiu bu­vo daug drau­di­mų, su­si­ju­sių su dar­bais – tai lai­ko­tar­pis, kai rei­kia švęs­ti. Žmo­nės links­min­da­vo­si apie dvi sa­vai­tes, o vė­liau kib­da­vo į dar­bus.

Su­ti­ki­te, ap­mau­du iš­ti­sus me­tus lai­ky­tis svei­ko gy­ve­ni­mo bū­do, no­rint pa­do­riai at­ro­dy­ti ir… vi­sus il­ga­lai­kius re­zul­ta­tus kaip ran­ka nu­brauk­ti per dvi ka­lė­di­nių ir nau­ja­me­čių šven­čių sa­vai­tes. Klau­si­mas, kaip iš­gy­ven­ti šven­ti­nį „per­si­val­gy­mo“ lai­ko­tar­pį, pa­da­rant  ma­žiau­sią ža­lą sa­vo or­ga­niz­mui, anaip­tol nė­ra pa­pras­tas.

Tai­gi pa­ban­dy­ki­me su­kur­ti tak­ti­ką, kaip at­si­lai­ky­ti prieš ka­lė­di­nę žą­sį, nuo­sta­bų šo­ko­la­di­nį tor­tą ir bul­vių sa­lo­tas, ku­rių ne­ra­ga­vo­te jau dve­jus me­tus. Bet ar rei­kia ma­rin­ti sa­ve ba­du?

Ba­da­vi­mas – ke­lias į nu­tu­ki­mą

• Jo­kiu bū­du nea­tei­ki­te į sve­čius al­ka­ni. Prieš iš­kil­min­gą va­ka­rie­nę nau­din­ga su­val­gy­ti vai­sių (tin­ka vis­kas, iš­sky­rus ba­na­nus; ypač ge­rai obuo­liai, kriau­šės, ki­viai, apel­si­nai). Jie su­teiks so­tu­mo ir jūs ne­pul­si­te go­džiai val­gy­ti, o vis­ko ra­gau­si­te ne­sku­bė­da­mi. Be to, tai­syk­lės val­gy­ti dar­žo­ves ir vai­sius val­gy­mo pa­bai­go­je jau se­niai rei­kė­tų at­si­sa­ky­ti. Vai­sių virš­ki­ni­mo skran­dy­je lai­kas – 15-20 mi­nu­čių, o pa­grin­di­nių pro­duk­tų – dvi va­lan­dos. Nuk­ri­tę į skran­dį ant mė­sos ir žu­vies, vai­siai il­gai lauks sa­vo ei­lės, rūg­da­mi ir ap­sun­kin­da­mi virš­ki­ni­mo pro­ce­są.

• Pra­dė­ti val­gy­ti ge­riau­sia nuo švie­žių dar­žo­vių, už­pil­tų alie­ju­mi, o ne ma­jo­ne­zu. Vi­so­kie ašt­rūs prie­sko­niai ir pa­da­žai la­bai ža­di­na ape­ti­tą. Pri­pil­dę skran­dį ne­sun­kiai virš­ki­na­mo mais­to, jūs tik­rai ne­per­si­val­gy­si­te ir ne­jau­si­te sun­ku­mo. Kuo ma­žiau kom­po­nen­tų jū­sų val­go­mo­se sa­lo­to­se, tuo ge­riau. Pa­sis­ten­ki­te iš­si­vers­ti be duo­nos – jos pri­si­val­gy­si­te pa­pras­to­mis die­no­mis.

• Svar­biau­sia ne­sku­bė­ti kos­mi­niu grei­čiu su­šveis­ti ei­li­nę mais­to po­rci­ją – val­gy­ki­te ne­sku­bė­da­mi, kruopš­čiai su­kram­ty­da­mi kiek­vie­ną kąs­ne­lį, mė­gau­da­mie­si val­gy­mo pro­ce­su.

• Už­kan­dus dar­žo­vių, ga­li­ma im­tis karš­tų­jų už­kan­džių ir pa­grin­di­nių pa­tie­ka­lų, tik taip pat ver­ta pri­si­min­ti sai­ką, tar­kim, su­teik­ti pir­me­ny­bę tik žu­viai ar jū­ros pro­duk­tams ar­ba tik mė­sai.

• Jei­gu va­ka­rie­niau­ja­te res­to­ra­ne, ku­ria­me yra šve­diš­kas sta­las, priei­ki­te prie jo dau­giau­sia tris kar­tus. Ir ne­si­sten­ki­te krau­ti į lėkš­tę vis­ką iš ei­lės: val­gy­ki­te tik tai, kas ska­niau­sia. Jū­sų de­vi­zas – ge­riau ma­žiau, bet ge­riau!

Už Nau­juo­sius!

Ką ger­si­me prie šven­ti­nio sta­lo? Sup­ran­ta­ma, sau­są­jį vy­ną ir šam­pa­ną ar šam­pa­ni­zuo­tą vy­ną, ka­dan­gi jie ska­ti­na virš­ki­ni­mo pro­ce­są ir ge­ri­na me­džia­gų apy­kai­tą. Tik bū­ki­te ap­dai­rūs – dvi trys tau­rės, ne dau­giau. Deg­ti­nė, dži­nas ir vis­kis – ne svei­ko gy­ve­ni­mo bū­do ša­li­nin­kams, sva­jo­jan­tiems apie liek­ną kū­ną. Stip­rie­ji gė­ri­mai yra ka­lo­rin­gi, di­di­na ape­ti­tą, nuo jų grei­tai ap­girs­ta­ma ir pra­ran­da­mas bud­ru­mas, kont­ro­liuo­jant su­val­go­mo mais­to kie­kį. Klai­din­gai ma­no­ma, kad po so­čios va­ka­rie­nės nau­din­ga iš­ger­ti 50 gra­mų kon­ja­ko ar stip­raus li­ke­rio, kad ge­riau virš­kin­tų. To­kia pro­ce­dū­ra ne­duos nie­ko, iš­sky­rus ant­svo­rį.

Ape­ri­ty­vas – taip pat ne itin nau­din­gas da­ly­kas, ypač sal­dus. Apsk­ri­tai al­ko­ho­li­nio ne­ger­ki­te prieš val­gį. Prieš kel­da­mi tau­rę už Nau­juo­sius, su­val­gy­ki­te ke­le­tą aly­vuo­gių ar­ba ga­ba­lė­lį sū­rio.

Nau­din­gas de­ser­tas

Ne­ža­lin­gų sal­du­my­nų – tor­tų, ban­de­lių, me­duo­lių – de­ja, ne­bū­na. Ge­riau­sias de­ser­tas – sū­ris. Ke­le­tas šio de­li­ka­te­si­nio pro­duk­to ga­ba­lė­lių šven­ti­nės va­ka­rie­nės pa­bai­go­je ge­ro­kai nau­din­giau už bet ko­kį tor­tą. O kaip­gi ka­lė­di­nis py­ra­gas? Juk taip no­ri­si per šven­tes pa­si­le­pin­ti kuo nors ska­niu! Tor­tų ir py­ra­gai­čių nu­si­pir­ki­me ar­ba iš­si­kep­ki­me to­kių, ku­riuo­se vie­toj cuk­raus nau­do­ja­ma fruk­to­zė, o įda­ras – juo­da­sis šo­ko­la­das, ku­ria­me ka­ka­vos ne ma­žiau nei 60 pro­cen­tų.

Ne­pa­vers­ki­te val­gy­mo kul­tu

La­bai svar­bu psi­cho­lo­giš­kai pa­si­reng­ti už­sta­lei – mes ei­na­me į sve­čius ar­ba kvie­čia­mės drau­gų ne tam, kad įrem­tu­me žvilgs­nį į lėkš­tę ir val­gy­tu­me, o ry­tą kan­kin­tu­mės nuo ne­virš­ki­nan­čio skran­džio. Bend­ra­vi­mas ir ma­lo­nios emo­ci­jos – štai pa­grin­di­nis puo­tos tiks­las, to­dėl iš anks­to nu­tei­ki­te sa­ve ne val­gy­mui, o po­kal­biams. Su­kur­ki­te kul­tū­ri­nę pro­gra­mą su kon­kur­sais ir pri­zais, pri­si­min­ki­te nau­jau­sių anek­do­tų ir links­mų is­to­ri­jų. Dau­giau kal­bė­ki­te – ne­bus ka­da kram­ty­ti. Sten­ki­tės kuo ma­žiau sė­dė­ti už sta­lo: šo­kiai – ge­riau­sias bū­das de­gin­ti ka­lo­ri­jas. Nau­din­ga pa­da­ry­ti per­trau­kė­les tarp pa­tie­ka­lų. Prieš de­ser­tą, pa­vyz­džiui, ga­li­te išei­ti į lau­ką ir pa­si­svai­dy­ti snie­go gniūž­tė­mis ar­ba su­reng­ti fe­jer­ver­ką. Po to­kių stip­rių tei­gia­mų emo­ci­jų sa­lo­tos, mė­sa, py­ra­gai­čiai ir ki­tos gast­ro­no­mi­nės pra­šmat­ny­bės bus virš­ki­na­mos ge­ro­kai grei­čiau. Ge­ra nuo­tai­ka – ge­ros fi­gū­ros są­ly­ga.

Jei vis dėl­to per­si­val­gė­te

Grei­čiau į lau­ką! Ne­di­de­lis pa­si­vaikš­čio­ji­mas ir ke­le­tas fi­zi­nių pra­ti­mų pa­grei­tins mais­to įsi­sa­vi­ni­mą. Pa­kel­ki­te ran­kas virš gal­vos ir ke­lis­kart gi­liai įkvėp­ki­te, o po to at­li­ki­te ke­le­tą pa­pras­tų fi­zi­nių pra­ti­mų. No­rė­da­mi suak­ty­vin­ti ke­pe­nų veik­lą, pa­ma­sa­žuo­ki­te ro­do­muo­sius pirš­tus, su­ner­ki­te ran­kas ir pa­ju­din­ki­te į ša­lis.

No­rė­da­mi pa­dė­ti skran­džiui įveik­ti neįp­ras­tai di­de­lį sun­kaus mais­to kie­kį, iš­ger­ki­te ne­sal­džios vais­ta­žo­lių ar­ba­tos. Vais­ti­nė­se par­duo­da­mi jau ga­ta­vi vais­ta­žo­lių rin­ki­niai, pa­spar­ti­nan­tys virš­ki­ni­mo pro­ce­są. Jei­gu sun­ku­mas skran­dy­je la­bai ne­ma­lo­nus, ga­li­te iš­ger­ti vais­tų – virš­ki­ni­mo fer­men­tų.

Ki­tą die­ną po gast­ro­no­mi­nių pra­šmat­ny­bių ger­ki­te kuo dau­giau van­dens ir ne­sal­džios ar­ba­tos. Pus­ry­čiams iš­si­spaus­ki­te cit­ri­nos sul­čių (jas ga­li­ma at­skies­ti van­de­niu) ir su­val­gy­ki­te avi­ži­nių dribs­nių (ar­ba sau­sų pus­ry­čių su sė­le­no­mis). Pa­bė­gio­ki­te, pa­si­mankš­tin­ki­te, iš­si­mau­dy­ki­te po kont­ras­ti­niu du­šu, ta­da vėl su­grį­ši­te į anks­tes­nį rit­mą.

Parengė Kamilė Vitkutė

Įp­ras­to­se Ka­lė­do­se sly­pi ne­ma­žai pa­ra­dok­sų, ypač kai jas ten­ka švęs­ti is­la­miš­ko­se ša­ly­se. Mu­sul­mo­niš­kai kul­tū­rai vis la­biau įsi­tvir­ti­nant Eu­ro­po­je, Ka­lė­dų tra­di­ci­jos brau­na­si ir į is­la­mo pa­sau­lio gy­ven­to­jų na­mus.

Va­ka­rus už­plū­du­si Ka­lė­dų de­sak­ra­li­za­ci­jos ban­ga, pa­ver­tu­si jas po­li­tiš­kai ko­rek­tiš­ka vi­suo­me­nės šven­te, su­si­for­ma­vo dėl re­li­gi­nių prie­žas­čių – vis di­des­nę reikš­mę Va­ka­rų vi­suo­me­nė­je vai­di­nan­čių mu­sul­mo­nų ne­no­ro pri­ly­gin­ti Jė­zų (jį is­la­mas lai­ko tik vie­nu iš pra­na­šų) jų gar­bi­na­mam die­vui Ala­chui. Ko­kia gi bai­siau­sia nuo­dė­mė pa­gal Ko­ra­ną? Ogi ti­kė­ti, kad Die­vas ga­li įgy­ti žmo­gaus pa­vi­da­lą. Po­li­tiš­kai ko­rek­tiš­kos Ka­lė­dos ro­do – šiuo­lai­ki­nei Eu­ro­pai kul­tū­ri­niu po­žiū­riu Ko­ra­nas ga­li tap­ti kur kas reikš­min­ges­ne kny­ga už Evan­ge­li­ją. Tie­sa, tą pa­tį Ko­ra­ną ant eu­ro­pie­tiš­kos kul­tū­ros pje­des­ta­lo už­kė­lė imig­ran­tai.

Ka­lė­dos mu­sul­mo­niš­kai

Dau­ge­ly­je is­la­mo vals­ty­bių, ku­rio­se gy­ve­na­ ir krikš­čio­nių, per šimt­me­čius su­si­klos­tė tvir­tas el­ge­sio mo­de­lis per „kai­my­ni­nės“ kon­fe­si­jos šven­tes. XX am­žiu­je at­si­ra­do nau­jų tarp­re­li­gi­nio dia­lo­go for­mų šio­se ša­ly­se, pa­vyz­džiui, ko­mer­ci­nių. Štai mu­sul­mo­niš­ko­je Ma­lai­zi­jo­je per ka­lė­di­nes die­nas pre­ky­bos cent­rai pa­si­puo­šia gir­lian­do­mis, gre­ta jų sto­vi San­ta Klau­so kos­tiu­mu pa­si­puo­šę kvies­liai, o tra­di­ci­ja keis­tis ka­lė­di­nė­mis do­va­nė­lė­mis vis la­biau plin­ta ir tarp mu­sul­mo­niš­ko­sios dau­gu­mos at­sto­vų.

Is­la­mo dva­si­nin­kai yra pa­kan­ka­mai de­ta­liai iša­na­li­za­vę mu­sul­mo­nų po­žiū­rio į Ka­lė­das klau­si­mą. Esa­ma, aiš­ku, ir ra­di­ka­liai nu­si­tei­ku­sių is­la­mis­tų, drau­džian­čių bet ko­kį bend­ra­vi­mą su ki­ta­ti­kiais šven­tės me­tu, bet toks po­žiū­ris nė­ra po­pu­lia­rus. Li­be­ra­lūs mu­sul­mo­nai, ape­liuo­da­mi į tra­di­ci­jas, pri­me­na, kad jų re­li­gi­ja pa­kan­čiai žvel­gė į krikš­čio­nis dar pra­na­šo Ma­ho­me­to lai­kais. Esą pra­na­šas lei­do pas jį at­vy­ku­siai je­me­nie­čių krikš­čio­nių gru­pei pa­si­mels­ti pir­mo­jo­je is­to­ri­nė­je me­če­tė­je, da­bar va­di­na­mo­je Pra­na­šo me­če­te. Apie tai ra­šo pir­ma­sis is­la­mo re­li­gi­jos pra­di­nin­ko biog­ra­fas Ibn Hi­ša­mas.
Li­be­ra­lūs mu­sul­mo­nų dva­si­nin­kai įsi­ti­ki­nę, kad tu­ri tei­sę pa­svei­kin­ti sa­vo kai­my­nus krikš­čio­nis su pra­na­šo Isos bin Mar­ja­mo (taip Jė­zus va­di­na­mas Ko­ra­ne) gi­mi­mo die­na, ta­čiau vis dėl­to pa­ta­ria veng­ti ak­ty­vaus da­ly­va­vi­mo ka­lė­di­nė­se ce­re­mo­ni­jo­se ir už­sta­lių. Mu­sul­mo­nams taip pat ne­re­ko­men­duo­ja­ma puoš­ti sa­vo na­mų eg­lu­tė­mis, gir­lian­do­mis, Ka­lė­dų Se­ne­lio fi­gū­rė­lė­mis. Štai gar­sus Ma­lai­zi­jos is­la­mo dva­si­nin­kas Sa­nas Ku­tu­bas Mus­ta­fa šių Ka­lė­dų iš­va­ka­rė­se spau­do­je at­sa­kė į mu­sul­mo­no klau­si­mą, ar ga­li­ma jam, dir­ban­čiam Va­ka­rų ša­ly­je, priim­ti iš sa­vo bo­so ka­lė­di­nę pre­mi­ją. Dva­si­nin­ko nuo­mo­ne, pi­ni­gus priim­ti ga­li­ma, bet iš­leis­ti juos de­ra tik kil­niais tiks­lais, pa­vyz­džiui, lab­da­rai.
Jei­gu pa­ban­dy­tu­me nu­pieš­ti geog­ra­fi­nį že­mė­la­pį „Ka­lė­dos mu­sul­mo­nų pa­sau­ly­je“, pa­čia ryš­kiau­sia spal­va, be jau mi­nė­tos Ma­lai­zi­jos, tek­tų nu­da­žy­ti Tur­ki­ją ir Li­ba­ną – ša­lis, gar­sė­jan­čias kaip li­be­ra­lias. Li­ba­ne gy­ve­na dau­gy­bė krikš­čio­nių, o Tur­ki­ja po Ata­tiur­ko re­vo­liu­ci­jos ėmė ženg­ti se­ku­lia­ri­nės vi­suo­me­nės kū­ri­mo ke­liu. Ka­lė­di­nės sim­bo­li­kos čia gau­su. Tie­sa, be­veik šim­tu pro­cen­tų mu­sul­mo­niš­ka Tur­ki­ja el­gia­si pa­gal so­vie­ti­nes tra­di­ci­jas, su­sie­da­ma eg­lu­tę ir Ka­lė­dų Se­ne­lį su Nau­jų­jų me­tų šven­ti­mu. Bū­tent gruo­džio 3-ią­ją, o ne gruo­džio 24-ąją tur­kai tei­kia vie­nas ki­tam nau­ja­me­tes, o ne ka­lė­di­nes do­va­nė­les. Tik­riau­siai Ka­lė­dų po­pu­lia­ru­mą tarp vie­tos gy­ven­to­jų pa­di­di­no tai, kad šv. Mi­ka­lo­jus, San­ta Klau­so pro­to­ti­pas, gy­ve­no da­bar­ti­nės Tur­ki­jos te­ri­to­ri­jo­je. Dem­rės mies­te­ly­je ir pa­mink­lo šven­ta­jam esa­ma, be­je, jis čia įgi­jęs tra­di­ci­nio Ka­lė­dų Se­ne­lio pa­vi­da­lą.

Tur­ki­jo­je San­ta Klau­sas - ne tik ge­ras se­no­lis, tei­kian­tis do­va­nas. Is­la­mis­tų gru­puo­tės jį pa­tei­kia kru­vi­no de­mo­no, mu­sul­mo­nų sie­lų gro­bi­ko pa­vi­da­lu. Gunter MULLER nuotr.

San­ta Klau­sas – sie­lų gro­bi­kas

Bū­na me­tų (pa­vyz­džiui, to­kie bu­vo 2007-ie­ji), kai Ka­lė­dų ir Nau­jų­jų me­tų šven­tės su­tam­pa su di­džiau­sia mu­sul­mo­nų šven­te – Au­ko­ji­mo die­na (Kur­ban-bai­ram). Tuo me­tu ag­re­sy­vi tur­kų is­la­mis­tų ma­si­nių in­for­ma­ci­jos prie­mo­nių re­to­ri­ka Ka­lė­dų ad­re­su bū­na ypač stip­ri. San­ta Klau­sas pa­tei­kia­mas kru­vi­no de­mo­no, mu­sul­mo­nų sie­lų gro­bi­ko, pa­vi­da­lu. Pa­si­girs­ta ra­gi­ni­mų gruo­džio 31-ąją švęs­ti nau­jai su­gal­vo­tą ga­na ka­rin­gą šven­tę – pra­na­šo Ma­ho­me­to Me­kos užė­mi­mo die­ną. Tie­sa, Tur­ki­jos vals­ty­bi­nės re­li­gi­nių klau­si­mų ži­ny­bos gal­va Ali Bar­da­kog­lu ne toks ka­te­go­riš­kas. Jis de­li­ka­čiai ra­gi­na ne­pai­nio­ti Ka­lė­dų su mu­sul­mo­niš­ko­mis šven­tė­mis ir pri­me­na, kad is­la­mas drau­džia var­to­ti al­ko­ho­lį.Ira­ne, kaip ir dau­ge­ly­je mu­sul­mo­niš­kų vals­ty­bių, Ka­lė­dos yra krikš­čio­nių bend­ruo­me­nės vi­daus šven­tė, prie ku­rios, ži­no­ma, ga­li pri­si­dė­ti ir mu­sul­mo­nai drau­gai ar gi­mi­nai­čiai. Gruo­džio 25–ąją po ne­trum­po pa­snin­ko Ira­no krikš­čio­nys (iš es­mės ar­mė­nai ir asi­rie­čiai) ga­li leis­ti sau pa­si­gar­džiuo­ti viš­tie­na su prie­sko­niais. Keis­tis do­va­no­mis nė­ra priim­ta, ta­čiau vai­kai per Ka­lė­dų šven­tę tu­ri bū­ti­nai pa­si­puoš­ti nau­jais dra­bu­žiais.

Re­li­gi­nė po­li­ci­ja ir šam­pa­no imi­ta­ci­ja

Sau­do Ara­bi­jo­je švęs­ti Ka­lė­das ofi­cia­liai už­draus­ta, kaip ir vie­šai iš­pa­žin­ti bet ko­kią re­li­gi­ją, iš­sky­rus is­la­mą. Vie­tos val­džia ne­lei­džia ša­ly­je dir­ban­tiems už­sie­nie­čiams pa­si­sta­ty­ti ka­lė­di­nių eg­lu­čių ir per šias šven­tes į ša­lį įva­žiuo­ti ki­tų re­li­gi­nių kon­fe­si­jų dva­si­nin­kams. Kas be­lie­ka už­sie­nie­čiams – su­si­rink­ti dip­lo­ma­ti­nių at­sto­vy­bių pa­sta­tuo­se ir glau­džia­me ra­te­ly­je mal­da pa­žy­mė­ti „ty­lios šven­tos nak­ties“ atė­ji­mą. Ir, ži­no­ma, apei­ti „sau­są­jį įsta­ty­mą“. Te­ri­to­ri­jo­je, esan­čio­je tie­sio­gi­nė­je Sau­do Ara­bi­jos ka­ra­lys­tės ju­ris­dik­ci­jo­je, krikš­čio­nys taip pat su­si­bu­ria, tik at­sar­giai, nes ga­li už­griū­ti re­li­gi­nė po­li­ci­ja, Ka­lė­dų lai­ko­tar­piu itin suak­ty­vi­nan­ti sa­vo veik­lą. Tie­sa, par­duo­tu­vių len­ty­no­se tuo me­tu pa­gau­sė­ja ga­zuo­tų sul­čių gė­ri­mų, su­pils­ty­tų į bu­te­lius, pri­me­nan­čius šam­pa­no, ir žais­liu­kų, pa­na­šių į ka­lė­di­nius.
Iš es­mės ir mu­sul­mo­nai tu­ri sa­vo Ka­lė­das – pra­na­šo Ma­ho­me­to gi­mi­mo die­ną – Mau­lid an Na­bi. Ši šven­tė at­si­ra­do tik praė­jus 300 me­tų po pra­na­šo gi­mi­mo. Ka­dan­gi tiks­li Ma­ho­me­to atė­ji­mo į pa­sau­lį da­ta nė­ra ži­no­ma, šven­tė su­ta­pa­tin­ta su jo mir­ties die­na. Is­la­mo pa­sau­ly­je ap­skri­tai nė­ra priim­ta švęs­ti gim­ta­die­nių, už­tat mir­ties da­ta mi­ni­ma ga­na iš­kil­min­gai. Tą die­ną skai­to­mos mal­dos ir pra­šy­mai, dau­gy­bę kar­tų mi­ni­mas Ala­chas ir gie­da­mos jam skir­tos gies­mės. Ypač Ma­ho­me­to gi­mi­mas mi­ni­mas Si­ri­jo­je, Šiau­rės Af­ri­kos ša­ly­se ir Pa­kis­ta­ne, kur ne­tgi skel­bia­mos tri­jų die­nų ato­sto­gos. Šią šven­tę itin mėgs­ta vai­kai, ka­dan­gi per ją gau­siai pre­kiau­ja­ma cuk­ri­nė­mis fi­gū­rė­lė­mis, vaiz­duo­jan­čio­mis pra­na­šo nuo­ta­ką su po­pie­ri­ne vė­duok­le už nu­ga­ros ar­ba rai­te­lį su kar­du ran­ko­je. Fi­gū­rė­lės ne itin ati­tin­ka is­la­mo ka­no­nus, nes ši re­li­gi­ja drau­džia vaiz­duo­ti žmo­nes, bet, ma­tyt, yra ska­nios.
Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė

Mo­ni­ka PET­KU­TĖ

Ir apie dei­man­tus, ir ap­skri­tai apie ju­ve­ly­ri­nius pa­puo­ša­lus pri­sa­ky­ta ir pri­ra­šy­ta įvai­rių spar­nuo­tų fra­zių, ta­čiau šia­me mo­der­nia­me am­žiu­je ma­giš­ka pa­puo­ša­lų dva­sia ima sklai­dy­tis. No­rint įsi­gy­ti tik­rą dei­man­tą ar ver­tin­gą ju­ve­ly­ri­nį dir­bi­nį, rei­kia ne tik tu­rė­ti ne­ma­žai pi­ni­gų, bet ir ži­nių, kaip bran­gak­me­niai yra kla­si­fi­kuo­ja­mi, nuo ko pri­klau­so jų kai­na, kaip neap­si­gau­ti per­kant šiuos ver­tin­gus ak­me­nis ar ju­ve­ly­ri­nius dir­bi­nius, ko­kia tau­rių­jų me­ta­lų pra­ba yra ge­riau­sia ar kaip pri­žiū­rė­ti bran­ge­ny­bes.

Ge­riau­si mer­gi­nų drau­gai

Iki XIX a. pa­bai­gos dei­man­tai bu­vo ran­da­mi upių va­go­se In­di­jo­je ir Bra­zi­li­jos džiung­lė­se, tuo­met pa­sau­li­nė dei­man­tų ga­vy­ba te­sie­kė ke­le­tą sva­rų per me­tus. Šiais lai­kais vi­sai ne­nuos­ta­bu, jei nuo­ta­ka pui­kuo­ja­si su­ža­dė­tu­vių žie­du su bri­lian­tu, o mo­te­ris ga­li sau leis­ti įsi­gy­ti pa­puo­ša­lų su šiais mi­ne­ra­lais. Ta­čiau tam, kad įsi­gy­tu­mė­te il­gai tar­nau­sian­tį pa­puo­ša­lą, rei­kia tu­rė­ti pa­kan­ka­mai daug ži­nių. Bū­tent var­to­to­jų pa­to­gu­mui GIA (Ame­ri­kos ge­mo­lo­gi­jos ins­ti­tu­tas) su­kū­rė dei­man­tų skirs­ty­mą „4Cs“, ku­ris pri­klau­so nuo ka­ra­tų, spal­vos, šva­ru­mo ir briau­nų  (angl. Ca­rat, Co­lor, Cla­ri­ty, Cut).

Ke­tu­rios „C“

Jiems ir­gi rei­kia dė­me­sio

Tau­rie­ji me­ta­lai

Tru­pu­tis prie­žiū­ros

Kai­na

Ne vis­kas auk­sas, kas auk­su ži­ba

Jū­sų tei­sės

Net­ru­kus Ka­lė­dos ir Nau­jie­ji me­tai. Vie­ni jų lau­kia su ne­kant­ru­mu ir džiu­ge­siu, ki­tus api­ma liū­de­sys. Kaip at­si­kra­ty­ti anaip­tol ne­beš­vie­sių emo­ci­jų ir ne­leis­ti niū­riai nuo­tai­kai už­val­dy­ti mū­sų esy­bės?

Ma­ra­to­nas pra­si­dė­jo

Jau lapk­ri­čio vi­du­ry par­duo­tu­vių vit­ri­nos pa­si­puo­šia ka­lė­di­ne sim­bo­li­ka, te­le­vi­zi­ja ima ro­dy­ti ka­lė­di­nes rek­la­mas, o na­miš­kiai vis daž­niau bal­su pa­sva­jo­ja, ką no­rė­tų gau­ti iš Ka­lė­dų Se­ne­lio do­va­nų. O dar tie me­tų pa­bai­go­je už­griu­vę ne­baig­ti dar­bai dar­bo­vie­tė­je, nuo­la­ti­niai darb­da­vių ra­gi­ni­mai pa­sku­bė­ti ir mig­lo­tos užuo­mi­nos, kad dėl eko­no­mi­nių sun­ku­mų šven­ti­nių pre­mi­jų var­gu ar bus...

Ką da­ry­ti? Ogi pa­si­steng­ti kuo ma­žiau kreip­ti į tai dė­me­sio. Pa­gal­vo­ki­te – tik­rai ne ge­riau­sia išei­tis vaikš­čio­ti pa­niu­ru­siu vei­du, skųs­tis „ne­pa­ken­čia­mu gy­ve­ni­mu“ bend­ra­dar­biams ir kri­ti­kuo­ti vis­ką iš ei­lės. Jei­gu jus siu­ti­na įky­riai per­ša­ma rek­la­ma, te­le­vi­zo­rių įsi­jun­ki­te kuo re­čiau. Ver­čiau re­to­mis lais­va­lai­kio va­lan­dė­lė­mis paim­ki­te ge­rą kny­gą, nuei­ki­te į dai­lės pa­ro­dą ar į ki­no teat­rą. Su­sier­zi­ni­mą kai ku­rioms mo­te­rims pui­kiai nu­slo­pi­na rank­dar­biai. Tie­sa, ir pa­si­dai­ry­mas po par­duo­tu­vių len­ty­nas kar­tais pa­de­da at­si­kra­ty­ti per die­ną su­si­kau­pu­sios dar­bi­nės įtam­pos, kar­tu ir vie­ną ki­tą nau­din­gą daik­tą ar­ti­mie­siems nu­si­žiū­rė­si­te...

Vie­ni­šiams – ne py­ra­gai

Kai ku­rie per šven­tes pa­si­jun­ta la­bai vie­ni­ši. Šis jaus­mas daž­niau­siai ap­lan­ko tuos, ku­rie ne­tu­ri šei­mos ar ne­se­niai iš­si­sky­rė ir dar te­be­jau­čia pra­ra­di­mo skaus­mą. Šven­tes ten­ka pra­leis­ti su tė­vais ar­ba su bi­čiu­liais, ku­rių dar­nus šei­mos gy­ve­ni­mas dar la­biau su­stip­ri­na vie­nat­vės jaus­mą. To­kiu me­tu ima at­ro­dy­ti, kad vi­si ap­lin­ki­niai žmo­nės yra lai­min­gi, iš­sky­rus jus. Net įpras­ta­me drau­gų ra­te pa­si­jun­ta­te ne­rei­ka­lin­gi, o dėl džiu­gaus jų krykš­ta­vi­mo api­ma grau­du­lys.

Ką da­ry­ti? Iš­min­tin­giau­sia bū­tų pa­spruk­ti nuo įpras­ti­nės ap­lin­kos. Ir tė­vai, ir gi­mi­nės, ir bi­čiu­liai daž­niau­siai yra lin­kę į vie­ni­šą žmo­gų žvelg­ti su slap­ta užuo­jau­ta, dar la­biau su­stip­ri­nan­čia įta­ri­mus, kad už šven­ti­nio sta­lo esa­te pa­kvies­ti iš gai­les­čio. Jei­gu tik yra ga­li­my­bė, pa­si­sten­ki­te Nau­juo­sius me­tus su­tik­ti su to­kia kom­pa­ni­ja, ku­rio­je žmo­nės vie­ni ki­tus ma­žai pa­žįs­ta. Ko­dėl gi jums neiš­si­ren­gus į ko­kią nors ke­lio­nę? Gal­būt jo­je su­si­pa­žin­si­te su šir­džiai mie­lu žmo­gu­mi ir per ki­tų me­tų šven­tes jū­sų jau ne­be­ka­muos vie­nat­vė? Kar­tais tie­siog idea­lu pa­spruk­ti į to­kius kraš­tus, ku­rių gy­ven­to­jai sa­vo Nau­juo­sius me­tus šven­čia vi­sai ki­tu lai­ku ir ap­skri­tai ne­tu­ri su­pra­ti­mo, kas yra krikš­čio­niš­ka­sis Ka­lė­dų Se­ne­lis. Jei­gu ga­li­my­bės to­liau iš­vyk­ti ne­tu­ri­te, tie­siog pa­si­sten­ki­te per šven­tes sa­ve pa­le­pin­ti: nuei­ki­te į van­dens par­ką ar sau­ną, pa­si­da­ry­ki­te ma­sa­žą su aro­ma­ti­niais alie­jais, pa­si­klau­sy­ki­te šven­ti­nių gies­mių ko­kio­je nors baž­ny­čio­je... Pa­ju­si­te, kaip sie­lą api­ma ra­my­bė, ir tik pa­si­džiaug­si­te, kad ne­teks tuš­čiai leis­ti lai­ko ma­žai ma­lo­nu­mo tei­kian­čio­je kom­pa­ni­jo­je ir dar ap­si­me­ti­nė­ti, jog jums la­bai links­ma.

Pa­var­go­te lauk­ti ste­buk­lo

Žmo­nėms bū­din­ga per di­džią­sias šven­tes lauk­ti „kaž­ko to­kio, kas su­krės­tų sie­lą ir ją pa­ky­lė­tų aukš­tyn“, ta­čiau me­tams bė­gant jie vis la­biau su­vo­kia, jog ste­buk­lų gy­ve­ni­me ne­bū­na ir kad jie taip ir ne­su­lauks, kad kaž­kas, lyg ste­buk­lų laz­de­lei mos­te­lė­jus, im­tų ir pa­suk­tų jų gy­ve­ni­mą į ge­ra. Jie pra­de­da jaus­tis ne­vy­kė­liais ir į vis­ką žvelg­ti niū­riai, teig­da­mi, kad atei­sian­tys Nau­jie­ji tik dar la­biau pa­sun­kins gy­ve­ni­mą...

Ką da­ry­ti? Pa­gal­vo­ki­te – ko­dėl jūs tu­rė­tu­mė­te lauk­ti kaž­ko­kio „ste­buk­lo“ ma­lo­nės? Su­si­kur­ki­te jį pa­tys. Ar­gi ne pa­tys sa­vo nei­gia­mo­mis nuo­sta­to­mis griau­na­te ga­li­mas pa­tir­ti ma­lo­nias emo­ci­jas? Pa­ban­dy­ki­te pa­sa­ky­ti sau – šias me­tų šven­tes aš pra­lei­siu nuo­sta­biai, ne­svar­bu, kaip be­su­sik­los­ty­tų ap­lin­ky­bės. Man di­de­lio ma­lo­nu­mo su­teiks nuė­ji­mas į šven­ti­nį kon­cer­tą, pa­si­gro­žė­ji­mas žie­mi­ne gam­tos pa­sa­ka, ga­li­my­bė at­si­trauk­ti nuo dar­bi­nių rū­pes­čių, pro­ga su­si­tik­ti su ge­rais drau­gais ir ska­niai pa­si­vai­šin­ti...

Jei­gu vis dėl­to bend­rau­ti su nie­kuo ne­si­no­ri, vi­sa­da iš­gel­bės ge­ra kny­ga, iš anks­to pa­si­rū­pin­ta įsi­gy­ti vaiz­da­juos­tė su įdo­miu fil­mu, pa­si­mė­ga­vi­mas ko­kiu nors re­tu ska­nės­tu ar pa­si­do­va­no­tas koks nors mie­las nie­ku­tis. O gal im­si­te ir skir­si­te šiek tiek dė­me­sio tiems, ku­riems tik­rai sun­ku gy­ven­ti? Pui­ki prie­mo­nė nuo šird­per­šos yra lab­da­ra: nuei­ki­te su ga­ba­lė­liu py­ra­go ap­lan­ky­ti vie­ni­šos to­li­mos gi­mi­nai­tės, nu­neš­ki­te žais­liu­ką pa­žįs­ta­mos sun­kiai be­si­ver­čian­čios vie­ni­šos ma­mos vai­kui, pa­klaus­ki­te, gal rei­ka­lin­ga ko­kia nors pa­gal­ba ser­gan­čiai kai­my­nei... Ge­ru­mas tu­ri sa­vy­bę su­grįž­ti pas jį tei­kian­tį žmo­gų ir at­ly­gin­ti jam su kau­pu.

Bai­gia už­grauž­ti nuo­bo­du­lys

Bū­si­mų šven­čių sce­na­ri­jų pui­kiai ži­no­te iš anks­to: teks rū­pin­tis pir­ki­niais (aiš­ku, bai­sin­tis iki lu­bų išau­gu­sio­mis kai­no­mis), pa­ra­šy­ti be­ga­lę at­vi­ru­kų ir juos iš­siųs­ti, kuop­ti na­mus, su­kti gal­vą, kaip priim­ti neiš­ven­gia­mai už­klup­sian­čių pa­svei­kin­ti gi­mi­nai­čių bū­rį... Net at­spa­riau­siam žmo­gui vi­si šie da­ly­kai su­kel­tų stre­są, tad ar be­rei­kia ste­bė­tis, kad vien min­tis apie tai, kas lau­kia, pri­ver­čia su­skaus­ti gal­vą. Pui­kiai ži­no­te, kad teks iš­leis­ti gau­sy­bę pi­ni­gų, pri­vers­ti­nai daug val­gy­ti ir ger­ti ir dar klau­sy­tis ap­si­lan­kiu­sių sve­čių min­čių, kad Nau­jie­ji me­tai tik­rai nie­ko ge­ro ne­ža­da.

