Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Visi norime gerai jaustis, gražiai atrodyti, turėti daug energijos ir puikią sveikatą. Vieni mano, jog šio eliksyro paslaptis – aktyvus sportas, kiti – kad tinkamai subalansuota mityba, treti teigia, jog tai tiesiog žalingų įpročių neturėjimas. "Visi galime susikurti norimą išvaizdą, puikią savijautą ir galimybę su džiaugsmu žengti gyvenimo keliu – žmogaus noras, tikėjimas, pastangos ir kryptinga veikla padeda pasiekti stulbinamų rezultatų", - tvirtina sveikos gyvensenos klubo "Šviesuoliai" pirmininkė Irena Alzbutienė.

Sveikos gyvensenos klubo "Šviesuoliai" pirmininkė Irena Alzbutienė sako, kad atsitiktinai nieko nebūna. Pasako jos, ji dėkinga sau, kad gebėjo priimti laiku atėjusią informaciją ir pasinerti į ją. Per 15 metų išbandyta viskas: eketė, šalto vandens procedūros, masažai, kvėpavimo praktikos, žarijos, vaisių ir daržovių sulčių terapija ir galybė žemiškų stebuklų, išmokiusių pažinti save. Autorės nuotr.

Oficiali sveiko gyvenimo pradžia

Jau 15 metų ponia Irena aktyviai dalyvauja sveikos gyvensenos fronte. Per tą laiką perskaityta galybė literatūros apie sveiką mitybą ir sveiką gyvenimo būdą, išklausytos kelios dešimtys paskaitų, savo pačios kūnu pajaustas badavimo stebuklas, susipažinta su įvairiais sveikos mitybos mėgėjais – vegetarais bei jiems prijaučiančiais žmonėmis, žaliavalgiais, sėkmingai mintančiais tik žaliu, termiškai neapdorotu maistu, ir tais, kurie nė dienos be mėsos ištverti negali.

Pati susižavėjau daržovėmis – besirūpinant sveikata, kiekvieno mūsų pietų lėkštės didžiąją dalį turi užimti daržovės, o ne mėsa. Jei vyras valgo mėsą, tai man užtenka bulvių košės su daržovėmis. Tiesa, retkarčiais ir aš neatsisakau mėsos gabalėlio, tačiau vietoj kiaulienos renkuosi paukštieną ar kitą švaresnės mėsos gabalėlį. Pritariu manantiems, jog geriau suvalgyti mažą gabalėlį kokybiškos, nei kilogramą prastos mėsos."

D. Kepenio sveikatingumo mokykloje ponia Irena ne tik įgijo pradžiamokslį apie sveiką gyvenimo būdą, bet ir pirmąkart gyvenime dalyvavo atliekant ritualą "Mano sieloj šiandien šventė", kurio metu visi dalyviai apsikabindami vienas kitam linkėjo geros dienos. "Stovėjau tarsi stabo ištikta, - mena ponia Irena. - Žmonės vis ėjo, apkabindavo mane bei linkėdavo geros dienos, o mano rankos svyrojo ir nedrįso nieko apkabinti, taip giliai buvau įlindusi į savo kiautą! Širdy kirbėjo keistas jausmas. Dabar jaučiuosi visiškai laisva, apkabindama šalia savęs esantį žmogų. Teko pastebėti, kad šį barjerą įveikti turi kiekvienas naujai įsiliejęs į mūsų gretas."

Kas žingsnį – blogo maisto pagunda

Sveikuolė Irena prisipažįsta abejojanti, ar apskritai yra sveiko maisto, nes gamta užteršta, žmonės kvėpuoja užterštu oru, ant darže auginamų daržovių lyja nežinia kuo praturtintas lietus, o parduotuvių lentynos lūžta nuo modifikuoto maisto produktų.

