Irena BUDRIENĖ

Šią savaitę į Pagryžuvį atvykę aukšto rango jėzuitai – Latvijos ir Lietuvos provincijolas Gintaras Vitkus ir anksčiau šias pareigas ėjęs Aldonas Gudaitis bei čia savo vienuolio kelią pradėjęs garbaus amžiaus jėzuitas Anicetas Tamošaitis pranešė gerąją naujieną – jėzuitai atsisako pretenduoti į tarpukariu turėtą Pagryžuvio dvarą. Valstybė jėzuitams už Pagryžuvio dvarą pasiūlė atlyginti, perduodama pastatą Vilniuje.

Pagryžuvio dvaras - gamtos ir žmonių gerumo darnos vieta.

Apsilankymo Pagryžuvyje dieną vienuoliai pavadino tiesos ir teisingumo ženklu pažymėta diena. Jie šiltai bendravo su šiuo metu Pagryžuvyje gyvenančiais ir čia globojamais įvairaus amžiaus neįgaliais žmonėmis bei su įstaigos administracija.

Sovietmečiu nuo 1951 iki 2006 metų Pagryžuvyje buvo įsikūrusi plaučių tuberkuliozės sanatorija. Šiuo metu čia veikia Aukštelkės psichoneurologinio pensiono filialas, kuriame gyvena 48 neįgalieji. Filialas skirtas laikinai ar nuolat gyventi suaugusiems neįgaliems asmenims, sergantiems lėtinėmis psichikos ligomis, turintiems intelekto sutrikimų. Globojamieji negali gyventi savarankiškai, todėl jiems suteikiama priežiūra, slauga bei medicininis aptarnavimas.

Pagryžuvio dvaro romantinio stiliaus rūmai pastatyti 1858 metais pagal įžymaus to meto architekto F. Rimgailos projektą. XVIII a. pabaigoje dvaras priklausė didikams Šemetoms, vėliau - Pšeciševskių šeimai. Nuo 1878 metų dvarą valdė penkios grafų Riomerių kartos. Po Pirmojo pasaulinio karo dvaras buvo nacionalizuotas ir vėliau atiduotas jėzuitams. Dvaras stipriai nukentėjo per karą atsidūręs fronto linijoje.

Žinomi faktai, kad dėl jėzuitų įsikūrimo Pagryžuvyje buvo tartasi su ministru pirmininku A. Voldemaru ir prezidentu A. Smetona. Pirmieji naujakuriai išvyko į buvusį grafo Mykolo Riomerio dvarą Pagryžuvyje 1929 metų vasarą. "Pagryžuvio dvaras su dideliu mūriniu namu ir gražiu parku yra miškingoje vietovėje prie Gryžuvos upelio, – savo broliams Vokietijoje rašė namų vyresniuoju bei naujokyno vedėju paskirtas t. Povilas Boegneris. – Iki geležinkelio stoties tik 2 km, o iki garsiosios Šiluvos šventovės – 13. Kadangi čia aukštuma ir aplinkui daug miškų, apylinkė laikoma viena sveikiausių Lietuvoje. Buvęs ponų namas yra 52 m ilgio, trijų aukštų. Be to, yra ir ūkiui skirtų pastatų. Žemė, kurios dvaras turi net 75 ha, derlinga. 25 hektarus užima miškai ir pievos."

Iš pradžių vienuoliai gyveno labai skurdžiai, neturėjo nei kėdžių, nei lovų, o jau 1931 metais buvo remontuojamos gyvenamosios patalpos, nupirktos kelios ūkio mašinos ir įvesta elektra. Buvo įsteigta net pašto agentūra, įvestas telefonas. Jėzuitų ūkis tada turėjo dešimt arklių, 20 karvių, 35 kiaules, 150 vištų ir du avilius bičių. Namuose buvo 39 gyventojai. Tais metais tėvai vadovavo 17 rekolekcijų vienuolyne bei apylinkėse, klierikai naujokai dėstė tikybą šešios pradžios mokyklose, o į buvusio dvaro rūmuose įrengtą koplyčią sekmadieniais į Mišias susirinkdavo apie 500 žmonių.

Šiauliai buvo nemažas pramonės centras, turėjęs gerą susisiekimą, tad jėzuitams rūpėjo apaštalauti ir čia. Naujųjų namų vyresniuoju tapo t. B. Andruška. 1936 m. balandį jis buvo paskirtas provincijolu ir privalėjo grįžti į Kauną, tačiau per tą laiką Šiauliuose jam pavyko įsteigti rezidenciją, buvo pastatyta Jėzuitų bažnyčia, kurią greitai pamėgo šiauliečiai, jėzuitai apaštalavo mieste ir apylinkėse, palaikydami glaudžius ryšius su Pagryžuvio naujokynu.