Ką da­ry­ti? O kas gi drau­džia jums pa­bėg­ti nuo ru­ti­nos? Tik tin­gi­nys­tė, nie­kas ki­tas. Ko­dėl ne­pasp­ru­kus į gam­tą? Pa­sik­vies­ki­te bi­čiu­lių ir iš­mau­ki­te į miš­ką. Ten su­si­kur­si­te lau­žą, pa­puo­ši­te eg­lu­tę, iš­si­kep­si­te šaš­ly­kų. O kaip pui­ku bus žvelg­ti į žvaigž­dė­tą dan­gų, laik­ro­džiams skel­biant Nau­jų­jų pra­džią! Mė­gau­si­tės karš­tu vy­nu, šok­si­te ap­link lau­žą, bur­si­te. Pa­ti­kė­ki­te, tai kur kas sma­giau, ne­gu nuo­bo­džiai sė­dė­ti ant so­fos su te­le­vi­zo­riaus pul­te­liu ran­ko­je ir klau­sy­tis pa­skam­bi­nu­sių uoš­vių lin­kė­ji­mų su­lauk­ti ge­res­nės al­gos...

Sut­ri­ku­si svei­ka­ta

Kaž­ko­dėl per šven­tes pri­si­ga­mi­na­me tiek pa­tie­ka­lų, kad jų už­tek­tų gau­siam sve­čių bū­riui, nors prie sta­lo sė­da­me tik ke­lie­se. Vi­sos die­nos praei­na be­kram­tant „sun­kius“ mė­sos keps­nius, ra­gau­jant sa­lo­tas iš gau­sy­bės su­dė­ti­nių da­lių, ker­tant tor­tą ir ki­tus sal­du­my­nus, tai ar be­rei­kia ste­bė­tis, kad skran­dy­je vi­są­laik jau­čia­mas sun­ku­mas, gal­va at­ro­do tar­si me­di­nė, api­ma pra­sta nuo­tai­ka. Iš­ties, be­sai­kis vai­ši­ni­ma­sis su­duo­da smar­kų smū­gį mū­sų sa­vi­jau­tai.

Ką da­ry­ti? Ogi ne­per­si­ger­ti, ne­per­si­val­gy­ti ir ap­skri­tai jaus­ti sai­ką. Ge­riau dau­giau ju­dė­ti, šok­ti, išei­ti pa­si­vaikš­čio­ti, pa­kvė­puo­ti gry­nu oru, pa­si­mė­ty­ti snie­go gniūž­tė­mis. Svar­biau­sia – iš anks­to nu­si­teik­ti tei­gia­moms emo­ci­joms. Juk per Ka­lė­das ir Nau­juo­sius nu­tin­ka įvai­rių ne­ti­kė­tu­mų: pa­skam­bi­na se­niai ma­ty­ti drau­gai, at­ke­liau­ja kaž­kie­no at­siųs­ta juo­kin­ga ano­ni­mi­nė do­va­nė­lė, ne­lauk­tai bū­na­te pa­kvie­čia­mi į kau­kių ba­lių... Pa­si­džiau­ki­te tais ne­ti­kė­tu­mais, ant­raip taip ir lik­si­te ne­pa­ten­kin­ti gy­ve­ni­mu.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė

Ko­dėl Ka­lė­dų Se­ne­lis lei­džia­si ke­lio­nėn tik kar­tą per me­tus, ar­ba Va­sa­ros ato­sto­gų pla­na­vi­mas žie­mą

Os­val­das JO­KU­BAI­TIS

Tur­būt nu­ste­bo­te, per­skai­tę to­kį pa­va­di­ni­mą, nes lau­ke ne­tgi žie­ma dar ne­pra­si­dė­jo - kaž­koks už­stri­gęs pa­niu­ręs ru­duo, lyg ty­čia no­rin­tis mus paer­zin­ti sa­vo šla­pio­mis ko­jo­mis, su­žvar­bu­sio­mis ran­ko­mis ir aud­rų iš­tar­šy­tais plau­kais: „Bu­vau jums ge­ras tris mė­ne­sius? Švie­tė sau­lė? Ge­ra bu­vo? - Še­kit dar­ga­nas ir vė­ją, o žie­ma dar spės pa­ro­dy­ti sa­vo dan­tis!“

Iki Ka­lė­dų lie­kant vis ma­žiau lai­ko, at­ro­do, tu­rė­tu­me džiaug­tis jų lau­ki­mu, bet šį lau­ki­mą ne­ju­čia nu­stel­bia chao­tiš­ka do­va­nų ar­ti­mie­siems paieš­ka. Ma­te­ria­li­nėms ver­ty­bėms ėmus už­goš­ti žie­mos šven­čių es­mę, na­tū­ra­liai ky­la no­ras pa­bėg­ti iš di­džių­jų pre­ky­bos cent­rų ir pa­tiems su­kur­ti Ka­lė­dų dva­sią – ne nu­pirk­ti, bet  pa­si­da­ry­ti įvai­rių maž­mo­žių, pra­džiu­gin­sian­čių drau­gus ir ar­ti­muo­sius.

At­si­me­nu, kai prieš 15 me­tų pir­mą kar­tą ap­si­lan­kiau anuo­me­tė­je Va­ka­rų Vo­kie­ti­jo­je, nie­kaip ne­ga­lė­jau su­pras­ti man vieš­na­gę su­tei­ku­sių stre­suo­jan­čių vo­kie­čių blaš­ky­mo­si po par­duo­tu­ves – ką nu­pirk­ti do­va­nų? Anų lai­kų Vo­kie­ti­jos par­duo­tu­vių len­ty­nos pri­min­tų šių lai­kų mū­sų par­duo­tu­vių len­ty­nas. Tai kur pro­ble­ma? Juk nie­ko ne­trūks­ta! Pa­si­ro­do, pri­trū­ko­me jaus­mo, kad esa­me my­li­mi, ar­tu­mo, ši­lu­mos. Aiš­ku, no­ri­si įver­tin­ti ir pa­stan­gas, įdė­tas ku­riant ko­kią nors smulk­me­ną ar siurp­ri­zą. Ko­dėl vai­kams ne­ky­la min­tis nuei­ti į pre­ky­bos cent­rą ir nu­pirk­ti ma­mai do­va­nų? Nes jie pui­kiau­siai tai ga­li pa­da­ry­ti pa­tys, ne­suk­da­mi sau gal­vos, nes dar ne­pa­ju­to pi­ni­gų ga­lios ir ne­su­si­dū­rė su pro­ble­mo­mis jų ne­tu­rė­da­mi. Jie ka­lė­di­nių do­va­nų ga­li pa­da­ry­ti pa­tys – nu­pieš­ti, nu­lip­dy­ti, su­kli­juo­ti, pa­ra­šy­ti...

Tie­sa, prie to­kių „ne­ma­te­ria­li­nių“ do­va­nų pri­skir­čiau ir kny­gą – tur­būt vie­nin­te­lį da­ly­ką, ku­rio pa­ts ne­pa­da­ry­tum (tiks­liau – ne­pa­ra­šy­tum), ne­bent esi vie­nas iš plunks­nos bro­lių. Sa­ko­ma, kad kny­ga yra uni­ver­sa­li do­va­na, tin­kan­ti bet ko­kia pro­ga. Ga­li­ma pa­mi­nė­ti ir bi­lie­tus į ki­no ar dra­mos teat­rą, kon­cer­tą, ku­po­nus pa­si­nau­do­ti įvai­rio­mis gro­žio sa­lo­no ar ki­to­mis pa­slau­go­mis, tik į kir­pyk­lą dvie­se nei­si, tai­gi vėl ne­be­bus to jaus­mo, ku­rį jau mi­nė­jau, – mei­lės, ar­tu­mo, ši­lu­mos...

Ki­ta išei­tis – ko­dėl gi ne­pa­gal­vo­ti prieš Ka­lė­das apie ke­lio­nę? Dar ge­riau – ne­bū­ti­nai sli­di­nė­ji­mo ke­lio­nę, o iš­vy­ką va­sa­rą... Pri­si­me­na­te se­ną ani­ma­ci­nį fil­mu­ką, kaip Ka­lė­dų Se­ne­lis, tie­sa, ta­da va­din­tas Se­ne­liu Šal­čiu, išė­jo va­sa­ros ieš­ko­ti? Kad taip ir mes tą va­sa­rą, švęs­da­mi Ka­lė­das, ras­tu­me...

Lapk­ri­čio mė­ne­sio pa­bai­go­je pra­si­dė­jo va­sa­ros ke­lio­nių išanks­ti­nio par­da­vi­mo ak­ci­jos. Sa­ky­si­te, kas čia to­kio, nes me­tų pa­bai­go­je dau­ge­lis par­duo­tu­vių skel­bia ka­lė­di­nes ak­ci­jas ar iš­par­da­vi­mus. Vis dėl­to siū­ly­čiau at­kreip­ti dė­me­sį į tai, kad per­kant ke­lio­nę išanks­ti­nio pir­ki­mo ak­ci­jos me­tu tai­ko­mos net iki 50 pro­c. nuo­lai­dos.

Ne­su­si­lai­kiau ne­pra­lei­dęs pro­gos su­tau­py­ti ir tuoj pat pa­skam­bi­nau pa­si­do­mė­ti, ko­kias ke­lio­nes siū­lo Lie­tu­vos ke­lio­nių or­ga­ni­za­to­riai. Ke­lio­nių agen­tū­ros „Del­ta-In­ter­ser­vis“ par­da­vi­mų va­do­vas Gied­rius Ši­lei­ka ma­ne pa­ti­ki­no, kad ak­ci­jos me­tu už ke­lio­nę ne­rei­kia mo­kė­ti vi­sos su­mos – mo­ka­mas tik maž­daug 200 li­tų avan­sas, o li­ku­sią su­mą rei­kia su­mo­kė­ti iki ke­lio­nės li­kus 21 die­nai. Ak­ci­jos me­tu tai­ko­ma ma­žiau­sios kai­nos ga­ran­ti­ja. Tai reiš­kia, kad jei vė­liau paaiš­kė­tų, jog at­si­ras­tų ge­res­nis ke­lio­nių pa­siū­ly­mas, man bū­tų per­skai­čiuo­ta ke­lio­nės kai­na, o skir­tu­mas – grą­žin­tas.

Svar­bu ir tai, kad ak­ci­jos me­tu ga­li­ma ne­mo­ka­mai pa­si­keis­ti ke­lio­nės są­ly­gas (da­tą, vieš­bu­tį, kt.). Šis da­ly­kas pa­si­ro­dė itin pa­to­gus, nes su­pla­nuo­ti ke­lio­nę po pu­sės me­tų – va­sa­rą – ne tik man su­dė­tin­ga. Dau­ge­lis mū­sų, ne­mo­kė­da­mi ge­rai pla­nuo­ti lai­ko, ne­ži­no­me ne­tgi ką veik­si­me ar­ti­miau­sią sa­vait­ga­lį, ką be­kal­bė­ti apie tai, kas bus po mė­ne­sio ar ke­lių...

Ke­lio­nių agen­tū­ros par­da­vi­mų va­do­vas pa­mi­nė­jo ir išanks­ti­nio ke­lio­nės pir­ki­mo pri­va­lu­mus. Anot jo, už­si­sa­kant va­sa­ros ke­lio­nę žie­mą, ga­li­ma rink­tis iš di­de­lės pa­siū­los, o lau­kiant pa­sku­ti­nės mi­nu­tės pa­siū­ly­mų – tik iš to, kas li­ko. Tai­gi už­si­sa­kęs ke­lio­nę iš anks­to ga­liu bū­ti ra­mus, kad kaip ta anks­ty­vo­ji var­na krapš­ty­siu dan­tis, o ne akis... Be to, va­sa­rą pri­si­min­siu jos ieš­ko­ju­sį Ka­lė­dų Se­ne­lį.

Va­lio! Ka­lė­di­nių do­va­nų ieš­ko­ji­mo rū­pes­čio ne­bė­ra – ant sta­lo prie­šais jau gu­li ke­lio­nių če­kis, ku­rį ža­du pa­dė­ti po eg­lu­te vi­sai šei­mai. Aiš­ku, tai nė­ra ma­no pa­ties da­ry­ta do­va­na, bet bent jau į sa­vo pa­ties kli­juo­tą ir pieš­tą vo­ką įdė­siu. Džiaugs­min­gų Jums žie­mos šven­čių!

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Ka­lė­dos aso­ci­juo­ja­si su ka­me­ri­ne ap­lin­ka, o to­kia ap­lin­ka pra­šo­si mi­nia­tiū­ri­nių kū­ri­nių, ku­rie mo­nu­men­ta­lių už­mo­jų pa­sau­ly­je ža­vi sa­vo pa­pras­tu­mu, su­bti­lu­mu, žais­min­gu­mu. „Laip­tų ga­le­ri­jo­je“ šian­dien (gruo­džio 2 d.) 18 val. ati­da­ro­ma jau 19-oji mi­nia­tiū­rų pa­ro­da.

Ga­li­ma pa­si­džiaug­ti, kad mū­sų mies­te yra erd­vė, ku­rio­je jau tiek me­tų kon­cent­ruo­ja­si mi­nia­tiū­rų eks­po­zi­ci­jos ir čia kas­kart vis ža­viau at­si­sklei­džia jų me­ni­nė ver­tė bei su­bti­lus gro­žis. Šio­je pa­ro­do­je iš­vy­si­me 49 kū­rė­jus – jau gar­sius dai­li­nin­kus ne tik iš Šiau­lių, bet ir ki­tų Lie­tu­vos mies­tų bei jau­nuo­sius kū­rė­jus, pa­tei­kian­čius per 100 ma­žų­jų for­mų ta­py­bos, gra­fi­kos, skulp­tū­ros, tai­ko­mo­sios dai­lės dir­bi­nių, iš­si­ski­rian­čių es­te­ti­ne ver­te, uni­ka­lia me­ni­ne for­ma, pre­ci­ziš­ka at­li­ki­mo tech­ni­ka.

Viktoras Ostašenkovas, „Kelias į bažnyčią“.		Vita Žabarauskaitė „Gerardo Bagdonavičiaus namas“.		Salvija Zakienė „Karnavalas kačių namuose II“.

Mi­nia­tiū­ra daž­nai bū­na iš­šū­kis kū­rė­jui, nes pa­pras­tai ant vi­du­ti­nio ir di­de­lio for­ma­to dro­bių ku­rian­tiems me­ni­nin­kams ma­ža­me for­ma­te rei­kia su­tal­pin­ti, har­mo­nin­gai su­kom­po­nuo­ti, spal­vi­niai niuan­suo­ti vis­ką, ką no­ri pa­sa­ky­ti. Ne vel­tui mi­nia­tiū­ra pri­ski­ria­ma su­dė­tin­goms iš­raiš­kos for­moms. Ma­žas for­ma­tas ne­slėp­da­mas pa­ro­do me­ni­nin­ko ta­len­tą ir meist­rys­tę.

Šių­me­tę mi­nia­tiū­rų eks­po­zi­ci­ją „Laip­tų ga­le­ri­jo­je“ drą­siai ga­li­ma api­bū­din­ti kaip pui­kiai de­ran­čią, gal tik šiek tiek me­lan­cho­liš­ko at­spal­vio, kur iš gam­tos pa­sau­lio iš­ny­ra ma­žy­čiai spal­vin­gi daik­tai. Mi­nia­tiū­rą ly­gin­čiau su ele­gan­tiš­ka da­ma: vie­nur ji pa­si­ro­do tar­si kuk­li pe­le­nė, sva­jin­gai be­si­kal­ban­ti su my­li­muo­ju, ki­tur tar­si ge­ro­ji fė­ja, ste­buk­lin­gos laz­de­lės mos­tu at­nau­ji­nan­ti pa­sau­lį. Jos kvie­čia žiū­ro­vą pa­si­ner­ti į ra­my­bės oa­zę ir klau­sy­tis švel­nių, gam­tos ku­ria­mų mu­zi­kos gar­sų ar tie­siog ty­lių pa­sau­lio šnabž­de­sių. Gro­žie­si mie­lais poe­tiš­kais kū­ri­nė­liais, tie­sa, kar­tais ste­bi­nan­čiais nuo­tai­kų kai­ta, su­dė­tin­go­mis siu­že­ti­nė­mis bei fi­gū­ri­nė­mis kom­po­zi­ci­jo­mis, spal­vin­go­mis vi­zi­jo­mis, pri­me­nan­čio­mis se­ce­si­jos me­ną. To­kia jau mi­nia­tiū­rų pa­skir­tis – per­teik­ti aki­mir­kos eksp­re­si­ją, at­ver­ti su­bti­liau­sius gam­tos ir žmo­nių pa­sau­lio vaiz­dus.

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Į Šiau­lius po ke­le­rių me­tų dar­bo Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je grį­žu­si šiau­lie­čių Ri­mos ir Au­do šei­ma bu­vo pri­blokš­ta su­ži­no­ju­si, kad areš­tuo­ta jų ban­ko są­skai­ta, o jie pa­tys teis­mo nu­teis­ti už akių dėl kai­my­nų bu­to ap­lie­ji­mo. Paaiš­kė­jo pa­ra­dok­sa­li si­tua­ci­ja – drau­di­mo kom­pa­ni­ja su­tuok­ti­nius pa­da­vė į teis­mą for­ma­liai nu­spren­du­si, kad bū­tent jie ap­lie­jo jų klien­tų bu­tą. „Van­duo į vir­šų ne­ky­la, kai­my­nys­tė­je esan­čio bu­to mes nie­kaip ne­ga­lė­jo­me ap­lie­ti“, – sa­ko šiau­lie­čiai, ku­riems ga­lų ga­le teis­me pa­vy­ko įro­dy­ti ne­kal­tu­mą.

45 bu­tas ta­po 54

„Tai gra­žiai gim­to­ji ša­lis pa­si­ti­ko grį­žu­sius emig­ran­tus“, – da­bar jau juo­kia­si šiau­lie­čiai Ri­ma ir Au­das, kal­bė­da­mi apie is­to­ri­ją, į ku­rią bu­vo įvel­ti jiems pa­tiems ne­ži­nant. O dar vi­sai ne­se­niai jiems juo­kin­ga ne­bu­vo. Iš Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos į gim­tą­jį mies­tą grį­žu­si šei­ma su­ži­no­jo, kad kol jų Lie­tu­vo­je ne­bu­vo, bu­vo areš­tuo­tos jų ban­ko są­skai­tos, o jie pa­tys už akių pa­da­ry­ti kal­ti­nin­kais. Ma­ža to, teis­mas iš jų pri­tei­sė ko­ne du tūks­tan­čius li­tų ža­lai at­ly­gin­ti, ad­vo­ka­to pa­slau­goms ir by­li­nė­ji­mo­si iš­lai­doms pa­deng­ti.

Juo­kin­giau­sia tai, kad bu­to sa­vi­nin­kė Ri­ma vi­sai su nie­kuo ne­si­by­li­nė­jo. Kol vy­ko teis­mai, ji gy­ve­no ir dir­bo už­sie­ny­je.

Į Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją dirb­ti mo­te­ris iš­vy­ko 2003-iai­siais, o 2007-ai­siais Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bė­je dek­la­ra­vo iš­vy­ki­mą. Šie­met rug­sė­jį ji grį­žo į Šiau­lius ir su­ži­no­jo, kad šių me­tų sau­sį pa­gal teis­mo spren­di­mą ant­sto­lis areš­ta­vo jos ir su­tuok­ti­nio tur­tą – per 1589 Lt bei 10 tūks­tan­čių Lt ver­tės že­mės skly­pą, ku­ria­me pra­dė­tas sta­ty­ti nuo­sa­vas na­mas. Ta­da mo­te­ris ir su­ži­no­jo, kad Šiau­lių mies­to apy­lin­kės teis­me įvy­ko teis­mas, o ieš­ki­nį teis­mui pa­tei­kė drau­di­mo kom­pa­ni­ja „PZU Lie­tu­va“.

Gy­ven­da­ma už­sie­ny­je mo­te­ris nei šau­ki­mų į teis­mą ne­ga­vo, nei teis­me da­ly­va­vo. Pa­si­do­mė­ju­si su­ži­no­jo, kad dar 2008 me­tų spa­lį bu­vo ap­lie­tas kai­my­nų bu­tas vie­na­me K. Kor­sa­ko gat­vės na­mų. Ka­dan­gi bu­to sa­vi­nin­kė bu­vo jį ap­drau­du­si drau­di­mo kom­pa­ni­jo­je, drau­di­kai jai iš­mo­kė­jo per 900 Lt drau­di­mo kom­pen­sa­ci­ją, o iš­mo­ką nu­spren­dė pri­si­teis­ti iš kal­ti­nin­ko.

Dau­gia­bu­čio na­mo bend­ri­ja pa­tei­kė pa­žy­mą, kad drau­di­mo kom­pa­ni­jos klien­tės bu­tas bu­vo ap­lie­tas iš 54-to bu­to. Ta­čiau Ri­ma su Au­du iš tik­ro yra

45-to bu­to sa­vi­nin­kai. Pas­ta­ra­sis bu­tas yra ne virš ap­lie­to­jo, o ša­lia. Kaip ieš­ki­ny­je at­si­ra­do Ri­mos pa­var­dė, lie­ka neaiš­ku. Pa­na­šu, kad bu­vo į do­ku­men­tus pa­žiū­rė­ta ap­lai­džiai ir for­ma­liai, o gal įsi­vė­lė klai­da. Nei drau­di­mo kom­pa­ni­jai, nei teis­mui kaž­ko­dėl ne­pa­rū­po iš­siaiš­kin­ti, ar tik­rai nu­ro­dy­tas as­muo yra kal­ti­nin­kas ir bu­to sa­vi­nin­kas.

Ieš­ko­vai net neat­sip­ra­šė

Nie­ko dė­tiems žmo­nėms pra­si­dė­jo bė­dos. Teis­mo ieš­ki­niai Ri­mos var­du ke­lia­vo į tik­rų­jų kal­ti­nin­kų bu­tą, ta­čiau Ri­ma nė­ra jų ga­vu­si.

Ta­pu­si kal­ta be kal­tės Ri­ma  krei­pė­si į Šiau­lių mies­to apy­lin­kės teis­mą. Šiau­lie­tei te­ko su­si­ras­ti ad­vo­ka­tą, pra­šy­ti priim­ti jos pa­reiš­ki­mą ir by­lą at­nau­jin­ti bei nag­ri­nė­ti iš es­mės.

Mo­te­ris į teis­mą krei­pė­si rugsėjo pradžioje ir tik praė­ju­sią sa­vai­tę teis­mas pa­nai­ki­no sa­vo spren­di­mą, priim­tą už akių, ir by­los nag­ri­nė­ji­mą at­nau­ji­no. Teis­mas pa­nai­ki­no ir spren­di­mą dėl nuo­sto­lių at­ly­gi­ni­mo drau­di­mo kom­pa­ni­jai, iš­lai­dų ad­vo­ka­tui pa­den­gi­mo, by­li­nė­ji­mo­si iš­lai­dų ir kt.

Su­tuok­ti­niai ke­ti­no kreip­tis į teis­mą, kad drau­di­mo kom­pa­ni­ja jiems at­ly­gin­tų pa­tir­tą mo­ra­li­nę ir ma­te­ria­li­nę ža­lą, ta­čiau su­ma­ny­mo at­si­sa­kė. Ne­no­ri vėl min­ti teis­mo slenks­čių. Ta­čiau jiems iki šiol skau­du, kad for­ma­liai įver­ti­nu­si duo­me­nis drau­di­mo kom­pa­ni­ja „PZU Lietuva“ jų net neat­sip­ra­šė.

Ants­to­liai Ri­mą jau in­for­ma­vo, kad ga­vus teis­mo spren­di­mą bu­vo pa­nai­kin­tas ban­ko są­skai­tų ir že­mės skly­po areš­tas. Anot ant­sto­lės V. Šim­kie­nės kon­to­ros re­fe­ren­to, per me­tus bū­na 4-5 at­ve­jai, kai dėl pa­na­šių ap­mau­džių klai­dų žmo­nėms ten­ka vars­ty­ti teis­mų ir ant­sto­lių du­ris.

Eva KAZ­LAUS­KIE­NĖ

Be­veik sa­vai­tę tru­ko rin­ki­mai į tau­tiš­kiau­sią ir stu­den­tiš­kiau­sią Šiau­lių „Sau­lės“ cho­rą. Į te­le­vi­zi­jos pro­jek­tą „Cho­rų ka­rai“ pa­te­ko tik 16 lai­min­gų­jų, dar aš­tuo­ni paim­ti at­sar­gai. Net­ru­kus pra­si­dės kas­die­nės ke­lias va­lan­das truk­sian­čios re­pe­ti­ci­jos, o kol kas tik­ri­na­mi ne tik cho­ris­tų bal­sai, bet ir lanks­tu­mas, ar­tis­tiš­ku­mas, ge­bė­ji­mas bū­ti ko­man­dos da­li­mi.

Trečiadienį „Saulės“ choras rinkosi į pirmąją repeticiją. Au­re­li­jos PAU­LAUS­KAI­TĖS nuo­tr.

No­ri pa­tir­ti gy­ve­ni­mo šven­tę

112 šiau­lie­čių sa­vo jė­gas iš­ban­dė pir­ma­me at­ran­kos į pro­jek­tą „Cho­rų ka­rai“ eta­pe. Jau­niau­sioms dai­no­rė­lėms – vos 11 me­tų, vy­riau­sias jė­gas iš­mė­gi­nęs da­ly­vis – 38-erių. „Drau­gai, da­ly­va­vę šia­me pro­jek­te, sa­ko, kad tai yra gy­ve­ni­mo šven­tė, to­dėl no­riu ir aš tai pa­tir­ti“, – sa­kė pir­mo eta­po at­ran­kos da­ly­vė Ag­nė. Ki­ti kal­bin­ti bal­sin­gi šiau­lie­čiai tei­gia, kad atei­ti į at­ran­ką pa­ra­gi­no drau­gai, gi­mi­nės, bend­ra­moks­liai. Ne­ma­žai at­ran­kos da­ly­vių jau yra dai­na­vę cho­ruo­se, an­samb­liuo­se, at­li­kę so­lo par­ti­jas. „Įvai­rių žan­rų kū­ri­nius dai­nuo­ju nuo tre­jų me­tų. Esu jud­ri ir la­bai ar­tis­tiš­ka, o pa­dė­ti Šiau­lių cho­rui pa­tek­ti į fi­na­lą ga­liu ne tik sa­vo iš­skir­ti­niu bal­su, bet ir už­si­spy­ru­siu cha­rak­te­riu“, – tei­gė da­ly­vė Kris­ti­na.

Ko­mi­si­jos na­riai ne­slė­pė, kad pa­tek­ti į cho­rą dau­giau ga­li­my­bių tu­rės tie, ku­rie mo­ka skai­ty­ti mu­zi­ki­nį raš­tą. „Jau pir­ma­ja­me at­ran­kos eta­pe bu­vo aiš­ku, kad cho­re tu­rė­si­me ke­le­tą dei­man­čiu­kų. Pro­jek­to pro­diu­se­rius itin nu­ste­bi­no, kad Šiau­liuo­se į at­ran­ką su­si­rin­ko la­bai daug vai­ki­nų, nes ki­tuo­se mies­tuo­se cho­re dai­nuo­ti no­rin­čių vy­rų stin­ga“, – sa­ko Šiau­lių cho­ro ge­ne­ro­lė, ne­tra­di­ci­nio folk­lo­ro gru­pės „Ki­ta­va“ na­rė Ra­sa Stoš­ku­vie­nė.

Lau­kia sun­kus dar­bas

Į ant­rą „Cho­rų ka­rų“ at­ran­kos eta­pą pa­te­ko pus­šim­tis šiau­lie­čių, ku­rie sa­vai­tės pra­džio­je su­si­ti­ko su Šiau­lių stu­den­tiš­ko „Sau­lės“ cho­ro va­do­ve, ŠU Me­nų fa­kul­te­to Mu­zi­kos pe­da­go­gi­kos ka­ted­ros do­cen­te Bi­ru­te Ja­no­nie­ne. Pir­ma­me eta­pe at­li­kę sa­vo pa­si­rink­tą dai­ną ar ko­mi­si­jos pa­pra­šy­tą imp­ro­vi­zuo­tą kū­ri­nį, šį­kart cho­ris­tai tu­rė­jo dai­nuo­ti kar­tu. „Pa­tik­ri­no­me jų ge­bė­ji­mą tuo pat me­tu dai­nuo­ti ir ju­dė­ti. Jie vis­ką da­ro taip nuo­šir­džiai, su­dė­da­mi vi­sas jė­gas ir su to­kiu už­si­de­gi­mu, kad kar­tais net per­si­sten­gia. Daug „so­luo­jan­čių“ jau­nuo­lių bu­vo se­niau „Dai­nų dai­ne­lės“ da­ly­viai, to­dėl dar rei­kė­tų su jais in­di­vi­dua­liai pa­dirb­ti, ar tik­rai jie tiks dai­nuo­ti cho­re, pa­tik­rin­ti, ar so­lis­tai ga­li bū­ti ko­man­dos da­lis“, – po ant­ro at­ran­kos eta­po sa­kė cho­ro va­do­vė B. Ja­no­nie­nė. Pa­sak jos, ne vi­si bū­si­mi cho­ris­tai įsi­vaiz­duo­ja, koks sun­kus dar­bas lau­kia: „Kas sa­vai­tę ruo­ši­me ne po vie­ną kū­ri­nį, re­pe­ti­ci­jos tę­sis ma­žiau­siai po ke­tu­rias va­lan­das per die­ną ir rei­kės ne tik dai­nuo­ti, bet ir daug ju­dė­ti. Iš fil­ma­vi­mų grį­ši­me nak­ti­mis, to­dėl la­bai svar­bu įver­tin­ti sa­vo jė­gas ir ga­li­my­bes.“

Kal­bin­ti ant­ro at­ran­kos eta­po da­ly­viai – be­veik vi­si pa­ty­rę cho­ris­tai ar so­lo par­ti­jų at­li­kė­jai. „Mu­zi­ka ma­ne ly­di vi­są gy­ve­ni­mą, gro­ju smui­ku, gi­ta­ra, pia­ni­nu. Ma­ny­je de­ga no­ras dai­nuo­ti, to­dėl atė­jo lai­kas jį at­skleis­ti ir pa­ro­dy­ti ki­tiems“, – sa­ko ant­ro at­ran­kos eta­po da­ly­vė Jo­nė. Ki­ta pa­šne­ko­vė Eve­li­na jau de­vy­ne­rius me­tus dai­nuo­ja liau­dies ir džia­zo sti­liaus kū­ri­nius pro­fe­sio­na­liai, lau­rų yra pel­niu­si ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir tarp­tau­ti­niuo­se kon­kur­suo­se. „Aš ne­ga­liu gy­ven­ti be sce­nos, ne­su žiū­ro­vas, esu sce­nai su­kur­ta, man rei­kia sce­nos“, – sa­kė ji.

Pir­mo­sios „Sau­lės“ re­pe­ti­ci­jos

Tre­čia­die­nio po­pie­tę 16 bal­sin­giau­siais ir cha­riz­ma­tiš­kiau­siais pri­pa­žin­tų cho­ris­tų su­si­rin­ko į pir­mą šo­kių re­pe­ti­ci­ją, ku­rios me­tu pa­tik­rin­ta jų iš­tver­mė, plas­ti­ka, ar­tis­tiš­ku­mas. Tos pa­čios die­nos va­ka­rą cho­ras su­si­bū­rė į re­pe­ti­ci­ją. Aš­tuo­ni nuo­lat re­pe­ti­ci­jo­se da­ly­vau­sian­tys jau­nuo­liai bus at­sar­gi­niai – jei rei­kės, tu­rės pa­keis­ti cho­ris­tus. „Cho­ras yra gy­vas or­ga­niz­mas ir kiek­vie­na ląs­te­lė ga­li pri­gy­ti ar­ba ne. Dar vi­sas gruo­dis prie­ša­ky, ir nors gru­pė jau su­for­muo­ta, jos su­dė­tis dar ga­li šiek tiek keis­tis. Žiū­rė­si­me, kaip sek­sis jau­nuo­liams dirb­ti ko­man­do­je, – sa­ko Šiau­lių stu­den­tiš­ko­jo „Sau­lės“ cho­ro ge­ne­ro­lė

R. Stoš­ku­vie­nė. – Tai, ką tu­ri­me da­bar, yra idea­lus mo­lis, o mū­sų už­duo­tis bus kaip puo­džių – iš to mo­lio nu­lip­dy­ti kuo ge­res­nį me­no kū­ri­nį.“

Šiuo me­tu jau su­da­ro­mas cho­ro re­per­tua­ras, pra­si­dė­jo re­pe­ti­ci­jos, ku­ria­mos kū­ri­nių aran­žuo­tės. Pir­ma­sis Šiau­lių stu­den­tiš­ko­jo „Sau­lės“ cho­ro pa­si­ro­dy­mas – duok­lė šiau­lie­čiams. Jį pa­ma­ty­ti ga­lės vi­si no­rin­tys gruo­džio 2-ąją Pri­si­kė­li­mo aikš­tė­je vyk­sian­čio­je Ka­lė­di­nės eg­lės įžie­bi­mo šven­tė­je.

Nau­jau­sias ži­nias apie Šiau­lių stu­den­tiš­ką­jį „Sau­lės“ cho­rą žiū­rė­ki­te nau­jie­nų po­rta­lo www.etap­lius.lt rub­ri­ko­je „Cho­rų ka­rai“.

Os­val­das JO­KU­BAI­TIS

Ant pro­duk­tų eti­ke­čių daž­nai ran­da­me pa­ra­šy­ta „tik iš na­tū­ra­lių ing­re­dien­tų“, „be hor­mo­nų“, „ge­ne­tiš­kai ne­mo­di­fi­kuo­ta“, bet tai dar ne­reiš­kia, kad pro­duk­tas yra eko­lo­giš­kas. Pa­žiū­rė­ję ar­ba pa­ra­ga­vę ne­ga­li­me nu­sta­ty­ti, ar pro­duk­tas tik­rai toks yra. Tik ser­ti­fi­kuo­tas ga­min­to­jas tu­ri tei­sę rea­li­zuo­ti sa­vo pa­ga­min­tą pro­duk­ci­ją kaip eko­lo­giš­ką. Tad kuo ski­ria­si na­tū­ra­lus nuo eko­lo­giš­ko?

Spal­va, kva­pas, sko­nis...

„Pas die­du­ką kai­me“ –dar ne eko­lo­giš­kas ūkis

Po­pu­lia­rė­ja ju­dė­ji­mas už eko­lo­gi­ją

Tai kaip at­skir­ti?

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

„Žmo­nės, no­ri­te dau­gin­tis ar to­bu­lė­ti? Pa­sau­ly­je jau sep­ty­ni mi­li­jar­dai žmo­nių. Jie nė­ra to­bu­li. No­ri­te dau­gin­tis ar to­bu­lė­ti?“ – šū­ka­vo juo­dai vil­kin­tys ir neo­nu švy­tin­čio­mis kau­kė­mis vei­dus pri­den­gę ke­tu­ri as­me­nys šeš­ta­die­nio va­ka­rą Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je. To­kį pre­ce­den­to ne­tu­rin­tį šou šiuo­lai­ki­nio me­no fes­ti­va­lio „Vi­rus“ už­da­ry­me – al­ter­na­ty­vios ma­dos šou – iš­vy­do šiau­lie­čiai.

Jau­nų­jų di­zai­ne­rių ko­lek­ci­jas ly­dė­jo trum­pi vi­deo­fil­mai, lei­dę žiū­ro­vams ge­riau su­pras­ti kū­rė­jo su­ma­ny­mą ir idė­ją.

Per­for­man­so idė­ja – pa­sku­ti­nę die­ną

Vie­nas pa­grin­di­nių šiuo­lai­ki­nio me­no fes­ti­va­lio „Vi­rus“ ak­cen­tų yra kas­met vyks­tan­tis ma­dų šou. Sa­vo ko­lek­ci­jas šio­je al­ter­na­ty­vios ma­dos fies­to­je pri­sta­tė ga­biau­si Lie­tu­vos aukš­tų­jų mo­kyk­lų kos­tiu­mo di­zai­no stu­den­tai, jau­nie­ji di­zai­ne­riai, me­ni­nin­kai. Jie ne tik pri­sta­tė ko­lek­ci­jas – kai ku­rie kar­tu de­monst­ra­vo vi­deo­fil­mus, pa­dė­ju­sius žiū­ro­vams ge­riau su­vok­ti ko­lek­ci­jos min­tį ir pa­jus­ti jos dva­sią.

Ko­lek­ci­jas, ku­rios, pa­sak ren­gi­nio ve­dė­jo, skir­tos žmo­nėms ir ufo­nau­tams, pri­sta­tė Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos, Vil­niaus di­zai­no ko­le­gi­jos, Šiau­lių, Kau­no ir Slo­vė­ni­jos di­zai­no me­no mo­kyk­lų stu­den­tai.

Ren­gi­ny­je „Vi­rus ma­da“ po ke­le­rių me­tų per­trau­kos su int­ri­guo­jan­čiu re­gi­niu vėl pa­si­ro­dė Pau­lius Ar­laus­kas-Pu­ka. Me­ni­nin­kas su ko­le­go­mis Vir­gi­ni­ju­mi Kin­či­nai­čiu, Gin­ta­ru Dzi­do­li­ku ir Ge­du No­vog­rods­kiu ap­si­vil­ko juo­dus kos­tiu­mus, vei­dus pri­den­gė neo­nu švy­tin­čio­mis kau­kė­mis ir, pa­siė­mę gar­sia­kal­bius, apie 10 mi­nu­čių šū­ka­vo: „Žmo­nės, no­ri­te dau­gin­tis ar to­bu­lė­ti?“

Mo­der­nio­jo me­no fes­ti­va­lis „Vi­rus“ vy­ko tris die­nas. Šie­met fes­ti­va­lio ren­gė­jai „at­ra­do“ vers­lo erd­ves ir dau­giau dė­me­sio sky­rė vi­zua­lia­jam me­nui.

„Pau­liui to­kia idė­ja ki­lo anks­ti ry­tą. Ži­no­jo­me, kad ma­dų šou jis kaž­ką int­ri­guo­jan­čio pa­siū­lys, bet ką, su­ži­no­jo­me pa­sku­ti­nę „Vi­rus‘o“ die­ną. Sma­gu. Jis tur­būt ry­tą pa­bu­do ša­lia sa­vo gra­žuo­lės ir jam ki­lo klau­si­mas, ką da­ry­ti – my­lė­tis ar to­bu­lė­ti“, – šmaikš­ta­vo pa­ts šou da­ly­va­vęs me­no­ty­ri­nin­kas V. Kin­či­nai­tis.

