Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Dia­be­tas – vi­są gy­ve­ni­mą trun­kan­ti li­ga, ku­rią bū­ti­na rū­pes­tin­gai val­dy­ti. To ne­da­rant ar­ba da­rant ne­tin­ka­mai, vys­to­si įvai­rios komp­li­ka­ci­jos, ku­rių bran­giau­sia ir la­biau­siai sun­ki­nan­ti žmo­gaus gy­ve­ni­mą – ko­jų komp­li­ka­ci­ja.

Vaikš­čiodami ba­so­mis, žmonės ne­re­tai net ne­pa­jun­ta ant ko nors už­my­nę. Vyacheslav ANYAKIN nuotr.

Grės­mė ne­re­tai bū­na neį­ver­tin­ta

Anot en­dok­ri­no­lo­gės Egi­di­jos Balt­ru­šai­tie­nės, cuk­ri­nis dia­be­tas li­go­niui nė­ra toks pa­vo­jin­gas kaip jo su­kel­tos komp­li­ka­ci­jos, vie­na ku­rių – dia­be­ti­nė pė­da, ta­čiau, ne­pai­sant skau­džios komp­li­ka­ci­jos, ne vi­si pa­cien­tai lin­kę at­sa­kin­gai pri­žiū­rė­ti pė­das. Pag­rin­di­nė dia­be­ti­nės pė­dos vys­ty­mo­si prie­žas­tis yra blo­ga gli­ke­mi­jos kont­ro­lė. Pa­di­dė­jęs cuk­raus kie­kis krau­jy­je neiš­ven­gia­mai ken­kia ir stam­bioms, ir smul­kioms krau­ja­gys­lėms.

„Įma­no­ma iš­veng­ti šios komp­li­ka­ci­jos, te­rei­kia tin­ka­mai kont­ro­liuo­ti cuk­raus kie­kį krau­jy­je ir, ži­no­ma, at­sa­kin­gai rū­pin­tis sa­vo svei­ka­ta, – už­tik­ri­na en­dok­ri­no­lo­gė. – La­bai svar­bu at­si­sa­ky­ti ža­lin­gų įpro­čių, lai­ky­tis su­da­ry­to val­gia­raš­čio, var­to­ti pa­skir­tus me­di­ka­men­tus, bū­ti fi­ziš­kai ak­ty­viam ir kas­dien rū­pin­tis pė­do­mis. De­ja, dau­ge­lis pa­cien­tų, pa­mirš­da­mi, kad net ir ne­skau­dan­čios pė­dos ga­li bū­ti pa­žeis­tos, neį­ver­ti­na ga­li­mų komp­li­ka­ci­jų, tin­ka­mai ne­pri­žiū­ri pė­dų, ne­plau­na jų, dė­vi ne­tin­ka­mą ava­ly­nę, ne­nau­do­ja pė­dų odą minkš­ti­nan­čio alie­jaus ar kre­mo.“

Nuo opos iki am­pu­ta­ci­jos – tik vie­nas žings­nis

Dia­be­tu ser­gan­tiems žmo­nėms yra di­des­nis ner­vų ir ko­jų krau­ja­gys­lių pa­žei­di­mo pa­vo­jus. Esant ko­jų krau­ja­gys­lių pa­žei­di­mui, pė­dos pa­laips­niui tam­pa šal­tos, at­si­ran­da ga­lū­nių skaus­mas bei neap­čiuo­pia­mas pul­sas, ku­rio pa­ts pa­cien­tas pa­jaus­ti ne­ga­li. Pė­doms rei­kia de­guo­nies ir svar­biau­sių mais­to me­džia­gų, ku­rias „at­ne­ša“ krau­jas. Ser­gan­tie­siems dia­be­tu šis ap­rū­pi­ni­mas ne­re­tai bū­na su­tri­kęs, o tai itin lė­ti­na žaiz­dų gi­ji­mą. Kai krau­jo­ta­ka ypač pa­blo­gė­ja, di­dė­ja pė­dos au­di­nių iri­mo pa­vo­jus. Pa­žeis­ta vie­ta ap­mirš­ta, juo­duo­ja, pra­de­da vys­ty­tis gang­re­na.

Pa­žei­dus ner­vų struk­tū­rą, at­si­ran­da ko­jų tir­pi­mas, pė­dų de­gi­ni­mas ar su­stin­gi­mas. Dėl su­tri­ku­sio tem­pe­ra­tū­ros bei skaus­mo ju­ti­mo su­žei­di­mai tam­pa ne­pas­te­bi­mi ir ne­skaus­min­gi. Su­žei­di­mai daž­niau­siai at­si­ran­da dėl sve­tim­kū­nių ava­ly­nė­je, vaikš­čio­ji­mo ba­so­mis ar ne­tin­ka­mos ava­ly­nės, ne­tin­ka­mos ko­jų hi­gie­nos ir šą­lan­čių ko­jų šil­dy­mo. „Esant dia­be­ti­nei neu­ro­pa­ti­jai ir pė­dų ne­jaut­rai žmo­nės ne­jau­čia, kai su­si­ža­lo­ja. Jie ne­pa­jun­ta trau­mos, į ba­tus pa­te­ku­sio ak­me­nė­lio ar ki­to ašt­raus daik­to, ne­jau­čia iki pūs­lių ar krau­jo tri­nan­čios ava­ly­nės. Vaikš­čiodami ba­so­mis, ne­re­tai net ne­pa­jun­ta ant ko nors už­my­nę, – da­li­ja­si pa­ste­bė­ji­mais gy­dy­to­ja. – Pa­vo­jų ke­lia ir ne­reikš­min­gi su­ža­lo­ji­mai, ta­čiau kai ku­rie pa­cien­tai, net ir ži­no­da­mi, kad pė­dos yra ne­jaut­rios, vis tiek vaikš­čiodami ba­so­mis, šil­do ko­jas, neį­ver­tin­da­mi tem­pe­ra­tū­ros.“

Esant pa­žeis­tiems pė­dų ner­vams, pa­dė­tį dar la­biau komp­li­kuo­ja ne­tin­ka­mos ava­ly­nės dė­vė­ji­mas. Dėl neu­ro­pa­ti­jos de­for­muo­ja­si pa­das, pirš­tai, pa­si­kei­čia ei­se­na. Il­gai­niui di­dė­jant spau­di­mui ir krū­viui su­ra­gė­ju­sio pa­do sri­tims, to­se vie­to­se, kur spau­di­mas di­džiau­sias, su­si­for­muo­ja nuo­spau­dos. Sto­ro­je su­ra­gė­ju­sio­je pa­dų da­ly­je at­si­ran­da opų ir lė­tai gy­jan­čių žaiz­dų, o ki­lus in­fek­ci­jai ko­jas daž­nai ten­ka am­pu­tuo­ti.

Gy­dy­mas – il­gas ir se­ki­nan­tis

Gy­dy­to­ja sa­ko, kad dia­be­ti­nių opų gy­dy­mas yra bran­gus ir il­gas, trun­kan­tis mė­ne­sius, ne­re­tai – net me­tus. Nu­tir­pu­sias pė­das rei­kia itin sau­go­ti, ypač di­des­nio spau­di­mo vie­tas, ki­taip ten at­si­ras opos. Sut­ri­ku­si krau­jo­ta­ka ga­li bū­ti gy­do­ma chi­rur­gi­niu bū­du, ku­riuo ša­li­na­mi ir ne­gy­vy­bin­gi au­di­niai. Pė­dų in­fek­ci­ja gy­do­ma an­ti­bio­ti­kais. Bū­ti­na ir griež­ta krau­jo gliu­ko­zės, ar­te­ri­nio krau­jos­pū­džio ir cho­les­te­ro­lio kont­ro­lė.

Be sun­kių svei­ka­tos pro­ble­mų, dia­be­ti­nė pė­da le­mia di­de­les kan­čias. Kad žaiz­da ge­riau gy­tų, jai rei­ka­lin­ga ra­my­bė, tin­ka­mi tvars­čiai ir me­di­ka­men­tai. Gy­dy­to­ja sa­ko, kad vi­siš­kai su­gy­ja ma­ža da­lis opų, bet net ir su­gi­jus neiš­ven­gia­ma ran­dų, pė­dos de­for­ma­ci­jų. La­bai daž­nai žaiz­dos būk­lė lie­ka ma­žai be­si­kei­čian­ti, opos at­si­nau­ji­na. Nuo­la­ti­nis rū­pes­tis dėl kas­die­nio žaiz­dų per­ri­ši­mo, su­dė­tin­go ava­ly­nės pri­tai­ky­mo la­bai ap­sun­ki­na pa­cien­to gy­ve­ni­mo ko­ky­bę.

Po am­pu­ta­ci­jos žmo­gus pra­ran­da sa­va­ran­kiš­ku­mą, tam­pa pri­klau­so­mas nuo ki­tų pa­gal­bos, yra pri­vers­tas at­si­sa­ky­ti dar­bo, pa­ti­ria daug ki­tų psi­cho­lo­gi­nių ir fi­nan­si­nių pro­ble­mų. Am­pu­ta­ci­ja, dėl ku­rios rei­kia il­gai gy­dy­tis li­go­ni­nė­je, rea­bi­li­ta­ci­jos pro­gra­mos įgy­ven­di­ni­mas ir pa­di­dė­ju­si so­cia­li­nė pa­gal­ba bei slau­ga na­muo­se kai­nuo­ja itin daug.

Trūks­ta ži­nių

En­dok­ri­no­lo­gė įsi­ti­ki­nu­si, kad su­ma­žin­ti dia­be­ti­nių opų at­si­ra­di­mą pa­dė­tų pa­cien­tų mo­ky­mas, ri­zi­kos su­vo­ki­mas, blo­gų įpro­čių at­si­sa­ky­mas, su­si­ža­lo­jus – lai­ku su­teik­ta pa­gal­ba.

„Ser­gan­tie­siems la­bai trūks­ta ži­nių – kiek­vie­nam li­ga ir jos prie­žiū­ra tru­pu­tį ski­ria­si, o žmo­nės ma­no, kad pa­tys su­ge­bės ją pa­si­ko­re­guo­ti. Dau­ge­lis ser­gan­čių­jų – vy­res­nio am­žiaus, pa­ta­ri­mus jiems rei­kia ne kar­tą pa­kar­to­ti, kad su­vok­tų ir įsi­min­tų. Ge­riau­sia pė­dų prie­žiū­ra yra tuo­met, kai ją tei­kia įvai­raus pro­fi­lio ko­man­da. Svar­bu ne tik dia­be­tu ser­gan­tis žmo­gus, bet ir jo šei­mos ir įvai­rių spe­cia­ly­bių me­di­kų, ypač dia­be­ti­nės pė­dos ka­bi­ne­to slau­gy­to­jos pa­gal­ba, – įsi­ti­ki­nu­si gy­dy­to­ja. – Lai­ku pa­ste­bė­jus dia­be­ti­nei pė­dai bū­din­gus simp­to­mus, gy­dy­mo re­zul­ta­tai bū­tų kur kas ge­res­ni. Vals­ty­bė daug la­biau iš­loš­tų, jei iš­veng­tu­me dia­be­to komp­li­ka­ci­jų, ka­dan­gi pro­fi­lak­ti­nis dar­bas ma­žiau kai­nuo­ja nei komp­li­ka­ci­jų gy­dy­mas.“

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

At­vė­sus orams, pra­si­de­da „mie­go­ji­mo su ko­ji­nė­mis se­zo­nas“, nes dau­ge­lis žmo­nių ken­čia dėl nuo­lat šą­lan­čių ga­lū­nių – ran­kos ir ko­jos bū­na tar­si le­di­nės, jas la­bai sun­ku su­šil­dy­ti. „Tai ne tik ne­ma­lo­nus svei­ka­tos su­tri­ki­mas. Bū­ti­na ži­no­ti, kad ga­lū­nių at­ša­li­mo sind­ro­mas ga­li bū­ti ypač sun­kių li­gų po­žy­mis“, – per­spė­ja gy­dy­to­ja neu­ro­lo­gė Sig­la Šče­po­na­vi­čiū­tė.

Grei­tai ga­lū­nės at­vės­ta žmo­nėms, ku­rių krau­jo spau­di­mas že­mes­nis nei vi­du­ti­nis, tie­siog tuo­met šir­džiai sun­kiau ap­rū­pin­ti krau­ju to­li nuo jos esan­čias kū­no da­lis. John ANDYST  nuotr.

Or­ga­niz­mas siun­čia sig­na­lus

„Daž­nas vy­ras yra tik­ras dėl vie­nin­te­lio da­ly­ko – jo lo­vo­je vi­suo­met lau­kia po­ra šal­tų ko­jų“, – šis hu­mo­ris­tų mė­gia­mas po­sa­kis, pa­si­ro­do, yra tie­sa. „Šą­lan­čios ran­kos ir ko­jos – daž­na ne tik pa­gy­ve­nu­sių, bet ir jau­nų žmo­nių, ypač mo­te­rų, pro­ble­ma, su­ke­lian­ti ne tik daug ne­pa­to­gu­mų ir truk­dan­ti gy­ven­ti įpras­tu rit­mu, bet ir gra­si­nan­ti rim­tais svei­ka­tos su­tri­ki­mais“, – sa­ko gy­dy­to­ja neu­ro­lo­gė Sig­la Šče­po­na­vi­čiū­tė ir pa­tvir­ti­na, jog iš es­mės nor­ma­lu ir na­tū­ra­lu, kad ga­lū­nės, ypač ran­kų ir ko­jų pirš­tai, at­vės­ta grei­čiau nei ki­tos kū­no da­lys, nes ant pė­dų ir plaš­ta­kų dau­giau jun­gia­mo­jo saus­gys­li­nio ir ma­žiau rau­me­ni­nio au­di­nio, ku­rio krau­jo­ta­ka in­ten­sy­ves­nė, taip pat čia be­veik nė­ra rie­ba­li­nio au­di­nio, efek­ty­viai su­lai­kan­čio ši­lu­mą.

Plaš­ta­kos ir pė­dos yra to­liau nuo or­ga­niz­mo ši­lu­mos šal­ti­nių, to­dėl pra­sčiau ap­rū­pi­na­mos krau­ju, o jų plo­ny­tės krau­ja­gys­lės ir ka­pi­lia­rai at­ša­lus dar la­biau su­si­trau­kia. Tuo­met čia pra­te­ka ma­žiau krau­jo, tai­gi ir ši­lu­mos. Įta­kos tu­ri ir ate­rosk­le­ro­zi­niai krau­ja­gys­lių pa­žei­di­mai, ku­rie su­siau­ri­na krau­ja­gys­lių spin­dį. Tie­sa, krau­ja­gys­lės su­siau­rė­ti ga­li ne tik nuo šal­čio, bet ir nuo nuo­var­gio ar stre­so. „Vis dar vy­rau­ja klai­din­ga nuo­mo­nė, kad ci­ga­re­tės pa­de­da at­si­kra­ty­ti įtam­pos, ne­ri­mo, at­si­pa­lai­duo­ti, ta­čiau įro­dy­ta, kad jo­se esan­tis ni­ko­ti­nas tik dar la­biau paašt­ri­na stre­są, ner­vin­gu­mą, su­ža­din­da­mas sim­pa­ti­nę ner­vų sis­te­mą. Jis su­ke­lia smul­kių krau­ja­gys­lių spaz­mus, to­dėl or­ga­nai pra­sčiau ap­rū­pi­na­mi de­guo­ni­mi“, – sa­ko neu­ro­lo­gė.

Dar vie­na rim­ta šą­lan­čių ga­lū­nių prie­žas­tis – blo­ga mi­ty­ba. „Šal­tuo­ju me­tų lai­ku ne­pa­tar­ti­na lai­ky­tis die­tos, nes šiuo pe­rio­du ypač svar­bu gau­ti pa­kan­ka­mai įvai­rių mais­to me­džia­gų“, – sa­ko neu­ro­lo­gė.

Ne­re­tai ga­lū­nės šą­la dėl la­bai pa­pras­tos prie­žas­ties – ne­tin­ka­mos ap­ran­gos. „Kai žvar­bu, ne­rei­kė­tų ža­vė­tis gry­nos med­vil­nės ko­ji­nė­mis, ku­rios su­ge­ria ir su­lai­ko drėg­mę, to­dėl ko­jos ir šą­la, – sa­ko gy­dy­to­ja. – Ar­čiau­siai kū­no esan­tys dra­bu­žiai tu­rė­tų bū­ti iš med­vil­nės ir sin­te­ti­kos mi­ši­nio. Vil­na skir­ta vir­šu­ti­niams sluoks­niams, ji iš­sau­go ši­lu­mą. Blo­gu oru ant jos ga­li­ma už­si­vilk­ti ką nors tan­kaus, ne­per­pu­čia­mo, drėg­mei at­spa­raus, bet bū­ti­nai „kvė­puo­jan­čio“.

Liek­ni žmo­nės šą­la daž­niau už tuos, ku­riuos šil­do nuo­sa­vi rie­ba­liu­kai. Grei­tai ga­lū­nės at­vės­ta žmo­nėms, ku­rių krau­jo spau­di­mas že­mes­nis nei vi­du­ti­nis, tie­siog tuo­met šir­džiai sun­kiau ap­rū­pin­ti krau­ju to­li nuo jos esan­čias kū­no da­lis.

Kū­no ga­lū­nės ga­li šal­ti ser­gan­tiems cuk­ri­niu dia­be­tu. Vi­du­ti­nio am­žiaus mo­te­rims ga­lū­nės ne­re­tai šal­ti pra­de­da ėmus var­to­ti hor­mo­ni­nius pre­pa­ra­tus. Kū­no ga­lū­nių at­ša­li­mą ga­li su­kel­ti šir­dies ir krau­ja­gys­lių bei skyd­liau­kės li­gos ar ane­mi­ja, kuo­met krau­jy­je stin­ga he­mog­lo­bi­no.

Pa­mė­lu­sios ga­lū­nės gre­sia rim­ta li­ga

Be­ne po­pu­lia­riau­sia ga­lū­nių ša­li­mo prie­žas­tis – Rei­no sind­ro­mas, ku­ris, ne­ra­dus mi­nė­tų prie­žas­čių, diag­no­zuo­ja­mas kaip at­ski­ra li­ga. Lie­tu­vo­je ja ser­ga apie dvi­de­šimt pro­cen­tų žmo­nių. Rei­no sind­ro­mas – tai šal­čio ar stre­so su­ke­lia­mi plaš­ta­kų ar pė­dų krau­jo­ta­kos su­tri­ki­mai. Su­ša­lus ar­ba nuo stre­so ran­kų ar ko­jų pirš­tai dėl krau­ja­gys­lių spaz­mų ne­pa­kan­ka­mai ap­rū­pi­na­mi krau­ju, pra­de­da tvink­čio­ti, tam­pa šal­ti, pa­bą­la, vė­liau pa­mėls­ta, ga­li tirp­ti. Net­ru­kus krau­ja­gys­lės iš­si­ple­čia, tuo­met oda su­šy­la, pa­raus­ta, ga­lū­nės su­pra­kai­tuo­ja, o drėg­nos ga­lū­nės vėl pra­de­da grei­čiau šal­ti. Prie­puo­lis ga­li truk­ti nuo ke­lių mi­nu­čių iki ke­lių va­lan­dų. Kai šal­čio jaus­mas tam­pa lė­ti­niu, at­si­ran­da įvai­rių odos pa­žei­di­mų – oda su­trū­ki­nė­ja, at­si­ran­da ope­lių, ga­lū­nė­se jau­čia­mas nuo­la­ti­nis ba­dy­mas, vi­siš­kas že­mos tem­pe­ra­tū­ros ne­to­le­ra­vi­mas. Šą­lan­čios ran­kos su­ke­lia ne tik fi­zi­nį, bet ir psi­cho­lo­gi­nį dis­kom­for­tą – svei­kin­da­ma­sis žmo­gus gė­di­ja­si pa­si­svei­kin­ti sa­vo pa­mė­lu­sia ar pra­kai­tuo­jan­čia ran­ka.

Leng­vos for­mos Rei­no sind­ro­mas vais­tais ne­gy­do­mas, tik re­ko­men­duo­ja­ma veng­ti šal­čio. To­kiems li­go­niams pa­tar­ti­na mankš­tin­tis – ju­dė­ji­mas iš­ju­di­na krau­ją ir ne­lei­džia su­si­trauk­ti pe­ri­fe­ri­nėms krau­ja­gys­lėms. Tai pa­ge­ri­na bend­rą sa­vi­jau­tą, nuo­tai­ką ir mie­gą. Prie­puo­lį ga­li­ma nu­trauk­ti ar­ba jį su­trum­pin­ti pa­pras­to­mis prie­mo­nė­mis – te­kan­čiu šil­tu van­de­niu ar šil­to van­dens du­be­ny­je su­šil­dy­ti ran­kas ar ko­jas. Jei prie­puo­lį su­kė­lė ner­vi­nis stre­sas, pir­miau­sia bū­ti­na nu­si­ra­min­ti. „Ser­gant šia li­ga svar­bu pa­ste­bė­ti, kas su­ke­lia prie­puo­lį, ir steng­tis jo iš­veng­ti“, – pa­ta­ria gy­dy­to­ja ir pri­me­na pa­spau­dus šal­tu­kui dau­giau dė­me­sio skir­ti sa­vo ap­ran­gai – šil­čiau reng­tis, dė­vė­ti kumš­ti­nes pirš­ti­nes, avė­ti tin­ka­mo dy­džio ba­tus.

Šil­dy­ki­te liau­diš­ko­mis prie­mo­nė­mis

Prieš ap­si­lan­kant pas me­di­kus, gy­dy­to­ja neu­ro­lo­gė pir­miau­sia pa­ta­ria iš­ban­dy­ti pa­pras­tas liau­diš­kas prie­mo­nes krau­jo­ta­kai ge­rin­ti. „Jei daž­nai šą­la ko­jos ir ran­kos, ne­val­gy­ki­te rie­baus ir rū­ky­to mais­to, nes val­gant sun­kų mais­tą krau­jas plūs­te­li į gal­vą, o ga­lū­nės jo gau­na ma­žiau. Ver­čiau rin­ki­tės leng­vai virš­ki­na­mą mais­tą, ku­ria­me yra daug vi­ta­mi­nų ir ge­le­žies. Ypač tin­ka lie­sa mė­sa, vai­siai ir dar­žo­vės, ankš­ti­nės kul­tū­ros. Daug ge­le­žies yra kiau­ši­nio try­ny­je, špi­na­tuo­se, obuo­liuo­se, ra­zi­no­se, džio­vin­to­se sly­vo­se. Pa­tar­ti­na val­gy­ti gri­kių kruo­pų, po­mi­do­rų, mor­kų ir bu­ro­kė­lių. Šą­lan­tiems žmo­nėms pa­ta­ria­ma at­si­sa­ky­ti ža­lin­gų įpro­čių, – pa­ta­ria neu­ro­lo­gė. – Iš­gė­rus al­ko­ho­lio, krau­jas plūs­te­li į gal­vą, to­dėl pa­jun­ta­mas ši­lu­mos ant­plū­dis, ta­čiau ši­lu­ma grei­tai išei­na per odos po­ras, tad bend­ra kū­no tem­pe­ra­tū­ra su­ma­žė­ja. Ver­tė­tų daž­niau iš­ger­ti karš­tos vais­ta­žo­lių ar­ba­tos.“

Šą­lan­čias ko­jas ar ran­kas pra­var­tu pa­mir­ky­ti van­dens vo­ne­lė­se. Į jas rei­kia įber­ti džio­vin­tų čiob­re­lių, rau­do­nė­lių ar šiek tiek mal­tų juo­dų­jų pi­pi­rų, po­rą šaukš­tų su­mal­tos im­bie­ro šak­nies ar­ba val­go­mo­sios drus­kos. To­kio­se vo­ne­lė­se ko­jas rei­kia mir­ky­ti 10-15 mi­nu­čių. „Šiukš­tu smar­kiai su­ša­lu­sių ga­lū­nių ne­kiš­ki­te į karš­tą van­de­nį, – per­spė­ja neu­ro­lo­gė. – Va­ka­re, nu­si­plo­vę ko­jas, kol jos dar drėg­nos, pa­dus pa­trin­ki­te drus­ka ir tik ta­da nu­šluos­ty­ki­te sau­sai. Jei nuo­lat at­lik­si­te šią pro­ce­dū­rą, ko­jos bus šil­tos, be to, ne­si­rgsi­te per­ša­li­mo li­go­mis.“

Šą­lan­čias ga­lū­nes neu­ro­lo­gė re­ko­men­duo­ja kuo daž­niau pa­ma­lo­nin­ti ma­sa­žuo­jant zo­nas, kur yra dau­giau­sia aku­punk­tū­ri­nių taš­kų – tai pa­dai, del­nai ir au­sys. Trin­ki­te, mai­gy­ki­te ran­ko­mis, pa­si­tel­ki­te ma­sa­ži­nius vo­le­lius ar ki­to­kias tu­ri­mas prie­mo­nes. Svar­biau­sia, kad šios zo­nos bū­tų ma­sa­žuo­ja­mos kas­dien, esant ga­li­my­bei – ke­lis kar­tus per die­ną. Tuo­met cent­ri­nė ner­vų sis­te­ma siun­čia dau­giau krau­jo į tas vie­tas, kad su­ba­lan­suo­tų vi­daus or­ga­nų veik­lą, at­kur­tų or­ga­niz­mo pu­siaus­vy­rą. „Jei ne­pa­vyks­ta su­šil­dy­ti šą­lan­čių ga­lū­nių liau­diš­ko­mis prie­mo­nė­mis, pa­gal­bos kreip­ki­tės į gy­dy­to­ją. Ne­re­tai li­go­nio sa­vi­jau­tą pa­ge­ri­na krau­ja­gys­les ple­čian­tys pre­pa­ra­tai“, – sa­ko neu­ro­lo­gė.

Ag­nė GAI­RIO­NY­TĖ

Atė­jus šal­ta­jam me­tų lai­kui, pa­sni­gus ar įsi­vy­ra­vus šal­čiui, pa­di­dė­ja įvai­rių trau­mų ti­ki­my­bė. Be kau­lų lū­žių ir iš­ni­ri­mų, ga­na daž­nos ir dan­tų trau­mos. Pas­ta­ro­sios daž­nai įvyks­ta spor­tuo­jant, kren­tant, ava­ri­jų, bui­ti­nių konflik­tų me­tu. Dan­tų pa­žei­di­mai ga­li bū­ti ne­tgi pa­vo­jin­ges­ni nei ki­ti kū­no su­ža­lo­ji­mai, nes dan­tys ne­su­gy­ja kaip ki­ti kau­lai, o pa­sek­mės ga­li bū­ti jun­ta­mos vi­są gy­ve­ni­mą.

	Pa­žeis­ti pie­ni­niai dan­tys daž­niau­siai neats­ta­ti­nė­ja­mi, bet nu­skė­lus nuo­la­ti­nį dan­tį rei­kia neiš­mes­ti jo ske­veld­rų ir kuo sku­biau va­žiuo­ti pas odon­to­lo­gą. Phaedra WILKINSON nuotr.

Jei nu­ti­ko ne­lai­mė, svar­biau­sia kuo sku­biau kreip­tis į gy­dy­to­ją odon­to­lo­gą, ne­svar­bu, ar dan­tį iš­si­mu­šė­te, nu­si­skė­lė­te, ar tik už­si­ga­vo­te, nes gy­dy­mo sėk­mė yra tie­sio­giai su­si­ju­si su lai­ku, praė­ju­siu nuo trau­mi­nio pa­žei­di­mo iki pa­gal­bos su­tei­ki­mo. Trau­mos me­tu ga­li įvyk­ti dan­ties, jį su­pan­čių au­di­nių pa­žei­di­mai, taip pat vei­do, odos, bur­nos glei­vi­nės su­ža­lo­ji­mai, kirs­ti­nės bei plėš­ti­nės žaiz­dos. Taip pat ga­li žū­ti dan­ties gy­va­sis au­di­nys – pul­pa, pa­kis­ti dan­ties ju­ti­mai ar spal­va. Žu­vus pul­pai, dan­tį ga­li pra­dė­ti skau­dė­ti, for­muo­tis pū­li­niai, dan­tų šak­nų cis­tos. Po to ga­li iš­si­vys­ty­ti vė­ly­ves­nės dan­tų trau­mų komp­li­ka­ci­jos, pa­vyz­džiui, vi­di­nis ir išo­ri­nis dan­ties šak­nies tir­pi­mas ar­ba dan­ties šak­nies suau­gi­mas su kau­lu. Dėl šių prie­žas­čių ga­li­ma ne­tgi pra­ras­ti dan­tis. Ga­li bū­ti pa­žeis­ti net ir gre­ti­mi dan­tys, at­ro­dan­tys lyg bū­tų ne­nu­ken­tė­ję.

Svar­biau­sia – drėg­mė

Už­terš­tą iš­muš­to dan­ties pa­vir­šių re­ko­men­duo­ja­ma tie­siog nu­plau­ti šal­tu te­kan­čiu van­de­niu, ne­lie­čiant jo šak­nies, t. y. lai­kant už vai­ni­ko. Jei yra ske­veld­rų ar ne­šva­ru­mų bur­no­je, ją pa­tar­ti­na iš­ska­lau­ti te­kan­čiu van­de­niu.

Re­ko­men­duo­ja­ma dan­tį ar dan­ties da­lį trans­por­tuo­ti sei­lė­se (bur­no­je už skruos­to ar in­de, kur yra sei­lių; jei vai­kas ma­žas ir ne­ge­ba lai­ky­ti bur­no­je, tai ga­li pa­da­ry­ti tė­vai), vė­sia­me pie­ne ar fi­zio­lo­gi­nia­me tir­pa­le (jei sku­biai įma­no­ma jų gau­ti). Vie­toj vais­ti­nė­se par­duo­da­mo fi­zio­lo­gi­nio tir­pa­lo ga­li­te nau­do­ti kon­tak­ti­niams lę­šiams lai­ky­ti skir­tą skys­tį. Van­duo, kaip skys­tis, pa­si­ren­ka­mas blo­giau­siu at­ve­ju, nes suar­do dan­ties au­di­nio gy­vy­bin­gas ląs­te­les, ta­čiau ge­riau merk­ti į van­de­nį, nei lai­ky­ti nu­skel­tą dan­ties da­lį ar iš­muš­tą dan­tį sau­sai.

Daž­nai trau­mos nu­tin­ka vai­kams miš­rio­jo są­kan­džio pe­rio­du ir tai ga­li tu­rė­ti įta­kos be­si­for­muo­jan­tiems nuo­la­ti­niams dan­tims. Jei pa­žeis­ti pie­ni­niai dan­tys ir iki jų kai­tos li­kę ne­daug lai­ko, tuo­met iš­muš­ti pie­ni­niai dan­tu­kai neats­ta­to­mi, jų „pri­gy­dy­ti“ ne­ban­do­ma, ta­čiau vai­ko būk­lę bū­ti­na ste­bė­ti.

Ver­ta pa­sku­bė­ti

Įvy­kus nuo­la­ti­nių dan­tų trau­mai, pa­gal­bos rei­kia ieš­ko­ti ne­del­siant, nes lai­ko truk­mė nuo trau­mos iki at­vy­ki­mo pas gy­dy­to­ją tu­ri įta­kos gi­ji­mui.

Prie sun­kiau­sių dan­tų trau­mų, ku­rias ly­di įvai­rios komp­li­ka­ci­jos, yra pri­ski­ria­mas dan­ties įmu­ši­mas ar­ba vi­siš­kas iš­ni­ri­mas. Vi­siš­kai iš­mu­šus dan­tį, ge­ros baig­ties ga­li­ma ti­kė­tis, kai krei­pia­ma­si į odon­to­lo­gą praė­jus ne dau­giau nei 30 min. (ge­riau­sia per 15-20 min.) po trau­mos, pa­tal­pi­nus dan­tį į trans­por­ti­nę ter­pę (sei­les, vė­sų pie­ną, fi­zio­lo­gi­nį tir­pa­lą).

At­vy­kus pas odon­to­lo­gą, iš­muš­tas dan­tis at­sta­to­mas į vie­tą, fik­suo­ja­mas spe­cia­liu įtva­ru, pa­ski­ria­mi pla­taus vei­ki­mo spekt­ro an­ti­bio­ti­kai. Kai žaiz­da la­bai už­terš­ta, ski­ria­mi skie­pai stab­li­gės pro­fi­lak­ti­kai. Su­tei­kus pir­mą­ją pa­gal­bą la­bai svar­bu, kad pa­cien­tas lai­ky­tų­si re­ži­mo: val­gy­tų minkš­tą mais­tą, va­ly­tų­si dan­tis minkš­tu še­pe­tė­liu po kiek­vie­no val­gio.

Įmu­šus dan­tį į žan­di­kau­lio vi­dų, ga­li pri­reik­ti bur­nos chi­rur­go ar or­to­don­to pa­gal­bos, nes to­kį dan­tį rei­kia at­sar­giai iš­trauk­ti.

Dan­tis trau­mos me­tu ga­li iš­nir­ti, tuo­met skau­da, truk­do su­kąs­ti, to­kiu at­ve­ju rei­kė­tų su­kan­dus šva­rios mar­lės ga­ba­lė­lį pa­si­ro­dy­ti gy­dy­to­jui, ku­ris iš­ni­ru­sį dan­tį at­sta­tys į vie­tą ir už­fik­suos prie ša­lia esan­čių dan­tų spe­cia­liu įtva­ru.

Įvy­kus komp­li­kuo­tam dan­ties vai­ni­ko lū­žiui, kuo­met pa­žei­džia­ma dan­ties pul­pa, krau­juo­ja­ma iš dan­ties, jis jaut­rus šal­tam, šil­tam mais­tui, kram­tant. To­kiu at­ve­ju gy­do­mas dan­ties šak­nies ka­na­las ir at­sta­to­mas vai­ni­kas plom­ba ar­ba vai­ni­kė­liu, pri­klau­so­mai nuo de­fek­to dy­džio.

Lū­žus dan­ties šak­niai, pri­klau­so­mai nuo šak­nies lū­žio gy­lio, dan­tis yra ar­ba įtve­ria­mas, ar­ba pa­ša­li­na­mas.

Jei tik nu­skė­lė­te dan­ties vai­ni­ką ir pa­žei­di­mas ne­sie­kia pul­pos, toks dan­tis at­sta­to­mas plom­ba ar­ba pri­kli­juo­ja­ma lū­žu­si dan­ties da­lis.

Nus­ki­lo – neiš­mes­ki­te

Jo­kiu bū­du neiš­mes­ki­te ar­ba sten­ki­tės įvy­kio vie­to­je su­ras­ti net ir ma­žiau­sią ski­lu­sią dan­ties da­lį, nes dan­tį ga­li­ma at­kur­ti, pa­nau­do­jant nu­ski­lu­sį frag­men­tą.

Po gy­dy­mo dan­tis ste­bi­mas pen­ke­rius me­tus. Be to, rei­kia at­sa­kin­gai vyk­dy­ti gy­dy­to­jų nu­ro­dy­mus – ne tik sku­biai kreip­tis pa­gal­bos, bet ir lan­ky­tis vė­liau, nes dan­tų trau­mų baig­tis sun­kiai pro­gno­zuo­ja­ma, o pa­sek­mės kar­tais iš­ryš­kė­ja po il­go lai­ko­tar­pio, kai ka­da pa­cien­tai jau net bū­na pa­mir­šę apie pa­tir­tą trau­mą. Ga­li bū­ti, kad il­gai­niui dan­ties ne­pa­vyks iš­sau­go­ti, bet tin­ka­mai elg­da­mie­si su­ma­žin­si­te ga­li­mų komp­li­ka­ci­jų ri­zi­ką, jos bus leng­ves­nės, ga­liau­siai dan­tis bus iš­sau­go­tas kiek įma­no­ma il­giau.

Dan­tys ir spor­tas

Kas ant­ras vai­kas iki 18 m. pa­ti­ria dan­tų trau­mų. Dau­giau­sia trau­mų pa­ti­ria 2-4 m. ir 8-10 m. am­žiaus vai­kai. Daž­nai tai nu­tin­ka spor­tuo­jant ar žai­džiant kie­me, bė­gio­jant na­muo­se.

Spor­tuo­jan­tys vai­kai ga­li leng­vai pa­žeis­ti dan­tis – su­trenk­ti, įskel­ti dan­tį ar net jo ne­tek­ti. Sie­kiant ap­sau­go­ti vai­ko dan­tis spor­tuo­jant, nau­do­ja­ma in­di­vi­dua­liai pa­ga­min­ta ap­sau­gi­nė ka­pa – iš spe­cia­laus plast­ma­sės ly­di­nio pa­ga­min­ta dan­tų ap­sau­ga, už­de­da­ma ant dan­tų spor­tuo­jant. Ap­sau­ga ga­mi­na­ma pa­gal in­di­vi­dua­lų vai­ko dan­tų at­spau­dą. Spe­cia­lios vai­ko dan­tims pri­tai­ky­tos ka­pos pa­de­da vi­siš­kai ap­sau­go­ti dan­tis ar bent jau mak­si­ma­liai su­švel­nin­ti ne­lai­min­gų at­si­ti­ki­mų pa­sek­mes.

Dan­tų ap­sau­gos prie­mo­nės tu­ri bū­ti ga­mi­na­mos in­di­vi­dua­liai, nes jos yra ge­ro­kai sta­bi­les­nės, pui­kiai pri­tai­ky­tos bū­tent tam vai­kui, pa­to­ges­nės ir efek­ty­viau ap­sau­go dan­tis už tas, ku­rias ga­li­ma pa­si­ga­min­ti na­muo­se.

Dan­tų ap­sau­gos prie­mo­nės re­ko­men­duo­ti­nos ir epi­lep­si­jos prie­puo­lio me­tu.

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Žie­ma vi­sa­da už­klum­pa ne­ti­kė­tai, o kar­tu su ja – ir trau­mos. „Nė vie­na trau­ma neį­vyk­tų, jei­gu jos ti­kė­tu­mė­mės“, – tvir­ti­na or­to­pe­das trau­ma­to­lo­gas Ben­ja­mi­nas Či­žiū­nas.

Žie­mą pa­dau­gė­ja raiš­čių pa­tem­pi­mų, su­mu­ši­mų, iš­ni­ri­mų, kau­lų lū­žių. Gunter MULLER nuotr.

Prie­žas­tis – ne­ti­kė­tu­mas

Gy­dy­to­jas sa­ko, kad trau­mas, ku­rias daž­niau­siai pa­ti­ria­me ne­ti­kė­tai, itin są­ly­go­ja per­ne­lyg di­de­lis sku­bė­ji­mas, nes bū­tent tuo­met ir pri­trūks­ta­me lai­ko tin­ka­mai įver­tin­ti si­tua­ci­ją. Ang­lai tu­ri la­bai ge­rą po­sa­kį „sku­bė­ji­mo va­lan­dos“, nes sku­bant ir įvyks­ta dau­giau­sia trau­mų. Sku­bė­ji­mas bū­din­gas ir mū­sų tau­tie­čiams. „Pri­si­me­nu lai­kus, kai dirb­da­mas trau­ma­to­lo­gi­nia­me punk­te per 6 val. su­lau­kiau 60 įvai­rias trau­mas pa­ty­ru­sių pa­cien­tų. Sku­bė­da­mi žmo­nės daž­nai neį­ver­ti­na ap­lin­kos fak­to­rių – šal­čio, sli­du­mo ir kt. Ei­nant ap­le­dė­ju­siu ke­liu, jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma sku­bė­ti“, – per­spė­ja me­di­kas ir pa­ta­ria tuo pa­čiu metu da­ry­ti tik vie­ną dar­bą – jei­gu ei­na­te, tai tik ei­ki­te. Kai sku­ba­me, ne­be­lie­ka lai­ko ap­lenk­ti sli­džias ke­lio at­kar­pas, tad sun­kiau iš­veng­ti trau­mų, to­dėl iš na­mų rei­kia išei­ti kiek įma­no­ma anks­čiau, kad spė­tu­mė­te pa­si­rink­ti nors ir il­ges­nį, bet sau­ges­nį ke­lią. Išė­jus į lau­ką, re­ko­men­duo­ja­ma pa­ban­dy­ti pa­sli­di­nė­ti, kad tin­ka­mai įver­tin­tu­mė­te esa­mą si­tua­ci­ją. Jei ten­ka ei­ti sli­džiu pa­vir­šiu­mi, ne­lai­ky­ki­te ran­kų ki­še­nė­se, o jei­gu ne­ša­te krep­šius, vie­ną ran­ką pa­li­ki­te lais­vą, kad iš­lai­ky­tu­mė­te pu­siaus­vy­rą. Pa­ju­tę, kad griu­vi­mo neiš­veng­si­te, sten­ki­tės pri­tūp­ti. Parg­riu­vus pa­grin­di­nis smū­gis tu­rė­tų tek­ti klu­bui, o ne ke­liams, nu­ga­rai ar gal­vai. Nug­riu­vus ant šo­no, rū­bai ga­li at­lik­ti sa­vo­tiš­ką pa­gal­vės vaid­me­nį – su­švel­nin­ti smū­gį.

Anot me­di­ko, kur kas sau­giau jaus­tu­mė­mės, jei žie­mą ša­li­gat­viai ir kie­mai bū­tų ge­rai pri­žiū­rė­ti. Kai tam ne­ski­ria­ma pa­kan­ka­mo dė­me­sio ar tau­po­mos iš­lai­dos, pra­ran­da­me la­bai daug – pa­pras­čiau­sias lū­žis gy­ja 1,5 mėn., o ne­re­tai net il­giau.

Pa­si­gen­da­ma ap­dai­raus el­ge­sio

Žie­mą pa­dau­gė­ja raiš­čių pa­tem­pi­mų, su­mu­ši­mų, iš­ni­ri­mų, kau­lų lū­žių, sme­ge­nų su­tren­ki­mų. Di­džiau­sia ri­zi­ka su­si­žeis­ti yra vai­kams ir vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms. Vai­kų kau­luo­se ma­žiau neor­ga­ni­nių me­džia­gų, jie ne to­kie tra­pūs, jų ge­res­nė krau­jo­ta­ka, juos den­gia pa­ly­gin­ti tvir­tas ant­kau­lis, ta­čiau vai­kams trūks­ta pa­ty­ri­mo, be to, anot me­di­ko, jie, kaip ir suau­gu­sie­ji, vi­sur la­bai sku­ba.

Ypač at­sar­gūs tu­rė­tų bū­ti vy­res­nio am­žiaus žmo­nės, nes jų kau­lai jau bū­na iš­re­tė­ję, tra­pes­ni. Gar­baus am­žiaus žmo­nės daž­niau griū­va dėl su­tri­ku­sios gal­vos sme­ge­nų krau­jo­ta­kos bei ves­ti­biu­lia­ri­nio apa­ra­to funk­ci­jos. Šių funk­ci­jų su­tri­ki­mams įta­kos tu­ri krau­jo-s­pū­dį ma­ži­nan­tys, ra­mi­na­mie­ji, rau­me­nis at­pa­lai­duo­jan­tys ir ki­ti me­di­ka­men­tai. Ka­dan­gi pa­gy­ve­nu­sie­ji kren­ta ne taip „lanks­čiai“, jiems pa­sly­dus daž­niau­siai lūž­ta rie­šas, stu­bu­ras, kak­las, šlau­ni­kau­lis ar žas­ti­kau­lis.

Daž­na trau­mų prie­žas­tis – ne­pa­to­gi ava­ly­nė. Pirk­da­mi ba­tus žmo­nės ne vi­sa­da rū­pi­na­si, kad jų pa­das bū­tų ne­sli­dus, nes daž­nai pir­ki­mą le­mia ki­ti ba­tų pri­va­lu­mai. Sli­džiuo­ju laik­me­čiu ne­tin­ka­miau­sia ava­ly­nė – odi­niais ar dirb­ti­nės gu­mos pa­dais. No­rin­čioms iš­veng­ti trau­mų mo­te­rims me­di­kas pa­ta­ria pra­si­dė­jus šal­čiams at­si­sa­ky­ti aukš­ta­kul­nių, ku­rie itin pa­di­di­na kri­ti­mų pa­vo­jų. „Žie­mi­niai ba­tai tu­ri bū­ti že­ma­kul­niai, kau­čiu­ko pa­dais, ku­rie ma­žiau­siai slys­ta. Pa­das tu­rė­tų bū­ti šiurkš­taus rel­je­fo, – ne­šykš­ti pa­ta­ri­mų or­to­pe­das. – Už­sie­ny­je ypač po­pu­lia­rūs ba­tų pa­dų su­tvir­ti­ni­mai. Lie­tu­vo­je taip pat eg­zis­tuo­ja įvai­rių pa­ta­ri­mų, ko grieb­tis, kad ba­tai žie­mą smar­kiai ne­slys­tų. Vie­nas jų – ant ba­tų pa­dų pri­kli­juo­ti pleist­ro, ku­rio, no­rint, kad iš tie­sų bū­tų sau­gu, rei­kė­tų ne­pa­gai­lė­ti.“

Pra­mo­gos at­gims­ta

Nors ma­no­ma, kad ato­sto­gau­ti sma­giau­sia va­sa­rą, pa­sta­ruo­ju me­tu vis dau­gė­ja žmo­nių, ku­rie ren­ka­si ak­ty­vų poil­sį žie­mą. Kas­met pra­stė­jan­čios oro są­ly­gos – ne pro­ble­ma. Šiais lai­kais pa­si­džiaug­ti žie­mos pra­mo­go­mis ga­li­ma ir dirb­ti­nė­se snie­go tra­so­se ar le­do are­no­se. „Tik ne­per­ver­tin­ki­te sa­vo ge­bė­ji­mų – pa­si­rin­kę jū­sų ga­li­my­bes pra­noks­tan­čią tra­są ri­zi­kuo­ja­te pa­tir­ti va­di­na­mą­ją „sli­di­nin­ko nykš­čio“ trau­mą, – per­spė­ja gy­dy­to­jas. – Sli­di­nė­ji­mo laz­das pa­si­rin­ki­te to­kias, kad kris­da­mi ga­lė­tu­mė­te grei­tai iš­mes­ti iš ran­kų, ant­raip trau­ma bus kur kas sun­kes­nė.“

Tiems, ku­rie no­ri iš­veng­ti trau­mų, me­di­kas pa­ta­ria iš­mok­ti griū­ti: „Ži­no­ma, ins­tink­tai yra la­bai stip­rūs, bet ne­mė­gin­ki­te žūt­būt iš­si­lai­ky­ti ant ko­jų, o kris­da­mi rem­tis ran­ko­mis į že­mę. Ver­čiau rem­ki­tės al­kū­ne ir sten­ki­tės par­griū­ti ant šo­no, tuo­met iš­veng­si­te ne tik ti­pi­nio ran­kos lū­žio ties rie­šo kau­liu­kais, bet ir trau­mų ap­skri­tai. O jei jau vis dėl­to par­griu­vo­te, li­ki­te gu­lė­ti, kol ne­sus­to­si­te slys­ti.“

Ri­zi­ka pa­tal­po­se

Anot me­di­ko, dau­giau nei pu­sė trau­mų įvyks­ta na­muo­se. Griu­vi­mai – vie­na daž­niau­sių trau­mų prie­žas­čių, pa­si­tai­kan­čių vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms.

Dau­ge­lis griu­vi­mų įvyks­ta už­sii­mant kas­die­ne veik­la: ei­nant, sė­dan­tis, sto­jan­tis, dir­bant na­mų ruo­šos dar­bus. No­rin­tys iš­veng­ti trau­mų pir­miau­sia tu­rė­tų pa­si­rū­pin­ti, kad jų gy­ve­na­mo­ji ap­lin­ka bū­tų sau­gi. „Per­ne­lyg uo­lus elekt­ros ener­gi­jos tau­py­mas tam­siuo­ju me­tų lai­ku ne­re­tai tam­pa gar­baus am­žiaus žmo­nių rim­tos ne­lai­mės prie­žas­ti­mi, – da­li­ja­si pa­ste­bė­ji­mais me­di­kas. – Kur kas pi­giau įsi­gy­ti elekt­ros ener­gi­ją tau­so­jan­čią lem­pu­tę ir ja ap­švies­ti na­mų ker­tes, svar­biau­sia – laip­tus, nei ri­zi­kuo­ti sa­vo svei­ka­ta. Nak­tį prie lo­vos pra­var­tu tu­rė­ti pro­žek­to­rių, ku­riuo, rei­ka­lui esant, bū­tų ga­li­ma pa­si­švies­ti.“

Kaip nu­var­gę ar ne­tu­rin­tys nuo­tai­kos va­ka­re be­si­jaus­tu­mė­te, ne­pa­li­ki­te ant grin­dų iš­mė­ty­tų laik­raš­čių, dra­bu­žių, te­le­fo­no lai­dų ar ko­kių nors ki­tų daik­tų, už ku­rių ga­lė­tu­mė­te už­kliū­ti ir par­griū­ti. Anot me­di­ko, vy­res­nio am­žiaus žmo­nės la­bai daž­nai par­virs­ta už­kliu­vę už ki­li­mo.

Ne ką ma­žes­ni pa­vo­jai sly­pi kiek­vie­no mū­sų vo­nio­je. „Tai kur kas pa­vo­jin­giau, nei sku­bant sli­džiais žie­mos ke­liais“, – sa­ko gy­dy­to­jas. Kad iš­veng­tu­mė­te skau­džių trau­mų vo­nio­je, me­di­kas re­ko­men­duo­ja pa­si­rū­pin­ti gu­mi­niais ki­li­mė­liais.

Vie­na efek­ty­viau­sių griu­vi­mo pro­fi­lak­ti­kos prie­mo­nių – pu­siaus­vy­rą ge­ri­nan­tys pra­ti­mai, tin­kan­tys bet ko­kio am­žiaus žmo­nėms. „Ne­re­tai pa­cien­tų pa­pra­šau at­si­sto­ti ant vie­nos ko­jos, paei­ti ant pirš­tų ga­lų. Dau­ge­liui tai pa­da­ry­ti ne­pa­vyks­ta, nes šiuos pra­ti­mus žmo­gus at­si­me­na da­ręs prieš 20-30 me­tų“, – sa­ko me­di­kas.

Jei­gu pa­ty­rė­te trau­mą

Prieš sku­bant pa­dė­ti, vi­suo­met pra­var­tu pri­si­min­ti auk­si­nę tai­syk­lę: „Pir­miau­sia – ne­pa­kenk.“ Anot gy­dy­to­jo, neiš­ma­nant ge­riau ne­si­steng­ti pa­dė­ti, ta­čiau su­teik­ti pir­mą­ją pa­gal­bą: at­šal­dy­ti pa­žeis­tą sri­tį, imo­bi­li­zuo­ti, kuo sku­biau iš­kvies­ti me­di­kus ar sau­giai ga­ben­ti su­žeis­tą­jį į gy­dy­mo įstai­gą pri­va­lu kiek­vie­nam. „Ne­rei­kė­tų ban­dy­ti pa­čiam ar ap­lin­ki­niams leis­ti su­teik­ti pa­žeis­tam są­na­riui bu­vu­sią pa­dė­tį. Pir­miau­sia, kol bus su­teik­ta pro­fe­sio­na­li pa­gal­ba, su­žeis­tą sri­tį rei­kia imo­bi­li­zuo­ti, t. y. lū­žio ar iš­ni­ri­mo vie­tą pa­da­ry­ti ne­jud­rią; šal­dy­ti le­du, snie­gu, im­tis prie­mo­nių, kad į žaiz­dą ne­pa­tek­tų in­fek­ci­ja“, – pa­ta­ria gy­dy­to­jas.

Anot gy­dy­to­jo, bet koks griu­vi­mas pa­vo­jin­gas gy­vy­bei, ta­čiau gal­vos su­tren­ki­mas itin pa­vo­jin­gas. Esant gal­vos trau­mai imo­bi­li­zuo­ki­te kak­lą, ku­ris, anot me­di­ko, yra tar­si gy­vy­bės lai­das tarp kū­no ir gal­vos. Svar­bu ne­su­ki­nė­ti li­go­niui kak­lo, nes ne­re­tai pa­ty­ru­sie­ji gal­vos trau­mą bū­na pa­ty­rę ir kak­lo trau­mą. Pa­gei­dau­ti­na, kad li­go­nį į gy­dy­mo įstai­gą ga­ben­tų grei­to­ji me­di­ci­nos pa­gal­ba.

Daž­niau­siai su­šą­la­ma, jei oras yra šal­tas, vė­juo­tas, drėg­nas, ta­čiau su­šal­ti ga­li­ma ir esant tei­gia­mai tem­pe­ra­tū­rai. Grei­čiau­siai nu­šą­la dra­bu­žiais ne­pri­deng­tos kū­no vie­tos: au­sys, no­sis, skruos­tai, ta­čiau dėl ne­tin­ka­mos ap­ran­gos ne­re­tai nu­šą­la ir tos kū­no vie­tos, ku­rių su­tri­ku­si krau­jo­ta­ka: ran­kų, ko­jų pirš­tai, pė­dos. Drau­džia­ma nu­ša­lu­sias vie­tas šil­dy­ti tie­sio­gi­ne ši­lu­ma: glaus­ti prie ra­dia­to­rių, gu­mi­nių šil­dyk­lių, merk­ti į karš­tą van­de­nį, ka­dan­gi tie­sio­gi­nė ši­lu­ma ga­li dar la­biau pa­žeis­ti šal­čio pa­kenk­tus au­di­nius. Nu­ša­lu­sią kū­no da­lį at­šil­dy­ki­te pa­laips­niui įmerk­da­mi į kam­ba­rio tem­pe­ra­tū­ros van­de­nį. At­šil­dy­ti ga­li­ma nu­sto­ti, kai nu­ša­lu­sių kū­no da­lių oda su­minkš­tė­ja ir grįž­ta ju­ti­mai.

Žie­mą oda daž­niau nu­de­ga ku­riant ži­di­nį ar kros­nį, ne­ty­čia pri­si­lie­tus prie įkai­tin­tos vi­ryk­lės. Rei­kė­tų bū­ti at­sar­giems ir šven­čiant gam­to­je, kū­re­nant lau­žą. Pa­gal­ba nu­si­de­gi­nus bet ko­kiu bū­du yra to­kia pa­t – šal­tas van­duo. At­min­ki­te, kad nu­de­gu­sią vie­tą šal­dy­ti te­kan­čiu van­de­niu iš čiau­po bū­ti­na maž­daug 15-20 min. – ne trum­piau. Van­dens sro­vė tu­rė­tų bū­ti nei per stip­ri, nei per silp­na. Šal­do­ma tol, kol pra­nyks­ta skaus­mas, vė­liau ant nu­de­gu­sios vie­tos de­da­mas tuo pa­čiu van­de­niu su­vil­gy­tas komp­re­sas, ku­ris ga­ruo­da­mas vė­si­na žaiz­dą. „Kuo grei­čiau at­šal­dy­si­te nu­de­gu­sią vie­tą, tuo la­biau su­ma­žin­si­te nu­de­gi­mo laips­nį“, – pri­me­na gy­dy­to­jas ir per­spė­ja, kad tep­ti nu­de­gu­sių, kaip, be­je, ir nu­ša­lu­sių vie­tų jo­kiais rie­ba­lais, alie­jais ar svies­tu ne­de­ra – žaiz­da ne su­muš­ti­nis! Ver­čiau už­dė­ki­te ste­ri­lų tvars­tį, o jei­gu to­kio ne­tu­ri­te, tiks šva­rus au­dek­las, ir kuo sku­biau pa­gal­bos kreip­ki­tės į me­di­kus.

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Mū­sų vi­suo­me­nė­je įpras­ta ger­ti. Bet ku­ri šven­tė be al­ko­ho­lio yra neį­si­vaiz­duo­ja­ma, to­dėl nie­ko ne­bes­te­bi­na, kad be bu­te­lio jau­ni­mas ne­be­mo­ka bū­ti links­mas, ne­mo­ka at­si­pa­lai­duo­ti, ne­ge­ba ge­rai jaus­tis. „Šven­tės vi­sa­da pro­vo­kuo­ja, ta­čiau kad vai­kai ir jau­ni­mas at­si­sa­ky­tų „džiaugs­mo elik­sy­ro“, pir­miau­sia tu­ri pa­si­keis­ti suau­gu­sių­jų po­žiū­ris“, – sa­ko Šiau­lių vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­ro spe­cia­lis­tės Dia­na Ši­rvins­kai­tė ir Re­na­ta Ja­ra­šū­nie­nė.

Vie­ni di­džiau­sių gir­tuok­lių pa­sau­ly­je

2010 m. Kau­no me­di­ci­nos uni­ver­si­te­tas (da­bar­ti­nis Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­li­nis uni­ver­si­te­tas) kar­tu su Šiau­lių vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­ro spe­cia­lis­tais, vyk­dy­da­mi Pa­sau­li­nės svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos re­ko­men­da­ci­jas, at­li­ko penk­tą­ją Lie­tu­vos mo­ki­nių ap­klau­są, skir­tą jų gy­ven­se­nai ir svei­ka­tai iš­tir­ti. Apk­laus­ti 5, 7 ir 9 kla­sių mo­ki­niai, ku­rių am­žius 11, 13 ar­ba 15 me­tų.  Ty­ri­mas pa­ro­dė, kad dau­ge­liui jau­nuo­lių al­ko­ho­lio var­to­ji­mas yra vie­nas ma­lo­niausių at­si­pa­lai­da­vi­mo bū­dų. „Paaiš­kė­jo, kad mė­gia­miau­si vai­kų ir jau­ni­mo al­ko­ho­li­niai gė­ri­mai – sid­ras ir kok­tei­liai, vie­nuo­lik­me­čių-pen­kio­lik­me­čių ber­niu­kų – alus, to pa­ties am­žiaus mer­gai­čių – deg­ti­nė. Bent kar­tą nuo al­ko­ho­lio bu­vo ap­svai­gę 46,9 pro­c. ber­niu­kų ir 38,7 pro­c. mer­gai­čių. De­vin­to­kai pri­si­mi­nė, kad pir­mą kar­tą al­ko­ho­lio pa­ra­ga­vo bū­da­mi vie­nuo­li­kos ar net dar jau­nes­ni. Bū­da­mi 16 me­tų, pir­mą kar­tą al­ko­ho­lio pa­ra­ga­vo tik 2,7 pro­c. ber­niu­kų ir 2 pro­c. mer­gai­čių“, – ty­ri­mų duo­me­nis var­di­ja Vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­ro Visuomenės sveikatos stebėsenos ir programų skyriaus ve­dė­ja D. Šir­vins­kai­tė.

Mes ne vie­nin­te­liai, ken­čian­tys nuo al­ko­ho­liz­mo rykš­tės – al­ko­ho­lį var­to­ja ir pro­ble­mų tu­ri vi­sos ša­lys, ta­čiau šis fak­tas ne­ke­lia džiu­ge­sio. Tai, kad bū­ti­na kuo sku­biau im­tis prie­mo­nių, pa­de­dan­čių už­kirs­ti ke­lią al­ko­ho­liz­mui, pa­tvir­ti­na ir at­lik­to ty­ri­mo re­zul­ta­tai – tarp 40 al­ko­ho­lį var­to­jan­čių pa­sau­lio ša­lių Lie­tu­vos vie­nuo­lik­me­čiai uži­ma vie­nuo­lik­tą, try­li­ka­me­čiai – penk­tą, o pen­kio­lik­me­čiai – ant­rą vie­tą.