Palangoje vykusiame seminare sveikuolė sužinojo, jog ypač reikėtų vengti vadinamojo prieskonių karaliaus – E621, praktiškai neturinčio nei skonio, nei kvapo. Šis sintetinis skonio stipriklis prastos rūšies peršaldytą mėsą geba paversti nepaprastu skanėstu. Pakliuvęs į organizmą, preparatas ypač greitai su krauju prasiskverbia į smegenis ir sustiprina alkio bei skonio pojūčius, todėl valgant net ir labai prastos kokybės maistą būna nepaprastai skanu. Nuo dažno E621 vartojimo skonio receptoriai praranda jautrumą, todėl dažnai jį vartojančiam žmogui maistas be šio papildo atrodo beskonis. Intensyviai vartojantis E621 praturtintą maistą žmogus ima skųstis galvos skausmais, širdies ritmo padažnėjimu, silpnumu raumenyse, mieguistumu ir daugeliu kitų negalavimų. Tad, anot pašnekovės, nėra ko stebėtis, kad dar mokyklos slenksčio nespėję peržengti vaikai skundžiasi regėjimo sutrikimais, alergijomis, serga astma, diabetu ir kitomis rimtomis ligomis. "Valgyti nesveikus produktus yra tas pats, kaip į dyzelinio automobilio variklį pilti benziną. Kaip mašina, taip ir ilgainiui užterštas žmogaus kūnas pradeda "užsikirsti". Žinoma, nuo civilizacijos nepabėgsi, tačiau jos gėrybėmis privalu naudotis saikingai ir protingai. Nepatingėkime atidžiau rinktis maisto produktus, atkreipdami dėmesį į tai, kas parašyta etiketėje, - pataria ponia Irena. - Pirmenybę teikiant ne svečiose, bet mūsų šalyje augantiems vaisiams bei daržovėms."

Pilnas skrandis – žalingas įprotis

Kad valgiu neužterštume kūno, svarbu galvoti ne tik ką, bet ir kiek valgome, nes viskas, ko organizmas nebepajėgia suvirškinti, kaupiasi mūsų kūno silpnosiose vietose ir virsta liga. "Esu tai, ką suvalgau", - mėgsta sakyti prancūzai, o Ajurveda patikslina: "Ir ką pasisavinu." Ajurvedos posakis "Ama – visų ligų mama" ypač populiarus tarp sveikuolių. Ama – toksinai, druskos, riebalai, nuodai, šlakai ir visos kitos blogybės, kurių perteklius žmogaus organizme, anot ponios Irenos, sukelia gaisrą.

"Valgant reikia turėti saiką, o ne kimšti tiek, kad vos tik pakilus nuo stalo kūną užlieja tingulio ir miego banga, kadangi organizmas visą energiją nukreipia ne kokiai nors veiklai, o maistui virškinti, - sako ponia Irena. – Ši pilnumo būsena, kuri jaučiama kaskart pavalgius, pamažu tampa įprasta, suvokiant ir vertinant ją kaip sotumo jausmą. Iš tiesų, suvalgę sveiko maisto, skrandyje turite patirti ne pilnumo, bet lengvumo jausmą, kuris iš pradžių sudaro alkio įspūdį. Sotumo jausmas kyla ne iš karto, bet palengva, suteikdamas organizmui energijos, darbingos bei geros nuotaikos visai dienai."

Tingime būti sveiki

Ligas sukelia besaikė mityba ir netinkama gyvensena. Gera sveikata - gera savijauta, puiki nuotaika, pasitikėjimas savimi. Ne veltui sakoma: "Susirgai – keisk mitybą, esi nelaimingas – keisk aplinką." Kaip elgiamės susirgę? Puolame į depresiją, ryjame ne tik daktarų, vaistininkų, bet ir pažįstamų rekomenduotas tabletes, kantriai sėdime prie televizoriaus, laukdami stebuklo, retsykiais pavartydami vieną kitą straipsnį apie sveiką gyvenimo būdą, tačiau patys nesiruošiame nieko daryti. Jei mažiau tingėtume ir daugiau imtume domėtis tuo, ką valgome, susimąstytume, ar tik ne laikas keisti savo gyvenimo būdą bei požiūrį į daugelį dalykų, išmoktume valdyti pyktį, stengtumės patirti kuo mažiau neigiamų emocijų, išvengtume daugelio ligų ir visų kitų blogybių. Ar bus mūsų gyvenimas ilgas, sveikas ir laimingas, priklauso tik nuo mūsų pačių.