Dau­giau­sia dė­me­sio – vi­zua­lia­jam me­nui

Šiuo­lai­ki­nio me­no fes­ti­va­lis „Vi­rus“ Šiau­liuo­se ren­gia­mas jau 16-tą kar­tą. Šį­kart nu­tar­ta iš­nau­do­ti vi­sas Dai­lės ga­le­ri­jos erd­ves ir tuo pa­čiu me­tu jo­se su­reng­ti ke­tu­rias pa­ro­das. Per fes­ti­va­lio ati­da­ry­mą jau­nie­ji me­ni­nin­kai pri­sta­tė sa­vo dar­bus – vi­zua­lių­jų pa­sa­ko­ji­mų pro­jek­tą, Lie­tu­vos skulp­to­rių pa­ro­dą, me­di­jų is­to­ri­jas ir skulp­tū­ri­nę prem­je­rą.

Pa­ro­da „Iš/Bandymai“ su­bū­rė jau­niau­sius Šiau­lių mies­to kū­rė­jus, pa­si­ry­žu­sius iš­ban­dy­ti sa­ve me­di­jų me­ni­nin­kų vaid­me­ny­je. Šią pa­ro­dą ku­ra­vo And­rius Gri­ga­lai­tis. Į me­di­jų is­to­ri­jas pa­ni­ręs And­rius ati­da­rė ir per­so­na­li­nį sa­vo vi­zua­lių pa­sa­ko­ji­mų pro­jek­tą „In­si­de The Hi‘Sto­ry“.

Vie­ni au­to­riai ste­bi­no pa­si­rink­to­mis ne­tra­di­ci­nė­mis me­džia­go­mis ir tech­no­lo­gi­jo­mis, ki­ti – kruopš­tu­mu, rū­bų iš­baig­tu­mu ir ne­ti­kė­tu ra­kur­su į kos­tiu­mo is­to­ri­ją.

Te­mi­nė jau­nų­jų skulp­to­rių pa­ro­da „Žmo­giš­ka­sis fak­to­rius – re­konst­ruk­ci­ja“ su­tei­kė pui­kią ga­li­my­bę ap­žvelg­ti da­bar­ti­nes skulp­tū­ros me­no ten­den­ci­jas Lie­tu­vo­je. Šią pa­ro­dą ku­ra­vo skulp­to­rius Ma­rius Sku­džins­kas. Ne pir­mą kar­tą į „Vi­rus‘o“ erd­ves bu­vo pa­kvies­tas vie­nas įdo­miau­sių ša­lies me­ni­nin­kų – Bro­nis­lo­vas Ru­dys. Šį kar­tą jis pra­tur­ti­no fes­ti­va­lio pa­ro­dų pro­gra­mą sa­vo skulp­tū­ri­ne prem­je­ra „Bal­ta“.

Ati­da­ry­mo die­ną žiū­ro­vų lau­kė ir tra­di­ci­nis „Vi­rus‘o“ ren­gi­nys „Vi­rus šo­kis“. Šo­kio ir vaiz­do sin­te­zės spek­tak­lį „Žmo­gus – ki­ta pu­sė“ Dai­lės ga­le­ri­jo­je pri­sta­tė stu­di­ja iš Vil­niaus „Ki­nes­fe­ra“.

Lapk­ri­čio 18-ąją vy­ko tarp­dis­cip­li­nė kon­fe­ren­ci­ja „Kū­ry­biš­ku­mo ga­li­my­bės kin­tan­čio so­cia­lu­mo kon­teks­te“, ku­rią ku­ra­vo ta­len­tin­ga jau­na fi­lo­so­fė Ane­ta Ros­tovs­ky­tė, o na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­tas Ro­lan­das Ras­taus­kas me­tė iš­šū­kį mies­to cent­re kri­zės iš­tuš­tin­toms pra­šmat­nioms par­duo­tu­vių erd­vėms – bu­vu­sio­je „Kris­tiA­nos“ par­duo­tu­vė­je jis pa­kvie­tė sa­vo ger­bė­jus į lie­tu­vių au­to­rių poe­zi­jos skai­ty­mo per­for­man­są.

Aist­rin­gai my­lin­tiems ge­rą ki­ną bu­vo de­monst­ruo­ja­ma ge­riau­sių fes­ti­va­lio „Maind­fak“ fil­mų ko­lek­ci­ja. „Fes­ti­va­lio me­tu vyks­tan­tys va­ka­rė­liai, ren­gi­niai, jų įvai­ro­vė, ga­li­my­bė da­ly­vau­ti, klau­sy­tis ir ma­ty­ti, mė­gau­tis ma­dų int­ri­go­mis, šo­kio plas­ti­ka, vaiz­dų di­na­mi­ka, in­te­lek­tua­lų įžval­go­mis, su­ku­ria ne­pa­kar­to­ja­mą „Vi­rus“ fes­ti­va­lio au­rą“, – sa­kė V. Kin­či­nai­tis.

Tre­čią­jį lapk­ri­čio mė­ne­sio ket­vir­ta­die­nį, ly­giai pu­siau­nak­tį, pra­si­dės „Beau­jo­lais Nou­veau“ – jau­no vy­no šven­tė. Ji jau įgy­ja sa­vų tra­di­ci­jų ir yra pui­ki pro­ga įver­tin­ti, ar sėk­min­gi bu­vo šie me­tai vyn­da­riams. Bo­žo­lė šven­tė – tai iš­ti­sas ri­tua­las, pri­si­tai­kan­tis prie kiek­vie­nos ša­lies ypa­tu­mų ir įsi­lie­jan­tis į jų kul­tū­rą.

Šiemet oro są­ly­gos vy­nuo­gėms pri­nok­ti ir der­liui nuim­ti bu­vo tin­ka­mos – už­te­ko ir die­nos ši­lu­mos, ir nak­ties gai­vu­mo, uo­gų ne­pra­žu­dė saus­ra ir ne­su­pū­dė lie­tūs. Lavinia MARIN nuotr.

Pra­dė­ta švęs­ti prieš po­rą šimt­me­čių

Bo­žo­lės re­gio­no vyn­da­riai tu­rė­tų bū­ti dė­kin­gi Pi­ly­pui Drą­sia­jam, XIV a. pab. už­drau­du­siam „Ga­may“ rū­šies vy­nuo­gių vy­ną Bur­gun­di­jo­je. Re­gio­no gy­ven­to­jai iš­sau­go­jo šiuos iš­skir­ti­nius vy­nuo­gy­nus, pa­da­ry­da­mi neį­kai­no­ja­mą pa­slau­gą da­bar­ti­niams šių vie­to­vių vyn­da­riams. Bo­žo­lės re­gio­nas tar­si spe­cia­liai gam­tos skir­tas šiai vy­nuo­gių rū­šiai, no­ki­nan­čiai tam­sias uo­gas plo­na žie­ve­le, bet su švie­sio­mis sul­ti­mis. Iš 36 tūkst. hek­ta­rų pa­sau­ly­je au­gan­čių „Ga­may“ vy­nuo­gy­nų apie 23 tūkst. yra Bo­žo­lės re­gio­ne.

Bo­žo­lės šven­tės pra­džia sie­kia XIX a. Re­gio­ne au­gi­na­mos „Ga­may“ rū­šies vy­nuo­gės su­bręs­ta anks­čiau už ki­tas, tad ir jų der­lius nui­ma­mas anks­čiau ne­gu ki­to­se vie­to­vė­se. Se­niau iš jų pa­ga­min­to vy­no fer­men­ta­ci­jos pro­ce­sas vyk­da­vo pluk­dant bar­žo­mis Se­nos upe ar­ba ga­be­nant ve­ži­mais į Lio­no prie­mies­čius. Bū­tent dėl trum­po bran­di­ni­mo lai­ko­tar­pio bo­žo­lė vy­nas yra leng­vas ir aro­ma­tin­gas, to­dėl kas­met bū­na vis ki­toks, pri­klau­so­mai nuo der­liaus ir oro są­ly­gų.

Anks­tes­niais šimt­me­čiais per Bo­žo­lė šven­tes gė­ri­mai upe­liais lie­da­vo­si – vy­nas bū­da­vo su­pils­to­mas į spe­cia­lius bu­te­lius, va­di­na­muo­sius „pot“. Iki 1846 m. tai bu­vo vie­no lit­ro tal­pos bu­te­liai, va­di­na­mie­ji „Lio­no“ („Pot Lyon­nais“) ar­ba „Mies­to“ („Pot de vil­le“), o kai jų apim­tis bu­vo su­ma­žin­ta iki da­bar­ti­nių tra­di­ci­nių 46 cl, tai su­kė­lė be­veik re­vo­liu­ci­ją tarp vie­ti­nių mė­gė­jų iš­ger­ti, nes jie pa­si­ju­to ap­gau­ti.

46 cl tal­pos bu­te­liai bū­da­vo su­sta­to­mi ant ba­rų pre­kys­ta­lių, o pir­kė­jai mo­kė­da­vo už met­rą (!) bu­te­lių. Met­re tilp­da­vo dvy­li­ka bu­te­lių, o try­lik­ta­sis pa­pras­tai bū­da­vo duo­da­mas ne­mo­ka­mai. Bū­tent ta­da ir at­si­ra­do ter­mi­nas „boyau rou­ge“, reiš­kian­tis „ge­rą gė­ro­vą“. Net­gi la­biau­siai mėgs­tan­tiems iš­ger­ti „met­ri­nis“ krū­vis – rim­tas iš­ban­dy­mas.

Bo­žo­lė vy­nas bu­vo pa­pras­tas, liau­diš­kas. Pa­ma­žu at­si­ra­do tra­di­ci­ja jį ger­ti Lio­ne, Krua-Rus (Croix-Rous­se) kvar­ta­lo mu­gė­je, vyk­da­vu­sio­je pa­sku­ti­nį spa­lio mė­ne­sio sek­ma­die­nį. Ap­link tvy­ro­da­vo kep­tų kaš­to­nų, žir­gų pra­kai­to kva­pas, ku­ris, su­mi­šęs su jau­no bo­žo­lė aro­ma­tu, su­kur­da­vo žo­džiais ne­nu­sa­ko­mą mu­gės at­mos­fe­rą.

Lio­no mu­gių tra­di­ci­jos nu­trū­ko tik Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais, kai vo­kie­čiai ėmė tai­ky­ti spe­cia­lius vy­no mo­kes­čius ir pa­skel­bė nau­jas šio gė­ri­mo par­da­vi­mo tai­syk­les. Po ka­ro Pran­cū­zi­jos vy­riau­sy­bė nu­sta­tė sa­vą pre­kia­vi­mo al­ko­ho­liu tvar­ką. Iš pra­džių jau­ną vy­ną leis­ta par­da­vi­nė­ti nuo lapk­ri­čio 13-osios, o po ke­le­to de­šimt­me­čių – nuo tre­čio­jo lapk­ri­čio mė­ne­sio ket­vir­ta­die­nio. Ši da­ta da­bar ir lai­ko­ma Bo­žo­lė šven­te.

Pran­cū­zi­jo­je „Beau­jo­lais Nou­veau“ – vie­na iš mė­gia­miau­sių liau­diš­kų šven­čių. Res­to­ra­nuo­se ir ba­ruo­se or­ga­ni­zuo­ja­mi „Pil­vo­čiau­sio ąso­čio“, „Auk­si­nio bu­te­lio“ ir ki­ti kon­kur­sai, iš­lei­džia­mi lanks­tu­kai su nuo­ro­do­mis, kur įsi­kū­ru­sios bo­žo­lė vy­nu pre­kiau­jan­čios vy­ni­nės. Jei šį mė­ne­sį reng­si­tės vyk­ti į Pa­ry­žių, tai ko­ne vi­suo­se spau­dos lei­di­niuo­se ra­si­te ge­riau­sių bo­žo­lė vy­no bist­ro są­ra­šą.

Nuo 1980-ųjų Bo­žo­lė šven­tė im­ta švęs­ti ne tik Pran­cū­zi­jo­je, bet ir Aust­ra­li­jo­je, Ja­po­ni­jo­je, dau­ge­ly­je Piet­ry­čių Azi­jos ša­lių. Tai­lan­de šis vy­nas yra vie­nas po­pu­lia­riau­sių. Apsk­ri­tai šios vy­no rū­šies par­da­vi­mo apim­tis ste­bi­na – Pran­cū­zi­ja eks­por­tuo­ja jį į be­veik vi­sas pa­sau­lio ša­lis. 55 mln. bu­te­lių – ly­giai pu­sė vy­no kie­kio, pa­ga­min­to ša­ly­je – iš­ke­liau­ja džiu­gin­ti sve­tur gy­ve­nan­čių vy­no mė­gė­jų. Li­kus ke­lioms sa­vai­tėms iki tre­čio­jo lapk­ri­čio mė­ne­sio ket­vir­ta­die­nio, iš ne­di­de­lio Bo­žo­lės re­gio­no kai­me­lių ir mies­te­lių mi­li­jo­nai jau­no vy­no bu­te­lių pra­de­da sa­vo ke­lią po pa­sau­lio že­my­nus. Tarp vy­no ga­min­to­jų ne­tgi vyks­ta var­žy­bos, ku­ris pir­ma­sis pri­sta­tys sa­vo gė­ri­mą į vie­ną ar ki­tą vals­ty­bę. Pa­si­tel­kia­mos vi­sos įma­no­mos prie­mo­nės: trau­ki­niai, sunk­ve­ži­miai, lėk­tu­vai, sraig­tas­par­niai, mo­to­cik­lai... Šios šven­tės po­pu­lia­ru­mo pa­sau­ly­je neį­ma­no­ma paaiš­kin­ti re­mian­tis lo­gi­ka – čia sly­pi kaž­ko­kia mis­ti­ka.

Sa­vi­tu­mą le­mia ga­my­bos bū­das

Pran­cū­zi­jo­je bo­žo­lė vy­nas va­di­na­mas „links­mu ir įžū­liu“. Jo sod­rų, rūgš­tų, kar­tais net ait­ro­ką sko­nį nu­le­mia ga­mi­ni­mo ypa­tu­mai – jis da­ro­mas ki­taip ne­gu so­li­dūs rau­do­nie­ji vy­nai, nors ir iš tų pa­čių „Ga­may“ rū­šies vy­nuo­gių. Ga­mi­nant šios rū­šies vy­ną, sul­tys fer­men­tuo­ja­si ne­sus­paus­tų vy­nuo­gių vi­du­je ir su­tei­kia gė­ri­mui cha­rak­te­rin­gą uo­gų aro­ma­tą, sa­vi­tą prie­sko­nį ir leng­vu­mą. Vy­nas be­veik ne­tu­ri ta­ni­nų, tai­gi yra tin­ka­mas ger­ti jau­nas. Nie­kas jo ne­sau­go il­gai. Ka­dan­gi šis gė­ri­mas ga­mi­na­mas su­pap­ras­tin­tos fer­men­ta­ci­jos bū­du, jį ga­li­ma ra­gau­ti jau praė­jus še­šioms sa­vai­tėms nuo vy­nuo­gių der­liaus nuė­mi­mo. Var­to­ji­mo ter­mi­nas, ga­mi­nant bo­žo­lė, yra la­bai svar­bus – at­kim­šus sta­ti­nai­tę per anks­ti, gė­ri­mas bus per­ne­lyg leng­vas, silp­nos spal­vos, o pa­da­rius tai per vė­lai – per­ne­lyg ait­rus. Tam, kad jau­nas vy­nas bū­tų spe­ci­fi­nio vy­nuo­gių sko­nio, aro­ma­tin­gas, gra­žios spal­vos, kruopš­čiai se­ka­ma jo fer­men­ta­ci­jos truk­mė ir ei­ga. Kal­bant apie bo­žo­lė, tin­ka po­sa­kis „svai­gus kaip jau­nas vy­nas“, nes jis lin­kęs ap­suk­ti gal­vą, ypač jei įsi­links­mi­nus pa­mirš­ta­mas sai­kas ar­ba jei gė­ri­mas pa­tie­kia­mas neat­šal­dy­tas.

Mė­gė­jų gau­su ir mū­sų ša­ly­je

„Beau­jo­lais Nou­veau“ šven­tė jau ku­rį lai­ką šven­čia­ma ir Lie­tu­vo­je. Jau­no vy­no nak­ties ren­gi­niai su­trau­kia dau­gy­bę šio gė­ri­mo mė­gė­jų į res­to­ra­nus, vy­ni­nes, ba­rus. Su­si­bū­rę žmo­nės, kaip ir vi­sa­me pa­sau­ly­je, ne­kant­riai lau­kia 24-tos va­lan­dos, kuo­met pra­si­dė­jęs tre­čia­sis lapk­ri­čio mė­ne­sio ket­vir­ta­die­nis leis at­kimš­ti pir­muo­sius šių me­tų bo­žo­lė vy­no bu­te­lius. Iki vi­dur­nak­čio, kol laik­ro­džio dū­žiai ne­pas­kel­bė vi­dur­nak­čio, jų at­kimš­ti nie­kas ne­tu­ri tei­sės. Ta­da Lon­do­ne, Niu­jor­ke, Briu­se­ly­je, Vie­no­je ir ki­tur, šau­kiant „Le Beau­jo­lais Nou­veau est ar­ri­ve!“ („At­vy­ko jau­nas Bo­žo­lė“), tau­rės pri­pil­do­mos vy­no. Pran­cū­zi­jos gy­ven­to­jai šį neei­li­nį vi­dur­nak­tį su­tin­ka aikš­tė­se, lai­ky­da­mi lieps­no­jan­čius fa­ke­lus. Čia pat sto­vi iš­ri­kiuo­tos vy­no sta­ti­nės, ku­rių kamš­čiai bū­na iš­muš­ti skam­bant pu­siau­nak­čio var­pams.

Šių me­tų der­lių vyn­da­riai ver­ti­na ge­rai, nes oro są­ly­gos vy­nuo­gėms pri­nok­ti ir der­liui nuim­ti bu­vo tin­ka­mos – už­te­ko ir die­nos ši­lu­mos, ir nak­ties gai­vu­mo, uo­gų ne­pra­žu­dė saus­ra ir ne­su­pū­dė lie­tūs. Tai­gi vy­nui ne­pris­tigs nei sod­raus sko­nio, nei ma­lo­naus aro­ma­to, nei akį trau­kian­čios ru­bi­no spal­vos... Aiš­ku, yra ir bal­to­jo bo­žo­lė vy­no, ta­čiau jis su­da­ro tik ne­di­de­lę pro­duk­ci­jos da­lį.

Jau­no vy­no šven­tei pa­pras­tai pa­si­ren­ka­ma ro­man­tiš­ka vie­ta – pi­lis, se­no­vi­niai vy­no rū­siai, tra­di­ci­jas puo­se­lė­jan­ti užei­ga. Šven­tei lai­kas, ko ge­ro, bu­vo pa­si­rink­tas ne vien to­dėl, kad to­kiu me­tu šis vy­nas pa­ga­mi­na­mas, bet ir dėl ki­tų prie­žas­čių. Koks iš­ra­din­gas be­bū­tum, bet pra­mo­gų ru­de­nį, kai sau­lė, vos tik pra­mer­ku­si akį, ne­tru­kus vėl už­si­mer­kia, nė­ra daug. Iki vi­suo­ti­nio links­my­bių me­to – Ka­lė­dų – dar to­lo­ka.

Įdo­mu­mo dė­lei – fak­tas. Re­kor­diš­kiau­sia kai­na – 1450 JAV do­le­rių – 1993 m. už pir­mą­ją bo­žo­lė vy­no tau­rę bu­vo su­mo­kė­ta Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je esan­čio­je „Pik­vi­ko“ alu­dė­je. Šią tik­rai be­pro­tiš­ką su­mą pa­klo­jo kaž­koks Ro­ber­tas Der­bis. Ka­žin ar jau toks kvai­las jis bu­vo – už šią su­mą jo var­das pa­te­ko į is­to­ri­ją.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė

Tur­būt nė vie­nas reiš­ki­nys nė­ra gau­bia­mas to­kios pa­slap­ties, kaip žmo­gaus iš­ke­lia­vi­mas Ana­pi­lin. Ne vie­na ne­tek­tis yra su­kė­lu­si iš­ti­są spė­lio­nių ir hi­po­te­zių aud­rą, ku­ri ne­nu­rims­ta net šimt­me­čius. Slė­pi­nin­gą­jį lapk­ri­čio me­tą pa­ban­dy­ki­me dar kar­tą pa­žvelg­ti į gar­sių as­me­ny­bių mir­tis, ku­rias iki šiol su­pa neįs­pė­tos mįs­lės ir pa­slap­tys.

Ma­no­ma, kad Vin­cen­tą Van Go­gą ne­ty­čia nu­šo­vė paaug­liai, su ku­riais jis drau­ga­vo.

Nau­ja se­na ver­si­ja

Ne­se­niai spau­do­je pa­skelb­ta nau­ja gar­sio­jo olan­dų ta­py­to­jo Vin­cen­to Van Go­go mir­ties ver­si­ja. Ją ką tik iš­leis­to­je kny­go­je apie šį dai­li­nin­ką iš­sa­kė au­to­riai Sti­ve­nas Nai­fe­chas ir Gre­go­ris Vai­tas-Smi­tas. Au­to­riai ra­šo, kad Van Go­gas neuž­bai­gė gy­ve­ni­mo sa­vi­žu­dy­be, kaip bu­vo ma­no­ma anks­čiau, o bu­vo nu­šau­tas dvie­jų paaug­lių ne­tvar­kin­gu šau­tu­vu.

37-erių me­tų dai­li­nin­kas mi­rė 1890-ai­siais Pran­cū­zi­jo­je. Jis gy­ve­no vie­na­me iš vieš­bu­čių ir ta­py­da­vo prie mies­to esan­čiuo­se lau­kuo­se. Ma­ny­ta, kad ten jis ir šo­vė į sa­ve, o vė­liau su­grį­žo į vieš­bu­tį, ku­ria­me mi­rė.

Nau­jo­sios biog­ra­fi­jos au­to­riai abe­jo­ja šia ver­si­ja. „Var­gu ar Van Go­gas išė­jo į lau­ką, no­rė­da­mas nu­si­žu­dy­ti, – ra­šo jie. – Žmo­nės, ku­rie jį pa­ži­no­jo, yra įsi­ti­ki­nę, kad grei­čiau­siai dai­li­nin­ką ne­ty­čia nu­šo­vė po­ra vie­tos paaug­lių, o jis, nu­spren­dęs juos ap­gin­ti, pri­siė­mė kal­tę.“ Kny­gos kū­rė­jai re­mia­si šio tra­giš­ko įvy­kio ty­ri­mu, at­lik­tu XX a. pra­džio­je. Dai­li­nin­ko mir­tį tuo­met ty­rė me­no is­to­ri­kas Džo­nas Re­nal­das, ka­te­go­riš­kai at­me­tęs sa­vi­žu­dy­bės ver­si­ją. Jis nu­sta­tė, kad kul­ka pa­te­ko į vir­šu­ti­nę pil­vo sri­ties da­lį ne­tie­siu kam­pu, o tai sa­vi­žu­dy­bei nė­ra cha­rak­te­rin­ga.

Šie paaug­liai daž­nai bend­ra­vo su Van Go­gu, ne­re­tai ir stik­le­lį kar­tu iš­lenk­da­vo. Vie­nas jų vil­kė­jo kau­bo­jaus dra­bu­žius ir ne­šio­jo­si ne­tvar­kin­gą šau­tu­vą. Tai­gi la­bai ti­kė­ti­na, kad jis iš neat­sar­gu­mo nu­spau­dė gai­du­ką.

Ams­ter­da­me esan­čio Vin­cen­to Van Go­go mu­zie­jaus dar­buo­to­jai nau­ją­ją kny­gą pa­va­di­no int­ri­guo­jan­čia. Mu­zie­jaus ku­ra­to­rius Leo Jan­se­nas pa­brė­žė, kad dau­ge­lis dai­li­nin­ko gy­ve­ni­mo da­ly­kų vis dar yra neaiš­kūs, to­dėl at­mes­ti sa­vi­žu­dy­bės ver­si­ją kol kas per anks­ti.

Mie­gas bu­vo am­ži­nas

Ko ge­ro, ne­sa­ma pa­slap­tin­ges­nės fi­gū­ros ru­sų li­te­ra­tū­ro­je už Ni­ko­la­jų Go­go­lį. Apie jo gy­ve­ni­mą ir mir­tį yra ge­ro­kai dau­giau mi­tų ne­gu apie bet ku­rį ki­tą ra­šy­to­ją. Tvir­ti­na­ma, kad N. Go­go­lis bu­vo pa­lai­do­tas gy­vas. Esą jis už­mi­gęs le­tar­go mie­gu, ku­rį vi­si pa­lai­kę mir­ti­mi. Ra­šy­to­jo pa­lai­kų eks­hu­ma­ci­jos (rei­kė­jo pa­lai­kus per­ke­liant ki­tur) da­ly­viai ma­tė, kad jo gal­va kars­te yra ne­na­tū­ra­lios pa­dė­ties, o kars­to ap­mu­ša­lai ap­dras­ky­ti.

Ne­se­niai mi­nė­tos N. Go­go­lio 150-osios mir­ties me­ti­nės, to­dėl vėl vi­si pra­kal­bo apie jo pa­slap­tin­gą išė­ji­mą iš gy­ve­ni­mo. Šių gan­dų pli­ti­mą su­stab­dė ras­tas laiš­kas, ku­rį sa­vo bi­čiu­liui pa­ra­šė gar­sus ru­sų skulp­to­rius Ni­ko­la­jus Ra­ma­za­no­vas. Ci­ta­ta iš jo: „Len­kiuo­si Nes­to­rui Va­sil­je­vi­čiui ir pra­ne­šu ga­na kar­čią nau­jie­ną... Šian­dien po pie­tų pri­gu­liau ant so­fos pail­sė­ti, kai stai­ga pa­si­gir­do skam­bu­tis ir ma­no tar­nas Te­ren­ti­jus pa­skel­bė, jog at­vy­ko p. Ak­sa­ko­vas bei dar kaž­kas ir pra­šo pa­ga­min­ti Go­go­lio kau­kę. Šis ne­ti­kė­tu­mas ma­ne taip pri­bloš­kė, kad il­gai ne­ga­lė­jau at­si­pei­kė­ti. Nors dar va­kar pas ma­ne lan­kę­sis Ost­rovs­kis sa­kė, kad Go­go­lis smar­kiai ser­ga, nie­kas ne­si­ti­kė­jo to­kios ato­maz­gos. Su­si­ruo­šęs per mi­nu­tę ir pa­siė­męs for­muo­to­ją Ba­ra­no­vą, pa­trau­kiau į Ta­ly­zi­no na­mą Ni­kits­ko bul­va­re, kur pas gra­fą Tols­to­jų gy­ve­no Ni­ko­la­jus Va­sil­je­vi­čius. Pir­ma­sis ma­no iš­vys­tas da­ly­kas bu­vo avie­ti­niu ak­so­mu ap­trauk­tas kars­to dang­tis. (...) Apa­ti­nio aukš­to kam­ba­ry­je ra­dau taip anks­ti mir­ties pa­ženk­lin­tus pa­lai­kus. Per mi­nu­tę už­vi­rė vir­du­lys, bu­vo at­skies­tas ale­bast­ras ir juo pa­deng­tas Go­go­lio vei­das. Kai del­nu pa­čiu­pi­nė­jau ale­bast­ro plokš­te­lę, ar pa­kan­ka­mai įši­lo ir su­kie­tė­jo, ne­va­lin­gai pri­si­mi­niau tes­ta­men­tą (laiš­kuo­se drau­gams), ku­ria­me Go­go­lis pra­šė nea­ti­duo­ti jo kū­no že­mei, kol ne­pa­si­ro­dys vi­si jo iri­mo po­žy­miai. Nuė­mus kau­kę, ga­li­ma bu­vo įsi­ti­kin­ti, kad Go­go­lio būgš­ta­vi­mai bu­vo be­pras­miai, jis neat­gis, tai ne le­tar­gi­jas, bet am­ži­na­sis mie­gas“ (Ni­ko­la­jus Ra­ma­za­no­vas – Nes­to­rui Ku­kol­ni­ko­vui, 1852 m. va­sa­rio 22 d.).

Mi­tas, kad N. Go­go­lis bu­vo pa­lai­do­tas gy­vas, po tru­pu­tį sklai­do­mas.

Pir­mą­syk šis laiš­kas bu­vo iš­spaus­din­tas M. Da­ni­levs­kio raš­tų rin­ki­ny­je, 1893 m. iš­leis­ta­me Char­ko­ve. Laiš­kas bu­vo pa­ci­tuo­tas ne vi­sas, ne­nu­ro­dant ad­re­sa­to, to­dėl į jį neatk­rei­pė dė­me­sio N. Go­go­lio mir­ties ap­lin­ky­bes ty­ri­nė­ję žmo­nės. Tik ne­se­niai jis bu­vo pa­skelb­tas vi­sas, kad pa­ga­liau įti­kin­tų žmo­nes, jog ra­šy­to­jas vis dėl­to ne­bu­vo pa­lai­do­tas gy­vas.

N. Go­go­lį gy­dė ge­riau­si to laik­me­čio gy­dy­to­jai. Gal me­di­ci­ni­niu po­žiū­riu ir ne vis­kas bu­vo pa­da­ry­ta taip, kaip rei­kia, vis dėl­to tai bu­vo ne šar­la­ta­nai – at­skir­ti mi­ru­sį žmo­gų nuo gy­vo jie ga­lė­jo. Be to, gy­dy­to­jus juk bu­vo per­spė­jęs pa­ts N. Go­go­lis, tiks­liau, jo tes­ta­men­tas, kur bu­vo pra­šo­ma ne­lai­do­ti kū­no tol, kol ne­pa­si­ro­dys aiš­kūs jo iri­mo po­žy­miai. Ki­ta ver­tus, nuim­ti po­mir­ti­nę kau­kę nuo gy­vo žmo­gaus neį­ma­no­ma. Gar­su­sis skulp­to­rius Ra­ma­za­no­vas įsi­ti­ki­no, kad N. Go­go­lio būgš­ta­vi­mai bu­vo be­pras­miai ir kad jo mie­gas – am­ži­nas. O dėl to, kad eks­hu­ma­ci­jos me­tu ras­ta pa­si­su­ku­si Go­go­lio kau­ko­lė, kal­tas kars­to dang­tis. Pa­si­tai­ko, kad sle­gia­mas že­mės jis pa­lie­čia kau­ko­lę, to­dėl ji pa­si­su­ka.

Kie­no kau­ko­lė yra Mo­car­teu­me?

Di­džio­jo aust­rų kom­po­zi­to­riaus Volf­gan­go Ama­dė­jaus Mo­car­to mir­tis api­pin­ta gau­sy­bės le­gen­dų ir pra­si­ma­ny­mų, ku­rių dau­gu­ma prieš­ta­rau­ja rea­ly­bei. Ko­kiais įsi­vaiz­da­vi­mais apie Mo­car­to gy­ve­ni­mo pa­bai­gą ga­li­ma ti­kė­ti, o ko­kiais – ne?

Kal­bos apie tai, kad V. A. Mo­car­tas gy­ve­no la­bai var­gin­gai ir mi­rė be gra­šio ki­še­nė­je – ne kas ki­ta, tik pra­si­ma­ny­mai. Taip ti­ki­na Gab­rie­lius Ram­zaue­ris, pa­grin­di­nis Zalc­bur­ge esan­čio V. A. Mo­car­to mu­zie­jaus Mo­car­teu­mo ver­ty­bių ir re­lik­vi­jų sau­go­to­jas. Jo žo­džiais re­mian­tis, di­džią­ją sa­vo gy­ve­ni­mo da­lį kom­po­zi­to­rius už­dirb­da­vęs la­bai daug. V. A. Mo­car­to pro­ble­ma bu­vo ne lė­šų sty­gius, o vi­siš­kas ne­ge­bė­ji­mas jų tvar­ky­ti. Tau­py­ti „juo­dai die­nai“ jis ne­si­sten­gė, tad ne­keis­ta, kad ir mir­čiai de­ra­mai pa­si­reng­ti ne­spė­jo. Kai jis mi­rė 1791 m. nak­tį, na­muo­se bu­vo tik ne­di­de­lė gry­nų­jų su­ma, ku­rios vos už­te­ko kuk­liau­sioms „tre­čio­sios kla­sės“, kaip tuo­met va­din­da­vo, lai­do­tu­vėms.

Apie V. A. Mo­car­to lai­do­tu­vių ri­tua­lą rei­kė­tų kal­bė­ti at­ski­rai, ki­taip sun­ku bū­tų su­pras­ti, ko­dėl nie­kas iki šiol ne­ži­no tiks­lios jo pa­lai­do­ji­mo vie­tos ir iš kur yra jo kau­ko­lė, sau­go­ma Mo­car­teu­me.

Dėl per­ne­lyg di­de­lio kom­po­zi­to­riaus lai­do­tu­vių „kuk­lu­mo“ aust­rų is­to­ri­kai su­ta­ria – jos ati­ti­ko laik­me­čio dva­sią. Tais lai­kais ša­lį val­dė im­pe­ra­to­rius Jo­si­fas II, gar­sė­jęs kaip di­de­lis re­for­ma­to­rius. Jo re­for­mos pa­vei­kė ir ri­tua­li­nių pa­slau­gų sfe­rą. Lai­do­tu­vių ce­re­mo­ni­jos bu­vo su­pap­ras­tin­tos tiek, kad ta­po po­pu­lia­rūs ne­tgi daug­kar­ti­niai kars­tai su at­lo­šia­muo­ju dug­nu. Toks kars­tas bū­da­vo nu­ne­ša­mas iki ka­pa­vie­tės, ta­da bū­da­vo ati­da­ro­mas jo dug­nas ir ve­lio­nis į ka­pą pa­tek­da­vo jau be „įpa­ka­vi­mo“.

Į Sankt Mark­so ka­pi­nes Vie­nos prie­mies­ty­je gruo­džio 6-osios va­ka­rą ir bu­vo pri­sta­ty­tas kars­tas su V. A. Mo­car­to kū­nu. Nak­tį pra­gu­lė­jęs, ry­tą ve­lio­nio kū­nas bu­vo nu­leis­tas į iš anks­to iš­kas­tą duo­bę drau­ge su ki­tais trim suau­gu­sių­jų ir dviem vai­kų pa­lai­kais.

Kaip keis­ta beat­ro­dy­tų, bū­tent šis lai­do­ji­mo bū­das Vie­no­je bu­vo la­biau­siai po­pu­lia­rus. Jam teik­da­vo pir­me­ny­bę pen­ki iš sep­ty­nių mies­tie­čių. Taip pa­lai­do­tas ir V. A. Mo­car­tą po ge­du­lin­gų šv. Mi­šių Vie­nos Šv. Ste­po­no ka­ted­ro­je. Iš­kil­min­gų ce­re­mo­ni­jų su­lauk­da­vo ne­bent šei­my­ni­nių lai­do­ji­mo rū­sių ir ki­to­kių iš anks­to ap­mo­kė­tų lai­do­ji­mo vie­tų sa­vi­nin­kai. „Bū­tų bu­vę klai­din­ga tvir­tin­ti, kad Mo­car­tui bu­vo su­reng­tos vi­siš­kai ne­tin­ka­mos lai­do­tu­vės, – sa­ko Gab­rie­lius Ram­zaue­ris. – Ge­du­lo ce­re­mo­ni­ja vi­siš­kai ati­ti­ko to me­to dva­sią ir pa­pro­čius. Jei­gu Mo­car­tas sa­vo gy­ve­ni­mo pa­bai­go­je ne­bū­tų tu­rė­jęs tiek sko­lų, jį, ko ge­ro, bū­tų pa­lai­do­ję ir pa­gal „ant­rą­ją kla­sę“. Ta­da šei­ma bu­vo pri­vers­ta smar­kiai tau­py­ti.“

V. A. Mo­car­to mir­tis bu­vo bai­sus smū­gis jo žmo­nai Kons­tan­ci­jai. Vos tik kom­po­zi­to­rius iš­lei­do dva­sią, ji puo­lė prie jo lo­vos ir at­si­gu­lė gre­ta, ti­kė­da­ma­si už­si­krės­ti ta pa­čia li­ga ir nu­mir­ti kar­tu. Ke­le­tą die­nų Kons­tan­ci­ja pra­ktiš­kai bu­vo ne­te­ku­si nuo­vo­kos, to­dėl ją ku­rį lai­ką ne­tgi te­ko iš­ves­ti iš na­mų. Sup­ran­ta­ma, kad bū­da­ma to­kios būk­lės ji tie­siog fi­ziš­kai ne­ga­lė­jo da­ly­vau­ti lai­do­tu­vė­se. Ta­čiau tai ži­nant ne­tgi is­to­ri­niu po­žiū­riu vi­siš­kai ne­sup­ran­ta­mas yra fak­tas, kad naš­lė pir­mą­syk ap­lan­kė vy­ro ka­pą tik praė­jus 17 me­tų.

Tie­sa, tai anaip­tol ne vie­nin­te­lis klau­si­mas, su­si­jęs su V. A. Mo­car­to lai­do­tu­vė­mis. Ne­sup­ran­ta­ma, ko­dėl nie­kas iš kom­po­zi­to­riaus gi­mi­nių, drau­gų ir ar­ti­mų­jų ne­pa­sie­kė Sankt Mark­so ka­pi­nių, nes ve­lio­nis bu­vo lai­do­ja­mas tik ri­tua­li­nių pa­slau­gų dar­buo­to­jams da­ly­vau­jant. Ir lai­do­ja­mas ne at­ski­ra­me ka­pe, o bend­ra­me. Re­zul­ta­tas – tiks­li ka­po vie­ta ne­ži­no­ma. Tai ne­ti­kė­tai paaiš­kė­jo tik praė­jus 50 me­tų, kai Vie­nos gy­ven­to­jai pa­ga­liau nu­spren­dė pa­sta­ty­ti ge­nia­lia­jam kom­po­zi­to­riui ant­ka­pį. Te­ko jį sta­ty­ti sim­bo­li­nė­je vie­to­je.