Ska­nu ir links­ma

Anot vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­ro Vai­kų ir jau­ni­mo svei­ka­tos prie­žiū­ros sky­riaus ve­dė­jos R. Ja­ra­šū­nie­nės, jau­ni­mas, pa­klaus­tas, ko­dėl var­to­ja al­ko­ho­lį, daž­niau­siai at­sa­ko – to­dėl, kad ska­nu. 11-15 me­tų vai­kai ge­ria įvai­raus sko­nio sid­rą, „mik­sus“, pu­to­jan­tį vy­ną tar­si li­mo­na­dą, pa­gar­din­da­mi juos ener­gi­niais gė­ri­mais, nes vy­rau­ja nuo­mo­nė, kad šie gė­ri­mai pa­de­da su­ma­žin­ti al­ko­ho­lio su­kel­tą mie­guis­tu­mą ir su­tei­kia ener­gi­jos links­min­tis vi­są nak­tį, iš tik­rų­jų su­kel­da­mi pa­vo­jų jau­nam or­ga­niz­mui. „Ener­gi­niai gė­ri­mai su­tei­kia ener­gi­jos, o al­ko­ho­lio po­vei­kis prie­šin­gas – jis slo­pi­na or­ga­niz­mą“, – sa­ko spe­cia­lis­tė.

Ener­gi­nio gė­ri­mo skar­di­nė – lyg rak­tas, at­ve­rian­tis du­ris į or­ga­niz­mo ener­gi­jos re­zer­vus. Ki­taip ta­riant, ener­gi­nis gė­ri­mas ne su­tei­kia ener­gi­jos, o pa­de­da ją iš­siurb­ti iš or­ga­niz­mo. Šiuo­se gė­ri­muo­se esan­čios me­džia­gos vei­kia vam­py­ro prin­ci­pu – ener­gi­ją ima iš mū­sų pa­čių or­ga­niz­me esan­čių ener­gi­jos at­sar­gų. Tai nė­ra ge­rai, nes ener­gi­jos at­sar­gų nė­ra daug ir ku­rį lai­ką pa­var­to­jus ener­ge­ti­nių gė­ri­mų jos vi­siš­kai iš­sen­ka. Ta­da žmo­gus jau­čia nuo­var­gį, su­sier­zi­ni­mą, jį kan­ki­na ne­mi­ga, vė­liau ga­li iš­si­vys­ty­ti dep­re­si­ja. Tuo­met vėl at­si­ran­da po­rei­kis pa­pil­dy­ti ener­gi­jos, taip iš­si­vys­to pri­klau­so­my­bė šiam gė­ri­mui.

Kad ener­gi­niai gė­ri­mai iš tie­sų nė­ra ne­kal­ti, įro­dy­ta ty­ri­mais, ku­riais re­mian­tis kai ku­rio­se už­sie­nio ša­ly­se šie gė­ri­mai yra už­draus­ti ar­ba ri­bo­ja­ma pre­ky­ba jais, pvz., JAV vai­kams iki aš­tuo­nio­li­kos me­tų ener­gi­niai gė­ri­mai yra ne­par­duo­da­mi. Nor­ve­gi­jo­je, Da­ni­jo­je ir Pran­cū­zi­jo­je jais pre­kiau­ja­ma tik vais­ti­nė­se, o Lie­tu­vo­je šių gė­ri­mų bet ku­ria­me pre­ky­bos cent­re ga­li nu­si­pirk­ti ir vai­kai. Var­to­jant al­ko­ho­lį su ener­gi­niais gė­ri­mais, jo ga­li­ma su­var­to­ti dau­giau, nes žmo­gus ne­si­jau­čia toks ap­svai­gęs, koks yra iš tik­rų­jų. Tai di­di­na al­ko­ho­lio per­do­za­vi­mo ir ne­lai­min­gų at­si­ti­ki­mų ri­zi­ką.

Ki­ta daž­na prie­žas­tis, są­ly­go­jan­ti vai­kus ir jau­ni­mą var­to­ti al­ko­ho­li­nius gė­ri­mus – no­ras at­si­pa­lai­duo­ti, pa­bėg­ti nuo kas­die­nių sun­ku­mų bei įtam­pos. „Jau­nuo­liai al­ko­ho­lį ren­ka­si no­rė­da­mi at­ro­dy­ti vy­res­ni, mėg­džio­da­mi suau­gu­siuo­sius bei jų pro­pa­guo­ja­mas tra­di­ci­jas, smal­sau­da­mi, no­rė­da­mi pa­jus­ti svai­ga­lų po­vei­kį, trokš­da­mi ne­prik­lau­so­my­bės, no­rė­da­mi šo­ki­ruo­ti tė­vus ir drau­gus, siek­da­mi bū­ti pri­pa­žin­ti tam tik­ro­je gru­pė­je, no­rė­da­mi pa­ro­dy­ti sa­vo vy­riš­ku­mą, drą­są“, – var­di­ja prie­žas­tis spe­cia­lis­tė.

Prie­žas­tys – šei­mos tra­di­ci­jos

Anot spe­cia­lis­tės, svar­biau­sia al­ko­ho­liz­mo pa­pli­ti­mo prie­žas­tis – ne­ti­ku­sios šei­mos tra­di­ci­jos. „Vi­si suau­gu­sių­jų gim­ta­die­niai, šven­tės, iš­ky­los gam­to­je neap­siei­na be al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų. Taip for­muo­ja­ma nuo­sta­ta, kad al­ko­ho­lis ir šven­tės yra neats­ki­ria­mi. O ką vė­liau vai­kai daž­niau­siai ma­to per sa­vo pa­čių gim­ta­die­nius? Kaip tė­vai kar­tu su sve­čiais įsi­pi­la į tau­res šam­pa­no ir mė­gau­ja­si gė­ri­mu. Vai­kų pa­są­mo­nė­je for­muo­ja­ma nuo­sta­ta, kad ger­ti yra nor­ma­lu“, – ti­ki­na spe­cia­lis­tė. Ji ma­no, kad tė­vams ne pa­slap­tis, jog jų vai­kai links­min­da­mie­si taip pat var­to­ja al­ko­ho­lio. Tai, kad jau­ni­mas pa­si­sa­ko tė­vams, jog per šven­tes neap­siei­na be al­ko­ho­lio, anot spe­cia­lis­tės, nė­ra blo­gai, nes tuo­met ir vai­kai, ir tė­vai tu­ri pui­kią ga­li­my­bę pa­si­kal­bė­ti apie šią pro­ble­mą.

Ką da­ry­ti, kad mū­sų vai­kai ne­be­ger­tų al­ko­ho­lio? „Vi­sų pir­ma tu­ri pa­si­keis­ti suau­gu­sių­jų po­žiū­ris į al­ko­ho­lį, – tvir­ti­na spe­cia­lis­tė. – Taip pat pra­var­tu di­din­ti al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų kai­nas. Tai pa­dė­tų su­ma­žin­ti al­ko­ho­lio var­to­ji­mą ap­skri­tai.“

Prik­lau­so­my­bei iš­si­vys­ty­ti daug lai­ko ne­rei­kia

Ne iš pirš­to lauž­tas spren­di­mas, kad al­ko­ho­li­nius gė­ri­mus par­duo­ti ga­li­ma ne jau­nes­niems nei 18 me­tų as­me­nims. Idea­lu bū­tų, jei jau­nuo­liai ne­var­to­tų al­ko­ho­lio iki 24,5 me­tų, kol bai­gia for­muo­tis sme­ge­nys. „Kuo anks­čiau jau­nuo­lis pra­de­da var­to­ti al­ko­ho­lio, tuo di­des­nė ri­zi­ka tap­ti nuo jo pri­klau­so­mam“, – per­spė­ja spe­cia­lis­tės.

Paaug­liams, nuo­lat var­to­jan­tiems al­ko­ho­lio, psi­chi­kos pri­klau­so­my­bė nuo jo ga­li iš­si­vys­ty­ti per 1-2 mė­ne­sius. Fi­zi­nė pri­klau­so­my­bė nuo al­ko­ho­lio iš­si­vys­to, kai al­ko­ho­lis nuo­lat var­to­ja­mas 3-6 ar dau­giau mė­ne­sių. Prob­le­mų at­si­ran­da tuo­met, kai al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų pra­de­da­ma ger­ti be sai­ko, jau­čia­mas nuo­la­ti­nis po­rei­kis var­to­ti vis dau­giau jų. „Ne­re­tai tie, ku­rie iš­ge­ria dau­giau nei ki­ti, jau­čia­si pra­na­šes­ni, ta­čiau tai nė­ra pra­na­šu­mo ženk­las. Tai pa­vo­jaus sig­na­las, kad or­ga­niz­mas to­le­ruo­ja al­ko­ho­lį, o iki pri­klau­so­my­bės li­ko vie­nas žings­nis, ku­rį nė ne­pa­ju­si­te, kad per­žen­gė­te“, – per­spė­ja Vai­kų ir jau­ni­mo svei­ka­tos prie­žiū­ros sky­riaus ve­dė­ja.

As­me­nims, ser­gan­tiems pri­klau­so­my­be nuo al­ko­ho­lio, sun­ku at­si­sa­ky­ti pir­mo­sios tau­re­lės bei lai­ku su­sto­ti. Kad bū­tų su­lauk­tas no­ri­mas ap­svai­gi­mas, ten­ka var­to­ti vis di­des­nes al­ko­ho­lio do­zes, t. y. di­dė­ja to­le­ran­ci­ja al­ko­ho­liui. Veik­da­mas lė­tai ir klas­tin­gai, al­ko­ho­lis su­nai­ki­na sme­ge­nų ląs­te­lės, blo­gė­ja at­min­tis, su­trin­ka mąs­ty­mas, pro­ti­niai ge­bė­ji­mai, žū­va ke­pe­nų ląs­te­lės, for­muo­ja­si rie­ba­li­nės struk­tū­ros ir ran­dai. Ke­pe­nys apau­ga rie­ba­lais, pa­sun­kė­ja, ne­ge­ba da­ly­vau­ti virš­ki­nant mais­tą, nuo­din­gas me­džia­gas pa­da­ry­ti ne­kenks­min­gas. Iš­si­vys­to ke­pe­nų ci­ro­zė ir be­ga­lė ki­tų svei­ka­tos su­tri­ki­mų.

Nu­ken­čia ne tik ke­pe­nys

Anot R. Ja­ra­šū­nie­nės, klai­din­gai ma­no­ma, kad al­ko­ho­lis skai­do­mas skran­dy­je. Skir­tin­gai nei mais­tas, di­džio­ji da­lis al­ko­ho­lio pa­ten­ka į krau­ją. Al­ko­ho­lio mo­le­ku­lės la­bai smul­kios, tad be var­go pra­si­skver­bia pro skran­džio sie­ne­les ir su krau­ju nu­ke­liau­ja į daug krau­jo tu­rin­čius or­ga­nus, pa­vyz­džiui, sme­ge­nis, to­dėl nuo iš­gė­ri­mo iki ap­svai­gi­mo ne­re­tai pa­kan­ka mi­nu­tės. Pa­te­ku­sį į krau­ją al­ko­ho­lį ima skai­dy­ti tam tik­ri fer­men­tai, ku­rių dau­giau­sia yra ke­pe­ny­se. „Ke­pe­nys at­lie­ka nuo­dų filt­ro funk­ci­ją, – sa­ko spe­cia­lis­tė. – Nuo jų ak­ty­vu­mo pri­klau­sys, ar grei­tai or­ga­niz­mas pa­ša­lins al­ko­ho­lį. Šių fer­men­tų kie­kis bei ak­ty­vu­mas kiek­vie­no žmo­gaus yra la­bai skir­tin­gas. Re­tai ir ma­žai iš­ge­rian­tys žmo­nės ap­svaigs­ta grei­čiau, nes jų or­ga­niz­me mi­nė­ti fer­men­tai nė­ra la­bai ak­ty­vūs. Grei­tai pa­si­ge­rian­tys žmo­nės šių fer­men­tų ga­li tu­rė­ti ma­žiau iš pri­gim­ties. To­kie žmo­nės ri­zi­kuo­ja tap­ti grei­čiau pri­klau­so­mi nuo al­ko­ho­lio, ku­ris ke­pe­ny­se skai­do­mas ga­na il­gai, to­dėl ry­tą daž­nai var­gi­na pa­girios. Ko­kia be­bū­tų svai­gio­ji me­džia­ga, or­ga­niz­mas jai prie­ši­na­si, to­dėl mes pa­ti­ria­me py­ki­ni­mą, šleikš­tu­lį, vė­mi­mą, gal­vos skaus­mą, ūže­sį au­sy­se ir pan., ta­čiau žmo­nės lin­kę už­blo­kuo­ti ne­ma­lo­nius iš­gy­ve­ni­mus, to­dėl ki­tą kar­tą links­mi­na­si ne at­si­sa­kę al­ko­ho­lio, o tik dar la­biau pa­di­di­nę jo kie­kį.“

Mer­gai­čių or­ga­niz­mas al­ko­ho­liui kur kas jaut­res­nis nei ber­niu­kų dėl sa­vo hor­mo­nų bei fer­men­tų sis­te­mos ypa­tu­mų. Fer­men­tų mer­gai­čių ke­pe­ny­se ir krau­jy­je yra ge­ro­kai ma­žiau, to­dėl al­ko­ho­lis jų or­ga­niz­me yra skai­do­mas lė­čiau. Mer­gai­tės al­ko­ho­liu ap­si­nuo­di­ja nuo ge­ro­kai ma­žes­nio kie­kio nei ber­niu­kai.

Be­je, ke­pe­nys pa­sii­ma tik la­bai ne­di­de­lę da­lį al­ko­ho­lio, li­ku­si da­lis ke­liau­ja po vi­są mū­sų or­ga­niz­mą, rau­me­nis bei krau­ja­gys­les, spar­ti­na šir­dies dar­bą, o tai ga­li su­kel­ti krau­jo­ta­kos sis­te­mos su­tri­ki­mų. „Mū­sų jau­ni­mas ne­ga­li pa­si­gir­ti ge­ra svei­ka­ta. Įro­dy­ta, kad krau­jo­ta­kos sis­te­mos li­go­mis ser­ga vis jau­nes­nio am­žiaus žmo­nės. Al­ko­ho­lis šias li­gas tik dar la­biau ap­sun­ki­na“, – per­spė­ja spe­cia­lis­tė.

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Ka­lė­dos ir Nau­jie­ji me­tai – nuo­sta­biau­sios me­tų šven­tės. O ko­kios šven­tės be kar­na­va­lo, ku­rio pri­va­lo­mas at­ri­bu­tas – ma­kia­žas, su­tei­kian­tis pui­kią ga­li­my­bę sa­vo tik­rą­jį vei­dą pa­slėp­ti sto­ru da­žų sluoks­niu. At­lik­da­mos ma­kia­žą, di­džiau­sią dė­me­sį ski­ria­me akims. „Ryš­kus akių ma­kia­žas ne­re­tai ap­tem­do ryt­me­tį po šven­tės“, - per­spė­ja gy­dy­to­ja of­tal­mo­lo­gė Da­lia Bu­ra­gie­nė.

Svei­kos akys – di­džiau­sias tur­tas

Moks­li­nin­kai pa­tvir­ti­no, kad ryš­kus akių ma­kia­žas, ku­rį mė­go se­no­vės egip­tie­čių ka­ra­lie­nė Kleo­pat­ra, ga­lė­jo tu­rė­ti ne tik es­te­ti­nę, bet ir me­di­ci­ni­nę funk­ci­ją – pa­dė­jo ap­sau­go­ti akis nuo li­gų. Įro­dy­ta, kad šia­me ma­kia­že bū­ta švi­no drus­kų. Nau­do­ja­mos la­bai ma­žais kie­kiais, šios drus­kos ga­mi­na azo­to ok­si­dą, ska­ti­nan­tį imu­ni­nę sis­te­mą ko­vo­ti su bak­te­ri­jo­mis, ga­lin­čio­mis su­kel­ti akių in­fek­ci­jas.

Kos­me­ti­kos pra­mo­nė šiais lai­kais la­bai iš­vys­ty­ta, tad nie­ko keis­to, kad kos­me­ti­kos prie­mo­nės yra neat­sie­ja­ma mū­sų kas­die­ny­bės da­lis. De­ja, pirk­da­mi įvai­rias prie­mo­nes mes re­tai at­krei­pia­me dė­me­sį į jų su­dė­tį, nes pro­duk­to ing­re­dien­tai bū­na su­ra­šy­ti la­bai ma­žo­mis rai­dė­mis, o jų pa­va­di­ni­mai daž­niau­siai mums nie­ko ne­sa­ko. Vis dėl­to no­rint iš­veng­ti rim­tų svei­ka­tos su­tri­ki­mų ver­tė­tų pa­si­do­mė­ti, kuo mai­ti­na­me sa­vo kū­ną iš išo­rės.

„Ven­ki­te pro­duk­tų, ku­riuo­se yra sin­te­ti­nių, kva­pių­jų, da­žan­čių­jų me­džia­gų. De­rė­tų veng­ti tur­gaus pre­kių ir pirk­ti tik tas akių prie­žiū­rai skir­tas kos­me­ti­kos prie­mo­nes, ku­rių eti­ke­tė­je pa­žy­mė­ta, kad, tar­kim, tu­šas, skys­tis akių ma­kia­žui nuim­ti ar kre­mas paa­kiams yra pa­tik­rin­ti of­tal­mo­lo­gų, – pa­ta­ria gy­dy­to­ja. – Ne­pir­ki­te pro­duk­to, jei­gu nė­ra in­for­ma­ci­jos apie jo su­de­da­mą­sias da­lis ar inst­ruk­ci­jos. Rin­ki­tės kos­me­ti­ką ir hi­gie­nos prie­mo­nes, pa­ga­min­tas iš na­tū­ra­lių me­džia­gų, žo­lių ekst­rak­tų, nau­do­ki­te ho­meo­pa­ti­nius pre­pa­ra­tus. Tie­sa, „na­tū­ra­li“ kos­me­ti­ka ne­bū­ti­nai yra sau­gi ar iš tik­rų­jų na­tū­ra­li. Daž­nai ga­mi­niuo­se, rek­la­muo­ja­muo­se kaip „na­tū­ra­lūs“, „pa­ga­min­ti iš žo­le­lių“ ar „or­ga­ni­nės kil­mės“, tė­ra tik ke­le­tas na­tū­ra­lių kom­po­nen­tų, ku­rie tie­siog nu­blank­tų, jei pa­ly­gin­tu­me su pro­duk­te esan­čių sin­te­ti­nių me­džia­gų kie­kiu. Pir­ki­te Eu­ro­pos Są­jun­go­je pa­ga­min­tą kos­me­ti­ką, ku­rios su­de­da­mo­sioms da­lims ke­lia­mi griež­tes­ni rei­ka­la­vi­mai.“

	Ne­re­tai in­fek­ci­ja į akis pa­ten­ka neat­sar­giai el­gian­tis su tu­šo pieš­tu­ku, kai sku­bė­da­mos jas ban­do­me pa­ryš­kin­ti va­žiuo­da­mos au­to­bu­su, trau­ki­niu ar au­to­mo­bi­liu. Gunter MULLER nuotr.

Kas ke­lia pa­vo­jų?

Nuo ko tu­rė­tų pra­si­dė­ti akių ma­kia­žas? „Be abe­jo, nuo ele­men­ta­raus su­pra­ti­mo, kas mū­sų akims yra svei­ka, o kas – ža­lin­ga“, – sa­ko gy­dy­to­ja pri­tar­da­ma, kad sko­nin­gai ir at­sar­giai nau­do­ja­ma kos­me­ti­ka di­di­na ir švie­si­na akių vaiz­dą.

Ne­re­tai in­fek­ci­ja į akis pa­ten­ka neat­sar­giai el­gian­tis su tu­šo pieš­tu­ku, kai sku­bė­da­mos jas ban­do­me pa­ryš­kin­ti va­žiuo­da­mos au­to­bu­su, trau­ki­niu ar au­to­mo­bi­liu. „Su da­žais rei­kia elg­tis at­sar­giai, – per­spė­ja gy­dy­to­ja. – Mo­te­rims, ku­rios neat­sar­giai da­žo­si an­ta­kius ar blaks­tie­nas che­mi­niais da­žais, gy­dy­to­jai of­tal­mo­lo­gai ne­re­tai kons­ta­tuo­ja sun­kius akių nu­de­gi­mus.“

An­ta­kiams ar blaks­tie­noms da­žy­ti skir­tų da­žų ne­ty­čia ga­li pa­tek­ti į akis ir nu­de­gin­ti, nes jų pa­grin­dą su­da­ro che­mi­nės me­džia­gos. Kuo il­giau che­mi­ka­lų iš­lie­ka aky­je, tuo la­biau jie ją pa­žei­džia. Tai­gi jei­gu at­si­ti­ko ne­lai­mė ir da­žų pa­te­ko į akį, ją bū­ti­na kuo grei­čiau kruopš­čiai pra­ska­lau­ti te­kan­čiu van­de­niu.

Ga­lio­ji­mo lai­kas nu­ro­dy­tas ne šiaip sau

Anot gy­dy­to­jos, vie­na daž­niau­sių akių li­gų yra lė­ti­nis ar­ba ūmi­nis kon­junk­ty­vi­tas – akių jun­gi­nės už­de­gi­mas. Akies glei­vi­nė yra plo­na, jo­je daug krau­ja­gys­lių. Ji sau­go nuo ža­lin­go ap­lin­kos po­vei­kio. Kon­junk­ty­va, kaip ir oda, pir­mo­ji pa­ro­do li­gos pra­džią, tik ji ne­tu­ri tvir­to epi­te­lio, to­dėl yra pa­žei­džia­mes­nė. Ap­ti­ku­si „prie­šą“, kon­junk­ty­va pra­de­da ko­vo­ti – krau­ja­gys­lės pri­si­pil­do krau­jo, pra­de­da tin­ti, at­si­ran­da gau­sios iš­sky­ros. Tai, kas su­ke­lia li­gą, le­mia, koks yra kon­junk­ty­vi­tas. Jis ga­li bū­ti aler­gi­nis, vi­ru­si­nis, bak­te­ri­nis, gry­be­li­nis ir kt.

Aler­gi­ja yra la­biau­siai pa­pli­tu­si kū­no reak­ci­ja į ne­tin­ka­mą kos­me­ti­ką. Esant aler­gi­niam už­de­gi­mui vo­kai pa­tins­ta, pa­raus­ta, pleis­ka­no­ja, niež­ti. Aler­gi­ją ga­li su­kel­ti che­mi­nės me­džia­gos, pa­vyz­džiui, pa­si­bai­gu­sio ga­lio­ji­mo blaks­tie­nų tu­šas. „Jei­gu iš­si­da­žius blaks­tie­nas tu­šu akys iš­kart pa­raus­ta, va­di­na­si, ki­lo aler­gi­ja“, – per­spė­ja gy­dy­to­ja pri­min­da­ma, kad aler­giš­koms mo­te­rims rei­kė­tų nau­do­ti spe­cia­lią kos­me­ti­ką, pri­tai­ky­tą aler­giš­kų akių prie­žiū­rai, ne­pa­mirš­tant, jog pri­va­lu pai­sy­ti akių prie­žiū­ros kos­me­ti­nių prie­mo­nių ga­lio­ji­mo ter­mi­no.

Nes­var­bu, ku­rios kos­me­ti­kos fir­mos tu­šas bū­tų nau­do­ja­mas, jis ga­lio­ja tik pu­sę me­tų nuo tos die­nos, kai bu­vo pra­da­ry­tas. Plau­kai (blaks­tie­nos – ir­gi plau­kai) yra pa­ti ne­šva­riau­sia or­ga­niz­mo vie­ta. Jie su­kau­pia ap­lin­kos ne­šva­ru­mus ir bak­te­ri­jas, ku­rių gau­su il­ges­nį lai­ką nau­do­ja­ma­me tu­še, tad pra­dė­tas nau­do­ti jis tam­pa pa­vo­jin­gu bak­te­ri­jų už­kra­tu, ga­lin­čiu su­kel­ti akių už­de­gi­mą. Nau­do­jant to­kį tu­šą, ga­li su­si­da­ry­ti mie­žis, ble­fa­ri­tai (vo­kų kraš­to už­de­gi­mai) ir kt.

Pa­si­rink­da­mos prie­mo­nes bū­ki­te dė­me­sin­gos

Anot me­di­kės, aler­gi­ją ga­li su­kel­ti ne tik pa­se­nęs akių tu­šas, bet ir ne­tin­ka­mai pa­si­rink­tas paa­kių kre­mas. Nau­do­jant paa­kių odai skir­tą kre­mą, pa­lei akis nuo vo­ko kraš­to rei­kia 0,5-1 cm at­stu­mu jo ne­tep­ti, nes be­mirk­sint kos­me­ti­nės prie­mo­nės kaip­mat pa­kliū­va į akis. „Svar­biau­sia pai­sy­ti auk­si­nės tai­syk­lės: va­ka­re bū­ti­na kruopš­čiai nu­va­ly­ti akių ma­kia­žą ir ne­va­lia ei­ti mie­go­ti su pa­da­žy­to­mis ar tik at­sai­niai ap­va­ly­to­mis blaks­tie­no­mis“, – pri­me­na gy­dy­to­ja.

No­rint ne­pa­kenk­ti akims rei­kia ži­no­ti, kaip tin­ka­mai nu­va­ly­ti akių ma­kia­žą. Klai­din­ga ma­ny­ti, kad van­de­niu ir mui­lu ga­li­ma nu­va­ly­ti akių vo­kų ma­kia­žą, ne­pa­ken­kiant akims. Blaks­tie­nų tu­šui nu­va­ly­ti rei­kia įsi­gy­ti spe­cia­lų akių ma­kia­žo nuė­mik­lį, ku­ris pa­pras­tai bū­na že­lė ar­ba skys­čio pa­vi­da­lo. Kos­me­ti­nis pie­ne­lis, skir­tas vei­do odai va­ly­ti, akių prie­žiū­rai ne­tin­ka. Va­lant tu­šą ne­rei­kia sku­bė­ti – ode­lė ap­link akis yra la­bai jaut­ri ir švel­ni, jos ne­ga­li­ma temp­ti, nes at­si­ras daug raukš­le­lių. Ko­kią prie­mo­nę be­pa­si­rink­tu­mė­te, baig­da­mos pro­ce­dū­rą akis nu­plau­ki­te van­de­niu. Jei van­duo na­muo­se la­bai chlo­ruo­tas ar la­bai kie­tas, nau­do­ki­te ter­mi­nį van­de­nį, pra­tur­tin­tą mik­roe­le­men­tais ir mi­ne­ra­lais. Ma­kia­žui va­ly­ti rei­kia tin­ka­mai pa­si­rink­ti va­tos dis­kus. Atk­reip­ki­te dė­me­sį, kad jie bū­tų iš 100% med­vil­nės ar­ba med­vil­nės ir vis­ko­zės mi­ši­nys. Sin­te­ti­niai dis­kai kos­me­ti­kos li­ku­čių ne­su­ge­ria.

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Šiau­lių on­ko­lo­gi­nė­je kli­ni­ko­je 2009 m. nu­sta­ty­ta 14, 2010 m. – 16, o per 2011 m. pus­me­tį – aš­tuo­ni nau­ji skyd­liau­kės vė­žio at­ve­jai. Daž­niau­siai ši klas­tin­ga li­ga diag­no­zuo­ja­ma per vė­lai, nes mėgs­ta pa­si­reikš­ti be­si­mto­miu maz­gu. „Kuo anks­čiau nu­sta­to­mas skyd­liau­kės aug­lys ir kuo anks­čiau jis pa­ša­li­na­mas, tuo di­des­nė ti­ki­my­bė, kad žmo­gus pa­sveiks“, – sa­ko gy­dy­to­ja che­mo­te­ra­peu­tė Ni­jo­lė Šat­kaus­kie­nė.

Tiks­lios prie­žas­tys ne­ži­no­mos

Nors skyd­liau­kės vė­žys – daž­na li­ga, gy­dy­to­jai ne­ga­li paaiš­kin­ti, ko­dėl vie­nas žmo­gus su­ser­ga, o ki­tas – ne. Lai­mė, moks­las yra at­sklei­dęs tam tik­rus veiks­nius, di­di­nan­čius ti­ki­my­bę, kad žmo­gui iš­si­vys­tys pik­ty­bi­nis na­vi­kas. Daž­niau­siai su­ser­ga­ma se­nat­vė­je, ta­čiau gy­dy­to­ja sa­ko, kad su­si­rgti vė­žiu ga­li įvai­raus am­žiaus žmo­nės ir net vai­kai. „Pas­te­bi­ma ne tik ten­den­ci­ja, kad skyd­liau­kės vė­žiu ser­ga­ma ne tik daž­niau, bet ir tai, kad li­ga lin­ku­si „jau­nė­ti“ – diag­no­zuo­ti vė­žį ten­ka ir vai­kams“, – sa­ko on­ko­lo­gė.

La­bai pa­pli­tu­si, nors ir iš­ven­gia­ma vė­žio prie­žas­tis – rū­ky­mas. Re­gu­lia­riai rū­kan­tis ar­ba bū­nan­tis ta­ba­ko dū­mų ap­lin­ko­je as­muo tu­ri di­des­nę ti­ki­my­bę su­si­rgti vė­žiu. „Tai aki­vaiz­du, – pa­tvir­ti­na gy­dy­to­ja. – Dau­gu­ma pa­cien­tų, ku­riems diag­no­zuo­ja­me skyd­liau­kės vė­žį, yra iš­ti­ki­mi dū­mo ger­bė­jai.“

As­me­nų, pa­ty­ru­sių ra­dioak­ty­vių me­džia­gų po­vei­kį, ti­ki­my­bė su­si­rgti on­ko­lo­gi­ne li­ga, ypač jei­gu bu­vo ap­švi­tin­ti kak­lo sri­ty­je, yra kur kas di­des­nė. Jo­ni­zuo­jan­čio­ji spin­du­liuo­tė ga­li pa­žeis­ti ląs­te­les, to­dėl vė­liau jos ga­li su­pik­ty­bė­ti. Ši spin­du­liuo­tė vei­kia žmo­gų iš kos­mo­so, ją sklei­džia ra­dioak­ty­vio­sios at­lie­kos, ra­do­no du­jos ir ki­ti šal­ti­niai. Įdo­mu tai, kad vė­žys iš­si­vys­to ne iš­kart po ra­dia­ci­nio po­vei­kio, bet praė­jus 5-20 me­tų. XX a. sep­tin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je JAV bu­vo la­bai po­pu­lia­ru jau­nat­vi­nius spuo­gus gy­dy­ti rent­ge­no spin­du­liais. Šių žmo­nių ser­ga­mu­mas skyd­liau­kės vė­žiu, praė­jus 10-20 m., bu­vo ge­ro­kai di­des­nis nei tų, ku­rie ne­bu­vo gy­dy­ti to­kio­mis prie­mo­nė­mis. Nors Čer­no­by­lio ka­tast­ro­fos po­vei­kis žmo­gaus svei­ka­tai iki šiol ke­lia daug gin­čų, gy­dy­to­ja che­mo­te­ra­peu­tė sa­ko, kad tą­kart me­di­kai iš­ties pa­ju­tę on­ko­lo­gi­nių li­gų, ypač skyd­liau­kės vė­žio, pa­gau­sė­ji­mą. „Žmo­nėms pa­vo­jų ke­lia ra­dioak­ty­vio­mis da­le­lė­mis už­terš­tas oras. Šios da­le­lės, pa­kliu­vu­sios į or­ga­niz­mą, ga­li tap­ti už­dels­to vei­ki­mo bom­ba, ku­rios ža­la or­ga­niz­mui at­si­sklei­džia on­ko­lo­gi­nių li­gų for­ma“, – sa­ko gy­dy­to­ja pa­tvir­tin­da­ma, kad vė­žio ri­zi­ka dėl ma­žų rent­ge­no spin­du­liuo­tės do­zių po­vei­kio yra la­bai men­ka. Ri­zi­ka dėl spin­du­li­nės te­ra­pi­jos po­vei­kio yra šiek tiek di­des­nė, ta­čiau abiem at­ve­jais nau­da pa­pras­tai di­des­nė nei kenks­min­gu­mas.

Ne­ma­žai pik­ty­bi­nių na­vi­kų iš­si­vys­to dėl ge­nų mu­ta­ci­jų. Jas su­kel­ti ga­li al­ko­ho­lio var­to­ji­mas, kai ku­rie vi­ru­sai, as­mens gy­ve­ni­mo bū­do ar ap­lin­kos veiks­niai. „Svei­ka­ta pa­ge­rė­tų ir daug mir­čių nuo vė­žio bū­tų iš­veng­ta, jei­gu žmo­nės, ži­no­da­mi vė­žio ri­zi­kos veiks­nius, steng­tų­si juos ap­lenk­ti, keis­da­mi sa­vo gy­ve­ni­mo bū­dą, ko­re­guo­da­mi ne­vi­sa­ver­tę mi­ty­bą, bū­da­mi fi­ziš­kai ak­ty­ves­ni, re­gu­liuo­da­mi kū­no svo­rį, – ti­ki­na gy­dy­to­ja. – Kar­tais ga­li bū­ti su­dė­tin­ga iš­veng­ti vė­žio li­gos, ta­čiau ga­li­ma už­dels­ti jos pra­džią ar­ba anks­ti nu­sta­čius iš­gy­dy­ti.“

Il­gai ne­pa­si­reiš­kia jo­kiais simp­to­mais

Skyd­liau­kės vė­žys, jei­gu tik li­ga ne­sut­rik­do pa­čios skyd­liau­kės veik­los – hor­mo­nų ga­my­bos, ne­tu­ri jo­kių išanks­ti­nių simp­to­mų. Ta­čiau, anot gy­dy­to­jos, su­si­rgus žmo­gaus gy­ve­ni­mas neiš­ven­gia­mai pa­blo­gė­ja. „Pir­ma­sis li­gos po­žy­mis daž­niau­siai yra pa­di­dė­ju­si ne­skaus­min­ga skyd­liau­kė, ku­rio­je yra at­si­ra­dę kie­tų maz­gų. Skyd­liau­kės na­vi­kui di­dė­jant, jei jis ne­gy­do­mas, ga­li bū­ti spau­džia­mi ša­lia skyd­liau­kės esan­tys or­ga­nai ir ner­vai, to­dėl ga­li už­kim­ti bal­sas, pa­sun­kė­ti kvė­pa­vi­mas, at­si­ras­ti du­su­lys, su­trik­ti ri­ji­mas. Lai­kui bė­gant dėl vė­žio me­tas­ta­zių pa­di­dė­ja kak­lo, virš­rak­ti­kau­li­niai limf­maz­giai. Skyd­liau­kė­je at­si­ra­dę da­ri­niai dau­ge­liu at­ve­jų ga­li bū­ti leng­vai ap­čiuo­pia­mi lie­čiant kak­lą, ta­čiau žmo­nės pa­pras­tai pa­tys nė neį­ta­ria tu­rin­tys aug­lį kak­le. Daž­nai pa­cien­tai apie aug­lius skyd­liau­kė­je su­ži­no tik dėl ko­kios nors prie­žas­ties ap­si­lan­kę pas gy­dy­to­ją“, – pa­sa­ko­ja gy­dy­to­ja ir pri­me­na, kad daž­niau­siai skyd­liau­kė­je at­si­ra­dę maz­gai bū­na ne­pik­ty­bi­niai, to­dėl ap­ti­kus juos ne­ver­ta iš­si­gąs­ti, ge­riau pa­lauk­ti ty­ri­mų re­zul­ta­tų. Ult­ra­gar­so kont­ro­liuo­ja­ma plo­nos ada­tos as­pi­ra­ci­nė biop­si­ja yra „auk­so stan­dar­tas“ ge­ry­bi­niams maz­gams nuo pik­ty­bi­nių at­skir­ti. Sun­kiau šį me­to­dą tai­ky­ti, kai maz­gas yra la­bai ma­žas, la­bai di­de­lis ar­ba jų skyd­liau­kė­je la­bai daug.

Gy­do­ma ir ra­dioak­ty­viuo­ju jo­du

Anot gy­dy­to­jos, yra du gy­dy­mo bū­dai. Pap­ras­tai vė­žiui gy­dy­ti tai­ko­mas chi­rur­gi­nis gy­dy­mas. Spin­du­li­nė te­ra­pi­ja tai­ko­ma itin re­tai, nes ga­li­ma pa­žeis­ti ša­lia esan­čius au­di­nius ir svei­kus or­ga­nus. Ieš­kant ki­tų bū­dų, kaip šį vė­žį įveik­ti, pa­si­nau­do­ta skyd­liau­kės na­vi­ko sa­vy­be – pa­ste­bė­ta, kad skyd­liau­kės vė­žys, ku­ris ky­la iš skyd­liau­kės fo­li­ku­li­nių ląs­te­lių, ir­gi ga­mi­na hor­mo­ną ti­rok­si­ną. Šis hor­mo­nas yra la­bai svar­bus, nes tvar­ko vi­są žmo­gaus me­džia­gų apy­kai­tą. Ka­dan­gi ti­rok­si­ne yra jo­do ato­mų, su­gal­vo­ta žmo­gui vie­toj na­tū­ra­laus jo­do, ku­ris į or­ga­niz­mą pa­ten­ka su mais­tu, skir­ti ra­dioak­ty­vų­jį. To­kiu bū­du ap­gau­na­mas or­ga­niz­mas, ku­ris neats­ki­ria na­tū­ra­laus jo­do nuo ra­dioak­ty­vaus. Ser­gant skyd­liau­kės vė­žiu, vė­ži­nės ląs­te­lės pa­grie­bia ra­dioak­ty­vų­jį jo­dą, o jis jas ap­švi­ti­na iš vi­daus ir su­nai­ki­na. Ra­dioak­ty­vio­ji me­džia­ga ga­li bū­ti ski­ria­ma ge­ria­mų­jų kap­su­lių pa­vi­da­lu ar su­švirkš­ta į ve­ną. Žmo­gus tam­pa ra­dioak­ty­viu šal­ti­niu, to­dėl 3-4 die­nas, kol ra­dioak­ty­vu­mas su­ma­žė­ja, pa­la­to­je gu­li vie­nas, nau­do­ja­si at­ski­ru du­šu, tua­le­tu. Pa­ma­žu ra­dioak­ty­vu­sis jo­das iš kū­no pa­ša­li­na­mas su šla­pi­mu, sei­lė­mis ir pra­kai­tu. Gy­dy­mas ra­dioak­ty­viuo­ju jo­du ga­li bū­ti pa­kar­to­tas, jei po jo dar ap­tin­ka­ma vė­žio ži­di­nių.

„Ne vi­si pa­cien­tai, ser­gan­tys skyd­liau­kės vė­žiu, gy­do­mi vie­no­dai, nes gy­dy­mas pla­nuo­ja­mas ir ski­ria­mas at­si­žvel­giant į na­vi­ko mor­fo­lo­gi­nę for­mą, pa­cien­to am­žių, na­vi­ko iš­pli­ti­mo sta­di­ją, bend­rą svei­ka­tos būk­lę, ta­čiau kiek­vie­nu at­ve­ju itin svar­bu, kad li­ga bū­tų nu­sta­ty­ta kuo anks­čiau“, – tvir­ti­na gy­dy­to­ja.

Ag­nė GAI­RIO­NY­TĖ

Ar žmo­gus pa­trauk­lus, pri­klau­so ir nuo jo dan­tų. Tas, ku­rio dan­tys yra svei­ki ir ge­rai pri­žiū­rė­ti, švy­tė­te švy­ti ir pa­si­ti­ki sa­vi­mi. Ty­ri­mai pa­tvir­ti­na, kad ge­rai pri­žiū­rė­ti dan­tys, kaip ir ran­kos, oda, fi­gū­ra ar plau­kai, pa­da­ro tei­gia­mą įspū­dį. Pa­si­ti­kė­ji­mo ku­pi­na šyp­se­na ro­do, kad esa­te pra­na­šes­ni ir pro­fe­si­nia­me, ir as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me.

Kiek­vie­nas žmo­gus skir­tin­gai pa­sie­kia, kad jo dan­tys bū­tų šva­rūs. Ge­riau kar­tą per die­ną la­bai ge­rai iš­si­va­ly­ti dan­tis, nei tris kar­tus bet kaip. Yanik CHAUVIN nuotr.

Te­rei­kia dvie­jų sa­vai­čių

Yra ry­šys tarp blo­gos bur­nos svei­ka­tos ir sun­kių bend­ros svei­ka­tos su­tri­ki­mų. Dėl ne­pa­kan­ka­mos bur­nos hi­gie­nos su­si­da­ro ža­lin­gų bak­te­ri­jų sluoks­niai, va­di­na­mo­sios dan­tų ap­na­šos, ypač tarp krū­mi­nių dan­tų ir dan­te­nų ki­še­nė­se. Ap­na­šos su­ke­lia dan­tų ėduo­nį (ka­rie­są) ir dan­te­nų už­de­gi­mą (gin­gi­vi­tą), o šie sa­vo ruož­tu – lė­ti­nes bur­nos li­gas pe­rio­don­ti­tą (pa­ro­don­to­zę) ir pul­pi­tą, ku­rie su­si­lpni­na imu­ni­nę sis­te­mą ir pri­si­de­da prie sun­kių svei­ka­tos su­ti­ki­mų, pvz., in­sul­to, in­fark­to, dia­be­to ir kt.

Dau­gu­mos dan­tų ir dan­te­nų li­gų prie­žas­tis yra dan­tų ap­na­šos. Ne­nu­va­lius jų, jau po dvie­jų sa­vai­čių at­si­ran­da pir­mie­ji dan­te­nų už­de­gi­mo po­žy­miai, o 14-21 die­ną iš­si­vys­to gin­gi­vi­tas – dan­te­nų už­de­gi­mas, pa­si­reiš­kian­tis dan­te­nų krau­ja­vi­mu, pa­bur­ki­mu.

Dan­tų va­ly­mas dan­tų še­pe­tė­liu, pa­sta, tarp­dan­čių ir lie­žu­vio va­ly­mas, dan­te­nų ma­sa­ža­vi­mas, bur­nos ska­la­vi­mas yra as­mens bur­nos hi­gie­nos da­lis, ku­rią at­lie­ka pa­ts žmo­gus. Ta­čiau jis ne­ga­li nu­va­ly­ti kie­to­jo dan­tų ap­na­šo. Jis pa­ša­li­na­mas at­lie­kant pro­fe­sio­na­lią bur­nos hi­gie­nos pro­ce­dū­rą.

Pro­fi­lak­ti­ka pra­si­de­da nuo pir­mo­jo dan­tu­ko

Nie­ka­da ne­vė­lu pra­dė­ti rū­pin­tis sa­vo svei­ka­ta, bet jei­gu pro­fi­lak­ti­kos prie­mo­nių ima­ma­si nuo pat vai­kys­tės, tai lei­džia iš­sau­go­ti ne tik dan­tis, bet ir svei­ka­tą net iki se­nat­vės.

Pir­mas ap­si­lan­ky­mas pas odon­to­lo­gą tu­rė­tų bū­ti iš­dy­gus pir­ma­jam dan­tu­kui. Tai pui­ki pro­ga vai­kui su­si­pa­žin­ti su odon­to­lo­go ka­bi­ne­tu ir per­so­na­lu, sie­kiant vė­liau iš­veng­ti dan­tų gy­dy­mo bai­mės. Pro­fi­lak­tiš­kai pa­tik­rin­ti vai­ką pas odon­to­lo­gą nu­ves­ki­te ne re­čiau nei kas pus­me­tį. Po­žiū­ris, kad pie­ni­niai dan­tys ne­ver­ti rū­pes­tin­gos prie­žiū­ros ir dė­me­sio, yra be­vil­tiš­kai pa­se­nęs. In­fek­ci­ja pie­ni­niuo­se dan­ty­se ga­li pa­žeis­ti nuo­la­ti­nių dan­tų užuo­maz­gas.

Dan­tų svei­ka­ta la­bai svar­bi dar ir to­dėl, kad dan­tys su­si­ję su vi­so or­ga­niz­mo svei­ka­ta. Blo­gai su­kram­ty­tas mais­tas su­ke­lia virš­ki­ni­mo pro­ble­mų, dan­tų ne­te­ki­mas ga­li su­kel­ti žan­di­kau­lio są­na­rio skaus­mus, traš­ke­sį, gal­vos skaus­mą. Dan­te­nų li­gos ga­li pa­di­din­ti šir­dies in­fark­to ri­zi­ką, nėš­čioms mo­te­rims – per­si­lei­di­mą ar prieš­lai­ki­nį gim­dy­mą.

Gra­žių dan­tų svei­ka­tos pa­grin­das:

Rei­kia va­ly­ti dan­tis, tarp­dan­čius ir lie­žu­vį du kar­tus per die­ną.

Bū­ti­na lan­ky­tis pas odon­to­lo­gą bent kar­tą per me­tus.

Re­ko­men­duo­ja­ma lan­ky­tis pas bur­nos hi­gie­nis­tą bent du kar­tus per me­tus nu­va­ly­ti dan­tis.

Nei dan­tų va­ly­mo daž­nis, nei truk­mė sa­vai­me nė­ra svar­būs. Vis­kas pri­klau­so nuo to, kaip va­lo­ma. Kiek­vie­nas žmo­gus skir­tin­gai pa­sie­kia, kad jo dan­tys bū­tų šva­rūs. Ge­riau kar­tą per die­ną la­bai ge­rai iš­si­va­ly­ti dan­tis, nei tris kar­tus bet kaip.

Ge­di­mai ne­pa­vel­di­mi

Ne­tei­sin­ga ma­ny­ti, kad šei­mo­je dan­tų ge­di­mas yra pa­vel­di­mas. Nei ka­rie­sas, nei dan­tų už­de­gi­mas nė­ra pa­vel­di­mos li­gos. Net­gi pa­vel­dė­jus dan­tų ar dan­te­nų au­di­nio silp­nu­mą, tai­syk­lin­ga bur­nos hi­gie­na ga­li pa­dė­ti iš­sau­go­ti svei­kus dan­tis.

Dan­te­nų krau­ja­vi­mas nė­ra nor­ma­lus reiš­ki­nys ir ne­rei­kia ma­ny­ti, kad su­si­žei­dė­te va­ly­da­mi ar Jums vi­sa­da krau­juo­ja dan­te­nos. Tai vie­nas iš už­de­gi­mo po­žy­mių, ku­rį leng­viau­siai ga­li­te pa­ste­bė­ti.

Jei dan­tų ne­skau­da ir dan­te­nos ne­krau­juo­ja, tai dar ne­reiš­kia, kad bur­na yra svei­ka. Pe­rio­don­ti­tas, blo­gas kva­pas bei pra­di­nis ėduo­nis nė­ra skaus­min­gi. Tarp­dan­čiuo­se esan­čios ap­na­šos ga­li il­gai bū­ti ne­pas­te­bė­tos.

Blo­gas bur­nos kva­pas ga­li bū­ti ne tik dan­tų, bet ir skran­džio li­gų pa­sek­mė. Jei ne­ser­ga­te skran­džio li­go­mis, blo­gą bur­nos kva­pą nu­le­mia ap­na­šas su­ke­lian­čios bak­te­ri­jos, ku­rios vei­sia­si tarp­dan­čiuo­se, dan­te­nų ki­še­nė­se ir ant lie­žu­vio, iš­sky­rus tuos at­ve­jus, kai var­to­ja­mas ta­ba­kas, al­ko­ho­lis, ka­va, čes­na­kas, svo­gū­nai ir pa­na­šus ašt­rų kva­pą tu­rin­tis mais­tas.

Še­pe­tė­lio ir pa­stos ne­pa­kan­ka

Jo­kia dan­tų pa­sta nė­ra ste­buk­lin­ga. Daug svar­biau ne tai, ko­kią dan­tų pa­stą ar še­pe­tė­lį nau­do­ja­me, bet kaip va­lo­me.

Dan­tų še­pe­tė­lis ne­pa­kan­ka­mai iš­va­lo kraš­tą pa­lei dan­te­nas ir vi­siš­kai neiš­va­lo tarp­dan­čių. Be to, dau­gu­mos dan­tų še­pe­tė­lių še­re­liai yra per kie­ti ir per sto­ri, o gal­vu­tės – per di­de­lės. Itin skru­pu­lin­gai va­lant dan­tis, at­si­ran­da dan­te­nų ir kak­le­lių pa­žei­di­mų.

Jei pa­ste­bė­jo­te, kad prie dan­te­nų kraš­to at­si­ra­do gels­va ar rus­va dė­mė ir dan­tys ta­po jaut­res­ni, nu­sto­ki­te šveis­ti dan­tis. Kuo stip­riau spau­džia­te še­pe­tė­lį ir kuo kie­tes­ni še­pe­tė­lio še­re­liai, tuo dau­giau pa­žei­džia­te dan­tis ir dan­te­nas, iš­ryš­ki­na­te ru­das dė­mes, nes tai ne kas ki­ta, tik nu­try­nus pa­vir­ši­nį bal­tą dan­ties sluoks­nį – ema­lį – at­si­vė­ręs den­ti­nas. Ka­dan­gi jis minkš­tes­nis už ema­lį, nu­si­dė­vi dar grei­čiau ir at­si­ran­da dan­tų jaut­ru­mas, nes at­si­ve­ria ka­na­lė­liai, pro ku­riuos pa­te­kęs šal­tas ar sal­dus mais­tas ar­ba gė­ri­mai dir­gi­na dan­ties ner­vų ga­lū­nė­les ir su­ke­lia skaus­mą.

Tam, kad iš­va­ly­tu­mė­te dan­tų še­pe­tė­lio ne­pa­sie­kia­mas vie­tas, nau­do­ki­te tarp­dan­čių še­pe­tė­lius. Krū­mi­nių dan­tų ga­li­nį pa­vir­šių ir gum­bu­rė­lius ge­rai nu­va­lo vie­no dan­ties še­pe­tė­lis. Taip pat jis bū­ti­nas tiems, ku­rie ne­šio­ja bre­ke­tus.

Ypa­tin­gą dė­me­sį bur­nos hi­gie­nai tu­ri skir­ti tie, ku­riems yra įsrieg­ti bur­nos imp­lan­tai ar pro­te­zuo­ti dan­tys. Klai­din­ga ma­ny­ti, kad įsrie­gus me­ta­li­nius dan­tų imp­lan­tus į kau­lą dan­tų va­ly­ti iš­vis ne­be­rei­kės, nes jie dirb­ti­niai. Tik nuo mū­sų pa­čių pri­klau­so, kaip il­gai imp­lan­tai ir pro­te­zai tar­naus.

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Kam ger­ti vais­tus, jei­gu nie­ko ne­skau­da? – gūž­te­li pe­čiais dau­ge­lis ir gy­dy­to­jo pa­skir­tus me­di­ka­men­tus ge­ria vos ke­le­tą die­nų ar sa­vai­čių, o krau­jos­pū­džiui su­si­regulia­vus gy­dy­mą vi­siš­kai nu­trau­kia. „Re­tas ku­ris pa­di­dė­ju­sį krau­jos­pū­dį lai­ko rim­ta li­ga“, – sa­ko gy­dy­to­jas kar­dio­lo­gas Ro­mal­das Stan­ke­vi­čius.

Kiek­vie­nas tu­ri ži­no­ti, ar jo krau­jo spau­di­mas nė­ra pa­di­dė­jęs. Nor­ma­liu lai­ko­mas krau­jos­pū­dis 120/80 mm Hg. Gunter MULLER nuotr.

Ri­bas tu­ri­me ži­no­ti kiek­vie­nas

Anot Šiau­lių ap­skri­ties li­go­ni­nės I kar­dio­lo­gi­nio sky­riaus ve­dė­jo R. Stan­ke­vi­čiaus, kiek­vie­nas tu­ri ži­no­ti, ar jo krau­jo spau­di­mas nė­ra pa­di­dė­jęs. Nor­ma­liu lai­ko­mas krau­jos­pū­dis 120/80 mm Hg. Kri­ti­nė ar­te­ri­nio krau­jos­pū­džio ri­ba, kai rei­kia su­ne­rim­ti ir ar­ti­miau­siu me­tu ap­si­lan­ky­ti pas gy­dy­to­ją, lai­ky­ti­na 140/90 mm Hg. Nau­jau­siais duo­me­ni­mis, siū­lo­ma pra­dė­ti gy­dy­ti ir 130/85 mm Hg krau­jos­pū­dį, ypač jei pa­cien­tui yra ri­zi­ka pa­tir­ti šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­gų komp­li­ka­ci­jų. „Ar­te­ri­nė hi­per­ten­zi­ja diag­no­zuo­ja­ma ru­ti­niš­kai ma­tuo­jant krau­jos­pū­dį – tik įro­džius, kad ji yra il­ga­lai­kė“, – sa­ko gy­dy­to­jas ir per­spė­ja, kad ne­rei­kė­tų nu­steb­ti, jei­gu pas šei­mos gy­dy­to­ją pa­ma­tuo­tas ar­te­ri­nis krau­jos­pū­dis ski­ria­si nuo jū­sų ma­tuo­to na­muo­se. Taip ne­re­tai nu­tin­ka tiems pa­cien­tams, ku­rie jau­čia me­di­ci­nos dar­buo­to­jų bai­mę. Juos iš­tin­ka „bal­to­jo cha­la­to“ hi­per­ten­zi­ja. To­kiam pa­cien­tui re­ko­men­duo­ja­ma at­lik­ti 24 va­lan­dų krau­jos­pū­džio ma­ta­vi­mą.

Esant ga­li­my­bei pa­cien­tas, anot gy­dy­to­jo, tu­rė­tų pa­ts kont­ro­liuo­ti sa­vo krau­jos­pū­dį. Nors krau­jos­pū­džio ma­ta­vi­mas nė­ra su­dė­tin­gas, ta­čiau ne­tin­ka­mai pa­ma­tuo­tas ne­re­tai iš­krei­pia re­zul­ta­tus.

Tiks­les­ni duo­me­nys – įpras­to­je ap­lin­ko­je

Kad tiks­liai pa­ma­tuo­tu­mė­te krau­jos­pū­dį, tu­ri­te bū­ti at­si­pa­lai­da­vę. Sie­kiant tiks­lu­mo, ma­tuo­ti krau­jos­pū­dį re­ko­men­duo­ja­ma kas­dien 2-3 kar­tus kas 5-10 mi­nu­čių. Pir­mą­kart ma­tuo­jant ti­kė­ti­na ne­ma­ža pa­klai­da dėl jau­du­lio, ma­tuo­jant ant­rą ir tre­čią kar­tą gau­na­mi tiks­les­ni duo­me­nys. „Jei žmo­gus ge­rai jau­čia­si, ne­tu­ri jo­kių su­tri­ki­mų, krau­jos­pū­džio ne­ver­ta ma­tuo­ti ke­lis kar­tus per die­ną, – sa­ko gy­dy­to­jas, – ta­čiau jei­gu ima var­gin­ti gal­vos skaus­mas, ypač pa­kau­šio ir spran­do sri­ty­je, svai­gi­mas, at­si­ran­da ne­ma­lo­nūs po­jū­čiai šir­dies plo­te, fi­zi­nė ar emo­ci­nė įtam­pa, o vė­liau ir ra­my­bės me­tu bū­ti­na ke­lis kar­tus per die­ną bent po­rą sa­vai­čių pa­si­ma­tuo­ti krau­jos­pū­dį. Tai rei­kė­tų da­ry­ti ir žmo­nėms, ku­rių krau­jos­pū­dis pa­di­dė­jęs, ko­re­guo­ja­mas vais­tais. Jiems jį ver­tė­tų ma­tuo­tis ke­lis kar­tus per pa­rą skir­tin­go­mis ap­lin­ky­bė­mis – ry­tą, dir­bant sun­kes­nį dar­bą, su­si­jau­di­nus, iš­gė­rus vais­tų, il­sin­tis ir pan.“

Krau­jos­pū­dis pa­ma­žu di­dė­ja vi­są gy­ve­ni­mą. Jis nė­ra vie­no­das ir pri­klau­so nuo įvai­rių da­ly­kų: pa­ros lai­ko, žmo­gaus ak­ty­vu­mo, fi­zi­nio krū­vio ir emo­ci­nės įtam­pos, net nuo ap­lin­kos tem­pe­ra­tū­ros, mė­nu­lio fa­zės, už­te­mi­mų. Svei­kam žmo­gui krau­jos­pū­dis svy­ruo­ja na­tū­ra­liai: pa­di­dė­ja fi­zi­nės ir ner­vi­nės įtam­pos me­tu, su­ma­žė­ja ra­my­bės bū­se­nos, at­si­pa­lai­da­vus, mie­gant. Ne­sis­kun­džiant svei­ka­ta, pa­di­dė­jęs ar su­ma­žė­jęs krau­jos­pū­dis grei­tai susireguliuoja, o su­tri­kus jį re­gu­liuo­jan­tiems veiks­niams ga­li il­gai iš­lik­ti pa­di­dė­jęs. Die­ną krau­jos­pū­dis pri­klau­so nuo žmo­gaus pro­ti­nės ir fi­zi­nės veik­los. Na­tū­ra­liai aukš­čiau­sias jis bū­na 11-13 val. Nak­tį krau­jos­pū­dis na­tū­ra­liai su­ma­žė­ja be­veik 15 pro­c. ak­ty­viems ir apie 5 pro­c. ne­si­ke­lian­tiems iš pa­ta­lo žmo­nėms. „Tai bio­lo­gi­nis ar­te­ri­nio krau­jos­pū­džio ki­ti­mas“, – sa­ko gy­dy­to­jas. Dau­giau jis nak­tį su­ma­žė­ja rū­ka­liams, ka­dan­gi nak­tį jų or­ga­niz­mas ne­gau­na ni­ko­ti­no. Pra­bu­dus krau­jo spau­di­mas na­tū­ra­liai pa­di­dė­ja. Tai nu­tin­ka ir dėl ne­di­de­lių veiks­nių, pa­vyz­džiui, ga­li pa­di­dė­ti da­ly­ki­nio po­kal­bio me­tu, po ne­mi­go nak­ties ir pan. „Jei­gu žmo­gus ak­ty­viai dir­ba fi­zi­nį dar­bą, spor­tuo­ja, pa­ti­ria stre­są, trum­pa­lai­kis, nors kar­tais ir smar­kus, ar­te­ri­nio krau­jos­pū­džio pa­di­dė­ji­mas, pa­daž­nė­jęs šir­dies rit­mas yra nor­ma­lus da­ly­kas, – nu­ra­mi­na kar­dio­lo­gas. – Po fi­zi­nio krū­vio krau­jos­pū­dis tu­rė­tų susireguliuoti per 15-20 mi­nu­čių.“

Pras­tai lai­ko­ma­si gy­dy­mo re­ži­mo

Pir­mi­nės hi­per­ten­zi­jos prie­žas­tys nė­ra ži­no­mos, o ant­ri­nės hi­per­ten­zi­jos prie­žas­tys yra nu­sta­ty­tos. Tai inks­tų, skyd­liau­kės ir ki­tos li­gos, dėl ku­rių pa­di­dė­ja ar­te­ri­nis krau­jos­pū­dis. De­ja, li­gos prie­žas­tį nu­sta­ty­ti pa­si­se­ka to­li gra­žu ne vi­sa­da. „Hi­per­ten­zi­ja pa­ti sa­vai­me nė­ra pa­vo­jaus sig­na­las. Iš pra­džių ji daž­nai ne­su­ke­lia jo­kių simp­to­mų. Dėl šios prie­žas­ties yra pa­pli­tęs neo­fi­cia­lus hi­per­ten­zi­jos pa­va­di­ni­mas „ne­by­lio­ji žu­di­kė“, – sa­ko gy­dy­to­jas. – Pa­vo­jin­giau­sia tai, kad dau­gu­ma žmo­nių ne­ži­no, kad jų krau­jos­pū­dis pa­di­dė­jęs, o jei­gu ir ži­no, tai ne­si­gy­do dėl ga­na ge­ros sa­vi­jau­tos. Tie pa­cien­tai, ku­rie iš pra­džių uo­liai gy­do­si, vė­liau ne­re­tai pra­ran­da mo­ty­va­ci­ją tęs­ti gy­dy­mą, nes ne­jau­čia jo­kios gy­dy­mo­si nau­dos. Nu­sis­kun­di­mų pa­pras­tai at­si­ran­da tik tuo­met, kai ne­grįž­ta­mai pa­žei­džia­ma šir­dis, krau­ja­gys­lės ir ki­ti or­ga­nai“, – pa­sa­ko­ja gy­dy­to­jas ir at­sklei­džia, kad tin­ka­mai gy­do­si vos 5-7 pro­c. žmo­nių, ku­riems pa­di­dė­jęs krau­jos­pū­dis.