"Be darbo nieko nebus, - užtikrina sveikuolė Irena. – Reikia stengtis nugalėti tai, ką per savo tingumą į kūną įsileidai. Tam, be abejo, reikalingos žinios. Man pačiai prireikė nemažai laiko, kol išmokau įgytas žinias pritaikyti kasdienybėje. Kada sirgau sloga, net neprisimenu, galbūt žiemą maudydamasi eketėje visas ligas joje palieku. Džiaugiuosi, jog nei mano rankinėje, nei namuose nėra jokios tabletės, nors dauguma mano amžiaus žmonių be jų neapsieina. Nemanau, kad labai sveika gerti vaistus, nes jie tik užblokuoja skausmą. Žinoma, daugeliui to užtenka, nes žmogus vien iš savo tingumo pasitenkina palengvėjusia savijauta, nebesukdamas sau galvos, kas iš tiesų vyksta jo organizme, vos tik tabletė ima tirpti skrandyje."

Avantiūra ligoninėje

Kai po operacijos teko slaugyti vyrą, anot sveikuolės, ji dar nieko nežinojusi apie sveikuolišką judėjimą. Ponia Irena vis dar mena, kaip kaskart prieš eidama lankyti savo vyro ji, kaip ir dauguma savo artimuosius slaugančių žmonių, skubėdavusi turgun pirkti šviežios mėsos buljonui, spanguolių – kisielui ir pilnais krepšiais nešina visokio gėrio pasukdavusi ligoninės link.

"Tik vėliau supratau, kad ne palengvindavau, bet dar labiau apsunkindavau ligonio gyvenimą, nors mano norai buvo patys geriausi – kuo greičiau padėti atgauti prarastas jėgas. Belieka džiaugtis, kad mano netinkama, tačiau iš širdies teikiama pagalba nepadarė didelės žalos, - atvirauja sveikuolė. – Iš spanguolių reikėjo spausti sultis ir duoti ligoniui, o ne virti kisielių, kurio sudedamosios dalys rūgštis ir krakmolas visiškai nesuderinami, todėl skrandžiui nepriimtini produktai."

Vėliau, po dar vienos savo vyro operacijos, ponia Irena jau buvo įgijusi patirties. Operacija buvo sudėtinga, tad po jos buvo rimtas pooperacinis laikotarpis. Ligonį prižiūrintis gydytojas griežtai prisakė tris paras neduoti gerti nė lašo vandens, tik nuolat juo vilgyti ligoniui lūpas. "Kai baigiasi badavimo laikas, reikia vėl pamažu organizmą pripratinti prie maisto, todėl be galo svarbu teisingai "išeiti" iš badavimo dietos. Visų pirma reikia pasirūpinti kasos darbo atkūrimu, todėl būtina išgerti bent pusę stiklinės rūgusio pieno, vėliau – skiestų sulčių. Buvau šokiruota, kai slaugytoja į palatą įėjo nešina lėkšte manų košės, kurią, žinoma, liepiau kuo skubiau nešti atgal, - pasakoja ponia Irena. - Taip ir nesupratau, ką ligoninėje veikia dietologai, nes ligonio mityba pooperaciniu periodu tekdavo rūpintis pačiai. Gerai, jei žmogus žino, ką tokiu atveju daryti, tačiau daugelis apie tai neturi nė menkiausio supratimo. Artimieji ligoniui neša kas ką sugalvoja, o vėliau skėsčioja rankomis, kai iš visos širdies suneštų gėrybių neatlaikę skrandžiai ima ir užsiliepsnoja".