XX a. pra­džio­je, kai Vie­no­je at­si­ra­do cent­ri­nės me­mo­ria­li­nės ka­pi­nės, ku­rio­se il­si­si gar­siau­si aust­rų žmo­nės, ant­ka­pis bu­vo per­kel­tas į jas, o ties ta­ria­mu

V. A. Mo­car­to ka­pu Sankt Mark­se iš­ki­lo nau­jas mo­nu­men­tas, ku­ris ten te­bes­to­vi iki šiol. Vie­nin­te­lis žmo­gus, tiks­liai ži­no­jęs, kur pa­lai­do­tas kom­po­zi­to­rius, bu­vo duob­ka­sys Ju­ze­fas Rot­ma­je­ris. Dėl vi­sa ko jis bu­vo pa­si­žy­mė­jęs ka­pa­vie­tę, nes po de­šim­ties me­tų, kai jam bu­vo liep­ta iš­lais­vin­ti šią duo­bę nuo kū­nų li­ku­čių, kad bū­tų ga­li­ma lai­do­ti ki­tus nu­mi­rė­lius, jis iš ten iš­trau­kė di­džio­jo kom­po­zi­to­riaus kau­ko­lę, no­rė­da­mas ją iš­sau­go­ti atei­ties kar­toms.

Tiks­li V. A. Mo­car­to ka­po vie­ta vis dar ne­ži­no­ma. Neaiš­ku ir kaip iš­ties at­ro­dė kom­po­zi­to­rius - mū­sų lai­kus pa­sie­kė daug vie­nas į ki­tą ne­pa­na­šių jo po­rtre­tų.

Kas nu­ti­ko kau­ko­lei vė­liau, tiks­liai ne­ži­no­ma. Te­ži­no­ma, kad 1842 m. ji kaž­ko­kiais neaiš­kiais ke­liais pa­te­ko pas gra­vi­ruo­to­ją Ja­ko­bą Chiurt­lį. 1868 m. šis per­da­vė ją kaip pa­li­ki­mą sa­vo bro­liui, gar­siam ana­to­mui Ju­ze­fui Chiurt­liui, ku­ris sa­vo ruož­tu pa­pra­šė uni­ver­si­te­to lai­kų bi­čiu­lio Liud­vi­go Au­gus­to Frank­lio nuo­dug­niai ap­ra­šy­ti re­lik­vi­ją. Vė­liau J. Chiurt­lis sa­vo tes­ta­men­tu įpa­rei­go­jo kau­ko­lę per­duo­ti Zalc­bur­gui, bet ji vėl kaž­kur din­go ir tik 1902 m. užė­mė gar­bin­gą vie­tą tarp V. A. Mo­car­to mu­zie­jaus eks­po­na­tų.

Dau­ge­lį de­šimt­me­čių moks­li­nin­kai ban­dė įro­dy­ti kau­ko­lės pri­klau­so­my­bę mu­zi­kos ge­ni­jui. Pas­ku­ti­nis ban­dy­mas bu­vo at­lik­tas prieš ke­le­tą me­tų – spe­cia­lis­tai at­li­ko DNR ana­li­zę. Jie pa­ly­gi­no kau­ko­lė­je li­ku­sių vir­šu­ti­nių dan­tų au­di­nio ir ar­ti­miau­sių Mo­car­to gi­mi­nai­čių – jo mo­čiu­tės ir duk­te­rė­čios – au­di­nių DNR (DNR vie­na­ti­pės gran­di­nės per­duo­da­mos tik per mo­te­riš­ką­ją li­ni­ją, be to, bu­vo ži­no­ma tiks­li gi­mi­nai­čių pa­lai­kų pa­lai­do­ji­mo vie­ta – se­no­sios Zalc­bur­go Se­bas­tia­no ka­pi­nai­tės). Gau­ti re­zul­ta­tai bu­vo iša­na­li­zuo­ti Aust­ri­jo­je ir JAV. Jie su­ta­po, bet su­kė­lė dar dau­giau pai­nia­vos. DNR mo­le­ku­lių san­da­ros skir­tu­mai pa­si­ro­dė to­kie di­de­li, kad moks­li­nin­kai priė­jo iš­va­dą – kau­ko­lės šei­mi­nin­kas ir tie, ku­rie pa­lai­do­ti Zalc­bur­go šei­my­ni­nia­me ka­pe, nė­ra gi­mi­nai­čiai. Ta­da bu­vo nu­tar­ta iš­spręs­ti mįs­lę ki­taip. Ly­gi­na­ma­jai ana­li­zei bu­vo paim­ta ke­le­tas tri­jų Mo­car­to sruo­gų, sau­go­mų Mo­car­teu­me, plau­ke­lių. Pa­vy­ko išaiš­kin­ti DNR mo­le­ku­les, ta­čiau ir čia ty­ri­nė­to­jų lau­kė nu­si­vy­li­mas. Pa­si­ro­dė, kad ir plau­kai kau­ko­lės šei­mi­nin­kui ne­prik­lau­so, be to, jie kaž­ka­da vėl­gi bu­vo skir­tin­gų žmo­nių.

Sup­ran­ta­ma, jo­kios tra­ge­di­jos čia nė­ra, re­lik­vi­jos, kaip ir anks­čiau, yra sa­vo vie­to­se. Tik to­les­nis jų ty­ri­mas pra­ran­da bet ko­kią pra­smę. Gai­la, nes juk ga­li­ma bu­vo pa­ban­dy­ti iš kau­ko­lės at­kur­ti V. A. Mo­car­to at­vaiz­dą ir pa­ly­gin­ti jį su dau­gy­be mū­sų lai­kus pa­sie­ku­sių, bet vie­nas į ki­tą ne­pa­na­šių po­rtre­tų, kad bū­tų ga­li­ma išaiš­kin­ti, kaip iš­ties at­ro­dė di­dy­sis kom­po­zi­to­rius. Be to, pa­gal kau­lų struk­tū­rą ga­li­ma bū­tų bu­vę nu­sta­ty­ti jo gy­ve­ni­mo bū­dą, mi­ty­bos įpro­čius, pa­ga­liau li­gą, nuo ku­rios jis mi­rė.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS

Ra­šy­ti apie kul­tū­rin­gu­mo, eti­ke­to pro­ble­mas Šiau­liuo­se pa­ska­ti­no ne­se­niai re­dak­ci­ją pa­sie­kę gan­dai, kad vie­nam kul­tū­ros sri­ty­je nu­si­pel­niu­siam šiau­lie­čiui įteik­tas pa­dė­kos raš­tas, ofi­cia­liai pa­si­ra­šy­tas Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jų, ku­ruo­jan­čių kul­tū­ros sklai­dą šia­me Šiau­rės Lie­tu­vos kam­pe­ly­je. At­ro­dy­tų, vis­kas čia pui­ku, nes gau­ti pa­dė­kos raš­tą, pa­si­ra­šy­tą at­sa­kin­gų pa­rei­gū­nų, – šir­dį pa­ma­lo­ni­nan­tis įvy­kis. Ta­čiau kaip jaus­tis, kai raš­tas pas nu­si­pel­niu­sį­jį vė­luo­ja be­veik de­šimt­me­tį, t. y. pa­ra­šy­tas 2003 m., o ofi­cia­liai įteik­tas tik šie­met? Ži­no­ma, čia jau mū­sų mies­to val­džios pa­rei­gū­nų kul­tū­ros ir eti­ke­to rei­ka­las, ta­čiau šia­me straips­ny­je ne apie juos, o apie pa­pras­tus mies­tie­čius ir jų bend­ra­vi­mo įpro­čius.

Ką ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie mies­tą, ku­ria­me dau­ge­lis ša­li­gat­vių to­kie, kad už­kliu­vus už lai­ko ir įša­lo iš­kil­no­tų iš­tru­pė­ju­sių trin­ke­lių ga­li­ma ne tik aukš­ta­kul­nį nu­si­lauž­ti, bet ir rim­tai su­si­žeis­ti? Au­re­li­jos PAU­LAUS­KAI­TĖS nuo­tr.

Gy­ve­nant ket­vir­ta­me pa­gal dy­dį Lie­tu­vos mies­te, daž­nai ten­ka iš­girs­ti jį ly­gi­nant su ki­tais di­džiai­siais ša­lies ur­ba­ni­za­ci­jos cent­rais. To­kio po­bū­džio pa­ly­gi­ni­mai bū­na la­bai įvai­rūs, to­dėl šia­me straips­ny­je no­ri­ma ap­žvelgti tik vie­ną iš dau­gy­bės as­pek­tų – žmo­nių, t. y. šiau­lie­čių, eti­ke­to ir kul­tū­ros at­gar­sius vie­šo­jo bend­ra­vi­mo sek­to­riu­je.

Jau se­niai vie­ša pa­slap­tis, kad sos­ti­nės ir ki­tų di­džių­jų Lie­tu­vos mies­tų gy­ven­to­jai Šiau­lius įsi­vaiz­duo­ja kaip mies­tą, ku­ria­me jau­ni­mas vaikš­to su alaus „bam­ba­liu“ pa­žas­ty ir il­ga „by­ta“ ran­ko­je. Kad bū­tų dar aiš­kiau, ga­li­ma pa­teik­ti pa­vyz­dį, kaip į Lie­tu­vo­je ne­se­niai vy­ku­sį Eu­ro­pos vy­rų krep­ši­nio čem­pio­na­tą at­vy­kęs krep­ši­nio sir­ga­lius is­pa­nas Emi­lian Martí­nez, gy­ve­nan­tis ne­di­de­lia­me Is­pa­ni­jos mies­te­ly­je Al­gi­net, pa­sa­ko­jo įsi­vaiz­da­vęs Šiau­lius: „Aš bu­vau gir­dė­jęs, kad šia­me mies­te la­bai šal­ta, kad žmo­nės pik­ti, to­dėl šiek tiek bi­jo­jau va­žiuo­ti, bet ko ne­pa­da­ry­si dėl krep­ši­nio.“ Tai­gi ar tik­rai Šiau­liuo­se gy­ven­ti yra bai­su, o mies­to gy­ven­to­jai – pik­ti, ne­man­da­gūs ir ag­re­sy­vūs?

Pre­ky­bos cent­re ga­li nu­tik­ti bet kas

Jau ku­rį lai­ką Lie­tu­vo­je pa­ste­bi­mas reiš­ki­nys, ku­rį bū­tų ga­li­ma pa­va­din­ti pre­ky­bos cent­rų kul­tū­ra. Ome­ny­je tu­ri­ma tai, kad dau­gu­ma žmo­nių lais­va­die­niais ar sa­vait­ga­liais va­žiuo­ja į pre­ky­bos cent­rus, kur pra­lei­džia da­lį die­nos, užuo­t lei­dę lai­ką ak­ty­viai poil­siau­da­mi ar mė­gau­da­mie­si gam­ta. To­kia ten­den­ci­ja ypač aki­vaiz­di, kai kal­ba­ma apie paaug­lius. Jiems pre­ky­bos cent­ras yra ta­pęs drau­gų su­si­bū­ri­mo vie­ta, į ku­rią su­si­ren­ka­ma be aiš­kaus tiks­lo, t. y. tie­siog pa­bū­ti tarp žmo­nių. Tai nė­ra blo­gai, nes tik pa­ro­do pa­ki­tu­sius vi­suo­me­nės įpro­čius. Kiek tie įpro­čiai ža­lin­gi – jau ki­ta te­ma.

Tai­gi pre­ky­bos cent­ras, ma­si­nė žmo­nių su­si­bū­ri­mo vie­ta, yra la­bai pa­lan­kus ob­jek­tas, ga­lin­tis su­teik­ti reikš­min­gos in­for­ma­ci­jos apie ten be­si­lan­kan­čių ir dir­ban­čių mies­te­lė­nų eti­ke­tą, jų bend­ra­vi­mo įpro­čius, vie­šo­jo ap­tar­na­vi­mo sfe­ro­je dir­ban­čių žmo­nių bend­ra­vi­mą su klien­tais. Vien pa­si­žiū­rė­jus į di­džių­jų pre­ky­bos cent­rų rek­la­mi­nius sten­dus, įvai­rių par­duo­tu­vių dar­buo­to­jo ir klien­to bend­ra­vi­mą reg­la­men­tuo­jan­čius do­ku­men­tus, su­si­da­ro įspū­dis, ku­ris, be­je, yra tik pir­mi­nis ir ne­re­tai klai­din­gas, kad pre­ky­bos cent­ruo­se tu­rė­tų vy­rau­ti vi­so­ke­rio­pa pa­gar­ba, to­le­ran­ci­ja ir pan. Iro­niš­kai kal­bant, jei taip bū­tų iš tie­sų, t. y. jei bū­tų lai­ko­ma­si vi­sų tų įmo­nių vie­šai pri­sii­ma­mų įsi­pa­rei­go­ji­mų, pre­ky­bos cent­rai ga­lė­tų pre­ten­duo­ti pe­rim­ti žmo­gaus kul­tū­ri­nio ug­dy­mo funk­ci­ją, ku­rią da­bar mies­te at­lie­ka Šiau­lių uni­ver­si­te­tas. Ta­čiau čia vėl­gi ima ga­lio­ti am­ži­nas dės­nis – tu­rė­tų bū­tį, bet yra kaip yra. Šio­je vie­to­je la­bai svar­bus veiks­nys – pre­ky­bos cent­rų tvar­ka, įvai­rūs reg­la­men­tai daž­niau­siai to­kie pat vi­suo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se, ta­čiau žmo­nės, ku­rie jų lai­ko­si ar­ba ne­si­lai­ko, yra skir­tin­gi.

Praė­jęs il­ga­sis Vė­li­nių sa­vait­ga­lis į pre­ky­bos cent­rus su­trau­kė mi­nias žmo­nių, ku­rie grū­do­si vie­nas per ki­tą, kaž­ko ieš­ko­jo, sku­bė­jo, lė­kė, nors prieš akis bu­vo net ke­tu­ri lais­va­die­niai. Vaikš­tant to­kio­je žmo­nių mai­ša­ly­nė­je bu­vo ga­li­ma ste­bė­tis, kaip to­kį klien­tų ant­plū­dį at­lai­ko pre­ky­bos cent­rų dar­buo­to­jai, kaip su jais bend­rau­ja klien­tai. Ir, tie­są sa­kant, kar­tais ga­na pa­ra­dok­sa­liai at­ro­dy­da­vo pre­ky­bos cent­rų ka­sos, skir­tos tė­ve­liams su ma­žy­liais ir be­si­lau­kian­čioms mo­ti­noms. La­bai daž­nai prie to­kių ka­sų bu­vo ga­li­ma iš­vys­ti tė­ve­lių su ne­kant­rau­jan­čiais ir ver­kian­čiais ma­žy­liais, tik, ži­no­ma, jų nie­kas į prie­kį ne­pra­leis­da­vo, to­dėl jie, ne­pai­sant už­ra­šų virš ka­sos, skel­bian­čių, kam ši ka­sa pri­klau­so, lik­da­vo sto­vė­ti il­gos ei­lės ga­le, o prieš juos sto­vė­da­vo jau­nuo­liai su al­ko­ho­li­niais gė­ri­mais va­ka­ro links­my­bėms ar bul­vių traš­ku­čių pa­ke­liais...

Už­kal­bin­ta vie­na to­kia šei­ma, iš­sto­vė­ju­si ei­lės ga­le su ver­kian­čiu ma­žy­liu ant ran­kų dau­giau nei de­šimt mi­nu­čių, pik­ti­no­si: „Ne­sup­ran­tu, kam cent­ras vi­lio­ja ir ap­gau­di­nė­ja ma­my­tes ir tė­ve­lius, siū­ly­da­mas pa­slau­gą, ku­rios iš tie­sų nė­ra? Nors, ži­no­ma, čia kal­tas ne tik pre­ky­bos cent­ras, bet ir pa­tys žmo­nės. Kar­tą pa­pra­šę ei­lė­je sto­vin­čių žmo­nių pra­leis­ti į prie­kį, bu­vo­me iš­plūs­ti ne­cen­zū­ri­niais žo­džiais, to­dėl bau­gu ką nors ir be­sa­ky­ti...“

Ži­no­ma, to­kie at­ve­jai – dau­ge­lio mies­tie­čių kas­die­ny­bė. Ky­la klau­si­mas – ar tai šiau­lie­čių kul­tū­ros sto­ka, pre­ky­bi­nin­kų sie­kis pa­si­pel­ny­ti per ma­ni­pu­lia­ci­nes rek­la­mas, ar dės­niai, bū­din­gi vi­sai lie­tu­vių tau­tai? Aki­vaiz­du tai, kad to­kie pa­ste­bi­mi „kul­tū­rin­gu­mo“ pro­ver­žiai vie­šo­je erd­vė­je tik­rai ne­rep­re­zen­tuo­ja Šiau­lių kaip mies­to, ku­ria­me gy­ve­na kul­tū­rin­ga vi­suo­me­nė.

Į gy­dy­mo įstai­gą – su bai­me

Ki­ta vie­ta, iš ku­rios ga­li­me su­si­da­ry­ti įspū­dį apie mies­to kul­tū­ros ly­gį vie­ša­ja­me ap­tar­na­vi­mo sek­to­riu­je – gy­dy­mo įstai­gos. Jų dar­buo­to­jai su pa­cien­tais bend­rau­ja ne tik tie­sio­gi­nio kon­tak­to me­tu, bet ir te­le­fo­nu, to­dėl pro­ble­mų iš­ky­la dar dau­giau. Ei­nant į pre­ky­bos cent­rą, daž­niau­siai rei­kia nu­si­teik­ti tik il­gam sto­vė­ji­mui ei­lė­je prie ka­sos ar blo­giau­siu at­ve­ju ne­man­da­giam ap­tar­na­vi­mui, o krei­pian­tis į gy­dy­mo įstai­gą lau­kia dau­ge­liu at­ve­ju ne­ma­lo­nus žings­nis – re­gist­ra­ci­ja. Vie­no­je iš to­kių įstai­gų už­kal­bin­ta sen­jo­rė Al­do­na su­ti­ko pa­si­da­ly­ti sa­vo bend­ra­vi­mo su gy­dy­mo įstai­gų dar­buo­to­jais pa­tir­ti­mi. „Esu šiau­lie­tė, nuo vai­kys­tės ser­gu įvai­riom li­gom, to­dėl la­bai daž­nai ten­ka kreip­tis į gy­dy­to­jus. Kar­tais bū­na tik­rai ne­ma­lo­nių si­tua­ci­jų, kuo­met pa­skam­bi­nus už­si­re­gist­ruo­ti pas gy­dy­to­ją ta­ve ima ir ap­šau­kia to­dėl, kad ne­ži­nai tiks­lios gy­dy­to­jo pa­var­dės, ne iš kar­to su­pran­ti, ką tau sa­ko ir pan. Ma­no ir am­žius jau ne tas, kad vis­ką iš kar­to su­pras­čiau, o paaiš­kin­ti ten kar­tais nie­kas ne­si­tei­kia“, – sa­vo ne­ma­lo­nia pa­tir­ti­mi da­li­jo­si mo­čiu­tė.

Kal­bant apie bend­ra­vi­mo to­ną, eti­ke­tą, ga­li­ma pa­mi­nė­ti ki­tą svar­bų da­ly­ką, ku­ris lyg ir pri­ver­čia kla­bė­ti man­da­giau, kant­riai iš­kęs­ti vi­sus ne­su­sip­ra­ti­mus ir pa­cien­tui te­le­fo­nu pa­teik­ti vi­są pra­šo­mą in­for­ma­ci­ją. Tas ste­buk­lin­gas man­da­gu­mą pa­gy­dan­tis vais­tas – įra­šo­mas po­kal­bis. Žmo­gus, skam­bin­da­mas į įstai­gą, ku­rio­je te­le­fo­no po­kal­biai yra įra­šo­mi, ga­li bū­ti tik­ras, kad su juo bus kal­ba­ma man­da­giai, jis gaus vi­są no­ri­mą in­for­ma­ci­ją ir ne­bus įžeis­tas. Šio­je vie­to­je vėl­gi ga­li­ma grįž­ti prie klau­si­mo – ar tai an­ti­kul­tū­ri­nio Šiau­lių mies­to brai­žas?

Gat­vės ir ša­li­gat­viai – mies­to vei­das?

Daž­nai apie žmo­gų, ku­rio kie­me va­sa­rą že­lia ne­pjau­ta žo­lė, o ru­de­nį pū­va ne­nug­rėb­ti la­pai, sa­ko­ma – ap­si­lei­dęs, ne­kul­tū­rin­gas, ne­va­la. O ką ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie mies­tą, ku­ria­me dau­ge­lis ša­li­gat­vių to­kie, kad ei­nant rei­kia ati­džiai žiū­rė­ti po ko­jo­mis, nes už­kliu­vus už lai­ko ir įša­lo iš­kil­no­tų iš­tru­pė­ju­sių trin­ke­lių ga­li­ma ne tik aukš­ta­kul­nį nu­si­lauž­ti, bet ir rim­tai su­si­žeis­ti? Ge­rai, kad da­bar ru­duo, nes nu­kri­tę me­džių la­pai pri­den­gia duo­bė­tus ša­li­gat­vių tar­pus. Žvel­giant į atei­tį, la­bai nu­si­min­ti ir­gi ne­de­rė­tų – atė­jus žie­mai sky­les už­ly­gins iš­kri­tęs snie­gas, ku­rį su­mins kant­rūs šiau­lie­čiai. Tie­sa vai­kiš­ką ve­ži­mė­lį stum­ti ar va­žiuo­ti neį­ga­lių­jų ve­ži­mė­liu dėl to­kių gam­tos „pa­leng­vi­ni­mų“ ne ką leng­viau...

Ti­kė­tis, kad Šiau­lių ša­li­gat­viai grei­tai pa­si­keis, ne­de­rė­tų. Juk dar prieš ke­lis mė­ne­sius Mies­to inf­rast­ruk­tū­ros sky­riaus vyr. spe­cia­lis­tės Dai­vos Mu­le­vi­čiū­tės pa­klau­sus, ar ge­rės ša­li­gat­vių būk­lė, at­sa­ky­mas bu­vo gau­tas pa­pras­tas: „Ar atei­ty­je to­kie dar­bai bus vyk­do­mi, aš ne­ga­liu ko­men­tuo­ti.“ Ga­li­ma da­ry­ti tik to­kią iš­va­dą – kaip gal­va val­do, taip ir kū­nas ju­da.

Su­tin­ka pa­gal rū­bą...

Ki­tas įdo­mus fak­tas – mies­tie­čių nuo­mo­nė. Vaikš­tant po tuos pa­čius pre­ky­bos cent­rus žmo­nių bu­vo pa­klaus­ta, ku­ri vie­ta, jų nuo­mo­ne,  Šiau­liuo­se la­biau­sia ken­kia kul­tū­rin­go ir tvar­kin­go mies­to įvaiz­džiui. Iro­niš­ka tai, kad dau­gu­ma mies­tie­čių įvar­di­jo trau­ki­nių sto­tį. Iro­niš­ka to­dėl, kad dau­ge­lis sve­čių į mies­tą pa­ten­ka bū­tent per to­kias vie­tas kaip au­to­bu­sų ar trau­ki­nių sto­tis. Vi­sa tai ap­svars­čius tam­pa aiš­ku, iš kur at­si­ran­da mi­tai apie Šiau­lius kaip „ge­zų“ ir „by­tų“ mies­tą. Grei­čiau­siai taip kal­ban­tys žmo­nės bu­vo at­vy­kę trau­ki­niu, pe­rė­jo šiukš­lė­mis ir la­pais nu­sė­tą mies­to ge­le­žin­ke­lio sto­tį, stū­mė vai­kiš­ką ve­ži­mė­lį duo­bė­tais mies­to ša­li­gat­viais, ap­si­pir­ko „jiems skir­to­je“ pre­ky­bos cent­ro ka­so­je.

Vai­kai iš­gy­ve­na ar­ti­mo žmo­gaus mir­tį vi­sai ne taip, kaip suau­gu­sie­ji. Jie ne­de­monst­ruo­ja to­kios reak­ci­jos į skaus­mą, kaip mes, bet ga­li ken­tė­ti me­tų me­tus. Ne­tek­tis tar­si įra­šo­ma į sie­lą ne­ma­to­mu ra­ša­lu. Vai­kų pa­pras­tai ne­pris­le­gia gau­sy­bė pri­si­mi­ni­mų apie ve­lio­nį, ta­čiau jie tu­ri sa­vų „pri­mi­nė­jų“, ne­lei­džian­čių jiems ra­miai gy­ven­ti.

Ma­žes­ni moks­lei­viai daž­nai įsi­vaiz­duo­ja, kad jei­gu bus pro­tin­gi ir gud­rūs, mir­ties ga­lės iš­veng­ti, o mirš­ta ap­skri­tai tik se­ni žmo­nės. Gunter MULLER nuotr.

Pa­si­kal­bėk su ma­ni­mi…

Vai­kų li­go­ni­nė­je psi­cho­lo­gė kon­sul­tuo­ja de­vy­ne­rių me­tų mer­gai­tę, jau penk­tą kar­tą su­si­rgu­sią ast­mi­niu bron­chi­tu ir sun­kia krau­ja­gys­lių dis­to­ni­jos for­ma. Ji gy­ve­na su tė­vais ir bro­liu, bet pie­ši­ny­je – pen­ki žmo­nės. Psi­cho­lo­gei pa­klau­sus, kas tas penk­ta­sis, at­sa­ko – mo­čiu­tė. Apie mo­čiu­tę ji kal­ba esa­muo­ju lai­ku: „mo­čiu­tė my­li“, „mo­čiu­tė man sa­ko“, nors ši jau ket­ve­ri me­tai mi­ru­si. Psi­cho­lo­gė pa­si­tei­rau­ja, ar pri­si­me­na ji ką nors apie ją. Pa­si­ro­do, ne – mo­čiu­tė sir­go, mer­gai­tė ku­rį lai­ką gy­ve­no pas gi­mi­nes, jai bu­vo pen­ke­ri me­tai, o kai su­grį­žo, mo­čiu­tės jau ne­be­bu­vo. Jai te­pa­sa­kė, kad mo­čiu­tė iš­vy­ko, ta­čiau ji tuo ne­ti­ki. De­vyn­me­tei ne­ra­mu – ko­dėl suau­gu­sie­ji ty­li, ko­dėl ja ne­pa­si­ti­ki, o gal ir tė­vai vie­ną gra­žią die­ną ims ir taip pat pa­slap­tin­gai iš­nyks? Pa­kal­bė­ti apie tai nė­ra su kuo, to­dėl ne­ri­mas ima veik­ti ne tik mer­gai­tės psi­chi­ką, bet ir jos fi­zi­nę būk­lę. Psi­cho­lo­gai šį reiš­ki­nį va­di­na „emo­ci­jų so­ma­ti­za­vi­mu“. Po įtemp­to ke­le­to mė­ne­sių psi­cho­lo­gės dar­bo su mer­gai­te li­gos jos dau­giau ne­be­ka­ma­vo.

Nes­merk ma­nęs…

Anks­ty­vo­je vai­kys­tė­je vai­kai į mir­tį žvel­gia la­bai skir­tin­gai. Ma­žy­liams sun­ku su­pras­ti, kad žmo­gus išė­jo vi­siems lai­kams, nes vai­kiš­ko­je są­mo­nė­je ir va­lan­da – am­ži­ny­bė. Ir į pa­čią mir­tį žvel­gia­ma iš sa­vų, vai­kiš­kų po­zi­ci­jų. „Mo­čiu­te, tu grei­tai mir­si?“ – „Grei­tai, anū­kė­li, grei­tai“. – „Ot ge­rai! Ta­da aš ga­lė­siu kiek no­rė­da­mas su­kti ta­vo siu­vi­mo ma­ši­nė­lės ran­ke­ną!“ Dau­gy­bę kar­tų suau­gu­sie­ji tu­ri vai­kui kar­to­ti, kad žmo­gus mirš­ta vi­siems lai­kams ir iš mir­ties ne­sug­rįž­ta, kol ma­žie­ji tai įsten­gia įsi­są­mo­nin­ti.

Ma­žes­ni moks­lei­viai apie mir­tį ži­no jau dau­giau, ta­čiau jie daž­nai įsi­vaiz­duo­ja taip: jei­gu bū­si pro­tin­gas ir gud­rus, mir­ties ga­lė­si iš­veng­ti, o mirš­ta ap­skri­tai tik se­ni žmo­nės. Aug­da­mi vai­kai vė­liau ga­li įsi­vaiz­duo­ti mir­tį kaip pa­ra­le­li­nį gy­ve­ni­mą. Jie daž­nai pa­sa­ko­ja ir klau­so­si apie mir­tį sa­va­me ra­te, su­si­rin­kę kur nors to­liau nuo suau­gu­sių­jų – kie­me, pa­lė­pė­je ar pa­la­pi­nė­je. Čia yra ir pra­smės – jau­čiant vie­nas ki­to ar­tu­mą, ne­bai­su su­si­dur­ti su šiuo bau­gi­nan­čiu reiš­ki­niu.

Paaug­liai ne­re­tai tar­si ža­vi­si mir­ti­mi ir ga­li fan­ta­zuo­ti apie sa­vo žū­tį. Jų min­ty­se daug vie­tos uži­ma ri­tua­li­nė pu­sė – el­ge­sio tai­syk­lės, at­si­svei­ki­ni­mo apei­gos, lai­do­tu­vės. Bet tai dar ne­reiš­kia, kad paaug­lys iš­ties re­gi mir­tį kaip rea­ly­bę: jis sa­vaip jau­čia san­ty­kius su ja, kar­tais ty­čia ri­zi­kuo­da­mas, įsi­vel­da­mas į pa­vo­jin­gus žai­di­mus, t. y. jis tar­si er­zi­na mir­tį, be­je, ne vi­sai ti­kė­da­mas jos eg­zis­ta­vi­mu. Į vi­sa tai ten­ka at­si­žvelg­ti, kai vai­kas su­si­du­ria su ne­lai­me.

Ne­pa­lik ma­nęs…

Ašt­rios reak­ci­jos į ne­lai­mę pa­pras­tai pa­si­reiš­kia per pir­mą­sias 2-6 sa­vai­tes ir la­bai pri­klau­so nuo vai­ko bran­du­mo laips­nio. Pas­te­bi­ma tam tik­rų el­ge­sio pa­ki­ti­mų, pa­ro­dan­čių suau­gu­sie­siems apie stip­rius dva­si­nius iš­gy­ve­ni­mus. Nu­si­suk­ti, ig­no­ruo­ti juos, va­di­na­si, pa­lik­ti sa­vo at­ža­lą su sa­vo iš­gy­ve­ni­mais.

Prak­tiš­kai vi­si vai­kai, ypač – ma­ži, ne­svar­bu, ar jie apie tai kal­ba, ar – ne, ne­tek­tį ver­ti­na kaip baus­mę už sa­vo „blo­gus“ dar­bus. Jie gal­vo­ja, kad jei­gu bū­tų el­gę­si ge­rai, nie­ko pa­na­šaus ne­bū­tų įvy­kę. Kar­tais vai­kai ma­no, kad baus­mė tik per klai­dą neap­len­kė ir jų, ta­da ypač ky­la kal­tės jaus­mas. Ypač sun­kios bū­na reak­ci­jos, kai ber­niu­kas ar mer­gai­tė iš­gy­ve­na ne­tek­tį ir nie­ko apie ją ne­ži­no, jos ne­sup­ran­ta. Vai­kui ten­ka vis­ką iš­tver­ti vie­nam, be dva­si­nio pa­lai­ky­mo ir bū­ti­nų paaiš­ki­ni­mų. Ge­riau ir leng­viau ne­pil­na­me­čiui bū­tų iš­gy­ven­ti ne­lai­mės si­tua­ci­ją kar­tu su šei­ma, įtrau­kiant ir lai­do­tu­ves. Jos, be­je, psi­cho­lo­giš­kai la­bai svar­bios, nes su­tei­kia ga­li­my­bę pa­da­ry­ti ką nors at­si­svei­ki­ni­mo var­dan – pa­verk­ti, įmes­ti į duo­bę sau­ją že­mės, pa­si­jus­ti to­kiu pat, kaip ir suau­gu­sie­ji. Tai, be­je, tu­ri gy­do­mą­jį po­vei­kį ir suau­gu­sie­siems – bū­ti­ny­bė min­ti­mis bū­ti kar­tu su jau­nes­niu už sa­ve, ves­ti jį per šią sun­kią gy­ve­ni­mo mi­nu­tę slo­pi­na skaus­mą.

Kaip jie rea­guo­ja?

• Bai­mė – pir­ma­sis jaus­mas, ku­ris įsi­skver­bia vai­ko sie­lon su­si­dū­rus su mir­ti­mi ir pri­ver­čia jį įsi­kib­ti į tė­vus, nu­si­ra­mi­nant tik ta­da, kai šie bū­na gre­ta. Bai­mė ga­li įgy­ti pa­čią keis­čiau­sią for­mą. Nak­ti­niai koš­ma­rai, ne­mi­ga, ne­no­ras va­žiuo­ti lif­tu, išei­ti iš na­mų ga­li il­gai ap­nuo­dy­ti vai­kui gy­ve­ni­mą.

• Kai ku­riems ma­žie­siems ne­lai­mė su­ke­lia pyk­tį, prie­šiš­ku­mą, su­sier­zi­ni­mą, už­si­spy­ri­mą. Kar­tais jie tam­pa ne­val­do­mi. Su­si­dū­rus su tuo bū­ti­na ne­pa­mirš­ti, kas su­kė­lė to­kį el­ge­sį.

• Ma­žes­ni vai­kai ne­re­tai pra­de­da at­si­sa­ki­nė­ti lan­ky­ti mo­kyk­lą ar vai­kų dar­že­lį. Už­si-

sk­len­di­mas, ne­no­ras bend­rau­ti su bend­raam­žiais kar­tais ga­li bū­ti su­kel­tas vi­saa­pi­man­čio kal­tės jaus­mo, ku­rį jie jau­čia.

• Dva­si­nis so­pu­lys ga­li pa­si­reikš­ti ir kū­no kal­ba: gal­vos svai­gi­mu, žar­ny­no rai­žy­mu, net ko­jų skaus­mais.

• Da­lis vai­kų ne­ten­ka ape­ti­to.

• Kar­tais sū­nus ar duk­ra ga­li grįž­ti į anks­tes­nį sa­vo vys­ty­mo­si eta­pą – pra­dė­ti vėl čiulp­ti pirš­tą, šla­pin­tis į lo­vą, im­ti ne­riš­liai kal­bė­ti. Stre­sas tar­si su­grą­ži­na ma­žą­jį į lai­ką, kai jis bu­vo ap­sup­tas ši­lu­mos ir rū­pes­čio, kai vis­kas bu­vo ge­rai.

Kaip rea­guo­ti mums?

• 3-8 me­tų vai­kams svar­biau­sia su­kur­ti psi­cho­lo­gi­nį kom­for­tą. Ne­lai­mės iš­gy­ve­ni­mus ma­žy­liai su­pla­ka ir neį­ma­no­ma at­skir­ti, pa­vyz­džiui, siau­bo dėl bū­si­mos mir­ties nuo to, ką rea­liai ma­tė akys ir gir­dė­jo au­sys. Svars­ty­da­mi su juo pro­ble­mą, mes ga­li­me pa­dė­ti at­skir­ti vie­ną jaus­mą nuo ki­to. Tie­sa, vai­kui sun­ku ir bau­gu pa­sa­ky­ti ki­tiems apie sa­vo jaus­mus – jūs tu­ri­te bū­ti pa­si­ren­gę jį iš­klau­sy­ti. Mū­sų pa­kan­tu­mas ir nuo­la­ti­niai tvir­ti­ni­mai, kad jį my­li­me ir jo ne­pa­lik­si­me, pa­dės vai­kui at­gau­ti dva­si­nę pu­siaus­vy­rą.

• 8-11 me­tų vai­kas ga­li dau­giau su­pras­ti. Jam, kaip ir anks­čiau, rei­ka­lin­gas jū­sų pa­lai­ky­mas, bet da­bar jis la­biau lin­kęs į slap­tus iš­gy­ve­ni­mus, ku­riuos iš­reikš­ti la­bai su­dė­tin­ga. Fra­zė „Tau tik­riau­siai sun­ku – jau­tie­si toks pri­slėg­tas?“ – pa­sie­kia ke­le­tą tiks­lų. Tai sig­na­las vai­kui, kad mes jo neats­tu­mia­me ir su­pran­ta­me, kas vyks­ta jo sie­lo­je, ir kar­tu pa­gal­ba su­si­do­ro­jant su nei­gia­mo­mis emo­ci­jo­mis.

• Su paaug­liais jau ga­li­ma kal­bė­tis kaip su suau­gu­siai­siais. Pa­si­ren­gi­mas iš­klau­sy­ti sū­nų ar duk­rą ir ge­bė­ji­mas juos pa­lai­ky­ti (ges­tu, žvilgs­niu) pri­va­lo vi­są lai­ką iš­lik­ti jū­sų san­ty­kių pa­grin­du.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė

Lapk­ri­čio mė­ne­sio iš­va­ka­rė­se bū­ti­nai rei­kia pa­si­ga­min­ti mo­liū­go sa­lo­tų, pri­si­kep­ti bly­nų ir py­ra­gų, o su­val­gius minkš­ti­mą iš­pjau­ti tuš­čia­me ke­va­le sky­lu­tes akims ir bur­nai, įsta­ty­ti žva­kę ir imp­ro­vi­zuo­to ži­bin­to švie­so­je grauž­ti pa­ke­pin­tas mo­liū­go sėk­las, šven­čiant He­lo­vi­ną. Ir pa­ts vel­nias jums bus ne­bai­sus!

Se­no­vės kel­tai ti­kė­jo, kad pa­sku­ti­nę spa­lio nak­tį į že­mę su­grįž­ta mi­ru­sių­jų dva­sios ir ieš­ko, į ką įsi­kū­ny­ti, tad dva­sias rei­kia nu­bai­dy­ti. Tam ga­li pa­si­tar­nau­ti ir de­gan­čio­mis aki­mis žvel­gian­tis mo­liū­gas. Wynand DELPORT nuotr.

Vė­ly­vas ru­duo – mo­liū­gų se­zo­nas, ku­rio ne­ga­li pra­leis­ti dar­žo­vių ko­šių ir ap­ke­pų mė­gė­jai. Kad nu­ste­bin­tu­mė­te drau­gus pra­šmat­niais pie­tu­mis, jums rei­ka­lin­gas mo­liū­gas, na, ir dar vy­no bu­te­lis. O tiems, ku­rie mo­liū­go dar nė­ra ra­ga­vę, at­vi­rai sa­kant, ga­li­ma tik pa­vy­dė­ti. Ne­daž­nai juk at­ran­di vi­siš­kai nau­ją sko­nio pa­sau­lį! Nuė­ję į par­duo­tu­vę, ap­tik­si­me ne­ma­ža eg­zo­tiš­kų vai­sių ar dar­žo­vių, ku­rios nu­ste­bins mus neįp­ras­tu sko­niu, nu­džiu­gins neįp­ras­ta iš­vaiz­da, o kas­die­nio ra­cio­no da­li­mi var­gu ar taps. Juk ne mū­siš­kiai jie – už­sie­nie­tiš­ki. O mo­liū­gas yra sa­vas vi­siems – ši kos­mo­po­li­ti­nė dar­žo­vė neau­ga ne­bent An­tark­ti­do­je.