Di­dė­ja dėl dau­ge­lio prie­žas­čių

Ar­te­ri­nė hi­per­ten­zi­ja, anot me­di­ko, yra įvai­rių ap­lin­kos ir ge­ne­ti­nių veiks­nių pa­sek­mė ir šių veiks­nių iš­raiš­ka žmo­gaus or­ga­niz­me. Krau­jos­pū­džiui itin di­de­lės įta­kos tu­ri mū­sų mi­ty­bos įpro­čiai. Ka­va, stip­ri ar­ba­ta, karš­tas mais­tas, ašt­rūs pa­tie­ka­lai, drus­ka, im­bie­ras, ne­tgi sal­du­my­nai to­ni­zuo­ja – di­di­na krau­jos­pū­dį, ta­čiau tie svy­ra­vi­mai ne­bū­na di­de­li. „Vi­sų pir­ma rei­kia var­to­ti ma­žiau drus­kos, – pa­ta­ria me­di­kas. – Pas­kai­čiuo­ta, kad Lie­tu­vos gy­ven­to­jai per die­ną jos su­var­to­ja net 18 g. Prak­tiš­kai re­ko­men­duo­ja­ma su­ma­žin­ti val­go­mo­sios drus­kos kie­kį iki 5 g per die­ną, tie­siog tai ga­li­ma pa­da­ry­ti pa­pil­do­mai ne­sū­dant jo­kio ga­mi­na­mo val­gio. Ant­ra, mais­to ka­lo­rin­gu­mą bū­ti­na su­ma­žin­ti pa­cien­tams, ku­rie tu­ri ant­svo­rio. Tre­čia, re­ko­men­duo­ja­ma su­ma­žin­ti cho­les­te­ro­lio ir so­čių­jų rie­ba­lų rūgš­čių su­var­to­ji­mą, ka­dan­gi tai ga­li pa­dė­ti iš­veng­ti ate­rosk­le­ro­zės komp­li­ka­ci­jų.“

Ar­te­ri­nio krau­jos­pū­džio pa­di­dė­ji­mą ska­ti­na ir re­gu­lia­rus al­ko­ho­lio var­to­ji­mas, to­dėl al­ko­ho­lis ga­li bū­ti vie­na iš ar­te­ri­nės hi­per­ten­zi­jos iš­si­vys­ty­mo prie­žas­čių. Ni­ko­ti­nas ir­gi ga­li pa­di­din­ti krau­jos­pū­dį, o šis po­vei­kis ga­li truk­ti nuo 15 iki 30 mi­nu­čių. „Re­gu­lia­riai rū­kant – maž­daug pa­ke­lį per die­ną – net ir ne­ser­gan­čia­jam ar­te­ri­nis krau­jos­pū­dis bū­na nuo­lat pa­di­dė­jęs“, – sa­ko kar­dio­lo­gas.

Nea­be­jo­ti­nas ar­te­ri­nės hi­per­ten­zi­jos iš­si­vys­ty­mo ri­zi­kos veiks­nys yra re­gu­lia­rus nuo­lat pa­si­kar­to­jan­tis stre­sas, ku­ris ak­ty­vi­na sim­pa­ti­nę ner­vų sis­te­mą, to­dėl pa­ky­la krau­jos­pū­dis, taip pat per­si­val­gy­mas, ant­svo­ris, ne­jud­ru­mas. Anot gy­dy­to­jo, nors pa­pras­tai neį­ma­no­ma vi­siš­kai iš­veng­ti stre­so, ta­čiau rei­kė­tų veng­ti be­rei­ka­lin­gos įtam­pos.

Esant pa­di­dė­ju­siam krau­jos­pū­džiui, re­ko­men­duo­ja­ma lai­ky­tis gy­dy­to­jo re­ko­men­da­ci­jų, pe­rio­diš­kai ma­tuo­ti ar­te­ri­nį krau­jos­pū­dį, veng­ti ant­svo­rio, ri­bo­ti drus­kos var­to­ji­mą, ne­rū­ky­ti (rū­ky­mas pa­sun­ki­na hi­per­ten­zi­ją ir yra vie­nas svar­biau­sių jau­nes­nių nei 65 m. am­žiaus žmo­nių šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­gų ri­zi­kos veiks­nių), at­si­sa­ky­ti al­ko­ho­lio, veng­ti stre­so, pa­kan­ka­mai mie­go­ti, būti fi­ziš­kai ak­ty­viems ir veng­ti stai­gių kli­ma­to zo­nos pa­kei­ti­mų, prieš ke­lio­nes lėk­tu­vu pa­si­tar­ti su gy­dy­to­ju.

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Vie­nas svar­biau­sių da­ly­kų yra svei­ka­ta, ta­čiau ne­re­tai ji pa­mirš­ta­ma ir mū­sų ver­ty­bių hie­rar­chi­nė­je ska­lė­je prio­ri­te­tu tam­pa ki­ti da­ly­kai, pa­laips­niui ati­man­tys iš mū­sų lai­ką, skir­tą gy­ven­ti. „Blo­giau­sia, kai lai­ko sau ras­ti pa­ska­ti­na li­ga“, – sa­ko ant­rą­kart krū­ties vė­žį nu­ga­lė­ju­si Onu­tė Vis­mi­nie­nė.

At­vi­ri po­kal­biai su žmo­gu­mi, nuė­ju­siu ke­lią, ku­ris li­go­niui dar prieš akis, ypač ver­tin­gi, nes ži­nia apie li­gą daž­nai nu­skam­ba tar­si mir­ties nuo­spren­dis, po ku­rio rei­kia­ma in­for­ma­ci­ja lie­ka neiš­girs­ta, ypač tuo­met, kai mo­ters pas on­ko­lo­gą ne­bu­vo kam pa­ly­dė­ti. Neil GOULD nuotr.

Lie­tu­vėms trūks­ta mei­lės sau

Anot O. Vis­mi­nie­nės, kiek­vie­no mū­sų gy­ve­ni­mas ku­pi­nas pa­tir­čių, ta­čiau li­ga su­kre­čia gi­liau­siai, o iš kur ji at­si­ran­da – vie­nas Die­vas te­ži­no. Ti­ki­my­bė bet ku­riai mo­te­riai su­si­rgti krū­ties vė­žiu – vie­na iš aš­tuo­nių. Ne­pai­sant to, kad moks­li­nin­kai yra nu­sta­tę dau­gy­bę ga­li­mų ri­zi­kos veiks­nių, ta­čiau de­vy­nios iš dešimties mo­te­rų daž­niau­siai ne­ga­li nie­ko iš to są­ra­šo pri­tai­ky­ti sau. Tai kaip slo­ga – imi ir su­ser­gi.

Vė­žio pra­džia – ma­žy­tė pa­ki­tu­si ląs­te­lė, be­si­dau­gi­nan­ti taip, kaip no­ri. Įp­ras­to­mis są­ly­go­mis ląs­te­lė dau­gi­na­si, bręs­ta, funk­cio­nuo­ja, sens­ta ir su­nyks­ta tam tik­ru bio­lo­gi­niu rit­mu, už­ko­duo­tu jos bran­duo­ly­je. Iš „tai­syk­les pa­žei­du­sių“ ląs­te­lių su­si­da­ro per­tek­li­nė au­di­nio ma­sė ar­ba maz­gas – na­vi­kas.

Vi­sas šias su­bti­ly­bes apie krū­ties vė­žį Onu­tė su­ži­no­ju­si sa­va­ran­kiš­kai. Kai prieš 15 me­tų ji su­si­rgo krū­ties vė­žiu, Lie­tu­vo­je dar ne­va­ži­nė­jo „Ro­ži­nio kas­pi­no“ au­to­bu­siu­kas, ku­ria­me ga­li­ma at­lik­ti krū­tų pa­tik­rą. „Anks­čiau la­bai trū­ko in­for­ma­ci­jos apie krū­ties vė­žį, ypač bend­ra­vi­mo su to­kio­mis pat kaip aš. Gy­dy­to­jai ne­tu­rė­jo lai­ko nei švies­ti, nei guos­ti. Da­bar gau­si in­for­ma­ci­ja ska­ti­na mo­te­ris la­biau sa­ve pri­si­žiū­rė­ti, ta­čiau lie­tu­vės la­bai jau šei­mai at­si­da­vu­sios, to­dėl ne­re­tai sa­ve pa­mirš­ta, li­gas pra­žiū­ri. Tą­kart, kai pa­ti čiu­pi­nė­da­ma­si su­ra­dau da­ri­nu­ką, duk­rai te­bu­vo de­šimt me­tų. Ne­ga­lė­jau mir­ti. Gal­būt to­dėl, kad gy­ve­ni­mo ver­tė bu­vo per­ne­lyg di­de­lė, man pa­vy­ko pa­sveik­ti“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Ope­ra­ci­ja pa­li­ko sa­vo pėd­sa­kus. Paš­ne­ko­vė sa­ko, jog lim­fe­de­ma ga­li iš­si­vys­ty­ti iš kar­to po ope­ra­ci­jos, po ke­lių mė­ne­sių ar net me­tų. Ji var­gi­na vos ne kiek­vie­ną mo­te­rį, pa­ty­ru­sią krū­ties vė­žio ope­ra­ci­ją: ope­ruo­tos pu­sės ran­ka ir pe­tys tam­pa ne­be­pas­lan­kūs, blo­giau nu­te­ka lim­fa, to­dėl ran­ka tins­ta ir tirps­ta. Il­gos se­ki­nan­čios spin­du­li­nės te­ra­pi­jos me­tu di­džiau­si iš­ban­dy­mai ten­ka odai.

Gy­dy­mas – il­gas ir se­ki­nan­tis

Po dve­jus me­tus tru­ku­sio gy­dy­mo try­li­ka me­tų O. Vis­mi­nie­nė įdė­miai ste­bė­jo snau­džian­čią li­gą. Lauk­ti pa­tik­ros ne­jau­ku – li­ga pa­kei­čia gy­ve­ni­mą. „Kar­tą su­si­rgu­si krū­ties vė­žiu, nors ir po sėk­min­go gy­dy­mo, gy­ve­ni tar­si sė­dė­da­ma ant rūks­tan­čio ug­ni­kal­nio – neį­ma­no­ma ži­no­ti, ka­da jis vėl iš­si­verš“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris pri­si­min­da­ma, kad tik re­gu­lia­riai tik­ri­nan­tis pa­vy­ko lai­ku ap­tik­ti ant­rą­kart to­je pa­čio­je krū­ty­je su­si­for­ma­vu­sį da­ri­nu­ką. Te­ko nuei­ti il­gą gy­dy­mo­si ke­lią.

„Krū­ties vė­žio gy­dy­mas – il­gas, ne­ma­lo­nus ir itin di­de­lis fi­zi­nis iš­ban­dy­mas žmo­gui. Jo­kio­je kny­go­je ne­pa­ra­šy­ta, kaip ta­vo or­ga­niz­mas rea­guos į tai­ko­mus vė­žio gy­dy­mo bū­dus. Man sun­kiau­sia bu­vo iš­tver­ti „che­mi­ją“, – pri­si­pa­žįs­ta pa­šne­ko­vė. – Slen­kan­tys plau­kai nė­ra pa­ti di­džiau­sia pro­ble­ma. Kek­vie­ną­kart, kai pra­dė­da­vo švirkš­ti vais­tus, im­da­vo py­kin­ti, po­rą die­nų bū­da­vo sun­ku net gal­vą pa­kel­ti. Kiek­vie­nos mo­ters or­ga­niz­mas į „che­mi­ją“ rea­guo­ja sa­vaip – vie­nos į dar­bą ei­na, ki­tos neat­lai­kiu­sios už­gęs­ta, o toms, ku­rioms pa­si­se­ka, pri­rei­kia ma­žiau­siai pus­me­čio, kad iš­se­kin­tas or­ga­niz­mas at­gau­tų pra­ras­tas jė­gas.“

Li­ga – pa­rei­ga pa­dė­ti ki­tiems

Paš­ne­ko­vė sa­ko, kad se­niau mo­te­rys iš­vis ne­kal­bė­da­vo apie krū­ties vė­žį. Tik daug vė­liau jos ėmė ak­ty­viai bur­tis į sa­vi­tar­pio pa­gal­bos gru­pes – nu­ga­lė­ju­sios krū­ties vė­žį jos grįž­ta į li­go­ni­nę pa­drą­sin­ti sa­vo li­ki­mo se­sių. „La­bai ge­rai, kad su­si­tin­ka­me, kad kal­ba­mės apie sa­vo li­gą, ne­sle­pia­me jos. Sa­vi­tar­pio pa­gal­ba la­bai svar­bi. Dau­gu­mai tai stip­rus sti­mu­las gy­ven­ti, – sa­ko mo­te­ris. – At­vi­ri po­kal­biai su žmo­gu­mi, nuė­ju­siu ke­lią, ku­ris li­go­niui dar prieš akis, ypač ver­tin­gi, nes ži­nia apie li­gą daž­nai nu­skam­ba tar­si mir­ties nuo­spren­dis, po ku­rio rei­kia­ma in­for­ma­ci­ja lie­ka neiš­girs­ta, ypač tuo­met, kai mo­ters pas on­ko­lo­gą ne­bu­vo kam pa­ly­dė­ti.“

Dėl ste­reo­ti­pų ir ži­nių sto­kos dau­ge­lis ma­no, kad vė­žys yra už­kre­čia­ma li­ga, gal­būt to­dėl ki­to­mis li­go­mis ser­gan­čios mo­te­rys bi­jo gu­lė­ti su vė­žio pa­ženk­lin­to­mis to­je pa­čio­je pa­la­to­je. Krū­ties vė­žys – neužk­re­čia­ma li­ga, ku­ria su­si­rgti ga­li­me kiek­vie­nas. Jei ji skir­ta, nuo li­ki­mo ne­pa­bėg­si. Tie­sa, nors ir re­čiau, vy­rai taip pat ser­ga krū­ties vė­žiu“, – sa­ko pa­šne­ko­vė ir džiau­gia­si, kad jau­ni­mo po­žiū­ris yra kur kas ge­ra­no­riš­kes­nis. Tris Šiau­lių S. Šal­kaus­kio, „Ro­mu­vos“ ir Šiau­lių uni­ver­si­te­to gim­na­zi­jas ap­juo­sęs ro­ži­nis kas­pi­nas su­lau­kė itin di­de­lio gim­na­zis­tų su­si­do­mė­ji­mo. Moks­lei­viai ant ro­ži­nių juos­te­lių ra­šė sa­vo my­li­miau­sių mo­te­rų – ma­mų, mo­čiu­čių, se­sių, mo­ky­to­jų, drau­gių – var­dus, lin­kė­da­mi joms svei­ka­tos. „Kuo dau­giau kal­bė­si­me apie krū­ties vė­žį, tuo dau­giau mo­te­rų lai­ku pa­si­rū­pins sa­vo svei­ka­ta“, – įsi­ti­ki­nu­si mo­te­ris. Tu­rė­tų bū­ti įpras­ta jau nuo 20 me­tų kas mė­ne­sį ap­žiū­rė­ti krū­tis veid­ro­dy­je ir prau­sian­tis du­še mui­luo­ta ran­ka vi­du­ri­nių pirš­tų pa­gal­vė­lė­mis su­ka­mai­siais ju­de­siais pa­tik­rin­ti vi­są krū­ties plo­tą.

Iš­veng­ti di­džiau­sios klai­dos pa­dės in­for­ma­ci­ja

In­for­ma­ci­jos apie krū­ties vė­žį ga­li­ma ras­ti ir bib­lio­te­ko­se.

S. Šal­kaus­kio ir Didžd­va­rio gim­na­zi­jų bib­lio­te­ko­se bei Šiau­lių ap­skri­ties P. Vi­šins­kio bib­lio­te­ko­je ir Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios bib­lio­te­kos „Ai­do“ fi­lia­le įreng­tos spe­cia­lios ro­ži­nės len­ty­nos, į ku­rias su­dė­tos kny­gos, ku­rių pa­va­di­ni­me yra žo­dis „mo­te­ris“. Pro­jek­tas „Ne­delsk“ šias len­ty­nas pa­pil­dė nau­jo­mis kny­go­mis. „Nuo pat ma­žų die­nų tu­ri­me mo­ky­tis pa­si­rū­pin­ti sa­vo svei­ka­ta. Kiek­vie­na per­skai­ty­ta kny­ga šir­dy­je pa­lie­ka nuo­sė­dų, o per emo­ci­jas gau­ta in­for­ma­ci­ja yra kur kas efek­ty­ves­nė, va­di­na­si, ji ga­li pa­dė­ti iš­veng­ti pa­čios di­džiau­sios klai­dos, ko­kią mo­te­ris ga­li pa­da­ry­ti – dels­ti“, – sa­ko pa­šne­ko­vė. Krū­tys ypač jaut­rios hor­mo­nų po­ky­čiams, ku­rie vyks­ta kiau­ši­dė­se, skyd­liau­kė­je, hi­po­fi­zė­je, pla­cen­to­je. Nors me­tams bė­gant liau­ki­nį krū­ties au­di­nį pa­kei­čia jun­gia­ma­sis ir rie­ba­li­nis au­di­nys, krū­tų jaut­ru­mas ne­su­menks­ta, ne­tgi at­virkš­čiai – pa­di­dė­ja. Bū­tent per me­no­pau­zę, kai nu­slops­ta kiau­ši­džių veik­la, krū­tys tam­pa ypač jaut­rios, to­dėl daž­niau­siai krū­ties vė­žys diag­no­zuo­ja­mas vy­res­nėms nei 50 me­tų mo­te­rims.

Krū­ties vė­žys – daž­niau­sia mo­te­rų on­ko­lo­gi­nė li­ga. „Vė­žiui ne­svar­bu, kur tu gy­ve­ni – ato­kia­me kai­me ar mies­to cent­re. Jo ne­jau­di­na, ar ta­vo ša­ly­je gy­dy­mas kom­pen­suo­ja­mas, ko­kios pa­gal­bos su­lauk­si su­si­rgu­si, ar tu­rė­si ar­ti­mą, ku­ris ta­ve pa­guos sun­kią mi­nu­tę. Nors mes ne­ga­li­me ly­gin­tis su Ame­ri­ka, ta­čiau džiu­gu, kad li­gos pre­ven­ci­ja, diag­nos­ti­ka ir gy­dy­mas Lie­tu­vo­je yra pa­žan­ges­ni nei Ry­tų Eu­ro­po­je ar Cent­ri­nė­je Azi­jo­je, kur krū­ties vė­žys – vis dar „nau­ja“ li­ga“, – džiau­gia­si mo­te­ris ir pa­ta­ria li­ki­mo se­sėms su­si­tai­ky­ti su li­ga, ne­var­gin­ti sa­vęs pa­pil­do­mais ne­rei­ka­lin­gais klau­si­mais, neuž­si­da­ry­ti sa­vy­je, o gy­ven­ti to­liau, tik įdė­miau įsi­žiū­rint į gy­ve­ni­mą, į kiek­vie­ną jo aki­mir­ką. Ste­buk­lų bū­na – kiek­vie­no mū­sų or­ga­niz­mas yra skir­tin­gas, žmo­nės pa­ky­la net po sun­kiau­sios li­gos. „Ti­kė­ji­mas, no­ras pa­sveik­ti tur­būt ir da­ro tuos ste­buk­lus. Bet ku­ri li­ga yra la­bai silp­na, kai jai drą­siai žvel­gia­me į akis“, – tvir­ti­na pa­šne­ko­vė.

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Am­ži­nė gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­ja – tai tink­lai­nės cent­ri­nės da­lies de­ge­ne­ra­ci­nė li­ga, są­ly­go­ta se­nė­ji­mo. Ci­vi­li­za­ci­jai spar­čiai žen­giant pir­myn, li­ga ėmė jau­nė­ti, to­dėl gy­dy­to­ja of­tal­mo­lo­gė Da­lia Bu­ra­gie­nė ra­gi­na su­spė­ti lai­ku pa­si­rū­pin­ti šios li­gos pro­fi­lak­ti­ka.

Liga pa­pras­tai pa­vei­kia abi akis, nors vie­na ga­li bū­ti pa­veik­ta ge­ro­kai anks­čiau nei ki­ta, to­dėl kar­tais sun­ku iš­kart nu­sta­ty­ti, ko­kia yra tik­ro­ji būk­lė, nes svei­ko­sios akies re­ga kom­pen­suo­ja pa­žeis­to­sios re­gos pra­ra­di­mą.  Gunter MULLER nuotr.

Li­go­nių spar­čiai dau­gė­ja

Anot gy­dy­to­jos, kaip in­ten­sy­viai kas­dien nau­do­ja­mės aki­mis, su­pran­ta­me tik su­pras­tė­jus re­gė­ji­mui, pa­vyz­džiui, kai rai­dės skai­tant tam­pa tar­si iš­plau­ku­sios ir ne­be­ma­to­me to­li esan­čių ob­jek­tų. Gel­to­no­ji dė­mė, esan­ti pa­čia­me akies tink­lai­nės cent­re – švie­sai jaut­riau­sio­je da­ly­je, at­sa­kin­ga už tai, ką mes ma­to­me tie­siai prie­šais sa­ve, pa­de­da mums ma­ty­ti smul­kias de­ta­les, svar­bias ra­šant ar skai­tant, taip pat su­tei­kia ga­li­my­bę ma­ty­ti spal­vas.

Pir­mie­ji li­gos po­žy­miai, ku­riuos pra­de­da jaus­ti gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­ja ser­gan­tis žmo­gus, – tai ne­tai­syk­lin­gi vaiz­dai, iš­krai­py­tos li­ni­jos, di­des­ni ar­ba ma­žes­ni, nei yra iš tik­rų­jų, daik­tai ar ki­ti ob­jek­tai.

Am­ži­nė gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­ja – daž­niau­siai pa­si­tai­kan­ti re­gė­ji­mo pra­ra­di­mo prie­žas­tis. Dar­bin­go am­žiaus žmo­nės, pro­gre­suo­jant li­gai, tu­ri at­si­sa­ky­ti ak­ty­vaus gy­ve­ni­mo, nes dėl re­gė­ji­mo lau­ko vi­du­ry­je at­si­ra­du­sios tam­sios dė­mės tam­pa sun­kiau ar­ba iš­vis neį­ma­no­ma skai­ty­ti, vai­ruo­ti au­to­mo­bi­lį, tie­sios li­ni­jos at­ro­do krei­vos ar­ba su­trū­ki­nė­ju­sios, to­dėl sun­ku at­lik­ti kas­die­nius ruo­šos dar­bus, di­des­nė kri­ti­mų ir kau­lų lū­žių ti­ki­my­bė, treč­da­liui li­go­nių iš­si­vys­to kli­ni­ki­nė dep­re­si­ja.

Pen­si­nio am­žiaus žmo­nės, anot me­di­kės, pas gy­dy­to­jus ne­sku­ba, nes dėl re­gė­ji­mo pa­blo­gė­ji­mo daž­niau­siai kal­ti­na se­nat­vę. „Kau­ne, Neį­ga­lu­mo ir dar­bin­gu­mo nu­sta­ty­mo tar­ny­bo­je, Akių li­gų sky­riu­je, dėl spe­cia­lių­jų po­rei­kių kas­dien iš de­šim­ties at­vyks­tan­čių blo­gai ma­tan­čių pen­si­nio am­žiaus žmo­nių še­ši ser­ga am­ži­ne gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­ja. Ka­dan­gi pa­ki­ti­mai bū­na ne­di­de­li, dau­gu­ma į pir­muo­sius li­gos po­žy­mius ne­krei­pia dė­me­sio ir į gy­dy­to­jus ne­si­krei­pia tol, kol re­gė­ji­mas vi­siš­kai ne­pab­lo­gė­ja. Li­gos ne­ži­no­ji­mas už­ker­ta ke­lią jos pre­ven­ci­jai, – da­li­ja­si pa­tir­ti­mi gy­dy­to­ja. – Pa­cien­tai, ku­riuos vė­liau ten­ka gy­dy­ti, nu­ro­do, kad ši li­ga yra to­kia pat se­ki­nan­ti kaip lė­ti­nės, ne­ga­lią są­ly­go­jan­čios li­gos – art­ri­tas, obst­ruk­ci­nė plau­čių li­ga ir dau­ge­lis ki­tų, gy­dy­ti sun­kiai pa­si­duo­dan­čių li­gų.“

Aki­mis pir­miau­sia pa­si­rū­pin­ki­te pa­tys

Nors tiks­lios prie­žas­tys, su­ke­lian­čios šią klas­tin­gą li­gą, nė­ra aiš­kios, ži­no­ma daug ap­lin­ky­bių, ku­rios ga­li su­kel­ti gel­to­no­sios dė­mės pa­ki­ti­mų. „Li­ga neužk­lum­pa stai­ga, vos tik at­šven­tė­te 55-ąjį gim­ta­die­nį. Da­bar nea­be­jo­ja­ma, kad gel­to­no­sios dė­mės ląs­te­lių pa­si­prie­ši­ni­mas ok­si­da­ci­niam stre­sui me­tams bė­gant silp­nė­ja, o nyks­tant jos ląs­te­lėms pra­de­da silp­nė­ti re­gė­ji­mas“, – sa­ko me­di­kė. Ląs­te­lių ok­si­da­ci­nius pro­ce­sus ypač ska­ti­na rū­ky­mas. Tai, anot me­di­kės, pa­tvir­tin­a moks­liš­kai pa­grįs­ti ty­ri­mai, ku­rie taip pat pa­ro­dė, kad me­tus rū­ky­ti su­ma­žė­ja ri­zi­ka su­si­rgti šia li­ga. Ty­ri­mai taip pat pa­dė­jo išaiš­kin­ti, kad yra daug ge­nų, ku­rie ga­li bū­ti per­duo­da­mi iš kar­tos į kar­tą.

Kai ku­rie ty­ri­mai lei­džia ma­ny­ti, kad vi­są gy­ve­ni­mą bū­nant sau­lės švie­so­je ga­li bū­ti pa­veik­ta tink­lai­nė, to­dėl bū­ti­na ne­šio­ti ap­sau­gi­nius aki­nius. Gy­dy­to­ja sa­ko, jog meš­kos pa­slau­gą da­ro pa­šė­lęs šiuo­lai­ki­nis gy­ve­ni­mo bū­das, ypač vi­suo­ti­nė elekt­ri­fi­ka­ci­ja. „Žmo­gus re­tai ka­da bū­na vi­siš­ko­je tam­so­je, jį nuo­lat su­pa švie­sos šal­ti­niai – tink­lai­nė­je vyks­ta fo­to­di­na­mi­nės reak­ci­jos, su­si­ju­sios su ląs­te­lių ok­si­da­ci­niu pa­žei­di­mu“, – aiš­ki­na gy­dy­to­ja pa­guos­da­ma, kad ga­li­ma tik pa­si­džiaug­ti, jog gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­jos ir dar­bo kom­piu­te­riu są­sa­jų kol kas ne­nus­ta­ty­ta.

Su­sirg­ti šia ne­ga­lią su­ke­lian­čia li­ga įta­kos tu­ri ir ra­sė – švie­siao­džiai ir žyd­rų akių žmo­nės tu­ri ma­žiau pig­men­to odo­je ir aky­se, to­dėl ri­zi­ka su­si­rgti gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­ja yra di­des­nė. Me­la­ni­nas ne tik ab­sor­buo­ja švie­są ir švie­sos ener­gi­ją pa­ver­čia ne­pa­vo­jin­ga ki­ne­ti­ne ener­gi­ja, bet ir pa­ts vei­kia kaip an­tiok­si­dan­tas. Kuo dau­giau pig­men­to, tuo ma­žiau iš­si­ski­ria lais­vų­jų ra­di­ka­lų. Or­ga­niz­mas tu­ri ap­sau­gos prie­mo­nių, bet jos me­tams bė­gant silp­nė­ja. Akių tink­lai­nė­je ma­žė­ja ma­ku­los pig­men­tų liu­tei­no ir zeak­san­ti­no, ku­rie ab­sor­buo­ja mė­ly­ną švie­są ir su­gau­do lais­vuo­sius ra­di­ka­lus. Įta­kos tu­ri ir ly­tis – pa­na­šu, kad mo­te­rims gel­to­no­sios dė­mės deg­ra­da­ci­ja iš­si­vys­to daž­niau ne­gu vy­rams.

„Nors ne­ga­li­ma pa­keis­ti am­žiaus, ly­ties ir ge­nų, įma­no­ma kont­ro­liuo­ti ki­tus ap­lin­kos fak­to­rius, ku­rie ga­li bū­ti su­si­ję su gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­ja. Ap­sau­go­da­mi sa­vo akis nuo sau­lės, val­gy­da­mi su­ba­lan­suo­tą mais­tą – daug švie­žių vai­sių ir dar­žo­vių – ir me­tę rū­ky­ti, ga­li­te pa­dė­ti pri­stab­dy­ti nors ir ne­skau­džios, bet ne­gai­les­tin­gos li­gos pro­gre­sa­vi­mą“, – pri­me­na gy­dy­to­ja.

Gy­dy­ti pa­si­duo­da tik „šla­pia“ li­gos for­ma

Anot gy­dy­to­jos, of­tal­mo­lo­gai ste­bi dvi šios li­gos rū­šis – va­di­na­mą­ją „sau­są“ (neek­su­da­ci­nę)  ir „šla­pią“  (ek­su­da­ci­nę) de­ge­ne­ra­ci­ją. Daž­niau­siai diag­no­zuo­ja­ma „sau­so­ji“ gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­jos for­ma. Ji pro­gre­suo­ja la­bai lė­tai, su­kel­da­ma pa­laips­ni­nį cent­ri­nio re­gė­ji­mo pra­ra­di­mą, kuo­met tink­lai­nė­je at­si­ran­da pa­vie­nių pa­žeis­tų ži­di­nu­kų, ku­rie vė­liau su­si­lie­ja į pla­tų tink­lai­nės at­ro­fi­jos plo­tą. Pra­di­nė­je li­gos sta­di­jo­je jie daž­niau­sia ne­su­ke­lia re­gė­ji­mo su­tri­ki­mų. „Tik vė­liau, li­gai įsi­bė­gė­jus, žmo­nės pa­ste­bi, kad re­ga lė­tai pra­stė­ja cent­ri­niam re­gos lau­kui tam­pant ne­ryš­kiu, o spal­vos tam­pa blau­sios tar­si se­no­se nuo­trau­ko­se“, – sa­ko me­di­kė ap­gai­les­tau­da­ma, kad šis li­gos ti­pas kol kas nė­ra pa­gy­do­mas. Pro­ce­sui pro­gre­suo­jant, nyks­ta tink­lai­nės pig­men­ti­nis sluoks­nis, to­dėl li­go­niams bū­ti­na var­to­ti vi­ta­mi­nų an­tiok­si­dan­tų C, A, E ir mik­roe­le­men­tų se­le­no bei cin­ko, ne­pa­mirš­tant ir mais­to pa­pil­dų, pra­tur­tin­tų liu­tei­nu ir zeak­san­ti­nu.

„Šla­pią“ gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­ją su­ke­lia už tink­lai­nės at­si­ran­dan­tys nau­ji krau­jo in­dai. Tai su­ke­lia krau­ja­vi­mą ir ran­dų at­si­ra­di­mą, ku­rie są­ly­go­ja re­gos pra­ra­di­mą. „Šla­pia“ for­ma ga­li vys­ty­tis grei­tai. Ji, anot gy­dy­to­jos, ga­li bū­ti sėk­min­gai gy­do­ma anks­ti diag­no­zuo­ta. Šia li­gos for­ma ser­ga apie 15 pro­c. žmo­nių, ku­riems nu­sta­ty­ta gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­ja.

Abi li­gos for­mos pa­pras­tai pa­vei­kia abi akis, nors vie­na ga­li bū­ti pa­veik­ta ge­ro­kai anks­čiau nei ki­ta, to­dėl kar­tais sun­ku iš­kart nu­sta­ty­ti, ko­kia yra tik­ro­ji būk­lė, nes svei­ko­sios akies re­ga kom­pen­suo­ja pa­žeis­to­sios re­gos pra­ra­di­mą. „Ek­su­da­ci­nė tink­lai­nės gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­ja ga­li bū­ti gy­do­ma la­ze­ri­ne fo­to­koa­gu­lia­ci­ja ar­ba vais­tais, ku­rie švirkš­čia­mi į akies obuo­lio vi­dų, jei dar ne­su­si­da­rę ran­dų. Šie vais­tai slo­pi­na nau­jų krau­ja­gys­lių au­gi­mą, to­dėl pra­dė­ju­sios aug­ti krau­ja­gys­lės su­nyks­ta, su­ma­žė­ja pa­bur­ki­mas ap­link jas, ma­ty­mas grįž­ta ar bent jau to­liau ne­blo­gė­ja, – pa­sa­ko­ja spe­cia­lis­tė. – Li­go­niai, ser­gan­tys tink­lai­nės gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­ja, kas pu­sę me­tų tu­rė­tų kreip­tis į akių li­gų gy­dy­to­ją.“

Ka­dan­gi gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­ja su­si­ju­si su lė­ti­niu už­de­gi­mu, vais­tų jai gy­dy­ti ieš­ko­ma tarp lo­ka­lių už­de­gi­mo slo­pin­to­jų ir neu­rop­ro­tek­to­rių. Anot gy­dy­to­jos, įvai­rūs ty­ri­mai tei­kia vil­ties, ta­čiau kol kas re­zul­ta­tai nė­ra to­kie, kaip no­rė­tų­si.

Jei­gu no­ri­te ge­rai ma­ty­ti

„Se­nė­ji­mo su­stab­dy­ti kol kas neį­ma­no­ma, ta­čiau ga­li­ma ir pri­va­lu rū­pin­tis sa­vo akių svei­ka­ta, akių li­gų pro­fi­lak­ti­ka“, – tvir­ti­na of­tal­mo­lo­gė.

Ke­le­tas gy­dy­to­jos pa­ta­ri­mų no­rin­tiems iš­veng­ti gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­jos:

* Ne­rū­ky­ti. Rū­ky­mas ri­zi­ką su­si­rgti pa­di­di­na du kar­tus.

* Su­re­gu­liuo­ti svo­rį. Ant-s­o­rio tu­rin­tiems žmo­nėms li­ga spar­čiau pro­gre­suo­ja.

* Gy­ven­ti ak­ty­viai. Ak­ty­vūs žmo­nės šia li­ga ser­ga 70 pro­c. re­čiau nei pa­sy­vūs.

* Sau­go­ti akis nuo tie­sio­gi­nių sau­lės spin­du­lių.`

* Val­gy­ti daug dar­žo­vių, ypač ža­lios ir rau­do­nos spal­vos, nes jo­se yra daug akims stip­rin­ti rei­ka­lin­gų mik­roe­le­men­tų liu­tei­no ir zeak­san­ti­no, va­di­na­mų­jų ma­ku­los pig­men­tų, vi­ta­mi­nų an­tiok­si­dan­tų E ir C, mi­ne­ra­lų se­le­no, cin­ko, va­rio, ome­ga-3 rie­ba­lų rūgš­ties. Jie ab­sor­buo­ja daug švie­sos spin­du­lių, leng­vai ok­si­duo­ja­si ir su­stab­do lais­vų­jų ra­di­ka­lų gran­di­ni­nę reak­ci­ją.

* Var­to­ti mais­to pa­pil­dų, ku­riuo­se yra liu­tei­no (6-12 mg), zeak­san­ti­no, vi­ta­mi­nų E ir C.

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Šiuo­lai­ki­nė mo­te­ris, bi­jo­da­ma pri­pra­tin­ti vai­ką „ant ran­kų“, ven­gia jį žin­dy­ti. Kad pa­ten­kin­tų ver­kian­čio ma­žy­lio po­rei­kį žįs­ti, ji duo­da jam bu­te­liu­ką, virš lo­vy­tės pa­ka­bi­nu­si spal­vin­gą žais­liu­ką. „Kū­di­kio po­rei­kių ten­ki­ni­mas yra ne le­pi­ni­mas, bet są­ly­gų ma­žy­lio vys­ty­mui­si su­da­ry­mas“, - sa­ko aku­še­rė, na­tū­ra­laus žin­dy­mo kon­sul­tan­tė Auk­sė Ka­va­liaus­kie­nė.

Mai­ti­ni­mas krū­ti­mi tu­ri įta­kos vai­ko ug­dy­mui, o mo­ti­nai pa­de­da ge­riau su­pras­ti sa­vo kū­di­kį, pa­jus­ti jo po­rei­kius. Gunter MULLER nuotr.

Vėl bū­ti drau­ge

Prieš gim­da­mas kū­di­kis bu­vo už­da­ro­je, ankš­to­je, šil­to­je erd­vė­je – ma­mos pil­ve, čiul­pė kumš­tį, pirš­tus, ri­jo vai­siaus van­de­nis. Gi­męs jis, pa­ju­tęs bet ko­kį dis­kom­for­tą, ban­do jo at­si­kra­ty­ti. Vie­nin­te­lė vie­ta, kur jis ga­li pa­si­jus­ti ge­riau, yra mo­ti­nos ran­kos, vie­nin­te­lis veiks­mas – čiul­pi­mas. To­kiu bū­du jis nu­rims­ta ir jau­čia­si pui­kiai. Ma­mos krū­tis kū­di­kiui reiš­kia ne tik pa­si­ten­ki­ni­mą tei­kian­tį mais­to šal­ti­nį, bet ir ši­lu­mą bei sau­gu­mą. „Ma­žy­lis yra ma­mos da­lis ir taip tamp­riai su ja su­si­jęs, kad be jos ne­ga­li nei vys­ty­tis, nei gy­ven­ti, ka­dan­gi pir­muo­sius gy­ve­ni­mo mė­ne­sius neįs­ten­gia at­skir­ti sa­vo as­me­ny­bės nuo mo­ti­nos“, – tvir­ti­na kon­sul­tan­tė.

Se­no­vė­je bu­vęs pa­pro­tys pir­mai­siais mė­ne­siais po gim­dy­mo mo­te­rį ati­trauk­ti nuo vi­sų ūkio ir na­mų dar­bų, kad ji ga­lė­tų vi­siš­kai at­si­duo­ti kū­di­kiui. Tik po dvie­jų mė­ne­sių, kai su­si­for­muo­da­vo kū­di­kio die­nos mie­go rit­mas, at­si­ras­da­vo tam tik­ras re­ži­mas, ma­ma tap­da­vo šiek tiek lais­ves­nė. Lie­tu­vo­je mo­te­rys vis dar gim­do itin jau­nos – to­kio am­žiaus dar la­bai no­ri bū­ti ak­ty­vios, da­ly­vau­ti vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me. „Krū­ties ne­pa­lik­si kaip bu­te­liu­ko, nei­šei­si svar­bes­nių dar­bų dirb­ti, gal­būt to­dėl XX a. vi­du­ry­je bu­vo tei­gia­ma, kad ne­rei­kia kū­di­kio be rei­ka­lo im­ti ant ran­kų, ne­šio­ti, my­luo­ti, nes jis pri­pras ir iš­leps. Tik­rai esa­me gir­dė­ję ir ki­to­kių „prie­ta­rų“, tar­kim, kū­di­kį rei­kia pri­glaus­ti bent ke­tu­ris kar­tus per die­ną, kad jis iš­gy­ven­tų, aš­tuo­nis kar­tus – kad bū­tų svei­kas, dvy­li­ka – kad bū­tų lai­min­gas. Moks­liš­kai įro­dy­ta, kad lie­ti­mas ir glos­ty­mas svar­bu net ir įsi­sa­vi­nant mais­tą, nes ska­ti­na virš­ki­ni­mo fer­men­tų iš­si­sky­ri­mą, to­dėl sku­ban­ti, ta­čiau rū­pes­tin­ga ma­ma, ku­ri trokš­ta, kad jos ma­žy­lis aug­tų svei­kas ir lai­min­gas, tu­ri steng­tis im­ti ma­žy­lį ant ran­kų, kai tik tu­ri ga­li­my­bę“, – tvir­ti­na kon­sul­tan­tė.

Uni­ka­lus gam­tos kū­ri­nys

Nes­var­bu, ar ma­ma mai­ti­na pir­mą vai­ke­lį – gi­mus vai­kui ga­li kil­ti vis ki­to­kių pro­ble­mų ar­ba ma­ma ga­li va­do­vau­tis pa­tir­ti­mi ir iš jos ky­lan­čia bai­me, to­dėl, anot kon­sul­tan­tės, kal­bų apie kū­di­kio žin­dy­mą nie­ka­da ne­bū­na per daug. „Svar­biau­sia – ma­mos ap­si­spren­di­mas, no­ras ir pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi, – tvir­ti­na kon­sul­tan­tė. – Pa­sau­li­nės svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos su­kaup­tų moks­li­nių ty­ri­mų duo­me­ni­mis, po gim­dy­mo tik 1-2 pro­c. mo­te­rų dėl tam tik­rų pa­to­lo­gi­jų ne­ga­li tu­rė­ti pie­no. Daž­niau­siai to­kios mo­te­rys bu­vo sir­gu­sios rim­to­mis li­go­mis, sun­kiai pa­sto­jo, o pa­sto­ju­sios sun­kiai iš­ne­šio­jo vai­ke­lį. Tai­gi net 98 pro­c. ma­mų tik­rai ga­li žin­dy­ti.“

Žin­dy­mo pri­va­lu­mus pir­miau­sia nu­le­mia ne­pa­kar­to­ja­ma mo­ti­nos pie­no su­dė­tis. Pie­nas kū­di­kiui tei­kia vi­sa, ko rei­kia svei­kai aug­ti ir vys­ty­tis. Ja­me yra ap­sau­gi­nių fak­to­rių – imu­nog­lo­bu­li­no, bal­tų­jų krau­jo kū­ne­lių, oli­go­sa­cha­ri­dų – ir daug ki­tų bio­lo­giš­kai ak­ty­vių fak­to­rių; bran­di­nan­čių au­gi­mo fak­to­rių; kom­pen­suo­jan­čių fak­to­rių – virš­ki­ni­mo fer­men­tų, hor­mo­nų;  mi­ty­bos fak­to­rių – rie­ba­lų, bal­ty­mų, ang­lia­van­de­nių, vi­ta­mi­nų, mi­ne­ra­lų. Vi­si šie kom­po­nen­tai są­ly­go­ja ne­prie­kaiš­tin­gą ma­žy­lio vys­ty­mą­si.

Žin­dy­mas sau­go ir ma­mos svei­ka­tą. „Po gim­dy­mo mo­ti­ną nuo krau­ja­vi­mo sau­go ne le­das, de­da­mas ant pil­vo, o ar­ti­mas kon­tak­tas su kū­di­kiu ir anks­ty­vas žin­dy­mas, nes sti­mu­liuo­ja­mi re­cep­to­riai ska­ti­na vi­sa­ver­tį hor­mo­no ok­si­to­ci­no iš­si­sky­ri­mą“, – ti­ki­na kon­sul­tan­tė. Žin­dy­mas sau­go ir nuo ane­mi­jos, ma­ži­na kiau­ši­džių ir krū­tų vė­žio ga­li­my­bę, se­nat­vė­je – os­teo­po­ro­zės ir šlau­ni­kau­lio kak­le­lio lū­žių ti­ki­my­bę. Dia­be­tu ser­gan­čioms mo­te­rims žin­dy­mo lai­ko­tar­piu su­ma­žė­ja in­su­li­no po­rei­kis, su­ma­žė­ja ar iš­nyks­ta mig­re­ni­niai gal­vos skaus­mai.

Suar­tė­ji­mas – in­ves­ti­ci­ja į atei­tį

Anot kon­sul­tan­tės, klys­ta tie, ku­rie ma­no, kad „vai­kui rei­kia iš­si­rėk­ti“, nes taip jis „už­grū­di­na­mas“ ir pa­ga­liau „liau­sis triukš­ma­vęs“. Jei vai­kas rė­kia – dar ne bė­da, blo­giau­sia, kai į jo riks­mą ne­rea­guo­ja­ma. Jei neat­si­lie­pia­ma, kai vai­kas šau­kia­si pa­gal­bos, reiš­kia, kad jis neiš­moks sa­va­ran­kiš­ku­mo, nes be­jė­gis kū­di­kis ne­ga­li bū­ti sa­va­ran­kiš­kas. Ma­žy­lis įsi­są­mo­nins tai, kad jo nie­kas ne­my­li ir nie­kam jis ne­rei­ka­lin­gas.

Daž­nas ar­ti­mas mo­ti­nos ir vai­ko kon­tak­tas mai­ti­nant ra­mi­na­mai vei­kia abu, pa­laips­niui at­si­ran­da glau­dus tar­pu­sa­vio ry­šys. „Nau­ja­gi­mio akys iš pra­džių ga­li aiš­kiai ma­ty­ti tik 20-30 cm at­stu­mu. Mai­ti­ni­mas mo­ti­ną prie kū­di­kio priar­ti­na tiek, kad jis ga­li ty­ri­nė­ti jos vei­do bruo­žus ir iš­raiš­kas, mo­ky­tis ją at­pa­žin­ti ir ug­dy­tis pa­grin­di­nius ge­bė­ji­mus, ku­rie po tru­pu­tį su­stip­rins jo re­gė­ji­mą, dė­me­sin­gu­mą ir kon­cent­ra­ci­ją“, – sa­ko kon­sul­tan­tė.

Mai­ti­ni­mas krū­ti­mi tu­ri įta­kos vai­ko ug­dy­mui, o mo­ti­nai pa­de­da ge­riau su­pras­ti sa­vo kū­di­kį, pa­jus­ti jo po­rei­kius. Fi­zi­nis ar­tu­mas na­tū­ra­liai ska­ti­na stip­res­nį ry­šį per ly­tė­ji­mą ir bend­ra­vi­mą su kū­di­kiu – kal­bė­ji­mą, akių kon­tak­tą ir su­pi­mą. Šis ar­tu­mas kū­di­kiui tei­kia pa­guo­dą bei ši­lu­mą ir kar­tu sti­mu­liuo­ja ly­tė­ji­mo, re­gos, uos­lės, klau­sos ir sko­nio po­jū­čius. „Vie­nin­te­lis to­bu­las są­ly­tis vyks­ta žin­dant kū­di­kį, nes sti­mu­liuo­ja­mos vi­sos pen­kios jo jus­lės: klau­sa – gir­di mo­ti­nos bal­są; re­ga – ma­to mo­ti­nos akis, vei­do iš­raiš­ką; ly­tė­ji­mas – lie­čia šil­tą mo­ti­nos kū­ną ran­ku­tė­mis, skruos­tu ir ypač jaut­ria vie­ta – lū­po­mis; uos­lė – užuo­džia mo­ti­nos kva­pą; sko­nis – jau­čia pie­no sko­nį, ku­ris kin­ta mai­ti­nant“, – sa­ko kon­sul­tan­tė.

Il­gas ir ar­ti­mas kon­tak­tas su mo­ti­na (kū­nas prie kū­no), akių ry­šys ir neišb­laš­ky­tas mo­ti­nos dė­me­sys pa­de­da ug­dy­ti sau­gų kū­di­kio prie­rai­šu­mą prie žmo­nių. Kū­di­kys­tė­je žin­dy­ti vai­kai, anot spe­cia­lis­tės, yra drau­giš­ki, pa­si­ti­kin­tys sa­vi­mi, ne­bi­jo žmo­nių ir nau­jų si­tua­ci­jų. Jie yra smal­sūs ir kū­ry­biš­ki. Ar­ti­mas kon­tak­tas žin­dant itin pra­vers atei­ty­je bū­si­mie­siems ne­nuo­ra­moms, ener­gin­giems žmo­nėms „su ug­ne­le“, ku­rie gam­tos ap­do­va­no­ti verž­liu tem­pe­ra­men­tu. Tai jiems pa­dės už­si­tik­rin­ti pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi, ku­rio neį­gis pa­sy­viai lo­vy­tė­je gu­lin­tys ma­žy­liai.

Jaus­mų pa­tir­tis la­bai svar­bi ir mo­ti­nys­tės bran­dai. Su kū­di­kiu nuo­lat bū­nan­ti mo­ti­na la­biau su­pran­ta jo el­ge­sį. Ste­bė­da­ma vai­ko kvė­pa­vi­mo rit­mą, mie­gą, vei­do iš­raiš­kas, gir­dė­da­ma verks­mą, ji at­pa­žįs­ta al­kio, skaus­mo ir ne­ri­mo gai­de­les jo bal­se. Pa­gal šiuos po­žy­mius mo­ti­na iš­moks­ta su­pras­ti kū­di­kio po­rei­kius, o kū­di­kiui ne­be­rei­kia verk­ti – pa­kan­ka pa­si­muis­ty­ti ar pa­si­ran­gy­ti, ne­gar­siai pa­kner­zė­ti. Mo­ti­na ten­ki­na kū­di­kio po­rei­kius ne­lauk­da­ma, kol ma­žy­lis pra­dės rėk­ti, o kū­di­kis, jau įpra­tęs, kad jo po­rei­kiai ten­ki­na­mi ir be rė­ki­mo, net ir ne­bes­ku­ba to da­ry­ti. Taip vai­kas mo­ko­si ra­miai bend­rau­ti.

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

„Svar­bu ne ūgis, o smū­gis“, – taip tur­būt sa­ko vi­si že­mo ūgio žmo­nės, ta­čiau me­di­kai tvir­ti­na, kad vai­ko au­gi­mo at­si­li­ki­mas ga­li su­kel­ti ne tik so­cia­li­nį ir psi­cho­lo­gi­nį ne­vi­sa­ver­tiš­ku­mą, bet ir anks­ty­vą ne­ga­lią. „Tė­vai ga­li pa­dė­ti sa­vo že­maū­giui vai­kui, te­rei­kia lai­ku kreip­tis į gy­dy­to­ją en­do-k­ri­no­lo­gą“, – sa­ko vai­kų en­dok­ri­no­lo­gė Vi­da Mi­lė Liu­gai­tė.

Kai vai­kas jau­čia­si rei­ka­lin­gas ir my­li­mas, o šei­mo­je vy­rau­ja drau­giš­ka ir šil­ta ap­lin­ka, jis bū­na links­mas, svei­kas ir ge­rai au­ga. Povilo LUNGĖS nuotr.

Prob­le­ma ar Die­vo do­va­na?

Pa­sau­li­nė­je me­di­ci­nos li­te­ra­tū­ro­je ap­ra­šy­ta daug že­mo ūgio žmo­nių, ku­rie dir­bo at­sa­kin­gą dar­bą, užė­mė aukš­tus po­stus. Se­niau ma­žaū­gių bū­ta di­di­kų ir mo­nar­chų dva­ruo­se. Len­ki­jo­je la­bai ger­bia­mas J. Bo­ris­lavs­kis, iš­gy­ve­nęs be­veik 100 me­tų, taip pat bu­vo že­maū­gis. Šis tik 75 cm ūgio žmo­gus pa­si­žy­mė­jo eru­di­ci­ja ir pro­tu, jo pa­ta­ri­mo klaus­da­vo dau­ge­lis vals­ty­bės vy­rų. Že­maū­gis bu­vo Na­po­leo­nas, ta­čiau jo ūgis ap­skri­tai bu­vo drau­džia­ma te­ma. Dau­ge­lis Ho­li­vu­do žvaigž­džių įspū­din­gai at­ro­do tik ki­no fil­muo­se, o iš tie­sų yra neaukš­to ūgio ir „ko­vo­ja“ dėl kiek­vie­no cen­ti­met­ro: apie sa­vo ūgį pa­tei­kia ne­tiks­lius duo­me­nis, fil­ma­vi­mo aikš­te­lė­se sto­vi ant pa­ky­los ar­ba „ūg­te­li“ ap­sia­vę ba­tus pa­slėp­ta aukš­ta pa­kul­ne. Šios ma­žos gud­ry­bės vi­siš­kai ne­bū­ti­nos Ho­li­vu­do stip­rio­sios ly­ties at­sto­vams, nes že­mas ūgis ne­re­tai le­mia pa­si­se­ki­mą.

La­bai ne­daug žmo­nių yra pa­ten­kin­ti sa­vo iš­vaiz­da. Net­gi ne­prie­kaiš­tin­gai su­šu­kuo­tos žvaigž­dės, puo­šian­čios žur­na­lų vir­še­lius, pa­pras­tai nė­ra ja pa­ten­kin­tos. Daž­nai že­mas ūgis su­ke­lia daug psi­cho­lo­gi­nių pro­ble­mų ir tė­vams, ir vai­kams. Pas­ta­rie­ji už­gau­lio­ja­mi bend­raam­žių, ne­re­tai ir suau­gu­sie­ji juos pa­va­di­na nykš­tu­kais. „Vai­ko ūgis pa­ro­do jo sa­vi­jau­tą ir svei­ka­tą. Ma­žas dar ne­reiš­kia, kad li­go­tas, ta­čiau bū­ti­na iš­siaiš­kin­ti, ar vai­kas iš­ties svei­kas. Ne­re­tai tė­vai že­mo ūgio ne­ver­ti­na kaip svei­ka­tos su­tri­ki­mo ir nuo­lat ra­mi­na vai­ką, kad jis anks­čiau ar vė­liau vis tiek užaugs. De­ja, ste­buk­lo be jo­kių pa­stan­gų ga­li­ma ir ne­su­lauk­ti“, – per­spė­ja en­dok­ri­no­lo­gė.

Nus­ta­ty­ti prie­žas­tį ga­li tik spe­cia­lis­tas

Ži­no­ma dau­giau nei 200 li­gų, le­mian­čių ma­žą ūgį nuo pat vai­kys­tės. Dau­gu­ma jų ky­la dėl spon­ta­ni­nės ge­nų mu­ta­ci­jos, ku­ri įvyks­ta dar prieš ap­vai­si­ni­mą kiau­šia­ląs­tė­je ar sper­ma­to­zoi­de. Re­čiau že­maū­giš­ku­mą le­mia ge­nai, pa­vel­dė­ti iš vie­no ar abie­jų tė­vų, ku­rie taip pat yra že­ma-

ū­giai, ta­čiau ši tai­syk­lė, anot gy­dy­to­jos, ga­lio­ja ne vi­sa­da – že­maū­giai tė­vai ga­li su­si­lauk­ti vai­kų, ku­rie ne­tu­rės au­gi­mo su­tri­ki­mų. Kad vai­kas ge­rai aug­tų, tu­ri nor­ma­liai funk­cio­nuo­ti ir jo en­dok­ri­ni­nė sis­te­ma. Vie­na svar­biau­sių en­dok­ri­ni­nių liau­kų – hi­po­fi­zė, iš­ski­rian­ti au­gi­mo hor­mo­ną, ku­rio trū­ku­mas – vie­na su­lė­tė­ju­sio au­gi­mo prie­žas­čių. Vai­ko au­gi­mas ga­li su­trik­ti ir dėl lė­ti­nių li­gų, ypač inks­tų, virš­ki­ni­mo, kvė­pa­vi­mo, įgim­tų šir­dies ydų, lė­ti­nių in­fek­ci­jų ir pan. Au­gi­mo pro­ce­są vei­kia mi­ty­ba, so­cia­li­nės ir eko­no­mi­nės są­ly­gos, psi­chi­nė ir emo­ci­nė ap­lin­ka, gam­ti­niai veiks­niai, ap­lin­kos už­terš­tu­mas. „Nuo kū­di­kys­tės vai­kai tu­ri lan­ky­tis pas pe­diat­rą ar šei­mos gy­dy­to­ją, ku­rie iš­ma­tuo­ja jų ūgį ir pa­sve­ria. Iš pir­mo žvilgs­nio šis dau­ge­liui at­ro­dan­tis be­reikš­mis pro­ce­sas yra itin svar­bus, nes pa­de­da nu­sta­ty­ti, ar vai­kas au­ga nor­ma­liai, ar tu­ri ko­kių nors pro­ble­mų, – pa­sa­ko­ja gy­dy­to­ja. – Vi­sais at­ve­jais nu­sta­ty­ti tik­rą­ją au­gi­mo at­si­li­ki­mo prie­žas­tį ga­li tik gy­dy­to­jas en­dok­ri­no­lo­gas, to­dėl pa­ste­bė­jus au­gi­mo at­si­li­ki­mą pa­gal­bos ver­tė­tų kreip­tis į hor­mo­nų ir au­gi­mo su­tri­ki­mų spe­cia­lis­tą.“

Pir­mai­siais me­tais au­ga­me dau­giau­sia

Vy­rau­ja nuo­mo­nė, kad ūgis yra ma­žas, kai vy­rai ma­žes­ni nei 155 cm, o mo­te­rys – 145 cm. Re­mian­tis stan­dar­tais, nor­ma­lus vy­rų ūgio vi­dur­kis yra apie 180 cm (171-193 cm), mo­te­rų – apie 167 (156-181 cm). Grei­čiau­siai vai­kai au­ga pir­mai­siais gy­ve­ni­mo me­tais – ūg­te­li 18-25 cm. Per ant­ruo­sius me­tus jie ūg­te­li 10-13 cm, per tre­čiuo­sius – 7,5-10 cm. Li­kus tre­jiems me­tams iki bren­di­mo, au­gi­mas su­ma­žė­ja iki 5-6 cm per me­tus. Kai mer­gai­tei 12-13 me­tų, o ber­niu­kui –14-15 me­tų, au­gi­mo šuo­lis bū­na 8-10 cm per me­tus. „Atk­reip­ti dė­me­sį rei­kė­tų, jei dvi­me­tis ar ke­tur­me­tis per me­tus paau­ga vos vie­ną du cen­ti­met­rus, že­maū­giui še­šia­me­čiui ne­kren­ta pie­ni­niai dan­tys, vai­kas ant­rus me­tus ne­šio­ja tuos pa­čius dra­bu­žius ar­ba 13-14 m. su­lau­ku­siam paaug­liui nė­ra jo­kių ly­ti­nės bran­dos po­žy­mių“, – sa­ko en­dok­ri­no­lo­gė.

Anot me­di­kės, pa­skai­čiuo­ti bū­si­mą vai­ko ūgį, pri­tai­ky­da­mi ne­su­dė­tin­gą for­mu­lę, ga­li ir tė­ve­liai, te­rei­kia ma­mos ūgį pri­dė­ti prie tė­čio, dar pri­dė­ti 13 cm ir gau­tą skai­čių pa­da­ly­ti iš dvie­jų. Skai­čiuo­jant pa­gal šią for­mu­lę, ga­li­ma 10 cm pa­klai­da.

Gy­dy­mas efek­ty­vus, bet tik lai­ku pra­dė­tas

Pir­mie­ji žmo­gaus au­gi­mo hor­mo­no pre­pa­ra­tai Lie­tu­vo­je bu­vo pa­ga­min­ti iš mi­ru­sių žmo­nių hi­po­fi­zių 1972 m. Kau­no en­dok­ri­ni­nių pre­pa­ra­tų ga­myk­lo­je. Įdo­mu tai, kad pa­ly­gi­nus Lie­tu­vos moks­li­nin­kų su­kur­tą au­gi­mo pre­pa­ra­tą so­mat­ro­pi­ną su už­sie­nio ana­lo­gais bu­vo nu­sta­ty­ta, jog pa­čiu di­džiau­siu vi­du­ti­nį au­gi­mą su­ke­lian­čiu po­vei­kiu pa­si­žy­mė­jo bū­tent lie­tu­viš­ka­s pre­pa­ra­tas. Be to, jis bu­vo sau­ges­nis mik­ro­bio­lo­gi­niu po­žiū­riu.

