ŠIAULIAI plius - Archyvas

Miesto įstaigos ir organizacijos

Kitos

Sapnuojasi Baikalas

Kai Antanas Krištopaitis dar mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Stasys Anglickis ir Viktoras Katilius skirdavo rašinėlius laisva tema. Kartą jaunasis Antanas parašė apie aukso ieškotojus iš Baikalo. Kažkur kažką buvo skaitęs. Už klaidas gavo dvejetą, o už temą – penketą. Rašinėlis buvo išgirtas už ypatingą Baikalo grožio atskleidimą. Tuomet Antanas net pagalvoti negalėjo, kad prie Baikalo atsidurs, tiesa, jis bus dar gražesnis negu jo rašinėlyje. Nuo Ulan Udės, kur operos ir baleto teatre iškart po tremties negalėdamas grįžti į Lietuvą jis dirbo dailininku, gražusis Baikalas buvo už 100 kilometrų - visiškai šalia, nes šimtas kilometrų Rusijos platybėse – mažytis nuotolis.

Antanas Krištopaitis sako, kad šis ežeras jam vis dar sapnuojasi. Baikalas – tai ne Baltija ir net ne Ramusis vandenynas, kurį Antanas yra matęs. Jam net pasisekė, kad Baikalo žvejų laivo kapitonas buvo paėmęs jį dvi savaites paplaukioti. Vidurvasarį aprengė vatinuku, uždėjo žieminę kepurę. "Bai-kul" totorių kalba reiškia "turtingas ežeras". 636 km ilgio 80 km pločio ežeras yra didžiausias gėlavandenis ežeras Azijoje ir giliausias pasaulyje. Daug kur Baikalas vadinamas jūra, o buriatų ir mongolų kalbomis – Šventąja jūra. Mėlynoji Sibiro akis – girdėjo pavadinimą Antanas. Į Baikalą įteka 300 upių, o išteka tik viena – Angara. Gaila tik, kad Baikalo eskizus ir piešinėlius Antanas Krištopaitis Ulan Udėje palikęs.

Kaip Antanas Krištopaitis vos netapo Ordžonikidzės gyventoju

Kažkada Antanas Šiauliuose susipažino su čia tarnavusiu karininku ir jo žmona. Kilme jis buvo iš Ordžonikidzės, o Antaną visada traukė kalnuoti kraštai. Kai pirmą kartą pas juos apsilankė, svečią užpuolė mažytis, bet skardaus balso šeimininkų šunelis. Šeimininkai paaiškino, jog kiekvienas svečias, norėdamas šuneliui įsiteikti, turi jam duoti saldainį. Šeimininkai slapta Antanui saldainį padavė, šis jį – balsingajam namų sargui, ir reikalai susitvarkė. Kai vėliau Antanas į svečius ten vykdavo, visad turėdavo šuneliui saldainį. Be abejo, taip jie tapo draugais, kaip, aišku, ir su pačiais šeimininkais.

Vėliau karininkas išvyko tarnauti į Vokietiją. O dar vėliau Antanas jį sutiko Taline. Pasirodo, tarnavo jis jau Estijoje, bet sakė, kad tarnavimo metai baigiasi ir grįš į gimtąją Ordžonikidzę (dabar Vladikaukazas). Užrašė Antanui adresą Ordžonikidzėje, kur gyvena jo tėvai ir jis gyvens.

Ir nuvyko kartą šiaulietis į Ordžonikidzę. Rado namą. Pasirodo, jo draugas čia jau nebegyvena. Kai Antanas prisistatė, iš kur atvykęs ir kad ieškąs draugo, naujieji namo gyventojai paaiškino, jog svečio ieškomasis – dabar Ordžonikidzės pirmasis partijos sekretorius, ir pasiuntė sūnų, kad atvykėliui parodytų, kur jo draugas gyvena. Kai sūnus palydėjo ir Antanas paskambino į nurodytas duris, išgirdo skardų šunelio lojimą. Durys prasivėrė, ir šunelis užšoko atvykėliui ant peties, ėmė jį laižyti ir iš džiaugsmo inkšti. Atlydėjęs asmuo nesuprato, kas čia vyksta, o Antano draugo žmona garsiai juokėsi džiaugdamasi svečio atvykimu ir tuo, kad šunelis jo nepamiršo.

Viešnagės metu šiauliečiui buvo pasiūlyta tapti Ordžonikidzės dramos teatro dailininku. Jau minėta, kaip labai Antaną traukia kalnuotieji kraštai, vis dėlto pasvarstęs jis nutarė iš gimtinės nebevykti, nes ir taip ilgai buvo iš jos ištremtas.