Mo­liū­gus au­gi­no jau se­no­vės egip­tie­čiai ir ac­te­kai. Ne­ži­no­jo, su­pran­ta­ma, kad jie tur­tin­gi B1, B2, C, E ir PP vi­ta­mi­nų, ka­lio, kal­cio, mag­nio, ge­le­žies, va­rio, ko­bal­to, fos­fo­ro ir ki­tų mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų, tie­siog su ma­lo­nu­mu krims­da­vo ir džiaug­da­vo­si, kad šios dar­žo­vės yra ska­nios ir gra­žios.

Mū­sų die­no­mis pa­čiais di­džiau­siais mo­liū­gų gar­bin­to­jais lai­ko­mi olan­dai ir aust­rai. Olan­di­jo­je esa­ma ne­tgi spe­cia­lios ru­de­ni­nės šven­tės, pa­na­šios į gė­lių, ku­ri or­ga­ni­zuo­ja­ma spa­lio pa­bai­go­je ar lapk­ri­čio pra­džio­je. „Pom­ku­no pa­ra­das“ – tai vie­tos lau­kų ka­ra­lie­nės iš­kil­mės. Auk­so gel­to­nu­mo, dry­žuo­ti, ap­skri­ti, pil­vo­ti, pail­gi ir kriau­šės pa­vi­da­lo mo­liū­gai ve­ža­mi mies­tų gat­vė­mis spe­cia­lio­mis ve­žė­čio­mis. Kiek­vie­nas dar­ži­nin­kas taip di­džiuo­ja­si sa­vo der­liu­mi!

Aust­rai mė­gau­ja­si ne tik mo­liū­gų gro­žiu, bet ir ne­pap­ras­tai di­de­lė­mis jų per­dir­bi­mo ga­li­my­bė­mis. Iš mo­liū­go čia lie­ka tik „ra­gai ir na­gai“, vi­sa ki­ta per­dir­ba­ma kos­me­ti­kai, vais­tams ir juo­dam kaip de­gu­tas alie­jui, ku­ris ne­pap­ras­tai nau­din­gas ke­pe­nims, nes pa­ša­li­na iš or­ga­niz­mo cho­les­te­ri­ną ir su­tei­kia ypa­tin­go sko­nio vie­tos pa­tie­ka­lams, tar­kim, juo­dų­jų pu­pų sa­lo­toms.

Aiš­ku, dar mo­liū­gas virs­ta Pe­le­nės ka­rie­ta ir tra­di­ci­niu ži­bin­tu per He­lo­vi­no šven­tę. Tai šven­tė, šven­čia­ma vė­lų spa­lio 31-osios va­ka­rą. Pra­dė­jo ją švęs­ti se­no­vės kel­tai, ku­rie tą die­ną mi­nė­da­vo Nau­juo­sius me­tus. Jų le­gen­da skel­bė, kad pa­sku­ti­nę be­si­bai­gian­čių me­tų nak­tį į že­mę su­grįž­ta mi­ru­sių­jų dva­sios ir ieš­ko į ką įsi­kū­ny­ti, kad bū­tų ga­li­ma dar pa­gy­ven­ti, to­dėl dva­sias rei­kia nu­bai­dy­ti – už­si­dė­ti kau­kę, kuo bai­siau iš­si­da­žy­ti vei­dą, gau­siai su­si­rink­ti ir tru­pu­tį var­dan drą­sos iš­ger­ti. Vė­liau vie­nas iš krikš­čio­niš­kų­jų po­pie­žių pa­skel­bė lapk­ri­čio

1-ąją Vi­sų šven­tų­jų die­na, ta­čiau įpro­tis šėl­ti iš­va­ka­rė­se kai ku­rio­se ša­ly­se li­ko.

O kaip į šią bak­cha­na­li­ją pa­kliu­vo mo­liū­gas? Pa­sa­ko­ja­ma, kad kar­tą per He­lo­vi­ną gud­ruo­lis al­ko­ho­li­kas kal­vis Dže­kas, gy­ve­nęs Ai­ri­jo­je, ap­ga­vo vel­nią, už­si­ma­niu­sį pa­si­glemž­ti jo sie­lą. Jis pri­ver­tė ne­la­bą­jį įlįs­ti į me­dį, o vė­liau ant jo ka­mie­no nu­pie­šė di­džiu­lį kry­žių. Vel­nias ne­ga­lė­jo nu­si­leis­ti me­džio ka­mie­nu ir pri­ža­dė­jo pa­lik­ti kal­vį ra­my­bė­je. Kai Dže­kas mi­rė, jo į dan­gų neį­si­lei­do dėl pa­da­ry­tų nuo­dė­mių, o į pra­ga­rą – to­dėl, kad ap­ga­vo pa­tį ne­la­bą­jį. Dže­kui bu­vo įduo­tas ru­se­nan­tis ang­liu­kas, kad ap­švies­tų ke­lią tam­so­je, ir liep­ta ne­šdin­tis, iš kur atė­jęs. Šį ang­liu­ką kal­vis įki­šęs į tuš­čia­vi­du­rę ro­pę, kad ru­sen­tų kuo il­giau. Iš čia ir ki­lo tra­di­ci­ja per He­lo­vi­ną de­gin­ti žva­ke­les.

Kai ai­rių emig­ran­tai at­vy­ko į Ame­ri­ką, jiems pa­si­ro­dė, kad daug pa­to­giau žva­ke­les įsta­ty­ti į tuš­čia­vi­du­rių mo­liū­gų kiau­tus. To­kius ži­bin­tus da­bar pa­sau­ly­je žmo­nės už­de­ga sa­vo na­muo­se per He­lo­vi­no šven­tę. Sa­vo slė­pi­nin­ga švie­sa jie ap­švie­čia šven­ti­nį sta­lą. Mis­tiš­ka ir ne­pa­kar­to­ja­ma at­mos­fe­ra!

He­lo­vi­no ger­bė­jai iš ki­tų ša­lių iš pra­džių mė­gi­no ži­bin­tams pa­nau­do­ti ir ro­pes, ir bul­ves, ir bu­ro­kė­lius, bet vė­liau ir­gi ap­si­sto­jo ties mo­liū­gais, ku­rie pa­si­ro­dė esan­tys tvir­tes­ni ir gra­žes­ni –

ne­tgi be žva­ke­lės vi­du­je pa­na­šūs į ma­žą sau­lu­tę, ku­rios mums vi­siems ru­de­nį taip trūks­ta!

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė

Taip kai kas va­di­na span­guo­les, nors pa­gal nau­din­gų­jų me­džia­gų kie­kį vy­nuo­ges jos pra­len­kia dau­gy­bę kar­tų.

Elena Meyer nuotr.

Span­guo­lių uo­gos – pui­kus ka­lio, jo­do, mag­nio, vi­ta­mi­nų B ir C šal­ti­nis. Be to, jo­se yra ga­na re­to vi­ta­mi­no PP, ku­ris pa­de­da įsi­sa­vin­ti as­kor­bi­ną, tai­gi span­guo­lėms - imu­ni­te­to stip­ri­ni­mo prie­mo­nei - nė­ra ly­gių. Var­to­ja­mos su me­du­mi, jos pui­kiai ko­vo­ja su ko­su­liu. Tin­ka ir ser­gant inks­tų, ke­pe­nų, skran­džio, žar­ny­no trak­to li­go­mis, esant žaiz­doms, nu­de­gi­mams…

Per­si­šal­džius ypač nau­din­ga ger­ti span­guo­lių mor­sus. Jie ma­ži­na tem­pe­ra­tū­rą ir ša­li­na iš or­ga­niz­mo tok­si­nus, su­si­kau­pian­čius ser­gant.

Span­guo­les ypač pa­tar­ti­na var­to­ti as­me­nims, ku­rie tu­ri šir­dies ir krau­ja­gys­lių pro­ble­mų, nes jos su­ma­ži­na ža­lin­go­jo cho­les­te­ro­lio kie­kį krau­jy­je ir pa­de­da nuo hi­per­to­ni­jos. Krau­jo-

s­pū­dis su­ma­žė­ja dėl šla­pi­ni­mą­si ska­ti­nan­čio efek­to, ta­čiau, skir­tin­gai nuo ki­tų pre­pa­ra­tų, span­guo­lių sul­tys neišp­lau­na iš or­ga­niz­mo nau­din­go­jo ka­lio.

Vie­toj drus­kos įber­ki­te į mais­tą span­guo­lių ar­ba įpil­ki­te jų sul­čių, ir mais­tas ne­beat­ro­dys per­ne­lyg prės­kas.

Liau­dies me­di­ci­na pa­ta­ria

• Esant skran­džio veik­los su­tri­ki­mams, du val­go­muo­sius šaukš­tus span­guo­lių už­pil­ki­te dviem stik­li­nė­mis karš­to van­dens, ant silp­nos ug­nies 10 mi­nu­čių pa­vir­ki­te, at­šal­dy­ki­te, per­koš­ki­te ir ger­ki­te po pu­sę stik­li­nės ke­tu­ris kar­tus per die­ną. Ne­tin­ka žmo­nėms, ku­rių skran­džio rūgš­tin­gu­mas pa­di­dė­jęs.

• Jei­gu jū­sų oda pū­liuo­ja ir yra spuo­guo­ta, iš sau­jos uo­gų iš­spaus­ki­te sul­tis, su­vil­gy­ki­te jo­mis dro­bi­nę ser­ve­tė­lę ir už­dė­ki­te ant odos.

• Esant su­ma­žė­ju­siam imu­ni­te­tui, su­mai­šy­ki­te 1 kg span­guo­lių, dvi stik­li­nes grai­kiš­kų rie­šu­tų ir už­pil­ki­te šį mi­ši­nį si­ru­pu, pa­ga­min­tu iš stik­li­nės van­dens ir 2,5 kg cuk­raus. Pa­vir­ki­te mi­ši­nį ant ne­di­de­lės ug­nies 30 mi­nu­čių ir su­dė­ki­te į stik­lai­nį. Var­to­ki­te po vie­ną val­go­mą­jį šaukš­tą ry­tą, už­si­ger­da­mi šil­tu van­de­niu.

• Cis­ti­to pro­fi­lak­ti­kai ger­ki­te švie­žiai iš­spaus­tas span­guo­lių sul­tis  po du val­go­muo­sius šaukš­tus du­kart per die­ną, li­kus pus­va­lan­džiui iki val­gio.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė

Tarp 365 me­tų die­nų esa­ma dvie­jų ypa­tin­gų, ku­rių il­gu­mas va­lan­da ski­ria­si nuo įpras­tų. Keis­ta, ta­čiau fak­tas – dau­gu­mai mū­sų ne­pa­tin­ka nei 25, nei 23 va­lan­das trun­kan­ti pa­ra. Pa­su­kę laik­ro­džių ro­dyk­les pir­myn ar at­gal, ke­le­tą sa­vai­čių jau­čia­me dis­kom­for­tą.

Chris GILBERT nuotr.

Šis kas­me­tis lai­ko žai­di­mas vyks­ta ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir dar 110 pa­sau­lio vals­ty­bių. Jų pi­lie­čiai, kaip ir mū­siš­kiai, da­li­ja­si į dvi sto­vyk­las: vie­niems dėl lai­ko pa­si­kei­ti­mo paašt­rė­ja svei­ka­tos pro­ble­mos, o ki­ti la­bai grei­tai pri­si­tai­ko prie per­mai­nų ir nau­juo­ju re­ži­mu gy­ve­na ne pra­sčiau nei se­nuo­ju. Ski­ria­si ir spe­cia­lis­tų nuo­mo­nės: vie­ni gy­dy­to­jai ka­te­go­riš­kai yra prieš laik­ro­džių su­ki­nė­ji­mą, o ki­ti ne­ma­to čia nie­ko blo­go.

Ko­dėl ža­lin­ga?

Pa­si­sa­kan­tys prieš lai­ko kai­ta­lio­ji­mą me­di­kai ti­ki­na, kad jis su­ke­lia or­ga­niz­mo rit­mo su­tri­ki­mą, va­di­na­mą­ją de­sinch­ro­zę. Re­mian­tis šia nuo­mo­ne, de­sinch­ro­zė nei­gia­mai vei­kia vi­sų or­ga­niz­mo sis­te­mų veik­lą: su­ke­lia krau­jos­pū­džio svy­ra­vi­mus, pa­di­dė­ju­sį nuo­var­gį, su­trik­do šir­dies rit­mą. Nus­ta­ty­ta, kad pa­su­kus laik­ro­džio ro­dyk­les in­fark­tų pa­dau­gė­ja 1,5 kar­to, pa­ste­bi­mai pa­gau­sė­ja ava­ri­jų ke­liuo­se, sa­vi­žu­dy­bės at­ve­jų, 11 pro­c. pa­di­dė­ja grei­to­sios me­di­kų pa­gal­bos iš­kvie­ti­mų pas li­go­nius, tu­rin­čius šir­dies ir krau­ja­gys­lių veik­los pro­ble­mų. Ypač pra­stai pa­si­jun­ta vai­kai ir pa­gy­ve­nę as­me­nys, ku­rių or­ga­niz­mų adap­ta­ci­nės ga­li­my­bės yra silp­nes­nės. Mo­ki­niai per pir­mą­sias pa­mo­kas bū­na vi­siš­kai ne­su­si­kau­pę, nes „iš­mie­ga“ iš jų atim­tą lai­ką ir vi­siš­kai neį­si­sa­vi­na ži­nių, o sen­jo­rams paašt­rė­ja vi­si per gy­ve­ni­mą įgy­ti chro­niš­ki ne­ga­la­vi­mai.

Net svei­kiems žmo­nėms adap­ta­ci­jos pe­rio­das trun­ka vie­ną dvi sa­vai­tes, o tiems, ku­rie pri­klau­so ri­zi­kos gru­pei (vai­kai, pa­gy­ve­nu­sie­ji ar ser­gan­tie­ji chro­niš­ko­mis li­go­mis as­me­nys), ten­ka pri­si­tai­ky­ti prie nau­jo­jo lai­ko mė­ne­sį ar net il­giau. Šiuo pe­rio­du jie jau­čia įvai­rių ne­ga­la­vi­mų. Jei­gu at­si­žvelg­si­me į tai, kad vi­siš­kai svei­kų žmo­nių da­bar pra­ktiš­kai nė­ra, dau­gu­ma jų už lai­ko kai­ta­lio­ji­mus mo­ka sa­vo svei­ka­ta. Tie­sa, pa­sau­ly­je yra ša­lių, ku­rios nei­na į jo­kius „san­dė­rius su lai­ku“. Tarp jų, be­je, yra ir Ja­po­ni­ja, ly­de­rė pa­gal il­gaam­žių skai­čių.

Be pa­ni­kos

Kel­ti pa­ni­kos nė­ra pa­grin­do, sa­ko gy­dy­to­jai op­ti­mis­tai. Vi­sų pir­ma di­de­lio mas­to ty­ri­mų apie ža­lin­gą lai­ko kai­ta­lio­ji­mo po­vei­kį svei­ka­tai ne­bu­vo at­lik­ta – vi­si jie yra tik vie­ti­nio po­bū­džio. Ant­ra, žmo­gaus or­ga­niz­mas pa­si­žy­mi lanks­čia adap­ta­ci­jos sis­te­ma, nes per daug am­žių bu­vo pri­vers­tas pri­si­tai­ky­ti prie su­pan­čios ap­lin­kos są­ly­gų. Kaip­gi ki­taip mes bū­tu­me iš­gy­ve­nę?

At­siž­vel­giant į tai, kad laik­ro­džių ro­dyk­lės at­su­ka­mos at­gal ar pa­su­ka­mos į prie­kį sa­vait­ga­liais, kai yra ga­li­my­bė pa­ko­re­guo­ti re­ži­mą ir ry­tą ne­ten­ka anks­ti kel­tis į dar­bą, vie­nos va­lan­dos po­ky­tis bū­na ne­di­de­lis, to­dėl dau­gu­ma prie jo pri­pran­ta per ke­le­tą die­nų. Be to, va­lan­dos pa­su­ka­mos tam, kad bū­tų mak­si­ma­liai priar­tin­tas nu­bu­di­mo mo­men­tas prie auš­ros, o tai bet ku­riam gy­vam or­ga­niz­mui na­tū­ra­lu. Apie tai liu­di­ja ne­tgi gy­vū­nų ste­bė­ji­mai zoo­lo­gi­jos so­duo­se – žvė­rys vi­siš­kai ra­miai pri­si­tai­ko prie lai­ko po­ky­čių, nes žie­mą ir taip nu­bun­da vė­liau ne­gu va­sa­rą. At­kak­lių ke­liau­to­jų, ku­riems re­gu­lia­riai ten­ka kirs­ti ke­le­tą lai­ko juos­tų, ap­klau­sos pa­ro­dė, kad lai­ki­no vie­nos va­lan­dos skir­tu­mo jie pra­ktiš­kai ne­pas­te­bi. Di­des­nis dis­kom­for­tas pa­jun­ta­mas, kai skir­tu­mas vir­ši­ja tris va­lan­das.

Ro­dyk­lių su­ki­nė­ji­mo pra­kti­ka nau­do­ja­ma­si dau­ge­ly­je Eu­ro­pos ša­lių, be­si­rū­pi­nan­čių sa­vo pi­lie­čių svei­ka­ta. Dau­ge­liui tai pa­to­gu: žie­mą at­si­ran­da pa­pil­do­ma va­lan­dė­lė pa­mie­go­ti, va­sa­rą – anks­čiau už­baig­ti dar­bą.

Laik­ro­džio ro­dyk­lių su­ki­nė­ji­mo ša­li­nin­kai pa­reiš­kia, kad vi­si ne­ga­la­vi­mai, ku­riuos ta­ria­mai su­ke­lia lai­ko kai­ta­lio­ji­mas, grei­čiau­siai yra su­si­ję su nei­gia­mu psi­cho­lo­gi­niu nu­si­tei­ki­mu ir triukš­mu, ku­ris kas­met ky­la spau­do­je šiuo klau­si­mu.

Ką da­ry­ti?

Iš tie­sų tiems, ku­rie pra­stai iš­tve­ria lai­ko kai­ta­lio­ji­mą, ne­rū­pi, ko­kia yra rea­li jų dis­kom­for­to prie­žas­tis: fi­zio­lo­gi­nė, su­sijusi su rit­mų kai­ta, ar psi­cho­lo­gi­nė, su­kel­ta su­vo­ki­mo, kad pa­si­kei­tė įpras­tas kė­li­mo­si ir ėji­mo mie­go­ti lai­kas. Kad iš­gy­ven­tų adap­ta­ci­nį pe­rio­dą be rim­tes­nių svei­ka­tos pro­ble­mų, jiems pa­pras­čiau­siai rei­ka­lin­ga pa­gal­ba. Štai ką siū­lo me­di­kai:

* Sa­vo as­me­ni­nį ro­dyk­lių per­su­ki­mo pro­ce­są pra­dė­ki­te šiek tiek anks­čiau nei vi­si, ta­da or­ga­niz­mas leng­viau pri­si­tai­kys, nes kas­die­niai 10-15 min. truk­mės po­ky­čiai vi­siš­kai ne­pas­te­bi­mi ne­tgi esant griež­čiau­siam die­nos re­ži­mui.

* Ser­gant chro­niš­ko­mis li­go­mis, ge­riau pa­si­kon­sul­tuo­ti su gy­dy­to­ju ir ap­si­rū­pin­ti vais­tais, pa­dė­sian­čiais ne­ga­la­vi­mams paašt­rė­jus.

* Esant pa­di­dė­ju­siam ner­vin­gu­mui ir ne­mi­gai, ku­riuos pa­ste­bė­jo­te lai­ko kei­ti­mo lai­ko­tar­piu, var­to­ki­te au­ga­li­nius ra­mi­na­muo­sius pre­pa­ra­tus ar­ba vais­ta­žo­les. At­si­pa­lai­duo­ti var­to­jant al­ko­ho­lio ne­pa­tar­ti­na – jis ir taip iš­mu­ša iš rit­mo bio­lo­gi­nį laik­ro­dį, o tai vi­siš­kai ne­rei­ka­lin­ga adap­ta­ci­jos pe­rio­du.

* Tiems, ku­rie jau­čia jė­gų nuo­smu­kį, ver­ta pa­si­nau­do­ti au­ga­li­niais adap­to­ge­nais – eku­te­ro­ko­ko, auk­si­nės šak­nies, žen­še­nio ant­pi­lais. Ban­dy­ti pa­žva­lė­ti gau­siai ge­riant ka­vą pa­vo­jin­ga, pa­si­sten­kin­ki­te, at­virkš­čiai jos var­to­ji­mą mak­si­ma­liai ap­ri­bo­ti. Šir­dies ir krau­ja­gys­lių sis­te­ma jums už tai tik pa­dė­kos.

* Jei­gu lai­ko adap­ta­ci­ja yra su­si­ju­si su gal­vos skaus­mu, ne­si­sten­ki­te jo ken­tė­ti. Tai ken­kia svei­ka­tai. Ge­riau pa­čio­je skaus­mo pra­džio­je iš­ger­ki­te jį mal­ši­nan­čių vais­tų.

* Pa­sis­ten­ki­te stip­rin­ti imu­ni­te­tą, ku­ris ne­duos ga­li­my­bės vi­ru­si­nėms li­goms pri­si­dė­ti prie bend­ro­sios ne­ga­la­vi­mo bū­se­nos. Jums pa­dės imu­ni­te­tą stip­ri­nan­tys pre­pa­ra­tai bei vi­ta­mi­nų ir mi­ne­ra­lų komp­lek­sai. Ži­no­ma, ir gau­sus švie­žių vai­sių bei dar­žo­vių kie­kis jū­sų ra­cio­ne.

* Pa­sis­ten­ki­te adap­ta­ci­jos pe­rio­du ne­dirb­ti ypač įtemp­to dar­bo, or­ga­ni­zuo­ti itin at­sa­kin­gus ren­gi­nius, iš­si­ruoš­ti į il­gas ke­lio­nes, ku­rių me­tu kei­sis kli­ma­to ir lai­ko juos­tos. Pa­gal ga­li­my­bę vi­sa tai ati­dė­ki­te po­rą sa­vai­čių.

* Pui­ki prie­mo­nė bio­rit­mo su­tri­ki­mams įveik­ti ir or­ga­niz­mo to­nu­sui pa­kel­ti – kont­ras­ti­nės van­dens pro­ce­dū­ros. Tik ne­siim­ki­te jų laik­ro­džio ro­dyk­lių per­su­ki­mo die­ną. Ge­riau pra­dė­ti anks­čiau.

Iš is­to­ri­jos:

* Lai­ko per­kė­li­mo idė­jos pra­di­nin­ku lai­ko­mas Ben­dža­mi­nas Frank­li­nas. Dar 1784 m. jis pa­skai­čia­vo, kiek žva­kių su­tau­py­tų Pa­ry­žiaus gy­ven­to­jai, jei­gu švie­sio­ji die­nos da­lis bū­tų va­lan­da il­ges­nė.

* Pir­mą­ja ša­li­mi, ku­ri tau­pu­mo dė­lei ėmė­si kai­ta­lio­ti lai­ką, ta­po Ang­li­ja. Jos pi­lie­čiai pir­mą­syk sa­vo kai­liu iš­ban­dė šio kai­ta­lio­ji­mo sma­gu­mą dar 1908 m.

* 1916 m. ang­lų pa­vyz­džiu pa­se­kė ki­tos vals­ty­bės.

* Ru­sai 1930 m. pir­mą­syk pa­su­ko laik­ro­džių ro­dyk­les į prie­kį, o at­gal – ne. Tai­gi iš­ti­sus 50 me­tų jie gy­ve­no va­di­na­muo­ju „dek­re­ti­niu lai­ku“, vi­sa va­lan­da len­kian­čiu juos­ti­nį lai­ką. Tik 1981 m. ši ša­lis pra­dė­jo su­ki­nė­ti ro­dyk­les du­syk per me­tus.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė

Auk­si­nis ru­duo mū­sų pla­tu­mo­se trun­ka apie po­rą sa­vai­čių. Vė­liau su šal­tais šiau­rės vė­jais at­ke­liau­ja lie­tūs, že­mę nu­klo­ja la­pai, o dan­gus vis daž­niau bū­na rūš­ka­nas. Už­tat ant mū­sų sta­lo vieš­pa­tau­ja ryš­kios ir links­mos spal­vos, lyg iš­šū­kis niū­riam lai­ko­tar­piui.

Ger­vuo­gės tin­ka ir nuo per­ša­li­mo, ir švel­niam vei­do raus­vu­mui su­grą­žin­ti. Dyana BY nuotr.

Spa­lio ypa­tu­mai

Sug­rįž­ta­me į pa­sto­ges tie­sio­gi­ne žo­džio pra­sme. Pa­si­bai­gė „ža­lia­val­gys­tės“ gam­to­je se­zo­nas, ne­bet­rau­kia pie­ve­lė­je ke­pa­mi šaš­ly­kai ir va­ka­rie­nė te­ra­so­je. Sa­vait­ga­lius ir šiaip va­ka­rus vis daž­niau pra­lei­džia­me na­muo­se ir ne­va­lin­gai nu­krei­pia­me dė­me­sį į vir­tu­vę – ar ne­pa­ga­mi­nus ko nors įdo­mes­nio, karš­tes­nio ir ska­nes­nio? Pui­ki idė­ja, nes spa­lį mū­sų or­ga­niz­mo fer­men­ti­nės sis­te­mos per­sio­rien­tuo­ja į žie­mi­nį veik­los re­ži­mą ir tam­pa la­biau pa­žei­džia­mos – ru­de­nį paašt­rė­ja ir gast­ri­tai, ir skran­džio opos. Ir ne­tgi tie, ku­rie nie­ka­da ne­si­skun­dė skran­džio pro­ble­mo­mis, stai­ga pa­jun­ta kaž­ko­kį dis­kom­for­tą pil­ve. Šil­tas, rū­pes­tin­gai pa­ga­min­tas mais­tas – per­trin­tos dar­žo­vių sriu­bos, ko­šės, švel­nūs sklin­džiai, varš­kės ap­ke­pai, su­flė – tie­siog džiu­gi­na or­ga­niz­mą. To­kiu de­li­ka­čiu bū­du mes pe­rei­na­me prie žie­mos mais­to – ka­lo­rin­ges­nio, so­tes­nio ir karš­tes­nio, tei­kian­čio dau­giau ener­gi­jos.

Ski­ria­ma­sis įpu­sė­ju­sio ru­dens bruo­žas – sa­vo prio­ri­te­tus kei­čian­tis imu­ni­te­tas. Va­sa­rą jis gel­bė­jo mus nuo žar­ny­no in­fek­ci­jų, o šal­tes­niu me­tu ima sau­go­ti nuo per­ša­li­mo li­gų. Tai­gi da­bar rei­kia su­telk­ti dė­me­sį į pro­duk­tus, ku­rie stip­ri­na an­ti­vi­ru­si­nį imu­ni­te­tą.

Jė­gos šal­ti­nis – rau­do­na­sis sal­du­sis pi­pi­ras

Me­ti į jį žvilgs­nį, ir nuo jo ryš­kios spal­vos ir bliz­ge­sio jau links­miau tam­pa. O jei­gu at­si­žvelg­si­me į tai, kad vi­so la­bo 30 gra­mų sal­džių­jų pi­pi­rų ap­rū­pi­na mus vi­ta­mi­no C pa­ros do­ze, jų bu­vi­mas mū­sų na­muo­se tam­pa pri­va­lo­mas.

Spa­lio mė­ne­sį šių pi­pi­rų dė­ki­me į įvai­rius pa­tie­ka­lus tris ke­tu­ris kar­tus per sa­vai­tę. Te­gul jie tam­pa pa­grin­di­niu įvai­rių sa­lo­tų kom­po­nen­tu. Iš šių pi­pi­rų ga­li­ma pa­si­ga­min­ti le­čo – su­mai­šy­ki­me juos su po­mi­do­rų pa­da­žu, svo­gū­nais, drus­ka ir pi­pi­rais.

Tie­sa, dau­giau­sia vi­ta­mi­no C pi­pi­rai su­kau­pia minkš­ti­me, esan­čia­me dar­žo­vės vir­šu­ti­nė­je da­ly­je prie ko­te­lio.

Ap­sau­gi­nius bar­je­rus su­stip­ri­nan­tis bak­la­ža­nas

Jo vio­le­ti­nė­je ode­lė­je esa­ma ypač ver­tin­go tam­saus pig­men­to an­to­cia­ni­no. Pir­miau­sia jis pa­de­da imu­ni­te­tui at­pa­žin­ti ir su­nai­kin­ti pa­vo­jin­gus įsi­bro­vė­lius vi­ru­sus ir prieš­vė­ži­nes ląs­te­les, ant­ra – su­stip­ri­na ner­vi­nių ląs­te­lių ap­val­ka­lė­lius ir pa­ge­ri­na at­min­tį.

Į sa­vo ru­de­ni­nį me­niu de­rė­tų įtrauk­ti bak­la­ža­nus vie­ną du kar­tus per sa­vai­tę. Jie de­ra su daug kuo – gry­bais ir sū­riu, ra­zi­no­mis ir mė­to­mis, mė­sa ir bul­vė­mis. Juos ga­li­ma kep­ti, vir­ti, troš­kin­ti, tik ne­ga­li­ma val­gy­ti ža­lių, nes juo­se yra tok­si­nės me­džia­gos so­la­ni­no, su­ke­lian­čio skran­džio skaus­mus. Ap­do­ro­jant ter­miš­kai so­la­ni­nas suy­ra.

Mus žie­mai pa­ren­gian­tis avo­ka­das

Tai pa­ti mais­tin­giau­sia dar­žo­vė pa­sau­ly­je – 100 gra­mų yra net 163 ka­lo­ri­jos. Avo­ka­de – 30 pro­c. gry­niau­sio au­ga­li­nio alie­jaus, ku­rį mū­sų or­ga­niz­mas pa­nau­do­ja kaip ža­lia­vą dau­ge­liui hor­mo­nų gaminti ir pa­de­da pe­r-

o­rien­tuo­ti me­džia­gų apy­kai­tą į žie­mi­nį veik­los re­ži­mą.

Už­ten­ka su­val­gy­ti tris ne­di­de­lius avo­ka­dus per sa­vai­tę. Pa­ruoš­ti juos nė­ra sun­ku. Avo­ka­do pu­se­lę, ap­šlaks­ty­tą cit­ri­nos sul­ti­mis, 15 mi­nu­čių rei­kia pa­kep­ti or­kai­tė­je, į vi­dų įdė­jus ko­kio nors įda­ro (pvz. tar­kuo­to sū­rio). Įda­ras ga­li bū­ti įvai­rus: kum­pis, kre­ve­tės, po­mi­do­rai. Avo­ka­do ga­ba­lė­lių ga­li­me įdė­ti į dar­žo­vių sa­lo­tas. Juo­se esan­tis alie­jus pa­dės įsi­sa­vin­ti ka­ro­ti­nus.

Nuo ru­dens dep­re­si­jos sau­gan­tis grie­ti­nė­lės sū­ris

Kla­si­ki­nį grie­ti­nė­lės sū­rį „Fi­la­del­fia“ ame­ri­kie­čių pie­ni­nin­kas Vil­ja­mas Lo­ren­cas 1872 m. pa­ga­mi­no per klai­dą. Jis pla­na­vo iš grie­ti­nė­lės pa­ga­min­ti vi­sai ki­tą sū­rį – minkš­tą, bet tu­rin­tį ati­tin­ka­mą for­mą, o re­zul­ta­tas bu­vo pa­na­šus į pa­stą. Ta­čiau ji su­ža­vė­jo pie­ni­nin­ką ir jis už­pa­ten­ta­vo sa­vo iš­ra­di­mą. Ne­sėk­mė vir­to per­ga­le. Ki­tas gar­sus šios sū­rio rū­šies at­sto­vas – įžy­mio­ji ita­lų „Mas­kar­po­nė“. Žie­mi­niai sū­riai – tai le­dų ana­lo­gai, nes juo­se yra trip­to­fa­no, ku­rio pa­grin­du ga­mi­na­mi „ge­ros nuo­tai­kos“ hor­mo­nai. Švel­nios kon­sis­ten­ci­jos sū­ris mums pri­me­na lai­min­gos vai­kys­tės lai­kus ir tei­kia pa­si­ten­ki­ni­mą.

Die­to­lo­gi­nis pri­va­lu­mas – skir­tin­gai nei le­duo­se, šiuo­se sū­riuo­se nė­ra cuk­raus. Pro­fi­lak­ti­nis pri­va­lu­mas – ne­per­šal­do gerk­lės, tin­ka kas­dien.

Grie­ti­nė­lės sū­rius ga­li­ma tep­ti ant duo­nos vie­toj svies­to ar­ba su­mai­šy­ti su uo­go­mis ar švie­žių vai­sių ga­ba­liu­kais. O štai iš pir­mo žvilgs­nio keis­to­kas, ta­čiau veiks­min­gai nuo ne­mi­gos pa­de­dan­tis pa­ta­ri­mas: pa­ka­bin­ki­te šaukš­tu šio sū­rio, už­pil­ki­te skys­tu me­du­mi ir lė­tai lai­žy­ki­te – pa­ma­ty­si­te, kaip be var­go nu­ke­liau­si­te į sap­nų ka­ra­lys­tę.

Kla­si­ki­nis sū­ris „Fi­la­del­fia“ yra 23 pro­c. rie­bu­mo,  „Mas­kar­po­nės“ rie­bu­mas sie­kia 50 pro­c. Jei lai­ko­tės die­tos, ge­riau rin­ki­tės pir­mą­jį.

Ger­vuo­gės – vei­do odos švie­žu­mui

Ger­vuo­gės – la­bai tin­ka­mos uo­gos ru­de­nį. Jo­se gau­su po­li­fe­no­lų – uni­ver­sa­laus po­vei­kio an­tiok­si­dan­tų – ir sa­li­ci­la­tų, pa­si­žy­min­čių prie­šuž­de­gi­mi­niu ir nu­skaus­mi­na­muo­ju po­vei­kiu. Be to, ger­vuo­gės pa­de­da mū­sų or­ga­niz­mui ga­min­ti he­mog­lo­bi­ną ir su­grą­ži­na vei­dui švel­nų raus­vu­mą.

Už­ten­ka 10-15 uo­gų per die­ną (gal tu­ri­te jų šal­dy­tų ar džio­vin­tų), ir per dvi sa­vai­tes išei­si­te vi­są imu­ni­te­tą stip­ri­nan­čios te­ra­pi­jos kur­są.

Kai ku­riems žmo­nėms pa­tin­ka įber­ti šių uo­gų į jo­gur­tą ar į avi­ži­nę ko­šę. Per­ša­lus ge­ria­ma ger­vuo­gių uo­gų ar­ba­ta. Tie­sa, sa­li­ci­la­tai ver­dant šias uo­gas iš­lie­ka, to­dėl ger­vuo­gių uo­gie­nė la­bai pa­de­da nuo per­ša­li­mo.

Kaip su­šil­ti žvar­bų spa­lio va­ka­rą

Iš­si­vir­ki­te kar­ka­dė ar­ba­tos su mė­tų si­ru­pu. Karš­ta kar­ka­dė to­ni­zuo­ja ir su­tei­kia žva­lu­mo, mė­ta at­švie­ži­na ir pa­de­da ge­riau ap­rū­pin­ti gal­vos sme­ge­nis ir šir­dį krau­ju. Ger­ki­te šią ar­ba­tą iš stik­li­nės, kad ga­lė­tu­mė­te mė­gau­tis ne tik jos sko­niu, bet ir spal­va.

Kaip pa­si­ga­min­ti mė­tų si­ru­po? Iš­vir­ki­te tirš­tą si­ru­pą iš 600 ml van­dens ir 500 ml cuk­raus (si­ru­po la­šas lėkš­te­lė­je ne­tu­ri iš­skys­ti). Pri­dė­ki­te į jį švie­žiai nu­plau­tų ir nu­sau­sin­tų mė­tų (50-100 g) bei ar­ba­ti­nį šaukš­te­lį cit­ri­nos sul­čių. Už­vi­rin­ki­te. Nuim­ki­te nuo ug­nies, už­den­ki­te dang­te­liu ir leis­ki­te po­rą va­lan­dų pri­trauk­ti. Per­koš­ki­te.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė

Emi­li­ja JO­KU­BAI­TY­TĖ

Ne­su blon­di­nė, ma­no ryš­kiai rau­do­ni gar­ba­no­ti plau­kai – pa­tys na­tū­ra­liau­si, nė gra­me­lio che­mi­jos. Tur­būt jie ir pa­dė­jo man, kaip tai bokš­te už­da­ry­tai prin­ce­sei, ras­ti sa­vo iš­gel­bė­to­ją. Tie­sa, „prin­cas“ pas ma­ne at­lė­kė ne juod­bė­riu žir­gu, o ke­tu­riais ra­tais... Bet apie vis­ką nuo pra­džių.

Ge­riau­sia pa­ti­kė­ti au­to­mo­bi­lį pro­fe­sio­na­lams - nu­va­žiuo­ti prieš žie­mą į au­to­ser­vi­są, kur kva­li­fi­kuo­ti meist­rai pa­tik­rins, jei rei­kės - su­tvar­kys jū­sų au­to­mo­bi­lį. Andriaus TVERIJONO nuotr.