Da­bar bio­sin­te­ti­nis žmo­gaus au­gi­mo hor­mo­nas ga­mi­na­mas ge­nų in­ži­ne­ri­jos bū­du ir jam bū­din­gos vi­sos na­tū­ra­laus žmo­gaus au­gi­mo hor­mo­no far­ma­ko­lo­gi­nės sa­vy­bės – jis ska­ti­na au­gi­mą, da­ly­vau­ja bal­ty­mų, rie­ba­lų, ang­lia­van­de­nių, elekt­ro­li­tų apy­kai­to­je. Gy­dy­mas au­gi­mo hor­mo­nu pa­pras­tai tę­sia­mas tol, kol su­kau­lė­ja au­gi­mo zo­nos ir vai­kas pa­sie­kia nor­ma­lų ūgį.

Nors gy­dy­mas au­gi­mo hor­mo­nu yra bran­gus, ga­li­ma pa­si­džiaug­ti, kad Lie­tu­vo­je šis hor­mo­nas yra įtrauk­tas į kom­pen­suo­ja­mų­jų vais­tų są­ra­šą, to­dėl vai­kams, ser­gan­tiems au­gi­mo hor­mo­no trū­ku­mu, iki 18 me­tų jis yra kom­pen­suo­ja­mas. „Tik svar­bu ne­pa­vė­luo­ti, – per­spė­ja gy­dy­to­ja. – Nus­ta­čius au­gi­mo hor­mo­no trū­ku­mą, gy­dy­ti rei­kia pra­dė­ti ne­del­siant. De­ja, kai į mus pa­gal­bos krei­pia­si že­mo ūgio jau nu­sto­ję aug­ti jau­nuo­liai, efek­ty­viai pa­dė­ti ne­be­ga­li­me, nes jų kau­lė­ji­mo zo­nos bū­na jau be­veik už­si­da­riu­sios.“

Aug­ti pa­de­da ne tik au­gi­mo hor­mo­nas. Pas­te­bė­ta, kad glo­bos na­mų auk­lė­ti­nis, ap­si­gy­ve­nęs pas glo­bė­jus, ge­ro­kai ūg­te­li, o jei si­tua­ci­ja na­muo­se pa­blo­gė­ja – au­gi­mas su­lė­tė­ja. „Kai vai­kas jau­čia­si rei­ka­lin­gas ir my­li­mas, o šei­mo­je vy­rau­ja drau­giš­ka ir šil­ta ap­lin­ka, jis bū­na links­mas, svei­kas ir ge­rai au­ga. Psi­chi­nė svei­ka­ta – la­bai svar­bus veiks­nys, są­ly­go­jan­tis fi­zi­nę svei­ka­tą“, – tvir­ti­na gy­dy­to­ja.

Kuo ga­li­me pa­dė­ti?

Svar­bu pa­si­rū­pin­ti, kad vai­kui ne­trūk­tų mie­go. Dau­gu­mai rei­kia 10-12 val. mie­go per pa­rą. Sa­ko­ma, kad kai vai­kas gi­liai mie­ga, jis au­ga. „Tik­ra tie­sa, – tvir­ti­na gy­dy­to­ja. – Nuo mie­go pra­džios praė­jus 1-2,5 val., pra­si­de­da gi­laus mie­go fa­zė, ku­rios me­tu or­ga­niz­mas ga­mi­na dau­giau au­gi­mo hor­mo­no, to­dėl la­bai svar­bu, kad vai­kas gul­tų­si ne vė­liau nei 21-22 val. Svar­bus ir ry­ti­nis mie­gas, ku­ris nors ir ne­ska­ti­na au­gi­mo pro­ce­so, bet su­tei­kia psi­cho­lo­gi­nį ir dva­si­nį kom­for­tą.“

Au­gan­čiam vai­kui svar­bu val­gy­ti įvai­rų ko­ky­biš­ką švie­žią mais­tą, nes tik su­ba­lan­suo­ta, t. y. pa­kan­ka­mai ka­lo­ri­jų, bal­ty­mų, pa­grin­di­nių vi­ta­mi­nų ir mi­ne­ra­lų tu­rin­ti mi­ty­ba pa­dės vai­kui pa­siek­ti jo ūgio po­ten­cia­lą. „Pra­si­dė­jus tam­sia­jam me­tų lai­kui, kai ma­žai sau­lės ir švie­sos, rei­kė­tų var­to­ti žu­vies tau­kus, ku­rie ypač svar­būs kau­lams for­muo­tis. Nau­din­gi švie­ži ir džio­vin­ti vai­siai, me­dus. Pa­tar­ti­na kas­dien val­gy­ti pie­no pro­duk­tų, rie­šu­tų, žu­vies, steng­tis var­to­ti ma­žiau sal­du­my­nų, ypač cuk­raus“, – pa­ta­ria en­dok­ri­no­lo­gė.

Vai­kams svar­bu kuo dau­giau ak­ty­viai ju­dė­ti. „Tik fi­zi­nis ak­ty­vu­mas tu­ri bū­ti nor­ma­lus“, – per­spė­ja gy­dy­to­ja. – Au­gi­mą ska­ti­na krep­ši­nis, tink­li­nis, šuo­liai į aukš­tį, plau­ki­mas, ka­bo­ji­mas ant sker­si­nio. Svar­bu, kad spor­tas ne­bū­tų per daug in­ten­sy­vus, ska­ti­nan­tis anks­ty­vą rau­me­nų vys­ty­mą­si, to­dėl pa­tar­ti­na veng­ti sun­kio­sios at­le­ti­kos ir spor­ti­nės gim­nas­ti­kos.“

O kaip su­si­do­ro­ti su įky­riais smal­suo­liais? „Iš­mo­ki­te ne­pyk­da­mi rea­guo­ti į žmo­nių reak­ci­jas, jei jū­sų vai­kas ma­žas, – pa­ta­ria gy­dy­to­ja. – At­sa­ky­ki­te į įky­ruo­lių klau­si­mus ir ko­men­ta­rus tiek at­vi­rai, kiek ga­li­te, ta­da su­lau­ki­te pa­to­gaus mo­men­to pa­sa­ky­ti ką nors ypa­tin­go apie sa­vo vai­ką. Jei­gu jū­sų vai­kas tuo me­tu su ju­mis, šis bū­das pa­ro­dys tai, kad jūs pa­ste­bi­te vi­sas ki­tas jo sa­vy­bes, ku­rios pa­da­ro jį uni­ka­lų. Tai pa­dės pa­ruoš­ti jam spręs­ti to­kias pat si­tua­ci­jas, kai jū­sų ne­bus ša­lia.“

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Apie skyd­liau­kės li­gas kal­ba­ma re­tai, ta­čiau, anot gy­dy­to­jos en­dok­ri­no­lo­gės Egi­di­jos Balt­ru­šai­tie­nės, skyd­liau­kės li­gos nu­sta­to­mos dviem iš de­šim­ties Lie­tu­vos gy­ven­to­jų, t. y. dau­giau nei dia­be­tas ir vė­žys kar­tu. Pu­sei pa­cien­tų skyd­liau­kės li­gos diag­no­zuo­ja­mos pa­vė­luo­tai, nes jų simp­to­mai daž­nai lai­ko­mi na­tū­ra­liais se­nė­ji­mo po­žy­miais, to­dėl il­gai bū­na ne­nus­ta­to­ma tik­ro­ji ne­ga­la­vi­mo prie­žas­tis.

Pir­ma­sis skyd­liau­kės pa­ki­ti­mus tu­rė­tų pa­ste­bė­ti šei­mos gy­dy­to­jas. Į jį rei­kė­tų kreip­tis pa­ki­tus svo­riui, pa­di­dė­jus pra­kai­ta­vi­mui, pa­si­kei­tus elg­se­nai. Tomasz KOBOSZ nuotr.

Ma­žiu­kas or­ga­nas re­gu­liuo­ja svei­ka­tą

Nors skyd­liau­kės li­gos – vie­nos la­biau­siai pa­pli­tu­sių pa­sau­ly­je, anot gy­dy­to­jos en­dok­ri­no­lo­gės, žmo­nės daž­nai net ne­ži­no, kas ta skyd­liau­kė. Jos li­gos taip pat ku­rį lai­ką bu­vo pri­mirš­tos. Gy­dy­to­ja sa­ko, kad dė­kin­gi tu­rė­tu­me bū­ti skyd­liau­kės ty­ri­mui echos­ko­pu ar ult­ra­gar­su, ku­ris nu­sta­to or­ga­no san­da­ros pa­ki­ti­mus. Da­bar jau ga­li­ma at­lik­ti ir skyd­liau­kės hor­mo­nų ty­ri­mą.

Skyd­liau­kė – ne­di­de­lė prie­ki­nė­je kak­lo sri­ty­je esan­ti dru­ge­lio for­mos liau­ka, ku­ri, nors ir ma­žy­tė, yra at­sa­kin­ga už dau­gy­bę or­ga­niz­mo funk­ci­jų. „Nė­ra nė vie­no or­ga­no, ku­riam skyd­liau­kė ne­tu­rė­tų įta­kos“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Skyd­liau­kė ga­mi­na hor­mo­nus, ku­rie re­gu­liuo­ja me­džia­gų apy­kai­tą. Nuo har­mo­nin­gos jos veik­los pri­klau­so žmo­gaus ža­ve­sys, ener­gi­ja, odos gro­žis. Ji at­sa­kin­ga už šir­dies ir krau­ja­gys­lių sis­te­mos veik­lą, odos būk­lę, neu­ro­lo­gi­nes funk­ci­jas, cho­les­te­ro­lio ly­gį, kau­lų tvir­tu­mą, žar­ny­no, inks­tų, ly­ti­nę veik­lą. „Pa­si­tai­ko, kad pa­gal pa­cien­to būk­lės po­žy­mius ieš­ko­ma vė­žio, o paaiš­kė­ja, kad tai skyd­liau­kės su­tri­ki­mai, – pa­sa­ko­ja gy­dy­to­ja. – Kar­tais žmo­gui, ku­rio aukš­tas cho­les­te­ro­lio ly­gis, aiš­ki­na­ma, kad jam ne­ga­li­ma val­gy­ti rie­baus mais­to. Jei pa­cien­tas tvir­ti­na, kad val­go tik lie­sus pro­duk­tus, tuo­met iš­kart ga­li­ma įtar­ti skyd­liau­kės su­tri­ki­mus.“

Se­ki­na or­ga­niz­mą

Kai ku­rie or­ga­nai, pa­žeis­ti li­gos, grei­tai „iš­si­duo­da“, tuo­met gy­dy­tis pra­de­da­me ne­tru­kus. Skyd­liau­kė ne­bū­ti­nai tu­ri skau­dė­ti ar pa­di­dė­ti, ta­čiau su­tri­kus jos veik­lai jūs tai tik­rai pa­ju­si­te, nes pa­blo­gės sa­vi­jau­ta. Skyd­liau­kė iš­ski­ria hor­mo­nus, ku­rie krau­ju pa­sie­kia be­veik vi­sas or­ga­niz­mo ląs­te­les, to­dėl jos li­gų simp­to­mai ga­na įvai­rūs: nuo­var­gis, di­de­lis jaut­ru­mas šal­čiui, su­lė­tė­jęs mąs­ty­mas, gal­vos skaus­mas, vei­do pa­ti­ni­mai, skys­čių su­si­lai­ky­mas, sau­sa oda, lū­ži­nė­jan­tys na­gai, vi­du­rių už­kie­tė­ji­mas, menst­rua­ci­jų su­tri­ki­mai, pa­sto­ji­mo pro­ble­mos, są­na­rių skaus­mai ir kt. „Sut­ri­kus skyd­liau­kės funk­ci­jai, ne­bū­ti­nai tu­ri pa­si­reikš­ti vi­si šie po­žy­miai, pa­kan­ka ke­lių“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Mo­te­rys skyd­liau­kės li­go­mis ser­ga še­šis kar­tus daž­niau ne­gu vy­rai. Pas­ta­ruo­ju me­tu net ir vai­kams skyd­liau­kė bū­na pa­ki­tu­si. Anot en­dok­ri­no­lo­gės, vie­nin­te­lė pa­guo­da ta, kad pa­di­dė­ju­si skyd­liau­kė dar ne­reiš­kia, kad ji vei­kia blo­gai. Skyd­liau­kės maz­gų tu­ri apie 5 pro­c. Lie­tu­vos gy­ven­to­jų, ta­čiau tai dar ne­reiš­kia, jog vi­si jie ser­ga skyd­liau­kės vė­žiu. Svar­bu ži­no­ti, kad šie maz­gai ga­li keis­tis, su­pik­ty­bė­ti, to­dėl rei­kia bū­ti bud­riems, kad lai­ku spė­tu­mė­te kreip­tis į gy­dy­to­ją.

En­dok­ri­no­lo­gė sa­ko, kad pir­ma­sis skyd­liau­kės pa­ki­ti­mus tu­rė­tų pa­ste­bė­ti šei­mos gy­dy­to­jas. Pa­ki­tus svo­riui, pa­di­dė­jus pra­kai­ta­vi­mui, pa­si­kei­tus elg­se­nai, šei­mos gy­dy­to­jas tu­rė­tų ap­žiū­rė­ti skyd­liau­kę. Pas­te­bė­jęs maz­ge­lį ar ki­to­kį da­ri­nį, jis ne­dels­da­mas tu­ri pa­siųs­ti pa­cien­tą pas gy­dy­to­ją spe­cia­lis­tą, ku­ris pa­dės įmin­ti pa­ki­tu­sios skyd­liau­kės mįs­lę. „Ne­re­tai ap­tin­ka­me lė­ti­nį už­de­gi­mą, ku­rį su­ke­lia or­ga­niz­mo au­toan­ti­kū­nai. Tai nė­ra itin di­de­lė pro­ble­ma, ta­čiau sėk­min­gam gy­dy­mui pri­rei­kia di­de­lės pa­cien­to kant­ry­bės, nes lė­ti­nio už­de­gi­mo gy­dy­mas ga­li už­truk­ti 10 me­tų“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Prie­žas­čių – dau­gy­bė

Nus­ta­ty­ta, kad Lie­tu­vos gy­ven­to­jai gau­na per ma­žai jo­do. Skyd­liau­kės po­ky­čiai la­bai su­si­ję su jo apy­kai­ta – jei­gu jo­do or­ga­niz­me trūks­ta, su­trin­ka skyd­liau­kės hor­mo­nų ga­my­ba. Jo­do pa­ros nor­ma yra 150 mg, nėš­tu­mo me­tu jo po­rei­kis pa­di­dė­ja iki 200 mg per pa­rą, ne­pai­sant to, kad tuo me­tu skyd­liau­kė pa­ti ga­mi­na dau­giau hor­mo­nų. Jos pa­di­dė­ji­mas ar maz­gų su­si­for­ma­vi­mas at­si­ran­da ne tik dėl ma­žo jo­do kie­kio. Da­lis ser­gan­čių­jų jos li­go­mis gy­ve­na to­se vie­to­vė­se, kur jo­do yra pa­kan­ka­mai, ta­čiau tai jiems ne­pa­de­da iš­veng­ti skyd­liau­kės su­tri­ki­mų. Skyd­liau­kės li­gų prie­žas­tis ne­re­tai yra pa­vel­di­mu­mas. „Jei­gu ma­ma ar mo­čiu­tė sir­go skyd­liau­kės li­ga, di­de­lė ti­ki­my­bė, kad ja sirgs ir duk­ra ar anū­kė“, – sa­ko en­do-k­ri­no­lo­gė. Daž­niau­siai pa­vel­di­mi maz­gai skyd­liau­kė­je – maz­gi­nės stru­mos. Skyd­liau­kė la­bai jaut­riai rea­guo­ja į ap­lin­kos ir išo­ri­nius veiks­nius, to­dėl jos veik­lą ga­li su­trik­dy­ti nėš­tu­mas, bren­di­mas, kli­mak­sas, stre­sas, lė­ti­nė in­fek­ci­ja, ap­lin­kos už­terš­tu­mas ir dau­ge­lis ki­tų veiks­nių.

Trū­ku­mas ža­lin­gas kaip ir per­tek­lius

Skyd­liau­kė ga­li iš­skir­ti per ma­žai ar­ba, at­virkš­čiai, per daug hor­mo­nų. Jų per­tek­lius su­ke­lia hi­per­ti­ro­zę. Žmo­gus lie­sė­ja, la­biau pra­kai­tuo­ja, ne­re­tai pa­di­dė­ja akys, su­plo­nė­ja oda, pra­de­da dre­bė­ti ran­kos, pirš­tų ga­liu­kai pa­si­da­ro švel­nūs kaip kū­di­kio. Kar­tais žmo­gus pra­de­da daž­niau tuš­tin­tis. Kai ku­rie žmo­nės ne­ga­li su­si­kaup­ti, pa­kin­ta jų raš­tas, jie pa­si­da­ro dirg­lūs, pyks­ta­si su na­miš­kiais, bend­ra­dar­biais. Da­lis li­go­nių skun­džia­si akių per­štė­ji­mu. Mo­te­rims ga­li su­trik­ti menst­rua­ci­jų cik­las, ku­ris kar­tais ga­li bū­ti ir ne­vai­sin­gu­mo prie­žas­tis.

Esant skyd­liau­kės hor­mo­nų sto­kai – hi­po­ti­ro­zei, su­lė­tė­ja me­džia­gų apy­kai­ta. Žmo­gus priau­ga svo­rio, iš­sau­sė­ja oda, pra­de­da slink­ti plau­kai (tie­sa, jie ga­li slink­ti ir esant pa­di­dė­ju­siai skyd­liau­kės veik­lai), slen­ka an­ta­kiai, ypač jų šo­ni­nės da­lys, pa­di­dė­ja lie­žu­vis, žmo­gus kal­ba lė­tai, jo bal­sas tam­pa že­mes­nis, tins­ta ko­jos, at­si­ran­da kie­tų pa­brin­ki­mų (ede­mų), už­kie­tė­ja vi­du­riai. Mo­te­rys ne­ga­li pa­sto­ti. Tai – už­leis­tos hi­po­ti­ro­zės simp­to­mai. Leng­vos hi­po­ti­ro­zės po­žy­mių ga­li at­si­ras­ti, kai mo­te­rys nau­do­ja daug kre­mo ar­ba lai­ko­si griež­tos die­tos, no­rė­da­mos nu­mes­ti svo­rio.

Ir hi­per­ti­ro­zė, ir hi­po­ti­ro­zė ga­li bū­ti ta­pa­ti­na­ma su psi­chi­kos su­tri­ki­mais ar­ba šir­dies li­go­mis. Neat­si­tik­ti­nai anks­čiau skyd­liau­kės su­tri­ki­mų tu­rin­tis žmo­gus ne­re­tai bu­vo gy­do­mas psi­chiat­rų ar kar­dio­lo­gų. Da­bar, kai at­lie­ka­mi hor­mo­nų ty­ri­mai, skyd­liau­kės pa­ki­ti­mus ga­li­ma nu­sta­ty­ti la­bai ope­ra­ty­viai.

Svar­bu ne­pa­vė­luo­ti

No­rin­tiems iš­veng­ti skyd­liau­kės pa­ki­ti­mų gy­dy­to­ja re­ko­men­duo­ja var­to­ti jo­duo­tos drus­kos, ta­da jo­do po­rei­kis bus pa­ten­kin­tas. Mik­roe­le­men­to se­le­no ir­gi la­bai rei­kia skyd­liau­kei nor­ma­liai funk­cio­nuo­ti. Ne­de­rė­tų pa­mirš­ti, kad skyd­liau­kė yra stre­so liau­ka. Jei­gu pa­ti­ria­me stre­są, skyd­liau­kė į tai rea­guo­ja, to­dėl ji ne­re­tai pa­di­dė­ja per­var­gu­siems, daug rū­pes­čių tu­rin­tiems žmo­nėms. Mo­te­rims, pri­klau­so­mai nuo menst­rua­ci­jų cik­lo, skyd­liau­kė ga­li pa­di­dė­ti net iki 50 pro­c. sa­vo tū­rio, to­dėl kar­tais pa­čios pa­cien­tės pa­ste­bi, kad skyd­liau­kė bū­na tai di­des­nė, tai ma­žes­nė. Dau­giau­sia dė­me­sio skyd­liau­kei tu­rė­tų skir­ti vy­res­nio am­žiaus žmo­nės. Anot gy­dy­to­jos, pa­si­tik­rin­ti ult­ra­gar­su, ar nė­ra ko­kio nors skyd­liau­kės da­ri­nio, tu­rė­tų kiek­vie­na vy­res­nė nei 55 m. mo­te­ris. Vy­rams kreip­tis dėl skyd­liau­kės pa­to­lo­gi­jos rei­kia ir ta­da, jei ne­di­dė­jant svo­riui pa­di­dė­ja kak­lo apim­tis ar­ba pa­kė­lus ran­kas at­si­ran­da du­su­lys ar pa­mė­ly­nuo­ja vei­das. „Anks­ty­vo­sios sta­di­jos skyd­liau­kės pa­ki­ti­mus gy­dy­ti leng­viau, su­gaiš­ta­ma ma­žiau lai­ko, tad at­si­ra­dus ne­ma­lo­niam jaus­mui kak­le, sun­ku­mui ry­ti, su­lė­tė­jus ar pa­grei­tė­jus me­džia­gų apy­kai­tai, ne­ven­ki­te pa­si­kon­sul­tuo­ti su sa­vo šei­mos gy­dy­to­ju, kad su­spė­tu­mė­te lai­ku pra­ver­ti gy­dy­to­jo en­dok­ri­no­lo­go ka­bi­ne­to du­ris“, – pa­ta­ria spe­cia­lis­tė.

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

So­cio­lo­gai Lie­tu­vo­je ste­bi nau­ją reiš­ki­nį – mo­der­nio­je vi­suo­me­nė­je at­si­ran­da svei­ka­tos su­tri­ki­mų, iš es­mės ky­lan­čių dėl bend­ro ne­pa­si­ten­ki­ni­mo gy­ve­ni­mu ir sa­vi­raiš­kos sto­kos. Sut­ri­ki­mai pa­si­reiš­kia įvai­riais kū­no skaus­mais, sun­kiai ap­čiuo­pia­mais me­di­ci­niš­kai. „Psi­chi­kos svei­ka­tos su­tri­ki­mai tam tik­rais at­ve­jais ima lenk­ti kū­no li­gas, at­si­ran­da nau­jų ne­ga­la­vi­mų, ku­rių anks­čiau ne­bu­vo, pa­vyz­džiui, lė­ti­nio nuo­var­gio, „per­de­gi­mo“ sind­ro­mas“, – sa­ko gy­dy­to­ja Ol­ga Ri­movs­ka­ja.

Dėl įvai­rių prie­žas­čių kiek­vie­no iš mū­sų dva­si­nė sa­vi­jau­ta ga­li pa­blo­gė­ti, to­dėl tu­ri­me bū­ti tam pa­si­ren­gę. Vivek CHUGH nuotr.

Po­žiū­ris kei­čia­si

Anot gy­dy­to­jos O. Ri­movs­ka­jos, psi­chi­kos svei­ka­tos pro­ble­mos eg­zis­tuo­ja tūks­tant­me­čius. Daug kar­tų kei­tė­si ir po­žiū­ris į dva­sios ne­ga­lias ir jo­mis ap­nik­tus žmo­nes. Se­no­vė­je psi­chi­kos svei­ka­tos pro­ble­mos bū­da­vo sie­ja­mos su ne­že­miš­kais da­ly­kais, to­dėl vie­ni ūmių psi­chi­kos li­gų ka­muo­ja­mi žmo­nės bu­vo ve­ja­mi iš bend­ruo­me­nės, ki­ti – pa­smer­kia­mi mir­čiai. An­ti­kos lai­kais į psi­chi­kos li­gas ne­be­žiū­rė­ta mis­tiš­kai, bu­vo ieš­ko­ma me­di­ci­ni­nių prie­mo­nių, sten­gia­ma­si įžvelg­ti li­gų prie­žas­ties ir pa­sek­mės ry­šį. Vi­du­ram­žiais pa­mi­ši­mą im­ta lai­ky­ti vel­nio ap­sė­di­mu, o psi­chi­kos li­go­nių lauk­da­vo vel­nio iš­va­ry­mo pro­ce­dū­ros, šven­ti­ni­mas. Be­sip­lė­to­jant kul­tū­rai, į psi­chi­kos li­go­nius im­ta žiū­rė­ti hu­ma­niš­kiau. Gy­dy­to­jai ir vi­suo­me­nė pra­dė­jo su­pras­ti, kad „ap­sės­tie­ji“ yra li­go­niai, ku­riuos rei­kia gy­dy­ti, ta­čiau tik XX a. vi­du­ry­je vi­suo­me­nė pra­dė­jo priim­ti psi­chi­kos svei­ka­tos pro­ble­mų tu­rin­čius žmo­nes į sa­vo tar­pą, ska­tin­da­ma jų so­cia­li­nę in­teg­ra­ci­ją. „Psi­chi­kos li­go­niai tu­rė­tų gy­dy­tis ir gy­ven­ti kuo ma­žiau su­var­žy­to­je ap­lin­ko­je, dau­giau dė­me­sio ski­riant jų rea­bi­li­ta­ci­jai“, – sa­ko me­di­kė.

Ri­ba la­bai tra­pi

Šiuo­lai­ki­nė­je vi­suo­me­nė­je psi­chi­kos svei­ka­ta – vie­na di­džiau­sių ir kar­tu pa­žei­džia­miau­sių ver­ty­bių. Ka­da pa­gal­bos rei­kia kreip­tis į gy­dy­to­ją psi­chiat­rą – pa­ma­čius dan­gu­je skren­dan­tį an­ge­lą ar pa­ju­tus, kad sklen­džia­te pa­ra­le­li­nė­je rea­ly­bė­je? Kur pra­si­de­da psi­chi­kos li­ga?

Gy­dy­to­ja sa­ko, kad spar­čiai kin­tant vi­suo­me­nei kin­ta ir ri­bos tarp svei­kos psi­chi­kos ir li­gos, to­dėl vis sun­kiau api­brėž­ti, kas ji yra, tad įsi­tvir­ti­na nuo­sta­ta, kad dau­gu­ma žmo­nių per sa­vo gy­ve­ni­mą pa­ti­ria vie­no­kių ar ki­to­kių psi­chi­kos su­tri­ki­mų. „La­bai gai­la, kad vi­suo­me­nės po­žiū­ris į psi­chi­kos svei­ka­tą yra ne­tei­sin­gas ir ne­to­le­ran­tiš­kas. Jei­gu žmo­gus krei­pė­si į spe­cia­lis­tą kon­sul­ta­ci­jos, į jį iš kar­to žvel­gia­ma kaip į psi­chi­kos li­go­nį, nors psi­chi­kos simp­to­mų at­si­ra­di­mas ne­reiš­kia, kad jūs su­si­rgo­te psi­chi­ne li­ga. Psi­chi­kos svei­ka­tos su­tri­ki­mų tu­ri be­veik 12 pro­c. žmo­ni­jos – maž­daug 450 mi­li­jo­nų ar­ba kas aš­tun­tam gy­ven­to­jui rei­ka­lin­ga psi­chiat­ro kon­sul­ta­ci­ja ir pa­gal­ba. To­kių su­tri­ki­mų yra vi­so­se ša­ly­se, kul­tū­ro­se, am­žiaus gru­pė­se ir so­cia­li­niuo­se sluoks­niuo­se“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Ne tik me­di­kų rei­ka­las

Anot gy­dy­to­jos, tik da­bar pra­de­da­me su­vok­ti, kad psi­chi­kos svei­ka­ta yra vie­na svar­biau­sių vi­suo­me­nės svei­ka­tos pro­ble­mų ir kad šios pro­ble­mos tu­ri bū­ti ci­vi­li­zuo­tai spren­džia­mos ne tik psi­chiat­ri­jos įstai­go­se, bet ir vi­suo­me­nė­je, da­ly­vau­jant kiek­vie­nam pi­lie­čiui, de­ja, dau­ge­lio žmo­nių nuo­mo­ne, psi­chi­kos svei­ka­ta pri­va­lo rū­pin­tis tik me­di­kai. „Dau­gu­ma me­di­ci­nos prie­mo­nių skir­ta li­goms gy­dy­ti ir tik ne­dau­ge­lis – svei­ka­tos ko­ky­bei ge­rin­ti, to­dėl sa­vo svei­ka­tą tu­ri pir­miau­sia stip­rin­ti pa­ts žmo­gus ir jį su­pan­ti bend­ruo­me­nė, – tvir­ti­na gy­dy­to­ja. – Ne­su­tik­čiau, kad psi­chi­kos svei­ka­ta yra ge­ra, jei žmo­gus ne­ser­ga jo­kio­mis psi­chi­kos li­go­mis. Ji yra su­dė­ti­nė as­mens svei­ka­tos da­lis.“

Ar jūs val­do­te gy­ve­ni­mą, ar gy­ve­ni­mas val­do jus, pri­klau­so nuo jū­sų psi­chi­nės svei­ka­tos. Stip­rios psi­chi­kos žmo­nės leng­viau ne­gu ki­ti įvei­kia stre­są, pro­duk­ty­viau dir­ba ir duo­da dau­giau nau­dos vi­suo­me­nei, o psi­chi­kos li­gos truk­do žmo­gui pa­tir­ti gy­ve­ni­mo pil­nat­vę. Svei­kos bend­ruo­me­nės ir vi­suo­me­nės pa­si­žy­mi di­de­liu so­cia­li­niu ka­pi­ta­lu ir že­mu so­cia­li­nės pa­to­lo­gi­jos ly­giu, ma­žes­niais sa­vi­žu­dy­bių, prie­var­tos ar ki­to­kio dest­ruk­ci­nio el­ge­sio, nu­kreip­to į sa­ve ar į ki­tus, ro­dik­liais. To­kia bend­ruo­me­nė ar vi­suo­me­nė yra to­le­ran­tiš­kes­nė pa­žei­džia­moms gy­ven­to­jų gru­pėms, jo­se di­des­nė so­cia­li­nė in­teg­ra­ci­ja.

Ga­li pa­veik­ti kiek­vie­ną

Žmo­gaus psi­chi­nė svei­ka­ta 49-53 pro­c. pri­klau­so nuo jo pa­ties, 17-20 pro­c. – nuo ap­lin­kos veiks­nių, apie

18 pro­c. – nuo žmo­gaus ge­ne­ti­nių veiks­nių, 8-10 pro­c. – nuo me­di­ci­nos pa­gal­bos. Be abe­jo, da­bar dau­ge­lis žmo­nių neiš­ven­gia stre­so, įtam­pos, ne­ri­mo. Gy­dy­to­ja sa­ko, kad jei šie su­tri­ki­mai yra trum­pa­lai­kiai, tai di­des­nės įta­kos psi­chi­nei svei­ka­tai ne­tu­ri, ta­čiau jei­gu jie tę­sia­si il­gai, ta­da ky­la pa­vo­jus su­si­rgti. Ki­ta ver­tus, kuo psi­chi­nė svei­ka­ta ge­res­nė, tuo leng­viau ir grei­čiau įvei­kia­mas stre­sas, ne­ri­mas. Net­gi ne­lai­mės, su­krė­ti­mai dva­siš­kai stip­rią as­me­ny­bę su­bran­di­na, o silp­ną – pa­lau­žia ir su­sarg­di­na.

Psi­chi­nę svei­ka­tą są­ly­go­ja so­cia­li­niai ir eko­no­mi­niai (ne­dar­bas, men­kos pa­ja­mos, iš­si­la­vi­ni­mas), psi­cho­lo­gi­niai (nei­gia­mi gy­ve­ni­mo įvy­kiai, stre­sas) veiks­niai, žmo­gaus elg­se­na ir gy­ven­se­na (ne­ra­cio­na­li mi­ty­ba, svai­gi­na­mų­jų me­džia­gų var­to­ji­mas, fi­zi­nio ak­ty­vu­mo sto­ka).

Pag­rin­dai for­muo­ja­mi vai­kys­tė­je

„Gy­ven­se­na for­muo­ja­si vai­kys­tė­je ir paaug­lys­tė­je, o įpro­čiai daž­nai iš­lie­ka vi­sam gy­ve­ni­mui ir suau­gu­sia­jam juos bū­na sun­ku pa­keis­ti, to­dėl itin svar­bu har­mo­nin­gos as­me­ny­bės for­ma­vi­mo­si lai­ko­tar­piu pa­dė­ti pa­ma­tus dva­siš­kai stip­riai as­me­ny­bei vys­ty­tis, – tvir­ti­na gy­dy­to­ja. – Vai­ko cha­rak­te­ris for­muo­ja­si iki 12 me­tų. La­bai svar­bu šiuo eta­pu ne­pa­da­ry­ti klai­dų su juo bend­rau­jant, jį auk­lė­jant. Tė­vai ži­no, kaip vai­ką mai­tin­ti, kaip jį ap­reng­ti, ta­čiau ne vi­sa­da iš­ma­no jo psi­cho­lo­gi­ją įvai­riais am­žiaus tarps­niais. Šio­je sfe­ro­je ga­lė­tų daug nu­veik­ti vai­kų ug­dy­mo įstai­gos, per­duo­da­mos rei­ka­lin­gą in­for­ma­ci­ją ir tė­vams, ir vai­kams.“

Gė­rio, užuo­jau­tos, rū­pes­tin­gu­mo, no­ro pa­dė­ti li­go­tam ir silp­nes­niam, pa­dė­kos, kant­ry­bės, kū­ry­bin­gu­mo ug­dy­mas – tai emo­ci­nio ir mo­ra­li­nio vai­ko auk­lė­ji­mo pa­grin­das. „Vi­sa­pu­siš­kos as­me­ny­bės ug­dy­mas ir reiš­kia psi­chiš­kai svei­kos as­me­ny­bės ug­dy­mą. Tai žmo­gus, ge­ban­tis val­dy­ti nei­gia­mas emo­ci­jas, be­si­rū­pi­nan­tis ap­lin­ki­niais, ge­ban­tis už­jaus­ti. Mo­kė­ji­mas tei­sin­gai įver­tin­ti sa­ve ir sa­vo ga­li­my­bes ap­sau­go to­kį žmo­gų nuo be­tiks­lių ar be­rei­ka­lin­gų iš­gy­ve­ni­mų ir nu­si­vy­li­mų“, – pa­sa­ko­ja gy­dy­to­ja.

Mei­lės, gė­rio, su­pra­ti­mo trū­ku­mas vai­ko gy­ve­ni­me for­muo­ja nei­gia­mus jo bruo­žus – už­si­spy­ri­mą, ne­pak­lus­nu­mą, bai­lu­mą. Baus­mės lau­ki­mas vai­kui su­ke­lia ne­ri­mas­tin­gą nuo­tai­ką, daž­nai iš­si­vys­tan­čią į ag­re­si­ją, ku­ri pir­ma bū­na nu­kreip­ta į silp­nes­nius, t. y. ma­žes­nius už sa­ve vai­kus ir gy­vū­nus, o vė­liau – ir į bend­raam­žius. Šei­ma, ku­rio­je vy­rau­ja žiau­ru­mas ir pyk­tis, yra psi­chiš­kai ne­vi­sa­ver­tė.

Svar­bu iš­lai­ky­ti pu­siaus­vy­rą

Dėl įvai­rių prie­žas­čių kiek­vie­no iš mū­sų dva­si­nė sa­vi­jau­ta ga­li pa­blo­gė­ti, to­dėl tu­ri­me bū­ti tam pa­si­ren­gę. Kad žmo­gaus psi­chi­nė svei­ka­ta bū­tų stip­ri, re­ko­men­duo­ja­ma iš anks­to neiš­gy­ven­ti dėl ga­li­mų sun­ku­mų, mo­ky­tis pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę, ne­bi­jo­ti įveik­ti sun­kių už­duo­čių, džiaug­tis tuo, ką tu­ri­me, su­si­ras­ti mė­gia­mą veik­lą, nuo­lat to­bu­lė­ti. Psi­chi­nė svei­ka­ta pri­klau­so ir nuo pa­pras­tų da­ly­kų: ge­ros mi­ty­bos, fi­zi­nio ak­ty­vu­mo, sai­kin­go al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų var­to­ji­mo. Žmo­gus yra tik­ras sa­vo li­ki­mo kal­vis, at­sa­kin­gas už sa­vo gy­ve­ni­mą bei sa­vo reak­ci­ją į vyks­tan­čius gy­ve­ni­me įvy­kius. Svar­bu ži­no­ti, kad jo nuo­tai­ka su­ke­lia tam tik­rą re­zo­nan­są

jį tarp su­pan­čių­jų. Links­mas žmo­gus pa­ke­lia nuo­tai­ką, nu­liū­dęs ar pik­tas – nu­vi­lia. Nei­gia­mų emo­ci­jų ga­li­ma pa­tir­ti ir dar­be, ir na­muo­se. Di­de­lę reikš­mę dva­si­nei žmo­gaus pil­nat­vei tu­ri ge­bė­ji­mas iš­veng­ti konflik­ti­nių si­tua­ci­jų ir val­dy­ti jau esa­mas.

„Vis­kas, ko per daug, yra ne­svei­ka“, – tai la­bai ge­ras pa­ta­ri­mas sau­gant sa­vo psi­chi­kos svei­ka­tą. No­rint bū­ti tik­rai svei­kam, rei­kia sai­kin­gu­mo, o pa­ju­tus tu­rint psi­chi­nių su­tri­ki­mų rei­kia ne­bi­jo­ti kreip­tis į spe­cia­lis­tus ir pra­šy­ti pa­gal­bos“, – pri­me­na gy­dy­to­ja.

Mo­kė­ji­mas tei­sin­gai įver­tin­ti sa­ve ir sa­vo ga­li­my­bes ap­sau­go žmo­gų nuo be­tiks­lių ar be­rei­ka­lin­gų iš­gy­ve­ni­mų ir nu­si­vy­li­mų.

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Spe­cia­lis­tai tvir­ti­na, kad stip­rin­ti imu­ni­te­tą pa­de­da grū­di­ni­ma­sis, su­ba­lan­suo­ta ir svei­ka mi­ty­ba, vi­ta­mi­nų var­to­ji­mas, įtam­pos ven­gi­mas ir ža­lin­gų įpro­čių at­si­sa­ky­mas. „Dau­ge­lis imu­ni­nę sis­te­mą stip­ri­na įvai­rio­mis prie­mo­nė­mis pa­mirš­da­mi, kad be tin­ka­mo nu­si­tei­ki­mo, t. y. po­zi­ty­vaus mąs­ty­mo, vi­sos prie­mo­nės yra be­ver­tės“, – tvir­ti­na šei­mos gy­dy­to­ja Jur­gi­ta Jan­kaus­kie­nė.

Ne­pa­mie­go­jus nak­tį, „at­si­grieb­ti“ die­ną neį­ma­no­ma, nes die­nos mie­gas ne­ga­li pa­keis­ti nak­ties mie­go, tad nuo­lat neiš­si­mie­go­da­mi nak­tį nua­lin­si­te sa­vo imu­ni­nę sis­te­mą. Gun­ter MUL­LER nuo­tr.

No­ras bū­ti svei­kam

Anot šei­mos gy­dy­to­jos, svei­ko žmo­gaus imu­ni­te­tas nu­si­pel­no pa­čių gra­žiau­sių žo­džių – jis tar­si an­ge­las sar­gas sau­go žmo­gaus or­ga­niz­mą nuo li­gų, tad jį taip pat bū­ti­na sau­go­ti ir jam pa­dė­ti, ta­čiau no­rint ži­no­ti, ar imu­ni­nė sis­te­ma ga­lės įveik­ti or­ga­niz­mą puo­lan­čius mik­ro­bus ir vi­ru­sus, rei­kia iš­siaiš­kin­ti, ar mes pa­tys ne­ga­ty­vio­mis min­ti­mis ir jaus­mais ne­truk­do­me or­ga­niz­mui ko­vo­ti už sa­vo svei­ka­tą. Įp­ro­tis mąs­ty­ti nei­gia­mai blo­gi­na ląs­te­lių, fik­suo­jan­čių ne­ga­ty­vias min­tis, gy­vy­bi­nes funk­ci­jas. Nei­gia­mos min­tys ke­lia be­rei­ka­lin­gą įtam­pą ir di­di­na stre­są. Il­ga­lai­kė psi­chi­nė įtam­pa silp­ni­na imu­ni­te­tą, ku­riam su­šlu­ba­vus pra­si­de­da vi­sos ki­tos bė­dos. „Kai nu­si­vy­lę lep­te­li­me, kad vis­kas nu­si­bo­do, ne­be­si­no­ri gy­ven­ti – pa­tei­kia­me pro­gra­mą sa­vo or­ga­niz­mui. Nors daž­nai tai da­ro­me ne­są­mo­nin­gai, ta­čiau or­ga­niz­mas be­ma­tant pa­gau­na mū­sų nuo­sta­tą ir ima veik­ti – bė­ga į li­gą, nes imu­ni­te­to vei­ki­mo me­cha­niz­mas to­ly­gus spe­cia­liai pa­reng­tai ka­riuo­me­nei, ku­rios už­da­vi­nys – žai­biš­kai rea­guo­ti į pa­to­ge­ni­nius mik­roor­ga­niz­mus. Mes tik abst­rak­čiai fan­ta­zuo­ja­me, o sme­ge­nys jau plu­ša su­da­ri­nė­da­mos sche­mas ir sig­na­lus imu­ni­nei sis­te­mai, kad ji iš­jung­tų vi­sus ap­sau­gos nuo kė­si­ni­mo­si į svei­ka­tą me­cha­niz­mus“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Tar­si gri­po vi­ru­sas

Emo­ci­jos tie­siog sklin­da ap­link žmo­nes ir mes už­si­kre­čia­me jo­mis vie­ni nuo ki­tų, kaip už­si­kre­čia­me gri­pu. „Tur­būt pa­ste­bė­jo­te, kad ša­lia links­mo žmo­gaus yra links­ma, o ša­lia liūd­no – liūd­na. Lai­mė, mes ga­li­me val­dy­ti šiuos pro­ce­sus, kaip ko­vo­ja­me su gri­pu. Svar­bus imu­ni­te­tas – stip­raus imu­ni­te­to žmo­gus, bū­da­mas tarp ser­gan­čių­jų, neuž­sik­re­čia. Tai­gi svar­bus „emo­ci­nis imu­ni­te­tas“. Jei jū­sų po­zi­ty­vios emo­ci­jos bus stip­res­nės už ki­tų ne­ga­ty­vias nuo­tai­kas, jūs tie­siog „neuž­sik­rė­si­te“. To­dėl rei­kia stip­rin­ti sa­vo ge­rą nuo­tai­ką, ge­rą sa­vi­jau­tą ir tei­gia­mas min­tis. Tuo­met ap­lin­ki­nių pe­si­miz­mas bus „kaip nuo žą­sies van­duo“, – ti­ki­na gy­dy­to­ja.

Po­zi­ty­vus pro­gra­ma­vi­mas at­ne­ša lai­mę, sėk­mę ir svei­ka­tą, to­dėl no­rint bū­ti svei­kam, anot gy­dy­to­jos, rei­kia su­telk­ti dė­me­sį į sėk­mes, o ne į pra­lai­mė­ji­mus, są­mo­nin­gai val­dy­ti sa­vo min­tis ir vy­ti ša­lin ne­ri­mą bei pyk­tį. Imu­ni­te­tas tam vi­sa­da pa­si­ruo­šęs – sme­ge­nų neu­ro­nai to­kį pro­gra­ma­vi­mą prii­ma kaip nu­ro­dy­mą ir jam pa­klūs­ta. „Ge­riau kar­to­ti sau, kad esa­te svei­kas, nei nuo­lat tvir­tin­ti, kad ne­sa­te li­go­nis. Žo­dis „svei­kas“ ver­čia mū­sų mąs­ty­mą veik­ti mū­sų nau­dai, o mąs­ty­mas ir tei­gi­mas sau „ne­su li­go­nis“ jau sa­vai­me tu­ri kaž­ką nei­gia­mo, to­dėl vei­kia žlug­do­mai“, – sa­ko me­di­kė ap­gai­les­tau­da­ma, kad ne­re­tai po­zi­ty­vu­mą su­pran­ta­me kaip išo­ri­nį jo de­monst­ra­vi­mą, dirb­ti­nes šyp­se­nas ir at­sa­ky­mą į bet ko­kį klau­si­mą „ačiū, vis­kas ge­rai“. Ir sa­ky­mas, kad yra ge­rai, kai iš tie­sų blo­gai, ir įsi­kal­bė­ji­mas, kad yra blo­gai, kai iš es­mės yra ge­rai, yra psi­cho­lo­gi­niai su­tri­ki­mai, ve­dan­tys į neu­ro­tiš­kas bū­se­nas. Reak­ci­ja į įvy­kius ir gy­ve­ni­mą tu­ri bū­ti adek­va­ti, tuo­met įvy­kius iš­gy­ven­si­me be li­guis­tų bū­se­nų. „Na­tū­ra­li žmo­gaus bū­se­na gy­ve­ni­mo tėk­mė­je iš es­mės ir yra po­zi­ty­vu­mo bū­se­na“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Vien op­ti­miz­mo ne­pa­kan­ka

Tai kaip gi ne­prog­ra­muo­ti sa­vęs li­gai ir ne­sėk­mei? Anot gy­dy­to­jos, po­zi­ty­viai mąs­ty­ti iš­moks­ta­ma pa­laips­niui, bet ka­da ir bet ko­kio am­žiaus. „Mąs­ty­ki­te ir kal­bė­ki­te tik po­zi­ty­viai. „Aš ga­liu“, „Aš mo­ku“, „Aš su­ge­bu“, „Aš tai pa­da­ry­siu“ – tai fra­zės, ku­rias bū­ti­na var­to­ti nuo­lat. Te­gul tai tam­pa tei­gia­mu įpro­čiu. Lai­kui bė­gant net pa­tys nu­steb­si­te, kiek ga­lios tu­ri šie tei­gi­niai!“ – tvir­ti­na me­di­kė ir re­ko­men­duo­ja pa­ban­dy­ti iš­spręs­ti bet ko­kią jus už­klu­pu­sią pro­ble­mą kuo nau­din­giau sau, at­ran­dant jo­je ne ma­žiau kaip de­šimt tei­gia­mų sa­vy­bių. Pa­laips­niui po­zi­ty­vaus mąs­ty­mo dė­ka ge­bė­si­te val­dy­ti stre­są, tap­si­te ra­mes­ni ir at­si­pa­lai­da­vę. Ki­lus stre­si­nėms si­tua­ci­joms, pir­miau įjung­si­te pro­tą, ra­miau įveik­si­te ne­ma­lo­nias si­tua­ci­jas, tap­si­te tvir­tes­ni, tuo­met stre­sas jus vis ma­žiau veiks. Gy­ve­ni­me at­si­ras dau­giau po­zi­ty­vu­mo, ku­ris jums pa­dės ju­dė­ti sa­vo tiks­lų link, ne­pa­si­duo­dant be­rei­ka­lin­gai pa­ni­kai.

Nors po­zi­ty­vus mąs­ty­mas ke­lia pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi, ta­čiau vien jo tik­rai neuž­ten­ka. Kad li­gos ne­pul­tų, rei­ka­lin­ga vi­sa­ver­tė mi­ty­ba. „Pa­si­rū­pin­ki­te, kad jū­sų die­nos ra­cio­ne ne­trūk­tų ko­ky­biš­ko, švie­žio, ne­rie­baus mais­to. Re­ko­men­duo­ja­ma val­gy­ti ma­žiau gy­vu­li­nės kil­mės rie­ba­lų, daž­niau rink­tis dar­žo­ves ir vai­sius. An­tiok­si­dan­tai, ypač A, C ir E gru­pės vi­ta­mi­nai, iš­va­lo or­ga­niz­mą nuo lais­vų­jų ra­di­ka­lų, t. y. po­ten­cia­liai kenks­min­gų me­džia­gų, ga­lin­čių pa­žeis­ti svei­kas ląs­te­les. Dar­žo­vės ir vai­siai pa­di­di­na an­tiok­si­dan­tų, ku­rie su­nai­ki­na lais­vuo­sius ra­di­ka­lus dar ne­spė­jus jiems pa­kenk­ti, kie­kį“, – pa­sa­ko­ja me­di­kė.

Pa­dė­ti sa­vo or­ga­niz­mui stip­rin­ti imu­ni­te­tą ga­li­te spor­tuo­da­mi, juo­lab kad da­bar ju­dė­ji­mo ga­li­my­bės iš­ties ga­na di­de­lės, te­rei­kia kiek­vie­nam su­si­ras­ti sau pa­tin­kan­čią veik­lą – be tra­di­ci­nių ae­ro­bi­kos ar tre­ni­ruok­lių sa­lių, ba­sei­no, ga­li­ma lan­ky­ti šo­kius, jo­gos pra­ty­bas ir pan.

Pir­tis – tai ne tik šva­ra, bet ir pui­ki svei­ka­ti­ni­mo pro­ce­dū­ra, itin veiks­min­gai pa­de­dan­ti su­stip­rin­ti imu­ni­te­tą. Dar Hi­pok­ra­tas tei­gė, kad pir­tis ge­rai vei­kia virš­ki­na­mą­ją, kvė­pa­vi­mo, ner­vų sis­te­mas. Su šiais tei­gi­niais su­tin­ka ir šių lai­kų me­di­kai. Tem­pe­ra­tū­rų kai­ta, kont­ras­ti­nis du­šas grū­di­na mū­sų or­ga­niz­mą. „Prieš ei­nant į pir­tį ne­ga­li­ma daug val­gy­ti, ta­čiau ir al­ka­niems ei­ti ne­pa­tar­ti­na. Ne­ga­li­ma pir­ty­je bū­ti per il­gai: pa­pras­tai sean­sas trun­ka 5-8 min., o jį kar­to­ti svei­ka ne dau­giau nei 3-4 kar­tus“, – pa­ta­ria gy­dy­to­ja.

Mie­go­ki­te nak­tį, o ne die­ną

Daž­nai net neį­ta­ria­me, kad dėl pa­šli­ju­sios imu­ni­nės sis­te­mos kal­tas mie­go trū­ku­mas. Įro­dy­ta, jog imu­ni­nės ląs­te­lės vi­su pa­jė­gu­mu ko­vo­ja su bak­te­ri­jo­mis tik nak­tį, kai me­ta­bo­liz­mas vi­suo­se or­ga­nuo­se su­lė­tė­ja. Bū­tent ta­da in­ten­sy­viau­siai dir­ba at­ku­ria­mo­sios imu­ni­te­to funk­ci­jos. Mie­gant or­ga­niz­me ga­mi­na­si tam tik­ri che­mi­niai ele­men­tai, ku­rie bū­ti­ni stip­riai or­ga­niz­mo ap­sau­gai pa­lai­ky­ti. Nuo­la­ti­nis neiš­si­mie­go­ji­mas pa­žei­džia imu­ni­nę sis­te­mą, to­dėl daž­niau ser­ga­ma in­fek­ci­jo­mis ir ki­to­mis imu­ni­nės sis­te­mos li­go­mis. Nak­ti­nio mie­go sto­ka ap­krau­na šir­dį ir ši taip pat ga­li „su­šlu­buo­ti“, pa­žei­džia en­dok­ri­ni­nę sis­te­mą, su­trik­do ang­lia­van­de­nių apy­kai­tą, ky­la cuk­ri­nio dia­be­to ir ki­tų li­gų grės­mė. „Ne­pa­mie­go­jus nak­tį, „at­si­grieb­ti“ die­ną neį­ma­no­ma, nes die­nos mie­gas ne­ga­li pa­keis­ti nak­ties mie­go, tad nuo­lat neiš­si­mie­go­da­mi nak­tį nua­lin­si­te sa­vo imu­ni­nę sis­te­mą“, – per­spė­ja gy­dy­to­ja.

Ne­rei­kia pa­mirš­ti, kad imu­ni­te­tą ypač silp­ni­na al­ko­ho­lis ir rū­ky­mas, to­dėl jei­gu neįs­ten­gia­te vi­siš­kai at­si­sa­ky­ti šių ža­lin­gų įpro­čių, me­di­kė pa­ta­ria pa­laips­niui juos ri­bo­ti, nes tik tuo­met bū­si­te svei­ki ir stip­rūs.

Skai­ty­to­jams pa­tei­kia­me in­ter­viu su gy­dy­to­ju Ma­ri­ju­mi Mo­tie­jū­nu.

- Nuo­mo­nių apie skie­pus yra ga­na įvai­rių – vie­ni ne­ti­ki jų efek­ty­vu­mu, bai­min­da­mie­si komp­li­ka­ci­jų, ki­ti pa­si­kliau­ja vien tik jais. Ku­rie iš jų tei­ses­ni ir ko­dėl rei­kia skie­py­tis?

- Kas­met gri­pu Lie­tu­vo­je su­ser­ga tūks­tan­čiai žmo­nių, 10% ku­rių ser­ga sun­kia for­ma, o da­lis mirš­ta nuo šios li­gos su­kel­tų komp­li­ka­ci­jų (daž­niau­siai plau­čių, au­sies, vei­do kau­lų ert­mių ar ki­tų or­ga­nų už­de­gi­mų). Va­ka­rų Eu­ro­po­je kas­met gri­pu su­ser­ga dau­giau nei de­šim­ta­da­lis gy­ven­to­jų, JAV kas­met nuo gri­po ir jo pa­da­ri­nių mirš­ta nuo 10 iki 40 tūkst. žmo­nių, Ru­si­jo­je – apie 2,5 tūkst. Prieš ke­le­tą me­tų Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją nu­siau­bu­sios gri­po epi­de­mi­jos me­tu mi­rė 29 tūkst. žmo­nių.

Šiuo­lai­ki­nių gri­po vak­ci­nų efek­ty­vu­mas vir­ši­ja 85%. Tai reiš­kia, kad dau­giau nei 85% pa­si­skie­pi­ju­sių žmo­nių iš­ven­gia li­gos, o ki­ta da­lis, ne dau­giau 5%, ser­ga leng­va gri­po for­ma be komp­li­ka­ci­jų. Tai­gi abe­jo­ti jų efek­ty­vu­mu nė­ra pa­grin­do. Dėl po­stvak­ci­ni­nių komp­li­ka­ci­jų, tai pa­si­tai­ko iš­skir­ti­nių at­ve­jų, iš­si­vys­tan­čių dėl ypač sa­vi­tos žmo­gaus imu­ni­nės sis­te­mos.

- Ko­dėl pa­si­skie­pi­ję žmo­nės vis tiek su­ser­ga gri­pu?

- Dar iki šiol daug kas leng­va­bū­diš­kai ver­ti­na gri­pą. To­kia klai­din­ga nuo­sta­ta su­si­for­ma­vu­si to­dėl, kad šal­tu me­tų lai­ku pa­si­reiš­kian­čius ne­sun­kius ne­ga­la­vi­mus – slo­gą, čiau­du­lį, ryk­lės skaus­mą, ne­di­de­lį gal­vos skaus­mą, tru­pu­tį pa­ki­lu­sią tem­pe­ra­tū­rą ir kt. – žmo­nės daž­nai ver­ti­na kaip gri­pą. Iš tik­rų­jų tai ne gri­pas, o mik­ro­bų su­kel­tas vir­šu­ti­nių kvė­pa­vi­mo ta­kų už­de­gi­mi­nis ne­ga­la­vi­mas. Daž­niau­sia to prie­žas­tis bū­na įvai­rūs ade­no­vi­ru­sai. Vi­sai kas ki­ta yra gri­pas, ku­ris pa­si­reiš­kia stai­ga pa­ki­lu­sia (daž­niau­sia aukš­ta) tem­pe­ra­tū­ra, šaltk­rė­čiu, stip­riu gal­vos ir rau­me­nų skaus­mu, są­na­rių mau­di­mu, kar­tais var­gi­nan­čiu sau­su ko­su­liu. Ne­re­tai bū­na ir py­ki­ni­mas, ne­mi­ga, žmo­gus ga­li klie­dė­ti, ga­li at­si­ras­ti kū­no trau­ku­lių. Slo­ga ir ko­su­lys pa­pras­tai at­si­ran­da po dvie­jų ar tri­jų die­nų.

- Ar skie­pai ga­li pa­kenk­ti or­ga­niz­mui?

- Tik­rai ne. Pa­ban­dy­siu paaiš­kin­ti kuo pa­pras­čiau. Vak­ci­na nuo gri­po – tai inak­ty­vuo­tas (už­muš­tas) gri­po vi­ru­sas ar­ba net at­ski­ri jo kom­po­nen­tai, su­ke­lian­tys imu­ni­nį at­sa­ką, bet ne­su­ke­lian­tys ar­ba be­veik ne­su­ke­lian­tys po­stvak­ci­ni­nių pa­ša­li­nių pa­da­ri­nių. Su­lei­dus šios vak­ci­nos į or­ga­niz­mą, pra­de­da ga­min­tis spe­ci­fi­niai, bū­tent prieš gri­po vi­ru­są nu­kreip­ti an­ti­kū­nai. Tai­gi, žmo­gui už­si­krė­tus gri­pu, esan­tys, t. y. su­si­for­ma­vę an­ti­kū­nai neut­ra­li­zuo­ja pa­te­ku­sius gri­po vi­ru­sus ir žmo­gus iš­ven­gia li­gos, o tie, ku­rie su­ser­ga (apie 3-5%), ser­ga ypač leng­va for­ma be komp­li­ka­ci­jų ir lie­ka­mų­jų reiš­ki­nių.

- Ko­kis ša­lu­ti­nis skie­pų po­vei­kis?

- Yra po­stvak­ci­ni­nės komp­li­ka­ci­jos ir ša­lu­ti­nės reak­ci­jos, ku­rios dar skirs­to­mos į bend­ras ir vie­ti­nes. Post­vak­ci­ni­nės komp­li­ka­ci­jos – ypač re­tas at­ve­jis. Post­vak­ci­ni­nės bend­ros reak­ci­jos – ir­gi ne­daž­nas reiš­ki­nys. Jų me­tu ga­li ke­le­tą die­nų pa­kil­ti tem­pe­ra­tū­ra, žmo­gus ga­li jaus­ti silp­nu­mą, nuo­var­gį, bend­rą dis­kom­for­tą, ga­li šiek tiek skau­dė­ti gal­vą. Pab­rėž­ti­na, kad vi­sa tai įvyks­ta ga­na re­tai ir per ke­le­tą die­nų ne­gy­dant praei­na sa­vai­me. Vie­ti­nės po­stvak­ci­ni­nės reak­ci­jos at­si­ran­da daž­niau, vi­du­ti­niš­kai 10-20% pa­si­skie­pi­ju­sių. Skie­po vie­to­je at­si­ran­da pa­rau­di­mas, su­kie­tė­ji­mas, ga­li nie­žė­ti. Vi­sa tai taip pat praei­na sa­vai­me.

- Ar yra nau­da skie­py­tis, jei gri­po vi­ru­sas kas­met mu­tuo­ja ir tik spė­ji­mo bū­du ku­ria­ma vak­ci­na?