Žmogus yra toks, kokios yra jo mintys

Jeigu norime, kad mūsų gyvenimas iš esmės pasikeistų, pirmiausia derėtų pakeisti savo mintis. Anot ponios Irenos, negali žmogus būti laimingas ir sveikas, jei jis neseka savo minčių. Žmogus laimingas tiek, kiek pats nori būti laimingas. Mąstydami sukuriame tam tikrą mus supančią aurą – mūsų mintys, žodžiai, įsitikinimai suformuoja mūsų patyrimus ir mūsų gyvenimą. Jei savo protą programuojame tyromis mintimis, tai gyvename tyrai, o jei protas kupinas netyrų minčių – gyvename nedorai. Jausmai ir mintys mūsų kūnui yra tarsi kuras, energija ir sveikatos pagrindas. "Tai, ką darai, reikia daryti 100 procentų, - tvirtina sveikuolė. – Norint pasiekti užsibrėžtą tikslą, visos mintys turi būti nukreiptos būtent į tuo momentu atliekamą veiksmą, o ne blaškytis kitoje erdvėje. Apie ką mąstome gamindamos maistą? Dažna šeimininkė produktus į puodą krauna galvodama apie tai, kas ką pasakė darbe, ar apmąstydama kitus dienos įvykius, tad nėra ko stebėtis, kad po atmestinai be meilės lašo paruoštos vakarienės namiškiai ima skųstis skrandžio skausmais ar dujomis žarnyne."

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Pasikalbėti apie gyvenimą, paženklintą reumatoidiniu artritu, ėjau į traumatologijos skyrių, kuriame pašnekovė gydėsi šlaunikaulio lūžį. Norėdama parodyti stiprybę jai teikiančią kuklutę maldaknygę, sukaupusi visas jėgas moteris sunkiai ištiesė ligotą ranką, tačiau jai iš veido nė akimirkos nedingo nuoširdumu trykšte trykštanti šypsena. "Liga nesugebėjo atimti iš manęs entuziazmo, o akistata su negale išmokė į gyvenimą pažvelgti kitomis spalvomis", - sako ponia Valerija Noreikienė.

Reumatoidiniu artritu serganti Valerija Noreikienė sako, kad bendraujant su likimo draugais užsimiršta bėdos, geliantis skausmas. Autorės nuotr.

Užklupo netikėtai

"Ligos priežasties nežinau, kaip, beje, ir jos pradžios nė nepastebėjau, tik vieną gražų rytą pabudusi supratau, kad nebegaliu atsikelti iš lovos, - pasakoja ponia Valerija. – Kai esi jauna, darbingo amžiaus, nuolat tarp nesibaigiančių reikalų besisukanti moteris, labai sunku priimti netikėtai į gyvenimą įsiveržusią ligą. Sustingęs man nepaklųstantis kūnas siaubingai išgąsdino mane – negalėjau ne tik atsikelti iš lovos ar pasiversti ant šono, bet netgi nepajėgiau pajudinti rankų. Vėliau kas rytą net ir smulkiausi sąnariai vieningai skelbdavo sąmokslą, o geliantis, ne vieną ašarą nubraukti priverčiantis skausmas dar labiau apsunkino jau ir taip pasikeitusią mano kasdienybę. Artėjant vakarui, kūno sąstingis pamažu atlėgdavo, tad judesiai tapdavo šiek tiek lengvesni." Vis dėlto vėliau paaiškėjo, jog reumatodinio artrito priežastis slypi ponios Valerijos imuninėje sistemoje – sąnario uždegimą sukelia žmogaus organizme atsirandantys vadinamieji imuniniai kompleksai, kurie labai dažnai "įsikuria" sąnarių kapsulėse, sukeldami jų uždegimą. Liga pirmiausia pradeda niokoti mažuosius – plaštakų, pėdų bei riešų sąnarius, vėliau neaplenkdama ir stambesniųjų - alkūnių, pečių, kelių, klubų - sąnarių.

Ligos palydovas – geliantis skausmas

Reumatoidinis artritas ponios Valerijos gyvenimą pasuko kita linkme. Susitikimai su medikais poniai Valerijai padėjo pažinti ligą, išmokė valdyti save, savo kūną bei atrasti pagalbos sau metodus ir pritaikyti pačius paprasčiausius veiksmus, kad gyvenimas taptų bent šiek tiek lengvesnis. Moteris džiaugiasi, jog geliantį skausmą apraminti padėjo medikamentai, nors iš pradžių liga ilgai nepasidavė gydoma. "Vaistų asortimentas ganėtinai didelis, tačiau praėjo nemažai laiko, kol medikams pavyko atrasti mano organizmui tinkamus medikamentus, išlaisvinusius nuo varginančio bei sunkiai pakeliamo skausmo, kurio galbūt nesukelia kitos ligos, - svarsto pašnekovė. – Kiekviena liga žmogui jo gyvenime sukelia ne tik sumaištį, bet ir diskomfortą, tačiau kai neįmanoma apsiginti nuo ligą lydinčio skausmo, gyvenimas tampa išties sudėtingas."