Vieną nemalonesnį įvykį dailininkas prisimena iš Ordžonikidzės. Visur keliaudamas piešė. Groznas, Faidonas, Elbrusas iš lėktuvo ir t. t. Kietais viršeliais aplanke jau gulėjo gal 100 nesusegtų eskizų. Ordžonikidzėje pakilo į aukštą sunitų maldos namų bokštą. Piešė, o vėjo gūsis išplėšė iš aplankalo visus lapus. Bandė dar ieškoti. Bet tvoros, upė – ką besurasi...

Juokais pavadinta "Masonų ložė" - Šiaulių inteligentų sambūris (A. Krištopaitis pirmoje eilėje antras iš dešinės).

Ulan Udės teatre (A. Krištopaitis viršutinėje eilėje ketvirtas iš kairės).

Kryžiai miško laukymėje

1977 metais po gegužės pirmosios parado Šiaulių dramos teatro aktorė Izabelė Čepkevičiūtė-Juodagalvienė pakvietė Antaną nuvykti į miškelį tarp Bubių ir Kurtuvėnų, kur ji su vyru Jonu Juodagalviu buvo regėjusi pastatytus kryžius. Smalsusis Antanas, aišku, tokios progos nepraledo. Mašinon dar sėdo Izabelės dukra Živilė. Ties Bubiais automobilis pasuko Kurtuvėnų link ir šiek tiek pavažiavęs sulėtino greitį. Kažkur turi būti keliukas. Pagaliau ponia Izabelė jį atsekė. Automobilis lėtai riedėjo tuo keliuku ir prieš akis mažoje miško laukymėje keliauninkai išvydo gal trisdešimt vieną greta pastatytų kryžių. Vienas kryžius aukštesnis, su metaliniu stogu, apkabinėtas mažais kryželiais, kaspinais. Viena koplytėlė prikalta aukštai ant medžio. Kokia tų kryžių statymo istorija? Pažvelgęs po metaliniu stogeliu Antanas išvydo išdegintus skaičius "1812". Galimas dalykas, kad čia buvo palaidoti Napoleono kariai. Tokia versija įtikėtina ir vėliau parodos, skirtos Napoleonui, organizatoriai mielai priėmė A. Krištopaičio nulietą tos vietos akvarelę.

Praėjo metai, o gal ir tų pačių metų ruduo, Antanas Krištopaitis su "Elnio" kombinato vyriausiuoju dailininku Petru Stumbriu ir jo žmona Naisių Z. Gėlės-Gaidamavičiaus muziejaus direktore Birute išsiruošė grybauti. Būtinai norėjosi apsilankyti ir toje vietoje. Pradėjęs pūti pagrindinis stulpas, aišku, jog nuo 1812 metų kur ten sveikas išstovės, buvo sutvirtintas metaliniais strypais. Kitas apsilankymas miško kryžių laukymėje – 1981 metais. Kaip ir visur, taip ir čia lankydamasis Antanas stengėsi vietovę įamžinti, nusipiešti kiekvieną pakitimą. Dar kartą prie kryžių Antanas apsilankė 1984-aisiais. Tą kartą sutiko žoleles ar uogas renkančią senutę. Ji prisiminė, kad jos senelė jai pasakojo, jog kryžius stovėjo šalia didžiulio ąžuolo, ant kurio buvo pakarti 1863 metų sukilėliai. Sužinojo, kad toji vieta Sviliais vadinama. O pakartus sukilėlius čia ir palaidojo. Senutė net parodė tą vietą. Ąžuolą, ant kurio buvo pakarti sukilėliai, išvertė vėtra. Miško darbininkai ąžuolą supjaustė, tačiau kadangi mediena buvo pažeista, jo nepaėmė, o supjaustytą taip ir paliko. Antanas ir jį, nuverstą ir supjaustytą, įamžino akvarelėje. Kryžių vėliau buvo vis mažiau. Dingo ir didysis.

Teksto pabaigoje nutariau parinkti kokią nors linksmesnę istoriją iš Antano Krištopaičio gyvenimo.

Antano Krištopaičio miesto telefonų knygoje pavardės nėra, nors laidinį telefoną jis turi jau labai seniai. Ten įrašytas "Krikštopaitis" ir pateiktas jo telefono numeris. Keletą metų, kai tik pasirodydavo naujos telefonų abonentų knygos, jis eidavo į telekomą, vėliau į TEO, rodydavo pasą ir aiškindavo, kad jo pavardė - be raidės "k". Mergaitės pažadėdavo pasirūpinti, kad būtų išbraukta, bet kitąmet vis tiek pasirodydavo knyga, kur jis vėl "Krikštopaitis". Dabar ir nueiti į TEO pastatą jam jau sunkiau, tad, atrodo, ir liks jis kai kurių atmintyje kaip "Krikštopaitis".