- Nu­ma­to­mo gri­po šta­mas (pro­gno­zuo­ja­mo tų me­to gri­po vi­ru­so san­da­ra) pa­ren­ka­mas ne spė­ji­mo bū­du, o moks­liš­kai pa­tvir­tin­tais ty­ri­mais. Kas­met gri­po epi­de­mi­ja dar pa­va­sa­rį (Eu­ro­pos kli­ma­ti­nės juos­tos at­žvil­giu) pra­si­de­da Piet­ry­čių Azi­jos ša­ly­se. Iš ten iden­ti­fi­kuo­tas vi­ru­sas siun­čia­mas (in­for­muo­ja­ma Pa­sau­li­nė svei­ka­tos ap­sau­gos or­ga­ni­za­ci­ja) apie jo san­da­rą, o pa­sta­ro­ji įpa­rei­go­ja vi­sus Eu­ro­pos vak­ci­nos ga­min­to­jus ga­min­ti vak­ci­ną bū­tent prieš tą pro­gno­zuo­ja­mą ru­dens-žie­mos mė­ne­siais pa­sie­kian­tį Eu­ro­pą gri­pą.

Ki­tas da­ly­kas – gri­po vi­ru­sas ga­li kis­ti, bet la­bai ne­daug, o pa­grin­di­nės jo su­de­da­mosios da­lys (šta­mai) ne­kin­ta, ski­ria­si tik vak­ci­na­ci­jos efek­ty­vu­mo pro­cen­tas, ku­ris va­ri­juo­ja nuo 85 iki 95%.

- Ar tie­sa, kad žmo­gų skie­pi­jant pir­mą kar­tą jam rei­kia dvie­jų vak­ci­nos do­zių?

- Suau­gu­sie­ji, net ir pir­mą kar­tą, skie­pi­ja­mi vie­ną kar­tą. Vai­kai iki de­vy­ne­rių me­tų ir tik be­si­skie­pi­jan­tys pir­mą kar­tą – du kar­tus ke­tu­rių sa­vai­čių in­ter­va­lu.

- Ar skie­pi­ja­mas žmo­gus tu­ri bū­ti vi­siš­kai svei­kas? Kas nu­tiks, jei jis pa­si­skie­pys bū­da­mas per­ša­lęs? Ar skie­py­tis ne­ga­li­ma, jei žmo­gus ser­ga tam tik­ro­mis li­go­mis? Jei taip, tai ko­kio­mis?

- Pag­rin­di­nės skie­pų kont­rain­di­ka­ci­jos – aler­gi­ja kiau­ši­nio bal­ty­mams ir ūmi­nis li­gos pro­ce­sas (aukš­ta tem­pe­ra­tū­ra, py­ki­ni­mas, gal­vos skaus­mai ir kt). Kont­rain­di­ka­ci­jos ga­min­to­jų in­for­ma­ci­niuo­se la­pe­liuo­se nu­ro­do­mos esant ir ki­tiems ūmių li­gų paū­mė­ji­mo at­ve­jams, dėl ku­rių in­di­vi­dua­liai spren­džia­ma kas­kart prieš skie­pi­jant tam tik­rą pa­cien­tą.

- Ka­da vė­liau­siai žie­mą ga­li­ma skie­py­tis? Koks ap­skri­tai tin­ka­miau­sias lai­kas skie­py­tis?

- Tin­ka­miau­sias lai­kas – dvi sa­vai­tės iki gri­po epi­de­mi­jos pra­džios, ku­ri skir­tin­gais me­tais pra­si­de­da skir­tin­gais ru­dens ar žie­mos mė­ne­siais. Pab­rėž­ti­na, kad skie­py­tis ga­li­ma ir net re­ko­men­duo­ja­ma bet ka­da, net ir pra­si­dė­jus gri­po epi­de­mi­jai.

- Ar ga­li skie­py­tis be­si­lau­kian­čios mo­te­rys ir ko­kio am­žiaus vai­kus ga­li­ma skie­py­ti?

- Mū­sų tu­ri­ma ypa­tin­gos su­dė­ties vak­ci­na yra la­bai sau­gi – ja ga­li­ma skie­py­ti vai­kus nuo tre­jų me­tų am­žiaus, nėš­čias ir žin­dan­čias mo­te­ris, as­me­nis, ser­gan­čius lė­ti­nė­mis plau­čių, šir­dies ir krau­ja­gys­lių, inks­tų ir me­džia­gų apy­kai­tos li­go­mis. Vak­ci­na­ci­jos efek­ty­vu­mas įvai­rio­se am­žiaus gru­pė­se sie­kia 95%.

- Kai ku­rie žmo­nės ma­no, kad pa­skie­py­tas or­ga­niz­mas pa­ts ne­be­ko­vo­ja su li­go­mis, žo­džiu, silps­ta imu­ni­te­tas.

- Man sun­ku ko­men­tuo­ti tei­gi­nius, ku­rie, net ne­ži­nau kaip pa­sa­ky­ti, nea­ti­tin­ka tik­ro­vės. Tai gal ne­rei­kia skie­pų ap­skri­tai nuo ma­ro, ku­ris, pra­dė­jus skie­py­ti, pra­ktiš­kai iš­nai­kin­tas, he­pa­ti­to, er­ki­nio en­ce­fa­li­to, gim­dos kak­le­lio vė­žio...

Nuo 1962 iki 1987 m. Ja­po­ni­jo­je bu­vo pra­dė­tas tai­ky­ti pri­va­lo­mas kas­me­tis vi­sos ša­lies moks­lei­vių skie­pi­ji­mas nuo gri­po. Ma­no­ma, kad šios ja­po­nų ini­cia­ty­vos dė­ka bu­vo iš­veng­ta nuo 49 iki 73 tūkst. mir­ties nuo gri­po at­ve­jų. Mū­sų ša­ly­je pa­dė­tis šiuo at­ve­ju taip pat  po tru­pu­tį ge­rė­ja. Lie­tu­vo­je iš tūks­tan­čio gy­ven­to­jų nuo gri­po pa­si­skie­pi­ja vi­du­ti­niš­kai 30 as­me­nų, Lat­vi­jo­je – 65, Es­ti­jo­je – 52. JAV iš tūks­tan­čio gy­ven­to­jų pa­si­skie­pi­ja net 250, Eu­ro­po­je – vi­du­ti­niš­kai 177. Ta­čiau pa­gal šiuos ro­dik­lius Lie­tu­va len­kia Mek­si­ką, Kos­ta Ri­ką, Ko­lum­bi­ją, Pe­ru, Ve­ne­sue­lą ir Ek­va­do­rą.

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Lie­tu­vo­je dau­giau­sia mirš­ta­ma nuo šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­gų, iš ku­rių daž­niau­sia – ko­ro­na­ri­nė šir­dies li­ga. „Ji pra­si­de­da ne nuo skaus­mo krū­ti­nė­je ar mio­kar­do in­fark­to, bet ge­ro­kai anks­čiau – nuo ža­lo­jan­čio po­vei­kio krau­ja­gys­lės sie­ne­lei“, – per­spė­ja gy­dy­to­ja in­ter­ven­ci­nė kar­dio­lo­gė Auš­ra Damb­raus­kai­tė.

Norint išvengti širdies ligų, reikėtų kuo daugiau judėti, ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Mee LIN WOON nuotr.

Kad rim­tai ser­ga­me, ga­li­me ir ne­ži­no­ti

Krau­ja­gys­lių ate­rosk­le­ro­zė – lė­ti­nė ar­te­ri­jų sie­ne­lių li­ga, pa­si­žy­min­ti lė­ti­niu jų stan­dė­ji­mu ir siau­rė­ji­mu. Šio pro­ce­so me­tu šir­dies, pa­kink­lio, mie­go, klu­bų ar­te­ri­jo­se ar­ba aor­to­je su­si­da­ro ate­rosk­le­ro­zi­nių plokš­te­lių, ku­rioms įply­šus su­si­da­ro kre­šu­lys, su­trik­dan­tis krau­jo apy­ta­ką, o krau­ja­gys­lių sie­ne­lės, pra­ra­du­sios elas­tin­gu­mą, su­trū­ki­nė­ja. Su­ma­žė­jus krau­ja­gys­lių spin­džiui, į au­di­nius pa­ten­ka ma­žiau mais­to me­džia­gų ir de­guo­nies, to­dėl su­trin­ka nor­ma­li fi­zio­lo­gi­nė or­ga­niz­mo veik­la, ima vys­ty­tis įvai­rios pa­to­lo­gi­jos ir li­gos.

Gy­dy­to­ja A. Damb­raus­kai­tė sa­ko, kad ar­te­ri­jų stan­dė­ji­mo bei siau­rė­ji­mo pro­ce­sas pra­si­de­da ne­pas­te­bi­mai, to­dėl ate­rosk­le­ro­zės po­žy­mių ga­li­ma ap­tik­ti ir 20-30 me­tų su­lau­ku­sių as­me­nų krau­ja­gys­lė­se. Nors il­gai krau­ja­gys­lių ate­rosk­le­ro­zė bu­vo lai­ko­ma su se­nė­ji­mu su­si­ju­siu na­tū­ra­liu pro­ce­su, da­bar pri­pa­žįs­ta­ma, kad tai lė­ti­nė li­ga, pa­žei­džian­ti šir­dies, sme­ge­nų, ko­jų, re­čiau – ran­kų, pil­vo krau­ja­gys­lių sie­ne­les. Prik­lau­so­mai nuo pa­žeis­tų ar­te­ri­jų vie­tos, li­ga pa­si­reiš­kia ne­ti­kė­tai, kai pro­ce­sas bū­na jau to­li pa­žen­gęs: krū­ti­nės an­gi­na, mio­kar­do in­fark­tu, gal­vos sme­ge­nų in­sul­tu, ko­jų skaus­mais ar gang­re­na, stai­gia mir­ti­mi. „Svar­bu su­pras­ti, kad ate­rosk­le­ro­zė ne­pas­te­bi­mai ža­lo­ja krau­ja­gys­les daug me­tų prieš li­gai pa­si­reiš­kiant, – sa­ko gy­dy­to­ja. Vie­nin­te­lė išei­tis – ap­si­sau­go­ti nuo li­gos įma­no­ma kont­ro­liuo­jant ri­zi­kos veiks­nius bei sau­gant sa­vo krau­ja­gys­les nuo ža­lin­go jų po­vei­kio.“

Pa­kan­ka ke­lių žings­nių

Iš es­mės po­ky­čių krau­ja­gys­lė­se iš­veng­ti neį­ma­no­ma – su­lau­kus pil­na­me­tys­tės, krau­ja­gys­lės ima sen­ti, jo­se at­si­ran­da pa­žei­di­mų, ta­čiau, anot gy­dy­to­jos, kiek­vie­nas no­rin­tis il­giau gy­ven­ti žmo­gus ne tik ga­li, bet ir tu­ri su­stab­dy­ti ate­rosk­le­ro­zės vys­ty­mą­si, te­rei­kia pa­keis­ti kai ku­riuos įpro­čius.

Iš vi­so ži­no­ma per 200 ri­zi­kos veiks­nių, ta­čiau tik ke­liems jų žmo­gus ne­ga­li pa­si­prie­šin­ti – tai am­žius, kai vy­rai per­ko­pia 45 me­tus, o mo­te­rys – 55, vy­riš­ka ly­tis ir pa­vel­di­mu­mas. Ki­tus ri­zi­kos veiks­nius, anot me­di­kės, mes ga­li­me val­dy­ti. Kad tai pa­jėg­tu­me pa­da­ry­ti, kiek­vie­nas pri­va­lo­me ži­no­ti sa­vo ar­te­ri­nį krau­jo spau­di­mą, cho­les­te­ro­lio bei gliu­ko­zės kie­kį krau­jy­je, juos­mens apim­tį bei kū­no svo­rį. „Su­ži­no­ję sa­vo ri­zi­kos veiks­nius, ga­lė­si­te im­tis kryp­tin­go veiks­mų pla­no šir­dies svei­ka­tai pa­ge­rin­ti. Pag­rin­di­nis šei­mos veik­los cent­ras ir svar­biau­sia mū­sų gy­ve­ni­mo užuo­vė­ja – na­mai. Bū­tent jie yra pui­ki vie­ta, nuo ku­rios rei­kė­tų pra­dė­ti im­tis ati­tin­ka­mų veiks­mų, ge­ri­nan­čių šir­dies svei­ka­tą“, – pa­ta­ria kar­dio­lo­gė.

Ma­no­ma, kad pir­miau­sia ža­lin­gi veiks­niai, pvz., rū­ky­mas ar stre­sas, pa­žei­džia vi­di­nį ar­te­ri­jų dan­ga­lą. Jis pra­ran­da sa­vo ap­sau­gi­nes funk­ci­jas, ima pra­leis­ti už­de­gi­mi­nes krau­jo ląs­te­les ir cho­les­te­ro­lį. Jei krau­jy­je per daug „blo­go­jo“ cho­les­te­ro­lio, pro pa­žeis­tas vie­tas jis pa­ten­ka į gi­les­nius ar­te­ri­jų sluoks­nius, kur pa­kin­ta ir su­si­for­muo­ja pir­mie­ji ate­rosk­le­ro­zi­niai pa­žei­di­mai – va­di­na­mo­sios rie­ba­li­nės dė­mės. Vė­liau to­je vie­to­je kau­pia­si ir ki­tos me­džia­gos, pvz., kal­cis, for­muo­ja­si ate­rosk­le­ro­zi­nė plokš­te­lė, ku­ri vis di­dė­ja, pa­ma­žu siau­ri­na ar­te­ri­ją ir truk­do te­kė­ti krau­jui. Anot gy­dy­to­jos, rū­ky­mas le­mia vie­ną iš pen­kių kar­dio­vas­ku­li­nių li­gų. Ne­rū­kant ri­zi­ka su­si­rgti šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­go­mis su­ma­žė­ja per­pus, o ne­rū­kant 15 me­tų su­ma­žė­ja be­veik tiek, kiek nie­ka­da ne­rū­kiu­sių žmo­nių. Nors rū­ka­liai ži­no rū­ky­mo ža­lą, ta­čiau jaus­da­mie­si svei­ki rū­ko to­liau. „Pri­tai­ky­ki­te sau ar sa­vo ar­ti­mie­siems nau­ją tai­syk­lę: už vie­ną su­rū­ky­tą ci­ga­re­tę – vie­nas bui­ties dar­bas. Gal­būt tai pa­dės mes­ti rū­ky­ti“, – re­ko­men­duo­ja kar­dio­lo­gė.

Per di­de­lis cho­les­te­ro­lio kie­kis

Vie­nas svar­biau­sių ate­ro-sk­le­ro­zės pro­gre­sa­vi­mo veiks­nių – krau­jo rie­ba­lai ar­ba li­pi­dai, ku­rių pa­grin­di­nis – cho­les­te­ro­lis, į krau­ją pa­ten­kan­tis dviem bū­dais – su mais­tu ar­ba pa­ga­min­tas ke­pe­ny­se. „Žmo­gaus or­ga­niz­me pa­ga­mi­na­ma net 80 pro­c. cho­les­te­ro­lio, o 20 pro­c. pa­ten­ka su mais­tu, to­dėl dau­ge­liui žmo­nių ne­pa­vyks­ta su­ma­žin­ti cho­les­te­ro­lio kie­kio krau­jy­je net ir lai­kan­tis die­tos“, – at­sklei­džia gy­dy­to­ja.Sai­kin­gas cho­les­te­ro­lio kie­kis bū­ti­nas žmo­gaus or­ga­niz­mui kaip sta­ty­bi­nė, ener­ge­ti­nė me­džia­ga, ta­čiau kai jo per daug, pro­gre­suo­ja ate­rosk­le­ro­zė. „Kiek­vie­nas cho­les­te­ro­lio per­tek­liaus la­šas ska­ti­na ate­rosk­le­ro­zę“, – per­spė­ja kar­dio­lo­gė, pa­tar­da­ma sa­vo die­nos ra­cio­ne su­ma­žin­ti gy­vu­li­nių rie­ba­lų – pa­keis­ti juos au­ga­li­niais. Iš šių rei­kė­tų veng­ti tik pal­mių alie­jaus. Re­ko­men­duo­ja­ma val­gy­ti daug dar­žo­vių ir vai­sių, ru­pių mil­tų ir ne­mal­tų grū­dų duo­nos ke­pi­nių. Pie­no pro­duk­tus rink­tis kuo lie­ses­nius, mė­są – taip pat ne­rie­bią, ne­var­to­ti su­bpro­duk­tų – ke­pe­nų, inks­tų, kiau­ši­nį val­gy­ti be try­nio. Tin­ka žu­vis, viš­tie­na, tik be ode­lės. Ne­ga­li­ma var­to­ti ir pro­duk­tų, ku­rie ga­mi­na­mi iš ode­lių – įvai­rių pie­niš­kų deš­re­lių, vir­tos deš­ros. Prieš ren­kan­tis to­kius pro­duk­tus bū­ti­na iš­siaiš­kin­ti jų su­dė­tį. Mais­to ne­rei­kė­tų kep­ti rie­ba­luo­se. Ge­riau vir­ti, troš­kin­ti ga­ruo­se, ga­min­ti mik­ro­ban­gų kros­ne­lė­je. Ne­tin­ka ir rie­būs kon­di­te­ri­niai kre­mai. Ga­li­te sa­vo šei­mos gy­dy­to­jo pa­pra­šy­ti spe­cia­lių len­te­lių, ku­rio­se su­ra­šy­ti re­ko­men­duo­ja­mi ir ne­re­ko­men­duo­ja­mi pro­duk­tai, tuo­met re­gu­liuo­ti sa­vo mi­ty­bą bus leng­viau.

Nes­kaus­min­gos, bet pa­vo­jin­gos

Pas­kai­čiuo­ta, kad kas tre­čias suau­gęs žmo­gus tu­ri pa­di­dė­ju­sį ar­te­ri­nį krau­jos­pū­dį. Kuo jis di­des­nis, tuo di­des­nė ti­ki­my­bė su­si­rgti ko­ro­na­ri­ne šir­dies li­ga, mio­kar­do in­fark­tu, in­sul­tu. Jei­gu yra ir ki­tų ri­zi­kos veiks­nių, pa­vo­jus dar la­biau pa­di­dė­ja. „Pa­vo­jin­giau­sia tai, kad dau­gu­ma net ne­ži­no, kad jų krau­jos­pū­dis pa­di­dė­jęs, o jei­gu ir ži­no, tai daž­niau­siai nu­mo­ja ran­ka ir ne­si­gy­do. Su­si­rū­pi­na­ma tik tuo­met, kai šir­dis ir krau­ja­gys­lės pa­žei­džia­mos ne­grįž­ta­mai“, – da­li­ja­si pa­tir­ti­mi kar­dio­lo­gė ir pri­me­na, kad nor­ma­lus suau­gu­sio žmo­gaus krau­jos­pū­dis yra apie 120/80. Pa­vo­jaus dar nė­ra, jei­gu jis ne­vir­ši­ja 140/90, ta­čiau jei krau­jos­pū­dis di­des­nis nei 140/90, jį bū­ti­na ma­žin­ti.

Vie­nas pa­vo­jin­giau­sių šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­gų ri­zi­kos fak­to­rių – dia­be­tas. „Kai su­trin­ka or­ga­niz­mo me­cha­niz­mai, pa­lai­kan­tys nor­ma­lią krau­jo gliu­ko­zės kon­cent­ra­ci­ją, nu­ken­čia vi­sa or­ga­niz­mo me­džia­gų apy­kai­ta, to­dėl jei gliu­ko­zės kie­kis krau­jy­je yra di­des­nis nei 5,6 mmol/l, ne­li­ki­te abe­jin­gi“, – pa­ta­ria gy­dy­to­ja.

Pra­dė­ti mankš­tin­tis nie­ka­da ne­vė­lu

Ko­ro­na­ri­nės šir­dies li­gos ri­zi­ka tamp­riai su­si­ju­si su ant­svo­riu ir nu­tu­ki­mu. Gy­dy­to­ja sa­ko, kad ypač pa­vo­jin­ga, kai kū­no ma­sė vir­ši­ja nor­ma­lią dau­giau nei 30 pro­c., nes nu­tu­ki­mas la­bai ap­sun­ki­na šir­dies dar­bą. Di­de­lį pa­vo­jų ke­lia ir ap­link vi­daus or­ga­nus pil­vo sri­ty­je be­si­kau­pian­tys rie­ba­lai. „Pa­cien­tams su nu­tu­ku­siu pil­vu ri­zi­ka su­si­rgti ko­ro­na­ri­nė­mis li­go­mis yra pa­ti di­džiau­sia“, – sa­ko gy­dy­to­ja. Pil­vo nu­tu­ki­mas vy­rams diag­no­zuo­ja­mas tuo­met, kai juos­mens apim­ties nor­mos vir­ši­ja 102 cm, o mo­te­rims – 88. Idea­li vy­rų lie­mens apim­tis yra ne dau­giau nei 94 cm., mo­te­rų – 80. „Kiek­vie­nam la­bai svar­bu ne­tu­rė­ti ant­svo­rio, o jei jo yra, vi­so­mis iš­ga­lė­mis bū­ti­na jį nu­mes­ti“, – tvir­ti­na kar­dio­lo­gė.

Ma­žas fi­zi­nis ak­ty­vu­mas yra vie­na svar­biau­sių ko­ro­na­ri­nės šir­dies li­gos ri­zi­kos veiks­nių. Jo reikš­mė pri­ly­gi­na­ma rū­ky­mo, pa­di­dė­ju­sio krau­jos­pū­džio ir pa­di­dė­ju­sio krau­jo li­pi­dų kie­kio ža­lai. Te­rei­kia 30 mi­nu­čių fi­zi­nės veik­los kas­dien ar­ba di­džią­ją da­lį sa­vai­tės die­nų, kad iš­veng­tu­mė­te mio­kar­do in­fark­to ar­ba in­sul­to. Gy­dy­to­ja sa­ko, kad pra­dė­ti mankš­tin­tis nie­ka­da ne­vė­lu, tik pa­si­rink­ti pra­ti­mai tu­ri bū­ti pa­gal am­žių, bū­ti sau­gūs. La­biau­siai tin­ka ae­ro­bi­nės fi­zi­nės veik­los rū­šys, ku­rių me­tu or­ga­niz­mas ener­gi­jai pa­ga­min­ti ak­ty­viai var­to­ja de­guo­nį, tre­ni­ruo­ja­mi plau­čiai ir šir­dis. Tai grei­tas ėji­mas, bė­gi­mas, plau­ki­mas, va­žia­vi­mas dvi­ra­čiu, ae­ro­bi­niai šo­kiai, sli­di­nė­ji­mas. „Ta­čiau jei­gu abe­jo­ja­te pa­si­rink­to fi­zi­nio krū­vio dy­džiu ar fi­zi­nių pra­ti­mų me­tu ar tuoj pat po jų pa­jun­ta­te skaus­mą už krū­tin­kau­lio, svaigs­ta gal­va, at­si­ran­da du­su­lys ar šir­dies rit­mo su­tri­ki­mų, pa­gal­bos ver­čiau kreip­ki­tės į me­di­kus“, – sa­ko kar­dio­lo­gė, re­ko­men­duo­da­ma ri­bo­ti lai­ką, pra­lei­džia­mą prie te­le­vi­zo­riaus, iki dve­jų va­lan­dų per die­ną. Esant ga­li­my­bei, vie­toj au­to­mo­bi­lio rei­kė­tų rink­tis dvi­ra­tį ar­ba no­ri­mą tiks­lą pa­siek­ti pės­čio­mis ne­pa­mirš­tant, kad tei­gia­mai vei­kia bet ko­kia įpras­ti­nė veik­la – dar­bas so­de, li­pi­mas laip­tais, na­mų ruo­šos dar­bai.

Šiau­lių mies­to gy­ven­to­jai ken­čia nuo triukš­mo. Apie triukš­mo pro­ble­mas mies­te spe­cia­lis­tai, gy­ven­to­jai ir val­di­nin­kai dis­ku­ta­vo Šiau­lių mies­to tri­ša­lė­je ta­ry­bo­je.

Šiau­lie­čius pik­ti­na ir nai­kin­tu­vų ke­lia­mas trukš­mas, ir klu­bo „Pe­ga­sas“ lan­ky­to­jai. „Šiauliai plius“ archyvo nuotr.

Ren­gia­ma­me triukš­mo pre­ven­ci­jos že­mė­la­py­je ma­ty­ti, koks triukš­mo ly­gis mies­te die­ną ir nak­tį. Vie­na triukš­min­giau­sių gat­vių – Ge­gu­žių. Ja sun­ku­sis trans­por­tas pra­de­da va­žiuo­ti pa­ry­čiais, kai gy­ven­to­jai dar mie­ga. Ši pro­ble­ma iš­ki­lo po to, kai bu­vo ati­da­ry­tas ma­ža­sis mies­to ap­link­ke­lis.

Sta­tis­tiš­kai daug Šiau­lių mies­to gy­ven­to­jų ken­čia nuo triukš­mo. Šiau­lių mu­ni­ci­pa­li­nė ty­ri­mų la­bo­ra­to­ri­ja ren­gia au­to-t­rans­por­to, ge­le­žin­ke­lio, oro uos­to ir pra­mo­ni­nio triukš­mo že­mė­la­pius. Triukš­mas ky­la dėl di­džių­jų pre­ky­bos cent­rų, pra­mo­nės įmo­nių ke­lia­mo triukš­mo, oro uos­to veik­los, ypač NA­TO nai­kin­tu­vų skry­džių. Ro­ber­tas Kli­mas, Šiau­lių mu­ni­ci­pa­li­nės ty­ri­mų la­bo­ra­to­ri­jos di­rek­to­rius, sa­ko, kad dėl triukš­mo tu­ri bū­ti im­ta­si pre­ven­ci­nių prie­mo­nių. Mies­te ža­da­ma nu­ma­ty­ti 11 ty­lių­jų zo­nų.

Nors au­to­mo­bi­liai, trau­ki­niai ir lėk­tu­vai ke­lia di­džiu­lį triukš­mą, gy­ven­to­jai Šiau­lių mies­to tri­ša­lė­je ta­ry­bo­je la­biau­siai pik­ti­no­si dėl nak­ti­nio klu­bo „Pe­ga­sas“ lan­ky­to­jų triukš­mo. Cent­re gy­ve­nan­tys žmo­nės sa­ko, kad nak­ti­mis, kai dir­ba nak­ti­nis klu­bas, neį­ma­no­ma mie­go­ti. Tak­sis­tai, įsi­jun­gę ra­ci­jas, A. Mic­ke­vi­čiaus gat­vė­je lau­kia klu­bo lan­ky­to­jų, ku­rie šlais­to­si iš­gė­rę daž­nai vyks­ta muš­ty­nės, ta­čiau, kaip iš­spręs­ti šią pro­ble­mą, ne­nusp­ręs­ta. Triukš­ma­da­rius ga­li­ma baus­ti pa­gal Ad­mi­nist­ra­ci­nių tei­sės pa­žei­di­mų ko­dek­są, ta­čiau su­dė­tin­ga vi­sus nu­baus­ti. Bū­ti­nas pre­ven­ci­nis dar­bas ir di­des­nė nak­ti­nio klu­bo at­sa­ko­my­bė už sa­vo lan­ky­to­jus.

„Šiau­liai plius“ in­for­ma­ci­ja

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Vi­si mėgs­ta­me pa­ke­ver­zo­ti są­siu­vi­nių pa­raš­tė­se, iš nuo­bo­džių su­si­rin­ki­mų ir po­sė­džių iš­si­ne­ša­me keis­tų ženk­lų pri­mar­gin­tus la­pus. Ame­ri­ko­je, Bal­tuo­siuo­se rū­muo­se, su­ren­ka­mos vi­sos se­na­to­rių ke­ver­zo­nės ant la­pu­kų, kad su­ma­nus me­no te­ra­peu­tas išaiš­kin­tų, kaip rea­ga­vo pie­ši­nio au­to­rius, t. y. se­na­to­rius, į iš­girs­tus da­ly­kus. De­ja, ne­ma­žai žmo­nių į me­no te­ra­pi­ją vis dar žiū­ri ga­na skep­tiš­kai.

Pie­šiant iš pa­są­mo­nės ima kil­ti konflik­tai, vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai, at­sklei­džia­mi ne­ma­lo­nūs pa­tir­ti  jaus­mai. Sanja GJENERO nuotr.

Emo­ci­nis poil­sis

Anot psi­cho­lo­gės Ire­nos Čes­nu­lai­tie­nės, me­nas jau sa­vai­me yra at­si­pa­lai­da­vi­mo, kū­no ir dva­sios har­mo­ni­jos pa­lai­ky­mo šal­ti­nis, to­dėl ypač svar­bus ne tik no­rint kuo dau­giau pa­ge­rin­ti svei­ka­tą, bet ir kaip re­lak­sa­ci­ją tei­kian­tis pro­ce­sas, at­pa­lai­duo­jan­tis ner­vų sis­te­mą, la­vi­nan­tis mo­to­ri­nius, ko­mu­ni­ka­ci­nius ge­bė­ji­mus. Me­no te­ra­pi­ja lei­džia žmo­gui at­skleis­ti sa­vy­je neat­pa­žin­tas ga­li­my­bes, ta­len­tus, su­ras­ti nau­jų pro­ble­mų spren­di­mo bū­dų, pa­si­sem­ti stip­ry­bės ir ne­tgi užau­gin­ti sa­vo emo­ci­nio in­te­lek­to koe­fi­cien­tą.

„Kiek­vie­na me­ni­nės raiš­kos prie­mo­nė tu­ri sa­vi­tų gy­do­mų­jų ga­lių, lei­džian­čių at­si­skleis­ti, iš­reikš­ti gi­liai pa­slėp­tus no­rus, sva­jo­nes, dve­jo­nes ar net nuo­skau­das. Daž­nai ma­no­ma, kad už­siim­ti me­nu, t. y. pieš­ti, šok­ti ar dai­nuo­ti, rei­kia mo­kė­ti, tu­rė­ti tam ypa­tin­gų ga­bu­mų. Taip nė­ra, nes kiek­vie­nas, bū­da­mas vai­kas, pie­šė, lip­dė, žai­dė, va­di­na­si, ga­li sa­vy­je pa­ža­din­ti kū­ry­biš­ku­mą. Ga­lė­da­mi iš­reikš­ti sa­vo kū­ry­bi­nes ga­lias ge­riau jau­čia­mės. Bū­da­mi psi­cho­lo­giš­kai sta­bi­lūs, ga­li­me džiaug­tis ge­res­ne svei­ka­ta“, – sa­ko psi­cho­lo­gė.

At­vers di­de­les per­spek­ty­vas

Gy­do­mą­ja me­no ga­lia su­si­do­mė­ta 1938 me­tais. Ang­lų dai­li­nin­kas And­ri­ja­nas Hil­las, pa­ts sir­gęs tu­ber­ku­lio­ze, ap­si­lan­kęs ser­gan­čių­jų plau­čių li­go­mis li­go­ni­nė­je, pa­ju­to ten tvy­ro­ju­sį liū­de­sį ir pri­slėg­tą nuo­tai­ką. Jis spon­ta­niš­kai pa­siū­lė li­go­niams pieš­ti. Po ke­lių die­nų dai­li­nin­kas pa­ste­bė­jo, kad pie­ši­mo pro­ce­sas vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms su­tei­kia daug džiaugs­mo, ne­tgi ska­ti­na gi­ji­mą. Šis pa­ste­bė­ji­mas ne­bu­vo pa­mirš­tas. Il­gai­niui dau­ge­lio ša­lių gy­dy­mo įstai­go­se pie­ši­mas, lip­dy­mas, mu­zi­ka, šo­kiai im­ti tai­ky­ti kar­tu su me­di­ka­men­tais. Da­bar pa­sau­ly­je eg­zis­tuo­ja dau­gy­bė me­no te­ra­pi­jos stu­di­jų, mo­kyk­lų, net uni­ver­si­te­tų, ku­riuo­se ren­gia­mi me­no te­ra­peu­tai. Tu­rė­ti sa­vo me­no te­ra­peu­tą ta­po itin po­pu­lia­ru, nors tai ir ne­ma­žai kai­nuo­ja.

„Jei nors kiek su­si­pa­žįs­ta­ma su me­no te­ra­pi­ja, ji pa­mė­gia­ma“, – tvir­ti­na psi­cho­lo­gė. De­ja, Lie­tu­vo­je me­nų te­ra­peu­tai dar nė­ra ren­gia­mi, o me­nų te­ra­pi­ja, kaip spe­cia­ly­bė, ne­pri­pa­žin­ta, nors jau nuo 1992 m. žings­nis po žings­nio sie­kia­ma šį efek­ty­vų te­ra­pi­jos bū­dą įtei­sin­ti.

Ga­li­my­bė pa­žin­ti sa­ve ir pa­sau­lį

„Te­ra­pi­ja“ reiš­kia gy­dy­mą, lei­džian­tį pro­fe­sio­na­liai pa­dė­ti ki­tiems ir sau, ta­čiau pra­ktiš­kai me­no te­ra­pi­ja ne vi­sa­da yra su­si­ju­si su gy­dy­mu griež­tai me­di­ci­ni­ne pra­sme. Tai la­biau har­mo­ni­za­ci­jos prie­mo­nė. Me­nų te­ra­pi­jos sean­so me­tu sie­kia­ma me­ni­nės re­lak­sa­ci­jos ar­ba sti­mu­lia­ci­jos. Te­ra­pi­ja uni­ka­li tuo, kad pa­de­da žmo­gui ne vien žo­džiais iš­reikš­ti ir są­mo­nę, ir pa­są­mo­nę, jos es­mę su­da­ro veik­los, ku­rios me­tu kas nors ku­ria­ma, po­vei­kis. Čia svar­biau­sia – pro­ce­sas ir žmo­gus, o me­nas nau­do­ja­mas kaip ne­žo­di­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos prie­mo­nė, kaip bū­das iš­sa­ky­ti su­mi­šu­sius, ne iki ga­lo su­pras­tus jaus­mus, sie­kiant su­teik­ti jiems aiš­ku­mo ir tvar­kos.

Lie­tu­vo­je vis la­biau po­pu­lia­rė­jan­ti dai­lės te­ra­pi­ja yra pa­pil­do­ma šiuo­lai­kiš­ko gy­dy­mo prie­mo­nė, ku­ria sie­kia­ma ne išug­dy­ti pro­fe­sio­na­lius dai­li­nin­kus, o iš­lais­vin­ti kiek­vie­na­me žmo­gu­je esan­čią vi­di­nių ga­lių ir svei­ka­tos po­ten­ci­ją. „Tai­kant dai­lės te­ra­pi­ją pa­tei­kia­ma te­ma, ta­čiau ne­kon­tak­tuo­ja­ma, ne­pa­ta­ria­ma, ne­mo­ko­ma, ne­sie­kia­ma to­bu­lo re­zul­ta­to, nes šiuo at­ve­ju svar­bes­nis pa­ts pro­ce­sas, ku­rio me­tu sie­kia­ma at­gau­ti ir pa­lai­ky­ti fi­zi­nę bei dva­si­nę svei­ka­tą, su­teik­ti as­me­niui sa­vi­raiš­kos ir kū­ry­bi­nės ga­lios lais­vę, – pa­sa­ko­ja psi­cho­lo­gė. – Pas­te­bė­jau, kad dau­ge­liu at­ve­jų dai­lės te­ra­pi­jos už­siė­mi­mas žmo­nėms su­ke­lia tei­gia­mas emo­ci­jas, pa­de­da nu­ga­lė­ti apa­ti­ją, su­for­muo­ti ak­ty­ves­nę gy­ve­ni­miš­ką po­zi­ci­ją. Už­siė­mi­muo­se vyks­ta ne­nus­pė­ja­mas žai­di­mas dai­lės prie­mo­nė­mis bei tech­ni­ko­mis. Dar­bai yra la­bai as­me­niš­ki, juo­se at­si­spin­di tai, apie ką net

pa­ts žmo­gus daž­nai ne­su­si­mąs­to, to­dėl jie pa­pras­tai ne­vie­ši­na­mi be au­to­riaus su­ti­ki­mo.“

Juo­kin­ga­me pie­ši­ny­je – rim­ta pra­smė

Dai­lės te­ra­pi­jos pra­ty­bų me­tu ne­ri­mas ir iš­gy­ve­ni­mai pa­ver­čia­mi pie­ši­niais. Anot psi­cho­lo­gės, svar­biau­sia ne pie­ši­mo tech­ni­ka ar re­zul­ta­tas, o tai, kas pie­šiant yra iš­gy­ve­na­ma. Me­no te­ra­pi­ja krei­pia­si į mū­sų emo­ci­jas, iš­lais­vi­na jaus­mus. Sa­ko­ma, kad pie­ši­mas – tai pir­mo­ji kal­ba, ku­rią mes iš­mo­ko­me. Už­siim­ti dai­lės te­ra­pi­ja ga­li­ma ir na­muo­se, te­rei­kia įsi­gy­ti pieš­tu­kų, da­žų, ki­tų kū­ry­bi­nės raiš­kos prie­mo­nių, ta­čiau gru­pi­nė­je te­ra­pi­jo­je, pa­si­tel­kus pa­trauk­lias for­mas, žmo­gus grei­čiau su­vo­kia sa­ve, sa­vo pro­ble­mas.

„Dau­gy­bę me­tų slėp­tas emo­ci­nes pro­ble­mas žmo­gui nė­ra pa­pras­ta pa­pa­sa­ko­ti. Pie­ši­mas lei­džia tai pa­da­ry­ti leng­viau. Pie­šiant iš pa­są­mo­nės ima kil­ti vi­di­niai konflik­tai, vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai, iš­stu­mia­mi ne­ma­lo­nūs jaus­mai, – ti­ki­na psi­cho­lo­gė. – Jei sun­kiu mo­men­tu pa­ban­dy­tu­mė­te paim­ti tep­tu­ką, su­pras­tu­mė­te, kad ne­tru­kus tam­pa leng­viau. Dau­ge­liu at­ve­jų už­tek­tų tik šiek tiek ki­tu kam­pu pa­ma­ty­ti ir su­pras­ti jau tu­ri­mą in­for­ma­ci­ją, kad at­ras­tu­me nau­jų tiks­lų, su­vok­tu­me lem­tin­gas sa­vo veiks­mų klai­das ar tie­siog įveik­tu­me iš pir­mo žvilgs­nio ne­nu­ga­li­mas kliū­tis. Vie­na svar­biau­sių prie­žas­čių, ne­lei­džian­čių pa­si­nau­do­ti kiek­vie­nam žmo­gui su­teik­ta kū­ry­biš­ku­mo do­va­na, – tai išanks­ti­nės nuo­sta­tos, bai­mės ir sa­vo kū­ry­bi­nių re­sur­sų ne­pa­ži­no­ji­mas.“

Slap­tas ke­lias į sie­los gel­mes

Anot psi­cho­lo­gės, žmo­gus daž­nai nė neį­ta­ria, kiek daug ja­me yra. Lais­vai, ne­re­tai ir spon­ta­niš­kai da­ly­vau­jant dai­lės kū­ry­bos pro­ce­se, ne­tu­rint jo­kių išanks­ti­nių nuo­sta­tų ir įgim­tų įgū­džių, ga­li­ma iš­mok­ti ge­riau pa­žin­ti sa­ve, o ne su­kur­ti ver­tin­gą dar­bą. Be to, šia­me su­sve­ti­mė­ji­mo am­žiu­je dai­lės te­ra­pi­ja yra ga­lin­ga žmo­nių suar­tė­ji­mo prie­mo­nė, kai sun­kiai už­mez­ga­mi kon­tak­tai, kai rei­kia bend­rau­ti ypač sun­kiu bei de­li­ka­čiu klau­si­mu. Iman­tis šios veik­los, ne­rei­kia net mo­kė­ti pieš­ti, nes tai yra pri­gim­ti­nis ge­bė­ji­mas vi­zua­li­niu bū­du iš­reikš­ti sa­ve.

„Dai­lė – pui­ki ko­mu­ni­ka­ci­nė prie­mo­nė, spon­ta­niš­ka ir sa­va­ran­kiš­ka veik­la, ku­rios me­tu ga­li­te pa­tir­ti iš­kro­vą, – įsi­ti­ki­nu­si psi­cho­lo­gė. – Dau­gy­bę me­tų slėp­tas emo­ci­nes pro­ble­mas žmo­gui nė­ra pa­pras­ta pa­pa­sa­ko­ti. Pie­ši­mas lei­džia tai pa­da­ry­ti leng­viau ir jau­čian­tis sau­giai. Me­no te­ra­pi­ja nie­ka­da ne­siū­lo išanks­ti­nių pa­ta­ri­mų, tik lei­džia mums su­ži­no­ti sa­vo silp­ny­bes ir stip­ry­bes.“

Atė­jus ru­de­niui, dau­ge­liui lū­pą „pa­puo­šia“ pūs­le­lė, ku­pi­na skaid­raus skys­čio. „Ak, tas ne­lem­tas her­pesas“, – su­de­juo­ja­me, steng­da­mie­si ne­si­bu­čiuo­ti – iš­bė­ri­mo vie­tą stip­ro­kai skau­da.

Vi­ru­sas ga­li ra­miai tū­no­ti kū­ne, me­tų me­tus ne­pa­si­ro­dy­da­mas, to­dėl prie­kaiš­tau­ti na­miš­kiams, kad jie par­ne­šė li­gą iš kaž­kur, ne­tu­rė­tu­me. Sop­hia BERG nuo­tr.

Ant lū­pos iš­šo­kęs her­pesas, me­di­kų va­di­na­mas la­bia­li­niu, yra mums įpras­tas, de­ja, ne vi­si ži­no, kad iš­ber­ti ga­li ne tik bur­nos, bet ir nu­ga­ros, kirkš­nių, ly­ti­nių or­ga­nų sri­tį. Iš­vy­dę iš­bė­ri­mų pa­sta­ro­jo­je vie­to­je dau­ge­lis iš­si­gąs­ta – gal tai in­ty­mių san­ty­kių me­tu pa­si­gau­tas už­kra­tas?

Kal­tas vi­ru­sas

Her­pesą su­ke­lia vi­ru­sas, skaus­min­gai iš­ber­da­mas mū­sų odą ir glei­vi­nę. Ne­re­tai pa­ky­la tem­pe­ra­tū­ra, ap­skri­tai pra­stai jau­čia­ma­si. Kur be­nu­sės­tų her­peso vi­ru­sas, me­di­kų re­ko­men­da­ci­jos jam gy­dy­ti yra pa­na­šios. Šia ne­ma­lo­nia li­ga už­si­kre­čia­ma tie­sio­gi­nių kon­tak­tų me­tu – ne­pas­te­bė­ję pūs­le­lės pa­bu­čia­vo­te se­niai ma­ty­tą gi­mi­nai­tį ir jau tu­ri­te jo „do­va­nė­lę“. Už­sik­rės­ti her­peso vi­ru­su ga­li­ma pūs­le­lės for­ma­vi­mo­si lai­ko­tar­piu. Oru šis vi­ru­sas ne­plin­ta. Juo pra­ktiš­kai neuž­si-

k­re­čia­ma per bui­ti­nius reik­me­nis, nors me­di­kai ir pa­ta­ria veng­ti nau­do­tis li­go­nio daik­tais.

Už­tat in­ty­mių san­ty­kių me­tu ar bu­čiuo­jan­tis už­si­krės­ti yra tik­rai di­de­lė ti­ki­my­bė. Kar­tais pa­kan­ka pa­lies­ti iš­ber­tą vie­tą ir po to ran­ka per­brauk­ti sau per odą, ir vi­ru­sas, nie­ko ne­lauk­da­mas, ap­si­gy­ve­na nau­jo­je vie­to­je.

Tu­ri­me ko­ne kiek­vie­nas

Me­di­kai tei­gia, kad her­peso vi­ru­su esa­me už­si­krė­tę be­veik vi­si, ta­čiau ne vi­sų mū­sų kū­ną jis su­dar­ko skaus­min­gais ša­šais. Pa­si­ro­do, vi­ru­sas ga­li ra­miai tū­no­ti kū­ne, me­tų me­tus ne­pa­si­ro­dy­da­mas, to­dėl prie­kaiš­tau­ti na­miš­kiams, kad jie par­ne­šė li­gą iš kaž­kur, ne­tu­rė­tu­me. Jų de­rė­tų tik pa­gai­lė­ti, nes jiems li­gos pra­džio­je ima so­pė­ti gal­vą, var­gin­ti tem­pe­ra­tū­ra ir iš­bė­ri­mo su­kel­tas la­bai ne­ma­lo­nus stip­ro­kas skaus­mas, jau ne­kal­bant apie iš­vaiz­dą... Jei­gu her­pesas pa­si­reiš­kia ly­ti­nių or­ga­nų sri­ty­je, pa­pras­tai pa­di­dė­ja limf­maz­giai kirkš­ny­se, o jei įsi­ku­ria gim­dos kak­le­ly­je ar makš­ty­je, bū­na gau­sių be­spal­vių iš­sky­rų.

Jei­gu vis dėl­to su­si­rgo­me

Teks prie šio gy­ve­ni­mo pa­ly­do­vo pri­pras­ti, kaip pri­pran­ta­me prie ki­tų sa­vo chro­niš­kų li­gų su­kė­lė­jų, tik ir tai­kan­čių pro­gos už­pul­ti su­si­lpnė­jus or­ga­niz­mui, per­var­gus, po di­de­lių fi­zi­nių krū­vių ir nuo­la­ti­nio neiš­si­mie­go­ji­mo. Įsi­tai­sę sa­vo or­ga­niz­me her­pesą, pa­si­sten­ki­te pro­tin­gai su­re­gu­liuo­ti dar­bo ir poil­sio re­ži­mą, pa­si­rū­pin­ti de­ra­ma mi­ty­ba, ku­rio­je tu­ri ne­stig­ti vi­ta­mi­nų ir mik­roe­le­men­tų, pa­kan­ka­mai ge­rai iš­si­mie­go­ti. Lū­pa nu­šąš­ta daž­nai pa­čiu ne­pa­lan­kiau­siu me­tu, kai ima­me „štur­muo­ti“ ne­baig­tus pla­nus mė­ne­sio pa­bai­go­je, lai­ko­me eg­za­mi­nus ar gy­ve­na­me ko­kį nors ki­tą daug ner­vų kai­nuo­jan­tį gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pį. Pa­si­reiš­kia her­pesas ir per­si­kai­ti­nus sau­lė­je ar­ba stin­gant gry­no oro.

Her­pesas – nu­si­lpu­sio imu­ni­te­to pa­ly­do­vas. Kai tik per­šą­la­me, pa­si­gau­na­me bron­chi­tą, slo­gą ar gri­pą, tuoj pat iš­len­da iš sa­vo slėp­tu­vės ir jis.

Tuo me­tu, kai vi­ru­sas ra­miau­siai tū­no or­ga­niz­me, pa­mė­gin­ki­me bent šiek tiek su­stip­rin­ti sa­vo or­ga­niz­mą. Grieb­ki­mės grū­di­ni­mo­si pro­ce­dū­rų, var­to­ki­me imu­ni­te­tą ge­ri­nan­čių pre­pa­ra­tų. Pa­sis­ten­ki­me ne­si­ner­vin­ti dėl smulk­me­nų ir iš­sau­go­ti pa­ki­lią nuo­tai­ką. Na ir, ži­no­ma, mais­te tu­ri ne­stig­ti vi­ta­mi­no C, la­biau­siai stip­ri­nan­čio imu­ni­nę sis­te­mą.

Mo­te­rims pa­vo­jin­ges­nis

Her­pesas tik­rai ga­li pri­da­ry­ti daug bė­dų be­si­lau­kian­čioms mo­te­rims. Jis ypač pa­vo­jin­gas pir­mai­siais trim nėš­tu­mo mė­ne­siais, nes ga­li su­kel­ti per­si­lei­di­mą. Jei nėš­čio­ji už­si­kre­čia her­peso vi­ru­su, juo ji ga­li už­krės­ti ir sa­vo kū­di­kį, tuo­met ky­la rea­lus pa­vo­jus nu­ken­tė­ti jo ner­vų sis­te­mai. Tie­sa, chro­niš­kas her­pesas, nuo ku­rio bū­si­mo­ji ma­ma ken­čia jau se­niai, di­des­nio pa­vo­jaus vai­kui ga­li ir ne­su­kel­ti.

Tie, ku­rie ser­ga, ži­no...

Iš­bė­rus vi­ru­sui, teks gy­dy­tis spe­cia­liais an­ti­vi­ru­si­niais pre­pa­ra­tais, ku­riuos pa­skirs gy­dy­to­jas. Šie me­di­ka­men­tai pa­nai­ki­na vie­ti­nius li­gos simp­to­mus ir nu­ve­ja vi­ru­sus. Skaus­mas pa­laips­niui dings­ta, pūs­le­lės – taip pat. De­ja, her­peso vi­ru­sas or­ga­niz­me iš­lie­ka. An­ti­vi­ru­si­nį te­pa­lą bū­ti­na tep­ti ant odos vos pa­ju­tus skaus­mą ir ne­lau­kiant, kol at­si­ras pūs­le­lių. Be­je, iš sa­vo pa­žeis­tos vie­tos her­peso vi­ru­sas pa­si­trau­kia pa­ts jau po tri­jų die­nų, už­leis­da­mas gar­bin­gą vie­tą dar­buo­tis mik­ro­bams, ku­rie ir su­ke­lia vi­sus ne­ma­lo­nius reiš­ki­nius, to­dėl vė­liau jau ga­li­ma tep­ti žaiz­de­lę an­ti­mik­ro­bi­niu te­pa­lu.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Pro­fi­lak­ti­nio vai­kų svei­ka­tos pa­tik­ri­ni­mo me­tu paaiš­kė­jo, kad ant­ras pa­gal daž­nu­mą svei­ka­tos su­tri­ki­mas mo­kyk­lo­je – ne­tai­syk­lin­ga lai­ky­se­na, su­kė­lu­si ne­ma­žą su­maiš­tį tarp tė­vų. „Rei­kė­tų skir­ti lai­ky­se­nos su­tri­ki­mus nuo ge­ro­kai rim­tes­nės stu­bu­ro iš­kry­pi­mo li­gos – sko­lio­zės“, – sa­ko vai­kų chi­rur­gas, trau­ma­to­lo­gas-or­to­pe­das Po­vi­las Venc­kus.

„Žmo­gus – ne sty­ga, va­di­na­si, jis ne­ga­li bū­ti nuo­lat įsi­tem­pęs“, – tvir­ti­na or­to­pe­das Povilas Venckus. Wynand DELPORT nuotr.

Su ge­ne­ti­ne „dė­žu­te“ ne­pa­si­gin­čy­si

Nuo neat­me­na­mų lai­kų kū­no gro­žio eta­lo­nas – to­bu­los for­mos, ta­čiau mo­ti­nė­lė gam­ta, neat­sik­lau­su­si mū­sų, kiek­vie­ną ap­da­li­jo taip, kaip jai at­ro­dė ge­riau­sia: vie­niems pe­čių juos­tą nu­lei­do že­miau, ki­tus pa­puo­šė trum­pu kak­lu, tre­tiems ne­pa­gai­lė­jo at­si­ki­šu­sių men­čių.

„Kiek­vie­nas esa­me gra­žus, nors ir su­tver­tas sa­vaip, tad tu­ri­me sa­vi­tą lai­ky­se­ną. Jos dė­ka iš to­lo at­pa­žįs­ta­me sa­vo gi­mi­nai­čius, drau­gus bei ki­tus ar­ti­mus žmo­nes, – sa­ko gy­dy­to­jas. – Kū­no su­dė­ji­mą, ei­se­ną, sa­vi­tą fi­gū­rą pa­vel­di­me iš sa­vo gi­mi­nės, tad ne vel­tui vos tik gi­mus nau­ja­gi­miui vi­si smal­sau­ja, į ką ma­žy­lis pa­na­šus – į tė­tį, ma­mą ar se­ne­lį. Nė vie­na ma­ma, net ir la­bai geis­da­ma, neįs­tengs pa­keis­ti jai ne­pa­tin­kan­čio duk­ters ar sū­naus kū­no su­dė­ji­mo. Su gam­ta ne­pa­si­ga­li­nė­si – jos įteik­ta ge­ne­ti­nė „dė­žu­tė“, ku­rio­je nu­ma­ty­ta akių spal­va, ko­jų il­gis, ma­nie­ros ir pan.  Ži­no­ma, mes ga­li­me iš­mok­ti grakš­čiai šok­ti, kai rei­kia – pa­bū­ti įsi­tem­pę lyg sty­ga, bet po ku­rio lai­ko kū­nas grįž­ta į jam fi­zio­lo­giš­kai priim­ti­ną po­zą.“

Ne­tai­syk­lin­ga lai­ky­se­na – dar ne li­ga

Anot me­di­ko, sa­ky­ti žmo­gui, kad jo lai­ky­se­na yra ne­tai­syk­lin­ga, – to­ly­gu įžeis­ti. „Kū­di­kis į šį pa­sau­lį atei­na tu­rė­da­mas vi­siš­kai tie­sų stu­bu­rą, ku­ris for­mą įgy­ja jam au­gant ir vys­tan­tis, o ga­lu­ti­nai su­si­for­muo­ja bai­gus aug­ti. Kiek­vie­no žmo­gaus stu­bu­ras yra uni­ka­lus, tad ir mū­sų įpras­ti­nė po­za yra in­di­vi­dua­li: vie­ni tu­ri­me „rai­te­lio“ for­mą, kai men­tės pri­glu­du­sios, o žmo­gus tar­si su­si­me­tęs į kup­rą; ki­tų nu­ga­ros plokš­čios, men­tės iš­si­ki­šu­sios, va­di­na­si, žmo­gus su­tver­tas „ka­va­lie­riaus“ for­mai. Si­met­riš­ko žmo­gaus ne­ra­si­me, vi­si mes esa­me asi­met­riš­ki, nes tu­ri­me du skir­tin­gus sme­ge­nų pus­ru­tu­lius – de­ši­nį­jį ir kai­rį­jį.“

Stu­bu­ro iš­kry­pi­mų ga­li at­si­ras­ti bet ka­da, ta­čiau, anot gy­dy­to­jo, jo pa­kry­pi­mas juos­mens sri­ty­je į šo­ną dar nė­ra sko­lio­zė. „Di­de­lių,  t. y. dau­giau nei 35 laips­nių, iš­kry­pi­mų pa­si­tai­ko re­tai“, – sa­ko gy­dy­to­jas. Itin spar­čiai stu­bu­ras au­ga vai­kys­tė­je ir paaug­lys­tė­je – mer­gai­tėms tai at­si­tin­ka apie 4-6 ir 12-14 me­tus, ber­niu­kams – apie 6-8 ir 14-16 me­tus. Šiais lai­ko­tar­piais rei­kia la­bai ati­džiai ste­bė­ti vai­ką, nes jei iki tol stu­bu­ras kry­po 1-2 laips­nius per me­tus, tai ant­ro­jo stu­bu­ro au­gi­mo me­tu jis ga­li iš­kryp­ti net 10-15 laips­nių. „Va­sa­rą jo­kių bė­dų ne­tu­rė­jęs paaug­lys ru­de­nį ga­li bū­ti iš­kry­pu­siu stu­bu­ru“, – sa­ko or­to­pe­das ir per­spė­ja, kad net ir tuo­met ne vi­siems ski­ria­mas kor­se­tas, ku­rį dė­vė­ti bū­ti­na iš­ti­są pa­rą.

Daug neaiš­kių veiks­nių

„Sko­lio­zės ne­su­ke­lia blo­ga lai­ky­se­na“, – tvir­ti­na gy­dy­to­jas. Jei­gu mums ne­pa­tin­ka vai­ko su­dė­ji­mas, dar ne­reiš­kia, kad bū­ti­na gy­dy­ti, nes tai nė­ra li­ga. Sko­lio­zės prie­žas­tis daž­niau­sia bū­na neaiš­ki. Kar­tais šios li­gos iš­si­vys­ty­mą nu­le­mia kai ku­rios ner­vų, rau­me­nų sis­te­mos li­gos. Jai vys­ty­tis svar­būs ir ge­ne­ti­niai fak­to­riai – jei šei­mo­je kas nors ser­ga stu­bu­ro iš­kry­pi­mu, ti­ki­my­bė pa­vel­dė­ti po­lin­kį sirg­ti šia li­ga ki­tam šei­mos na­riui yra apie 20 pro­c.

Pa­sak gy­dy­to­jo, kiek­vie­nam de­ši­nė ko­ja yra il­ges­nė, ta­čiau vai­kams au­gant ver­tė­tų nuo­lat at­kreip­ti dė­me­sį į jų ko­jų il­gį, ka­dan­gi sko­lio­zę ga­li lem­ti ne­vie­no­das jų il­gis. „Ypač svar­bu iš­si­rink­ti pa­to­gią ava­ly­nę, ne­pa­tin­gint pa­si­ma­tuo­ti abu ba­tus, ne­pai­sant to, kad par­duo­tu­vių len­ty­no­se su­krau­ti tik de­ši­nės ko­jos ba­tai, nes, anot pre­ky­bi­nin­kų, jei­gu ba­tas tin­ka de­ši­nei ko­jai, tai tiks ir kai­rei“, – sa­ko or­to­pe­das.

Prie­var­tau­ti stu­bu­rą pa­vo­jin­ga

Da­bar itin daug dė­me­sio ski­ria­ma lai­ky­se­nai sė­dint prie sta­lo. „Žmo­gus – ne sty­ga, va­di­na­si, jis ne­ga­li bū­ti nuo­lat įsi­tem­pęs, – tvir­ti­na or­to­pe­das. – Tik­riau­siai pa­ste­bė­jo­te, kad il­giau pa­sė­dė­ję pa­kei­čia­me pa­dė­tį, nes skir­tin­go­se po­zo­se dir­ba skir­tin­gi rau­me­nys, o mes, nuo­lat keis­da­mi pa­dė­tį, iš­ven­gia­me nu­ga­ros skaus­mų. Jei­gu prie­šin­si­mės gam­tai ir ver­si­me vai­ką nuo­lat sė­dė­ti iš­si­tie­su­sį, tar­si už nu­ga­ros lai­ky­tu­me len­tą, tai per prie­var­tą kei­si­me stu­bu­ro ap­kro­vą. Net ir pa­ts pa­klus­niau­sias vai­kas neįs­tengs klau­sy­ti jū­sų nu­ro­dy­mų ir po kiek lai­ko ne­ju­čio­mis grįš į anks­tes­nę, pri­gim­ti­nę pa­dė­tį. Juk net ka­rei­viui po ko­man­dos „ra­miai“ duo­da­ma ko­man­da „lais­vai“, kad kiek­vie­nas su­grįž­tų į to­kią po­zą, ku­riai yra su­tver­tas. Svar­biau­sia – tin­ka­ma dar­bo vie­ta, ku­rio­je vai­kas tu­ri sė­dė­ti pa­to­giai, kad ne­pa­varg­tų, to­dėl bū­ti­na su­de­rin­ti kė­dės ir sta­lo aukš­tį, kad vai­kui ne­rei­kė­tų nei kūp­rin­tis, nei pa­si­temp­ti.“

Ge­riau­sias vais­tas – spor­tas

Išk­ry­pęs stu­bu­ras ga­li ne tik de­for­muo­ti kū­ną, bet ir su­kel­ti pil­vo ert­mė­je esan­čių or­ga­nų pa­ki­ti­mų, to­dėl ken­čia kvė­pa­vi­mo ir ner­vų sis­te­mos, su­trin­ka šir­dies dar­bas, blo­gė­ja skran­džio ir žar­ny­no veik­la. De­ja, anot gy­dy­to­jo, stu­bu­rui pra­dė­jus kryp­ti, pa­dė­ti nie­kuo neį­ma­no­ma. „Žmo­nės ne­re­tai pa­si­duo­da rek­la­mos įta­kai ir lei­džia eks­pe­ri­men­tuo­ti su sa­vo vai­kais ma­nua­li­niams te­ra­peu­tams, ta­čiau tai tik dar la­biau ska­ti­na kryp­ti į šo­ną jau ir taip kryps­tan­tį stu­bu­rą“, – per­spė­ja me­di­kas ir pri­me­na, kad ne ką ma­žiau pa­vo­jin­gas ir „ka­bė­ji­mas“ ant sker­si­nio ma­nant, jog tai pa­dės iš­tie­sin­ti krei­vą stu­bu­rą. Kai ku­rie tė­vai grie­bia­si „vo­riu­ko“ ar spe­cia­lių dir­žų nu­ga­rai tie­sin­ti. Gy­dy­to­jo ma­ny­mu, tai taip pat nie­ko ver­ta prie­mo­nė.