Ligos pėdsakai – deformuoti sąnariai

Reumatoidinis artritas niokoja ne tik sąnarius, bet ir aplink juos esančius raiščius, sausgysles bei kitus audinius. Dėl šios priežasties išsikraipo plaštakų ir pėdų pirštai, atsiranda deformacijos, primenančios gulbės kaklą, plaktuką ar sagos kilpą. Neretai pasitaiko, kad pirštai susikryžiuoja tarsi žirklės, tuomet į pagalbą tenka kviestis chirurgus, tačiau, anot ponios Valerijos, net ir tuomet žmogaus širdis nenustoja svajoti, o darbščios, nors ir negrįžtamai ligos deformuotos rankos kurti tai, kas miela širdžiai ir gražu akiai. Ponia Valerija kartu su kitomis sąnarių ligomis sergančiomis moterimis rezga mintį apie reumatoidinio artrito iškraipytų rankų fotografijų parodą. "Mes norime parodyti, jog ištiktas negalės žmogus nepuola į neviltį, bet atranda savyje iki tol kažkur giliai tūnojusių jėgų ir sukuria stebuklus, apie kuriuos būdamas sveikas dėl laiko stokos galėjo tik pasvajoti", - sako ponia Valerija.

Gydymui - ir senolių išmintis

Anot pašnekovės, ši žiauri sąnarius niokojanti liga ją paskatino išbandyti liaudies medicinoje gerai žinomus gydymosi metodus. Kiekvienas patarimas priimtas su didžiausia viltimi, jog liga nors trumpam taps švelnesnė. "Kas rytą stipria vandens srove stengiuosi išjudinti sustingusius sąnarius, kad galėčiau pakelti rankas ir susišukuoti plaukus, valgydama paimti šaukštą, atsiriekti duonos ir atlikti kitus veiksmus, apie kuriuos būdami sveiki niekada nė nesusimąstome, nes kol sąnariai sveiki, mes jų tarsi nejaučiame, - tikina ponia Valerija. – Ne kartą sąnarių skausmą malšinau kvapnioje kadagių šakelių vonioje, išbandžiau įvairius kompresus, tepalus, iš pačios rinktų žolelių prisiruošiau antpilų, nuovirų. Nors visos šios priemonės nepašalina ligos priežasties, jos bent laikinai apmalšina skausmą ir sumažina kūno įtampą."

Nevengia kitų ligų draugijos

"Liga viena nevaikšto, - atsidūsta ponia Valerija. Reumatoidinį artritą lydi osteoporozė, kuri ganėtinai greitai mano kaulus pavertė trapiais cukraus gabaliukais, nuo menkiausio barkštelėjimo subyrančiais į sunkiai surenkamą visumą." Osteoporozė ypač pavojinga paspaudus šaltukui bei iškritus pirmajam sniegui, nes tuomet sunkiausia išvengti griuvimo. Osteoporozei būdingas ir, beje, labai pavojingas, šlaunikaulio lūžis neaplenkė ir ponios Valerijos, kai ji spustelėjus pirmiesiems šalčiams, netikėtai slystelėjusi pargriuvo gatvėje. "Reumatodinis artritas negailestingai sunaikino klubo bei kelio sąnarius, tad trejus metus laukusi eilėje po dviejų sėkmingų operacijų bei ilgo reabilitacijos periodo išmokau valdyti dirbtinius kelio ir klubo sąnarius, - pasakoja ponia Valerija. – Osteoporozės pažeistas šlaunikaulis lūžo kaip tik tarp tų dviejų dirbtinių sąnarių. Esu itin dėkinga iš naujo mane "surinkusiems" medikams, kurie kol kas negali manęs nudžiuginti geromis lūžio gijimo prognozėmis."