Nuo­ty­kiai pra­si­de­da

Anks­tų sek­ma­die­nio ry­tą pa­žvel­gu­si pro lan­gą nu­spren­džiau ru­dens spal­vo­mis pa­si­gro­žė­ti pa­bė­gu­si iš mies­to. Po­ra su­muš­ti­nių, ter­mo­sas ža­lio­sios ar­ba­tos į ran­kas, že­mė­la­pis į dan­tis, į ma­ši­ną ir su­die, mies­te! Kur­tu­vė­nų apy­lin­kės, ne­pa­neig­si­te, tik­rai gra­žios, die­na pra­bė­go ne­ju­čia, bet ne apie tai aš čia. Vi­sa krū­ti­ne pa­sku­ti­nį kar­tą įkve­piu gai­vaus miš­kų oro, sė­du į ma­ši­ną ir nė iš vie­tos... Ma­no ke­tur­ra­tė trans­por­to prie­mo­nė ne­ro­do jo­kių gy­vy­bės ženk­lų. Tūp­čio­ju kaip viš­ta ap­link, su­ki­nė­juo­si, bet kas iš to? Ir ta­da pa­ma­tau jį, sa­vo iš­gel­bė­to­ją. O ta­da kaip toj pa­sa­koj, tik ne aš jį sa­vo ka­sa, o jis ma­ne ly­nu tem­pia į mies­tą. At­sar­giai, ne­sku­bė­da­mas, tik­ras džen­tel­me­nas. Mies­to pra­džio­je ne­to­li Šiau­lių uni­ver­si­te­to So­cia­li­nių moks­lų fa­kul­te­to įsi­kū­ręs au­to­ser­vi­sas „Do­nau­to“, kur ir su­sto­ja­me.

Pa­si­ro­do, ma­no prin­cas – šio au­to­ser­vi­so di­rek­to­rius Do­na­tas Cu­ku­ras. Pa­sik­rapš­to jis ke­lio­li­ka mi­nu­čių prie ma­no au­to­mo­bi­lio, o aš tuo me­tu bai­giu krams­no­ti sa­vo su­muš­ti­nius ir jau no­riu rie­dė­ti at­si­dė­ko­ju­si na­mo. Tie­sa, esu per­spė­ja­ma, kad jei po miš­ką no­rė­siu pa­si­vaikš­čio­ti ir žie­mą, tai ne tik iš miš­ko na­mo neiš­va­žiuo­siu, bet net iš sa­vo kie­mo ne­pa­ju­dė­siu. Pa­si­ro­do, ma­no „prin­ce­sės ka­rie­ta“ ne­pa­ruoš­ta va­ži­nė­ti ap­snig­tais ke­liais spau­džiant spei­gui.

Do­na­tas mie­lai man pa­ta­ria, ką da­ry­ti, kad pa­spau­dus šal­tu­kui ne­tek­tų kul­niuo­ti pės­čio­mis, pa­li­kus au­to­mo­bi­lį kie­me. Jo pa­ta­ri­mais pa­si­da­ly­siu ir su ju­mis.

Pa­ta­ri­mai ne tik mo­te­rims

Ko ge­ro, rei­kė­tų pra­dė­ti nuo pa­dan­gų. Re­ko­men­duo­ja­ma kiek­vie­nam se­zo­nui – šil­ta­jam ir šal­ta­jam – tu­rė­ti skir­tin­gas pa­dan­gas. Nuo lapk­ri­čio 1-osios pri­va­lu va­ži­nė­ti su žie­mi­nė­mis. Tin­ka ir uni­ver­sa­lios. Jei pa­dan­gos ne dyg­liuo­tos, jo­mis ga­li­ma nau­do­tis ir va­sa­rą, ži­no­ma, jei ne­gai­la, nes žie­mi­nės va­sa­rą la­biau dė­vi­si. Ko­ky­bė ne­bū­ti­nai pri­klau­so nuo par­da­vi­mo vie­tos. Šiuo at­ve­ju ge­riau­sia at­si­žvelg­ti į kai­ną, nes bran­ges­nės pa­pras­tai bū­na ge­res­nės. Ki­niš­kų pa­dan­gų ko­ky­bė – ki­niš­ka, bet tai ne­bū­ti­nai yra blo­gai.

Mėgs­tu pa­si­vaikš­čio­ti po pre­ky­bos cent­rus, esu at­krei­pu­si dė­me­sį į daž­nas au­to­mo­bi­lių pre­kių ak­ci­jas. Štai ne­se­niai vie­nas pre­ky­bos cent­rų skel­bė joms net 40 pro­c. nuo­lai­dą. Bet juk pre­kyb­cent­ris nė­ra au­to­ser­vi­sas. Ar ver­ta ja­me įsi­gy­ti šių pre­kių? Šyp­so­da­ma­sis Do­na­tas sa­ko, kad ge­ros fir­mos aly­va pre­ky­bos cent­re yra ta pa­ti ge­ros fir­mos aly­va au­to­ser­vi­se, tad jei jau ją siū­lo įsi­gy­ti pi­giau, tai tik­rai ver­ta.

Ki­tas svar­bus da­ly­kas – aku­mu­lia­to­rius, dėl ku­rio aš ir ne­pa­ju­dė­jau iš miš­ko. Anot Do­na­to, jis tu­ri bū­ti tech­niš­kai tvar­kin­gas. Jei jis ati­da­ro­mas, ga­li­ma pa­tik­rin­ti ja­me esan­čio skys­čio ly­gį, jei trūks­ta – pri­pil­ti, ta­čiau tai ge­riau pa­ti­kė­ti au­to­ser­vi­so meist­rui. Aiš­ku, jei ma­ši­na neuž­si­ku­ria, ga­li­ma kvies­ti ir kai­my­ną, tik jei jis yra au­to­ser­vi­so spe­cia­lis­tas, ki­tu at­ve­ju gai­ši­te lai­ką pa­ts ir gai­šin­si­te jums pa­dė­ti pa­si­siū­liu­sius žmo­nes, be to, kai­my­nas ar pa­gal­bon iš­kvies­tas tak­sis­tas ga­li ne­tu­rė­ti įran­gos, rei­ka­lin­gos au­to­mo­bi­liui už­kur­ti.

O da­bar jau įsi­drą­si­nu ir au­to­ser­vi­so „Do­nau­to“ sa­vi­nin­ko imu klaus­ti to­kių da­ly­kų, ko­kių tur­būt daž­na mo­te­ris neišd­rįs­tų pa­si­tei­rau­ti. Šam­pū­nas, tik ne plau­kams, o lan­gams:

–15, –20, –30 laips­nių? Ar ver­ta pirk­ti di­des­niam šal­čiui? O gal va­sa­ri­nis tiks, nes pi­ges­nis? Do­na­tas su­rim­tė­ja, ma­tyt, ma­no klau­si­mas jam ne­pa­si­ro­dė kvai­las. Skys­tis, pa­žy­mė­tas –15, nu­ro­do, kad jis tin­ka esant ne dau­giau nei –15 laips­nių šal­čiui. Tau­pant pi­ni­gus, iš­kart rei­kė­tų įsi­gy­ti skys­čio lan­gams va­ly­ti, tin­kan­čio –30 laips­nių tem­pe­ra­tū­rai, nes toks tiks iš­ti­są žie­mą. Va­sa­ri­nis skys­tis žie­mą už­šals, tad ver­čiau jį pa­tau­py­ti va­sa­rai, pa­ta­ria Do­na­tas.

Ra­so­ja lan­gai? Rei­kia įsi­jung­ti ven­ti­lia­to­rių ir ne­si­my­lė­ti už­da­rais lan­gais, juo­kia­si ma­no iš­gel­bė­to­jas. Šmaikš­tuo­lis! O jei ra­so­ja iš­gė­rus al­ko­ho­lio, tai de­rė­tų ei­ti pės­čio­mis, ta­da al­ko­ho­lis grei­čiau iš­ga­ruos ir lan­gai ne­ra­sos...

Jei jū­sų au­to­mo­bi­lis – „dy­ze­liu­kas“, ver­tė­tų ži­no­ti, kad žie­mi­nis dy­ze­li­nis ku­ras neuž­šą­la iki tam tik­ros tem­pe­ra­tū­ros, o jei tu­ri­te pri­si­tu­ti­nę pil­ną ba­ką va­sa­ri­nio, tai ar­ba leis­ki­tės į ke­lio­nę ir kuo grei­čiau jį iš­va­ži­nė­ki­te, ar­ba va­žiuo­ki­te į de­ga­li­nę.

Gal yra su­lanks­to­mų snie­go kas­tu­vų, nes į ba­ga­ži­nę ne­tel­pa, klau­siu meist­ro. Aiš­ku, kad yra, spe­cia­liai mo­te­rims, to­liau šmaikš­tau­ja Do­na­tas ir sa­ko, kad ge­riau­sia žie­mą au­to­mo­bi­lį lai­ky­ti mū­ri­nia­me šil­do­ma­me ga­ra­že. Jei to­kio ne­tu­ri­te – ge­riau gat­vė­je, ne­gu me­ta­li­nia­me ga­ra­že. Aiš­ku, jis rū­dys, bet lė­čiau. O jei tu­ri­te me­di­nį ga­ra­žą, tai ge­riau au­to­mo­bi­lį lai­ky­ki­te ja­me ne­gu gat­vė­je...

Pa­ti­kė­ki­te pro­fe­sio­na­lams

Jei no­ri­te tu­rė­ti ma­žiau pro­ble­mų žie­mą, pa­keis­ki­te ku­ro filt­rus, ap­žiū­rė­ki­te pa­kai­ti­ni­mo žva­kes, purkš­tu­kus, pa­si­rū­pin­ki­te aku­mu­lia­to­riu­mi, pa­si­keis­ki­te te­pa­lus. O ge­riau­sia – ne­suk­ti gal­vos ir pa­ti­kė­ti au­to­mo­bi­lį pro­fe­sio­na­lams – nu­va­žiuo­ti prieš žie­mą į au­to­ser­vi­są, kur kva­li­fi­kuo­ti meist­rai pa­tik­rins, jei rei­kės – su­tvar­kys jū­sų au­to­mo­bi­lį.

Tie­sa, vis dar ne­pa­sa­kiau, kaip tą sek­ma­die­nio va­ka­rą grį­žau na­mo. Grį­žau ne sa­vo au­to­mo­bi­liu – Do­na­tas pa­ve­žė, nes sa­vą­jį pa­li­kau au­to­ser­vi­so kie­me. Ne­no­riu spau­džiant šal­tu­kui lik­ti vie­na miš­ke.

Sta­sys ŠLIO­ŽA

Ar ži­no­jo­te, kad Že­mės trau­kos jė­gos po­vei­kis la­biau­siai jau­čia­mas kei­čian­tis Mė­nu­lio fa­zėms? O kad kom­piu­te­riu val­do­mų te­ki­ni­mo ir fre­za­vi­mo stak­lių da­lis, ku­ri tilp­tų deg­tu­kų dė­žu­tė­je, ga­li kai­nuo­ti dau­giau nei jū­sų te­le­vi­zo­rius? Vei­kiau­siai gir­dė­jo­te, kad atei­ty­je kom­piu­te­riai at­pa­žins žmo­nių emo­ci­jas, bet nė ne­nu­ma­nė­te, jog yra paukš­čių, ga­lin­čių ne­nu­tū­pus nu­skris­ti iki Af­ri­kos ir grįž­ti at­gal į Šiau­lius. Šiuos ir dau­gy­bę ki­tų keis­čiau­sių da­ly­kų ga­lė­jo­te su­ži­no­ti ap­si­lan­kę „Ty­rė­jų nak­ty­je“.

ŠU Zo­lo­gi­jos mu­zie­jaus įkū­rė­jas do­cen­tas Sta­sys Gliau­dys jau­ni­mą spė­jo pa­mo­ky­ti ir gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­jos. Au­to­riaus nuo­tr.

Šiau­liuo­se pa­si­ges­ta ty­rė­jų

Praė­ju­sio penk­ta­die­nio pa­va­ka­rę dau­giau nei 30 Eu­ro­pos ša­lių pra­si­dė­jo „Ty­rė­jų nak­tis“. Lie­tu­vo­je jau sep­tin­tą kar­tą du­ris at­vė­rė ir į moks­li­nin­kus bei moks­lo pa­slap­tis pa­žvelg­ti kvie­tė uni­ver­si­te­tų fa­kul­te­tai, ins­ti­tu­tai, la­bo­ra­to­ri­jos, ob­ser­va­to­ri­jos, bo­ta­ni­kos so­dai ir ki­tos ne kas­dien lan­ko­mos vie­tos.

Nors akis pa­ga­ny­ti bu­vo kur – mies­te su­reng­ta per de­šim­tį ren­gi­nių – pa­na­šu, kad šiau­lie­čiai, prie­šin­gai nei ki­tų mies­tų gy­ven­to­jai, lai­ko at­ra­di­mams ne­ra­do – į moks­li­nin­kų ir jų pa­gal­bi­nin­kų pri­sta­ti­nė­ja­mas įdo­my­bes žvel­gė vos ke­lios de­šim­tys moks­lei­vių ir stu­den­tų.

Ket­vir­tą va­lan­dą ŠU Bo­ta­ni­kos so­de, Gam­tos moks­lų, Tech­no­lo­gi­jos ir Edu­ko­lo­gi­jos fa­kul­te­tuo­se pra­si­dė­ję se­mi­na­rai bei pa­ro­do­mie­ji ty­ri­mai smal­suo­lių lau­kė iki pat su­te­mų. Nes­var­bu, ar atė­jo­te vie­nas, ar su links­mai kle­gan­čia kom­pa­ni­ja, uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jai kiek­vie­no aky­se už­de­gė smal­su­mo ir at­ra­di­mų lieps­ną.

Nuo ra­ga­na­vi­mo žo­le­lių iki aki­mis val­do­mų kom­piu­te­rių

Šiau­lių uni­ver­si­te­to Bo­ta­ni­kos so­das kvie­tė gam­tos mė­gė­jus. Čia pa­de­monst­ruo­ta, kaip iš įvai­rių au­ga­lų pa­si­ga­min­ti da­žus, mui­lą, der­vą ar kve­pa­lus. Vi­si no­rin­tys ga­lė­jo pa­si­mo­ky­ti bū­ri­mo ar ra­ga­na­vi­mo apei­gi­niais au­ga­lais. Pa­bū­gu­sie­ji aiš­ki­no­si, kaip žo­le­les nau­do­ti kil­niais tiks­lais – stu­di­ja­vo vais­ta­žo­lių rin­ki­mo, sau­go­ji­mo ir nau­do­ji­mo su­bti­ly­bes.

Gam­tos moks­lų fa­kul­te­te jau­nie­ji ty­rė­jai ste­bė­jo, kaip su­ren­ka­ma bei nau­do­ja­ma sau­lės ir van­de­ni­lio plaz­mos ener­gi­ja, mo­ky­to­jos su sa­vo mo­ki­niais var­žė­si, kas neįp­ras­tu dvi­ra­čiu pa­ga­mins dau­giau ener­gi­jos ir elekt­ros lem­pu­tes pri­vers švies­ti ryš­kiau.

Vy­riš­ka kom­pa­ni­ja mie­liau rin­ko­si Tech­no­lo­gi­jos fa­kul­te­te, kur skai­čiuo­tas žmo­gaus po­rei­kiams rei­ka­lin­gas elekt­ros kie­kis, pri­sta­ty­ti ener­gi­jos var­to­ji­mo efek­ty­vu­mo ir Že­mės trau­kos jė­gos ki­ti­mo ty­ri­mai. Pro­fe­so­rius ha­bi­li­tuo­tas moks­lų dak­ta­ras Vin­cas Lau­ru­tis ir do­cen­tas Gin­tau­tas Dau­nys stu­den­tams aiš­ki­no, kaip žvilgs­niu val­do­mi kom­piu­te­riai ir kuo tai bus nau­din­ga atei­ty­je.

Be­maž links­miau­siai su ty­rė­jais dis­ku­ta­vo Edu­ko­lo­gi­jos fa­kul­te­to Zoo­lo­gi­jos mu­zie­jaus įkū­rė­jas do­cen­tas Sta­sys Gliau­dys. Į de­vin­tą de­šim­tį įko­pęs dės­ty­to­jas ne tik šmaikš­čiai var­di­jo Lie­tu­vos gy­vū­ni­jos „čem­pio­nus“ nuo ma­žiau­sio iki di­džiau­sio, nuo pro­tin­giau­sio iki kvai­liau­sio, bet jau­ni­mą spė­jo pa­mo­ky­ti ir gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­jos.

Emi­li­ja JO­KU­BAI­TY­TĖ

Šal­ta­sis se­zo­nas Lie­tu­vo­je trun­ka il­giau nei pus­me­tį, tad jam bū­ti­na pa­si­ruoš­ti ir sti­lin­gai jį iš­gy­ven­ti. Sti­lin­gam gy­ve­ni­mui rei­kia ir sti­lin­gos ap­ran­gos bei ak­se­sua­rų. Pag­rin­di­nes šio ru­dens ten­den­ci­jas dik­tuo­ja pre­ky­bos cent­ras „Sau­lės mies­tas“.

Jur­gi­tos ru­de­ni­nis sti­lius iš PC „Sau­lės mies­tas“: skry­bė­lė „Mon­ton“ – 139 Lt, su­kne­lė „Mon­ton“ – 139 Lt.

Šį ru­de­nį ga­li­ma pa­ste­bė­ti dvi pa­grin­di­nes sti­liaus kryp­tis, at­ke­liau­jan­čias iš sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio – mi­ni­ma­liz­mą ir ele­gan­ci­ją. Jas ga­li­ma sie­ti ir su po­kri­zi­niu lai­ko­tar­piu – rei­kia kuk­lių de­ri­nių, griež­tes­nių mi­ni­ma­lis­ti­nių li­ni­jų, ki­ti, prie­šin­gai, yra iš­siil­gę kla­si­kos, tra­di­ci­nių ver­ty­bių.

Mi­ni­ma­lis­ti­nę ten­den­ci­ją ryš­kiau­siai dik­tuo­ja „mods“ sti­lius. Jis at­si­ra­do sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je. Tuo me­tu jau­ni­mas vis dar ne­tu­rė­jo sa­vo ma­dos. Jau­nuo­liai ren­gė­si tais pa­čiais dra­bu­žiais kaip jų tė­čiai ir ma­mos, kol at­si­ra­do di­zai­ne­rė Ma­ry Quant. Bū­tent ji „le­ga­li­za­vo“ mi­ni si­jo­ną ir su­kū­rė li­gi šiol ne­ma­ty­tus dra­bu­žius: pa­to­gius, tie­sių li­ni­jų, tie­sa, šiek tiek pri­me­nan­čius vai­kiš­kus. Mer­gi­nos ta­po pa­na­šios į vai­ki­nus, for­ma­vo­si and­ro­ge­niš­ka­sis sti­lius. Pra­ny­ko lie­mens li­ni­ja, si­lue­tas vis la­biau ta­po tra­pe­ci­jos for­mos. Suk­ne­lės ir pa­lai­di­nės iš­mar­gin­tos ryš­kiais geo­met­ri­niais raš­tais ar spal­vų blo­kais.

Šį ru­de­nį ma­dos di­zai­ne­riai vėl pri­si­mi­nė šias ne­klau­ža­das. Be abe­jo, nie­kas tie­sio­giai ne­pe­ri­ma sti­liaus de­ta­lių. „Pa­sis­ko­li­na­mas“ tik tra­pe­ci­jos si­lue­tas ir ryš­kių spal­vų au­di­niai ar­ba sep­tin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je itin mėg­tas (iš­po­pu­lia­rin­tas anų die­nų ma­dos iko­nos Jac­que­li­ne Ken­ne­dy) tvi­das.

Tai­gi šį se­zo­ną tik­rai ne­suk­ly­si­te pa­si­rin­kdamos mi­ni­ma­lis­ti­nes ryš­kias, ryš­kio­mis geo­met­ri­nė­mis de­ta­lė­mis pa­gra­žin­tas su­kne­les. Tie­sa, bū­ti­nai at­si­žvel­ki­te į il­gį. Gal­būt anuo­me­tės „mods“ mer­gi­nos ir dė­vė­jo itin trum­pus si­jo­nus, o jūs pa­si­rin­ki­te tin­ka­miau­sią il­gį: su­kne­lė tik­rai ga­li bū­ti ir iki ke­lių, ir ne­tgi deng­ti juos. Svar­biau­sia, kad la­bai at­sar­giai po tru­pu­tė­lį pla­tė­tų (ne­daug!) į apa­čią.

Iš sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio – kuk­lūs tvi­do švar­ke­liai be at­la­pų. Taip, jie pri­me­na ir tre­čio­jo de­šimt­me­čio džia­zo am­žiu­je mo­te­rų dė­vė­tus trum­puo­sius švar­kus, tik šį kar­tą jie ryš­kūs. De­ko­ra­ci­jos de­ri­na­mos kont­ras­to prin­ci­pu (gel­to­na su juo­da, mė­ly­na su rau­do­na). Lie­mens li­ni­ja pa­sle­pia­ma, tad bū­ki­te ati­džios rink­da­mo­si apa­ti­nę an­samb­lio da­lį.

Iš sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio, tik šį kar­tą ne iš „mods“ su­bkul­tū­ros, nu­si­žiū­rė­ti ir gal­vos ap­dan­ga­lai – įvai­rios skry­bė­lai­tės ir ke­pu­rės, ku­rias ga­li­te de­rin­ti pa­gal spal­vą ar fak­tū­rą. Ga­li­te pa­si­rink­ti tig­ro ar leo­par­do raš­tais mar­gin­tą ke­pu­rai­tę, taip pat kai­li­nę ar tie­siog vil­no­nę. Vie­nas ža­viau­sių se­zo­no gal­vos ap­dan­ga­lų – jo­ji­ko ke­pu­rai­tę pri­me­nan­čios fet­ri­nės skry­bė­lai­tės, puoš­tos šil­ki­niu kas­pi­nu. Ir ele­gan­tiš­ka, ir mi­ni­ma­lis­tiš­ka. Jei trūks­ta įkvė­pi­mo, per­žiū­rė­ki­te sep­tin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je da­ry­tas Gra­ce Kel­ly ar Aud­rey Hep­burn nuo­trau­kas. Šios da­mos tik­rai ži­no­jo ste­buk­lin­gą skry­bė­lai­tės ga­lią.

Svei­ki­na­me ir ki­tą ele­gan­tiš­ką ak­se­sua­rą, ne­gin­či­ja­mai pel­niu­sį šio ru­dens ak­se­sua­rų ka­ra­liaus ti­tu­lą, – ak­so­mi­nes, odi­nes, megz­tas pirš­ti­nes. Svar­bu, kad bū­tų il­gos! Sa­ko­te, per pal­to ar kai­li­nių ran­ko­ves jų ne­ma­ty­ti? Nu­kirp­ki­te ran­ko­ves ir pa­ma­ty­si­te – jū­sų ran­kos dar nie­ka­dos neat­ro­dė taip ele­gan­tiš­kai.

Mums jie – tie­siog ska­nus val­gis, to­dėl nau­jie­na apie tai, kad pa­čiais pa­pras­čiau­siais, miš­ke po eg­le au­gan­čiais gry­bais ga­li­ma iš­gy­dy­ti rim­tas li­gas, at­ro­do neį­ti­kė­ti­na ir ne­tgi pri­tren­kian­ti. Vis dėl­to fun­go­te­ra­pi­ja – moks­las apie įvai­rių gry­bų po­vei­kį žmo­gaus or­ga­niz­mui – eg­zis­tuo­ja, sėk­min­gai plė­to­ja­ma ir įgy­ja vis di­des­nį po­pu­lia­ru­mą. Fun­go­te­ra­pi­ja at­si­ra­do su­jun­gus šių die­nų me­di­ci­ną, ry­tie­tiš­kus svei­ka­tin­gu­mo me­to­dus ir eu­ro­pie­tiš­ką gy­dy­mą liau­diš­kais bū­dais.

Tik ket­vir­tis po­že­mi­nių „mer­gai­čių“ ir „ber­niu­kų“ su­si­ti­ki­mų už­si­bai­gia už­si­mez­gu­sia tar­pu­sa­vio sim­pa­ti­ja ir mei­lės ak­tu, po kurio  že­mės pa­vir­šiu­je at­si­ran­da vais­kū­nis. Tatyana POSTOVYK nuotr.

Kas yra gry­bai?

Gry­bai – ga­na keis­ti su­tvė­ri­mai, kaž­kas tarp au­ga­lų ir mik­roor­ga­niz­mų. Jų bū­na ma­žų, pa­na­šių į va­tą, ar­ba ap­skri­tai ne­ma­to­mų – pe­lė­si­nių ir mie­li­nių, va­di­na­mų mik­ro­mi­ce­tais, bū­na di­de­lių, vi­siems mums įpras­tų, pvz., ba­ra­vy­kų, kaz­lė­kų ar vo­ve­rai­čių, va­di­na­mų mak­ro­mi­ce­tais. Fun­go­te­ra­pi­ja už­sii­ma pa­sta­rų­jų gy­do­mų­jų sa­vy­bių ty­ri­nė­ji­mu. Šie gry­bai su­si­de­da iš gry­bie­nos ir vais­kū­nio. Po že­me esan­ti gry­bie­na yra skir­tin­gos ly­ties – vy­riš­ko­sios ir mo­te­riš­ko­sios – ir sa­vo siū­lais skver­bia­si per dir­vą, ties­da­ma­si vie­na link ki­tos. Tik ket­vir­tis po­že­mi­nių „mer­gai­čių“ ir „ber­niu­kų“ su­si­ti­ki­mų už­si­bai­gia už­si­mez­gu­sia tar­pu­sa­vio sim­pa­ti­ja ir mei­lės ak­tu: gry­bie­na tar­pu­sa­vy­je su­si­jun­gia ir že­mės pa­vir­šiu­je at­si­ran­da vais­kū­nis – skry­bė­lai­tė ant ko­je­lės, ru­tu­lys ar koks nors ki­tas da­ri­nys, mū­sų va­di­na­mas gry­bu. Vais­kū­ny­je su­bręs­ta spo­ros. Po to jas iš­ne­šio­ja vė­jas ir jos duo­da gy­vy­bę nau­joms gry­bų kar­toms.

Ko­dėl gy­do?

Jo au­di­niuo­se, kaip ir grū­duo­se ar ik­ruo­se, su­kaup­ta dau­gy­bė ypač ak­ty­vių me­džia­gų, rei­ka­lin­gų spo­roms iš­gy­ven­ti. Šios me­džia­gos pri­klau­so po­li­sa­cha­ri­dų gru­pei ir yra la­bai nau­din­gos mū­sų svei­ka­tai, pvz., vo­ve­rai­tė­se esa­ma į an­ti­bio­ti­kus pa­na­šaus ele­men­to, nai­ki­nan­čio bak­te­ri­jas. Jis ap­sau­go gry­bus nuo kir­mi­nų ir pu­vė­sių bei lei­džia juos nau­do­ti in­fek­ci­joms gy­dy­ti.

Eg­zis­tuo­ja dvi fun­go­te­ra­pi­jos kryp­tys. Pir­mo­ji, kla­si­ki­nė, ti­ria gry­bų po­vei­kį mū­sų or­ga­niz­mui ir ban­do iš­siaiš­kin­ti, kaip gry­bų pre­pa­ra­tais gy­dy­ti fi­zi­nes li­gas bei stip­rin­ti or­ga­niz­mą. Moks­li­nin­kai ir gy­dy­to­jai ren­ka ir tik­ri­na se­no­vi­nius re­cep­tus, ku­ria nau­jus pre­pa­ra­tus. Ypač po­pu­lia­ri kla­si­ki­nė fun­go­te­ra­pi­ja Ja­po­ni­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je ir Ru­si­jo­je. Ant­ro­ji kryp­tis, eg­zo­ti­nė, ti­ria gry­bus ha­liu­ci­no­ge­nus, ku­riais ga­li­ma gy­dy­ti psi­chi­kos su­tri­ki­mus ar­ba ku­riais vei­kiant psi­chi­ką įma­no­ma iš­va­duo­ti žmo­nes nuo fi­zi­nių ne­ga­lių. Kla­si­ki­nė fun­go­te­ra­pi­ja da­bar iš­gy­ve­na ne­ti­kė­tą pa­ki­li­mą – mums no­ri­si nuo stip­riai vei­kian­čių che­mi­nių pre­pa­ra­tų su­grįž­ti prie ko nors na­tū­ra­laus.

Prieš vėžį

Ge­riau­siai iš­ty­ri­nė­tas prieš­vė­ži­nis gry­bas – ja­po­nų šii­ta­kė (val­go­ma­sis dan­tū­nis). Jį ja­po­nai va­di­na „nu­bu­du­sio Bu­dos do­va­na“. Gry­be esan­tis po­li­sa­cha­ri­das len­tia­nas pa­de­da imu­ni­nei sis­te­mai at­pa­žin­ti ir su­nai­kin­ti prieš­vė­ži­nes ir vė­ži­nes ląs­te­les. Len­tia­nas tar­si pa­ženk­li­na blo­gą­sias, gra­si­nan­čias iš­si­gim­ti ląs­te­les ir jos tam­pa at­pa­žįs­ta­mos imu­ni­nei sis­te­mai. Be­je, pa­sku­ti­niai ang­lų moks­li­nin­kų ty­ri­mai įro­dė, kad prieš­vė­ži­niu ak­ty­vu­mu, be šii­ta­kės, pa­si­žy­mi pa­ts pa­pras­čiau­sias vi­du­ti­nių pla­tu­mų gry­bas kel­mu­tis. Ru­si­jo­je nuo mo­te­riš­kų ne­ga­la­vi­mų – mio­mos ir kiau­ši­džių cis­tos – tra­di­ciš­kai nau­do­ja­mos po­nia­bu­dės  trauk­ti­nės.

Tok­si­nams ša­lin­ti...

Gry­buo­se esa­ma po­li­sa­cha­ri­dų, ku­rie stip­ri­na imu­ni­te­tą ir nai­ki­na mik­ro­bus bei vi­ru­sus, be­je, su pa­sta­rai­siais jie su­si­do­ro­ja ne pra­sčiau nei čes­na­kas. Nuo per­ša­li­mo ir bron­chi­to ski­ria­ma vais­tų ir te­pa­lų, pa­ga­min­tų iš bo­bau­sių, vo­ve­rai­čių ir rud­mė­sių.

Tok­si­nams ša­lin­ti ir or­ga­niz­mui va­ly­ti gry­bai taip pat tin­ka. Vi­sos į mū­sų kū­ną pa­ten­kan­čios nuo­din­go­sios me­džia­gos (sun­kie­ji me­ta­lai iš už­terš­to oro bei iš ša­li­ke­lė­se au­gan­čių dar­žo­vių ir vai­sių, che­mi­nės trą­šos, mais­to da­žik­liai, al­ko­ho­lis, ni­ko­ti­nas) nu­kenks­mi­na­mos ke­pe­ny­se. Gry­bų pre­pa­ra­tai lei­džia ke­pe­nims pail­sė­ti. Ke­pe­nims va­ly­ti tra­di­ciš­kai nau­do­ja­mos šii­ta­kės, vo­ve­rai­tės ir pin­tys (kem­pi­nės).

...ir liek­nė­ti

Ja­po­nų gei­šas mo­kyk­lo­se mo­ky­da­vo se­no­vi­nio „ja­ki­ma­ros“ me­no, kaip vai­šin­ti sve­čią, ra­gau­jant su juo kiek­vie­no pa­tie­ka­lo, ir nė kiek ne­pa­pil­nė­ti. Gei­šos ne­šio­da­vo­si tris fla­ko­nė­lius su tri­jų skir­tin­gų gry­bų pre­pa­ra­tais – mei­ta­kės (kuokš­ti­nio sė­džio), pin­ties ir šii­ta­kės. Šie gry­bai su­ma­ži­na ape­ti­tą ir sti­mu­liuo­ja fer­men­tų, pa­ver­čian­čių mais­ti­nes me­džia­gas ener­gi­ja, o ne rie­ba­lais, ga­my­bą. Gei­šos iš­sau­go­da­vo liek­nu­mą, pra­ktiš­kai ne­var­žy­da­mos sa­vęs jo­kiais val­gy­mo ap­ri­bo­ji­mais. XX a. 9-aja­me de­šimt­me­ty­je vie­no­je To­ki­jo kli­ni­kų bu­vo su­kur­ta liek­nė­ji­mo me­to­di­ka, be­si­re­mian­ti gei­šų pa­tir­ti­mi. Jai bu­vo duo­tas „ja­ki­ma­ros“ var­das. Šią me­to­di­ką jau ke­le­tą me­tų pra­kti­kuo­ja ame­ri­kie­čių ak­to­rius Ha­ri­so­nas For­das, ku­ris ne­mėgs­ta lai­ky­tis die­tos, bet pri­va­lo iš­sau­go­ti liek­nu­mą.

Iš­vir­ti ne­pa­de­da

Gai­la kad po­li­sa­cha­ri­dai kai­ti­ni­mo, sū­dy­mo, rau­gi­ni­mo ir ma­ri­na­vi­mo me­tu suy­ra. Ir gry­bų pa­da­že, kep­to­se vo­ve­rai­tė­se ar ba­ra­vy­kų sriu­bo­je ne­sa­ma nie­ko, iš­sky­rus bal­ty­mus ir ląs­te­lie­ną. Vais­tus iš au­ga­lų mes iš­gau­na­me, vir­da­mi jų vir­šū­nė­les ir šak­ne­les, o vi­si gry­bų pre­pa­ra­tai gau­na­mi iš ža­lios ža­lia­vos ir dau­giau­sia nau­do­ja­mi mil­te­lių pa­vi­da­lu.

Be­je, pa­tiems sa­va­ran­kiš­kai pa­si­ga­min­ti pre­pa­ra­tų iš gry­bų tik­rai ne­pa­vyks. Tai itin pa­vo­jin­gas svei­ka­tai dar­bas. Pa­ty­ręs gry­bau­to­jas ge­ba at­skir­ti ge­ruo­sius gry­bus nuo nuo­din­gų­jų, bet ne­pa­ty­ru­siam su­si­gau­dy­ti sun­ko­ka. Be to, val­go­mie­ji gry­bai pe­rio­diš­kai iš­ski­ria me­džia­gas, ža­lin­gas žmo­gui. Ma­no­ma, jog to­kiu bū­du jie gelbs­ti­si nuo at­kak­liau­sių gry­bau­to­jų – jei­gu ta­me pa­čia­me miš­ke jie de­šimt me­tų iš ei­lės rinks rau­do­ni­kius, kai ku­rie iš jų ims ga­min­ti tok­si­nus: „Ne­lįsk ir pa­lik ma­ne ra­my­bė­je!“ Nuo­din­gos ta­po anks­čiau vi­sai ne­kenks­min­gos bu­vu­sios meš­ku­tės, ku­rių da­bar nie­kas ne­be­ren­ka. Ke­le­tą me­tų iš ei­lės bu­vo nuo­din­gos rud­mė­sės, ku­rios da­bar vėl val­go­mos. Be to, ša­lia ke­lio ir są­var­ty­nų au­gan­tys gry­bai su­ge­ria nuo­din­gas ap­lin­kos me­džia­gas. Kur kas pa­pras­čiau vais­ti­nė­je nu­si­pirk­ti pa­ga­min­tą gry­bų pre­pa­ra­tą, ku­riam ga­min­ti nau­do­ja­mi gry­bai, išau­gin­ti plan­ta­ci­jo­se ar­ba išau­gę miš­ke, ta­čiau la­bo­ra­to­riš­kai iš­tir­ti. On­ko­lo­gi­nių li­gų pro­fi­lak­ti­kai bei imu­ni­nei sis­te­mai stip­rin­ti ga­li­ma 3-4 kar­tus per sa­vai­tę į sa­lo­tas įpjaus­ty­ti smul­kiai su­ka­po­tų pie­vag­ry­bių ar šii­ta­kių.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė

Po va­sa­ros vai­kams ten­ka su­grįž­ti prie dar­bi­nių šio­kia­die­nių, o kai ku­riems –  ženg­ti pir­muo­sius mo­kyk­li­nio gy­ve­ni­mo žings­nius. Ne­nuos­ta­bu, kad tė­vai jau­di­na­si, ar su­ge­bės jų sū­nūs ir duk­ros sėk­min­gai adap­tuo­tis prie bū­si­mų per­mai­nų.

Vai­kai grei­tai lin­kę su­si­skirs­ty­ti į „sa­vus“ ir „sve­ti­mus“. Į „sa­vų“ tar­pą pa­pras­tai pa­ten­ka tie, ku­rių dau­gu­ma. William WILHELMS nuotr.

Svar­biau­sia pa­lai­ky­ti

Ką jau­čia vai­kai, grįž­da­mi į mo­kyk­lą po va­sa­ros ato­sto­gų? Dau­gu­ma pa­ti­ria­mų emo­ci­jų – tei­gia­mos: smal­su­mas, lū­kes­tis, iš­di­du­mas, kad dar me­tais paaug­ta, sie­kis pir­mau­ti, vil­tis, kad pa­vyks ge­rai su­si­do­ro­ti su nau­jais įpa­rei­go­ji­mais. Ta­čiau esa­ma ir nei­gia­mų emo­ci­jų – ne­ži­no­my­bės bai­mė, ne­no­ras mo­ky­tis, sie­kis veng­ti nau­jo­vių, įtam­pa, ne­ri­mo jaus­mas. Net jei vai­kas su ma­lo­nu­mu ėjo į mo­kyk­lą praė­ju­sius me­tus, tai anaip­tol ne­reiš­kia, kad jis pa­si­ren­gęs at­si­sa­ky­ti sa­vo mė­gia­miau­sių va­sa­ros už­siė­mi­mų ir tuoj pat vi­so­mis jė­go­mis pul­ti prie moks­lo ir šie­met.

No­rint su­stip­rin­ti tei­gia­mas emo­ci­jas ir su­si­lpnin­ti nei­gia­mas, pra­var­tu lai­ky­tis pa­pras­tų tai­syk­lių, tin­kan­čių ir vy­res­nio­jo am­žiaus mo­ki­niui, ir pir­mak­la­siui. Nus­ta­ty­ki­te mo­ky­mo­si ir lais­va­lai­kio re­ži­mą, ku­rio jū­sų at­ža­la tu­rės lai­ky­tis vi­sus moks­lo me­tus. Be­veik vi­si vai­kai, grįž­tan­tys į sa­vo mo­kyk­lą, per vasarą`suspėja jos pa­siilg­ti ir ti­ki­si, kad nau­ją mo­ky­mo­si se­zo­ną pra­dės nuo „šva­raus la­po“, t. y. iš­tai­sys per­nykš­tes klai­das, ims ge­riau mo­ky­tis ir įsi­gis dar dau­giau ge­rų drau­gų. Ši vil­tis – ge­ras aks­ti­nas, ku­rį tė­vams rei­kia pa­lai­ky­ti. Pad­rą­sin­ti ir pa­lai­ky­ti sa­vo at­ža­lą yra kur kas efek­ty­viau, ne­gu pri­min­ti praė­ju­sių me­tų klai­das ir be per­sto­jo kar­to­ti, kaip ne­de­rė­tų elg­tis.