Jei no­ri­me, kad mū­sų vai­kai bū­tų svei­ki ir jud­rūs, tu­ri­me pa­si­rū­pin­ti jų fi­zi­niu ak­ty­vu­mu. „Nors plau­ki­mas bei mankš­ta ne­pa­jė­gia su­stab­dy­ti kryps­tan­čio stu­bu­ro, jie vis dėl­to tu­rė­tų tap­ti nuo­la­ti­niu vai­kų gy­ve­ni­mo pa­ly­do­vu. Vai­kams, tu­rin­tiems stu­bu­ro iš­kry­pi­mų, fi­zi­nis krū­vis ne­tu­ri bū­ti ri­bo­ja­mas, iš­sky­rus tuos at­ve­jus, kai iš­kry­pi­mas yra la­bai di­de­lis (40-50 laips­nių) ir gra­so ope­ra­ci­ja, – sa­ko me­di­kas. – Fi­zi­nis krū­vis pa­de­da pa­si­ruoš­ti gy­ve­ni­mui ir, ži­no­ma, yra ne­prie­kaiš­tin­gos svei­ka­tos pa­grin­das.“

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Pa­sau­ly­je di­dė­ja vai­kų ser­ga­mu­mas dia­be­tu. Į vie­ną pir­mų­jų li­gos po­žy­mių – nuo­la­ti­nį troš­ku­lį – daž­nai ne­krei­pia­me dė­me­sio. „Ši li­ga rei­ka­lau­ja vi­suo­me­nės pa­ra­mos“, – sa­ko vai­kų en­dok­ri­no­lo­gė gy­dy­to­ja Vi­da Mi­lė Liu­gai­tė.

Vai­kų en­dok­ri­no­lo­gė gy­dy­to­ja Vi­da Mi­lė Liu­gai­tė ir slaugytoja-dietologė Vaida Karbočienė. Autorės nuotr.

Jau­nė­jan­ti li­ga

Gy­dy­to­ja en­dok­ri­no­lo­gė sa­ko, kad cuk­ra­li­gė pra­si­de­da įvai­riai, ta­čiau be­ne daž­niau­sias šios li­gos simp­to­mas – nuo­lat stip­rė­jan­tis troš­ku­lys. „Par­duo­tu­vė­je nu­gir­dau dvie­jų mo­te­riš­kių po­kal­bį. Vie­na jų guo­dė­si, kad bai­gia iš­ger­ti vi­sas kom­po­tų at­sar­gas, ruoš­tas žie­mai, ta­čiau nie­kaip ne­nu­mal­ši­nan­ti troš­ku­lio, o me­di­kai vis ne­ga­li nu­sta­ty­ti li­gos. Neiš­ken­čiau ne­pa­ta­ru­si iš­si­tir­ti gliu­ko­zės kie­kio krau­jy­je, ku­ris, ti­kiuo­si, siū­lo ga­lo ne­ran­dan­tiems me­di­kams pa­dė­jo iš­siaiš­kin­ti ne­nu­mal­do­mo troš­ku­lio prie­žas­tį, – pa­sa­ko­ja me­di­kė. – Troš­ku­lys neap­len­kia ir vai­kų, ku­rie ga­li ger­ti ne­sus­to­da­mi, nors nė­ra nei su­ši­lę, nei sū­riai pa­val­gę.“

Ne­pa­so­ti­na­mas troš­ku­lys ver­čia daž­nai šla­pin­tis, nes or­ga­niz­mas su šla­pi­mu sten­gia­si pa­ša­lin­ti pa­di­dė­ju­sį gliu­ko­zės kie­kį iš krau­jo. Nors ir lai­ko­ma­si šva­ros, ima var­gin­ti odos nie­žė­ji­mas, tad ka­san­tis at­si­ran­da pū­li­nu­kų. Pa­ra­dok­sa­lus dia­be­to po­žy­mis – svo­rio kri­ti­mas, nors at­ro­do, kad daug ge­riant bei val­gant svo­ris tu­rė­tų di­dė­ti. Kau­pian­tis gliu­ko­zei krau­jy­je, su­trin­ka bal­ty­mų ir rie­ba­lų apy­kai­ta, or­ga­niz­me kau­pia­si tar­pi­nės kenks­min­gos apy­kai­tos me­džia­gos, vai­kas pa­si­da­ro apa­tiš­kas, mie­guis­tas, iš bur­nos sklin­da ace­to­no kva­pas, jį py­ki­na, ga­li vem­ti, var­gi­na pil­vo skaus­mai. „Ne­ma­žai vai­kų at­vyks­ta su ūmaus pil­vo diag­no­ze. Net­ru­kus paaiš­kė­ja, kad tik­ro­ji li­gos prie­žas­tis – cuk­ri­nis dia­be­tas. De­ja, ser­ga­mu­mas šia klas­tin­ga li­ga nuo­lat di­dė­ja, o pa­cien­tų am­žius jau­nė­ja. Cuk­ri­nis dia­be­tas ne­pa­gai­li net kū­di­kių“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Bi­jo­me to, ko ne­ži­no­me

Cuk­ri­niu dia­be­tu su­ser­ga­ma, kai or­ga­niz­mui pri­trūks­ta ka­sos hor­mo­no in­su­li­no, pa­de­dan­čio gliu­ko­zei pa­tek­ti į ląs­te­les, kad jas ap­rū­pin­tų ener­gi­ja. Kai trūks­ta in­su­li­no, gliu­ko­zė ne­pa­ten­ka į ląs­te­les, o kau­pia­si krau­jy­je. Krau­jas tam­pa „sal­dus“, o ląs­te­lės ba­dau­ja. Vai­kai pa­pras­tai ser­ga I ti­po dia­be­tu, kai ka­sa tie­siog ne­ga­mi­na ar ga­mi­na per ma­žai in­su­li­no. Anot gy­dy­to­jos, dau­gu­ma dia­be­tu ser­gan­čių vai­kų tu­ri pa­vel­di­mą po­lin­kį sirg­ti šia li­ga, ta­čiau dia­be­tui iš­si­vys­ty­ti ne­ma­žai įta­kos tu­ri ne­tin­ka­mas gy­ve­ni­mo bū­das – ma­žas fi­zi­nis ak­ty­vu­mas, ne­tin­ka­ma mi­ty­ba, ypač be­sai­kis sal­du­my­nų val­gy­mas. Gy­dy­to­ja pa­ta­ria nuo­lat stip­rin­ti vai­kų imu­ni­te­tą, nes daž­nos per­ša­li­mo li­gos ga­li su­kel­ti ka­sos pa­to­lo­gi­ją ir ši ne­be­pa­jėgs ga­min­ti in­su­li­no.

Li­ga neiš­gy­do­ma, ta­čiau gy­dy­to­ja sa­ko, kad ser­gant cuk­ri­niu dia­be­tu yra kuo džiaug­tis – gy­ve­na­me laik­me­čiu, kai ga­li­me re­gu­liuo­ti cuk­raus kie­kį krau­jy­je. „Ne­rei­kia jaus­tis neį­ga­liu, jei­gu ne­ga­li­te su­val­gy­ti gei­džia­mo ska­nės­to. Tė­ve­liams bei jų vai­kams nuo­lat kar­to­ju, kad cuk­ri­nis dia­be­tas tu­ri tap­ti jų gy­ve­ni­mo bū­du. Tik iš­mo­kę val­dy­ti li­gą, jie ga­lės gy­ven­ti kaip vi­si“, – ti­ki­na gy­dy­to­ja.

Kad mi­ty­bos tai­syk­lės to­kios pat kaip ir svei­kiems vai­kams, pri­ta­ria ir slau­gy­to­ja dia­be­to­lo­gė Vai­da Kar­bo­čie­nė. „Kad vai­kas nor­ma­liai aug­tų ir vys­ty­tų­si, rei­kia pa­kan­ka­mai ener­gi­jos, t. y. ka­lo­ri­jų, bal­ty­mų, vi­ta­mi­nų ir mi­ne­ra­lų. Tai gau­na­ma iš ang­lia­van­de­nių, bal­ty­mų, rie­ba­lų tu­rin­čių pro­duk­tų, pie­no, vai­sių bei dar­žo­vių. Mais­to ka­lo­rin­gu­mas tu­ri ati­tik­ti vai­ko ener­gi­jos po­rei­kį, kad jis ga­lė­tų nor­ma­liai aug­ti“, – sa­ko slau­gy­to­ja.

Li­ga pa­vei­kia vi­są šei­mą

Slau­gy­to­ja sa­ko pa­ste­bė­ju­si, kad kiek­vie­nai šei­mai ži­nia apie vai­ko li­gą yra di­de­lis stre­sas, ke­lian­tis daug ne­ri­mo ne tik dėl vai­ko atei­ties, bet ir dėl jo gy­vy­bės. „Tai, kas jau­čia­ma, yra nor­ma­lu, ta­čiau rea­lus si­tua­ci­jos su­pra­ti­mas yra la­bai svar­bus to­les­nei dia­be­to kont­ro­lei ir šei­mos gy­ve­ni­mo ko­ky­bei, ka­dan­gi li­ga pa­vei­kia vi­sus šei­mos na­rius, – už­tik­ri­na slau­gy­to­ja. – Pa­si­kei­tęs li­go­nio gy­ve­ni­mo re­ži­mas bei die­ta kei­čia įpras­tą šei­mos gy­ve­ni­mo rit­mą, ka­dan­gi dia­be­to kont­ro­lei rei­kia ne­ma­žai fi­zi­nių ir psi­chi­nių pa­stan­gų. Sėk­mę le­mia mo­kė­ji­mas ko­vo­ti su sun­ku­mais, vie­nas ki­tą pa­lai­kan­tys šei­mos tar­pu­sa­vio san­ty­kiai, tin­ka­mas vai­ko auk­lė­ji­mas.“

„Ser­gant cuk­ri­niu dia­be­tu, rei­kia bū­ti mo­ky­tam, ant­raip li­go­ni­nė taps nuo­la­ti­niais na­mais, – šmaikš­tau­ja en­dok­ri­no­lo­gė. – Sal­du­my­nus ge­riau pa­keis­ti vai­siais, ta­čiau kai vai­kas už­si­ma­no ga­ba­lė­lio py­ra­gai­čio ar po­rci­jos le­dų, ga­li sau leis­ti pa­sma­li­žiau­ti, te­rei­kia ne­pa­mirš­ti su­si­leis­ti pa­pil­do­mą kie­kį in­su­li­no. Ži­no­ma, nuo­la­tos pikt­nau­džiau­ti sal­du­my­nais ne­va­lia.“

Ne­lai­mė – komp­li­ka­ci­jos

„Itin svar­bu su­pras­ti, kad tik tin­ka­mai kont­ro­liuo­da­mi gliu­ko­zės kie­kį krau­jy­je ap­sau­go­si­te or­ga­niz­mą nuo ne­grįž­ta­mų dia­be­to pa­da­ri­nių“, – sa­ko gy­dy­to­ja, pri­si­min­da­ma skau­džią dar­bo pa­tir­tį – jos gy­do­ma pa­cien­tė be šei­mos pa­gal­bos taip ir neįs­ten­gė pa­ko­re­guo­ti sa­vo įpro­čių ir lai­ky­tis jų vi­są gy­ve­ni­mą, tad nie­kie­no ne­truk­do­ma li­ga ne tik ne­grįž­ta­mai pa­žei­dė jai akis bei inks­tus, bet ir atė­mė gy­vy­bę.

Dia­be­to pra­džia­moks­lį ma­žie­ji pa­cien­tai ir jų tė­vai įgy­ja Kau­no kli­ni­ko­se, ta­čiau, anot slau­gy­to­jos dia­be­to­lo­gės, re­tas ku­ris suau­gu­sy­sis psi­cho­lo­gi­nio stre­so me­tu ge­ba įsi­klau­sy­ti į spe­cia­lis­tų pa­ta­ri­mus, ką be­kal­bė­ti apie vai­kus, to­dėl sa­va­ran­kiš­ko gy­ve­ni­mo įgū­džių ug­dy­mo mo­ky­mas ma­žie­siems pa­cien­tams ir jų tė­vams tę­sia­mas Šiau­lių li­go­ni­nės Mo­ters ir vai­ko kli­ni­kos Dia­be­to mo­kyk­lė­lė­je. „Nuo pat pir­mų­jų mo­ky­mo die­nų vai­kas tu­ri da­ly­vau­ti mo­ky­mo pro­ce­se, kad kuo ge­riau pa­žin­tų sa­vo dia­be­tą, – sa­ko dia­be­to­lo­gė. – Dvi­me­tis ma­žy­lis pa­pra­šy­tas ga­li at­neš­ti apa­ra­tė­lį gliu­ko­zės kie­kiui ma­tuo­ti, ke­tur­me­tis jau mo­ka pa­ts įsi­dur­ti pirš­tą, daž­nas še­šia­me­tis sa­va­ran­kiš­kai pa­si­ma­tuo­ja gliu­ko­zės kie­kį krau­jy­je.“

Ti­ki­ma­si su­lauk­ti dirb­ti­nės ka­sos

Anot gy­dy­to­jos en­dok­ri­no­lo­gės, šiuo­lai­ki­nės prie­mo­nės nė iš to­lo ne­pri­lygs­ta prieš 35 me­tus nau­do­tiems švirkš­tams, ku­riuos nuo­lat rei­kė­da­vo vi­rin­ti, o sto­rų ada­tų dū­riai il­gai pa­lik­da­vo sa­vo pėd­sa­kus. Da­bar­ti­niai spe­cia­lūs in­su­li­no in­jek­to­riai, va­di­na­mie­ji „pe­nai“, mi­nia­tiū­ri­nės plau­ko sto­ru­mo ada­tė­lės dė­ka rei­kia­mą in­su­li­no do­zę „įšau­na“ stai­giai ir ne­skau­džiai. „Šiuo­lai­kiš­kas „pe­no“ di­zai­nas ne­trik­do ap­lin­ki­nių, tad in­su­li­no ga­li­ma su­si­švirkš­ti bet kur – mo­kyk­lo­je, ke­lio­nė­je, šven­tė­je“, – sa­ko gy­dy­to­ja džiaug­da­ma­si, kad cuk­ri­nio dia­be­to ei­gos se­ki­mas ir gy­dy­mas to­ly­gus šios li­gos gy­dy­mui ki­to­se iš­si­vys­čiu­sio­se pa­sau­lio ša­ly­se, bran­gius vais­tus kom­pen­suo­ja Vals­ty­bi­nė li­go­nių ka­sa. Ma­žas in­su­li­no po­mpas, ku­rio­mis į poo­dį ne­pert­rau­kia­mai la­ši­na­mas in­su­li­nas, tu­ri net 70 pro­c. cuk­ri­niu dia­be­tu ser­gan­čių Šiau­lių ap­skri­ties vai­kų. Vi­sos rei­kia­mos prie­mo­nės ne­sun­kiai tel­pa ma­žo­jo pa­cien­to ki­še­nė­je.

Gy­dant in­su­li­nu, sten­gia­ma­si kiek ga­li­ma la­biau imi­tuo­ti svei­kos ka­sos dar­bą. Vie­na in­su­li­no in­jek­ci­ja to pa­da­ry­ti neį­ma­no­ma, tad su­si­švirkš­ti in­su­li­no „iš šo­no“ die­ną pri­rei­kia 3 kar­tus, nak­tį pa­kan­ka vie­nos in­jek­ci­jos. Ko­dėl in­su­li­nas švirkš­čia­mas į pil­vą? „Jis yra ar­čiau­siai ke­pe­nų, va­di­na­si, į jo poo­dį su­leis­tas in­su­li­nas ge­riau­siai re­zor­buo­ja­mas“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Moks­li­nin­kai ne­nus­to­ja ty­ri­nė­ję, ko­dėl dia­be­tu pra­de­da­ sirg­ti vis jau­nes­nio am­žiaus žmo­nės, ir ku­ria mo­der­nius gy­dy­mo me­to­dus bei prie­tai­sus, lei­džian­čius vai­kams gy­ven­ti vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą. „Ti­kiuo­si su­lauk­ti die­nos, kai li­go­niu­kams bus per­so­di­na­ma dirb­ti­nė ka­sa, ku­ri pa­ti ži­nos, kiek in­su­li­no rei­kia“, – vi­lia­si slau­gy­to­ja.

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Se­niau skie­pai nuo pa­siut­li­gės bu­vo itin skaus­min­gi – in­jek­ci­jas į pil­vą at­lik­da­vo di­de­le ada­ta. Da­bar skie­pi­ja­ma į ran­ką – daž­niau­siai du­ria­ma į del­ti­nį rau­me­nį. De­ja, ne­pai­sy­da­mi mo­der­nių me­di­ci­nos prie­mo­nių, ne­ma­žai as­me­nų, neį­ver­tin­da­mi li­gos pa­vo­jin­gu­mo, at­si­sa­ko skie­py­tis ar­ba sa­va­va­liš­kai nu­trau­kia skie­pų kur­są.

Pa­siu­tu­sios la­pės ir usū­ri­niai šu­nys atei­na prie so­dy­bų, ap­kan­džio­ja be­si­ga­nan­čius gy­vu­lius, pa­lai­dus šu­nis. Philip MACKENZIE nuotr.

In­fek­ci­jos šal­ti­nis – gam­to­je

Pa­siut­li­gė yra vie­na se­niau­sių ir pa­vo­jin­giau­sių in­fek­ci­nių li­gų. Jei už­si­krė­tęs žmo­gus lai­ku ne­pra­de­da­mas skie­py­ti, mirš­ta­mu­mas nuo šios mir­ti­nos li­gos sie­kia 100 pro­c. „Lie­tu­vo­je per pa­sta­ruo­sius de­šimt me­tų nuo pa­siut­li­gės mi­rė trys žmo­nės. Vi­si jie į me­di­kus ne­si­krei­pė, to­dėl nuo pa­siut­li­gės ne­bu­vo pa­skie­py­ti, – sa­ko Šiaulių visuomenės sveikatos centro Užk­re­čia­mų­jų li­gų pro­fi­lak­ti­kos ir kont­ro­lės sky­riaus ve­dė­ja Edi­ta Sa­mu­ly­tė. – Per šių me­tų sau­sio-rugp­jū­čio mė­ne­sius me­di­ci­ni­nės pa­gal­bos krei­pė­si 478 Šiau­lių ap­skri­ties gy­ven­to­jai (325 suau­gu­sie­ji ir 153 vai­kai), ap­kan­džio­ti ar tu­rė­ję ki­to­kių kon­tak­tų su įvai­riais na­mi­niais ar lau­ki­niais gy­vū­nais. Dau­giau­sia at­ve­jų už­re­gist­ruo­ja­ma šil­tuo­ju me­tų lai­ko­tar­piu – ge­gu­žės-rugp­jū­čio mėn. 169 nu­ken­tė­ju­siems as­me­nims bu­vo skir­ta imu­nop­ro­fi­lak­ti­ka prieš pa­siut­li­gę. Di­džio­ji da­lis žmo­nių nu­ken­tė­jo nuo ži­no­mų gy­vū­nų, kuo­met kal­ti gy­vū­nų ne­pri­žiū­rin­tys gy­ven­to­jai, ar­ba pa­tys nu­ken­tė­ju­sie­ji iš­pro­vo­ka­vo ag­re­sy­vų gy­vū­no el­ge­sį, ban­dy­da­mi jį pa­glos­ty­ti ar­ba er­zin­da­mi ir pan. Dau­giau­sia gy­ven­to­jų į me­di­kus krei­pė­si ap­kan­džio­jus, ap­sei­lė­jus ar ap­dras­kius šu­nims. Ne­ma­žai as­me­nų nu­ken­tė­jo ir dėl ka­čių įkan­di­mų. Už­re­gist­ruo­ta at­ve­jų, kai ap­kan­džio­jo ir lau­ki­niai gy­vū­nai – žiur­kė, kiau­nė, la­pė, usū­ri­nis šuo.“

Kad už­si­krės­tu­mė­te pa­siut­li­ge, ne­bū­ti­nai tu­ri­te bū­ti su­kan­džio­ti, pa­kan­ka, kad pa­siut­li­ge ser­gan­tis na­mi­nis ar lau­ki­nis gy­vū­nas ap­sei­lė­tų ar įdrėks­tų. Vi­ru­sas į žmo­gaus or­ga­niz­mą ga­li pa­tek­ti ir per odo­je esan­čius įtrū­ki­mus, nu­broz­di­ni­mus, jun­gi­nes bei glei­vi­nes. Pa­vo­jin­ges­ni įkan­di­mai į nuo­gą kū­ną nei per dra­bu­žius.

Gy­vū­nas ap­si­kre­čia per žaiz­das, kai jam įkan­da pa­siut­li­ge in­fe­kuo­tas gy­vū­nas. Dau­gu­ma pa­siut­li­ge ser­gan­čių žvė­rių bū­na ag­re­sy­vūs. Pa­siu­tu­sios la­pės ir usū­ri­niai šu­nys atei­na prie so­dy­bų, ap­kan­džio­ja be­si­ga­nan­čius gy­vu­lius, pa­lai­dus šu­nis. Kai ku­rios la­pės įlen­da į ūki­nius pa­sta­tus ir už­puo­la atė­ju­sį šei­mi­nin­ką. La­pės ga­li la­bai ar­ti pri­si­leis­ti žmo­gų, pa­siu­tę brie­džiai ga­li pa­sto­ti ke­lią ne tik pės­tie­siems, bet ir va­žiuo­jan­tiems au­to­mo­bi­liu.

Pa­siut­li­ge su­si­rgę šu­nys li­gos pra­džio­je bū­na liūd­ni, sle­pia­si, ne­rea­guo­ja šau­kia­mi šei­mi­nin­ko. Jie grau­žia ar net pra­ry­ja neįp­ras­tus daik­tus, už­kims­ta, gau­siai te­ka sei­lės. Vė­liau tam­pa vis ne­ra­mes­ni, pra­de­da šėl­ti, sten­gia­si nu­trūk­ti nuo gran­di­nės, ją grau­žia, puo­la žmo­nes. Il­gai­niui iš­si­vys­to žvai­ra­ku­mas: vie­nos akies vyz­dys su­siau­rė­ja, ki­tos – iš­si­ple­čia. Ši sta­di­ja trun­ka 3-4 die­nas. Po to šu­nys pra­de­da lie­sė­ti, vi­sai pra­ran­da bal­są, žvilgs­nis bū­na be­reikš­mis, pa­ra­ly­žiuo­ja­ma už­pa­ka­li­nė kū­no da­lis. Su­pa­ra­ly­žia­vus krū­ti­nės rau­me­nis, gy­vū­nai per 10 die­nų nuo li­gos pra­džios nu­gaiš­ta už­du­sę. Ser­gant ra­mią­ja pa­siut­li­gės for­ma, su­dir­gi­ni­mo sta­di­jos ne­bū­na, šu­nys nu­gaiš­ta per 2-4 die­nas. Kar­tais jiems, kaip ir la­pėms, ryš­kūs pa­siut­li­gės simp­to­mai ne­pa­si­reiš­kia, tad jie per­ser­ga leng­vai ir pa­sveiks­ta.

Ka­čių pa­siut­li­gės simp­to­mai pa­na­šūs į šu­nų, ta­čiau jos bū­na la­bai ag­re­sy­vios, ban­do žmo­gui už­šok­ti ant vei­do ar­ba pul­ti iš pa­sa­lų. Jos kniau­kia ar­ba gar­ga­liuo­ja, sun­kiai ry­ja, gau­siai te­ka sei­lės, pa­ra­ly­žiuo­ja­mas kū­nas, li­ga tę­sia­si iki 6 die­nų.

Truk­mė pri­klau­so nuo už­kra­to vie­tos

Li­gos ei­ga pri­klau­so nuo žaiz­dos gy­lio ir jos at­stu­mo nuo gal­vos. Kuo žaiz­da ar­čiau gal­vos, tuo trum­pes­nis li­gos in­ku­ba­ci­nis pe­rio­das bei di­des­nis pa­vo­jus su­si­rgti pa­siut­li­ge. Pa­vo­jin­giau­sios už­kra­to vie­tos – gal­va, kak­las, plaš­ta­kos, ypač pirš­tų ga­lai. In­ku­ba­ci­nis pe­rio­das yra ga­na įvai­rus, daž­niau­siai trun­ka 12-90 die­nų, nors kar­tais li­gos po­žy­miai ga­li pa­si­reikš­ti net po ke­lio­li­kos mė­ne­sių. Pir­ma­jai li­gos sta­di­jai bū­din­ga dep­re­si­ja, blo­ga bend­ra sa­vi­jau­ta, pa­raus­ta ir skau­da įkan­di­mo vie­tą, pa­ky­la tem­pe­ra­tū­ra, li­go­nis pa­si­da­ro irz­lus, ne­mie­ga, bū­na apim­tas bai­mės. Ant­ro­sios – su­si­jau­di­ni­mo – sta­di­jos me­tu pa­di­dė­ja bai­mė van­de­niui, jaut­ru­mas šal­tiems pri­si­lie­ti­mams ir šal­to oro sro­vei, daug stip­riau rea­guo­ja­ma net į silp­ną oro skers­vė­jį. Iš­si­vys­to gerk­lės ir ryk­lės spaz­mai, iš­si­ple­čia akių vyz­džiai, pa­ky­la kū­no tem­pe­ra­tū­ra, kan­ki­na ma­žiau­si dir­gik­liai ir ne­mi­ga. Sut­rin­ka ri­ji­mas, pra­si­de­da ha­liu­ci­na­ci­jos, klie­de­siai, aud­rin­gi prie­puo­liai. Vė­liau ser­gan­čia­jam stai­ga at­si­ran­da daug jė­gų, jis tam­pa ag­re­sy­vus. Pas­ku­ti­nė li­gos sta­di­ja trun­ka 12-20 va­lan­dų. Pa­ra­ly­žiuo­ja­mos ga­lū­nės, lie­žu­vis, vei­do rau­me­nys ir ki­tų or­ga­nų au­di­niai. Žmo­gus mirš­ta.

Nė­ra ži­no­ma nė vie­no at­ve­jo, kad žmo­gus, ser­gan­tis pa­tvir­tin­ta pa­siut­li­ge, bū­tų pa­svei­kęs. Yra tik ke­li ap­ra­šy­mai apie pa­svei­ku­sius li­go­nius, ku­riems bu­vo įta­ria­ma pa­siut­li­gė, ta­čiau vi­sais šiais at­ve­jais pa­siut­li­gės diag­no­zė bu­vo tik įta­ria­ma, bet ne­pat­vir­tin­ta.

Vie­nin­te­lis pro­fi­lak­ti­kos bū­das

Spe­cia­lis­tė per­spė­ja, kad jei įkan­do, ap­dras­kė ar ap­sei­lė­jo koks nors įtar­ti­nas gy­vū­nas, pir­miau­sia įkan­di­mo vie­tą rei­kia nu­plau­ti šva­riu van­de­niu ir stip­riu mui­lo tir­pa­lu bei de­zin­fe­kuo­ti žaiz­dos kraš­tus jo­du ar spi­ri­tu. Šios prie­mo­nės neap­sau­go nuo už­si­krė­ti­mo, ta­čiau pail­gi­na in­ku­ba­ci­nio pe­rio­do truk­mę ir pa­di­di­na sėk­min­gos imu­nop­ro­fi­lak­ti­kos ti­ki­my­bę. Jei įkan­do ži­no­mas gy­vū­nas, pa­vyz­džiui, kai­my­no šuo, pa­si­tei­rau­ki­te jo šei­mi­nin­ko, ar au­gin­ti­nis bu­vo pa­skie­py­tas nuo pa­siut­li­gės. Įkan­dus ne­ži­no­mam gy­vū­nui, bū­ti­na ne­del­siant kreip­tis į gy­dy­to­ją, ku­ris pa­skirs skie­pi­ji­mo prieš pa­siut­li­gę kur­są.

Kai šu­nys, ka­tės, lau­ki­niai žvė­rys ap­kan­džio­ja gy­vu­lius, bū­ti­na sku­biai pra­neš­ti ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jui, me­di­ci­nos tar­ny­boms ir vyk­dy­ti jų nu­ro­dy­mus. Šu­nys, ka­tės ir ki­ti gy­vū­nai, ap­kan­džio­ję žmo­nes ar gy­vu­lius, tu­ri bū­ti pri­sta­ty­ti į ve­te­ri­na­ri­jos įstai­gą ir 14 die­nų ka­ran­ti­nuo­ja­mi. La­bai svar­bu, kad bū­tų lai­ku nu­sta­ty­ta tiks­li diag­no­zė. Nu­ro­dy­tu lai­ku šu­nų ir ka­čių sa­vi­nin­kai pri­va­lo juos pro­fi­lak­tiš­kai skie­py­ti nuo pa­siut­li­gės. Bū­ti­na lai­ky­tis gy­vū­nų lai­ky­mo tai­syk­lių.

Spe­cia­lis­tė tvir­ti­na, kad 2006 m. Vals­ty­bi­nei mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bai pra­dė­jus ša­ly­je vyk­dy­ti lau­ki­nių gy­vū­nų ora­li­nę vak­ci­na­ci­ją, gam­ti­nių pa­siut­li­gės ži­di­nių la­bai su­ma­žė­jo. 2009 m. ir per 2011 m. pir­mą­jį pus­me­tį Šiau­lių ap­skri­ty­je gam­ti­nių pa­siut­li­gės ži­di­nių ne­bu­vo už­re­gist­ruo­ta. Lau­ki­nių gy­vū­nų ora­li­nė vak­ci­na iš­mė­to­ma taip, kad gy­ven­to­jai ir na­mi­niai gy­vū­nai ne­tu­rė­tų są­ly­čio su jau­ku ir vak­ci­na. Jei gy­ven­to­jai tu­ri kon­tak­tų su lau­ki­nių gy­vū­nų pa­siut­li­gės vak­ci­na, vak­ci­nai (plas­ti­ki­nės aliu­mi­ni­nės liz­duo­tės, įdė­tos į jau­ką, tu­ri­niui) pa­te­kus į akis, bur­ną, no­sį ar ant pa­žeis­tos odos, bū­ti­na ne­del­siant kreip­tis me­di­ci­ni­nės pa­gal­bos. To­kiais at­ve­jais žmo­nės taip pat tu­ri bū­ti skie­pi­ja­mi nuo pa­siut­li­gės.

Ver­ti­na­ma per men­kai

Iki šiol nie­kam ne­pa­vy­ko ras­ti veiks­min­go pa­siut­li­gės gy­dy­mo. Vie­nin­te­lis bū­das iš­gel­bė­ti pa­siut­li­ge už­krės­tą žmo­gų – lai­ku jį pa­skie­py­ti, to­dėl įkan­dus bet ko­kiam gy­vū­nui itin svar­bu kreip­tis į as­mens svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­gą. Gy­dy­to­jas, įver­ti­nęs si­tua­ci­ją ir ga­li­mą ri­zi­ką už­si­krės­ti pa­siut­li­ge, skirs pro­fi­lak­ti­nį pa­siut­li­gės vak­ci­na­ci­jos kur­są. „Skie­pai yra vie­nin­te­lė prie­mo­nė, ga­lin­ti ap­sau­go­ti nuo mir­ties, – tvir­ti­na spe­cia­lis­tė. – Kuo il­giau nu­ken­tė­ję as­me­nys del­sia tai pa­da­ry­ti, tuo pa­sek­mės svei­ka­tai yra sun­kes­nės. Kuo grei­čiau pra­de­da­ma skie­py­ti, tuo grei­čiau pa­sie­kia­mas ap­sau­gi­nis imu­ni­te­to ly­gis. Ge­riau­sia, kai pra­de­da­ma skie­py­ti pir­mą pa­rą po su­ža­lo­ji­mo.“

Pa­siut­li­gės imu­nop­ro­fi­lak­ti­ka ir bū­ti­no­ji me­di­ci­nos pa­gal­ba at­lie­ka­ma vi­siems as­me­nims, ku­rie bu­vo su­ža­lo­ti ar ap­sei­lė­ti ži­no­mų ar ne­ži­no­mų gy­vū­nų. Skie­pi­ji­mai pa­siut­li­gės vak­ci­na yra fi­nan­suo­ja­mi vals­ty­bės biu­dže­to lė­šo­mis, t. y. nu­ken­tė­ju­siam as­me­niui ne­kai­nuo­ja. Nu­ken­tė­ju­siojo pa­rei­ga – nu­sta­ty­tą die­ną at­vyk­ti pa­si­skie­py­ti.

Nu­ken­tė­ju­sie­ji ne­pra­de­da­mi skie­py­ti, jei ži­no­ma, kad ap­kan­džio­jęs gy­vū­nas ne se­niau nei prieš me­tus bu­vo skie­py­tas nuo pa­siut­li­gės ir jei to­kį gy­vū­ną ga­li­ma ste­bė­ti. Jei­gu po 14 die­nų po ap­kan­džio­ji­mo gy­vū­nas yra svei­kas, ap­kan­džio­ta­jam pa­vo­jaus su­si­rgti pa­siut­li­ge nė­ra, to­dėl ne­tiks­lin­ga skir­ti vi­są vak­ci­na­ci­jos kur­są, už­ten­ka tri­jų vak­ci­nos do­zių. Ži­no­ma, prieš tai bū­ti­na pa­si­tar­ti su gy­dy­to­ju. Jei­gu gy­vū­no ste­bė­ti nė­ra ga­li­my­bės (pvz., ap­kan­džio­jęs lau­ki­nis ar ne­ži­no­mas gy­vū­nas pa­bė­go), bū­ti­na ne­del­siant pra­dė­ti skie­py­ti. „Ne­re­tai na­mi­nio gy­vū­no sa­vi­nin­kai ar ki­ti as­me­nys pa­siel­gia neap­gal­vo­tai ir gy­vū­ną, ku­ris ap­kan­džio­jo, už­mig­do ar ima­si ki­tų prie­mo­nių. Tuo­met ne­bė­ra ga­li­my­bės gy­vū­no ste­bė­ti, to­dėl nu­ken­tė­jęs as­muo ne­del­siant tu­ri bū­ti pra­dė­tas skie­py­ti, – pa­sa­ko­ja spe­cia­lis­tė. – Pa­siut­li­gės pro­fi­lak­ti­kos kur­sas – pen­kios vak­ci­nos do­zės (0, 3, 7, 14 ir 28-tą die­ną nuo skie­pi­ji­mo pra­džios). Bū­ti­na lai­ky­tis nu­sta­ty­tų skie­pi­ji­mo ter­mi­nų. Ne­ma­žai as­me­nų, neį­ver­tin­da­mi li­gos pa­vo­jin­gu­mo, at­si­sa­ko skie­py­tis ar­ba pa­tys sa­va­va­liš­kai nu­trau­kia pa­skir­tą skie­pi­ji­mo kur­są ir taip neat­sa­kin­gai ri­zi­kuo­ja sa­vo svei­ka­ta.“

Sie­kiant, kad kuo ma­žiau žmo­nių už­si­krės­tų pa­siut­li­ge, itin svar­bi ir gy­vū­nų sa­vi­nin­kų, ir nu­ken­tė­ju­sių­jų at­sa­ko­my­bė bei są­mo­nin­gu­mas.

* Lai­ku skie­py­ki­te sa­vo au­gin­ti­nius nuo pa­siut­li­gės.

* Neer­zin­ki­te sve­ti­mų šu­nų, šu­nį ve­džio­ki­te su pa­va­dė­liu ir ant­snu­kiu, ne­glos­ty­ki­te, ne­šer­ki­te val­ka­tau­jan­čių gy­vū­nų.

* Pa­ma­tę keis­tai be­siel­gian­tį lau­ki­nį ar na­mi­nį gy­vū­ną, sten­ki­tės jo ne­lies­ti, jei puo­la – gin­ki­tės laz­da ar ki­to­mis prie­mo­nė­mis, ku­rias po to bū­ti­nai su­de­gin­ki­te.

 *Jei be­si­gin­da­mi už­mu­šė­te ar ra­do­te kri­tu­sį gy­vū­ną, ne­lies­ki­te jo, sku­biai kvies­ki­te ve­te­ri­na­ri­jos spe­cia­lis­tus, ku­rie iš­veš gy­vū­ną iš­tir­ti ir at­liks vi­sas rei­kia­mas pro­fi­lak­ti­nes prie­mo­nes ga­li­mo už­kra­to vie­to­je.

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Ju­dė­ji­mas – tai gy­ve­ni­mas. Ne­re­tai šią tie­są pa­ti­ria­me tik tuo­met, kai akis į akį su­si­du­ria­me su plokš­čia­pė­dys­te, ku­ri ci­vi­li­za­ci­jos tei­kia­mų ma­lo­nu­mų dė­ka pa­si­tai­ko taip daž­nai, kad ne­beaiš­ku, ar tai li­ga, ar nor­ma.

No­rint pa­dė­ti for­muo­tis pė­dos skliau­tui, ma­žy­liui rei­kia leis­ti ba­sam vaikš­čio­ti smė­liu ne­si­bai­mi­nant, kad be ba­tų iš­kryps ko­jy­tės. Karolina MICHALAK nuotr.

Kal­ti suau­gu­sie­ji

Anot gy­dy­to­jo or­to­pe­do-trau­ma­to­lo­go Ben­ja­mi­no Či­žiū­no, vi­si gims­ta­me plokš­čia­pė­džiai, o pė­dos skliau­tas pra­de­da for­muo­tis žen­giant pir­muo­sius žings­nius. Tad jei na­muo­se šil­ta, vos tik pra­dė­ju­siam vaikš­čio­ti ma­žy­liui svei­kiau­sia trep­sė­ti ba­so­mis ar­ba apau­tam ko­ji­nai­tė­mis su „stab­džiais“. Juk ne vel­tui sa­ko­ma – jei ba­tai bū­tų rei­ka­lin­gi au­gan­čiam kū­di­kiui, ma­žie­ji su jais gim­tų. No­rint pa­dė­ti for­muo­tis pė­dos skliau­tui, ma­žy­liui rei­kia leis­ti ba­sam vaikš­čio­ti smė­liu ne­si­bai­mi­nant, kad be ba­tų iš­kryps ko­jy­tės, nes smė­lis, kaip ir vi­sas ki­tas ne­ly­gus že­mės pa­vir­šius, pui­kiai ma­sa­žuo­ja pė­das. „Pė­da yra ju­dė­ji­mo sis­te­mos pa­grin­das. Jai ten­ka be­ne di­džiau­sias krū­vis. Tai vie­nin­te­lė kū­no da­lis, ku­ri nuo­lat lie­čia­si su že­me, to­dėl tu­ri­me leis­ti jai „su­rink­ti rei­kia­mą in­for­ma­ci­ją“, – pa­ta­ria or­to­pe­das.

Tai iš kur tiek daug plokš­čia­pė­džių, jei­gu vai­kai gims­ta svei­ko­mis ko­jo­mis? Anot me­di­ko, dau­ge­liu at­ve­jų plokš­čia­pė­dys­tė bū­na įgy­ta dėl ne­tin­ka­mo vai­kų auk­lė­ji­mo ir au­gi­ni­mo. Įgim­ta plokš­čia­pė­dys­tė var­gi­na tik 1 pro­c. žmo­nių. „Vai­ko pė­dos pra­de­da­mos ga­din­ti dar jam ne­gi­mus, jei­gu bū­si­ma ma­ma neįs­ten­gia nėš­tu­mo me­tu at­si­sa­ky­ti aukš­ta­kul­nių“, – sa­ko me­di­kas. Klai­dų neiš­ven­gia­ma ir kū­di­kys­tė­je. Pir­mai­siais gy­ve­ni­mo me­tais ko­jos nė­ra pri­tai­ky­tos sto­vė­ti, ta­čiau tė­vai, pa­ma­tę vai­ko pa­stan­gas sto­tis, sku­ba jį ve­džio­ti. Per di­de­lė naš­ta ko­joms ža­lo­ja ir pė­das. Vė­liau vos tik pra­dė­ję vaikš­čio­ti vai­kai apau­na­mi minkš­tais plo­na­pa­džiais ba­tais. Anot me­di­ko, rū­pi­nan­tis svei­ko­mis ma­žy­lio ko­jo­mis, pir­mie­ji ba­tu­kai, kaip, be­je, ir vi­si ki­ti, ku­riuos pirk­si­te vė­liau, tu­ri bū­ti tvir­ti, ge­rai pri­lai­ky­ti čiur­ną, su už­kul­niu ir už­pen­čiu.

Ken­čia or­ga­niz­mas

Plokš­čia­pė­dys­tė – ne tik kos­me­ti­nis de­fek­tas, bet ir sun­ki luo­ši­nan­ti li­ga, dėl ku­rios ei­se­na tam­pa sun­ki, var­gi­nan­ti ir skaus­min­ga, su­trik­dan­ti čiur­nos, ke­lio, klu­bo są­na­rių, stu­bu­ro vys­ty­mą­si. Pab­lo­gė­ja vi­daus or­ga­nų veik­la, ima skau­dė­ti kak­lą, var­gi­na gal­vos skaus­mai. Tai­gi pė­dų pro­ble­mos tie­sio­giai ar ne­tie­sio­giai su­ke­lia dau­gy­bę pro­ble­mų vi­sa­me or­ga­niz­me. Ant ko­jų for­muo­ja­si nu­try­ni­mai ir nuo­spau­dos, pa­ma­žu tam­pa sun­ku vaikš­čio­ti ne tik ap­sia­vus siau­rus ba­te­lius su pa­kul­ne, bet ir ap­skri­tai bet ko­kius ba­tus. „Pė­dai ten­ka iš­lai­ky­ti ir ne­šti kū­no svo­rį. Tai tu­ri bū­ti la­bai tvir­tas ir ne­prie­kaiš­tin­gai vei­kian­tis me­cha­niz­mas su il­ga­lai­ke vei­ki­mo ga­ran­ti­ja. Tai tar­si ma­ši­nos ra­tai, vi­sa­pu­siš­kai są­ly­go­jan­tys ma­ši­nos tech­ni­nę būk­lę, – vaiz­džiai pa­ly­gi­na gy­dy­to­jas. – Kai tam­pa sun­ku vaikš­čio­ti ar­ba ima ka­muo­ti pė­dų skaus­mai, žmo­gus krei­pia­si į gy­dy­to­ją ti­kė­da­ma­sis, kad šis skirs or­to­pe­di­nius įtva­rus (įdėk­las į ava­ly­nę – aut. pa­st.), nuo ku­rių plokš­čia­pė­dys­tė iš­nyks. Įt­va­rai, už ku­riuos žmo­nės ne­ma­žai mo­ka, ti­kė­da­mie­si ste­buk­lo, ne­gy­do, o tik trum­pai ap­sau­go nuo per­ne­lyg di­de­lio pė­dos ap­kro­vi­mo. Pa­cien­tai, ku­riems bu­vo su­gip­suo­ta ko­ja ar ran­ka, pa­ty­rė, kad po ke­lių sa­vai­čių pra­de­da at­ro­fuo­tis rau­me­nys. Toks pat li­ki­mas nu­tiks ir pė­dų rau­me­nims, jei­gu įtva­rus ne­šio­si­te nuo­lat.“

Jei­gu iš tie­sų bū­ti­nos or­to­pe­di­nės prie­mo­nės, ge­riau­sia, kad jas pa­rink­tų gy­dy­to­jas or­to­pe­das, ku­riam re­ko­men­da­vus, or­to­pe­das tech­ni­kas pa­ga­mins in­di­vi­dua­lius įdėk­lus, skir­tus pė­dos naš­tai pa­leng­vin­ti. Ge­ras pė­dos įtva­ras yra toks pat ne­pa­kar­to­ja­mas, kaip ir jū­sų pė­da. Ga­mi­nant juos, tu­ri bū­ti at­si­žvelg­ta ir į žmo­gaus veik­lą, pa­vyz­džiui, įtva­rai tu­ri bū­ti kie­tes­ni, jei­gu dar­be daug lai­ko pra­lei­džia­ma sto­vint. Or­to­pe­di­nės prie­mo­nės re­ko­men­duo­ti­nos žmo­nėms, tu­rin­tiems ant­svo­rio, dir­ban­tiems sun­kų dar­bą ir pan.

Vai­kams iki ket­ve­rių me­tų am­žiaus ne­re­ko­men­duo­ja­ma ne­šio­ti pė­dos įtva­rų, ka­dan­gi jų pė­dos su­plokš­tė­ji­mas yra fi­zio­lo­gi­nis, to­dėl įtva­rai ypač pa­ste­bi­mai nu­slo­pi­na rau­me­nų ak­ty­vu­mą, nes vai­kų svo­ris per ma­žas, kad su­spaus­tų skliau­tų at­ra­mas, sta­tant pė­dą ant že­mės ir per­ke­liant ant jos kū­no svo­rį. Be to, įtva­rai truk­do vai­kų pė­doms tin­ka­mai slo­pin­ti žings­nio smū­gį. Pė­dos įtva­rai ne­kenks­min­gi 7-8 gy­ve­ni­mo me­tais, nes tuo­met pė­dų skliau­tai for­muo­ja­si grei­čiau­siai, ta­čiau kiek­vie­nas at­ve­jis yra in­di­vi­dua­lus. Jei­gu gy­dy­to­jas vis dėl­to re­ko­men­duo­ja ma­ža­me­čiui ne­šio­ti pė­dos įtva­rus, gy­dy­mą įdėk­lais rei­kia tai­ky­ti kar­tu su pė­dų gim­nas­ti­kos pra­ti­mais. Įt­va­rais bus for­muo­ja­mi pė­dų skliau­tai, o gim­nas­ti­kos pra­ti­mais stip­ri­na­mi rau­me­nys, ku­rių ak­ty­vu­mas slo­pi­na­mas ne­šio­jant įdėk­lus.

Or­to­pe­dų „duo­na“ – mo­te­rys

„Gy­ve­na­me to­kio­je kli­ma­to zo­no­je, ku­rio­je be ba­tų ap­siei­ti neį­ma­no­ma. Ci­vi­li­za­ci­jos men­kai pa­veik­to­se ša­ly­se, pa­vyz­džiui, Af­ri­ko­je, plokš­čia­pė­dys­tė ap­tin­ka­ma itin re­tai, – sa­ko gy­dy­to­jas. – Pė­da yra pri­tai­ky­ta vaikš­čio­ti ne­ly­giu pa­vir­šiu­mi. Na­tū­ra­lus pa­vir­šius pė­doms – stang­rus, ne­ly­gus, šiurkš­tus: že­mė, smė­lis, mo­li­nė as­la. Toks pa­vir­šius ir ma­sa­žuo­ja, ir tre­ni­ruo­ja pė­dos lin­kį. De­ja, ci­vi­li­za­ci­jai spar­čiai žen­giant į prie­kį, vaikš­čio­ja­me vi­siš­kai ki­to­kiu pa­vir­šiu­mi – as­fal­tu, ply­te­lė­mis, par­ke­tu.“

Ki­ta la­bai rim­ta pro­ble­ma – įvai­raus laips­nio plokš­čia­pė­dys­tė, apie ku­rią anks­čiau bu­vo pri­si­me­na­ma tik šau­kiant jau­nuo­lį į ka­riuo­me­nę. Šis ne­ga­la­vi­mas ka­muo­ja mi­li­jo­ną Lie­tu­vos žmo­nių, iš ku­rių 90 pro­c. su­da­ro mo­te­rys, dėl ma­dos pri­vers­tos avė­ti de­for­muo­jan­čius aukš­ta­kul­nius ba­te­lius. Aukš­ta­kul­niai ba­te­liai siau­rais ga­lais svo­rį per­ke­lia ant pirš­tų pa­di­kau­lio gal­vu­čių, su­kel­da­mi dau­ge­liui mo­te­rų sker­si­nę plokš­čia­pė­dys­tę ir ko­jos nykš­čio iš­kry­pi­mą į šo­ną. „Kuo aukš­tes­nis ba­to kul­nas, tuo di­des­nė prie­ki­nės pė­dos da­lies de­for­ma­ci­ja“, – tvir­ti­na gy­dy­to­jas. Il­giau avint ankš­tus ba­tus smai­lė­jan­čiais ga­lais, iš­šo­ka pė­dos kau­liu­kai, nes pirš­tai nuo­lat spau­džia­mi. Be to, spau­džia­mi ir ner­vai, pla­tė­ja prie­ki­nė pė­dos da­lis, nuo­lat vargs­ta jos kau­lai, silp­nė­ja raiš­čiai, trum­pė­ja Achi­lo saus­gys­lė, ga­li at­si­ras­ti ve­nų va­ri­ko­zė. „De­ja, jau­nos mo­te­rys, be­si­skun­džian­čios ko­jų skaus­mais, apie to­li­mes­nes pa­sek­mes ne­gal­vo­ja“, – sa­ko gy­dy­to­jas.

Prie­var­tau­ja­ma pė­da ker­ši­ja

Tin­ka­ma ava­ly­nė – ne tik ge­ros nuo­tai­kos ir pui­kios sa­vi­jau­tos prie­žas­tis. Avė­ti pa­to­gius, ko­jų ne­var­žan­čius ba­tus yra la­bai svar­bi są­ly­ga svei­ka­tai iš­sau­go­ti. „Kaip ir žmo­gaus iš­vaiz­da, taip ir pė­dos ana­to­mi­ja yra įvai­ri. Vie­nų pė­dos bū­na siau­ros ir il­gos, ki­tų – pla­čios ir trum­pos, vie­nų pė­dos skliau­tai yra aukš­tes­ni, ki­tų – že­mes­ni ir pan. Kol ne­skau­da, į to­kius da­ly­kus daž­niau­siai ne­krei­pia­me dė­me­sio“, – sa­ko or­to­pe­das.

Ren­kan­tis ba­tus, pa­ts ge­riau­sias pa­ta­rė­jas – skaus­mas. Ba­tai tu­ri bū­ti pa­to­gūs vos tik juos ap­sia­vė­te, bet koks dis­kom­for­to po­jū­tis yra vie­nas iš sig­na­lų, kad ava­ly­nė nė­ra tin­ka­ma. Ma­tuo­da­mie­si ne­pa­mirš­ki­te ap­siau­ti ir ant­ro­jo ba­to, kad dar vaikš­čio­da­mi par­duo­tu­vė­je pa­jus­tu­mė­te, ar apa­vas iš tie­sų jums tin­ka­mas. Klai­din­ga rink­tis siau­res­nius ba­tus ma­nant, kad pra­si­temps, nes dau­gu­ma jų ga­mi­na­mi iš sin­te­ti­nių me­džia­gų, ku­rios ne­si­tem­pia. Tem­pia­si tik itin ge­ros odos ba­tai. Svar­biau­sia pa­si­rink­ti tuos, ku­rie la­biau­sia ati­tin­ka pė­dos for­mą, ta­čiau, anot me­di­ko, mo­te­rys apa­vą ren­ka­si pa­gal tuo me­tu vy­rau­jan­čią ma­dą, daž­niau­siai siū­lan­čią siau­rė­jan­čius ba­tus, ku­riuo­se pirš­tai pra­ran­da ga­li­my­bę ei­nant skės­tis į šo­nus. Įs­pau­dus pė­dą į ba­tą tar­si į gip­są, il­gai­niui at­ro­fuo­ja­si pė­dos rau­me­nys, pė­da pra­ran­da ga­li­my­bę nor­ma­liai funk­cio­nuo­ti.

Rek­la­ma tei­gia, kad jei nu­si­pirk­si ba­tus-tre­ni­ruok­lius, bus iš­spręs­tos vi­sos ta­vo svei­ka­tos pro­ble­mos. Ar tai įma­no­ma? „Ma­sa­jų ba­tai nė­ra skir­ti kas­dien avė­ti. Dėl „svei­kų“ ma­sa­jų ba­tų Va­ka­rų pa­sau­lis kraus­to­si iš pro­to – jie avi­mi ne tik lais­va­lai­kiu, spor­tuo­jant, bet ir kas­dien ei­nant į dar­bą, vers­lo ar pri­va­čius su­si­ti­ki­mus. Pa­ra­dok­sas, kad ma­sa­jų ba­tų tė­vy­nė­je Švei­ca­ri­jo­je už­draus­ta dar­bo me­tu juos avė­ti, nes pa­dau­gė­jo trau­mų, mat su jais ne tik ko­ja, bet ir kū­nas yra ne­sta­bi­lios pa­dė­ties. Tai ba­tai-tre­ni­ruok­liai, o kiek lai­ko per die­ną jais ap­sia­vę įsteng­si­te vaikš­čio­ti, pri­klau­so nuo jū­sų fi­zi­nio pa­si­ren­gi­mo, svo­rio ir pan.“ – sa­ko gy­dy­to­jas.

Tai­gi prieš pra­de­dant pė­dą prie­var­tau­ti ver­ta rim­tai pa­gal­vo­ti, nes suau­gu­siems ir pa­gy­ve­nu­siems žmo­nėms pė­das at­sta­ty­ti sun­kiai įma­no­ma, o ne­gy­do­ma plokš­čia­pė­dys­tė pro­gre­suo­ja, de­for­ma­ci­ja įgy­ja vis sun­kes­nį laips­nį, kol ga­liau­siai pa­da­ro žmo­gų neį­ga­lų. „Yra apie 300 ope­ra­ci­jos bū­dų, ta­čiau nė vie­nas jų 100 pro­c. pro­ble­mos neišsp­ren­džia, ypač jei­gu po ope­ra­ci­jos griež­tai ne­si­lai­ko­ma me­di­kų nu­ro­dy­mų ir vėl grįž­ta­ma prie aukš­ta­kul­nių siau­rų ba­tų“, – sa­ko gy­dy­to­jas.

Pro­fi­lak­ti­ka

Plokš­čia­pė­dys­tės leng­viau iš­veng­ti, nei ją iš­gy­dy­ti. Itin efek­ty­vios prie­mo­nės tos, ku­rioms rei­kia šiek tiek pa­stan­gų ir ryž­to. „Vaikš­čio­ji­mas ba­so­mis – pi­giau­sia ir efek­ty­viau­sia pro­fi­lak­ti­ka, nes pa­de esan­tys re­cep­to­riai gau­na dau­gy­bę im­pul­sų, ver­čian­čių pė­dų rau­me­nis su­si­trau­ki­nė­ti, to­dėl jie stip­rė­ja ir vys­to­si. Vi­di­nis pė­dos skliau­tas yra kur kas jaut­res­nis už išo­ri­nį, to­dėl vaikš­čio­da­mi ba­so­mis la­biau re­mia­mės išo­ri­niu pė­dos skliau­tu, ne­no­ro­mis tre­ni­ruo­da­mi tai­syk­lin­gą pė­dos my­ni­mą.“

Ka­dan­gi šiuo­lai­ki­nis gy­ve­ni­mo bū­das ne­pa­lan­kus stip­rioms ko­joms iš­si­vys­ty­ti, rei­kia ieš­ko­ti ga­li­my­bių joms stip­rin­ti. Be­ne la­biau­siai ga­li pa­dė­ti ma­sa­žas ir mankš­ta. „Esa­me įpra­tę kruopš­čiai rū­pin­tis sa­vo vei­du, ran­ko­mis, kū­no li­ni­jo­mis. Lie­ja­me pra­kai­tą spor­to sa­lė­se, kad su­stip­rin­tu­me pil­vo rau­me­nis, at­lie­ka­me pra­ti­mus stu­bu­ro naš­tai pa­leng­vin­ti, pa­mirš­da­mi svar­bias sa­vo kū­no da­lis – pė­das, – pri­me­na or­to­pe­das. – Ge­riau­sia pa­si­rink­ti pra­ti­mus, ku­rie nu­var­gu­sioms pė­doms pa­dė­tų at­si­pa­lai­duo­ti. Pra­ti­mai nė­ra su­dė­tin­gi, te­rei­kia šiek tiek lai­ko ir no­ro juos at­lik­ti. Dė­me­sys pė­doms tu­ri bū­ti neat­sie­ja­ma mū­sų kas­die­nio rū­pi­ni­mo­si sa­vi­mi ri­tua­lo da­lis.“

Daug dė­me­sio rei­kia skir­ti tin­ka­mai ava­ly­nei ir tik rei­ka­lui esant, gy­dy­to­jui spe­cia­lis­tui re­ko­men­da­vus, nau­do­ti spe­cia­lius or­to­pe­di­nius pa­du­kus. Va­ka­rais bū­ti­na nau­do­ti pė­dų hi­gie­nos ir prie­žiū­ros prie­mo­nes, ge­ri­nan­čias krau­jo­ta­ką.

Vie­nas iš mi­tų – tvir­ti­ni­mas, kad se­nat­vė­je rau­me­nys silp­nė­ja ir jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma su­grą­žin­ti jė­gos. Anot me­di­ko, gy­ve­ni­mas ne­re­tai to­kius tei­gi­nius su­griau­na. Yra ne­ma­žai se­nų žmo­nių, ku­rie, re­gu­lia­riai tre­ni­ruo­da­mie­si, ge­ro­kai su­stip­ri­no sa­vo pė­das ir at­si­kra­tė ko­jų skaus­mų, ta­po vėl dar­bin­gi. Ma­sa­žas vy­res­niems žmo­nėms taip pat duo­da stul­bi­na­mą efek­tą. Vy­res­niems žmo­nėms pa­tar­ti­na vaikš­čio­ti, nes tin­gi­niau­da­mi jie ne­tu­rės stip­rių pė­dų. Vaikš­čio­ji­mas yra pa­ts ge­riau­sias ko­jas stip­ri­nan­tis pra­ti­mas, ži­no­ma, rei­kia pa­si­rink­ti tin­ka­mą ava­ly­nę. Ta­čiau šiukš­tu ne­per­len­ki­te laz­dos – jei­gu jau pa­var­go­te, va­di­na­si, atė­jo me­tas pail­sė­ti, nes poil­sis iš­spren­džia dau­ge­lį pro­ble­mų.

Vi­siems ži­no­mos ryš­kiai oran­ži­nių me­det­kų (ka­len­du­lų) gy­do­mo­sios sa­vy­bės. Ji pui­ki jau tuo, kad žy­di nuo va­sa­ros pra­džios iki ru­dens pa­bai­gos. Apie tai by­lo­ja ir pa­va­di­ni­mas, ki­lęs iš lo­ty­niš­ko žo­džio „ka­len­dae“, ku­ris se­no­vės ro­mė­nų ka­len­do­riu­je reikš­da­vo „pir­mą­ją mė­ne­sio die­ną“. Be­je, Vi­dur­že­mio jū­ros re­gio­ne, ka­len­du­los gim­ti­nė­je, jos ryš­kius žie­de­lius ga­li­ma re­gė­ti be­veik iš­ti­sus me­tus.