Pasigedo dvasinės pagalbos

Kiekvienas žmogus – individualybė, tačiau, anot pašnekovės, netikėtai susirgus sunkia įprastą gyvenimo ritmą stabdančia liga net ir pats stipriausias žmogus išmušamas iš pusiausvyros, todėl psichologo pagalba kiekvienam sergančiajam yra gyvybiškai būtina. Ponia Valerija įsitikinusi, jog tokia pagalba padėtų ne tik suvokti kupinus nerimo pojūčius bei dar nepatirtus išgyvenimus, kuriuos tenka išgyventi staiga užklupus ligai, bet ir palengvintų susitaikymą su liga, išmokytų ją kontroliuoti. "Liga – tai pamoka, kurią privaloma išmokti, antraip labai lengva palūžti kasdien galinėjantis su skausmu", - tvirtina moteris. Dvasinė pagalba – stiprus vaistas, padedantis iš naujo grįžti į visavertį gyvenimą, nesvarbu, jei ir nebe į tokį, koks buvo prieš tai. Deja, būtent jos dar labai trūksta mūsų poliklinikose ir ligoninėse.

Stiprybė – maldoje

V. Noreikienė tikina, jog negyvena vien tik liga, būna dienų, kai Dievas, grąžindamas stiprybę jos sustingusiam kūnui, leidžia pasijausti geriau. "Niekada neprarandu vilties, jog mane varginanti bloga savijauta truks tik laikinai. Visada tikiu, jog išaušus dienai pasijusiu daug stipresnė, - šypsosi pašnekovė. – Tomis stiprybės kupinomis akimirkomis ypač mėgstu krapštinėtis savo darže – sodinti, ravėti, o paskui džiaugtis tuo, ką pavyko užauginti. Stengiuosi neapkrauti kitų. Vaikams visada sakau, jog ateis diena, kai jie galės pasirūpinti manimi, tačiau kol dar įstengiu, judu pati, nes tai man teikia didelį malonumą." Ligos išvargintais pirštais ponia Valerija sklaido mažytę maldaknygę, kurią parašė Sibiro tremtyje kalinti lietuvė mergaitė, nė akimirkos nepraradusi vilties bei tikėjimo geresniu rytojumi. "Pykčio užantyje nelaikau, - sako ponia Valerija. – Ant ko pykti? Tas, kuris pyksta, nepažįsta Dievo. Neužtenka retkarčiais nueiti į bažnyčią, persižegnoti, atsiklaupti – tai tik paviršutinis tikėjimas. Gilios dvasinės studijos padeda priimti visus gyvenimo išbandymus. Gyvenimo, kaip ir ligos, deja, nepasirinksi, tad man nekyla minčių, kodėl būtent aš susirgau sunkia skausminga liga."

Bendravimas – savotiškas gydymo metodas

Anot pašnekovės, kas geriau supras tave kamuojančią bėdą, jei ne tos pačios ligos varginami likimo draugai. "Į pirmąjį susirinkimą atėjo mažytė saujelė žmonių, tačiau vėliau žmonės pas mus plaukte plaukė, nes suprato, kaip svarbu susiburti draugėn, kad galėtų pasidalyti savo patirtimi, bendrai spręsti iškilusias problemas, domėtis gydymo naujovėmis, - pasakoja ji. - Kiekvienam labai svarbu žinoti kuo daugiau apie savo ligą, nes žinios padeda ilgiau išlikti savarankiškiems bei aktyviems. Vienas pats su tik tau rūpimu klausimu taip ir liksi nežinodamas – pas ką, žmogau, tu nueisi ir kieno gi tu pasiklausi? O kur dar smagaus draugiško juoko terapija bei mumis nuolat besirūpinančių gydytojų reumatologių Jolantos Jankauskienės, Rasos Kaušienės, Vidos Basijokienės skleidžiama pati naujausia informacija apie reumatoidinio artrito gydymo pasiekimus. O svarbiausia - bendraudami vieni su kitais tarsi pamirštame savo ligą, sąnarių skausmas tampa nebe toks skausmingai geliantis."