Nau­ja mo­kyk­la – ner­vų iš­ban­dy­mas

Vai­kai, pe­rei­nan­tys mo­ky­tis į ki­tą mo­kyk­lą, jau­čia kur kas di­des­nę emo­ci­nę įtam­pą – jų lū­kes­čių kar­te­lė pa­pras­tai bū­na iš­kel­ta į ne­rea­lų aukš­tį, jie pa­grįs­tai ne­ri­mau­ja dėl to, kaip su­si­klos­tys san­ty­kiai su nau­jais bend­rak­la­siais ir mo­ky­to­jais. Tė­vai pa­da­rys di­de­lę pa­slau­gą sa­vo at­ža­lai, jei­gu dė­me­sin­gai ją iš­klau­sys ir pa­reikš esą tik­ri, kad ji tik­rai su­ge­bės su­si­drau­gau­ti su kla­sės drau­gais ir nau­jo­je mo­kyk­lo­je pa­sieks di­de­lių lai­mė­ji­mų. Iš­var­dy­ki­te, ko­kius sun­ku­mus jū­sų sū­nus ar duk­ra jau yra sa­vo gy­ve­ni­me nu­ga­lė­ję, ir bū­ti­nai už­tik­rin­ki­te, kad vi­so­mis iš­ga­lė­mis pa­dė­si­te pri­si­tai­ky­ti prie nau­jų są­ly­gų.

„Na­mi­nis“ vai­kas ko­lek­ty­ve

Pir­mak­la­sių tė­vai pa­pras­tai jau­di­na­si ne ma­žiau už sa­vo at­ža­lą, ypač jei ma­žy­lis au­go na­muo­se. Daž­niau­siai sėk­min­gai vai­ko adap­ta­ci­jai kaip tik ir su­truk­do tė­vų ne­ri­mas. Jei­gu jūs itin jau­di­na­tės dėl sa­vo pir­mo­ko, iš pra­džių su­si­do­ro­ki­te su sa­vo jaus­mais. Bai­mi­na­tės, kad vai­kas pra­dės daž­niau sirg­ti? Kad jį bend­raam­žiai skriaus? Ne­sa­te pa­si­ren­gę tam, kad jū­sų at­ža­la su­ras ar­ti­mų žmo­nių už šei­mos ri­bų? Ne­ri­mau­ja­te, jog jū­sų ne­klau­ža­da bus bau­džia­mas? Ner­vi­na­tės, kad ki­ti vai­kai iš­mo­kys jį ko­kių nors „blo­gų“ žo­de­lių?

Ne­si­var­žy­ki­te šių sa­vo jaus­mų. Vi­siems tė­vams ten­ka tai iš­gy­ven­ti. Jums taip pat rei­kia lai­ko, kad pri­pras­tu­mė­te prie min­ties, jog jū­sų ma­žy­lis jau paau­go ir įžen­gia į nau­ją sa­va­ran­kiš­ko gy­ve­ni­mo eta­pą. Pri­reiks lai­ko, kad ga­lė­tu­mė­te iš­si­kal­bė­ti rū­pi­ma te­ma su ar­ti­mai­siais ir bū­si­ma mo­ky­to­ja. Su­si­ti­kę su ja iš anks­to, ga­lė­si­te leng­viau su­pras­ti, kam pa­ti­ki­te sa­vo vai­ką. Bū­ti­nai su­ži­no­ki­te, kiek vai­kų bus kla­sė­je, pa­li­ki­te sa­vo te­le­fo­no nu­me­rį, kad ekst­re­ma­liu at­ve­ju mo­ky­to­ja ga­lė­tų su ju­mis su­si­siek­ti.

Sa­vas ar sve­ti­mas?

Kuo pa­pras­čiau at­ro­dys jū­sų ma­žy­lis, tuo leng­viau jam bus ras­ti sa­vo vie­tą tarp bend­raam­žių. Vai­kas, ku­rio dra­bu­žiai per­ne­lyg ryš­kūs ir įmant­rūs, o mo­kyk­li­niai reik­me­nys – itin mar­gi ir bran­gūs, tam­pa pa­na­šus į va­sa­ros dru­ge­lį, pri­trau­kian­tį vi­sų dė­me­sį ir leng­vai tam­pan­tį pa­ty­čių ob­jek­tu.

Vai­kai grei­tai lin­kę su­si­skirs­ty­ti į „sa­vus“ ir „sve­ti­mus“. Į „sa­vų“ tar­pą pa­pras­tai pa­ten­ka tie, ku­rių dau­gu­ma. „Sve­ti­miems“ ima pri­klau­sy­ti tie, ku­rie ko­kiu nors bū­du iš­si­ski­ria iš mi­nios, – vai­kai su fi­zi­niais trū­ku­mais, iš ki­tos so­cia­li­nės ap­lin­kos ar be­si­ren­gian­tys ki­taip nei dau­gu­ma.

Jei­gu jū­sų at­ža­la neiš­ven­gia­mai pa­teks į „ma­žu­mos“ gru­pę (tar­kim, yra sto­ru­liu­kas ar per­ne­lyg ma­žo ūgio, o gal vie­nin­te­lis ki­tos tau­tos at­sto­vas kla­sė­je), jums bū­ti­nai rei­kia su­si­tik­ti su mo­ky­to­ja ir pa­pa­sa­ko­ti, kaip pa­de­da­te sa­vo vai­kui su­si­do­ro­ti su adap­ta­ci­jos sun­ku­mais (nu­ga­lė­ti dro­vu­mą, ap­gin­ti sa­vo gar­bę ir oru­mą). Pak­laus­ki­te pe­da­go­go, kaip jis spren­džia pa­na­šias pro­ble­mas.

„Ne­no­riu čia pa­si­lik­ti!“

Dau­ge­liui pir­mak­la­sių rug­sė­jis bū­na rau­dų mė­nuo. Ry­tais jū­sų ma­ža­sis pra­de­da verkš­len­ti ir šauk­ti: „Ne­no­riu į mo­kyk­lą! No­riu į dar­že­lį!“ Jei­gu ne­sa­te pa­si­ren­gę to­kiems at­ve­jams ir pa­si­me­tė­te – vai­kas pa­dvi­gu­bins sa­vo triukš­min­gą ata­ką ir dar paį­vai­rins ją dra­ma­tiš­kais efek­tais. Jis ga­li griū­ti ant grin­dų ir su­kel­ti is­te­ri­ją. Ga­li įsi­spraus­ti į kam­pą ir ten dre­bė­da­mas sė­dė­ti. Ga­li pri­si­glaus­ti prie mo­čiu­tės taip, kad neatp­lė­ši. Žo­džiu, pa­vers išė­ji­mą į mo­kyk­lą šir­dį ve­rian­čia sce­na. No­rint nu­ga­lė­ti pa­na­šius sun­ku­mus, de­rė­tų lai­ky­tis pa­pras­tų tai­syk­lių:

• Pa­ža­din­ki­te vai­ką anks­čiau, kad jis ga­lė­tų ra­miai nu­si­praus­ti, ap­si­reng­ti, pa­pus­ry­čiau­ti ir šiek tiek su ju­mis paiš­dy­kau­ti. Nuo ry­to bū­da­mas ge­ros nuo­tai­kos, jis kur kas leng­viau iš­tvers iš­si­sky­ri­mą su ju­mis. Vy­res­niems mo­ki­niams, be­je, ir­gi ne ma­žiau svar­bu drau­ge su tė­vais iš­ger­ti ry­ti­nės ar­ba­tos.

• At­sis­vei­kin­da­mi įtei­ki­te pir­mak­la­siui siurp­ri­zą: juo­kin­gą pie­ši­nį, ska­nų sal­dai­nį, žais­liu­ką. Ga­li­te už­dė­ti ant ran­kos žais­min­gą ant­spau­dą. Pad­rą­sin­ki­te jį ir bū­ki­te pa­tys ra­mūs.

• Pa­lin­kė­ki­te jam ra­mios die­nos, pa­sa­ky­ki­te, kad jį my­li­te, ir bū­ti­nai už­suk­si­te po pa­mo­kų jo pa­siim­ti. Ra­miai ap­ka­bin­ki­te ir išei­ki­te.

• Kai jū­sų ma­ža­sis pa­reis na­mo, pa­si­tei­rau­ki­te, kaip jam se­kė­si. Neuž­mirš­ki­te to pa­si­tei­rau­ti kas­dien ne­tgi ta­da, kai jis taps vy­res­nis. Dė­me­sin­gai iš­klau­sy­ki­te at­sa­ky­mą.

Kad sėk­min­gai adap­tuo­tų­si mo­kyk­lo­je, vai­kas tu­ri tap­ti lanks­tes­nis, op­ti­mis­tiš­kes­nis, bet neuž­mirš­ti ir at­sa­ko­my­bės. Jam bū­ti­na iš­siug­dy­ti įgū­džius per­si­jung­ti iš vie­nos veik­los rū­šies į ki­tą. Šei­mos na­rių pa­ra­ma, švel­nus hu­mo­ras, kant­ry­bė ir ge­ra­no­riš­ku­mas, pa­si­ren­gi­mas su­teik­ti ma­ža­jam žmo­gu­čiui kuo dau­giau sa­va­ran­kiš­ku­mo ren­gian­tis ry­to­jaus už­siė­mi­mams pa­da­rys jį ge­ro­kai sau­ges­nį ir pa­si­ti­kin­tį sa­vo jė­go­mis.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Praė­ju­sį penk­ta­die­nį Šiau­lių pre­ky­bos cent­ro „Sau­lės mies­tas“ po­že­mi­nia­me ga­ra­že ki­lo su­maiš­tis. Grį­žę prie sa­vo au­to­mo­bi­lių vai­ruo­to­jai ne­ga­lė­jo jų at­ra­kin­ti, už­ves­ti, dau­ge­lio ma­ši­nų ap­sau­gos sig­na­li­za­ci­jų sis­te­mos kau­kė ir ne­rea­ga­vo į pul­te­lių sig­na­lus. Ko­dėl taip nu­ti­ko? Kas tai – po­kštas ar są­mo­nin­gas nu­si­kal­ti­mas?

„Lau­kia­me, ne­ži­no­me, ka­da au­to­mo­bi­lių sig­na­li­za­ci­jos at­si­blo­kuos. Ma­niau, kad su­ge­do sig­na­li­za­ci­jos pul­te­lis, nu­si­pir­kau ele­men­tą. Gal vai­kai be­žais­da­mi sig­na­li­za­ci­jas už­blo­ka­vo? Gal tai ne­vy­kęs po­kš-

tas?“ – penk­ta­die­nio po­pie­tę au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lė­je svars­tė vai­ruo­to­jai, ne­ga­lė­da­mi pa­tek­ti į sa­vo au­to­mo­bi­lius.

Dau­ge­lis vai­ruo­to­jų in­for­ma­ci­ją apie kau­kian­čias au­to­mo­bi­lių sig­na­li­za­ci­jas su­ži­no­jo vaikš­čio­da­mi pre­ky­bos cent­re. Nu­si­lei­dus į po­že­mi­nę au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lę, juos pa­si­ti­ko šai­žus gar­sas. Dau­ge­lio au­to­mo­bi­lių sig­na­li­za­ci­jos kau­kė, jų iš­jung­ti ne­pa­vy­ko.

Vai­ruo­to­jai svars­tė, gal sig­na­li­za­ci­jos su­vei­kė dėl ban­dy­mo pa­vog­ti ko­kį nors au­to­mo­bi­lį, tad bi­jo­jo juos pa­lik­ti aikš­te­lė­je. Pa­si­gir­do min­čių, kad pa­si­nau­do­jus šiuo­lai­ki­nė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis bu­vo ty­čia ga­di­na­mos sig­na­li­za­ci­jos sis­te­mos.

Kas tai – po­kštas ar ban­dy­mas pa­kenk­ti au­to­mo­bi­lių ap­sau­gos sis­te­moms, sie­kiant pa­vog­ti au­to­mo­bi­lį ar įvyk­dy­ti ko­kį nors ki­tą nu­si­kal­ti­mą?

UAB „Šiau­lių al­tas“ di­rek­to­rius Sta­sys Ma­si­lio­nis tei­gia ma­nan­tis, kad pa­sta­ra­sis įvy­kis – tik­rai ne po­kštas.

„Kaž­ku­ria­me au­to­mo­bi­ly­je dėl mums ne­ži­no­mų prie­žas­čių pra­dė­jo veik­ti ar su­ge­do au­to­mo­bi­lio „pei­dže­ri­nė“ sig­na­li­za­ci­ja. Jos vei­ki­mo prin­ci­pas toks, kad pra­dė­jus kauk­ti si­re­nai sis­te­ma sklei­džia ko­duo­tą ga­na ga­lin­gą ra­di­jo ban­gų lau­ką au­to­mo­bi­lio sa­vi­nin­kui. Pap­ras­tai to­kio ti­po sig­na­li­za­ci­jos sklei­džia ban­gas trum­pai – lai­ką reg­la­men­tuo­ja ga­min­to­jas ir tech­ni­nės nor­mos. Mi­ni­mo­je po­že­mi­nė­je aikš­te­lė­je yra daug ek­ra­nų, nuo ku­rių sklin­dan­čios ban­gos dar pa­pil­do­mai at­si­spin­di, to­dėl jos tam­pa ak­ty­ves­nės. Pa­gal ES nor­mas ra­di­jo ban­gos, nau­do­ja­mos vi­so­se sig­na­li­za­ci­jo­se, yra to­kio pat daž­nio, to­dėl ir truk­do vie­na ki­tai“, – sa­kė S. Ma­si­lio­nis.

Pa­sak pa­šne­ko­vo, į lie­ja­mą be­to­ną de­da­ma daug ar­ma­tū­ros. Jos tink­las su­da­ro va­di­na­mą­jį ek­ra­ną. Plie­no tink­las stab­do ra­di­jo ban­gų pli­ti­mą ir da­lį jų pra­lei­džia sklis­ti to­lyn, da­lį su­ge­ria, o da­lį at­spin­di.

„Val­dy­mo siųs­tu­vė­lių myg­tu­kus spau­džiant ke­liems var­to­to­jams tuo pa­čiu me­tu, au­to­mo­bi­lių ser­gė­ji­mo sis­te­mos ne­beat­pa­žįs­ta sa­vo­jo ko­do ir ne­be­val­do au­to­mo­bi­lio. Taip ir nu­tin­ka di­des­nė­se au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lė­se. Pap­ras­tai šį reiš­ki­nį su­ke­lia vai­ruo­to­jų ne­kant­ru­mas, kai ke­le­tas vie­nu me­tu spau­džia au­to­mo­bi­liui at­ra­kin­ti ar už­ra­kin­ti skir­tus myg­tu­kus, o ki­tas iš ne­kant­ru­mo nu­spau­džia ir lai­ko. To­kie vai­ruo­to­jai ir  su­ke­lia pa­ni­ką“, – ko­men­tuo­ja S. Ma­si­lio­nis.

Jei vai­ruo­to­jas prie au­to­mo­bi­lio nu­spau­džia ir lai­ko sa­vo siųs­tu­vė­lio myg­tu­ką, vi­są tą lai­ką ke­lio­li­kos met­rų spin­du­liu nė vie­nas vai­ruo­to­jas ne­ga­lės at­ra­kin­ti ar už­ra­kin­ti sa­vo au­to­mo­bi­lio. „Išim­tis – kai ku­rios se­nos ar ES ne­ser­ti­fi­kuo­tos ser­gė­ji­mo sis­te­mos. Jos vei­kia ki­tu daž­niu, to­dėl „klau­so“ sa­vi­nin­ko“, – aiš­ki­na pa­šne­ko­vas.

Kal­ba­ma, kad au­to­mo­bi­lių sig­na­li­za­ci­jos sis­te­mos po­že­mi­nė­je aikš­te­lė­je „Sau­lės mies­te“ už­blo­kuo­ja­mos ne­be pir­mą kar­tą.

Ar­bū­zų se­zo­nas jau ku­ris lai­kas ofi­cia­liai pra­si­dė­jęs, o mes vis dar te­be­si­gin­či­ja­me, ar nau­din­gas šis pro­duk­tas, kiek ja­me nit­ra­tų ir ar ga­li­ma ar­bū­zus pirk­ti iš sunk­ve­ži­mių pa­ke­lė­se...

Ar­bū­zuo­se ap­tik­ta me­džia­gos, ku­ri pa­di­di­na azo­to ok­si­do kon­cent­ra­ci­ją krau­ja­gys­lė­se, esan­čio­se „že­miau juos­tos“. Emre NACIGIL nuotr.

Pa­si­ro­do, šie klau­si­mai se­niai iš­spręs­ti. Ar­bū­zai – tai tie­siog su­per­vai­siai, ku­riuo­se la­bai daug bio­lo­giš­kai ak­ty­vių me­džia­gų. Dau­gu­ma žmo­nių bijo, kad juo­se gau­su nit­ra­tų, ku­riais ga­li­ma ap­si­nuo­dy­ti. Pa­si­ro­do,  ap­si­nuo­di­ji­mą ar­bū­zais su­ke­lia ne nit­ra­tai, o bak­te­ri­jos – šie vai­siai leng­vai gen­da. Tie­sa, pa­grin­di­nis nit­ra­tų šal­ti­nis mū­sų mais­te ne ar­bū­zai, o bu­ro­kė­liai, ta­čiau apie tai nit­ra­to­fo­bai kaž­ko­dėl ty­li. Ar pirk­ti ar­bū­zą pa­ke­lė­je? Au­to­mo­bi­lių iš­me­ta­mo­sios du­jos pro sto­rą žie­vę į vi­dų ne­pa­ten­ka.

Da­lis tie­sos

Moks­li­nin­kai jau se­niai ty­ri­nė­ja ar­bū­zus, pa­vyz­džiui, gin­či­ja­si, ar tu­ri jie įta­kos vy­riš­ka­jai po­ten­ci­jai, ar – ne. Vaiz­du­mo dė­lei juos ne­tgi pri­ly­gi­na „Viag­rai“. Čia esa­ma ir tam tik­ros hi­per­bo­li­za­ci­jos, ir tie­sos grū­do. Ar­bū­zuo­se ap­tik­ta me­džia­gos, ku­ri pa­di­di­na krau­ja­gys­lė­se azo­to ok­si­do kie­kį. To­kį pa­t re­zul­ta­tą duo­da „Viag­ra“, tik ar­bū­zas silp­nes­nis už tab­le­tes – vei­kia to­ly­giai vi­sa­me or­ga­niz­me, o pre­pa­ra­tai iš­ran­kes­ni – pa­di­di­na azo­to ok­si­do kon­cent­ra­ci­ją krau­ja­gys­lė­se, esan­čio­se „že­miau juos­tos“.

Toks ar­bū­zo po­vei­kis sie­ja­mas su cit­ru­li­no ami­no rūgš­ti­mi. Mū­sų or­ga­niz­me ši rūgš­tis virs­ta ki­ta ami­no rūgš­ti­mi – ar­gi­ni­nu, ku­ris ir su­ke­lia po­vei­kį, pa­na­šų į „Viag­ros“. Įro­dy­ta, kad ar­bū­zų sul­tys rea­liai pa­di­di­na ar­gi­ni­no kie­kį žmo­gaus or­ga­niz­me. Jis nau­din­gas ne tik krau­ja­gys­lėms, bet ir stip­ri­na imu­ni­te­tą, pa­de­da už­gy­ti žaiz­doms, ma­ži­na cuk­raus kie­kį krau­jy­je.

Daž­nai kal­ba­ma, kad šio­je gi­gan­tiš­ko­je uo­go­je (ar­bū­zo vai­sius bo­ta­ni­niu po­žiū­riu yra bū­tent uo­ga) itin daug vi­ta­mi­no C ir kal­cio, bet ar­bū­zas pa­si­žy­mi šla­pi­mą ska­ti­nan­čiu po­vei­kiu, to­dėl šis vi­ta­mi­nas bei kal­cis pra­ran­da­mi. Ar­bū­zuo­se gau­su ir nau­din­gų pek­ti­nų, už­ker­tan­čių ke­lią cho­les­te­ri­nui ir tok­si­nams pra­si­skverb­ti į or­ga­niz­mą. Jų esa­ma ne tik minkš­ti­me, bet ir žie­vė­je, iš ku­rios ga­mi­na­mos cu­ka­tos.

Ar­bū­zo minkš­ti­me yra li­ko­pe­no, ži­no­mo  dėl sa­vo an­tiok­si­da­ci­nių ir prieš­vė­ži­nių sa­vy­bių. Ši rau­do­nos spal­vos me­džia­ga už­ker­ta ke­lią pro­sta­tos vė­žiui vys­ty­tis – tie, ku­rie mėgs­ta pro­duk­tus, tu­rin­čius li­ko­pe­no (ar­bū­zus, po­mi­do­rus), šia li­ga ser­ga net 45 pro­c. re­čiau. Li­ko­pe­nas sau­go ir mo­te­ris nuo kiau­ši­džių, krū­tų ir gim­dos kak­le­lio vė­žio. Moks­li­nin­kai rim­tai kal­ba ir apie šios me­džia­gos ge­bė­ji­mą ma­žin­ti ti­ki­my­bę su­si­rgti plau­čių, ka­sos, skran­džio, odos ir bur­nos glei­vi­nės vė­žiu.

Šei­my­nė­lė

Li­ko­pe­nas – ar­ti­miau­sias vi­ta­mi­no A ir be­ta ka­ro­ti­no gi­mi­nai­tis. Jie pri­klau­so ka­ro­ti­noi­dų šei­mai, įsi­kū­ru­siai ar­bū­zuo­se. Kiek­vie­nas šios šei­my­nė­lės na­rys tu­ri sa­vų pri­va­lu­mų.

Be­ta ka­ro­ti­nas ir be­ta krip­tok­san­ti­nas vei­kia bū­da­mi kar­tu. Iš da­lies jie or­ga­niz­me virs­ta vi­ta­mi­nu A. Li­ku­si da­lis vei­kia sa­va­ran­kiš­kai, ap­sau­go­da­ma mus nuo in­fark­to, in­sul­to ir dau­ge­lio vė­žio rū­šių, ypač plau­čių.

Liu­tei­nas ir zeak­san­ti­nas – ki­ta sal­džio­ji po­re­lė. Jie sau­go nuo daž­nos re­gė­ji­mo pra­ra­di­mo prie­žas­ties – ka­ta­rak­tos. Li­ga vys­to­si me­tų me­tus ir nė­ra pa­gy­do­ma. Pro­duk­tai su šiais ka­ro­ti­noi­dais jos vys­ty­mo­si ri­zi­ką su­ma­ži­na 36 pro­c., pa­kan­ka per die­ną su­val­gy­ti 1,5-2 ar­bū­zo skil­te­les. Kai ar­bū­zų nė­ra, val­gy­ki­te špi­na­tus, bro­ko­lius, Briu­se­lio ko­pūs­tus, ku­rie taip pat tur­tin­gi liu­tei­no ir zeak­san­ti­no.

Ne­se­niai ame­ri­kie­čių moks­li­nin­kai ra­do nau­ją bū­dą, kaip sau­go­ti ar­bū­zus. Jie pa­ta­ria juos lai­ky­ti ne šal­ty­je, o kam­ba­rio tem­pe­ra­tū­ro­je. Per dvi sa­vai­tes po to, kai at­ga­ben­ti iš dar­žo, jie te­be­kau­pia ka­ro­ti­noi­dus: li­ko­pe­no kie­kis pa­di­dė­ja 40 pro­c., o be­ta ka­ro­ti­no – 1,5-3 kar­tus! Bet kai tik ar­bū­zą pra­pjo­vė­te, tuoj pat dė­ki­te į šal­dy­tu­vą, ant­raip su­ges.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Va­kar am­ži­no poil­sio iš­ly­dė­tas il­ga­me­tis gru­pės „Vai­ras“ va­do­vas Vy­tau­tas Ka­ti­lius. Į pa­sku­ti­nę ke­lio­nę ko­le­gos mu­zi­kan­tai ve­lio­nį iš­ly­dė­jo dai­no­mis.

Va­do­vau­jant Vy­tau­tui Ka­ti­liui „Vai­ras“ bu­vo ta­pęs vie­na iš po­pu­lia­riau­sių Lie­tu­vos gru­pių.

56-erių Vy­tau­tas Ka­ti­lius gru­pei „Vai­ras“ va­do­va­vo nuo 1982 iki pat 1991 me­tų. Prieš de­šimt me­tų mu­zi­kan­tas dėl sun­kios fi­nan­si­nės pa­dė­ties iš­vy­ko į Či­ka­gą. Vy­ras vis daž­niau kal­bė­jo apie no­rą grįž­ti į Lie­tu­vą, bet ne­spė­jo – lie­pos 29 die­ną mi­rė iš­ti­kus in­fark­tui.

Ko­le­gos V. Ka­ti­liui nu­si­len­kė va­lan­dos truk­mės kon­cer­tu. Bu­vęs „Vai­ro“ kla­vi­ši­nin­kas Va­di­mas Kam­ra­ze­ris su­dai­na­vo dai­ną „Ant slenks­čio“, ku­rio­je yra to­kie žo­džiai: „O ta­da mes ki­taip at­si­sė­dam – tu į tam­są, o aš – į sau­lę...“

„Mes su Vy­tu ir drau­ga­vom, ir py­ko­mės, bet ga­liu pa­sa­ky­ti vie­na – jis bu­vo su mo­to­riu­ku, vi­sa­da su­ras­da­vom bend­rų taš­kų. Jei kū­rė – tai iki pa­mi­ši­mo, jei my­lė­jo – tai be ri­bų, jei ne­ken­tė – ly­giai taip pat. Jis ne­bu­vo dip­lo­ma­tas, bet bu­vo toks žmo­gus, ku­ris vi­są gru­pę ve­dė į prie­kį ir aš džiau­giuo­si, kad bu­vau juo pa­ti­kė­jęs“, – sa­kė mu­zi­kan­tas.

Anot V. Kam­ra­ze­rio, V. Ka­ti­liui va­do­vau­jant „Vai­rui“, mu­zi­kan­tai iš­drį­so dai­nuo­ti sa­vo kū­ry­bos dai­nas. „Vy­tas nė vie­nam mū­sų ne­da­vė tur­tų, na­mų, bet tai, ką da­rė­me bu­vo „kai­fas“. Žmo­nės, prie ku­rių jis pri­si­lies­da­vo, pra­dė­da­vo ti­kė­ti sa­vi­mi. Ga­liu drą­siai sa­ky­ti, kad Vy­tau­tas Ka­ti­lius bu­vo vie­nas ta­len­tin­giau­sių Šiau­lių žmo­nių“, – sa­kė V. Kam­ra­ze­ris.

Ur­na su ve­lio­nio pa­lai­kais, iš kon­cer­tų sa­lės „Sau­lė“ bu­vo iš­neš­ta 13 val. Ši vie­ta pa­si­rink­ta sim­bo­liš­kai: „Sau­lės“ ki­no teat­re, prieš jam iš­vyks­tant į JAV, bu­vo įkur­ta V. Ka­ti­liaus stu­di­ja.

Va­do­vau­jant Vy­tau­tui Ka­ti­liui „Vai­ras“ bu­vo ta­pęs vie­na iš po­pu­lia­riau­sių Lie­tu­vos gru­pių. Iš­vy­kęs į Niu­jor­ką dir­bo tak­sis­tu, vė­liau sunk­ve­ži­mio vai­ruo­to­ju, ėmė­si ir ki­tų dar­bų.

V. Ka­ti­lius am­ži­no poil­sio at­gu­lė Šiau­lių Gin­kū­nų ka­pi­nė­se.

Jau įpu­sė­jęs pa­sku­ti­ny­sis va­sa­ros mė­nuo pa­ženk­lin­tas sta­bi­lu­mo ir ra­my­bės nuo­tai­ka. Pra­bė­go ge­gu­žės jau­du­lys, iš­si­pil­dė bir­že­lio lū­kes­čiai, į praei­tį nu­žen­gė lie­pos aist­ros. Rugp­jū­tį tra­di­ciš­kai dau­ge­lis tau­tų šven­čia pir­mo­jo der­liaus šven­tes. So­dai sun­kiai sva­ri­na noks­tan­čius vai­sius. Jau­čia­me gy­ve­ni­mo pil­nat­vę ir gau­są, so­tu­mą nuo ši­lu­mos ir sau­lės, visus trau­kia at­si­pa­lai­duo­ti, pail­sė­ti, pra­leis­ti va­ka­rą gam­to­je, pa­si­gė­rė­ti žvaigž­dė­mis. Nie­kur ne­sku­ba­me – kad tik va­sa­ros nuo­tai­kos pa­kak­tų kuo il­ges­niam lai­kui!

Per­si­kas – pri­pa­žin­tas af­ro­di­zia­kas, tur­tin­gas vi­ta­mi­no E, kuris naudingas  hor­mo­ni­niam fo­nui or­ga­niz­me iš­lai­ky­ti, vie­ni­jan­tis švel­nų ak­so­mi­nės žie­ve­lės bei sul­tin­go minkš­ti­mo de­ri­nį ir pa­ver­čian­tis vai­siaus val­gy­mą ero­ti­niu ri­tua­lu. J David EISENBERG nuotr.

Be­si­bai­gian­čios va­sa­ros do­va­nos

Rugp­jū­tį rei­kia mai­tin­tis įvai­riu mais­tu, kad pri­pil­dy­tu­me sa­ve emo­ci­nio pa­ki­li­mo ir svei­ka­tos atei­nan­tiems mė­ne­siams. Die­to­lo­gai re­ko­men­duo­ja ne ma­žiau kaip pu­sę vi­sų rei­ka­lin­gų ka­lo­ri­jų gau­ti iš se­zo­ni­nių vai­sių ir dar­žo­vių, juk šiuo me­tu pa­si­rin­ki­mas di­de­lis kaip nie­ka­da.

Per­si­kai

Tra­di­ciš­kai per­si­kas lai­ko­mas mo­te­riš­ko­jo ža­ve­sio sim­bo­liu. Su ko­kio­mis tik mo­ters kū­no da­li­mis įsi­my­lė­ję vy­rai ne­ly­gi­na šio vai­siaus – ir su skruos­tu­kais, ir su krū­ti­ne, ir su oda... Nie­ko nuo­sta­baus, nes per­si­kas – pri­pa­žin­tas af­ro­di­zia­kas, tur­tin­gas vi­ta­mi­no E, kuris naudingas hor­mo­ni­niam fo­nui or­ga­niz­me iš­lai­ky­ti, vie­ni­jan­tis švel­nų ak­so­mi­nės žie­ve­lės bei sul­tin­go minkš­ti­mo de­ri­nį ir pa­ver­čian­tis vai­siaus val­gy­mą ero­ti­niu ri­tua­lu. Be to, ka­ro­ti­no tu­rin­tis vai­sius at­sta­to odos elas­tin­gu­mą ir švie­žu­mą, nu­ken­tė­ju­sį nuo kait­rios va­sa­riš­kos sau­lės.

Paim­ki­te po­rą per­si­kų, išim­ki­te kau­liu­kus ir mik­se­riu su­pla­ki­te su 160 ml. de­šim­ties pro­cen­tų rie­bu­mo grie­ti­nė­le (pie­no rie­ba­lai pa­dės įsi­sa­vin­ti ka­ro­ti­ną). To­kį kok­tei­lį ger­ki­te ry­tais ma­žiau­siai tris sa­vai­tes.

Kriau­šės

Jos tu­ri ge­le­žies ir vi­so komp­lek­so mik­roe­le­men­tų, sti­mu­liuo­ja in­te­lek­ti­nius su­ge­bė­ji­mus ir stip­ri­na at­min­tį.

Dir­ban­čiai mo­te­riai pui­kus už­kan­dis – ga­ba­lė­liais su­pjaus­ty­ta de­ser­ti­nė kriau­šė, už­pil­ta val­go­muo­ju šaukš­tu me­daus. Vie­no­je kriau­šė­je yra apie 100 ka­lo­ri­jų, o šaukš­te me­daus – 80 ka­lo­ri­jų. Vi­sa tai už­si­ger­ki­te ža­lią­ja ar­ba­ta ir pa­ju­si­te jė­gų ant­plū­dį.

Obuo­liai

Pag­rin­di­nis rugp­jū­čio obuo­lių ypa­tu­mas – plo­na ode­lė ir švel­nus minkš­ti­mas. Anks­ty­vie­ji obuo­liai ypač re­ko­men­duo­ja­mi tiems, ku­rių skran­dis jaut­rus ir sun­kiai įsi­sa­vi­na rūgš­čius pro­duk­tus. Obuo­liuo­se esan­tis an­tiok­si­dan­tas kver­ci­ti­nas pa­de­da plau­čiams įsi­sa­vin­ti de­guo­nį ir su­tei­kia pa­pil­do­mos ener­gi­jos. Pek­ti­nas – tirps­tan­ti ląs­te­lie­na – pa­de­da iš or­ga­niz­mo iš­ves­ti bet ko­kius tok­si­nus. Obuo­liai stip­ri­na imu­ni­te­tą ir su­ma­ži­na po­lin­kį į aler­gi­ją. Rin­ki­tės aly­vi­nius: šiek tiek per­si­rpę, mil­tin­gi vai­siai – la­biau­siai tau­so­jan­tys virš­ki­ni­mo sis­te­mą ir to­kie pat ver­tin­gi ener­ge­ti­niu po­žiū­riu, kaip ir kur kas kie­tes­nės vė­ly­vo­sios rū­šys.

Va­sa­ri­nės obuo­lių rū­šys iš­si­lai­ko neil­gai, tai­gi val­gy­ki­te juos švie­žius. Su­mai­šy­ki­te obuo­lių ty­rę su ar­ba­ti­niu šaukš­te­liu lai­mo sul­čių, pri­dė­ki­te prie jų varš­kės bei cuk­raus pud­ros ir gau­si­te idea­liai su­ba­lan­suo­tą de­ser­tą iš pie­no bal­ty­mų, vi­ta­mi­nų ir ląs­te­lie­nos.

Lai­mai ( ža­lio­sios cit­ri­nos )

Jų at­si­ra­di­mas rugp­jū­čio mė­ne­sio są­ra­še ne at­si­ti­ki­nis  – jie yra uni­ver­sa­lūs ir su­stip­ri­na bet ko­kių vai­sių sko­nį. Sod­rus, ta­čiau ne­rė­žian­tis lai­mų rūgš­tu­mas pui­kiai pa­brė­žia įvai­rių vai­sių pri­va­lu­mus, iš­sau­go jų iš­vaiz­dą, ne­leis­da­mi pa­tam­sė­ti ore.

Tru­pu­tį lai­mo sul­čių įpil­ki­te į ža­lią­sias ir vai­sių sa­lo­tas, į obuo­lių ir kriau­šių ty­res, į uo­gų pa­da­žus ir kok­tei­lius.

Po­mi­do­rai

Tik­riau­siai vi­si ži­no, jog po­mi­do­ruo­se daug li­ko­pe­no, už­ker­tan­čio ke­lią on­ko­lo­gi­niams su­si­rgi­mams ir šir­dies li­goms. Li­ko­pe­ną ga­li­ma var­to­ti ir tab­le­čių pa­vi­da­lu, bet ak­ty­viau­siai ši me­džia­ga vei­kia kai yra kar­tu su vi­ta­mi­nu C, fo­lio rūgš­ti­mi ir įvai­riais ka­ro­ti­nais, ku­rių gau­su pri­si­rpu­sia­me po­mi­do­re. Ypač tur­tin­gi li­ko­pe­no mė­sin­gi tam­siai rau­do­nos spal­vos po­mi­do­rai.

Li­ko­pe­nas įsi­sa­vi­na­mas su rie­ba­lais. Tai­gi pa­si­da­ry­ki­te po­mi­do­rų sa­lo­tų su au­ga­li­niu alie­ju­mi ar­ba grie­ti­ne.

Aguo­nos

Ne­pel­ny­tai už­mirš­tas ir la­bai ska­nus pro­duk­tas, ku­ria­me, be 55 pro­c. au­ga­li­nio alie­jaus ir 20 pro­c. bal­ty­mų, dar esa­ma nuo­tai­ką ge­ri­nan­čių me­džia­gų. Nar­ko­ti­nė­mis jos ne­lai­ko­mos ir pri­pra­ti­mo ne­su­ke­lia, ta­čiau ne­ri­mo at­si­kra­ty­ti pa­de­da.

Aguo­nų grū­de­lius rei­kia de­šim­tį mi­nu­čių pa­vi­rin­ti pie­ne, at­šal­dy­ti ir iš­džio­vin­ti, su­mal­ti ir su­mai­šy­ti su cuk­ru­mi ar­ba su me­du­mi – pro­por­ci­jas pa­si­ren­ka­me pa­gal sko­nį. Aguo­ni­nė ma­sė var­to­ja­ma kaip pa­da­žas bly­ne­liams, de­da­ma į avi­ži­nes ar­ba ma­nų ko­šes, į ne­sal­dų jo­gur­tą, plak­tą grie­ti­nė­lę ar­ba varš­kę.

Me­dus

Me­dus, ko­pi­nė­ja­mas ant­ro­jo­je rugp­jū­čio mė­ne­sio pu­sė­je, pa­lai­ko imu­ni­te­tą ir pa­si­žy­mi prie­šin­fek­ci­nė­mis bei an­ti­kan­ce­ro­ge­ni­nė­mis sa­vy­bė­mis. Pla­čiau apie jį ra­si­te ki­ta­me sa­vait­raš­čio teks­te – „Ir svei­ka, ir gar­du“, tad neiš­sip­lė­siu. Juo ga­li­te gar­din­ti vai­sių sa­lo­tas ir na­tū­ra­lų ne­sal­dų jo­gur­tą. Iš grie­ti­nės, su­mai­šy­tos su me­du­mi, išei­na pui­kus de­ser­ti­nis pa­da­žas.

Sū­ris su pe­lė­siais

Se­zo­ni­niu pro­duk­tu jo ne­pa­va­din­si, ta­čiau jis la­bai ska­nus su švie­žiu me­du­mi ir sal­džiais vai­siais. Pe­lė­siai pa­di­di­na at­spa­ru­mą žar­ny­no in­fek­ci­joms.  Pas­ku­ti­nes va­sa­ros ato­sto­gų die­nas pla­nuo­ja­te pra­leis­ti pie­tuo­se? Tur­kų moks­li­nin­kai nu­sta­tė, kad kai ku­rios su­de­da­mo­sios pe­lė­sių me­džia­gos su­si­kau­pia gi­lu­mi­niuo­se odos sluoks­niuo­se ir ap­sau­go ją nuo nu­de­gi­mų sau­lė­je.