Pir­ma tarp vais­ta­žo­lių

Ne­pap­ras­tą po­pu­lia­ru­mą „ry­žo­ji“ gra­žuo­lė įgi­jo sa­vo gy­do­mų­jų ga­lių dė­ka. Se­no­vė­je jos pa­gal­ba bū­da­vo gy­do­mos am­pu­ta­ci­jų žaiz­dos, gelbs­ti­ma­si nuo pū­li­nių už­de­gi­mų, ska­lau­ja­ma gerk­lė ser­gant an­gi­na ir sto­ma­ti­tu. Be ete­ri­nių alie­jų, me­det­kų žie­de­liuo­se yra vi­ta­mi­no „C“, da­žan­čio­sios me­džia­gos, fi­ton­ci­dų, sa­po­ni­nų, olei­no rūgš­ties, rau­gi­nių me­džia­gų.

Me­det­kų žie­de­liai ir la­pe­liai ren­ka­mi žy­dė­ji­mo me­tu. Ge­riau­sia rink­ti sau­lė­tu oru, o džio­vin­ti pa­vė­sy­je. Iš­džio­vin­tas vais­ta­žo­les sau­go­ki­te san­da­riai už­da­ry­tuo­se in­de­liuo­se.

Daug pri­rink­ti šių vais­tin­gų­jų au­ga­lė­lių ne­de­rė­tų – ar­tė­jant pa­va­sa­riui, jos pa­ma­žu pra­de­da pra­ras­ti gy­do­mą­sias sa­vy­bes.

Nau­ja ar se­niai pri­mirš­ta se­na?

Tai, kad me­det­kos ga­li bū­ti nau­do­ja­mos ir mais­tui, ži­no ne kiek­vie­na šei­mi­nin­kė. O be rei­ka­lo – šios žo­ly­tės su­tei­kia ge­ro aro­ma­to sriu­boms ir mė­sos pa­tie­ka­lams.

Su­džio­vin­tus žied­la­pius ga­li­ma su­smul­kin­ti ir su­mai­šy­ti su iš­tir­pin­tu svies­tu – bus pui­kus pa­da­žas paukš­tie­nos ir žu­vies pa­tie­ka­lams.

Ry­žiai įgaus neįp­ras­tai gra­žią oran­ži­nę spal­vą, jei­gu vir­da­mi įber­si­me džio­vin­tų me­det­kų la­pe­lių.

Dar­žo­vių sa­lo­tos taip pat efek­tin­gai at­ro­dys, jas pa­bars­čius oran­ži­niais me­det­kų žied­la­piais.

Ir dak­ta­rams, ir dar­ži­nin­kams

Kad žaiz­dos už­gy­tų ne­su­pū­lia­vu­sios, už­dė­ki­te ant jų komp­re­sus iš me­det­kų žie­dų ir pe­ly­no la­pe­lių nuo­vi­ro.

Straz­da­nas ga­li­ma nu­švie­sin­ti, pa­te­pant vei­dą sul­ti­mis, iš­spaus­to­mis iš me­det­kų la­pe­lių, ly­gio­mis da­li­mis su­mai­šy­tų su cit­ri­nos sul­ti­mis, ser­ben­tų uo­gų sun­ka ar mig­do­lų alie­ju­mi.

Jei pū­liuo­ja akys, ant vo­kų už­dė­ki­te komp­re­sė­lius, su­vil­gy­tus me­det­kų la­pe­lių ir žie­de­lių nuo­vi­re.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė

Jus­tė GAU­DINS­KAI­TĖ

Vei­do gro­žiu rū­pi­na­mės vi­suo­met, ta­čiau ypač gra­žūs no­ri­me at­ro­dy­ti va­sa­rą ar per ato­sto­gas. De­gi­na­mės sau­lė­je ma­ny­da­mi, kad iš­nyks vei­do spuo­gai, įvai­rio­mis pro­ce­dū­ro­mis no­ri­me pa­jau­nin­ti odą, nuim­ti jos su­ra­gė­ju­sį sluoks­nį, at­lik­ti vei­do va­ly­mą ar pi­lin­gą bei įvai­rias la­ze­ri­nes pro­ce­dū­ras. Kai ku­rie gro­žio sa­lo­nai, bū­tent sau­lė­tuo­ju pe­rio­du pra­de­da įvai­rias to­kių pro­ce­dū­rų ak­ci­jas, skel­bia nuo­lai­das ir siū­lo pa­si­nau­do­ti iš­skir­ti­niais pa­siū­ly­mais. Ta­čiau ar tik­rai ver­ta tuo su­si­gun­dy­ti? Ne vie­na grį­žu­si po sau­lė­to sa­vait­ga­lio pa­jū­ry­je ar va­sa­ros pa­bai­go­je pa­ste­bi, kad ant vei­do bei kū­no iš­ryš­kė­jo įvai­rios pig­men­ti­nės dė­mės, o tam­ses­ni ran­de­liai li­kę po spuo­gų ir spuo­ge­lių neiš­nyks­ta net įpu­sė­jus ru­de­niui, kai va­sa­ros įde­gis ima bluk­ti. Apie vi­sa tai pa­sa­ko­jo kos­me­to­lo­gė Na­ta­li­ja Ro­ma­no­va.

Saulėtuoju metu reikėtų vengti ne tik įvairių agresyvių veido priežiūros procedūrų, bet ir peržiūrėti kremų sudėtį ar juose nėra rugščių, galinčių paskatinti odos pigmentaciją. Slavomir ULICNY nuotr.

Ar va­sa­rą spuo­gų iš tie­sų su­ma­žė­ja?

Vi­suo­me­nė­je pa­pli­tęs tei­gi­nys, jog va­sa­ros me­tu vei­do spuo­gų su­ma­žė­ja. Tuo tar­pu kos­me­to­lo­gė tei­gia, jog sau­lė – dvi­pu­sis reiš­ki­nys.  To­kį tei­gi­nį rei­kė­tų ver­tin­ti la­bai at­sar­giai, nes spuo­gų nuo sau­lės ga­li net pa­dau­gė­ti. Pas­ta­rie­ji at­si­ran­da dėl to, kad į pa­vir­šių iš or­ga­niz­mo ver­žia­si rie­ba­lai. Sau­lė džio­vi­na odą, tad rie­ba­lų su­si­da­ro ma­žiau. „Ta­čiau bū­ki­te at­sar­gūs, nes oda lin­ku­si pri­pras­ti prie sau­lės, o kai jos bū­na per daug, rie­ba­lai ga­li iš­si­verž­ti dvi­gu­bai dau­giau ir tuo­met spuo­gų dar pa­dau­gės,“ – tei­gia N. Ro­ma­no­va. Ki­taip sa­kant, su sau­le rei­kia drau­gau­ti, bet la­bai sai­kin­gai.

„Kai tik pra­si­de­da va­sa­ra, rie­bią odą tu­rin­čioms klien­tėms sa­kau, kad joms odos būk­lė pa­ge­rės, bet pikt­nau­džiau­ti sau­le ne­reikė­tų,“ – per­spė­ja kos­me­to­lo­gė. Po ke­lių pa­si­kai­ti­ni­mų, mo­te­rys sau­lės tu­rė­tų veng­ti ir  odą deng­ti. Iš pra­džių efek­tas ge­ras, bet po to atei­na nei­gia­mi re­zul­ta­tai. „Su kiek­vie­nu pa­si­de­gi­ni­mu ga­li at­si­ras­ti vis dau­giau spuo­gų, tai la­bai ap­gau­lin­gas da­ly­kas – mū­sų oda iš pra­džių da­ro vie­ną žings­nį į prie­kį, o vė­liau du at­gal,“ – sa­ko spe­cia­lis­tė.

Sau­lė at­nau­jin­tą odą tuoj pat „ka­bi­na“

Kos­me­to­lo­gė pa­gal struk­tū­rą, mū­sų vei­do odą api­bū­di­na kaip sluoks­niuo­tą py­ra­gą – yra gry­na der­ma, po­der­mi­nis sluoks­nis, epi­der­mi­nis ir vir­šu­ti­nis ra­gi­nis sluoks­nis. Ra­gi­nis sluoks­nis – tai at­gy­ve­nu­si oda. Ji su­si­de­da iš žvy­ne­lių ir yra tru­pu­tė­lį at­si­lu­pu­si nuo epi­der­mio. Šis sluoks­nis ver­ti­na­mas dve­jo­pai: iš vie­nos pu­sės jis vei­dui nau­din­gas, nes su­tei­kia ap­sau­gą, o iš ki­tos – sen­di­na mū­sų odą. Da­rant vei­do va­ly­mą, nai­ki­na­mas bū­tent vir­šu­ti­nis ra­gi­nis sluoks­nis. Ta­da vei­do oda lie­ka su epi­der­miu, tad iš vir­šaus ji neap­sau­go­ta. Sau­lė tu­ri ult­ra­vio­le­ti­nių spin­du­lių, ku­rie to­kią gy­vą, jau­ną odą tuoj pat „ka­bi­na“. Ji taip pat sėk­min­gai vei­kia ir su­ra­gė­ju­sią odą, ta­čiau, kai yra ra­gi­nis sluoks­nis, odos pra­lai­du­mas sau­lei la­bai men­kas. Vei­kia­ma sau­lės, neap­sau­go­ta „pli­ka“ oda pra­de­da ak­ty­viai ga­min­ti me­la­ni­ną, ku­ris jai su­tei­kia at­spal­vį. Kai ku­rios tuo džiau­gia­si, nes va­sa­riš­kas įde­gis vis dar ma­din­gas. „Įde­gis tu­ri ir mi­nu­sų, nes ga­li pa­kenk­ti odai, – per­spė­ja vei­do odos spe­cia­lis­tė. – Me­la­ni­nui pra­dė­jus ga­min­tis la­bai spar­čiai, at­si­ran­da pig­men­ti­nių dė­mių, su ku­rio­mis ko­vo­ti la­bai sun­ku“. Ypač pa­vo­jin­ga, kai ult­ra­vio­le­ti­niai spin­du­liai yra stip­rūs. Jei ki­tą die­ną po vei­do va­ly­mo mo­te­ris iš­vyks­ta į Tur­ki­ją ato­sto­gau­ti, la­bai di­de­lė ti­ki­my­bė, kad jai at­si­ras pig­men­ti­nių dė­mių.

Ap­sau­gi­nis kre­mas bū­ti­nas!

Jei ne­tu­ri­te ki­to pa­si­rin­ki­mo ir jums bū­ti­nai rei­kia vei­do va­ly­mo ar ki­tų ag­re­sy­vių pro­ce­dū­rų, ta­da ne­pa­mirš­ki­te ap­sau­gi­nių kre­mų nuo sau­lės, ku­rie su­švel­ni­na, ar net vi­sai pa­de­da iš­veng­ti dė­mių. To­kie kre­mai ypač rei­ka­lin­gi žmo­nėms, tu­rin­tiems pro­ble­mi­nę vei­do odą, ku­riai būtina vi­sa­pu­siš­ka prie­žiū­ra, ta­me tar­pe ir va­ly­mas. „Šie kre­mai su­kur­ti tam, kad va­sa­ros me­tu žmo­nės ga­lė­tų ne­nut­rauk­ti vei­do odos va­ly­mų ir kad jie ne­kenk­tų, o tik pa­dė­tų žmo­gui,“ – tei­gia N. Ro­ma­no­va. Ži­no­ma, po vei­do odos va­ly­mo va­sa­rą, kos­me­to­lo­gė tie­siog pri­va­lo žmo­gui pa­sa­ky­ti, kad įsi­gy­tų ap­sau­gi­nį kre­mą nuo sau­lės, ma­žes­nio ar di­des­nio po­vei­kio – pa­gal odos jaut­ru­mą. Juo rei­kia pa­tep­ti ir po pro­ce­dū­ros iš­lei­džiant žmo­gų iš sa­lo­no. Be­je, kre­mus nuo sau­lės rei­kia nau­do­ti ir po rūgš­ti­nės pro­ce­dū­ros.

Kre­mą nuo sau­lės re­ko­men­duo­ja­ma tep­ti ne atė­jus į plia­žą de­gin­tis. „Rei­kia, kad jis įsi­ger­tų į odą, to­dėl re­ko­men­duo­ja­ma juo pa­si­tep­ti anks­čiau,“ – tei­gia spe­cia­lis­tė. Tar­ki­me, at­si­kė­lus ry­te, dar bū­nant na­muo­se. Nes atė­jus į plia­žą, jau ga­li bū­ti per vė­lu, oda ne­su­rea­guos į kre­mo po­vei­kį.

Rūgš­ti­nės pro­ce­dū­ros

Va­sa­ros me­tu ge­riau pa­si­rink­ti švel­nes­nį vei­do odos va­ly­mą. Ga­li­ma va­ly­ti ne me­cha­niš­kai, o che­mi­niu bū­du ar­ba kau­kė­mis, tai „leng­ves­ni“ vei­do va­ly­mo bū­dai. Da­bar po­pu­lia­rė­ja vei­do va­ly­mas su rūgš­ti­mi. „Nors rūgš­ti­nė pro­ce­dū­ra su gliu­ko­li­nėm rūgš­tim vei­dui ga­na ag­re­sy­vi, nes ji dir­gi­na vir­šu­ti­nį ra­gi­nį sluoks­nį, ta­čiau at­jau­ni­na odą,“ – tei­gia kos­me­to­lo­gė. Oda tam­pa skais­tes­nė, gy­ves­nė, gra­žes­nė. Ta­čiau at­lie­kant pro­ce­dū­rą su rūgš­ti­mi bū­na di­des­nė ri­zi­ka, kad liks dė­mių, nes klien­tų, yra įvai­rių, ir daž­nai jie ne­si­lai­ko nu­ro­dy­mų, kaip elg­tis po pro­ce­dū­ros ar­ba tie­siog pa­mirš­ta nau­do­ti ap­sau­gi­nį kre­mą nuo sau­lės. „Yra to­kių klien­čių, ku­rioms ne­svar­bu ir ne­reikš­min­ga, ko­kius nu­ro­dy­mus jos gau­na.Vė­liau re­zul­ta­tai ga­li bū­ti skau­dūs,“ – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si N. Ro­ma­no­va. To­dėl spe­cia­lis­tė rūgš­ties pro­ce­dū­ras da­ro nuo ru­dens iki pa­va­sa­rio, o va­sa­ros me­tu, esant ak­ty­viai sau­lei, šioms pro­ce­dū­roms per­trau­ka.

La­ze­ris ir pi­lin­gas

Pa­sak kos­me­to­lo­gės, va­sa­rą pa­vo­jin­ga at­lik­ti la­ze­ri­nes odos va­ly­mo pro­ce­dū­ras, to­dėl ge­ruo­se sa­lo­nuo­se jos neat­lie­ka­mos. „La­ze­ris yra la­bai ag­re­sy­vus. Jis nui­ma la­bai daug odos sluoks­nių ir pig­men­ta­ci­ja ga­li bū­ti la­bai ryš­ki,“ – in­for­muo­ja spe­cia­lis­tė. To­dėl ve­nų gy­dy­mas, ka­pi­lia­rų de­gi­ni­mas, ap­ga­mų ar na­vi­kų ša­li­ni­mas su la­ze­riu, tai va­sa­ros me­tu pa­mirš­ta­mos pro­ce­dū­ros. Taip pat dėl ga­li­mos pig­men­ta­ci­jos, pa­vo­jin­gos ir šli­fa­vi­mo pro­ce­dū­ros, bei gi­lus vei­do pi­lin­gas. „Nors pro­gra­ma ir lei­džia da­ry­ti stip­res­nį pi­lin­gą, nes dir­bu su prie­mo­nė­mis iš Is­pa­ni­jos, o jo­je va­sa­ros me­tu la­bai karš­ta ir jie to­kį pi­lin­gą da­ro, ta­čiau aš sa­ve ap­si­drau­džiu ir vi­siems klien­tams pa­sa­kau, kad jo va­sa­ros me­tu neat­lik­siu,“ – tei­gia kos­me­to­lo­gė.

Va­sa­ra skir­ta na­tū­ra­lu­mui

Va­sa­rą kos­me­to­lo­gė siū­lo pa­si­nau­do­ti na­tū­ra­lia gam­tos kos­me­ti­ka – uo­go­mis, vai­siais, dar­žo­vė­mis, aug­me­ni­ja. Jei va­sa­rą ne­spė­jo­te pri­si­rink­ti, vais­ti­nė­se įsi­gy­ki­te ra­mu­nė­lių, me­det­kų ar lie­pos žie­dų, ša­la­vi­jų ir iš­si­vir­ki­te sau to­ni­ką. Ja­me su­vil­gy­tais komp­re­sais nu­va­ly­si­te, bei at­gai­vin­si­te odą. Tie­sa, spe­cia­lis­tė per­spė­ja, jog to­kį to­ni­ką rei­kia nau­do­ti švie­žią.

„Sa­vo klien­tėms sa­kau – pir­ma uo­ga ant vei­do, o ne į bur­ną,“ – juo­kia­si N. Ro­ma­no­va. Odai nau­din­gos ir dar­žo­vės. Agur­kus, po­mi­do­rus, mor­kas iš so­do, su­pjaus­čius skil­ti­mis ga­li­ma dė­ti ant vei­do. Tie­sa, mor­ko­mis pikt­nau­džiau­ti ne­rei­kia, nes pa­gel­to­nuo­sit. Pet­ra­žo­lės, kra­pai taip pat ga­li bū­ti nau­din­gi.

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Nors Lie­tu­vo­je prieš ke­le­tą sa­vai­čių nu­vil­ni­jo skan­da­las dėl Na­cio­na­li­nio krau­jo cent­ro ir ne­ko­ky­biš­ko krau­jo, gy­dy­to­jai vis pri­me­na, kad krau­jo do­no­rys­tės pro­ble­ma ga­na opi. Nors esa­ma daug nea­be­jin­gų žmo­nių, ku­rie au­ko­ja krau­ją, ta­čiau ne vi­sa­da jo pa­kan­ka, o ypač va­sa­ros karš­čiams bei ato­sto­goms pra­re­ti­nus do­no­rų gre­tas. „Ak­ty­viai kvie­čia­me žmo­nes pa­dė­ti pa­pil­dy­ti spar­čiai sen­kan­čias krau­jo at­sar­gas“, – ra­gi­na Krau­jo do­no­rys­tės cent­ro gy­dy­to­ja trans­fu­zio­lo­gė Eleo­no­ra Su­cho­ru­ko­vie­nė.

Gy­dy­to­ja trans­fu­zio­lo­gė Eleo­no­ra Su­cho­ru­ko­vie­nė.

Va­sa­rą pro­ble­ma paašt­rė­ja

Žmo­gaus krau­jas yra uni­ka­lus, tad iki šiol jam nė­ra su­kur­ta dirb­ti­nio pa­kai­ta­lo. Vie­nin­te­lis krau­jo ga­vi­mo šal­ti­nis – ki­ti svei­ki žmo­nės. Ne vel­tui po­pie­žius Jo­nas Pau­lius II do­no­rys­tę pa­va­di­no di­džiau­sia žmo­gaus mei­lės žmo­gui iš­raiš­ka, pri­ly­gin­da­mas ją Kris­taus au­kai, nes šiuo at­ve­ju paau­ko­ja­ma da­le­lė sa­vęs, kad iš­gy­ven­tų ki­tas žmo­gus. „Tik krau­jo do­no­rų dė­ka, sun­kūs li­go­niai ga­li pa­kil­ti iš li­gos pa­ta­lo, ne­pa­si­duo­ti li­gai, o ne­re­tai – iš­si­va­duo­ti iš mir­ties“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Krau­jo po­rei­kis, ypač erit­ro­ci­tų ma­sės, kas­met di­dė­ja, o krau­jo do­no­rų ma­žė­ja. Anot gy­dy­to­jos, krau­jo do­no­rų sty­gius va­sa­rą nė­ra nau­jas reiš­ki­nys, nes šiuo me­tų lai­ku dau­gu­ma žmo­nių ato­sto­gau­ja, o jau­ni­mas, ku­ris yra pa­grin­di­niai do­no­rai, iš­va­žiuo­ja pa­dir­bė­ti į sve­čias ša­lis. „La­bai sma­gu, kad vis daž­niau krau­jo do­no­rais tam­pa jau­ni žmo­nės – atė­ję vie­ną kar­tą, ki­tus kar­tus grįž­ta jau su drau­gais“, – džiau­gia­si me­di­kė.

Tuo tar­pu pra­si­dė­jus ato­sto­gų me­tui, už­si­da­rius mo­ky­mo įstai­goms, pa­dau­gė­ja ir ne­lai­min­gų at­si­ti­ki­mų bei įvai­rių su­ža­lo­ji­mų. „Krau­ju ir jo kom­po­nen­tais ap­rū­pi­na­me vi­są Šiau­lių kraš­tą. Paašt­rė­jus krau­jo trū­ku­mo pro­ble­mai sten­gia­mės su­reng­ti kuo dau­giau krau­jo do­no­rys­tės ak­ci­jų už krau­jo cent­ro ri­bų, ta­čiau net ir ak­ci­jų me­tu ne­su­ren­ka­me tiek krau­jo, kiek jo rei­kia iš tik­rų­jų“, – ap­gai­les­tau­ja gy­dy­to­ja.

Do­va­no­tas ar par­duo­tas?

Neat­ly­gin­ti­na do­no­rys­tė yra vie­nas iš Eu­ro­pos Są­jun­gos rei­ka­la­vi­mų, ta­čiau šio tiks­lo iki 2015 me­tų bus sie­kia­ma pa­laips­niui. Kol kas li­go­nių ka­sos krau­jo do­no­rams su­tei­kia ga­li­my­bę pa­si­rink­ti – kas no­ri, už sa­vo su­gaiš­tą lai­ką duo­dant krau­ją pa­sii­ma 40 li­tų, o ki­ti pa­si­ren­ka sim­bo­li­nes do­va­nė­les. „Mums, krau­jo cent­ro dar­buo­to­jams, nė­ra jo­kio skir­tu­mo ką ren­ka­si do­no­ras – pi­ni­gus ar do­va­nė­lę, svar­bu, kad žmo­nės atei­tų duo­ti krau­jo. Pi­ni­gai gal­būt yra svar­biau jau­ni­mui, ta­čiau no­riu dar kar­tą pa­si­džiaug­ti, jog kaip tik jau­ni­mas su­da­ro di­džią­ją da­lį krau­jo do­no­rų“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Prie­žas­tys, ko­dėl jau­ni žmo­nės at­sku­ba par­duo­ti ar do­va­no­ti krau­jo, įvai­rios. Vie­ni sa­ko, jog no­ri pa­dė­ti tiems, ku­riems gal­būt šian­dien ši pa­gal­ba yra be ga­lo rei­ka­lin­ga. Ki­tus tap­ti krau­jo do­no­rais pa­ska­ti­no ar­ti­mo­jo ne­lai­mė. „Vie­na­reikš­miš­ko at­sa­ky­mo: „Im­kit krau­jo ir duo­kit man 40 li­tų“, – ne­sa­me su­lau­kę. Šiais lai­kais žmo­nės atei­na tvar­kin­gi, ne taip, kaip anks­čiau – krau­jo duo­ti atei­da­vo daug aso­cia­lių as­me­nų, ku­riems es­mė bu­vo pi­ni­gai“, – da­li­ja­si pa­tir­ti­mi me­di­kė.

Daž­nai žmo­nės, at­si­sa­ky­da­mi tap­ti krau­jo do­no­rais, tei­gia, kad kai krau­jo rei­kės ar­ti­mie­siems, jie vi­sa­da pa­dės. To­kia nuo­sta­ta klai­din­ga, nes krau­ją ge­riau­sia do­va­no­ti šian­dien – ry­toj ga­li bū­ti jau per vė­lu pa­dė­ti li­go­niams, ku­rie daug jo ne­te­ko dėl chi­rur­gi­nių ope­ra­ci­jų, pa­tir­tų trau­mų, komp­li­kuo­to gim­dy­mo ir t. t. Krau­jo per­py­li­mas kar­tais rei­ka­lin­gas ir ser­gan­tie­siems šir­dies, skran­džio, žar­ny­no, krau­jo li­go­mis.

Sa­ko­ma, kol žmo­gus ne­su­si­dū­rė su krau­jo trū­ku­mo pro­ble­ma as­me­niš­kai, tol ne­sup­ras koks tra­pus ir pri­klau­so­mas nuo ki­tų žmo­nių tam­pa jo gy­ve­ni­mas at­si­ti­kus ne­lai­mei.

Krau­jo do­no­rais ga­li bū­ti vi­siš­kai svei­ki as­me­nys nuo 18 iki 65 me­tų. Mo­te­rys krau­jo ga­li duo­ti ke­tu­ris kar­tus per me­tus, o vy­rai – 5 kar­tus. „Šiauliai plius“ archyvo nuotr.

At­bai­do ne­pag­rįs­ti būgš­ta­vi­mai

Dau­gu­ma vy­rų bai­mi­na­si ada­tų, o tarp mo­te­rų pa­pli­tęs mi­tas, kad krau­jo da­vi­mas ne­va su­ke­lia svo­rio au­gi­mą. Ki­ti iš­si­gal­vo­ja bet ko­kias prie­žas­tis, kad tik ne­duo­tų krau­jo, ar­ba yra įsi­ti­ki­nę, kad po to jau­sis blo­gai. „Daug kas pri­klau­so nuo žmo­gaus są­mo­nin­gu­mo. Kiek­vie­nas tu­ri­me su­pras­ti, kad krau­jo do­no­rys­tė – li­go­nių gy­dy­mas. Kar­tu tai nau­din­ga ir pa­čiam do­no­rui, nes jis ne­mo­ka­mai iš­ti­ria­mas dėl in­fek­ci­nių su­si­rgi­mų, he­pa­ti­tų B, C, AIDS ir si­fi­lio“, – sa­ko gy­dy­to­ja, pa­ti­kin­da­ma, jog krau­jo ėmi­mo me­tu nė­ra net men­kiau­sios ri­zi­kos už­si­krės­ti, nes vi­si inst­ru­men­tai ir prie­mo­nės nuo ada­tė­lės, ku­ria du­ria­ma į pirš­tą, iki krau­jo su­rin­ki­mo sis­te­mos, yra nau­do­ja­mi tik vie­ną kar­tą, o krau­jas ima­mas į ste­ri­lius vien­kar­ti­nius plas­ti­ki­nius mai­še­lius. Svei­kas žmo­gus tu­ri krau­jo at­sta­ty­mo me­cha­niz­mą, tai­gi krau­jas ne tik gy­vas, bet ir nuo­lat at­si­nau­ji­nan­tis au­di­nys, to­dėl būgš­tau­ti, jog su­ma­ži­nę krau­jo kie­kį pa­kenk­si­te sa­vo or­ga­niz­mui, nė­ra pra­smės. La­bai re­tai dėl jau­du­lio prieš pro­ce­dū­rą, ada­tos dū­rio bai­mės, ne­pail­sė­jus ar ne­pa­val­gius, krau­jo da­vi­mo me­tu ar po pro­ce­dū­ros ga­li svaig­ti gal­va, iš­pil­ti pra­kai­tas ar pa­si­da­ry­ti silp­na. Jei pa­ju­si­te nors vie­ną iš mi­nė­tų simp­to­mų, ne­dels­da­mi pa­sa­ky­ki­te tai krau­jo cent­ro spe­cia­lis­tams. Jie pa­si­ren­gę Jums pa­dė­ti.

Ne­ma­žai žmo­nių, no­rin­čių duo­ti krau­jo, va­sa­rą to pa­da­ry­ti ne­ga­li, mat dėl karš­tų orų daž­niau nei įpras­tai pa­ste­bi­mi ne­žy­mūs do­no­rų svei­ka­tos su­tri­ki­mai: pa­di­dė­jęs krau­jos­pū­dis, pra­sta bend­ra sa­vi­jau­ta. To­kie žmo­nės ne­ga­li duo­ti krau­jo, nes ga­li pa­kenk­ti sa­vo or­ga­niz­mui.

Krau­jo do­no­rais ga­li bū­ti vi­siš­kai svei­ki as­me­nys nuo 18 iki 65 me­tų. Mo­te­rys krau­jo ga­li duo­ti ke­tu­ris kar­tus per me­tus, o vy­rai – 5 kar­tus. Pert­rau­kos tarp krau­jo do­ta­ci­jų pri­va­lo bū­ti ne trum­pes­nės nei 60 die­nų. Bū­si­ma­sis do­no­ras tu­ri sver­ti ne ma­žiau 50 kg. Or­ga­niz­mui ne­kenks­min­ga pra­ras­ti iki 10% cir­ku­liuo­jan­čio krau­jo. Pa­vyz­džiui apie 50 kg. sve­rian­tis žmo­gus tu­ri vi­du­ti­niš­kai apie 5 lit­rus krau­jo, to­dėl me­di­kai iš tų, ku­rie ne­sve­ria 50 kg. krau­jo nei­ma, nes ne­no­ri jiems pa­kenk­ti.

Die­ną prieš duo­dant krau­jo siū­lo­ma ne­val­gy­ti la­bai rie­baus, ašt­raus mais­to, bū­ti­na ger­ti dau­giau nei įpras­tai skys­čių: mi­ne­ra­li­nio van­dens, ar­ba­tos, sul­čių. Die­ną, kai ruo­šia­tės duo­ti krau­jo, pa­ta­ria­ma ne­spor­tuo­ti.

Vie­no žmo­gaus duo­tas krau­jas ga­li bū­ti pa­nau­do­tas ke­liems žmo­nėms iš­gel­bė­ti: kū­di­kiui pa­kan­ka ke­lių šla­ke­lių krau­jo, krau­juo­jan­čiai gim­dy­vei rei­kia net ke­lių de­šim­čių do­no­rų krau­jo, o ser­gan­tiems he­mo­fi­li­ja – net ke­lių šim­tų. Pi­la­mi krau­jo kom­po­nen­tai: krau­jo plaz­ma, erit­ro­ci­tai ir trom­bo­ci­tai. Erit­ro­ci­tų ma­sė per­pi­la­ma tuo­met, kai yra la­bai ryš­ki ma­žak­rau­jys­tė. Jei žmo­gus krau­juo­ja dėl kre­šė­ji­mo fak­to­rių, per­pi­la­ma švie­žia šal­dy­ta plaz­ma, o stin­gant trom­bo­ci­tų – trom­bo­ci­tų ma­sė.

Gy­dy­to­ja džiau­gia­si ne­se­niai įsi­gy­tu erit­ro­ci­tų afe­re­zės apa­ra­tu. Pro­ce­dū­ros me­tu ima­mas krau­jas pa­ten­ka į apa­ra­tą, kur at­ski­ria­mos vi­sos su­dė­ti­nės krau­jo da­lys. Iš do­no­ro pai­ma­mas ne­di­de­lis kie­kis erit­ro­ci­tų, lie­kan­čių tam tik­ro­je tal­po­je, o skys­to­ji krau­jo da­lis grą­ži­na­ma at­gal į or­ga­niz­mą. Šia­me apa­ra­te krau­jo kom­po­nen­tai ma­žiau trau­muo­ja­mi, tad gau­na­ma gry­nes­nė erit­ro­ci­tų ma­sė. Pa­to­gu tai, kad vie­nu me­tu pai­ma­mos dvi erit­ro­ci­tų do­zės – 360 ml. Do­no­ras tu­ri sver­ti ne ma­žiau kaip 70 kg., o he­mog­lo­bi­no nor­ma krau­jy­je tu­ri bū­ti ne ma­žes­nė kaip 140. „Vie­nin­te­lis trū­ku­mas, jog pa­ts krau­jo paė­mi­mas trun­ka apie pus­va­lan­dį, de­ja, daž­niau­siai do­no­rai at­lik­ti kil­nią pa­rei­gą at­sku­ba sa­vo dar­bo per­trau­kos me­tu, tad daž­nas ren­ka­si įpras­tą pro­ce­dū­rą, trun­kan­čią de­šimt mi­nu­čių“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Da­vus krau­jo re­ko­men­duo­ja­ma dau­giau nei įpras­tai var­to­ti skys­čių, val­gy­ti leng­vą mais­tą, ne­pa­ta­ria­ma ger­ti stip­raus al­ko­ho­lio. Do­no­rai Šiau­liuo­se lau­kia­mi ad­re­su: S. Dau­kan­to g. 90, pir­ma­die­niais ir ket­vir­ta­die­niais nuo 8 iki 18 val., ant­ra­die­niais ir tre­čia­die­niais nuo 8 iki 15 val., o penk­ta­die­niais nuo 8 iki 14 val. „Ne­rei­kia da­ry­ti žyg­dar­bių, kar­tais tie­siog už­ten­ka pa­do­va­no­ti šiek tiek krau­jo, taip su­tei­kiant šan­są ser­gan­čiam žmo­gui vėl įsi­leis­ti lai­mę į sa­vo gy­ve­ni­mą“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Atėjo kelionių metas, o jūs neturite jėgų. Jaučiate silpnumą, lengvą galvos svaigulį ir pastovų alkį. Pasirodo, šie simptomai gali būti organizmo dehidratacijos požymis. O tai – gana pavojingas sindromas.

Stum­da­mas į kiek­vie­ną kū­no ląs­te­lę mais­tin­gą­sias me­džia­gas ir ša­lin­da­mas iš jų me­džia­gų apy­kai­tos pro­ce­sus, van­duo dir­ba kaip ener­gi­jos ga­min­to­jas elekt­ri­nių tur­bi­no­se. No­ri­te pa­leis­ti me­cha­niz­mą vi­su stip­ru­mu? Iš­mo­ki­te lai­ku at­si­ger­ti! Alex L‘AZZURRO nuotr.

Tikriausiai ne kartą jautėte, tarsi kažko trūktų. Paprastai poreikiai išsyk suvokiami aiškiai: noriu įsimylėti, padaryti karjerą, nusipirkti mašiną. Tačiau esama dalykų, kurių stygiaus mes negalime nustatyti, bet nuo jų buvimo ar nebuvimo priklauso mūsų sveikata ir nuotaika. Taip yra su vandeniu, kurio organizmas tikrai gauna nepakankamai. Išgerdami per dieną viso labo puodelį kavos ir dvi stiklines sulčių, atimame iš savęs energiją. Juk vanduo, organizme generuojantis visus gyvybiškai svarbius procesus, yra pagrindinis energijos šaltinis.

Vandens! Vandens!

Jei jaučiate nuovargį ir susierzinimą, nerimą ir prislėgtumą – gal paprasčiausiai norite gerti? Nejuokaujame – nuolatinis vandens stygius organizme gali tapti depresyvių nuotaikų priežastimi. Ir tai moksliškai pagrįsta: kai organizmui trūksta vandens, į smegenis nebepatenka pakankamai skysčių, kad būtų patenkinti jų energetiniai poreikiai. Savo ruožtu vandens trūkumas smegenų ląstelėse mus veikia slegiančiai ir gimdo nemalonius pojūčius. Todėl, pajutę, jog ryte nėra jėgų atsikelti iš lovos, išgerkite stiklinę vandens.

Kokie pirmieji dehitratacijos signalai? Pirmiausia, troškulys. Būkite atsargūs ir nelaukite šio pojūčio, kad pagaliau į rankas paimtumėte stiklinę vandens. Greičiau pasijusite esą alkani - pirmieji troškulio ir alkio požymiai, atsirandantys, sumažėjus energijos lygiui smegenyse, labai panašūs. Palaikydami troškulį alkiu, paprastai skubame numalšinti jį kuo nors saldžiu, - sako medikai. – Jeigu stiklinė vandens šimtu procentų patenkina smegenų poreikius, tai šokoladukas su šia užduotimi susidoroja tiktai dvidešimčia procentų. Tad mes pasipildome nešvariu kuru, ir dar kamuojamės nuo sąžinės priekaištų dėl sušveisto saldumyno.

Esant nepakankamą hidrataciją rodo ne tik pastovus troškimas pasistiprinti, bet ir nuotaika, kuri stabiliai laikosi "žemiau nulio". Požymiais gali būti ir galvos skausmai, tamsūs ratilai po akimis, odos suerzinimas, pernelyg aukštas ar pernelyg žemas kraujospūdis, virškinimo sutrikimai ar kvėpavimo sistemos problemos.

Pasekmės – pataisomos

Paprastai vietoj to, kad pradėtume gerti, mes imame valgyti ir pakrauname organizmą "ne ta" energija, sumažindami jo produktyvumą. Iš čia – ir tuštumos jausmas, ir kaltės pojūtis prieš save patį, ir sunkumas, slegiantis pečius ir skrandį. Jei alkio jausmą nuslopinsime truputėlį pasūdytu vandeniu, pamažėle įprasime pajusti norą valgyti tik tada, kai išties kils poreikis valgyti.

Stingant vandens organizme, sutrinka gyvybiniai procesai, ir tai sukelia įvairiausius sutrikimus. Laimei, žmonės tai pradeda suprasti: šiandien vis daugiau išvysi ir jaunimo, ir pagyvenusių žmonių su vandens buteliukais rankose.

Vienas iš nemalonumų, kuriuos dovanoja vandens trūkumas organizme – neurologinio pobūdžio sutrikimai. Neurologai perspėja, kad stingant skysčių, įvyksta pažeidimų hemato – encefalinio barjero kapiliarų veikloje ( šis barjeras atskiria centrinę nervinę sistemą nuo kraujotakinės ), o tai gali sukelti išsėtinę sklerozę, Parkinsono ir Alzheimerio ligas. Kita grėsmė – diabetas, kuris artinasi tuo sparčiau, kuo dažniau mes paprastą vandenį pakeičiame saldžiu ar gazuotu arba sultimis iš pakelių.

Dėl vandens stygiaus kenčia visas organizmas, sustiprindamas tokias ligas, kaip astma, bronchitas, onkologiniai susirgimai. Be to, skystis reikalingas saugiam toksinų išvedimui, tad jo trūkumas gali sukelti organizmo apnuodijimą.

Stumdamas į kiekvieną kūno ląstelę maistingąsias medžiagas ir šalindamas iš jų medžiagų apykaitos procesus, vanduo dirba kaip energijos gamintojas elektrinių turbinose. Norite paleisti mechanizmą visu stiprumu? Išmokite laiku atsigerti!

Šlapieji normatyvai

Mūsų klimato sąlygomis vasarą ir esant minimaliam fiziniam krūviui per dieną reikėtų suvartoti tris su puse litro skysčių drauge su maistu. Tačiau ne viskas, ką galima įsipilti į stiklinę, yra vanduo! Kava, arbata ir gazuoti gėrimai, kuriais tradiciškai malšiname troškulį, duoda priešingą efektą.

Pasak dietologų, patenkinti organizmo vandens poreikį gali, deja, tik vanduo. Iš pirmo žvilgsnio nekalta arbata, taip pat kava, alkoholis ir pramoniniai gėrimai ( ypač energetikai ), be cheminių komponentų, turi ir vandenį iš organizmo varančių medžiagų. Viena iš jų – kofeinas. Pasižymėdamas šlapimą varančiomis savybėmis, jis yra dehidratuojančiu agentu, be to, sukelia pripratimą, kadangi betarpiškai veikia smegenis. Tai reiškia, kad kava nenumalšinsite troškulio, bet norėsite gerti dar labiau.

Į jūsų sveikatą!

Egzistuoja klaidinga nuomonė, jog dažnas vandens vartojimas apkrauna inkstus. Tai netiesa: jie pradeda susidėvėti būtent tuo atveju, kai jiems tenka valyti organizmą ir išvesti atliekas negaunant pakankamo kiekio vandens. Tad jei nenorite inkstuose turėti akmenų, įpraskite gerti skysčių tiek, kiek reikalauja organizmas.

Nevertėtų pamiršti, kad yra ir antra medalio pusė - perteklinis ir netvarkingas gėrimas sukuria papildomą krūvį širdžiai ir kraujagyslėms, skatina šalinti iš organizmo vertingas medžiagas per inkstus ir prakaito liaukas. Todėl neperkraukite organizmo skysčiais – juk nesate vandens bokštas. Tiesiog paskirstykite aštuonias stiklines visai dienai taip, kad netektų daug gerti esant tuščiam skrandžiui, prieš miegą ir kad neužgertumėte maisto labai šaltu vandeniu.

Parengė Kamilė Vitkutė

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Norint turėti sveikus dantis ir dantenas svarbiausia yra gera burnos higiena, kurios mažuosius privalo išmokyti tėveliai. "Jeigu dar prieš einant į mokyklą vaiko tėvai neišmoko laikytis burnos higienos, vėliau beveik kas penktas vaikas jos nesilaiko, ir, žinoma, tampa nuolatiniu stomatologų klientu", - sako burnos higienistė Valdonė Kelmienė.

Dan­tų še­pe­tė­lis pir­mai­siais gy­ve­ni­mo me­tais nė­ra bū­ti­nas. Manu MOHAN nuotr.

Tėveliai - tinkamiausias pavyzdys

Anot burnos higienos specialistės, nuo mažens reikia žinoti, kaip ir kodėl būtina prižiūrėti dantis. Nesilaikant burnos higienos mažiesiems genda ne tik pieniniai, bet ir ką tik išdygę nuolatiniai dantys, nes dantų paviršiuje susikaupusios minkštosios apnašos laikui bėgant tampa dantų akmenimis, ant kurių nelygaus paviršiaus besikaupiantys toksinai, rūgštys sukelia įvairias dantų ir dantenų ligas. Dėl susikaupusių dantų akmenų patinsta, parausta, nuolat kraujuoja dantenos, iš burnos gali sklisti nemalonus kvapas. Rūpintis būsimo vaiko burnos sveikata reikia pradėti prenataliniu periodu, t. y. motinos nėštumo metu. "Nuo pirmųjų kūdikio dienų tėveliai turėtų suprasti taisyklingos burnos ertmės higienos svarbą ir savo asmeninio pavyzdžio įtaką vaiko higieninių įgūdžių formavimuisi, - sako medikė. - Vaikai nuolat gauna bakterijų iš savo tėvų bučiuojant, maitinant ar kitaip kontaktuojant. Paprastai to išvengti neįmanoma, todėl tėvai turėtų kuo geriau valyti savo ir vaiko dantis. Norint, kad vaikas nesipriešindamas ir noriai valytų dantis, mama ir tėtis turi būti pavyzdys, kurį mažylis stebės ir imituos."

Priežiūra nuo pirmojo dantuko

Pradėti valyti burną reikia tik išdygus pirmajam dantukui. Vadinasi, elementarios burnos higienos procedūros turi būti atliekamos pirmaisiais vaiko gyvenimo metais. Pirmuosius dantukus rekomenduojama valyti drėgna marle ar švariu audeklu po pusryčių. Šios procedūros itin svarbu nepamiršti vakare prieš miegą.

Dantų šepetėlis pirmaisiais gyvenimo metais nėra būtinas. Šiuo laikotarpiu nebūtina naudoti dantų pastos, nes kūdikis dalį jos gali praryti. Antraisiais gyvenimo metais, išdygus pieniniams krūminiams dantims, dėl sudėtingesnės jų anatomijos, nelygaus kramtomojo paviršiaus, dantų valymas marlės gabalėliu tampa neefektyvus. Šiuo būdu neįmanoma pašalinti apnašų iš krūminių dantų vagelių, įdubimų, todėl dantys pradedami valyti vaikišku dantų šepetėliu minkštais šereliais. Iš pradžių geriau valyti dantų pasta be fluoro, nes vaikai linkę ją ryti. Vaikiškos dantų pastos reikia labai nedaug – maždaug tiek, kokio dydžio yra vaiko mažo pirštuko nagas. Remiantis naujausiais tyrimais toks mažas pastos kiekis yra nekenksmingas net vaikučiui nurijus. Paprastai apie trečiuosius gyvenimo metus daugelis vaikų išmoksta nebenuryti ir išspjauti dantų pastą. "Burnos higienos turi būti laikomasi visą gyvenimą – vos išdygus pirmajam dantukui iki gilios senatvės, kadangi sveika burnos ertmė užtikrina ne tik gyvenimo kokybę, bet ir apsaugo nuo daugelio ligų", - tvirtina higienistė, primindama, jog dantis vaikams tėvai turi valyti tol, kol šie išmoksta rašyti, nes iki tol vaikų rankų judesiai yra nepakankamai koordinuoti tinkamai išsivalyti dantis.

Meškos paslaugą padaro buteliukas bei čiulptukas

"Buteliuko ėduonis" – apie tai girdėję esame daugelis, tačiau ar žinome, kas tai yra ir kaip nuo jo apsaugoti savo vaikus? "Tai daugybinio dantų ėduonies rūšis, dažniausiai pažeidžianti 2-4 metų amžiaus vaikų dantis. Toks dantų pažeidimas pasireiškia vaikams, maitinamiems krūtimi ar iš buteliuko, ypač maitinamiems naktimis, kai po pamaitinimo nenuvalomi kūdikio dantys, - pasakoja medikė. - Jei vaikas nuolat girdomas saldžiais skysčiais, sudaromos palankios sąlygos daugintis rūgštis gaminantiems mikroorganizmams. Miegant sumažėja seilėtekis, kartu ir savaiminis burnos apsivalymas. Čiulpimo aktas žindymo metu taip pat trukdo patekti seilėms. Be to, kūdikių lūpų raumenys dar nėra pakankamai stiprūs, kad galėtų padengti dantis, todėl seilės nuo viršutinių kandžių išgaruoja ir dantys lieka sausi".

Kenksmingai veikia ir čiulptukai, suvilgyti medumi, cukrumi ar sirupu, įvairių saldintų gėrimų vartojimas. Tai ypač ankstyvas ėduonies pažeidimas, paprastai apimantis viršutinio žandikaulio pieninius pirmuosius krūminius dantis ar net apatinio žandikaulio iltis.

Apatiniai kandžiai pažeidžiami ypač retai, nes čiulpimo metu jie yra uždengti liežuvio ir nuolat skalaujami seilėmis. "Buteliuko ėduonis" progresuoja labai greitai. Prasidėjęs lūpiniame dantų paviršiuje, greitai apjuosia visą dantį kaklelio srityje. Iš pradžių atsiranda baltos matinės dėmės emalio srityje. Tęsiant blogus mitybos ir higienos įpročius, baltos dėmės tampa ėduonies ertmėmis. Laikui bėgant ėduonis apjuosia visą dantį kaklelio srityje. Tada dantis lūžta ir lieka tik šaknis.

Dažnai tėvai mano, kad nereikia prižiūrėti pieninių dantukų, nes esą jie vis tiek iškris. "Tai klaidinga nuomonė, - užtikrina higienistė, – pažeidus pieninius dantis, pasekmės neretai atsiliepia ir nuolatiniams, tad, siekiant išvengti "buteliuko ėduonies", būtina sureguliuoti vaiko mitybos režimą ir laiku pradėti burnos higienos procedūras. Koreguojant vaiko mitybą, reikia atsisakyti naktinių maitinimų, neleisti vaikui užmigti su saldaus gėrimo ar pieno buteliuku. Geriau prieš miegą pasiūlyti buteliuką su virintu vandeniu, - pataria higienistė. - Laktozė, esanti motinos piene kenksminga dantims, kaip ir esanti karvės piene. Todėl po maitinimo pieną būtina nuvalyti, kad neužsilaikytų ant dantų paviršiaus".

Burnos ertmės higiena – bendros asmens higienos dalis, kuri turėtų būti ugdoma vaikui nuo mažens, kad susiformuotų tvirti įgūdžiai, padedantys apsaugoti mažuosius nuo dantų skausmo, garantuoti dantų išvaizdą ir normalią kramtymo funkciją.

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Ne vienam, sergančiam ūmine ar lėtine liga arba tiesiog norinčiam sustiprinti sveikatą, kilo klausimas – kaip patekti į sanatoriją? Ar priklauso sąžiningai dirbusiam ir mokesčius mokėjusiam žmogui nemokamai pasinaudoti nemažai kainuojančiomis reabilitacinėmis paslaugomis? O gal tik liga gali atverti galimybę reabilitacijai? Apie reabilitacinio gydymo tvarką kalbamės su Respublikinės Šiaulių ligoninės Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus vedėja Laima Rindzevičiene.

Rea­bi­li­ta­ci­ja ta­po vie­na ak­ty­viau­sių gy­dy­mo rū­šių, to­dėl jai vyks­tant rei­kė­tų nu­si­teik­ti ne poil­siui, o ak­ty­viam gy­dy­mo pro­ce­sui. „Šiauliai plius“ archyvo nuotr.

Galimybę reabilitacijai atveria rimta liga

Reikėtų užmiršti seniau galiojusią nuostatą, kad sanatorija – tai poilsis jūsų pamėgtame kurorte, nes, anot gydytojos, tai neturi nieko bendra su reabilitacija, kurią remia valstybė. Reabilitacinis gydymas, priklausantis nuo žmogaus funkcijų sutrikimo, yra normalaus gydymo tąsa, kurį rekomenduoja gydantis gydytojas, reabilitologas ir specialistas. „Daugelis klaidingai mano, kad atėjus atostogų metui sustiprinti sveikatą išvyks į sanatoriją, o už paslaugas sumokės valstybė. Lietuvos reabilitacijos, SPA centrai, gydyklos, reabilitacijos ligoninės ir kt. poilsio ir reabilitacijos įstaigos, anksčiau vadintos sanatorijomis, pakeitė ne tik pavadinimą, bet ir profilį. Reabilitacija tapo viena iš aktyviausių gydymo rūšių, todėl vykstant reabilitacijai reikėtų nusiteikti ne poilsiui, o aktyviam gydymo procesui, - pataria medikė. - Pagirtina, kad žmonės rūpinasi savo sveikata ir iš anksto ją stiprina, tačiau tai daryti turi savo lėšomis, o ligonių kasų kompensuojamos pažymos apie gydymo apmokėjimą išduodamos po rimtų ligų, operacijų ar traumų. Vadinasi, prieš išvažiuodamas tęsti gydymo į pasirinktą reabilitacijos centrą pacientas turi būti gydytas stacionare.“

Reabilitacija prasideda ligoninėje

Gerai žinoma, kad kuo anksčiau pradedama reabilitacija, tuo geresnių rezultatų galima tikėtis, todėl jau kitą dieną į stacionarą paguldyto paciento būklę įvertinęs gydytojas reabilitologas skiria pirmąjį reabilitacijos etapą. Reabilitacija, anot medikės, yra ne tik slauga ir masažas. Ja rūpinasi reabilitacijos specialistų komanda, kurią sudaro kineziterapeutas, socialinis darbuotojas, logopedas, psichologas, socialinis darbuotojas, ergoterapeutas, masažuotojas, fizinės medicinos ir reabilitacijos slaugytojos. „Kartais net ir visų šių specialistų didelių pastangų dėka gerų rezultatų negalima pasiekti dėl sunkios ligonio būklės, tuomet tokie ligoniai, pasibaigus stacionariniam gydymui, išvyksta į slaugos ligoninę arba į namus“, - sako reabilitologė.

Į antrą reabilitacijos etapą gali būti nukreipti tik tie pacientai, kurie buvo gydomi stacionare ir kurių liga įtraukta į indikacijų reabilitacijai sąrašą. Apie tolesnį gydymo poreikį sprendžia pacientą gydęs gydytojas, remdamasis reabilitologo rekomendacija. Anksčiau vykimas į antrą reabilitacijos etapą buvo ribojamas dėl lėšų stygiaus, dabar šia paslauga gali pasinaudoti visi, kuriems iš tiesų jos reikia. „Tęsti gydymo į pasirinktą reabilitacijos įstaigą pacientas turi vykti iš karto po gydymo stacionare, o ne kada užsinorėjęs, pvz., po penkių mėnesių“, - primena reabilitologė.

Vietą, kur tęsti gydymą, galite pasirinkti patys, t. y. vykti į Palangą, Druskininkus, Birštoną, Likėnus, Šventąją ar Respublikinės Šiaulių ligoninės reabilitacijos stacionarą. Jums teks pasiskambinti, kad sužinotumėte, ar yra laisvų vietų. Respublikinės Šiaulių ligoninės reabilitacijos skyrius priima pacientus po insulto, sąnarių protezavimo, daugybinių traumų, galvos smegenų traumų, sąnarių ligų, stuburo operacijų.

Jei paciento būklė tokia, kad jis geba savarankiškai atvykti į procedūras, reabilitacija (antrasis etapas) bus tęsiama ambulatoriškai, t. y. kasdien atvykstant į ambulatorinės reabilitacijos centrus. Šiauliuose yra Respublikinės Šiaulių ligoninės Ambulatorinės reabilitacijos centras ir Šiaulių reabilitacijos centras, todėl nenorintys arba negalintys išvykti iš savo miesto šiauliečiai turi galimybę tęsti gydymą netoli savo namų. „Čia pacientai patenka po gydymo stacionare arba iš šeimos gydytojų kabineto po reabilitologo konsultacijos. Žinoma, paūmėjusi liga turi būti įrašyta į indikacijų ambulatorinės reabilitacijos sąrašą“, - sako gydytoja.

Ambulatoriniu reabilitaciniu gydymu pacientas gali pasinaudoti bet kurioje Lietuvos ambulatorinėje reabilitacinėje gydymo įstaigoje, savarankiškai pasirinkdamas ją pagal savo ligos profilį. Už gydymo procesą sumoka ligonių kasa. Jei siunčiamas ambulatorinei reabilitacijai pacientas nori gydytis kitame mieste, už nakvynę ir maistą, jeigu pageidauja ten nakvoti ir maitintis, turi sumokėti pats. Kainos, kurias sąlygoja sezoniškumas ir ligonių srautai, reabilitacijos centruose gali būti skirtingos, tačiau kurortinių vietovių klimatas ir ramybė, anot reabilitologės, įvairiais metų laikais turi savo privalumų.

Savo pageidavimu ir lėšomis

Tie žmonės, kurie rūpinasi savo sveikata ir nori ją sustiprinti, į pageidaujamą sveikatos centrą ar sanatoriją vyksta savo lėšomis. Atvykusį į sveikatos centrą pacientą apžiūri gydytojas ir sudaro procedūrų programą. Kad būtų paprasčiau gydytojams parinkti tinkamas procedūras, reabilitologė pataria prieš vykstant į pasirinktą centrą pasiimti medicininį išrašą iš savo šeimos gydytojo.

Savarankiškai galite pasinaudoti ir SPA centruose teikiamomis paslaugomis. Dabar, anot reabilitologės, ypač populiarios savaitgalio programos. „Norėčiau pabrėžti, kad ligonių kasos už stacionarinį reabilitacijos gydymą apmoka tik sunkiems ligoniams. Pacientams, kuriems skiriamas ambulatorinis reabilitacinis gydymas, ligonių kasos kompensuoja reabilitacijos išlaidas tik už suteiktas gydymo paslaugas. Žadantys stiprinti sveikatą savo pageidavimu, už visas jiems suteiktas paslaugas turi susimokėti patys“, - tvirtina medikė.

Vaikai nori sirgti vasarą

Vaikams siuntimai reabilitaciniam gydymui nekvotuojami. „Praktiškai kiekvienas vaikas galėtų vykti į reabilitaciją“, - tvirtina medikė. Daugiausiai tokių siuntimų pageidaujama vasaros mėnesiais, nes mokyklinio amžiaus vaikams gydytis patogiausia per vasaros atostogas. Nepaisant to, kad vaikams, kaip ir suaugusiesiems, reabilitacinis gydymas skiriamas iškart po persirgtos ligos, o išrašyta pažyma galioja tik savaitę, tėvai nenori, kad jų vaikai praleistų pamokas, todėl reikalauja reabilitaciją ar sveikatą grąžinantį gydymą skirti jiems patogiu metu. Deja, Lietuvoje esantys vaikų reabilitacijos centrai nėra pajėgūs priimti visų norinčiųjų būtent vasarą. Siuntimą prie savo atostogų derina ir pačių mažiausių pacientų tėveliai, tad ne visi, kuriems iš tiesų tuo laiku būtina, gali išvykti į reabilitaciją, nes vasarą, anot reabilitologės, norinčiųjų sveikatos susigrąžinti eilė - begalinė.

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Pasaulyje itin populiarios skrandžio mažinimo operacijos neaplenkia ir mūsų tautiečių. Ar tikrai tai saugus būdas, padedantis atsikratyti ne vieną dešimtį nereikalingų kilogramų? O gal chirurgo skalpelį renkasi tik valios neturintys storuliai?

„Šis gy­dy­mo me­to­das pri­lygs­ta daž­no ant­svo­rio ka­muo­ja­mo žmo­gaus pra­šy­mui: „Su­riš­ki­te man ran­kas, kad ne­be­ga­lė­čiau val­gy­ti“, tik šiuo at­ve­ju mes per­ri­ša­me skran­dį“, – sa­ko me­di­kai. Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.

Operacija – kraštutinė priemonė

Anot chirurginio nutukimo gydymo metodus taikančių medikų Sauliaus Bulavo, Rolando Burkausko, Virginijaus Jautakio ir Gintaro Skruodžio, esant didelio laipsnio nutukimui, t. y. kai KMI (kūno masės indeksas) didesnis nei 40 arba KMI – 35, bet ligonis serga sunkiomis antsvorio sukeltomis ligomis, gydymas medikamentais, kartu pakeičiant gyvenseną, nėra veiksmingas, todėl tokiems ligoniams vienintelė išeitis – chirurginis gydymas, kuris, beje, nėra pigus. Nors dalį operacijos kaštų apmoka ligonių kasos, tačiau reikiamus instrumentus ar skrandžiui apjuosti būtiną reguliuojamą juostą turi nusipirkti pats pacientas. Chirurgai tvirtina negirdėję, kad kas nors gailėtų išleistų tūkstančių, anaiptol, pasirinkę skalpelį, kaip geriausią išeitį, buvę storuliai džiaugiasi visaverčiu gyvenimu.

Skrandžio mažinimo operacijos pasaulyje atliekamos jau ganėtinai seniai. Lietuvoje paprastai daromos dviejų rūšių operacijos: tai skrandžio apjuosimas reguliuojama juosta, vadinamasis žiedo uždėjimas, sumažinant skrandžio tūrį, ir malabsorbcinė operacija, kai sumažinamas skrandis ir dalis žarnyno, taip sumažinant maisto įsisavinimo plotą. "Pacientai patys nusprendžia, koks būdas jiems labiau priimtinesnis, mes tik paaiškiname operacijos privalumus ir galimas komplikacijas", - sako medikai ir patikina, jog radikalias skrandžio mažinimo operacijas žmonės renkasi tuomet, kai jau būna išbandę visus įmanomus lieknėjimo būdus.

Alternatyva – skrandžio suveržimas žiedu

"Žiedas nėra savaiminio lieknėjimo priemonė. Sėkmingai atsikratyti svorio ir išvengti komplikacijų įtakos turi paciento pooperacinė dieta ir atitinkamas elgesys, o žiedo funkcionavimas sumažina alkį, todėl valgyti norisi mažiau ir palaipsniui atsikratoma svorio", - sako chirurgas V. Jautakis

Palyginti su įprastomis operacijomis, ši išsiskiria tuo, kad po jos lieka geresnis estetinis vaizdas, išgyvenamas mažiau skausmingas pooperacinis laikotarpis, praktiškai nebūtinas lovos režimas, įmanomas greitas visiškas pasveikimas, svarbiausia – tai minimali chirurginė intervencija į organizmą. Operacijos tikslas – smarkiai sumažinti suvalgomo maisto kiekį, atitinkamai sumažinant suvartojamų kalorijų kiekį. Tai pasiekiama viršutinėje skrandžio dalyje uždedant specialų žiedą, kuris suformuoja skrandį į smėlio laikrodžio formą. Po operacijos virškinamas maistas pereina visas virškinamosios sistemos dalis, o paslankus žiedas suteikia galimybę kiekvienam žmogui nustatyti reikiamo skersmens sąsmauką. Žiedas reguliuojamas, kai gerai įsitaiso audiniuose, maždaug 2 mėn. po operacijos. "Žiedo suspaudimo lygis reguliuojamas keletą kartų tol, kol nustatomas reikiamas. Tai neskausminga procedūra, - tikina gydytojas, - kurios metu į po oda įsiūtą kapsulę įbedama adata ir sušvirkščiamas atitinkamas kiekis skysčių."