Pensiono direktorė Janina Baranauskaitė, jėzuitų provincijolas Gintaras Vitkus, apskrities viršininko pavaduotojas Vidmantas Jarulis ir tėvas Aldonas Gudaitis.		Tėvas Anicetas Tamošaitis 1942-1944 m. gyveno Pagryžuvio naujokyne. Autorės nuotr.

Atkūrus Nepriklausomybę, jėzuitai bandė atgauti jiems priklausiusį Pagryžuvio dvarą, tačiau vietos valdžios atstovai nesutiko jo grąžinti. Per pastaruosius kelerius metus į Pagryžuvio dvarą investuota nemažai valstybės lėšų, kurios, pastatą grąžinus buvusiems savininkams, nebūtų kompensuotos. Galiausiai rasta išeitis patenkino abi puses: suremontuotame jaukiame Pagryžuvio dvare ir toliau bus globojami neįgalieji, o jėzuitai gaus tokios pat vertės pastatą Vilniuje.

Pagryžuvyje apsilankę vienuoliai noriai apžiūrėjo gyvenamąjį namą, domėjosi, kokios sąlygos sudarytos čia globojamiems žmonėms. Ypač įdomu buvo devintą dešimtį bebaigiančiam tėvui Anicetui Tamošaičiui, kuris 1942-1944 metais Pagryžuvio vienuolyne pradėjo eiti savo pašaukimo keliu, buvo naujokas. "Tada buvau 20 metų vyras", – prisimena Anicetas Tamošaitis. Tuo metu vienuolyne gyveno apie 45 žmones. Valgomasis buvęs ten pat, kur dabar yra pensiono valgykla, išlikę sraigtiniai laiptai, kitos interjero detalės, kurias tėvas Anicetas puikiai prisimena. "Dabar esu ant 90 metų slenksčio, o kuo daugiau žmogui metų, tuo gilesni yra jo praeities prisiminimai", – sako jis. Anicetas Tamošaitis prisimena, kad vienuolyną supo didelis sodas, o lauko darbams vienuoliai laikė keturis arklius. "Turėjome savo elektrą – vokiečiai buvo surinkę dyzelio motorą su akumuliatoriaus baterija, vandenį irgi turėjome – pumpuodavome į namo vidų", – prisimena tėvas Anicetas Tamošaitis. 1944 metais A. Tamošaitis turėjo pasitraukti iš Lietuvos. Iš pradžių gyveno Vokietijoje, po to – Amerikoje. Šiuo metu jis tarnauja Šiaulių Šv. Ignaco bažnytėlėje. Tėvas Anicetas juokavo, kad kai nebegalės vykdyti pareigų, savo senatvę norėtų praleisti Pagryžuvyje. "Nors jėzuitai turi savo senelių namus Kaune, mielai užbaigčiau savo karjerą ten, kur pradėjau", – sako jis.

Anot Jėzuitų provincijolo Gintaro Vitkaus, čia, Pagryžuvyje, galima švęsti žmonių teisingumą ir sugebėjimą taikiai spręsti klausimus. Lietuva po komunizmo griuvimo patyrė nemažai išbandymų. Šeimos, katalikų bažnyčia ir kitos religinės bendruomenės daug vargo dėl sovietiniais laikais nacionalizuoto turto. Didžiausias iššūkis – kaip atkurti teisėtą nuosavybę, nenuskriaudžiant tų, kurie naujai čia įsikūrė. Gintaras Vitkus pabrėžė, kad Pagryžuvyje visada buvo atliekami geri darbai: jėzuitai čia ugdė jaunus savo draugijos narius, kurie buvo pasirengę tarnauti visuomenei – skleisti evangelijos šviesą, sovietmečiu ši vieta buvo naudojama žmonėms gydyti, o dabar, Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu, čia atjautos sulaukia neįgalieji. "Čia bus gamtos ir žmonių gerumo darnos vieta, padėsianti žmogui likti oriam", – kalbėjo G. Vitkus.

Susitikimo proga apsikeista dovanomis – jėzuitai pensiono administracijai padovanojo knygų, o įstaigos direktorė Janina Baranauskaitė čia gyvenusiam tėvui Anicetui Tamošaičiui įteikė įrėmintą Pagryžuvio dvaro nuotrauką.