Sus­mul­kin­tą pe­lė­si­nį sū­rį su­mai­šy­ki­te su sa­lo­to­mis, kriau­šė­mis ir ked­ro rie­šu­tais. Li­kus sa­vai­tei iki pla­nuo­ja­mos poil­si­nės ke­lio­nės prie jū­ros su­val­gy­ki­te po 20 – 30 gra­mų rok­fo­ro per die­ną.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė

Arūnas UOGINTAS

"Būti ar nebūti?" - taip podiumo diskusijoje apie vizualius menus Lietuvos regionuose į susirinkusius klausytojus kreipėsi menotyrininkas Ignas Kazakevičius. Liepos viduryje Vilniaus parodų ir konferencijų centre "Litexpo" vykstančioje antrojoje tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje "ARTVILNIUS 2011", kur 65 galerijos iš 17 šalių (39 Lietuvos galerijos ir 26 užsienio) pristatė apie 300 tapybos, skulptūros, tekstilės, grafikos, foto- ir videomeno darbų, daugiausia buvo reprezentuojama sostinėje gyvenančių ir dirbančių menininkų kūryba - suskaičiavau 58 dailininkus. Kaunas, Klaipėda, Panevėžys, Telšiai, Alytus, Dusetos, Darbėnai, Rumšiškės, Lazdijai, Utena, Druskininkai, Kudirkos Naumiestis pristato trisdešimt vizualaus meno kūrėjų.

Lenkaitės Annos Klonowskos ir Martyno Gaubo langinės buvusiam arklių pirklio namui. Nidos LUNGIENĖS asmeninio archyvo nuotr.

Konferencija

Šiame didžiausiame Baltijos šalyse pastarųjų dvejų metų meno forume Šiaulių galerijos išvis nusprendė nedalyvauti, nors Vilniaus miestas garantavo nemokamus ekspozicinius plotus. Įsivaizduokite, kad staiga nei iš šio, nei iš to ima ir Lietuvos krepšinio rinktinės treneriai nutaria, kad komanda yra jau viską pasiekusi ir šiame Europos čempionate nedalyvaus. Reakcija būtų buvusi kraupi - politikai, verslininkai, sirgaliai ir krepšininkai reaguotų žaibiškai... O kaip į šią pasyvią mūsų galerijų poziciją Vilniaus meno forumo atžvilgiu reaguos miesto kultūros žmonės - keli šimtai dailininkų, fotografų, tautodailininkų?

Kaip yra su tuo menu ne sostinėje, liepos 16 dienos popietę konferencijų salėje diskutavo menotyrininkai Vidas Poškus, Ignas Kazakevičius, Aistė Paulina Virbickaitė, Dusetų galerijos direktorius Alvydas Stauskas ir šių eilučių autorius.

Pasak V. Poškaus, provincijoje vyrauja tam tikras uždarumas - kartais menininkas pats ima abejoti savo kūrinių raiška, verte. Žinomo menotyrininko paskatinimas ar recenzija šalies kultūros spaudoje būtų labai svarbus stimulas dirbti, tačiau lyg ir nėra tos informacinės sklaidos, kas kur vyksta: parodų atidarymai, plenerų uždarymai, viešųjų erdvių skulptūrų pristatymai ir pan.

I. Kazakevičius vardijo kitas meno sklaidos problemas, kai žinomi Lietuvos vizualaus meno tyrėjai, autoritetai "šaudo toliasvaide artilerija". Jų tekstai nukreipti į išrinktąjį skaitytoją ir mokinių, studentų, kitų, galbūt mažiau dailės kultūroje dalyvaujančių žmonių, menotyrininkų kalambūrai tiesiog nepasiekia. Be to, dažnai miesto vizualiai kultūrai atstovauja vienas ar keli ryškūs dailininkai, pavyzdžiui, Alytus turi kontraversišką Redą Diržį, Panevėžiui dažnai atstovauja Lenkijoje gyvenantis garsusis Stasys Eidrigevičius, Dusetas garsina Šarūnas ir Nomeda Saukos... Alvydas Stauskas, pastarojo miesto galerijos direktorius, didžiavosi, kad šiais metais jubiliejų šventęs Šarūnas atsisakė rengti parodą sostinėje teigdamas, kad tegul Vilniaus ponai čia, į Dusetas, važiuoja. Miestelis stebėjosi, kad per dvi savaites sulaukė per pusantro tūkstančio gerbėjų iš visos Lietuvos... Tačiau žiniasklaidos dėmesio sulaukia tik miesto meniniai lyderiai, tuo tarpu kiti penkiolika Dusetų galerijos kūrėjų - nepastebimi.

Provincija – kurortas?

Grįžtant prie Šiaulių problemos, Lietuvos galerijų ir kultūros skyrių rengiamų plenerų, šiuolaikinio meno festivalių, meninių projektų, dalyviai iš sostinės ir "kitos" Lietuvos pastebi, kad sostinės menininkams organizatoriai dėmesio skiria net per daug. "Kritikos maršrutuose" Šiauliai buvo pakrikštyti kultūros kurortu – miestui prilipo ši taikli pravardė su visomis teigiamomis ir neigiamomis reikšmėmis. Pasak Vytauto Michelkevičiaus, prieš 4-5 metus pagrindinių meno kritikų – vilniečių – festivalyje "Enter" dalyvaudavo vos vienas kitas – renginio "nepamatydavo" nė vienas kultūros laikraštis. Dabar nemažai dalyvių – kritikų ir teoretikų – atvyksta į šį festivalį pailsėti būtent iš sostinės. Medijų menas niekuomet nebuvo lokalus ir izoliuotas fenomenas, bet kuo toliau, tuo labiau festivalyje "Enter" mažėja tarptautinių dalyvių. O kam gi jie? Tik trukdytų poilsiautojams.

Taigi ryškūs vizualūs projektai domina visuomenę, pritraukia žiniasklaidą Netgi kai kurie plenerai tampa miesto ženklu.

Jūratės Mitalienės (Utena) ir Arūno Uoginto tapytos langinės pagal Vytauto Kernagio dainos temą.

Rokiškio langinių fenomenas

Vienas keistesnių vis populiarėjančių meno projektų yra Rokiškio langinių tapybos pleneras, tampantis originaliu šiuolaikinio meno ir tautinio paveldo jungties pavyzdžiu, miesto simboliu, vizualaus meno – tapybos – miesto viešose erdvėse paroda.

Šiemet vyko jau septintasis meninis projektas, kuriame dailininkai per beveik savaitę dekoravo šešių namų langines.

Anot plenero idėjos autoriaus ir kuratoriaus Arūno Augučio, viena įdomiausių Rokiškio vietų yra centrinė miesto Respublikos gatvė: "Rokiškėnai dažnai pavydi aplinkinių rajonų miestams, kurių pagrindinėse gatvėse puikuojasi mūriniai daugiaaukščiai pastatai, nes mūsų centrinė gatvė su tarpukario metais (ar dar seniau) statytais vienaukščiais mediniais namais labai primena kaimo ūlyčią. Tačiau šis miesto "trūkumas" virs didžiuliu privalumu, jei teisingai sudėliosime akcentus, pabrėšime būdingus aukštaitiškos architektūros bruožus, pademonstruosime tautinius ornamentus ir spalvines namų dažymo subtilybes."

Per pastaruosius septynerius metus daugelis centrinės gatvės namų pasipuošė unikaliomis langinėmis ir vieno Maltos ordino savanorių vadovas iš Bavarijos, dažnai su draugystės misija atvykstantis į Šiaurės Lietuvą, savo krašto spaudoje ir oficialiuose pasisakymuose Rokiškį jau vadina langinių miestu. Per visą projekto gyvavimo laiką 85 dailininkai ištapė 217 langinių. Po truputį gražina savo namus ir centrinės, dar pernai metais rekonstruotos, gatvės gyventojai, vis aptardami savo langų puošmenų stilių koloritą ir kompoziciją. Įdomi situacija – šie namo puošmenys, gerai matomi važiuojant, priverčia prie jų derinti ir įvairių parduotuvėlių iškabas, miestas tampa stilingesnis, skatina gyventojų tiesioginį domėjimąsi menu, formuoja tam tikrą toleranciją – juk ne visos langinės gali patikti, bet visos turi kabėti... Ne vienas jaunuolis panorės išmokti taip piešti, kaip mato langinėse, ir stos į miesto dailės mokyklą – štai ir tiesioginis edukologinis aspektas, jau nekalbant apie tam tikrą estetinio skonio ugdymą. Aišku yra dar daug problemų ir darbo miesto valdininkams, architektui, šį meninį projektą derinantiems su visuomene, bet tai jau įprastos miesto problemos, kurios yra sprendžiamos.

Mažų Lietuvos miestų pavyzdys įrodo, kad gera menininko iniciatyva yra įgyvendinama, nepaisant pinigų stygiaus, nors kartais vadybininkai tokiu būdu bando pateisinti veikos stoką ar fiksuoti tam tikrą vadybinio judėjimo suvaržymą.

Kiekvienas meno vadybininkas sukasi kaip išmano, tačiau mūsų miestui priklausančios galerijos gal per daug lengvabūdiškai renkasi ar priima jau suformuotas parodas iš sostinės, sutinka patalpas nuomoti ne parodoms o, pvz., partijų pobūviams, užuot šalies meno renginiuose pristatytų Šiaulių vizualią kultūrą. Privati galerija taip elgdamasi tiesiog žlugtų, nes jos egzistencija tiesiogiai priklauso nuo meno projektų rėmimo ir dailininkų kūrinių pardavimo. Štai čia ir dilema - nors savo ekspoziciniais plotais, manau, mūsų miestas gal lenktų net Rygą, bet mūsų menininkų gerbėjai šių metų "ARTVILNIUS 2011" matė šiauliečių galerijų špygą. Apmaudu, ir tiek.

Savaitraštis "Šiauliai plius" paklausė dviejų stambiausių Šiaulių galerijų nuomonės apie miesto galerijų veiklą ir dalyvavimą meno mugėse.

Romualda Atkočiūnienė, Šiaulių dailės galerijos direktorė:

"Pasaulyje įprasta, kad tokio pobūdžio šiuolaikinio meno mugėse dalyvauja privačios, komercinės galerijos. Savivaldybių ar nacionalinės galerijos turi kitus savo veiklos tikslus, todėl jų ir nepamatysite pagrindinėse pasaulinėse meno mugėse. Lietuvoje dar nėra panašių mugių praktikos ir patirties, todėl iškyla neaiškumų ir dėl "ARTVILNIAUS" mugės. Komercinės galerijos siekia pelno, todėl jų motyvacija tokioje mugėje yra aiški – investuodamos į savo pasirodymą, jos siekia finansinės sėkmės. Valstybinės ar savivaldybių meno institucijos vykdo projektinę, kultūrinę šviečiamąją veiklą, todėl jos savo veiklą pristato kito pobūdžio renginiuose, pavyzdžiui, 2005 m. Vilniaus šiuolaikinio meno centre vykusiame projekte "Galerijos pristato".

Tačiau Šiaulių dailės galerija priėmė naujovių iššūkį ir dalyvavo 2009 m. vykusioje pirmoje "ARTVILNIAUS" mugėje. Dalyvavimo tikslas buvo galerijos veiklos propagavimas ir įvaizdžio stiprinimas. Savaitę trukusį Šiaulių galerijos pristatymą (informacinė medžiaga, viešbučiai, transportas ir kt.) buvo pažadėjusi finansuoti miesto savivaldybė, tačiau iki šiol visos didžiulės prisistatymo, galerijos darbuotojų išlaidos liko nepadengtos.

Šiemet labiau išryškėjus mugės kriterijams, jos kuratoriai iš anksto patarė nedalyvauti biudžetinėms miestų galerijoms. Mugė skirta privačiam meno verslui skatinti, o ne biudžetinėms institucijoms finansuoti. Šiaulių dailės galerijos parodų kuratorius Virginijus Kinčinaitis dalyvavo "ARTVILNIAUS" mugės vertinimo komisijoje ir žino, kad visos biudžetinės galerijos buvo tiesiog nevertinamos. Palaipsniui kristalizuojasi šios mugės, kaip komercinio privačių galerijų renginio, samprata, todėl ateityje tokių nesusipratimų bus mažiau. Privačios galerijos pačios susiranda, jų manymu, komerciškai sėkmingus menininkus ir juos pristato, tokios veiklos neriboja jokia geografija, pavyzdžiui, šiaulietę Žanetą Jasaitytę pristatė privati Portugalijos galerija.

Tai nereiškia, kad galerija nepropaguoja miesto menininkų kūrybos. Galerija turi aiškias savo veiklos kryptis, todėl ji nuolat pristato šiauliečius menininkus įvairiuose miesto, šalies, užsienio projektuose."

Janina Ališauskienė, "Laiptų galerijos" direktorė:

"Laiptu galerija" turėjo planų dalyvauti meno mugėje su lietuviška ir vokiška grafika. Lietuviškajai grafikai būtų atstovavę egzilio autorių kūriniai (Ž. Mikšio, A. Veščiūno, K. Janulio, V. Petravičiaus, P. Augiaus, A. Elskaus ir kt.), vokiečių - Rainerio Gotlibo Mordmiulerio estampai ir litografijos. Nedalyvavome, nes nesuradome jokių finansinių galimybių."

Į sodą! Į sodą! Todėl, kad rugpjūtis – pats obuolingiausias laikas. Pasitaiko metų, kai vos dviejų trijų obelų savininkai nežino, kur dėti derliaus - ne veltui obelis sunkiai svyrančiomis nuo vaisių šakomis laikoma derlingumo simboliu. Obuolys – tikrasis ir metaforinis. Kokie gi jie?

Obuo­lys sim­bo­li­zuo­ja žmo­gaus su­gun­dy­mą, nuo­puo­lį ir iš­si­gel­bė­ji­mą. Mitinė Adomo ir Ievos scena žavėjo visų laikų menininkus.

Lietuvoje, nelabai turtingame vaisių krašte, obelis – pagrindinis sodo augalas. Net pagrindinė religinė rugpjūčio šventė Žolinė susijusi su obuoliais. Anksčiau po šios šventės, pašventinus žemės gėrybes ir pavertus jas simboline dovana Dievui, buvo leidžiama mėgautis pirmuoju obuolių derliumi.

Draudžiamas vaisius

Šio, atrodytų, visiškai neegzotiško vaisiaus istorija perdėm mitologinė. Ir paini. Obuolys simbolizuoja žmogaus sugundymą, nuopuolį ir išsigelbėjimą. Viską gaubia paslaptis, prasidėjusi dar Edemo soduose. Ievos nuskintas vaisius, dėl kurio būsima žmonija buvo išvaryta iš rojaus, nepaisant paplitusio įsitikinimo, buvo visai ne obuolys - ten, kur, ko gero, būta Edemo sodų, obelys neaugo. Neauga ir dabar. Klaida, greičiausiai, įvyko dėl nežinomo Biblijos vertėjo kaltės: žodį "malus" ("blogis") jis išvertė kaip "obuolys", tokiu būdu pasirinkdamas ne simbolinę sąvoką, o konkretų daiktą. Judėjų nuomone, Ieva buvo nusiskynusi figą arba riešutą. Stačiatikiai ir krikščionys anksčiau manė, kad tai buvo apelsinas. Protestantai dėl pirmųjų žmonių nuopuolio kaltina medų, o musulmonai įsitikinę, kad Ieva pasiūlė Adomui išgerti vyno. Dar paplitusi nuomonė, kad tai buvo svarainis. Ne veltui viso pasaulio pomologai (žodis "pomologija" – nuo lotyniško žodžio "pomum" (obuolys) ir "logos" (mokymas) juokauja, jog jų mokslas – vienas seniausių pasaulyje, o pirmasis Biblijoje minimas eksperimentas turėjo daugiau pasekmių žmonijai negu atominės bombos sprogimas.

Ir senovės graikai obuolį laikė egzotiniu vaisiumi. Tai liudija kitas labai populiarus mitas apie nesantaikos obuolį su užrašu "Gražiausiajai", dėl kurio kovojo trys dievaitės: Dzeuso žmona Hera, karingoji Atėnė ir meilės deivė Afroditė. Ginčą, visi žinome, išsprendė Trojos valdovo sūnus Paris, atidavęs obuolį Afroditei, o ši atsilygindama jaunuolį apdovanojo gražiosios Elenos meile. Apie tai, kas įvyko vėliau, žinome iš holivudiško filmo "Troja", kuriame Pario vaidmenį atliko Orlandas Blumas, Achilo – Bredas Pitas, o visą šią obuolių košę srėbė Trojos valdovas Priamas, kurį suvaidino didysis Piteris O'Tulas.

Obuolys nuo obels

Laikoma, jog obuolių tėvynė – šiuolaikinio Kazachstano ir Kirgizijos teritorija, kur iki šiol auga nemažai laukinių obelų. Šiuos vaisius mezgantys medžiai iš pradžių augo tarp Kaspijos ir Juodosios jūrų, iš kur paplito po viso pasaulio regionus. Šiuo metu žinoma apie 7500 obuolių rūšių. Mūsų krašte jų mažiau ir, kol nepradėta gabenti iš užsienio "džonatanų" ir "grinų", mes, viduriniųjų platumų gyventojai, žinojome populiariausias rūšis, kažkodėl daugiausia iš "a" raidės: alyviniai, ananasiniai, antaniniai... Na, dar avietiniai, dėl kurių į sodus daugiausia ir lįsdavo vaikai. Na, argi atsirastų dabar bent vienas save gerbiantis žmogus, kuris galėtų pasigirti neįlindęs į svetimą sodą? Pernelyg didelė pagunda, ne veltui, matyt, ji ir priskiriama mūsų pramotei Ievai...

Pažinimo vaisius

Ar iš tiesų egzistavo legendinis obuolys, nukritęs didžiajam fizikui Niutonui ant galvos, ar tai viso labo tik graži legenda – sunku pasakyti. Garsusis matematikas Karlas Fridrichas Hansas pykdavo, kai jam būdavo primenamas Niutono obuolys. "Nesuprantu, - rašė jis, - kaip galima manyti, kad šį atradimą galėjo pagreitinti ar sulėtinti kažkoks obuolys." Pats Niutonas, aprašydamas atrastą dėsnį, vėliau pavadintą jo vardu, nė žodžiu apie obuolį nebuvo užsiminęs. Iš kurgi jis tada atsirado? Pirmąsyk apie Niutono obuolį papasakojo Volteras jau po Izaoko Niutono mirties, tariamai remdamasis jo dukterėčios Jekaterinos Kondiuit žodžiais. Legendą sustiprino ir Niutono jaunystės draugo Staklio prisiminimai. Jis prisiminė pokalbį, įvykusį netrukus iki didžiojo mokslininko mirties. "Po pietų, kadangi oras buvo šiltas, mes išėjome į sodą ir dviese gėrėme arbatą obelų šešėlyje – jis ir aš, - rašė Staklis. – Tarp kitko, jis užsiminė apie tai, jog gravitacijos idėja šovusi jam į galvą kaip tik analogiškoje aplinkoje, kai nuo obels kritęs obuolys..."

Pramanas tai ar ne, bet net praėjus 93 metams po Niutono mirties nė vienas žmogus neišeidavo iš jo namų Vulstorpe, nežvilgtelėjęs į legendinę obelį. 1920 metais stipri audra nulaužė seną medį, iš kurio nuolaužų buvo pagaminta kėdė, tapusi mokslininko memorialinio muziejaus eksponatu.

Marcel THUM nuotr.

Nesantaikos nešėjas

Šiuolaikiniame pasaulyje obuolys yra tapęs madingu prekiniu ženklu. Prisiminkime bitlų "Apple" prekės ženklą arba kompiuterius. Dabar prekinis ženklas "Apple" priklauso kompiuteriniam "obuoliui", bet dalis šio ženklo naudojimo licencijų sugrąžinta garso įrašų kompanijai "Apple". Istorija tęsiasi jau ketvertą dešimtmečių. 1980 metais velionis Džordžas Harrisonas viename žurnalų išvydo "Apple" kompiuterių reklamą ir ne juokais supyko. Dainininkas įtarė, jog yra pažeidžiamas bitlų pasirinkto prekės ženklo naudojimo įstatymas, juk dar 1968 metais grupė "The Beatles" įregistravo kompaniją "Apple", kuri įrašinėjo grupės muziką ir vykdė asmeninės intelektinės nuosavybės apsaugą. Praėjus metams, abi pusės pasirašė susitarimą, kuriuo remiantis kiekviena galėjo naudoti savo "obuolį" tol, kol nesusikirs jų veiklos sferos, pavyzdžiui, kol kompiuterinė kompanija užsiims tik kompiuteriais. Bet kompiuterių technologijų plėtra vėl atvedė abi šalis į teismo salę 1989 metais. Veiklos sferas vėl teko atskirti. Kitas kovos etapas prasidėjo 2003 metais, kai kompiuterinis "Apple" išleido į prekybą savo MP3 ir programinę įrangą muzikai kopijuoti ir saugoti. Teismas nusprendė, kad senieji susitarimai nepažeidžiami, nes gaminamos tik muzikos klausymosi ir saugojimo priemonės, neturinčios jokio ryšio su muzikos kūrimu. Ilgos kovos pasekmė buvo ta, kad ansamblio "The Beatles" dainos ilgai nesirodė legaliose muzikinėse svetainėse. Kompiuterių kompanijos galva Stivas Džonsas pareiškė: "Mes mylime bitlus, tad mums buvo skaudu visus šiuos metus su jais ginčytis dėl prekės ženklo." O bitlų "Apple" vadovas Nilas Aspinalas pareiškė: "Puiku, kad mums pagaliau pasisekė įveikti šį nesutarimą ir eiti toliau..."

Tiesiai į obuoliuką

Muzika lieka muzika, bet kai visas pasaulis puolė stiprinti organizmą, viena madingiausių dietų tapo obuolinė. Įvairios įžymybės valgo šiuos vaisius pusryčiams, pietums ir vakarienei. Trečiąją dietos dieną galima pridėti medaus ir riešutų. Kankynė, žinoma, bet per mėnesį tiesiog atjaunėji.

Kai kurie prisimins ir iš obuolių pagamintus gėrimus – stiprų kalvadosą ir lengvą, bet kojas pakertantį sidrą. Normandijoje praktiškai kiekvieno kaimo gyventojo daržinėje, esančioje obuolių sodo gilumoje, stovi naminukės aparatas. Ir kiekvienas šeimininkas jį gamina skirtingai.

Sidras pagal legendą buvo pagamintas Karlo Didžiojo, tariamai vienąsyk atsisėdusio ant persirpusio maišo obuolių. Šie subliuškę. Rezultatas – sidras. Europoje mėgiamas gėrimas pastaruoju metu tampa populiarus ir Lietuvoje... Gerai, kad jo nežinojo Vilhelmas Telis, kitaip net sunku būtų įsivaizduoti, kur jis būtų pataikęs, šaudamas į obuolį savo vaikui ant galvos.

Parengė Kamilė Vitkutė

Oksana LAURUTYTĖ

Šiemet Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Šiaulių teritorijos skyriaus specialistai nubaudė net 46 asmenis, kurie nelegaliai statė statinius ar atliko būsto kapitalinį remontą. Statybos valstybinės priežiūros poskyrio vedėjas Alfonsas Dankisas sako, kad buto savininkui, kuris be leidimo įstiklino balkoną, tenka ne tik sumokėti baudą, bet ir gauti visus reikalingus leidimus. Ką daryti ir kur kreiptis, kad būsto kapitalinis remontas būtų legalus ir nekiltų problemų nei būsto savininkui, nei kaimynams?

Sta­ty­bų prie­žiū­ros spe­cia­lis­tai įspė­ja, kad nai­vu ti­kė­tis, jog va­sa­rą nu­spren­dus ka­pi­ta­liš­kai re­mon­tuo­ti būs­tą, dar­bai tuoj ir pra­si­dės. „Šiauliai plius“ archyvo nuotr.

Griaunant kapitalines pertvaras reikia leidimų

Vasarą daugiabučių gyventojai suskumba remontuoti būstus - keisti išplanavimą griaunant laikančiąsias sienas ir pertvaras, stiklinti balkonus įprastai ar keičiant pačias balkonų konstrukcijas. Statybų priežiūros specialistai įspėja, kad naivu tikėtis, jog vasarą nusprendus kapitališkai remontuoti būstą, darbai tuoj ir prasidės. Norint atlikti kapitalinį remontą, apie leidimus reikia pradėti galvoti jau žiemą.

Pasak Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Šiaulių teritorijos skyriaus Statybos valstybinės priežiūros poskyrio vedėjo A. Dankiso, prieš atliekant kapitalinį remontą arba tada, kai ketinama griauti kapitalinę sieną, reikia kreiptis į Savivaldybės administracijos Architektūros skyrių ir parašyti prašymą išduoti leidimą rengti kapitalinio remonto projektą. Jei ketinama griauti tik pertvarą (nelaikančiąją konstrukciją), kontroliuojančių institucijų leidimo nereikia. Toks remontas prilygsta einamajam remontui, tačiau, be abejonės, reikia laikytis triukšmo prevencijos taisyklių.

Savivaldybei reikia pateikti daugiau nei pusės namo bendrasavininkų raštišką sutikimą. Tik gavus kaimynų sutikimą yra išduodamas projektavimo sąlygų sąvadas.

Sudėtingiau gauti leidimą buto rekonstrukcijai blokiniuose namuose, nes juose visos pertvaros yra nešančiosios. Taip pat neleidžiama naikinti visos buto sienos, galima padaryti tik angą, kuri turi būti sutvirtinta metaline konstrukcija.

Už nelegalų kapitalinį remontą - baudos

Gavus Savivaldybės leidimą reikia kreiptis į projektuotoją, kuris parengia projektą. Pastarąjį vėl reikia pateikti Savivaldybės administracijos Architektūros skyriui. Atsakingi specialistai jį įvertina ir išduoda leidimą būstą remontuoti.

Atlikus būsto kapitalinį remontą tenka kreiptis į statybos inspektorius arba internete susiradus atsispausdinti ir užpildyti statybos deklaracijos formą. "Mes visada konsultuojame žmogų, kaip deklaraciją užpildyti ir ją patvirtiname per 3 dienas. Patvirtintą deklaraciją dar reikia užregistruoti Registrų centre", - sakė A. Dankisas.

Jau pora metų galioja tvarka, kad Savivaldybės leidimo reikia net norint paprastai įstiklinti balkoną. Sutikimą stiklinti balkoną turi duoti ir bendrija arba daugiabutį eksploatuojanti bendrovė. Savivaldybės architektūros skyriui tokiu atveju pateikiamas įstiklinto balkono eskizas. Jei ketinama griauti balkoną, keisti konstrukcijas, įstiklinti nuo pat apačios, reikalingi savivaldybės leidimai jau ne buto kapitaliniam remontui, o rekonstrukcijai. Ši procedūra užtrunka ilgiau, nes dokumentų derinimo procedūra ilgesnė.

Inspektoriai niekam nepataria butą rekonstruoti ar kapitališkai remontuoti be leidimų. Nelegalus remontas gali būti "apdovanotas" bauda nuo 1 iki 4 tūkstančių litų. Maža to, sumokėjus baudą vis tiek reikės gauti privalomus leidimus.

Statybos įstatymo pataisos numato, kad visa, kas nelegaliai pastatyta, turi būti nugriauta, o kas nelegaliai rekonstruota - atstatyta. Todėl be leidimų pradėjus buto rekonstrukciją gresia ne tik bauda, bet ir atstatymo darbai.

Nelegaliai atliktos buto rekonstrukcijos įteisinti negalima, tad parduodant butą, jei pirkėjas ima kreditą iš banko, prireikia turto vertintojo paslaugų. Turto vertintojas negali pasirašyti buto vertinimo akto, jei rekonstrukcija yra neįteisinta Registrų centre.

Nelegalius remontus skundžia kaimynai

Be abejonės, remontuojant būstą savininkai turėtų laikytis paprasčiausio mandagumo. Konfliktų su kaimynais kyla mažiau, jei remontuojamo buto šeimininkai juos iš anksto įspėja, kiek laiko truks remontas, atsiprašo dėl kilsiančių nepatogumų ir nepalieka šiukšlių laiptinėse, lifte, prie šiukšlių konteinerių.

Dažniausiai į statybas kontroliuojančias institucijas kaimynai kreipiasi būtent dėl triukšmo. Reikalavimai yra tokie, kad nuo 8 val. iki 18 val. triukšmo lygis daugiabučiuose namuose gali būti iki 55 decibelų. Nuo 18 iki 22 val. - iki 50 decibelų. Nuo 22 iki 6 val. - iki 45 decibelų. Įprasto pokalbio metu triukšmo lygis būna maždaug 65 decibelai, o šaukiant paprastai siekia apie 80 decibelų.

Pasitaiko, kad žmonės, davę sutikimą rekonstruoti butą, gailisi - skundžiasi netvarka laiptinėje ir nepakeliamu triukšmu savaitgaliais. Neretai skambina inspektoriams ir skundžia kaimynus. Šiemet šalyje inspektoriams anoniminiu telefonu paskambino 113 žmonių, skųsdamiesi dėl galimai nelegalių remontų ir statybų. 75 tokie skambučiai buvo melagingi, kiti - pasitvirtino, tad pažeidėjus teko bausti.

Jau pora metų galioja tvarka, kad Savivaldybės leidimo reikia net norint paprastai įstiklinti balkoną. Sutikimą stiklinti balkoną turi duoti ir bendrija arba daugiabutį eksploatuojanti bendrovė.

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Ekologiška kosmetika, nekenksminga žmogaus sveikatai ir jį supančiai aplinkai, užima vos 3 proc. Europos kosmetikos rinkos, tad akivaizdu, kad mūsų odai tenka galybė įvairių chemijos produktų, kurių poveikis sveikatai nėra ištirtas. Apie tai, ką naudojame savo odai prižiūrėti, kalbamės su kosmetologe Vaida Gaubiene.

Svar­bu ne tik tai, ką te­pa­me ant kū­no, bet ir tai, ką val­go­me ir kaip gy­ve­na­me. Megan MERRITT-DANIELS nuotr.

Neištirta, bet nepavojinga?

Manoma, kad pirmąjį kremą pagamino senovės Graikijos medikas ir filosofas Galenas, sujungęs į vientisą produktą bičių vašką, rožių vandenį ir alyvuogių aliejų. Prancūzijoje ši medžiaga vis dar vadinama Galeno vašku, gebančiu išlyginti raukšles ir saugoti odą nuo išsausėjimo. Dabar gaminant kosmetikos produktus naudojama apie 10 tūkst. medžiagų – natūralių ir mineralinių, grynų, perdirbtų ir sintetinių.

Nors kosmetikai keliami dideli reikalavimai, daugelio cheminių junginių poveikis nėra iki galo ištirtas bei įrodytas tyrimais. Kosmetikos gamintojai kaltinimus atremia teigdami, kad įvairių konservantų, stabilizatorių, emulsiklių ir kitų mūsų odai nereikalingų medžiagų į produktus deda labai nedaug. Visi produkto ingredientai masės produkte mažėjimo tvarka surašomi ant pakuotės, nurodant tarptautinius pavadinimus. Pirkėjo teisė rinktis, ką pirkti ir kiek kartų įsigyto gaminio tepti ant kūno. „Reklama atlieka savo vaidmenį, - sako kosmetologė. - Perskaitę spaudoje ar išgirdę per televiziją apie pavojingas medžiagas kosmetikos gaminiuose, žmonės pirmiausiai jų ir ieško produkto etiketėje. Seniau mums nelabai rūpėjo, ar kreme yra parabenų, kurių dėka kosmetikos gaminiai galioja ilgiau nei įprastai. Dabar pirkėjai atidžiai skaito etiketes.“

Informacijos etiketėje vingrybės

Mokslininkai yra nustatę, kad parabenai gali sukelti ne tik odos niežėjimą, kontaktinį dermatitą, alergiją, bet ir daug rimtesnių bėdų. Įrodyta, kad šie sintetiniai konservantai prisideda prie kiaušidžių, krūties vėžio susidarymo, gali pakenkti vaisiaus vystmuisi. Butilparabenai bei izobutilparabenai netgi geba pamėgdžioti pačių moteriškiausių hormonų estrogenų, atsakingų už mūsų jaunystę ir žavesį, veiklą. Ir nors parabenai labai teršia mūsų odą ir organizmą, jų naudojimas yra pigus būdas kosmetikos produktams konservuoti, kad šie greitai nesugestų.

Pagrindinė kremų ir pienelių dalis – vanduo. Dauguma kosmetikos gamintojų naudoja paprastą distiliuotą vandenį. Tuo nesunku įsitikinti, tereikia žvilgterėti į etiketę - INCI: Aqua. Kuo daugiau Aqua, tuo mažesnė produkto savikaina. Rečiau naudojamas mineralinis jūros vanduo - Maris aqua, dar rečiau – vandenį pakeičiantys distiliuoti augalų ekstraktai, t. y. hidrolatai, pvz., Lavandula angustifolia water.

Kitas itin svarbus ingredientas – lipidai, privalantys padėti išlaikyti odą drėgną, ją suminkštinti ir maitinti. Deja, tai padaryti gali tik kokybiški šalto spaudimo nerafinuoti aliejai, kuriems, naudojant kartu su hidrolatu, veiksmingumu neprilygsta jokie kremai. Hidrolatai yra vieni seniausių aromaterapinių ir kosmetinių produktų, gaunamų distiliuojant augalų žiedus, lapus, medieną ar dervą. Hifrolatai dažnai vadinami tiesiog gėlių, iš kurių jie yra distiliuoti, vandeniu, pvz., rožių vanduo.

Beveik visi gaminami kosmetikos produktai iš esmės yra emulsijos, t. y. dviejų nesimaišančių skysčių - vandens ir riebalų - mišinys. Kasdien naudojamos natūralios emulsijos – pienas, grietinė, sviestas. Dirbtinė emulsija, kuri išgaunama kratant, plakant, maišant ir pan., turi vieną nepageidaujamą savybę – po kiek laiko ji vėl savaime išsisluoksniuoja į vandenį ir riebalus. Kad taip nenutiktų, naudojami emulsikliai. Žymusis Galenas savo kremui panaudojo natūralios kilmės emulsiklį – nerafinuotą bičių vašką, praturtinantį odą vitaminais, propoliu, medumi, specialiomis rūgštimis. Dabar naudojami emulsikliai – vaškinės prigimties medžiagos, nusėdančios odos raginiame sluoksnyje ir suklijuojančios negyvas ląsteles. Laikui bėgant, negyvas odos raginis sluoksnis vis storėja, oda pilkėja, praranda gyvybingumą bei „pasipuošia“ smulkiomis raukšlėmis.

Kad kremas būtų lengvas ir purus, žvilgėtų, nepakistų keletą metų, akimirksniu susigertų į odą, be emulsiklių, naudojama ir daug kitų funkcinių ingredientų, todėl, anot kosmetologės, neteisinga manyti, kad išsirinkę kremą be parabenų turėsite mažiau kenksmingą priemonę.

Tikro natūralumo ženklai

Gal kas nors norėtų užginčyti, jog metų metus naudojame kosmetikos priemones, kuriose apstu sveikatai pavojingų medžiagų, tačiau nejaučiame jokio neigiamo jų poveikio. „Reikia neužmiršti, kad šios medžiagos linkusios kauptis organizme ir ilgainiui sukelti sveikatos sutrikimų“, - perspėja kosmetologė.

Akivaizdu, kad norėdami išvengti akistatos su ligomis turėtume naudoti natūralias odos priežiūros priemones, kuriose nėra kenksmingų ingredientų. Natūralios kosmetikos pagrindą turi sudaryti natūralūs ekstraktai, pvz., citrinmedžio, žaliosios arbatos ir kt., natūralūs eteriniai eukalipto, persikų ir kt. aliejai, vitaminai A, B, C, E ir kt. Natūralios kosmetikos gaminiuose gali būti panaudotos ir alfa hidroksirūgštys, žmogaus organizmui naudingos bakterijos fermentai, pvz., laktobacillus fermentas ir kt. Sudedamųjų dalių sąraše neturėtų būti arba gali būti labai mažais kiekiais sintetinių konservantų, t. y. visų rūšių parabenų, metylsotiazolinono, metildibromo, glutaronitrilo, benzoinės rūgšties, formaldehido, taip pat kvapiklių,slepiamų žodeliais „parfum“ ir „aroma“, bei dažiklių, kurie žymimi ženkliuku Cl su skaičiais, pvz., Cl 71105. Natūrali kosmetika itin jautri mikrobų taršai, tad kuo jos galiojimo laikas trumpesnis, tuo priemonė turi mažiau konservantų, kaip, beje, ir kuo daugiau ingredientų, tuo mažiau natūralumo.

Anot kosmetologės, natūralios ir bet kurios kitos kosmetikos poveikis žmogui yra individualus. „Būtų sunku rasti žmogų, galintį pasigirti, kad užaugo natūralioje aplinkoje, lakstė po natūralią pievą, uodė natūralų gėlių aromatą. Visi mes esame cheminės epochos aukos, tad nereikia stebėtis, kad neretai natūralūs ingredientai, pvz., citrusinių vaisių aliejai, sukelia alergines reakcijas, pasireiškiančias odos bėrimu, paraudimu, perštėjimu. Vadinasi, svarbu ne tik tai, ką tepame ant kūno, bet ir tai, ką valgome ir kaip gyvename.“

Natūrali kosmetika itin jautri mikrobų taršai, tad kuo jos galiojimo laikas trumpesnis, tuo priemonė turi mažiau konservantų, kaip, beje, ir kuo daugiau ingredientų, tuo mažiau natūralumo.

Ledų, kaip ir popieriaus bei parako, tėvynė yra Kinija. Ten dar prieš mūsų erą turtuolių namuose ant stalo tiekdavo užšaldytas vaisių sultis - pirmuosius ledus. Jų gaminimo receptai ir saugojimo būdai buvo didžiausia paslaptis.

Di­džio­ji le­dų is­to­ri­ja pra­si­dė­jo 1292-ai­siais, kai ve­ne­ci­jie­tis Mar­kas Po­las su­grį­žo į Tė­vy­nę po 20 kla­jo­nių Azi­jo­je me­tų. Be ki­tų ver­tin­gų re­lik­vi­jų, jis at­si­ve­žė ki­niš­ko „už­šal­dy­to van­dens“ re­cep­tų. Lotus HEAD nuotr.