Užveržus skrandį beveik niekas nepasikeičia, tik kurį laiką būtina laikytis pereinamosios dietos plano. "Žmogus negali valgyti paskubomis ar dideliais kąsniais, kaip dažniausiai įpratę valgyti nutukę asmenys, būtina gerai sukramtyti maistą. Ypač svarbu pirmą savaitę vartoti tik skystą, o antrą – tik trintą maistą. Nes, tarkim, suvalgyta riekė duonos užstrigtų virš skrandžio žiedo, ištemptų viršutinę jo dalį, todėl gali prireikti kitos operacijos. Tinkamai maitinantis, kuo daugiau laiko prabėga po operacijos, tuo mažiau reikia riboti mitybą", - pasakoja gydytojas G. Skruodys.

Suvalgytas maistas užpildo virš žiedo esančią mažąją skrandžio dalį ir netrukus pajuntamas sotumas. Tai reiškia, kad žmogus vienu metu gali suvalgyti labai nedaug maisto. "Šis gydymo metodas prilygsta dažno antsvorio kamuojamo žmogaus prašymui: "Suriškite man rankas, kad nebegalėčiau valgyti", tik šiuo atveju, mes perrišame skrandį", - sako medikai.

Nenorintiems svetimkūnio formuojamos apylankos

Chirurgai Saulius Bulavas ir Rolandas Burkauskas sako, kad malabsorbcinės, t. y. formuojant apylankas operacijos, yra kur kas sudėtingesnės bei gerokai efektyvesnės. "Operacijos, kurios metu skrandis suveržiamas reguliuojama juosta, itin populiarios Čekijoje, Lietuvoje bei kitose pokomunistinėse šalyse. Europai priimtinesnės operacijos, kurios palankesnės žmogaus organizmui, nes nėra jokio svetimkūnio, maisto medžiagų pasisavinimas žarnyne tampa kur kas mažesnis, todėl nebeauga svoris, geresnė valgymo kokybė, svarbiausia - svorio kritimas daugiau priklauso ne nuo paciento prisitaikymo pastangų, o nuo pačios operacijos", - sako medikai.

Operacija atliekama laparoskopiniu būdu, t. y. neatveriant pilvo ertmės, o tik per mažus pjūvius, įvedant į pilvo ertmę vaizdo kamerą ir reikiamus instrumentus, kuriais suformuojamas mažasis skrandis, turintis siaurą sujungimą su likusia virškinimo trakto dalimi, o plonoji žarna sujungiama su skrandžiu taip, kad apatine skrandžio dalimi maistas slinkti negalėtų. Minimalų atskirto žarnyno ilgį sudaro skrandžio dalis, dvylikapirštė žarna bei pirmoji tuščiosios žarnos kilpa. Operacijos metu pailginama virškinant nedalyvausianti plonosios žarnos dalis iki 1,5 metro. "Įpratę valgyti ką nori ir kiek nori, žmonės šio įpročio sunkiai atsisako ir po operacijos, todėl skrandį juosiantį žiedą bando apgauti gerdami lydytą šokoladą, grietinėlę ir kt. mėgiamus produktus. Malabsorbcinė operacija - tarsi už nugaros stovintis policininkas, kurio apgauti neįmanoma – organizmas akimirksniu reaguoja į kaloringą maistą: silpnumas, padidėjęs prakaitavimas bei kiti laikini negalavimai verčia žmogų keisti mitybos įpročius ir gyvenimo būdą", - dalijasi patirtimi medikai.

Chirurgai tvirtina, kad kūno masės sumažėjimo efektas po skrandžio ir tuščiosios žarnos apylankos operacijos iš pradžių yra gana ryškus, vėliau sulėtėja. "Patirti galimų akistatų su komplikacijomis dar neteko", - sako medikai ir vieningai pastuksena į medinį stalą.

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Nau­jau­sių moks­li­nių iš­ra­di­mų dė­ka gy­dant reu­ma­ti­nes li­gas vis svar­bes­nes po­zi­ci­jas uži­ma bio­lo­gi­niai vais­tai, ge­ban­tys už­blo­kuo­ti reu­ma­ti­nį už­de­gi­mą. Šiuo me­tu Eu­ro­pos ša­ly­se bio­lo­gi­nė te­ra­pi­ja priei­na­ma apie 6 pro­c. reu­ma­toi­di­niu art­ri­tu ser­gan­čių­jų. Lie­tu­vo­je šis ro­dik­lis ke­lis kar­tus blo­ges­nis. „Bio­lo­gi­nė te­ra­pi­ja – veiks­min­giau­sias ir, de­ja, pa­ts bran­giau­sias reu­ma­toi­di­nių li­gų gy­dy­mo me­to­das“, – sa­ko Šiau­lių ap­skri­ties li­go­ni­nės kon­sul­ta­ci­nė­je po­lik­lin­ko­je dir­ban­ti gy­dy­to­ja reu­ma­to­lo­gė Ra­sa Kau­šie­nė.

Su­sir­gus reu­ma­toi­di­niu art­ri­tu, jis ly­dės jus vi­są gy­ve­ni­mą, to­dėl, anot reu­ma­to­lo­gės R. Kaušienės, ver­ta su­si­rū­pin­ti, kad gy­ve­ni­mas tap­tų kiek įma­no­ma ge­res­nės ko­ky­bės. Autorės nuotr.

Šiuo­lai­ki­nio moks­lo ste­buk­las

„Reu­ma­toi­di­nis art­ri­tas – vie­na sun­kiau­sių reu­ma­ti­nių li­gų, pa­si­reiš­kian­čių nuo­lat pro­gre­suo­jan­čiu są­na­rių už­de­gi­mu, jų de­for­ma­ci­jo­mis bei žmo­gaus fi­zi­ne ne­ga­le, o ne­re­tai ir mir­ti­mi, – pa­sa­ko­ja reu­ma­to­lo­gė. – Pap­li­tu­si nuo­mo­nė, jog reu­ma­ti­nės li­gos – leng­vas se­nų žmo­nių ne­ga­la­vi­mas. De­ja, tai jau­nų, dar­bin­gų žmo­nių li­ga, ku­rios pro­gre­sa­vi­mą le­mia in­di­vi­dua­lios sa­vy­bės, to­dėl vie­niems są­na­rių de­for­ma­ci­jos at­si­ran­da per ke­le­tą me­tų, ki­tiems li­ga vys­to­si la­bai in­ten­sy­viai. Prog­re­suo­jan­tis reu­ma­toi­di­nis art­ri­tas pa­žei­džia vi­sus są­na­rius, neap­lenk­da­mas šir­dies, plau­čių, inks­tų, akių, ner­vų bei dau­ge­lio ki­tų or­ga­nų ir sis­te­mų. Itin di­de­les ga­li­my­bes pa­dė­ti reu­ma­to­di­niu art­ri­tu ser­gan­tiems žmo­nėms at­vė­rė bio­lo­gi­nė te­ra­pi­ja. Šis nau­jas me­to­das nu­kreip­tas prieš vie­ną mo­le­ku­lę, o ne prieš vi­są or­ga­niz­mą ir tai yra iš­ties di­de­lis lai­mė­ji­mas, lei­džian­tis pa­siek­ti efek­ty­vių gy­dy­mo re­zul­ta­tų.“

Mo­der­nūs vais­tai pa­ge­ri­na gy­ve­ni­mo ko­ky­bę

Su­sir­gus reu­ma­toi­di­niu art­ri­tu, jis ly­dės jus vi­są gy­ve­ni­mą, to­dėl, anot reu­ma­to­lo­gės, ver­ta su­si­rū­pin­ti, kad gy­ve­ni­mas tap­tų kiek įma­no­ma ge­res­nės ko­ky­bės. Vi­siš­kai ne­se­niai, kol dar ne­bu­vo mo­der­nių vais­tų, reu­ma­toi­di­nio art­ri­to gy­dy­mas ne­tei­kė džiu­gių vil­čių, ta­čiau pa­sta­ruo­ju me­tu ypač pa­to­bu­lė­jus imu­no­lo­gi­jos moks­lui reu­ma­ti­nių li­gų pro­gno­zė ta­po daug ge­res­nė, ka­dan­gi at­si­ra­do ga­li­my­bė smar­kiai su­lė­tin­ti są­na­rių dest­ruk­ci­jos pro­ce­sus ser­gant šia li­ga. Reu­ma­to­lo­gi­jo­je pra­dė­ta tai­ky­ti bio­lo­gi­nė te­ra­pi­ja lei­do re­gu­liuo­ti žmo­gaus imu­ni­nės sis­te­mos veik­lą. Kiek­vie­no žmo­gaus imu­ni­nės sis­te­mos funk­ci­ja la­bai pa­na­ši į ka­riuo­me­nės – su­ras­ti ir su­nai­kin­ti pa­ten­kan­čią į or­ga­niz­mą ge­ne­tiš­kai sve­ti­mą me­džia­gą. De­ja, kar­tais imu­ni­nė sis­te­ma ima ir su­klys­ta, sa­vo or­ga­niz­mo au­di­nius at­pa­žin­da­ma kaip sve­ti­mus, tuo­met pra­si­de­da puo­li­mas prieš sa­vas ląs­te­les. Pra­si­de­da va­di­na­ma­sis au­toi­mu­ni­nis pro­ce­sas, ku­ria­me da­ly­vau­ja daug skir­tin­gos funk­ci­jos ląs­te­lių, sa­vo funk­ci­ją de­ri­nan­čių dviem bū­dais: ar­ba tie­sio­giai kon­tak­tuo­da­mos per spe­cia­lius re­cep­to­rius, ar­ba siųs­da­mos vie­na ki­tai įvai­rias „che­mi­nes ži­nu­tes“, va­di­na­mą­sias bio­lo­giš­kai veik­lias me­džia­gas – ci­to­ki­nus. Bio­lo­gi­nės te­ra­pi­jos tai­ky­mas ir yra to­kių me­džia­gų už­blo­ka­vi­mas. Li­ga, ži­no­ma, nie­kur ne­dings­ta, bet žmo­gus bent jau su­si­grą­ži­na įpras­tą gy­ve­ni­mo ko­ky­bę.

Gy­dy­mas – dau­gia­ly­pis

Nė­ra vais­tų, ga­lin­čių iš­gy­dy­ti reu­ma­toi­di­nį art­ri­tą, ta­čiau lai­ku pra­dė­jus tin­ka­mai gy­dy­ti ga­li­ma pri­stab­dy­ti li­gos pro­gre­sa­vi­mą ar pa­siek­ti il­ga­lai­kį pa­leng­vė­ji­mą. Ser­gan­tie­ji reu­ma­toi­di­niu art­ri­tu gy­do­mi bent dvie­jų ar tri­jų ka­te­go­ri­jų vais­tais. Jie gau­na ne­ste­roi­di­nį vais­tą nuo už­de­gi­mo, ku­ris su­ma­ži­na skaus­mą, pa­ti­ni­mą bei ki­tus už­de­gi­mi­nius pro­ce­sus, ta­čiau ne­stab­do li­gos pro­gre­sa­vi­mo. At­siž­vel­giant į li­go­nio būk­lę, ski­ria­mi gliu­ko­kor­ti­koi­dai – hor­mo­nai, slo­pi­nan­tys už­de­gi­mus. Jie ga­li bū­ti ski­ria­mi tab­le­tė­mis ger­ti, in­jek­ci­jo­mis į ve­ną, rau­me­nis ar į la­biau­siai pa­žeis­tus są­na­rius. Pag­rin­di­niais me­di­ka­men­tais, t. y. reu­ma­toi­di­nį art­ri­tą mo­di­fi­kuo­jan­čiais vais­tais, stab­do­mas li­gos vys­ty­ma­sis bei jos pro­gre­sa­vi­mas. Bio­lo­gi­nės te­ra­pi­jos vais­tai ski­ria­mi esant tre­čio ak­ty­vu­mo bei grei­tai pro­gre­suo­jan­čiam reu­ma­toi­di­niam art­ri­tui gy­dy­ti, kai įpras­ti­nė te­ra­pi­ja ne­tgi mak­si­ma­lio­mis vais­tų do­zė­mis yra nee­fek­ty­vi. „Bio­lo­gi­niai pre­pa­ra­tai pa­pras­tai ski­ria­mi kar­tu su jau var­to­ja­mais vais­tais, – pa­sa­ko­ja reu­ma­to­lo­gė. – Ge­riau­si re­zul­ta­tai gau­na­mi bio­lo­gi­nės te­ra­pi­jos vais­tus var­to­jant kar­tu su me­tot­rek­sa­tu. Pre­pa­ra­to pa­si­rin­ki­mą nu­le­mia in­di­vi­dua­lus pa­cien­to jaut­ru­mas tam tik­roms vais­tų su­de­da­mo­sioms da­lims, jų su­de­ri­na­mu­mas su ki­tais pre­pa­ra­tais. Bio­lo­gi­nių pre­pa­ra­tų gy­do­ma­sis po­vei­kis su­si­jęs su už­de­gi­mo me­džia­gos slo­pi­ni­mu, to­kiu bū­du žmo­gaus or­ga­niz­me už­blo­kuo­ja­mas reu­ma­ti­nis už­de­gi­mas. Bio­lo­gi­niai vais­tai veiks­min­gai ma­ži­na li­gos ak­ty­vu­mą ir vi­siš­kas iš­gi­ji­mas da­bar yra rea­liai pa­sie­kia­mas tiks­las, ta­čiau po­vei­kis tę­sia­si tol, kol var­to­ja­mi šie vais­tai.“

Ne­pa­gei­dau­ja­mas po­vei­kis nė­ra aiš­kus

Kaip ir kiek­vie­nas gy­dy­mo me­to­das, bio­lo­gi­nė te­ra­pi­ja su­si­ju­si su tam tik­rais ša­lu­ti­nias po­vei­kiais bei kai ku­rių komp­li­ka­ci­jų at­si­ra­di­mu, tad ne kiek­vie­nam pa­cien­tui ją ga­li­ma pa­skir­ti. Anot me­di­kės, gy­dy­mą bio­lo­gi­niais vais­tais ap­sun­ki­na įvai­rios lė­ti­nės in­fek­ci­jos. Be to, ski­riant bio­lo­gi­nę te­ra­pi­ją ga­li suak­ty­vė­ti iki tol neak­ty­vi, bet kaž­ka­da bu­vu­si in­fek­ci­ja. Ji ne­tin­ka per­si­rgu­siems ner­vų ar ser­gan­tiems on­ko­lo­gi­nė­mis li­go­mis. „Li­go­niai, gy­do­mi bio­lo­gi­ne te­ra­pi­ja, tu­ri bū­ti nuo­lat ste­bi­mi, ver­ti­nant ne tik gy­dy­mo efek­ty­vu­mą, bet ir ga­li­mus ne­pa­gei­dau­ja­mus po­vei­kius, ka­dan­gi mū­sų pa­tir­tis kol kas nė­ra di­de­lė“, – tvir­ti­na reu­ma­to­lo­gė.

Priei­na­mu­mą ap­ri­bo­ja di­de­lė kai­na

Anot reu­ma­to­lo­gės, Lie­tu­vo­je to­li gra­žu nė­ra vi­sų bio­lo­gi­nių vais­tų, ku­rie pa­sta­ruo­ju me­tu var­to­ja­mi pa­sau­ly­je. Bio­lo­gi­nė ter­pi­ja – itin pro­gre­sy­vus gy­dy­mo me­to­das, to­dėl dau­ge­lis far­ma­ci­jos kom­pa­ni­jų sten­gia­si su­kur­ti sa­vo veiks­min­gus bio­lo­gi­nius pre­pa­ra­tus. Va­ka­rų ša­ly­se šie pre­pa­ra­tai skai­čiuo­ja­mi de­šim­ti­mis. Lie­tu­vo­je da­bar yra vos ke­le­tas pre­pa­ra­tų, ta­čiau pro­ble­ma ne kie­kis. Bio­lo­gi­niai vais­tai kai­nuo­ja dau­giau nei 30 tūkst. li­tų per me­tus, tad lė­šų sto­ka le­mia ri­bo­tas ga­li­my­bes ser­gan­tie­siems reu­ma­toi­di­niu art­ri­tu skir­ti pa­žan­gų gy­dy­mą bio­lo­gi­niais vais­tais.

Gy­dy­mas nė­ra vien tik vais­tai

Me­di­kė pri­me­na, jog ser­gant reu­ma­toi­di­niu art­ri­tu ypač svar­bu už­tik­rin­ti są­na­rių jud­ru­mą. Paū­mė­jus li­gai bei už­klu­pus ašt­riam skaus­mui, fi­zi­nis krū­vis yra ne­tin­ka­mas pa­ly­do­vas, ta­čiau nu­slū­gus skaus­mui bū­ti­na ju­dė­ti. La­bai svar­bu ir iš­lai­ky­ti tin­ka­mą svo­rį, nes ant­svo­ris tik dar la­biau pa­blo­gi­na li­gos ei­gą. Kiek įma­no­ma, bū­ti­na veng­ti dan­tų, kvė­pa­vi­mo ta­kų, ly­ti­nių or­ga­nų ir ki­tų in­fek­ci­jų. Ser­gan­tie­ji są­na­rių li­go­mis tu­rė­tų sa­ve kas­kart pa­ma­lo­nin­ti ma­sa­žo bei fi­zio­te­ra­pi­nė­mis pro­ce­dū­ro­mis.

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Vasara – atostogų, tad ir kelionių metas. Pastaraisiais metais vis daugiau keliautojų pailsėti vyksta į Afrikos, Pietryčių Azijos, Pietų Amerikos šalis, kuriose rizika susidurti su infekcinių ligų sukėlėjais yra itin didelė. "Prieš ruošdamasis į kelionę kiekvienas žmogus turėtų pasidomėti ketinamos aplankyti šalies epidemiologine situacija ir galimomis profilaktikos priemonėmis", - tvirtina gydytojas infektologas Algimantas Baublys.

Eg­zo­tiš­kuo­se kraš­tuo­se rei­kė­tų veng­ti ža­lio mais­to, val­gy­ti tik ge­rai iš­vir­tus ar ga­ruo­se pa­ruoš­tus pro­duk­tus. Simon GURNEY nuotr.

Savijauta priklauso nuo pasirengimo

Garsus amerikiečių infektologas Sh. L. Gorbachas yra pasakęs: "Kelionė išplečia akiratį, bet paleidžia vidurius." Būtų juokinga, jeigu nebūtų tiesa. Atvykus į šiltuosius kraštus ir pakeitus aplinką bei mitybą, virškinamosios sistemos negalavimai neretai priverčia pakoreguoti poilsio planus. "Keliaujant sirgti kur kas sudėtingiau, nes nėra galimybės tinkamai gydytis, - sako gydytojas. - Kad kelionė netaptų kančia, visada būtina jai tinkamai pasiruošti, tuomet grįžę iš užsienio jausitės ne tik darbingesni, bet ir sveikesni."

Deja, dauguma keliautojų rūpinimąsi sveikata kelionės metu vis dar supranta tik kaip pasiskiepijimą nuo kai kurių pavojingų ligų, dažnai nė neįvertinant rizikos akis į akį susidurti su infekcinių ligų sukėlėjais. Neretai taip nutinka todėl, kad žmonės laukia kelionių paskutinės minutės pasiūlymų, tad į jas susiruošia spontaniškai, galvodami apie lagaminą ir jo turinį, o ne apie sveikatą.

Žarnyno sutrikimai priverčia pasijusti bejėgiais

Anot infektologo, daugelis mano, kad infekcinės ligos yra jau senai nugalėtos ir pamirštos, tačiau toli gražu taip nėra. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, XXI amžiuje infekcinės ligos vis dar tebėra viena dažniausių žmonių negalavimų ar netgi mirčių priežasčių. Didžiausias pavojus užsikrėsti žarnyno infekcijomis – kelionės į tropines platumas - Pietryčių Azijos, Pietų Amerikos, Afrikos ar kitas besivystančias šalis. "Šiose šalyse infekcinių ligų pasitaiko kur kas dažniau nei pas mus. Tai lemia ne tik tų šalių sanitarinės kultūros lygis - pakliuvusius į neįprastas gyvenimo sąlygas mus veikia begalė rizikos veiksnių. Bet kokie organizmo sutrikimai apsunkina kelionę, tačiau pašlijusi žarnyno veikla neretai priverčia keliautojus pasijusti visiškais bejėgiais", - tvirtina medikas.

Dažniausios keliautojus, vartojusius nesaugių maisto produktų ar vandens svečiose šalyse, užpuola salmoneliozė, šigeliozė, virusinės infekcijos, kampilobakteriozė, jersiniozė ir daugelis kitų užkrečiamųjų ligų, galinčių sukelti ilgalaikius negalavimus ne tik kelionės metu, bet ir grįžus namo. Simptomai, kurie liudija apie virškinamosios sistemos sutrikimus: pykinimas, vėmimas, viduriavimas ir karščiavimas. "Bet kokia infekcinė liga pasireiškia temperatūros pakilimu, o jeigu ji išlieka tokia, kokia buvo, vadinasi, liga, kuri jus užklupo, nėra infekcinė arba jūsų imuninė sistema pernelyg silpna, kad pajėgtų kovoti su infekcija", - perspėja gydytojas ir primena, kad nereikėtų skubėti mažinti pakilusios kūno temperatūros, kuri yra tarsi ženklas, kad organizmas kovoja. Kuo imuninė sistema stipresnė, tuo lengviau ir greičiau nugalima infekcija.

Viduriuojantis žmogus - ligonis

Vyraujant karštam orui, organizmo veiklą apsunkina ir skysčių netekimas, o vemiant bei viduriuojant pagrindinė prastos savijautos priežastis – skysčių stoka. "Būtina kuo greičiau atkurti vemiant ir viduriuojant prarastą skysčių kiekį. Skysčiams atkurti netinka gazuotas mineralinis vanduo, limonadai su saldikliais, pasižymintys vidurius laisvinančiomis savybėmis. Daugelyje šalių negalima gerti vandens iš čiaupo, nes net viešbučiai negarantuoja jo kokybės", - perspėja medikas. Gerti rekomenduojama po 1-2 gurkšnius kas 3-5 minutes. Didesnis kiekis skysčių neretai sukelia pykinimą. Vėmimas ir viduriavimas – natūralus toksinų ir mikrobų šalinimas iš organizmo. Anot gydytojo, jo nei sulaikysi, nei kaip nors kitaip sustabdysi. Nors viduriavimas nelaikomas liga, tačiau besivystančiose šalyse, kur blogos sanitarinės sąlygos, rizika susirgti diarėja siekia net 70 proc. Itin stiprų viduriavimą sukelia šigeliozė. Jo trukmė ir sunkumas kelionės metu labai priklauso nuo to, ar tinkamai gydomasi

Maistą reikia rinktis atidžiai

Norėdami išvengti žarnyno infekcijų keliaudami, turime atkreipti dėmesį į produktus, kuriuos valgome. Visi nešvieži arba netinkamoje temperatūroje laikomi produktai gali būti pavojingi. Maistu plintančių užkrečiamųjų ligų plitimas priklauso ne tik nuo toje šalyje esančių ekonominių, socialinių, ekologinių veiksnių, bet ir nuo naudojamos maisto gaminimo technologijos bei kitų maitinimosi ypatumų, tad kad ilgai laukta kelionė nevirstų pragaru dėl neįprasto maisto, gydytojas pataria smarkiai nekeisti įprasto mitybos režimo. "Pakeisti lietuviškus mitybos įpročius gana sunku, tačiau žmonės, ypač jaunoji karta, daug keliauja ir noriai skanauja kitų šalių maisto. Tiesa, virškinimas gali sutrikti ir nuo saugaus maisto, - perspėja medikas. - Daugelyje viešbučių turistams paprastai siūlomas švediškas stalas, todėl stengiamasi išbandyti kuo daugiau patiekalų pamirštant, kad ne viskas dera tarpusavy. Egzotiškuose kraštuose reikėtų vengti žalio maisto, valgyti tik gerai išvirtus ar garuose paruoštus produktus. Itin nesaugus yra drėgnas ar kambario temperatūroje saugomas maistas, vaisiai ir daržovės su pažeista odele ar plaukeliais, salotos bei kitos nevirtos daržovės, padažai ir garnyrai, laikomi atviruose induose, termiškai neapdorotos jūros gėrybės, pienas, gėrimai su ledukais."

Jei pradėjus viduriuoti nėra galimybės greitai patekti pas gydytoją, pirmiausiai pasirūpinkite saugia ir griežtai apribota dietine mityba. Nereikia badauti, tačiau esant žarnyno veiklos sutrikimui netinka nei šašlykai, nei cepelinai. "Pipirai žaizdai gydyti netinka, - primena žinomą posakį gydytojas. – Šiuo atveju žaizdos žarnyne gal ir nėra, tačiau žarnyno gleivinė būna išpurtusi, paraudusi, joje galimos opos." Jei viduriuojate, nevalgykite saldumynų, riebių patiekalų, negerkite stiprios kavos, nevartokite alkoholio. Namų sąlygomis viduriavimui stabdyti tinka ryžių nuoviras, kelionėje reikėtų rinktis maistą, turintį daug ląstelienos.

Apsisaugojimo būdą renkamės individualiai

Norėdami išvengti ligos, keliautojai geria gerųjų žarnyno bakterijų preparatų, tačiau moksliškai pagrįstų įrodymų, jog jie iš tiesų padeda, nėra. Kitas paplitęs apsisaugojimo būdas – stipraus alkoholio šlakelis prieš valgį. Nors alkoholis dezinfekuoja, tačiau mažina skrandžio rūgštingumą, todėl bakterijos lengviau įveikia skrandžio barjerą, patekdamos į žarnyną.

"Kokius vaistus pasiimti?" – bene populiariausias keliautojų klausimas medikams prieš kelionę. "Neverta į kelionę vežtis arsenalo medikamentų, tačiau kelionės vaistinėlėje patartina turėti madikamentų, padedančių normalizuoti skysčių balansą, kurių sudėtyje yra NaCl ir KCl druskų bei gliukozės, skatinančios organizmą greičiau pasisavinti druskas, padedančias sulaikyti skysčius organizme. Rekomenduojama turėti virškinimą gerinančių fermentų, vaistų nuo skausmo, viduriavimo, anglies tablečių. Visi patarimai – rekomenduojamojo pobūdžio. Ar jais pasinaudoti, sprendžia žmogus pats", - sako gydytojas patvirtindamas, kad egzotiškose šalyse sveikata dažnai priklauso ir nuo elementarios sėkmės.

Norėdami išvengti ligos, keliautojai geria gerųjų žarnyno bakterijų preparatų, tačiau moksliškai pagrįstų įrodymų, kad jie iš tiesų padeda, nėra.

Sode ir darže tarp lysvių bei vaismedžių – gausybė gamtinės kilmės losjonų, kremų ir kaukių. Pagaminti vitaminų "skanėstą" odai itin lengva.

Agur­kai pui­kiai at­gai­vi­na ir ba­li­na sau­są pa­tam­sė­ju­sią odą.

• Sultingi prisirpę pomidorai – puiki poras sutraukianti kaukė riebiai odai.

• Agurkai puikiai atgaivina ir balina sausą patamsėjusią odą. Kombinuota agurkų ir pomidorų kaukė rekomenduojama mišriai odai. Ant skruostų ir kaklo uždėkite pomidorų skiltelių, o ant kaktos, pasmakrės ir nosies sparnelių – plonų agurko griežinėlių.

• Saldžios braškės, avietės, miško žemuogės – puiki maitinamoji kaukė bet kuriam odos tipui. Pavytusią ir saulės nugairintą odą patrinkite šviežiai sutrintų braškių tyre (po kaukės neužmirškite veido ir kaklo patepti maitinamuoju kremu). Labai tonizuoja ir atgaivina ledo gabalėliai, pagaminti iš braškių sulčių. Pačių pasidarytas žemuoginis losjonas iš pusės stiklinės sutrintų žemuogių ir stiklinės degtinės puikiai nuvalo sausą ir normalią odą.

• Petražolių trauktinė itin ramina pavargusias ir karščiuojančias akis. Jų sultys padeda išlyginti smulkias raukšleles aplink akis.

• Jeigu jūsų oda kaprizinga ir "nepriima" daržovių, vaisių ir uogų "grynuoju pavidalu" (sausėja ir pleiskanoja), apgaukite ją. Įlašinkite į įprastą kremo porciją braškių arba persikų sulčių, tada oda gaus kur kas daugiau vitaminų, angliavandenių, riebalų, mineralinių druskų. Tiesa, alergiškiems žmonėms reikia būti atsargiems ir iš pradžių išbandyti natūralias vaisių sultis ant jautrios riešo odos.

• Nuo nudegimų ir strazdanų padeda pienių aliejus. Susmulkintą pienių šaknį užpilkite augaliniu aliejumi (santykis 1:10). Parą leiskite prisitraukti, o vėliau valandą įstatykite į indą su verdančiu vandeniu. Nuo strazdanų ir pigmentinių dėmių gelbsti pienių nuoviras (du valgomuosius šaukštus jaunų žiedelių pavirkite trisdešimt minučių pusėje litro vandens, atšaldytą nuovirą perkoškite).

• Mėlynųjų rugiagėlių trauktinė padeda pašalinti vokų paraudimą, sugrąžina pavargusių, spindesį praradusių akių blizgesį ir padeda sumažinti smulkių raukšlelių tinklą paakiuose. Dešimt gramų rugiagėlių žiedų užpilkite stikline verdančio vandens, leiskite dvi valandas pritraukti ir perkoškite. Priemonę galima naudoti akių vonelėms, kompresams, ją taip pat galima sušaldyti ir rytais ledukais patrinti akis.

• Baltosios lelijos trauktinė tonizuoja labai sausą, lengvai pažeidžiamą odą. Ji švelniai nuvalo probleminę odą. Lelijų sultys su augaliniu aliejumi odą suminkština, sudrėkina ir išlygina.

• Meliono sultys su pienu ir mineraliniu vandeniu – puikus pienelis sausai odai.

• Persiko sultys ir minkštimas tonizuoja ir maitina bet kurio tipo odą. Šių vaisių košelė su alyvų aliejumi – puiki priemonė atjauninti vystančią odą.

• Sausa ir senstanti oda dievina vynuogių sultis, lygia dalimi sumaišytas su medumi (suvilgykite marlės servetėlę ir uždėkite 15 minučių ant veido ir kaklo).

• Abrikoso minkštimas – minkštinanti ir maitinanti kaukė sausai ir jautriai odai. Ypač neturinčioms laiko moterims užtenka supjaustyti vaisių plonais griežinėliais ir uždėti ant veido. Dar efektyvesnė kaukė sumaišius lygiomis dalimis abrikoso minkštimą ir varškę ar grietinę (palaikyti 15 minučių). Abrikosas su rūgusiu pienu gerai sutraukia ir maitina riebią odą.

Stenkitės, kad jūsų racione nestigtų vaisių, daržovių ir uogų, kurios valo ir maitina odą "iš vidaus", normalizuodamos medžiagų apykaitos procesus.

Parengė Kamilė Vitkutė

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Ar pamenate šeimyninę situaciją iš vaikystėje dažnai matyto animacinio filmuko: "Tai tu kaltas, nes viską jam leisdavai, štai ir išlepinai", - indus plaudama mama priekaištavo barzdotam tėčiui. Kad atostogos netaptų didžiausiu galvos skausmu ir šeimos nesutarimų objektu, o į kasdienį gyvenimą vaikai grįžtų pailsėję ir kupini energijos, vykstant atostogauti būtina pagalvoti apie tykančius pavojus ir būdus, kaip jų išvengti.

Vasaros atostogos neįsivaizduojamos be pramogų gamtoje.

Įsibėgėjus vasaros atostogų sezonui, neretai per didelis atsipalaidavimas, ypač kai primirštamos saugaus elgesio taisyklės, sugadina ne tik nuotaiką, bet ir sveikatą. "Atostogauti saugiai turi tapti elgesio norma", - tvirtina Šiaulių miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro Visuomenės sveikatos stiprinimo skyriaus vedėja Loreta Ručinskaitė.

Asmens higienai atostogos kenksmingos

Kokios vasaros atostogos be pramogų gamtoje? Nėra nieko linksmiau, nei su būriu draugų žygiuoti miško keliukais, maudytis vėsiame ežere, stovyklauti, kepti bulves žarijose. Vasarą augančio organizmo sveikatą teigiamai veikia ilgas buvimas gryname ore, judėjimas, organizmo grūdinimas, tinkamas dienos režimas bei sveika mityba. Šie ir kiti veiksniai aktyvina medžiagų apykaitą, stimuliuoja augimą ir vystymąsi, stiprina organizmo atsparumą įvairių neigiamų mikroklimato faktorių poveikiui bei ligoms.

"Vaikai turėtų kuo daugiau vaikščioti pėsčiomis, žaisti gryname ore, važinėtis dviračiu, riedučiais, tačiau džiaugiantis atostogomis vertėtų nepamiršti griežtai laikytis pagrindinės asmens higienos taisyklės - švarios rankos ir švari aplinka. Pramogaudami gamtoje apsirūpinkite drėgnomis servetėlėmis, kuriomis labai patogu nusivalyti rankas. Pravers ir vienkartinės nosinaitės, servetėlės ar popieriniai rankšluosčiai", - pataria visuomenės sveikatos biuro specialistė.

Palankiausias metas sveikai maitintis

Vasara - metas, kai turime daugiau galimybių pasiūlyti vaikams valgyti sveikiau, t. y. daugiau uogų, daržovių, vaisių, kad organizmas prisisotintų vitaminų ir mineralinių medžiagų. "Vaikų sveikatą vasarą reikia ne tik stiprinti, bet ir saugoti. Kaskart jiems priminkite, kad prieš valgant daržoves, uogas ar vaisius juos reikia gerai nuplauti, nes galima užsikrėsti įvairiomis kirmėlėmis bei žarnyno ligomis", - perspėja L. Ručinskaitė.

Karštomis dienomis, ypač ilgesnį laiką būnant saulėje, būtina gerti daug skysčių, kitaip neišvengsite dehidracijos, pasireiškiančios ne itin maloniais simptomais: silpnumu, dideliu nuovargiu, troškuliu, išsausėjusia oda, besiveliančiu liežuviu, išdžiuvusia burna. "Gerkite, nors ir netroškina", - pataria specialistė. Ji rekomenduoja gerti paprastą, mineralizuotą vandenį arba vėsią arbatą. Saugiausi gėrimai – fasuotoje taroje, tik jokiu būdu ne su saldikliais, kurie turi daug kalorijų, o troškulio nemalšina.

Siekiant išlaikyti sveikos mitybos principus, svarbiausia valgyti bent tris kartus per dieną įvairų maistą, vengiant riebaus, kuris karštomis vasaros dienomis dar sunkiau virškinamas. "Greitai gendantys produktai - virta dešra, dešrelės, žuvis, pieno produktai - karštą vasarą tampa pavojingi sveikatai. Suvalgius tokio maisto, galima apsinuodyti arba susirgti užkrečiamomis žarnyno ligomis. Kad maistas netaptų negalavimų priežastimi, geriausia iškyloje vaikams pasiūlykite sausų maisto gaminių: duonos, sausainių be kreminio įdaro, riešutų, šalto rūkymo ar vytintų mėsos gaminių, konservų. Maistą sudėkite į sandariai uždaromą tarą, nepamiršdami ir vienkartinių indų, kurių pakartotinai naudoti nederėtų", - pataria specialistė.

Maudynės "iki pamėlynavimo"

Maloniausias būdas atsigaivinti keliaujant – maudynės. Jei vaikas nėra užsigrūdinęs, prieš pradedant maudytis būtina apsiprasti su vandeniu. Negalima maudytis labai sušilus arba, priešingai, labai sušalus. Iškylų metu dažniausiai maudytis tenka ežeruose ar upėse, kur nėra įrengtų paplūdimių ar gelbėjimo postų. Norint išvengti nelaimingų atsitikimų, į vandenį rekomenduojama lipti pamažu, kad kūnas iš lėto prisitaikytų prie temperatūros pokyčių. Vandenyje reikia kuo daugiau judėti. Žalinga maudytis "iki pamėlynavimo", todėl pajutus pirmą šiurpulį reikia lipti iš vandens. Vaikai, nemokantys plaukti, turi dėvėti tinkamo dydžio gelbėjimosi liemenę. Neleiskite jiems maudytis be priežiūros, nes atsitikus nelaimei, pradėjus skęsti, nebus kam suteikti pagalbos. Įpratinkite vaikus, kad jie niekada neitų prie vandens telkinio be suaugusiųjų priežiūros. Taip išvengsite nelaimių, nes palikus vaikus pas draugus, močiutę ar gimines, kurie nėra įpratę visą laiką stebėti, ką jie veikia, šie lengvai gali vieni nubėgti maudytis. Tad nuo mažens reikia mokyti, kad eidami prie vandens jie visada turi pasikviesti ir bent vieną suaugusįjį.

Ekspertų nuomone, vaikai skęsta tyliai. Iki penkerių metų jie nesupranta, kokie pavojai gresia vandenyje, tad tiesiog panyra be jokio garso. Tai įvyksta žaibiškai. Į vandenį įpuolęs vaikas jo gurkšteli, nugrimzta ir, nepraėjus nė minutei, praranda sąmonę. Jei vaikas, ypač jaunesnis nei penkerių metų, yra šalia vandens telkinio, jam apsaugoti reikia ypatingos priežiūros. Nevertėtų maudytis lyjant ar griaudėjant perkūnijai bei tose vietose, kur pakrantės ir telkinio dugnas iki vandens paviršiaus užžėlęs augalais, nešokinėti į vandenį žemyn galva.

Kraujasiurbių atakai būtina pasiruošti

Neatskiriami palydovai ilsintis – vabzdžiai ir erkės. Įsisiurbusi erkė gali apkrėsti pavojingomis ligomis: erkiniu encefalitu, Laimo liga. Kad apsisaugotumėte nuo kraujasiurbių įkandimų, patartina pasirinkti tinkamą aprangą, naudoti repelentus: purškalą, kremą, losjoną. Pravartu įsigyti tepalo, mažinančio įkandimo sukeltą niežulį. Tik reikia atminti, kad vaikų oda itin jautri, todėl repelentas gali ją sudirginti. Iki 3 metų vaikams repelentų ant odos nerekomenduojama nei purkšti, nei tepti. Verčiau pasinaudoti nuo seno žinomomis dvisparniams kraujasiurbiams nubaidyti naudojamomis natūraliomis kvapniosiomis medžiagomis (citrinos, mėtų, gvazdikų ar kitų aromatinių augalų eteriniais aliejais), nors jų veikimo laikas yra gana trumpas.

Saulė saiko neturi

Anot specialistės, vaikams būtina paaiškinti, kokį pavojų kelia saulės spinduliai. Ultravioletiniai spinduliai pakenks odai, jei saule mėgausitės pernelyg ilgai. Šie spinduliai įsiskverbia į odą ir sukelia įvairių pažeidimų nuo nedidelio paraudimo iki antro laipsnio nudegimų su pūslėmis. Ultravioletiniai spinduliai gali ne tik nudeginti, bet ir sukelti ilgalaikių problemų - odos senėjimą ar net vėžį. Vaikai iki 5 m. visai neturėtų degintis. Medikai teigia, kad vaikams iki 14 m. nereikėtų būti saulėje tiek, kad paraustų oda, nes tai jau yra I laipsnio nudegimo požymis.

Didžiausias pavojus tas, kad neigiami odos pokyčiai vystosi nepastebimai ir nebeišnyksta. Tyrimai įrodė, kad net apie 80 proc. saulės sukeltų odos pažeidimų atsiranda iki 18 metų, o jų padariniai išryškėja po 20 ar net 30 metų, todėl į ultravioletinių spindulių poveikį negalima numoti ranka. Labai šviesios odos, šlakuoti vaikai yra mažiau atsparūs neigiamam saulės poveikiui, nes jų organizme gaminasi mažiau melanino.

Spindulių sukeltas nudegimas pasireiškia ne iš karto. Skausmas ir odos paraudimas prasideda praėjus kelioms valandoms, o nudegimų simptomai pasireiškia individualiai. Oda parausta, tampa karšta, ją skauda, peršti. Jei nudegimas antro laipsnio, iškyla skaidraus skysčio prisipildžiusios pūslės. "Iškylaujant vertėtų saugoti odą, naudojant apsaugines priemones su UV filtrais, parenkant jas pagal odos tipą, dėvint tinkamą aprangą, akinius nuo saulės. Keliauti ar iškylauti gamtoje, kur teks ilgai būti atvirose vietose, rekomenduojama pasirinkti tokį paros laiką, kai saulė nėra labai aktyvi, t. y. iki 10 val. ryto ir po 16 val." - pataria specialistė.

Šilumos smūgis – gyvybei pavojinga būsena

Karštą dieną daug judant ir geriant mažai vandens, organizme susikaupia šilumos perteklius. Šilumos smūgis ištinka tuomet, kai kūnas neprakaituoja, todėl nepajėgia išgarinti šilumos, todėl kūno temperatūra gali pakilti iki +41°C ar net daugiau.

Galimybė reguliuoti kūno temperatūrą priklauso nuo individualių organizmo savybių. Vaikų kūno vėsinimo sistema nėra išsivysčiusi, todėl jiems pavojus gauti šilumos smūgį yra didesnis. Norint išvengti iškylos metu saulės ir šilumos smūgių, būtina daug gerti, ypač vandens, kuris atkuria skysčių balansą, vėsina, atgaivina. Tiesioginiai saulės spinduliai, kaitinantys nepridengtą galvą ir sprandą, dirgina galvos smegenų dangalus, todėl pakyla smegenų temperatūra ir sutrinka jų funkcija. "Išeidami iš namų būtinai patikrinkite krepšį, ar nepamiršote įsidėti kepuraitės", - primena specialistė. Beje, įvairios skrybėlės šį sezoną yra madingos, tad galite būti ir saugūs, ir madingi.

Tinkamiausias metas išsimiegoti

Nors atostogaujant norisi suspėti viską išbandyti, išspaudžiant iš vasaros atostogų nuostabiausius įspūdžius, karščiausias akimirkas bei saldžiausius prisiminimus, tačiau jas planuojant būtina rasti laiko ir miegui. Vaikui miegoti yra sveika, nes atsikuria organizmo gyvybinės funkcijos.

Poreikį miegoti sąlygoja daugybė įvairių veiksnių: vaiko amžius, užimtumas, fizinis aktyvumas. Dažna miego trūkumo priežastis – ankstus kėlimasis. Darbo dienomis beveik pusė mokinių (47 proc.) miega vidutiniškai apie 7 val., t. y. 1,5 val. trumpiau, nei rekomenduojama. Neišsimiegoję vaikai jaučiasi nepailsėję, irzlūs, nepastovios nuotaikos, pablogėja galvos smegenų žievės ląstelių funkcijos, pusiausvyra. Mokyklinukams rekomenduojama pamiegoti dieną 1,5-2 valandas. Fiziškai silpni ir silpnos sveikatos ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikai turi miegoti ilgiau. Deja, dėl įtemptos dienos ir mokymosi krūvio vaikai ir dieną, ir dažnai netgi naktį nepailsi.

Atostogų metu leiskite vaikui gerai išsimiegoti, pailsėti nuo kasdienio ankstaus kėlimosi. Svarbu, kad vaikas eitų miegoti kasdien tuo pačiu metu ir miegotų, kol pabunda pats, be žadintuvo. Taip atkuriamas normalus miego ritmas, kompensuojamas miego trūkumas. Kad poilsis būtų kokybiškas, geriausia miegoti visiškoje tyloje ir tamsoje. Tad, jei tame pačiame kambaryje stovi kompiuteris, televizorius ar kiti elektros prietaisai, naktį būtina juos išjungti, kad netrukdytų nusiraminti, o užtrauktos naktinės užuolaidos slopintų iš gatvės sklindančią šviesą.

Atostogauti su vaikais – ir smagu, ir sveika

Šiais laikais, kai paaugę vaikai savarankiškai planuoja savo laisvalaikį, vasaros atostogos su šeima tampa lyg ir atgyvena, tačiau reikia pripažinti, kad nepaisant pastaraisiais dešimtmečiais įvykusių pokyčių visuomenėje atostogos su visais šeimos nariais padeda sukurti palankią dvasinio saugumo ir artumo atmosferą, o tai savo ruožtu gerina psichinę ir fizinę sveikatą. Todėl organizuojant vaiko laisvalaikį labai svarbu tėvams kiek galima dažniau būti su vaikais, kartu sportuoti, iškylauti ir pan. Vaikams tai suteiks daug džiaugsmo, o kartu praleistas laiką jūs ir jūsų vaikai prisimins ilgai. Atostogaujant vasarą su gera nuotaika, dar labiau suaktyvėja energijos apykaita, geriau vystosi vaiko nervinė sistema, svarbiausia – kartu praleistas laikas padeda vaikams likti saugiems ir sveikiems. "Sveikos atostogos garantuoja gerą savijautą visus metus", - sako specialistė.

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Vasaros Lietuvoje trumpos, tad skubame pasinaudoti net menkiausia galimybe ištrūkti į gamtą. Daugelis išvykos į gamtą neįsivaizduoja be šašlyko ar dešrelių kepimo. Kaip saugiai mėgautis maistu, kad iškylų malonumai nesibaigtų gydymo įstaigoje, pataria gydytoja gastroenterologė Violeta Vainoriūtė.

Poil­siau­jant val­go­ma tris kar­tus daž­niau ir dau­giau, nei rei­kė­tų, pa­mirš­ta­ma, kad val­gy­ti rei­kia tik tuo­met, kai išalks­ta­ma. Ason M. nuotr.

Maistu mėgaukitės saikingai

Vasarą daugumos mėgiamas maistas - dešrelės, konditerijos gaminiai su kremu, pieno produktai, daržovių mišrainės - nors ir skanus, tačiau pabuvęs šilumoje gali labai pakenkti organizmui. Karštomis dienomis vertėtų atidžiau rinktis produktus. Kefyras, rūgpienis, fermentinis sūris (aišku, laikomi tinkamoje temperatūroje), duona, kruopos, daržovės, makaronai, džiūvėsiai, javainiai, kai kurie sausainiai, vytinta dešra mūsų racione turėtų būti dažnesni. "Visuose rūkytuose gaminiuose apstu konservantų, - primena gydytoja, - tačiau galima įsigyti vytintų dešrelių, kuriose nėra konservantų, stabilizatorių, aromato ir skonio stipriklių bei kitų maisto priedų. Tokias dešreles nepavojinga lauknešėlin įdėti ir į ekskursijas vykstantiems vaikams. Ruošdami sumuštinius, netepkite ant duonos sviesto, nes jis kaitroje itin greitai genda, geriau įdėkite kruopščiai nuplautų daržovių bei vaisių." Vasarą reikėtų atidžiau rinktis pieno produktus, atkreipti dėmesį į jų laikymo sąlygas parduotuvėse. Reikėtų tokių produktų neimti į keliones, jei neturite šaldytuvo ar šaltkrepšio. Šie produktai, kaip ir dauguma žuvies produktų, šilumoje greitai genda.

Pasenęs maistas yra nuodingas, nes jame susidaro kenksmingų medžiagų. Tačiau net iš pažiūros šviežias produktas gali būti pavojingas, jeigu į jį yra patekę mikrobų, sukeliančių dizenteriją, salmoneliozę, kampilobakteriozę, listeriozę, stafilokokinės kilmės apsinuodijimus. Palankiausia temperatūra mikrobams daugintis yra +37°C, bet pakanka ir kambario temperatūros. Tokiomis sąlygomis mikrobai dauginasi gana greitai - jau po 2-4 valandų jų būna tiek, kad žmogus susirgtų. Galime tik pasidžiaugti, kad gyvename nebe akmens amžiuje ir turime šaltkrepšius, į kuriuos patogu įsidėti visko, ko tik širdis geidžia. Svarbiausia, anot gydytojos, nepamiršti, jog valgome, kad gyventume, o ne gyvename, kad valgytume. Deja, iškylaudami žmonės dažnai persivalgo bei nevengia sunkiai virškinamo maisto.

"Poilsiaujant valgoma tris kartus dažniau ir daugiau, nei reikėtų, pamirštama, kad valgyti reikia tik tuomet, kai išalkstama. Ta pati taisyklė galioja ir vaikams. Valgykite daugiau skystų ar lengvai įsisavinamų produktų, vaisių ir daržovių, rinkitės nekaloringą, lengvai virškinamą maistą, - pataria medikė. - Reikėtų nepamiršti, kad pagrindinis sveiko žmogaus skrandžio priešas – per didelis maisto kiekis. Persivalgymas gali sukelti valgymo sutrikimą, o besiskundžiantiems virškinamojo trakto ligomis tik dar labiau paaštrina ligos simptomus."

Šašlykas – populiariausias iškylų patiekalas

Kiek begirdėtume perspėjimų, kad šašlykas kenkia sveikatai, iškylos be šio tradicija tapusio patiekalo neįsivaizduojame. Jis itin mėgiamas poilsiaujančių ir gamtoje, ir kaimo sodybose ar sodų bendrijose. Be šašlyko nepasieinama ir per šventes ar vaišes. Dažniausiai kepamas kiaulienos, vištienos arba avienos šašlykas. Karštą dieną paukštienos verčiau nesirinkti, nes ji greičiau genda.

Kepant mėsą, turi būti tinkamos sąlygos bei temperatūra. Kad mėsa gerai iškeptų, temperatūra jos viduje turi būti ne žemesnė nei 80-90°C. "Tik jokiu būdu nekepkite ant laužo dešrelių, - perspėja gydytoja. - Ypač daug nitratų yra ant grotelių kepamose dešrelėse. Žaliame nitratais apdorotame mėsos produkte nitrito koncentracija yra maža, o kepant nitritais apdorotas dešreles aukštoje temperatūroje išsiskiria nitrozaminai, pasižymintys kancerogeninėmis savybėmis."

Nors yra įvairių būdų šašlykui marinuoti, nemarinuokite jo majoneze ar acte, nesirinkite tokių ir parduotuvėse. "Natūralaus acto prekyboje nėra, tik sintetinis, su kuriuo paruošta mėsa, apdorojama aukštoje temperatūroje, tampa itin toksiška, - sako gydytoja. - Sveikiausi šašlykai paruošti su žolelėmis, ypač čiobreliais, tuomet iškepta mėsa būna minkšta ir kvapni, svarbiausia – joje nėra toksinių medžiagų, išskyrus dūmuose esančias žmogaus sveikatai pavojingas medžiagas."

Iškepusi mėsa neturi būti rausva. Garnyrui tiks makaronai, ryžiai, ar žarijose keptos bulvės.

Gėrimai garantuoja sveikatą ar kenkia?

Dauguma iškylautojų poilsio gamtoje neįsivaizduoja be alkoholinių gėrimų: vieni - silpnesnių, kiti - stipresnių. "Bet kokios koncentracijos alkoholis kenkia sveikatai, ypač karštą vasaros dieną, kai perkaitus organizmui atsiranda hipertermija. Tada padidėja kraujo krešėjimas, todėl visose kraujagyslėse kraujas teka lėčiau, sudarydamas palankias sąlygas trombams formuotis. Tai itin palankios sąlygos insultui ar infarktui išsivystyti", - perspėja medikė.

Venkite gėrimų su kofeinu ar saldikliais, nes jie ne tik nemalšina troškulio, bet ir skatina vandens pasišalinimą iš organizmo. "Gėrimai turi būti negazuoti, ne limonadas ir jokiu būdu ne spalvoti, nes juos gaminant be konservantų neapsieinama", - sako gydytoja.

Karštą vasaros dieną troškulį malšinti patariama šiek tiek pasaldinta vėsia arbata, geriamuoju ar natūraliu mineraliniu vandeniu. Geriamasis - tai paprastas, vandentiekiu tiekiamas vanduo. Natūralus mineralinis vanduo gaunamas iš žemės gelmių, todėl yra labiausiai apsaugotas nuo aplinkos taršos. Kad gamtinės savybės išliktų nepakitusios, tokiam vandeniui paruošti keliami itin griežti reikalavimai. Vanduo tik perfiltruojamas, tai yra iš jo pašalinamos nuosėdos (netirpi geležis, smėlis), gali būti pridėta angliarūgštės.

Nors negazuotą mineralinį vandenį renkasi vis daugiau žmonių, kol kas populiaresnis yra gazuotas mineralinis vanduo. "Šiek tiek gazuoto vandens galima duoti gerti ir vaikams, tik, žinoma, nereikia pamiršti saiko", - sako gydytoja ir prisipažįsta ir pati vaikystėje ne kartą troškulį malšinusi gazuotu mineraliniu vandeniu.

Vaikams tinka ir vaikiška gira, apie kurią, anot medikės, kol kas nieko blogo neteko girdėti.

Virškinimo fermentai – ne išeitis

Kad nesusirgtumėte iškylaudami, nepamirškite kruopščiai nusiplauti rankų prieš valgį. Nusiprausti galima ir šaltinio ar ežero vandeniu, tačiau indų plauti atvirų telkinių vandeniu nereikėtų.

"Jei vis dėlto persivalgėte, nepamirškite gerti mineralinio vandens ir nebijokite pabadauti, - pataria gydytoja. - Tiems, kuriems persivalgymas tėra vienkartinis neapdairumas, skubiai pagelbėtų virškinimo fermentai, kurie veikia kaip motoriką reguliuojantys vaistai. Tik, žinoma, nereikia jais piktnaudžiauti. O tie, kurie nekontroliuoja savo mitybos raciono ir persivalgo dažnai, virškinimo fermentai – ne išeitis. Tokiu atveju vertėtų apsilankyti pas dietologą."

Jeigu pradėjo pykinti, pakilo temperatūra, ėmė skaudėti skrandį arba pilvą, pradėjote vemti ar viduriuoti, iš karto pagalvokite apie apsinuodijimą maistu ar užkrečiamąją žarnyno infekciją. Žinoma, tai gali būti ir apendicito ar kitos ligos priežastis. Tiksliai nustatyti diagnozę gali tik gydytojas, todėl jeigu taip atsitiko, kur bebūtumėte, kuo skubiau kreipkitės į artimiausią gydymo įstaigą. "Geriau nebandykite gydytis patys, ypač antibiotikais, nes galite tik pabloginti padėtį", – perspėja gydytoja.

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Onkologai vis labiau nerimauja dėl didėjančio sergamumo storosios žarnos vėžiu, kuris yra viena dažniausių ir grėsmingiausių onkologinių ligų pasaulyje. Vienintelė paguoda – šiuolaikiniai tyrimo metodai, leidžiantys ligą nustatyti ankstyvos stadijos, todėl itin svarbu, kad žmonės nepamirštų savo sveikata rūpintis nuolatos. "Storosios žarnos, arba kolorektalinis, vėžys gydomas ypač sėkmingai, jeigu diagnozuojamas laiku", - tvirtina gydytoja chemoterapeutė Judita Filipauskienė.

Judita Filipauskienė: "Ligą svarbu diagnozuoti laiku."

Vėžiu sergama vis labiau

Pasaulyje storosios žarnos vėžys pagal sergamumą onkologinėmis ligomis užima trečią vietą. Lietuvoje per pastaruosius 30 metų sergamumas juo išaugo 3,3 karto. Kasmet šalyje nustatoma apie 1500, Šiauliuose – apie 70 naujų ligos atvejų. Apie 30 proc. sergančiųjų vėžys nustatomas pavėluotai, kai vėžinės ląstelės jau būna išplitusios po visą organizmą. Tai, žinoma, sąlygoja gausų ligonių mirtingumą - per metus nuo šios ligos šalyje miršta apie 900 žmonių. "Jeigu pacientai aktyviai neieškos pagalbos, kaip sparčiai į priekį bežengtų medicina, galimybės pasveikti bus itin ribotos, o sergančiųjų storosios žarnos vėžiu tik daugės", - tvirtina gydytoja.

Įvertinkite riziką

Storosios žarnos vėžio priežastis nėra žinoma, tačiau neabejojama, kad jo atsiradimą sąlygoja genetiniai faktoriai, todėl į sveikatos pakitimus dėmesį labiausiai turėtų atkreipti tie žmonės, kurių šeimos nariai ar artimi giminaičiai serga polipoze (kai storosios žarnos gleivinėje randami gerybiniai navikai - polipai), sergantys opiniu kolitu (yra žarnyno gleivinės pakitimų). Dauguma ligos atvejų nustatoma išsivysčiusiose šalyse, todėl manoma, kad liga susijusi su vakarietišku gyvenimo būdu, kai pirmenybė teikiama labai kaloringam, riebiam maistui bei menkam fiziniam aktyvumui ir, žinoma, žalingiems įpročiams. Norintiems išvengti vėžio medikė pataria rūpestingiau prižiūrėti savo organizmą – išlaikyti normalų kūno svorį ir kuo daugiau judėti, valgyti daug daržovių, dažniau rinktis paukštieną ir žuvį, svarbiausia - nepamiršti periodiškai pasitikrinti sveikatos, o atsiradus bet kokiam virškinimo sutrikimui atlikti išsamesnius tyrimus.

Vystosi nepastebimai

Gydytoja perspėja, kad pirmomis storosios žarnos vėžio stadijomis gali nebūti jokių simptomų arba jie būdingi kitoms ligoms: svorio mažėjimas, nepaaiškinamas nuovargis, neaiškios kilmės mažakraujystė, silpnumas, be jokios priežasties pasikartojantys pilvo skausmai. Vėliau, navikui didėjant, pakinta tuštinimasis - užkietėja viduriai arba pasireiškia viduriavimas ir pan. Vienas pagrindinių šios klastingos ligos požymių – kraujavimas kartu su išmatomis arba atskirai. Kraujas gali būti nuo šviesios iki tamsiai rudos spalvos. Vėžiui išplitus į aplinkinius organus, pasireiškia šlapinimosi sutrikimai, skausmas, ascitas ir daugelis kitų rimtų problemų. "Pajutus diskomfortą, delsti nevalia", - perspėja onkologė ir siūlo kuo greičiau kreiptis į šeimos gydytoją, kuris pirmiausia atliks tiesiosios žarnos apčiuopą pirštu, vadinamąjį digitalinį tyrimą. Po to atliekama rektoskopija, t. y. trumpu siauru chirurginiu instrumentu apžiūrima išangė, tiesioji žarna ir pradinė riestinės žarnos dalis. Reikalui esant, atliekamas rentgenologinis ar endoskopinis storosios žarnos tyrimas. "Tyrimai gali būti nemalonūs, tačiau jie nėra skausmingi, - ramina gydytoja. - Svarbiausia suprasti, kad jie būtini, norint išvengti akistatos su liga."

Ankstyva diagnostika išsaugo gyvenimą

Blogiausia tai, kad neretai vis dar drovimasi ieškoti pagalbos, ypač kai skausmas vargina intymioje vietoje, todėl paprastai storosios žarnos vėžys diagnozuojamas vėlyvos stadijos. Bet šių piktybinių navikų gydymo efektyvumą kaip tik labiausiai ir sąlygoja ligos diagnostika - kuo anksčiau nustatoma liga, tuo didesnė tikimybė pasveikti. Ligos prognozė labai priklauso nuo jos pobūdžio, stadijos, paciento amžiaus bei gretutinių ligų. Pats efektyviausias storosios žarnos vėžio gydymo būdas – chirurginis, kurio metu pašalinamas navikas bei dalis žarnyno.

Gydytoja tikina, kad anksti diagnozuoti storosios žarnos vėžį iš esmės padėtų prevencinė valstybės finansuojama patikros programa, t. y. slapto kraujo išmatose nustatymas. Deja, šiai programai vykdyti lėšų užteko tik Vilniaus bei Kauno miestų gyventojams. Šiauliuose šis tyrimas atliekamas ne visiems tam tikro amžiaus grupės gyventojams, o tik reikalui esant.

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